Tiesiogines analogijas tarp arabų ir Europos diktatorių arba sąsajas tarp jų revoliucinio pakilimo bei padėties senajame žemyne, žinoma, įžvelgti sunku. Skirtingas ekonominis lygis, socialinė atskirtis ir susiskaidymas, mentalitetas bei tradicijos neleidžia rašyti lygybės ženklo. Ir vis dėlto analitikai pastebi, kad įvykiai šešiose ar septyniose šiaurės Afrikos šalyse turi ir dar turės įtakos pasaulinei raidai, neišskiriant, žinoma, nė Lietuvos.

Revoliucijos smaugia pasaulio ekonomiką

Pirmiausia ta įtaka pasireiškia ekonominės krizės komplikacijomis. Naftos kainos ėmė nepaprastai kilti. OPEC ketina padidinti šios žaliavos gavybą, tačiau į eilinę sesiją ji susirinks tik pavasarį, o iki to laiko nežinia ką sugalvos prie sienos priremtas Muammaras Gaddafi. Štai gaunami pranešimai, kad „Rugsėjo 1-osios revoliucijos“ lyderis (tą 1969 m. dieną jis įvykdė karinį perversmą, nušalinęs Turkijoje besigydžiusi Omarą Bongą) kritiniu metu gali susprogdinti naftotiekius ir dujotiekius, kurie į Europą nuteisti daugiausiai Viduržemio jūros dugnu. Galbūt tai tik gąsdinimas, tačiau kur garantijos, kad pulkininkas arba jo sūnūs neįvykdys šio pikto kėslo. Tuomet regioną ištiktų dar ir ekologinė katastrofa.

Tuo tarpu naftos kainos muša visus rekordus. OPEC šalių naftos rūšių krepšelio vidutinė kaina seniai perkopė 100 dol. už barelį, priartėjo prie 120 dol., o, jei tie kataklizmai nesibaigs, pasieks ir 200 dol. Ir tik Amerikos WTI (West Texas Intermediate) žaliavos rūšis Niujorko prekybos biržoje savaitės pradžioje kainavo 85 dol. Bet nei Šiaurės, nei Pietų Amerika negali būti ramios. Ypač didelį nerimą kelia mažytis Bahreinas, kuris susideda iš 33 salų ir nepaprastai susijęs su Saudo Arabija – didžiausia OPEC naftos tiekėja pasaulyje. Abi karalystės yra tarsi lakmuso popierėlis visam pasauliui, kad neramumai šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose gali destabilizuoti jo energetinę sistemą.

Tiesa, rašo Izraelio „Haaretz“, Libijos dalis pasaulio ekonomikoje didelio susirūpinimo nekelia. Jos nafta tesudaro 8 proc. JAV išteklių ir tik 1,7 proc. pasaulinės gavybos. Pritrūkus tų 1,6 mln. barelių per dieną (šių metų sausio duomenys), OPEC šalys šią naftą gali lengvai kompensuoti: vien tik Saudo Arabija jos gavybą galėtų padidinti iki 3 mln. barelių kasdien.

Bet klausimas kitas: ar bendrapolitinė situacija regione neišsekins į Vakarus nutiestų naftotiekių ir dujotiekių? Bent jau M.Gaddafi, vadinamam Afrikos Che Guevara, kranelių užsukimas būtų tinkamas atsakas į „imperialistų“ numatomas priimti sankcijas Libijos režimui.

O čia dar krinta dolerio ir euro kursai. Stambios tarptautinės kompanijos nutraukia ryšius su Libija – ir nuogąstaudamos dėl savo kapitalo, ir paprasčiausiais saugumo sumetimais. Laikraštis „The Financial Times“ rašo, kad padangas „Pirelli“ gaminantis italų koncernas pasitraukė iš Libijos investicijų valdybos „dėl tragiškų įvykių šalyje“. Londono ekonomikos mokykla atsisakė 1,2 mln. svarų sterlingų iš M.Gaddafi labdaros ir plėtros fondo, skirto finansuoti Šiaurės Afrikos mokyklas Europoje. Nesaugios investicijos ir galimos sankcijos Libijai kitų lazdos galu kerta ir Vakarų ekonomikai.

Net ir svarstyti nereikia, kaip Lietuvos ūkiui smogia kuro kainų šuolis. Rusijos koncernas „Gazprom“ taip pat šildosi rankas ant arabų revoliucijų žaizdro, ir Briuselyje apsilankiusiam V.Putinui įvykiai šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose buvo gera korta energetiniame žaidime su ES. Lietuva – šio žaidimo auka.

Su pabėgėliais plis ir terorizmas

Kitas pavojingas reiškinys, kurį sukelia tokios revoliucijos, tai padidėjęs pabėgėlių srautas. Vasario viduryje Italija, paskelbusi nepaprastąją padėtį, įspėjo, kad emigrantai iš Tuniso, plūste plūstantys prie jos krantų, pridarys problemų visoms Europos valstybėms. Italijos vidaus reikalų ministras Roberto Maroni pareiškė, kad migrantai, atvykę Lampeduzos salą, grasina socialinėms Europos struktūroms, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC interneto svetainė. Italija prašė ES skirti maždaug 100 mln. eurų paramą, kad galėtų susidoroti su antplūdžiu. Vien tik antrąją vasario savaitę į Lampeduzos salą valtimis atplaukė daugiau negu 5 tūkst. emigrantų. Toks jų antplūdis siejamas su nesenais masiniais protestais dėl nedarbo ir skurdo, pasibaigusiais prezidento Ben Ali nuvertimu.

Dauguma Italiją pasiekiančių pabėgėlių teigia, kad Europoje ieškos darbo ir geresnio gyvenimo. Vis dėlto pranešama, kad tarp atvykėlių iš Tuniso gali būti buvusių kalinių ir nuversto režimų šalininkų, bėgančių nuo atpildo. „Šiaurės Afrikos šalyse kilusi rizika ir sparčiai vykstantys pokyčiai gali turėti griaunančių pasekmių Europos tautų institucijoms ir socialinėms struktūroms“, – perspėjo R.Maroni.

Čia galime įžvelgti dar vieną pavojų: kartu su pabėgėliais po pasaulį išplis terorizmo užkratas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas apžvalgininkui sakė, kad tokia tikimybė reali, ir Lietuvai reikia imtis papildomų priemonių (tarp jų ir prašyti lėšų imigrantų srautui kontroliuoti), kad atvykėliai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui.

Tegul dreba diktatoriai…

Taip, ko gero, klausimas, kuo gi tas M.Gaddafi pavojingas Lietuvai, šiek tiek pritemptas. Bet netiesiogine prasme destabilizuojantys valstybių pamatus ir situaciją regionuose veiksniai kelia rimtą pavojų visai bendrijai. Gal pagrindo panikai ir nėra, tačiau štai Amerikos savaitraštinis prospektas „Stratfor“ mano, jog yra valstybių, kurių politinis ir socialinis nestabilumas balansuoja ant rizikos ribos, ir jos yra paveikios įvykiams arabų pasaulyje. Leidinys išskiria Vidurio Azijos respublikas – Tadžikistaną, kuris išsekintas 1992-1997 m. pilietinio karo, o dabar vyriausybė ėmėsi represijų prie religines bendruomenes, Kirgiziją, pernai taip pat patyrusią revoliuciją ir etninius nesutarimus su uzbekais, net Azerbaidžaną, kuris dar prieš įvykius Egipte mokymo įstaigose uždraudė dėvėti hidžabus (musulmonių dėvimas skareles ar kitus galvos apdangalus) ir kuriame įtampą, anot „Stratfor“, inspiruoja Iranas…

Vakarų spaudoje galima pastebėti nemažai analogijų tarp Egipto, Libijos, kitų arabų šalių bei Baltarusijos diktatorių, o Paryžiaus „Le Monde“ rašo, kad Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas taip pat primena jų valdymo metodus, kai sunaikino politinius priešininkus Vienoje, Maskvoje, Dubajuje, Dohoje ir Stambule, o savo respublikoje kaip nuraminimo priemonę naudoja pagrobimus ir kankinimus. A.Lukašenka neseniai pareiškė, kad, kilus panašiems neramumams jo šalyje, jis nedvejos jų malšinimui panaudodamas armiją…

Rusija savo ruožtu taip pat bijo arabiškų pavyzdžių. Maskvos ekspertai tvirtina, kad šį dešimtmetį bus sprendžiamas diktatūrų Kazachstane ir Uzbekistane likimas. Signalą imti pavyzdį iš Egipto ir nepaklusti „stipriam centrui“ neseniai davė Tatarstano nacionalinio parlamento (mili-medžliso) pirmininkė, partijos „Ittifak“ lyderė Fauzija Bairamova, kuri paskelbė kreipimąsi į totorių tautą, ragindama „pasipriešinti Rusijos vadovybei, siekiančiai sunaikinti naciją“, „nevykdyti prieš totorius nukreiptų įstatymų“. 60-metė politikė, dar vadinama „totoriškojo nacionalizmo močiute“, be užuolankų ragino „sekti Egipto pavyzdžiu“.

O štai italų elektroninis dienraštis „Il Legno Storto“, remdamasis „Laisvės radijo“ pranešimu, pažymi Vilniuje nuo 2004 m. veikiantį Europos humanitarinį universitetą, kuriame baltarusių ir rusų kalbomis mokomi jauni žmonės, pabėgę ar išvyti iš Minsko už demokratines ir liberalias idėjas. Tada Europa ir JAV dar nebuvo apimtos B.Obamos „visuotinės kosminės harmonijos“ idėja ir joms nebuvo vis tiek, kaip gyvena likimo broliai Rytų Europoje. Tuomet šios šalys nebuvo tokioje stiprioje Maskvos ir Tripolio dujotiekių politikos įtakoje, ironiškai pastebi portalas. Bet kartu revoliucijos arabų šalyse dar tik brendo, o dabar jos smogia visam pasauliui nenuspėjamu visuotinės suirutės smūgiu.