Pradėkime nuo anekdoto, kurį radau viename linksmame portale.

Važiuoja per neaprėpiamą valstybę traukinys. Staiga sustoja. Mašinistas bėga prie pirmojo vagono ir rėkia: “Drauge Leninai, baltieji išardė bėgius”. Leninas ramiai atsako: “Surask įrankius, ir mes bolševikai kartu juos sutvarkysime”. Kiek vėliau traukinys ir vėl sustoja, mašinistas praneša: “Drauge Stalinai, kontrrevoliucinės jėgos išardė bėgius”. Stalinas iš karto sureaguoja: “Aha, tarp mūsų yra išdavikų, liaudies priešų, nedelsdamas iššaudyk pusę keleivių, o kitai pusei išdalyk kalinių rūbus ir tegu sutaiso geležinkelį”. Traukinys važiuoja toliau, bet išbalęs mašinistas šaukia: “Drauge Chruščiovai, mes toliau nenuvažiuosime, Amerikos nepavysime, nebėra bėgių!”. “Nieko baisaus, – atsako Chruščiovas, – mes juos paimsime iš traukinio galo, patiesime į priekį ir važiuosim sau toliau”. Netrukus vėl tas pats: “Drauge Brežnevai, antisovietiniai elementai išardė bėgius”. “Kaip apmaudu,- sako Brežnevas,- bet išeitis yra. Nuleisk užuolaidas ir retkarčiais vis truktelk traukinį. Taip žmones pamanys, kad mes dar važiuojame”. Dar kartą mašinistas aptinka, kad nebėra bėgių, bet, nespėjęs ištarti ne žodžio, pamato, kad Gorbačiovas stovi šalia traukinio, apsuptas keleivių, ir jiems užsidegęs aiškina: “Mes neturime daugiau bėgių, o mums reikalingas posūkis. Reikia padaryti naujus, kad važiuotume toliau”.

Bet nespėjo. Irstantis SSRS traukinys taip ir liko stovėti ant surūdijusių bėgių, o naujas veržlaus garvežio lyderis B.Jelcinas jį perkėlė ant naujų. Tie anekdotai ir geri todėl, kad alegorine kalba gali apibūdinti ištisą šimtmetį. Bet šįkart apie tuos 1991-uosius, kurie pažymėti „imperijos molinėmis kojomis“ žlugimu.

Kas iš tikrųjų suardė SSRS?

Dingstį naujam pamąstymui davė vasario 17-ąją paskelbtas Švedijos užsienio reikalų ministerijos pranešimas, kad ši žinyba išslaptina dalį – maždaug 400 puslapių – 30-ties diplomatinių pareigūnų laiškų apie 1989 – 1991 m. padėtį Sovietų Sąjungoje. Mums įdomiausi tuometinio Švedijos ambasadoriaus Maskvoje Orjano Bernerio perspėjimai, kad dėl rugpjūčio 19-21 d. pučo Maskvoje „pilietinio karo rizika akivaizdi“. Ištraukas iš šių dokumentų skelbia svetainė Thelocal.se ir laikraštis „Expressen“. Nuogąstavimus dėl galimo karo Sovietų Sąjungoje patvirtino ir išslaptintus pranešimus Švedijos tarptautinių santykių institute kartu su kitais trimis diplomatais pristatęs šalies užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, kuris savo ruožtu kaip socialdemokratų partijos ir Moderatorių koalicijos lyderis iškart po pučo, spalio 4-ąją, tapo Švedijos premjeru ir juo išbuvo trejus metus (šią medžiagą C.Bildtas skelbia ir savo tinklapyje „UDleaks“, kurio akronimas sudarytas iš švediško „utrikesdepartament“).

Slaptame susirašinėjime su Stokholmu O.Berneris tvirtino, kad SSRS sužlugs ne tik dėl nesėkmingo pučistų bandymo įvykdyti perversmą Maskvoje, bet ir dėl 1990 m. trijų Baltijos šalių atkurtos nepriklausomybės bei dėl jų pasipriešinimo imperinėms jėgoms. Tuo metu Švedija buvo įsteigusi ir konsulatą Sankt Peterburge (Leningrade) bei konsulines tarnybas Rygoje ir Taline. Taigi, švedų diplomatai gavo patikimos informacijos apie padėtį SSRS ir posovietiniuose kraštuose.

Tai buvo tikrai dramatiškas metas. Rugpjūčio 19-ąją buvo suformuotas “gėkačėpė“ – Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (VNPK), į kurį įėjo SSRS ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas ir SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas. VNPK siekė sustabdyti Sovietų Sąjungos žlugimą, įvesdamas kariuomenę į Maskvą, atkurdamas žiniasklaidos cenzūrą. Tuo metu SSRS prezidentas M.Gorbačiovas buvo izoliuotas Kryme. B.Jelcino komanda apkaltino VNPK perversmo organizavimu. Jam pritarė jau atsiskyrusios, tačiau sovietinės kariuomenės dar kontroliuojamos Baltijos šalys. B.Jelcino ir G.Janajevo blokų susidūrime žuvo trys žmonės. Aukų skaičiaus nepalyginsi su Sausio 13-osios netektimis Vilniuje (diplomatinį susirašinėjimą paskelbęs laikraštis „Expressen“ iliustracijai įdėjo nuotrauką, kurioje tą baisią naktį prie TV bokšto lietuviška vėliava mojuojama prieš sovietinį tanką), tačiau, pasak Stokholme paviešintų dokumentų, to pakako, kad rugpjūčio 19-21 dienomis kiltų tikras pilietinis karas.

Tačiau „gėkačėpistai“ neturėjo pritarimo tarp daugumos rusų gyventojų. Šiaip ar taip M.Gorbačiovas, pats to nenorėdamas, sužadino eilinių rusų viltis išsiveržti iš stagnacijos. B.Jelcino šlovės valanda išmušė. Jo nurodymu (M.Gorbačiovas tuo metu buvo tik formalus SSRS vadovas) VNPK buvo suimtas, o po keturių mėnesių Sovietų Sąjunga iširo. Dar po dviejų metų pirmasis Rusijos prezidentas patyrė naują išbandymą. 1993-ųjų spalį vėl kilo neramumai Maskvoje, ir B.Jelcinas įsakė atidengti ugnį į jam nepaklususios Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Tąkart valdžių konfliktas taip pat vos neperaugo į pilietinį karą.

2009-ųjų gruodį DELFI jau svarstė, kas kaltas, gal tiksliau – kieno nuopelnas, kad SSRS žlugo. Tuomet sudarėme gana ilgą sąrašą. Įvairūs šaltiniai pateikė ilgą įvykių, politikos veikėjų, valstybių vadovų pavardžių virtinę. Pradėkime nuo Michailo Gorbačiovo, ko gero, svarbiausio Sovietų Sąjungos žlugimo iniciatoriaus, atėjimo į valdžią 1985 m. Netrukus, šių metų kovo 1 d., jam sukaks 80.
1986 m. gruodžio 16 d. plūsteli neramumų banga Alma Atoje, kurią sukėlė kazachams nepageidautino Maskvos statytinio atvykimas. Įsiliepsnoja Kalnų Karabacho konfliktas tarp azerbaidžaniečių ir armėnų. Tatarstanas pareiškia savo pretenzijas į ekonominį suverenitetą. Vyksta rusų ir totorių susidūrimas Kryme. Sovietinė armija panaudojama Tbilisyje, Baku, o netrukus – ir Vilniuje. 1990-ųjų sausį Nachičevanės autonominė respublika referendume pareiškė norą išeiti iš SSRS. Skelbiamos Baltijos šalių ir kitų buvusių sovietinių respublikų nepriklausomybės deklaracijos. 1991-ųjų rugpjūčio pučas Maskvoje. 1991-ųjų gruodį ukrainiečiai referendume balsuoja už nepriklausomybę. Tą patį mėnesį pasirašomas ir ratifikuojamas Belovežo susitarimas. Gruodžio 25 d. atsistatydina „perestroikos“ tėvas M.Gorbačiovas. Gruodžio 31-ąją SSRS nustoja egzistavusi, nors jos likvidavimo teisinės procedūros dar tęsis ilgai.

Kas dar? Rengiant SSRS laidotuves, be abejo, minima Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarnosc“, demaskavusi supuvusią komunistinę sistemą. 2009 m. italų „Corriere della Sera“ rašė, kad SSRS griūtis prasidėjo sulig lenkų profsąjungos susikūrimu 1980-ųjų rugsėjį, ir išskiria jos įkūrėjo Lecho Walęsos bei lenkų kilmės popiežiaus Jono Pauliaus II (Karolio Vojtylos) nuopelnus. Jeigu užgriebtume dar ankstesnius įvykius, reiktų paminėti sovietinius pogromus Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kurie įkalė pirmąsias vinis į SSRS karstą.

Žinoma, politikos veikėjų sąraše pirmasis yra M.Gorbačiovas, kuris po to ne kartą apgailestavo dėl imperijos žlugimo. Savotišku santvarkos duobkasiu kai kas vadina ir Leonidą Brežnevą. Beje, 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N.Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…

Jei jau prisiminėme tokių veikėjų vizitus, tai nepamirštamas buvo ir M.Gorbačiovo atvykimas į Vilnių 1990-ųjų sausio 11-14 d., likus vos dviems mėnesiams iki Nepriklausomybės paskelbimo ir metams iki tragiškų Sausio įvykių. Bet tai primename ne dėl pirmojo ir paskutiniojo SSRS prezidento (juo jis buvo išrinktas kovą) viešnagės (po to nesulaukėme jokio Rusijos lyderio), o dėl jos metu įvykusio akibrokšto. Tuomet šilto ir šalto patyręs „Kuro aparatūros“ gamyklos darbininkas Zenius Lisauskas tiesiai šviesiai svečiui išrėžė, ką jis manąs apie SSRS ir lietuvių siekį tapti nepriklausomais. 2009 m. spalio 11-ąją, deja, mirusį Z.Lisauską taip pat galima įrašyti į SSRS griovėjus.

Kas dar? Žinoma, A.Sacharovas, kurio mirties 21-ąsias metines pažymėjome gruodžio 14 d., V.Landsbergis, kuris iki šiol perspėja dėl bandymų reanimuoti Sovietų Sąjungą, netgi lygiai prieš 100 metų gimęs buvęs 40-asis JAV prezidentas R.Reaganas, pirmas prabilęs apie „blogio imperiją“… Bendrais bruožais SSRS šermenis padėjo surengti Šaltasis karas, sovietų pralaimėtas karas Afganistane, Berlyno sienos griūtis, užsitęsusi stagnacija, nuolatiniai nepritekliai, ekonominis nuosmukis, dar vadinamas „šlapios dešros“ sindromu, iš Vakarų sklindantys sotaus gyvenimo apžavai… Be abejo, ir lietuviškasis Sąjūdis, kitų kraštų Liaudies frontai.

Bet kodėl neišskiriame vien tik lietuvių pastangų išardyti SSRS? Ne dėl kuklumo. Galime didžiuotis pirmeivių vaidmeniu, rengiam nepriklausomybių paradą buvusiuose posovietiniuose kraštuose. Galime girtis didvyriška kovų prieš imperijas praeitimi, ant laisvės aukuro sudėtomis aukomis, tačiau nepamirškime, kad sovietinis monstras sugriuvo pirmiausiai dėl į jį patį įsimetusio puvinio, jo padarytų piktadarybių, greitai kintančios geopolitinės padėties per visą pokario laikotarpį. Tereikėjo mažytės kibirkšties Bikfordo virvelei uždegti… Ir ta liepsna buvo patys žlungančios imperijos žmonės, nenorėję ilgiau TAIP gyventi, o jos vadovai – negalėję toliau TAIP valdyti.