Skandalingoji „WikiLeaks“ svetainė, pasitelkusi penkis didžiausius pasaulio laikraščius bei jų portalus, paviešinusi jau beveik pusantro milijono JAV diplomatinio susirašinėjimo bei pokalbių dokumentų, sukėlė neregėtą pasipiktinimų ir pritarimų bangą. Vieniems tai optimalios demokratijos ir žodžio laisvės išraiška, kitiems – tik įžūlus gandų platinimas ir etikečių klijavimas. Vis tik ši banga neaplenkė ir Lietuvos.

Naujasis informacijos bin Ladenas

„WikiLeaks“ pavadinimas tapo žinomas palyginti neseniai. Ir iš tiesų 2006-ųjų gruodį susikūrusi organizacija bei interneto puslapis dar gana jaunas. Pavyzdžiui, „Wikipedia“ atsirado anksčiau – 2001-ųjų sausio 15 d. (netrukus bus pažymimas jos dešimtmetis), o ši savo ruožtu gimė iš enciklopedinio projekto „Nupedia“. Pats sudurtinis puslapio pavadinimas sudarytas iš havajiečių kalbos žodžio „wiki“ („vikrus, spartus, ypač greitas“) ir angliško „leak“ – „nutekėti“. Net jos grafiniame logotipe pavaizduotas smėlio laikrodis, iš kurio viršutinio indo žemyn sruvena tamsi informacijos masė…

Iš pradžių ši žiniasklaidos grupė vadinosi „The Sunshine Press“ ir, kaip skelbiama jos svetainėje (ją sunku atidaryti, nes nuolat keičiama jos dislokacijos vieta, taigi, ir domenas), organizacija buvo įkurta Kinijos disidentų iniciatyva, bendradarbiaujant su IT specialistais iš JAV, Taivano, Australijos, PAR ir Europos šalių. Tik per pirmuosius vienerius metus tiriamajai žiniasklaidai priskiriama „WikiLeaks“ surinko 1,2 mln. dokumentų. Skirtingai negu kitos „wiki“ tipo svetainės (ši sąvoka įgijo dar ir programinės įrangos, reikalingos interneto svetainėms kurti, reikšmę), šios turinio negalima redaguoti, papildyti, taisyti.

Organizacijos vadovu laikomas jos įkūrėjas, australų žurnalistas, interneto aktyvistas 39-rių metų Julianas Assange‘as, kuris pats šių metų liepą įsivėlė į skandalą: Stokholmo policijos buvo sulaikytas, įtariant dviejų merginų išprievartavimu. Orderį jį suimti policija išdavė rugpjūtį, paskui panaikino, o vėliau vėl atnaujino. Portalo įkūrėjas iki šiol slepia savo buvimo vietą, nuolat keliauja. Kadangi Švedijoje jam gyventi neleista, prieš mėnesį jis žadėjo prašyti prieglobsčio Šveicarijoje, jį priglausti neva sutiko Ekvadoras. Dabar paskelbta, kad J.Assange‘o ieško Interpolas…

Kadangi nuo 16 metų kompiuteriais besidomintis vaikinas buvo laikomas gana gabiu „hakeriu“, žurnalas „Time“ jį pavadino „interneto Robinu Hudu“. Pirmuoju slaptu dokumentu, kurį „WikiLeaks“ paviešino 2006-ųjų gruodį, buvo Somalio Islamo teismų sąjungos (ji prilyginama Talibanui Afganistane) sprendimas, kviečiantis žudyti vyriausybės pareigūnus. Dabar prie „WikiLeaks“ resursų priėjimą turi tik penki didžiausi pasaulio laikraščiai ir jų portalai: „The New York Times“, „The Guardian“, „Der Spiegel“, „El Pais“ ir „Le Monde“.

Šiuo metu organizacijoje dirba vos penki nuolatiniai darbuotojai, kurie negauna jokio atlygio, o apie 800 žmonių darbus esant reikalui. Jie naudojasi teise neatskleisti savo informacijos šaltinių.

Šluotražiu per politikų veidus

Lapkričio 29-ąją „WikiLeaks“ paviešinti slapti JAV diplomatinio korpuso dokumentai smarkiai sukompromitavo Amerikos užsienio politikos įvaizdį. Iš jų paaiškėjo, kad Saudo Arabijos karalius ragino, pasinaudojant Turkijos teritorija, JAV pulti Iraną, kad Hillary Clinton inicijavo JT Generalinio sekretoriaus Pan Ki Moono sekimą bei biometrinės informacijos rinkimą, Kituose dokumentuose Afganistano prezidentas Hamidas Karzai vaizduojamas kaip „labai silpnas“, o jo brolis vadinamas korumpuotu narkotikų baronu. Penkiose NATO šalyse – Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Turkijoje yra JAV branduoliniai ginklai. Jos tapo Amerikos branduolinės ginkluotės saugyklomis. Viename dokumente užsimenama, kad iš pirmųjų keturių šalių tie ginklai išgabenami, tačiau antai Turkija tebėra didžiausiu masinio naikinimo ginklų sandėliu.

2007 m. balandį datuotame dokumente tvirtinama, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel politiškai stipri todėl, kad kiti Europos lyderiai pernelyg silpni. Tačiau 2009 m., nors ji vis dar vertinama kaip viena įtakingiausių ES vadovų, jau vadinama „teflonine Merkel“, kurios žvaigždė kiek nusileido, nes ją aptemdė ekonominė krizė ir didžiulis spaudimas iš Vašingtono.

Rusijos lyderių apibūdinimai peržengia diskretiškumo ribas. Viename 2008 m. pabaigos JAV diplomatų susirašinėjime teigiama esą „šalia V.Putino-Betmeno D.Medvedevas vaidina Robino vaidmenį“. Šių metų vasarį JAV gynybos ministras Robertas Gatesas rašęs Prancūzijos kolegai: „Rusijos demokratija išnyko, jos vyriausybė atstovauja oligarchiją, vadovaujant specialiosioms tarnyboms“. Tiesą sakant, su tuo sunku nesutikti. Kitur V.Putinas vadinamas „vilkų gaujos vedliu“. Jis įtariamas keistais glaudžiais santykiais su Italijos premjeru Silvio Berlusconiu…

Neapeiti ir mūsų kaimynai lenkai bei latviai. „WikiLeaks“ paskelbė Lenkijos gynybos štabo vado generolo Franciszeko Gągoro, žuvusio prie Smolensko balandžio 10 d., derybas su JAV kariniu atašė Lenkijoje. Jose generolas kritikuoja M.Saakašvilį, esą jis įsivėlė į karą su Rusija ir taip Gruziją pavers griuvėsiais bei praras galimybes šalį atvesti į NATO.

Latvijos Saemos nariui, triskart buvusiam premjeru Andriui Škelei teko paneigti portalo paskelbtą informaciją, esą tik prasidėjus karui Gruzijoje 2008 08 08 Rusijos ambasadorius Latvijoje Aleksandras Vešniakovas į jį kreipėsi pagalbos, ir šis tokio prašymo neatmetęs.

Daugybė panašių atskleistų faktų nori nenori uždeda tamsią dėmę ant JAV ir kitų valstybių diplomatinės politikos, kenkia tarpvalstybiniams santykiams. Dokumentuose vienaip ar kitaip paliečiama maždaug 180 šalių, ne išimtis ir Lietuva.

„WikiLeaks“: lietuviškasis dėmuo…

Ji portalo paskleistuose dokumentuose minima beveik tūkstantį kartų – daugiau negu kaimyninė Latvija ar Estija ir net Lenkija. Viename slaptų dokumentų teigiama esą Lietuvos prezidentei D. Grybauskaitei pernai atsisakius priimti Gvantanamo kalinį, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas esą „privačiai atsiprašė ir pasiūlė bendrus sąjungininkus spausti ją persigalvoti“. Prezidentė iš tikrųjų pernai spalį patikino, kad Lietuva nepriims terorizmu įtartų asmenų iš JAV Gvantanamo bazės, bet pareiškė turinti „netiesioginių įtarimų“, kad Lietuvoje galėjęs veikti slaptas CŽV kalėjimas.

A.Anušausko vadovauto parlamentinio tyrimo išvadoje teigiama, kad Lietuvoje tokios patalpos buvo įrengtos, o šalyje leidosi lėktuvai, bet nenustatyta, ar jais į Lietuvą buvo gabenami minėti kaliniai.

Po to, kai apie šį dokumentą paskelbė „The New York Times“, parlamentaras jį pavadino iškraipančiu realią padėtį ir kad negali komentuoti vogtos informacijos. Šalies vadovė per savo atstovą pareiškė, kad Prezidentė vykdo savarankišką užsienio politiką ir jokio spaudimo nėra patyrusi.

Galėtume čia ir sustoti, jeigu tvirtintume, kad paviešintos privačių pokalbių stenogramos Lietuvos pozicijai neturi jokios įtakos. Kiekvienam iš mūsų ne naujiena, kas kalbama uždaruose diplomatų būreliuose ar susitikimuose. Dažniausiai tie pokalbiai tik apibūdina kai kurių politikų laikyseną ir mentalitetą, o ne valstybinę poziciją.

Bet iš „WikiLeaks“ demaršų būtina išpešti ir kitą pamoką: JAV , kaip ir kitų pasaulio šalių, diplomatija neturi būti uždara ir „masoninė“, o šio korpuso atstovai neturėtų švaistytis apibūdinimais ir patarimais, kurią vieną dieną išvys pasaulį. O jis tampa nepaprastai jautrus: tautos ir politinės grupės kovoja dėl išlikimo ir vietos po Saule, valstybės gina savo interesus, nesibaigianti krizė dar labiau įaudrina aistras, informacija tampa brangiai parduodama ir paklausia preke. Senas posakis, kad laikraščiu galima užmušti ne tik musę, bet ir žmogų, pabrėžia žiniasklaidos reikšmę. Pridursime: o tinkamu laiku ir adresu paskleista žinia – ir valstybę.