Apibrėžti Lietuvos užsienio politikos pokyčius šiais, besibaigiančiais 2010-aisiais metais – užsiėmimas nelengvas. Jie toli gražu nepriklauso nuo vienos ar kitos asmenybės, nuo reformas pasiryžusio daryti politiko užmojų, o nuo visos geopolitinės situacijos, pasaulinių ir regioninių tendencijų, to globalinio vyksmo, kurį dažnai abstrakčiai vadiname žmonijos raida. Tad ir šį kartą geriau pabrėžkime kai kuriuos svarbesnius šiųmečius mūsų užsienio politikos akcentus.

Pasiklydę tarp trijų stulpų?

Ieškodami argumentų nuolatiniame ginče, kas ir kokia institucija – Prezidentas, Seimas ar Vyriausybė – turi lemiamą balsą, formuojant ir vykdant mūsų užsienio politikos kryptis, mes dažniausiai kreipiamės į Pagrindinį įstatymą – Konstituciją. Jos 67 str., kuriame apibrėžtos Seimo funkcijos, tik 16-me punkte užfiksuota, kad parlamentas „…svarsto kitus užsienio politikos klausimus“. 94-me str. surašytos Vyriausybės priedermės, ir jo 6-me punkte akcentuojama, kad ji „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis“. Gi Prezidento funkcijų 84 str. jau pirmuoju punktu pabrėžiama, kad šalies vadovas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“.

Kitaip sakant, Prezidentui suteikti svarbiausi įgaliojimai, formuoti, vykdyti ir kontroliuoti valstybės užsienio politiką, pasitelkiant ministrų kabinetą, konkrečiai – užsienio reikalų ministeriją, žinoma, ir savo profesinius bei asmeninius įgūdžius tarptautinių santykių patirtį, kuri, beje, savo ruožtu neįgyjama ir nekeičiama išrinkus vieną ar kitą šalies vadovą. Tai tarsi mūsų valstybės raidos abėcėlė, ir, remdamasis Konstitucija, šį funkcijų pasiskirstymą savo moksliniame darbe tinkamai sudėlioja kiekvienas būsimas diplomatijos specialistas.

Žinoma, gyvenime būna kitaip. Bet koks pilietis ar politikas, valstybės tarnautojas ar partijos lyderis turi konstitucinę teisę išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu užsienio politikos klausimu, ir dažnai ta nuomonė, ypač jeigu ji pareikšta įtakingo parlamentaro, sėkmingo verslininko ar ministro, dar nemažą įtaką valstybės sprendimams. Taip nusitrina formalios ribos, kas ir kokiu laipsniu veikia diplomatinę veiklą, santykius su artimesniais ar tolimesniais kaimynais bei organizacijomis.

Posūkis į pragmatizmą

Ir vis dėl to pirmuoju smuiku šioje srityje štai jau pusantrų metų griežia mūsų Prezidentė. Vos tik pernai liepos 12-ąją inauguruota šalies vadove, ji pareiškė, kad vykdys pragmatinę užsienio politiką. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną pragmatizmas – tai darbu ir veiksmais grįsta veikla, praktinio mąstymo ir veiklos būdų pritaikymas gyvenime, o istorijoje – logiškas įvykių išdėstymas pagal jų išorinį ryšį bei nuoseklumą, nesigilinant į raidos dėsnius. Kitaip sakant, pragmatikai netoleruoja emocinio, vertybinio ar dėsniai pagrįsto reiškinių ir įvykių vertinimo ir nesiima veiksmų, kurie yra tik simboliniai ir neturi pritaikomosios vertės.

Atrodytų, D.Grybauskaitė gerai išanalizavo šią pragmatizmo reikšmę ir jos galimą naudą Lietuvai, tarsi tuo parodydama, kad ankstesnio Prezidento veikla tarsi buvo užstrigusi tautiniuose stereotipuose, įvairių išorės grėsmių raizgalynėje, siekyje moderuoti ir globoti bręstančias demokratijas, taip lyg iškeliant globėjišką Lietuvą ant pasaulinio pjedestalo. Dabar galima daryti išvadą, kad ši daugiau idėjinėmis vertybėmis grįsta misija ne ypač pasitvirtino: santykiai su artimiausiais kaimynais – Rusija ir Baltarusija – klimpo į neišbrendamą liūną, „spalvotosios“ revoliucijos išblėso sulig naujų lyderių ir politinių jėgų atėjimu, o ir Vakarai ėmė nusigręžti nuo tokio Vilniaus aktyvumo. Kita vertus, vienybė tarp Baltijos šalių nestiprėjo, o partneriški santykiai su Lenkija pamažu išsikvėpė. Lyg tyčia užgriuvusi ekonominė krizė mūsų lyderius diplomatijos resursų vertė ieškoti savyje, savo šalyje.

Ištraukti Minską iš izoliacijos

Pirmąjį pragmatinio kurso šūvį Prezidentė iššovė, praėjus vos keletui mėnesių: į Vilnių ji pakvietė „paskutinį Europos diktatorių“ A.Lukašenką. Šis manevras buvo vertinamas įvairiai – nuo kraštutinės kritikos, esą Lietuva atsisako istorinių ir tautinių vertybių, išduoda V.Adamkaus pasiektus laimėjimus, pataikauja Briuseliui, kuris vilioja Baltarusiją iš izoliacijos link Vakarų. Praėjo daugiau kaip metai, ir šį spalį, nepabūgusi aštrios kritikos, D.Grybauskaitė pati nuvyko į Minską. Čia spalio 20 d. ji susitiko su Baltarusijos vadovu A. Lukašenka, o per vizitą buvo pasirašytas susitarimas dėl paprastesnio sienos kirtimo, aptarti klausimai, susiję su bendradarbiavimu energetikos srityje, susitarta dėl dalies iš Venesuelos į kaimyninę šalį naftos gabenimo per Klaipėdos uostą (dvejus metus per Klaipėdos uostą kasmet numatyta gabenti po 2,5 mln. tonų naftos, o iš viso Venesuela Minskui tieks 80 tūkst. barelių naftos per dieną), atkreiptas dėmesys į galbūt demokratiškesnius ir skaidresnius artėjančius šios šalies prezidento rinkimus (jie vyko gruodžio 19 d.).

Bet ir šis vizitas neapsiėjo be kritikos bangos. Anot žmogaus teisių gynimo organizacijos „Belarus Watch“ atstovo Vadimo Vileitos, D. Grybauskaitės vizitas atrodo kaip netiesioginis A. Lukašenkos palaikymas, taip pat kaip įsitraukimas į informacinį karą su Rusija. Tokios pat nuomonės laikosi ir Baltarusijos politologas Valerijus Karbalevičius, teigiantis, kad Lietuvos prezidentės darbo vizitas liudija jos įsitraukimą į priešrinkiminę kampaniją. Šiais kontaktais nepatenkinta ir Baltarusijos opozicija, kuriai A.Lukašenkos palaikymas visiškai sumažina šansus sėkmingai dalyvauti rinkimuose.

Tai, kad D.Grybauskaitė pasinaudoja tam tikromis Maskvos ir Minsko santykių komplikacijomis, taip pat yra sėkmingas diplomatinis reversas, kuris atliktas ne siekiant įtikti režimui, bet įtraukti Baltarusiją į europinę orbitą ir taip gauti daugiau taškų santykiuose su Rusija. Tokio pragmatinio žaidimo niuansus gerai įžvelgė dešiniųjų patriarchas prof. Vytautas Landsbergis, daugeliu atvejų palaikąs Prezidentės poziciją, jau nekalbant apie buvusį užsienio reikalų ministrą Povilą Gylį, kuris interviu „Lietuvos žinioms“ lapkričio pradžioje teigė, jog pokyčiai mūsų diplomatijoje tapo pozityvūs.

Ar mes maži tarp dviejų didybių?

Kita vertus, Prezidentės atsisakymas balandį vykti į Prahą susitikti JAV prezidentu B.Obama (čia tarp JAV ir Rusijos buvo pasirašytas susitarimas dėl naujos Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties ruošimo) daugelio apžvalgininkų ir politikų buvo nevykęs žingsnis. Taip Lietuva pademonstravo, kad ji tolsta nuo amerikietiškų vertybių, tarsi atmeta Vašingtono pastangas suartėti su ES ir išlaikyti dominuojantį vaidmenį NATO. Gali būti, kad, kaip mano prof. P.Gylys, Baltuosiuose rūmuose buvo suprasta, jog taip Vilnius pasielgė dėl geresnių santykių su Maskva. Bet juk tarp jos ir Vašingtono taip pat paspaustas santykių „perkrovimo“ mygtukas. Tai kur logika?

Nors Kremlius įtariai stebėjo Prezidentės vizitą Minske, Vilniaus santykiai su Maskva dėl to pastebimai nenukentėjo. Prezidentas D.Medvedevas būtent ją laišku pakvietė atvykti į Rusijos sostinę, bet kovą ten apsilankė premjeras A.Kubilius, kuris, kaip pranešė Vyriausybės spaudos tarnyba, su V.Putinu kalbėjosi „kaip su lygiaverčiu partneriu“. Pastarasis buvo pakviestas į birželio pradžioje Vilniuje surengtą Baltijos šalių vadovų susitikimą, tačiau neatvyko. Šią diplomatinę rokiruotę perdaug nesureikšmindamas savo bloge įvertino apžvalgininkas Marius Laurinavičius, pastebėjęs tam tikrą atšilimą Lietuvos ir Rusijos santykiuose. „Svarbiausia šį atšilimą patiems vertinti blaiviai, teigė M.Laurinavičius. – Būtina demonstruoti norą jį tęsti, tačiau vertinti reikėtų tik konkrečius Rusijos veiksmus, o ne žodžius ar siunčiamus ženklus. Ir nepamiršti, kad mums iš Rusijos reikia ne šiaip „gerų santykių“, o tik abipusiai naudingo bendradarbiavimo“. Kas tai, ar ne pragmatinės politikos įrodymas?

Čia iš tiesų dar kartą reiktų pastebėti, kad Lietuvos santykių su Rytų kaimynais atšilimas vyksta geopolitiniame fone, kai daugėja pragiedrulių JAV ir Rusijos, taip pat Rusijos ir ES ir net Rusijos bei NATO santykiuose. Neseniai vykęs Aljanso viršūnių susitikimas Lisabonoje parodė, kad, patvirtinant naują NATO strategijos koncepciją, paisyta metų pradžioje D.Medvedevo pasiūlyto „Europos saugumo architektūros“ modelio. Ir nors Vakarai atsargiai vertina kitą Maskvos iniciatyvą – sukurti bendrą sektorinė priešraketinės gynybos sistemą, tarp tikras dviejų stovyklų suartėjimas kartu reiškia ir geresnį diplomatinį klimatą Lietuvos padangėje.

Beveidė užsienio politika

Kita vertus, kai kurie politologai dar neaptinka Prezidentės vykdomoje užsienio politikoje pragmatinio nuoseklumo. Sausį per susitikimą su Lietuvoje reziduojančiais užsienio šalių ambasadoriais ji sakė, jog 2010-ieji bus Lietuvos užsienio politikos prioritetų įtvirtinimo metai. Šalies vadovė taip pat teigė, kad Lietuva, be kita ko, aktyviai bendradarbiauja įgyvendinant ES Rytų partnerystės programą. Bet apžvalgininkai tvirtina, kad iš Minsko ar Kijevo ateina signalų, jog ši programa neveikia, ji be reikiamos finansinės paramos, o Briuselis kelia naujus reikalavimus, priklausomai nuo politinės konjunktūros tose šalyse.

Kita problema: dažnas gūžčioja pečiais, nes mažai girdi apie kitų metų Lietuvos pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO). Kokį nuveiktų darbų kraitį Vilniui perduoda Kazachstanas (šis straipsnis buvo rengiamas dar prieš ESBO šalių lyderių susitikimą Astanoje gruodžio pirmosiomis dienomis)? Koks Lietuvos svarbiausių darbų planas 2012-iems? Kaip Vilnius ketina gesinti „įšaldytus“ regioninius konfliktus? Gal teisus „The Economist“ korespondentas Edwardas Lucasas, dar pavasarį rašęs, kad Lietuvos užsienio politikos orientacijos nesupranta ne tik kritikai Lietuvoje, bet ir stebėtojai užsienyje. Apžvalgininkas M.Laurinavičius priduria, kad anksčiau Prezidentės deklaruota „draugystė su sprendimų priėmėjais Europoje“ kol kas išreikšta nebent beverte sutartimi su Prancūzijos dėl strateginės partnerystės, o ir ši sutartis buvo paniekinta demonstratyviu Paryžiaus sandoriu su Maskva parduoti jai keletą karo laivų „Mistral“…

Tautiškumas netrukdo pragmatizmui

Vis dėl to Lietuvos užsienio politikos, kurią daugiausiai įgyvendina Prezidentė, kritikai surinktų mažiau balsų „prieš“ negu „už“. Sunku vienareikšmiai įrodyti, kad D.Grybauskaitės politika labiau pasisuko Rytų kryptimi negu Vakarų. Tai, kad ji atsisakė ankstesnės retorikos, o suka senosios ir pasitvirtinusios vakarietiškos demokratijos farvateriu – neginčijama. Antai, Prezidentė teigiamai įvertino lapkričio viduryje iš Vašingtono gautą pranešimą, kad JAV vyriausybė nutarė pradėti gabenti krovinius tarptautinei misijai Afganistane per Klaipėdos uostą. Tuo pat metu lankydamasis JAV užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis apskrito stalo diskusijoje gavo patvirtinimą, kad ir naujojo JAV Kongreso dėmesys „laisvos ir vieningos Europos kūrimo projektui“ nesumažės. Susitikęs su valstybės sekretore Hillary Clinton ministras buvo patikintas, kad JAV skatins naujų energetikos projektų Lietuvoje ir regione įgyvendinimą.

Apžvalgininkas Kęstutis Girnius birželį stebėjosi, kad Lietuvoje vyrauja keista nuostata: „Užsienio politika yra savarankiška tik tuo atveju, jei ji skiriasi, gal net ryškiau, nuo kitų valstybių politikos. Jeigu Lietuva gali įgyvendinti savo nacionalinius interesus, bendradarbiaudama su kitomis šalimis, arba jei ji pasirenka politikos kursą, panašų į kitų šalių, ar tai reiškia, kad tokia politika netenka savarankiškumo? Sakyčiau, kad ne“.

Šie 2010-ieji metai galbūt įrodė, kad tautinė savarankiška užsienio politika kol kas gerai derinama su pragmatiniu jos pobūdžiu. Tuo keliu žengia visas pasaulis. Mes neturime atsilikti.