Tiesą sakant, dingstį pasidomėti kaimynų galimybėmis vėl gelbėti A.Lukašenką davė gana objektyvus apžvalgininko Nikolajaus Radovo straipsnis vienoje Rusijos interneto svetainėje. Dar pernai, ruošiantis rinkimams Baltarusijoje, šis apžvalgininkas rašė apie dabar perrinkto jos vadovo jaunojo sūnaus Nikolajaus galimybes perimti valstybės vairą.

Bet štai dabar jis svarsto, kodėl ES ir atskirai Lenkija bei Lietuva reiškia vien tik susirūpinimą netikėtu porinkiminiu posūkiu Minske. Šiaip jau ES santykius su Baltarusija galima dalyti į tris etapus: 1991–1996 m. vyko glaudaus bendradarbiavimo pradžios procesas, 1997–2008 m. – konfrontacijos periodas, o nuo 2008 m. iki rinkimų Baltarusijoje pastebėti Briuselio bandymai pagerinti santykius su Minsku. Nuo 2010–ųjų gruodžio ši chronologija pateko į aklavietę, nes nei Briuselyje, nei Varšuvoje, nei Vilniuje nežino, kaipgi elgtis su nenuspėjamu A.Lukašenka.

Vakarų kaimynai sutrikę, ESBO kabo ore

Tiesa, niekas neginčija, kad Baltarusija išliks programos „Rytų partnerystė“ dalyvė ir kad jos toliau stumti į izoliaciją negalima. O koks gi kitas kelias?

Bėda ta, kad A.Lukašenka žaidžia trigubą žaidimą: rodo proveržį į Vakarus, laiko už trumpo pavadėlio Maskvą ir tuo pačiu metu žengia žingsnį atgal, siekdamas demokratinių permainų savo šalyje. Iš pradžių atrodė, kad prezidento rinkimai Baltarusijoje vyko gana ramiai, jog net ESBO stebėtojai neturėjo didelių priekaištų (išskyrus dėl 23 proc. balsavusių iš anksto). Tačiau po neramaus gruodžio 19–osios vakaro, kai per 600 žmonių buvo sukišta į izoliatorius, dauguma kandidatų į prezidentus iš opozicijos pateko už grotų, o kai kurie rimtai nukentėję, tapo aišku, kad tokio padėties apibūdinimo („kelia susirūpinimą“) nepakanka. Tik kitą dieną ESBO pareiškė, kad rinkimai Baltarusijoje vyko pažeidžiant demokratinius principus.

Paskutinę metų dieną Baltarusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame pranešta, kad ESBO Minsko biuras yra uždaromas, nors mandatas dar gali trukti metus, po to jis pratęsiamas, jei sutinka Minskas. Šios 1975 m. Helsinkyje įkurtos organizacijos nare Baltarusija tapo 1992 m. sausio 30 d., o tik nuo 2003 m. sausio 1 d. Minske atidarytas jos biuras.

Tiesą sakant, išvyti šios organizacijos pareigūnus Minskas grasino ir anksčiau, dažniausiai kai jie neįtikdavo savo pareiškimais ir pakritikavę kokius nors A.Lukašenkos sprendimus. Taip 2009–ųjų rugsėjį prezidento administracijos vadovas Vladimiras Makėjus pareiškė, kad „Baltarusija priversta rimtai pagalvoti dėl tolesnės ESBO biuro veiklos Minske, juo labiau kad objektyvaus pagrindo jai čia būti lauko sąlygomis nėra“. Tuomet mandatas buvo pratęstas, nes A.Lukašenka laukė žadėtų ES kreditų ir norėjo Rusijai padaryti politinę atsvarą artėjant rinkimams. Be to, būdamas trijų NVS šalių Muitų sąjungoje, nenorėjo gadinti nuotaikos N.Nazarbajevui, kurio Kazachstanas 2010–aisiais pirmininkavo ESBO.

Todėl keista, kad šiemet, kai iš Astanos šią misiją perėmė Vilnius, kaimynai vienas kitam sukūrė dar daugiau problemų. Šiaip jau ESBO A.Lukašenkai neteikė daug rūpesčių. Organizacija nebuvo pernelyg aktyvi ir kai kuriuos reiškinius Baltarusijoje praleisdavo pro akis, pavyzdžiui, lenkų diasporos veikėjų persekiojimą. Septynerius metus ji nedarė didelės įtakos ir vidaus padėčiai, tarsi bijodama užrūstinti visagalį prezidentą.

Galimybė Lietuvai ir Lenkijai

N.Radovas teigia, kad, kaip bebūtų keista, daugiausiai naudos iš to gali išpešti Lenkija ir Lietuva. Esą Briuselis žaidžia žaidimą „Geras policininkas (Lietuva), blogas policininkas (Lenkija)“. Varšuvos pozicija neva netoli pažengusi nuo idėjos atkurti 1772 m. Žečpospolitą (Abiejų Tautų Sąjungą) ir yra tarsi negatyvaus Briuselio požiūrio į režimą koncentratas. Lenkija po to gruodžio 19–osios vakaro padarė griežtesnius pareiškimus negu visa ES kartu paėmus. Antai Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Andzejus Chalickis pareiškė, kad „reikia veikti, jog padarytume galą terorui Baltarusijoje“.

Lietuva – atvirkščiai: pastaruoju metu būdamas lyg ir A.Lukašenkos bičiuliu oficialusis Vilnius nutarė būti tilteliu Minskui į ES. D.Grybauskaitė pernai lapkritį Vilniuje susirinkusiam ES šalių diplomatų korpusui pareiškė, kad „A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės, ekonominio ir politinio stabilumo garantas“. Jau tada galima buvo suprasti, kad su Briuseliu suderinta, jog ES sutinka, kad A.Lukašenka liktų prezidentu ketvirtai kadencijai. Po rinkimų ir smurto Minsko gatvėse iš Vilniaus nuskambėjo nedrąsus „papeikimas“ A.Lukašenkai dėl „nevisiškai europietiškus standartus atitinkančių rinkimų“. Apie kokias nors sankcijas ar bent jau draudimo išvykti į Bendrijos šalis atnaujinimą nebuvo nė užuominos. Atvirkščiai: D.Grybauskaitė Briuseliui išsiuntė laišką, siūlantį palengvinti vizų režimą Baltarusijos gyventojams (tiesą sakant, čia nieko nauja, nes dėl vizų režimo pasienio gyventojams buvo susitarta per Prezidentės kelionę į Minską).

Šiame fone vėl disonansu nuskambėjo Lenkijos URM Radoslawo Sikorskio raginimas imtis Minsko atžvilgiu „efektyvios“ politikos, tai yra „protingų sankcijų“.

Lietuva imasi keisto Baltarusijos advokatės vaidmens: siekdama pakelti savo prestižą tarptautinėje arenoje, ji plaukia Briuselio farvateriu, aukodama demokratines vertybes ir aklai laikydamasi pragmatinės užsienio politikos kurso. Taip Vilnius neskatina demokratinių procesų pas kaimynus, o siūlo režimui išlaikyti status quo – niekinti ir sodinti už grotų opoziciją, toleruoti jos susiskaldymą, pateisinti diktatorišką A.Lukašenkos vaidmenį. Gal šitaip mes įtikinsime jį sugrąžinti į Minską ESBO biurą, kuris ir toliau liks kontroliuojamas „kagėbė“? Galbūt taip mes išpešime iš A.Lukašenkos malonę, kad jis pasirašytų nurodymą Venesuelos naftą savo šaliai transportuoti per Klaipėdos uostą? Gal yra dar kokių nors užkulisinių sumetimų, kuriuos Lietuvos URM aptarė sausio 5 d., kai Vilniuje ne visai oficialiai viešėjo du aukšti Baltarusijos URM pavaduotojai? O gal tai kaip nors susiję su artėjančiais Dūmos ir prezidento rinkimais Rusijoje? Išties aukštoji matematika, kur lygčiai išspręsti duoti visi nežinomieji…

Lenkija ir Lietuva šiandien tarsi varžosi, kuri pretenduoja į lyderio vaidmenį kovoje už demokratinę Baltarusiją. Varžovai nelygaus svorio ir diplomatinių galimybių. O čia dar gendantys santykiai tarp pačių varžytynių dalyvių. Ar neateis laikas, kai Briuseliui teks glaistyti ne santykių su Baltarusija aštrias briaunas, o lyginti Varšuvos ir Vilniaus trinties kampus?