Sudanas –  didžiausia Afrikos ir 10-oji pagal teritoriją pasaulio valstybė – visą savaitę iki sausio 15 d. 5 val. vakaro renkasi savo likimą: arba ji suskils į dvi dalis, ir Pietų Sudanas taps 193-ąja pasaulio šalimi, arba liks toks pat status quo –pietūs tenkinsis ribotos autonomijos teisėmis. Šis pasirinkimas brendo ilgai, ko gero, šimtmečius…

Ką mes žinome apie Sudaną? Prisipažinkime – nedaug: kad tai didžiausia „juodojo“ žemyno teritorija, kad čia vyko daugybė perversmų, o šiaurė su pietumis kariauja iki šiol, kad Sudanas kontroliuoja didumą egzotiškojo Nilo ir Raudonosios jūros pakrantės, kad tai vienas vargingiausių pasaulio kraštų… Na, dar esame girdėję apie vakarų Darfūrą, kur nuo 2003 m. vyksta kruvinas separatistinis konfliktas, taip pat apie Osamą bin Ladeną, kuris nuo 1991 m. penkerius metus praleido Sudane, bet, įtariamas pasikėsinimu į Saudo Arabijos karališkąją šeimą, 1996-aisiais  buvo priverstas vėl grįžti į Afganistaną.

II tūkstantmetyje prieš Kristų į pietus nuo Asuano besidriekiančios Nubijos žemės tapo Egipto provincija. Čia buvo statomos tokios pačios piramidės kaip ir Gizoje, šalia Kairo. I tūkstantmetyje Nubijos karalystė atsikratė Egipto faraonų ir perkėlė savo centrą į pietinę dalį. IV a. visą šiaurės Afriką užvaldė Romos imperija, ir Nubijos karalystė išnyko, bet jos gyventojai nubiai suformavo tris krikščioniškas valstybes. Šiaurėje tebegaliojo islamas, o pietinėje Alodijoje viešpatavo krikščionys.

Naujaisiais amžiais, XIX a. pradžioje, Egiptas vėl užėmė šiaurinę dalį, o 1820 m. – visą senąją Nubiją. 1821–1885 m. joje šeimininkavo Osmanų imperija. Po galingų šio amžiaus pabaigos sukilimų britų ir egiptiečių kariuomenės visiškai okupavo Sudaną, ir 1898–1995 m. čia buvo britų kolonija (Anglijos ir Egipto kondominiumas). Susidarė dvi atskiros kolonijos: Pietų Sudane britai skatino krikščionybę, o šiaurėje galiojo islamas ir arabų kalba. Paskelbta Sudano nepriklausomybė 1956 m. įžiebė I pilietinį karą, kuris tęsėsi iki 1972-ųjų. Šiauriečius rėmė SSRS, padėjo jiems ginklais, o „krikščioniškuosius“ pietus (čia apskritai tėra 5 proc. krikščionių) palaikė Didžioji Britanija ir kitos Vakarų šalys. Nuolatiniai kariniai perversmai 1969 m. atvedė į pulkininko Gaafaro Nimeirio diktatūrą ir represijas prieš Pietų Sudano gyventojus. Pagaliau 1972-ųjų kovą pavyko pasiekti susitarimą dėl pietinės dalies autonomijos. Bet kilo II pilietinis karas (garsioji Darfūro krizė ir konfliktas su Čadu), o G. Nimeiris 1983 m. pabėgo į Egiptą. Manoma, kad apie du milijonus pabėgėlių paliko autonomiją, kol 2005 m. Pietų Sudanui šešerių metų autonomijos laikotarpis, po kurio krašto likimą turėjo spręsti referendumas. 2009 m. prezidentas Umaras Hassanas Ahmadas al-Bashiras, šaliai vadovaujantis dar nuo 1993 m. spalio 16 d., pasirašė referendumo aktą (išsamiau žr.http://www.sudan2011.blogspot.com/). Tad pasirinkimo metas atėjo šiemet sausio 9 dieną.

Iš viso Sudane, praėjusių metų liepos mėnesio duomenimis, kaip skelbiama CŽV „Pasaulio faktų knygoje“, gyvena beveik 44 mln. gyventojų, o Pietų Sudane – tik apie 8 mln. (jo sostinė Džuba dėl grįžtančių pabėgėlių yra vienas sparčiausiai augančių miestų pasaulyje: jame dabar yra beveik 300 tūkst. gyventojų). Jie susitelkę ketvirtojoje viso Sudano teritorijos dalyje, sudarančioje 590 tūkst. kv. kilometrų.

Sunku pasakyti, kuri Sudano dalis yra geriau išsivysčiusi. Apskritai ši didžiausia Afrikos valstybė užima ne pačias blogiausias vietas pasaulyje pagal sveikatos, socialinės padėties, ūkio plėtros rodiklius. Antai pagal mirtingumą Sudanas yra 37 vietoje pasaulyje, pagal gyvenimo trukmę (54,2 metų) – 20-oje, jo BVP 2009 m. sudarė 92,5 mlrd. dolerių (71 vieta), bet auga po 4–5 proc. kasmet, o 2007 m. padidėjo net 10 procentų. Raštingumas čia siekia 61 proc., bet pagal mirtingumą nuo ŽIV ir AIDS šalis užima 19 vietą. Nedarbas čia irgi tradiciškai aukštas – net 19 proc. (165 vieta), apie 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Užpernai infliacija siekė 11,2 procento.

Šiaurės Sudane vyrauja didesni miestai ir gyvenvietės, o pietinėje dalyje daugiau kaimų. Kaip minėjome, šiaurėje daugelis gyventojų yra musulmonai (sunitai), o pietuose vyrauja tradiciniai vietiniai tikėjimai, nors yra (apie 5 proc.) ir krikščionių. Pietų Sudanas ribojasi su glūdžiomis Afrikos šalimis – Etiopija, Uganda, Kenija, Kongu, Centrine Afrikos Respublika (CAR), o tai taip pat meta šešėlį ant viso gyvenimo lygio.

Pagal 2005 m. sutartį tarp Sudano vadovybės ir Liaudies liberalizavimosi judėjimo gavęs autonomijos teises, Pietų Sudanas tais pačiais metais priėmė savo konstituciją. Pagal ją, įgijus nepriklausomybę, pietinės dalies prezidentas Salvas Kiiras Mayarditas automatiškai tampa viso Sudano viceprezidentu.

Tačiau apžvalgininkai perspėja dėl tokio Pietų Sudano statuso keliamų pavojų. Naujos valstybės gimimas kažin ar bus plojimais sutiktas kaimyninėse valstybėse. Naujų nesitarimų gali kilti ir su šiaurine Sudano dalimi, pavyzdžiui, dėl ginčytinų naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimo. Matyt, skiriamoji linija bus nustatoma panašiai kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, bet juk žinome, kokia dabar padėtis abipus šios zonos. Arba kokia įtampa tvyro ties Indijos Džamu ir Kašmyro valstijas skiriančia linija, kurią ginčija Pakistanas. 1972 m. Adis Abeboje pasirašytas susitarimas nutraukė ilgiausią Afrikoje pilietinį karą, pietinė dalis gavo daugiau teisių tvarkyti savo vidinį gyvenimą, tačiau paliaubos truko tik apie 10 metų. Sudano išsivadavimo liaudies armija atnaujino konfliktą, kai 1983 m. prezidentas G. Nimeiris paskelbė kursą į šalies islamizaciją. Dabartinis Sudano vadovas Umaras Bashiras gruodį taip pat pasakė, kad „jei Pietų Sudanas atsiskirs, konstitucija bus pakeista į islamišką, ir tuomet nebus laiko kalbėti apie kultūrinę įvairovė bei etniškumą“.

CŽV duomenimis, per du dešimtmečius vyriausybinė kariuomenė Pietų Sudane sunaikino apie du milijonus gyventojų, dar apie 4 mln. buvo priversti palikti savo namus ir bėgti į Etiopiją, Keniją, Ugandą ar Egiptą. Atsirado vadinamoji prarastoji karta.

Žinoma, 2005 m. sausį Nairobyje pasirašyta taikos sutartis pristabdė šį pražūtingą procesą, bet apžvalgininkai abejoja, ar ir dabar Chartumas vykdys savo įsipareigojimą, pavyzdžiui, vienodomis dalimis skirstyti pajamas už išgaunamą naftą (beje, apie 85 proc. jos išteklių yra Pietų Sudane).

Štai pranešama, kad šiaurinėje dalyje rinkimų apylinkės pustuštės – šiauriečiai boikotuoja pietiečių nepriklausomybės siekį. O Pietų Sudane visuose 2638 rinkimų punktuose vyrauja euforija. Apie 3,7 mln. rinkėjų kupini optimizmo, kad įteisinus nepriklausomybę jie iškart bus pasaulio pripažinti ne tik kaip 193-os valstybės atstovai, bet ir kaip visateisiai tarptautinės bendrijos nariai. Bet svarbiausia – šią nepriklausomybę suvokti sveiku protu, neįklimpstant į naują pilietinį karą.