Nebūtina ir kartoti, kad sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimas yra ypač jautri Maskvos ir Vilniaus santykių problema. Rusija iki šiol nepripažįsta šios okupacijos, o apie žalos atlyginimą nenori ir kalbėti. Lietuvoje ši problema išplaukia į paviršių pagal politinę konjunktūrą: kas yra valdžioje, kokia šalies vadovo pozicija, koks santykių su Rusija geopolitinis fonas. Vieni tvirtina, kad nereikia tampyti liūto už ūsų, jei tas liūtas – ekonomiškai galinga kaimynė, kiti gi primena tautos kančias, patirtą tragediją, išnaikintą genofondą ir nuolat reikalauja tai kompensuoti maždaug 80 mlrd. litų suma. Ji buvo nustatyta specialios Vyriausybės darbo grupės 2000–ųjų rudenį. Taigi, praėjo dešimt metų.

Visai neseniai, pasinaudodama savotiška tyla, Maskva smogė atsakomąjį smūgį.

Gavome daugiau negu davėme?

Kaip rašė laikraštis „Izvestia“, Rusijos sostinėje vyko tarptautinė mokslinė praktinė konferencija ,,Nekonfliktinis bendros istorijos perskaitymas – geros kaimynystės pagrindas“. Joje buvo pristatytas Nacionalinės užsienio politikos laboratorijos pranešimas ilgoku pavadinimu ,,Baltijos šalys ir Vidurinė Azija Rusijos imperijos bei SSRS sudėtyje: posovietinių šalių šiuolaikinių vadovėlių mitai ir socialinių ekonominių paskaičiavimų realybė“. Rusijos mokslininkai išnagrinėjo dvylikos buvusių sovietinių respublikų mokyklinius istorijos vadovėlius ir priėjo išvadą, kad knygos parašytos taip, kad ,,nestebina mitai apie eksploataciją ir nelygiaverčius mainus Sąjungos viduje“.

Iš tikrųjų tie mainai vyko visai kitaip, negu kuria mitą Baltijos šalys, tvirtina ataskaitos autoriai. Jie teigia, kad Latvijos ir Estijos pramonė prieškario laikotarpiu „degradavo“, nes ji taip ir nepasiekė 1913 m. lygio. Pavyzdžiui, Latvijos mašinų gamybos pramonė 1940 m. tesudarė 40 proc. 1913 m. masto. Tiesa, Baltijos šalys 1945–1950 m. pirmosios atsigavo po karo, bet jau nuo 1972 m. Lietuvoje ir Estijoje buvo daugiau sunaudojama negu pagaminama. 1988 m. tas skirtumas siekė 10 proc. Vadinasi, toliau tikina Maskvos analitikai, perskirstymo būdu Baltijos šalys perima dalį kitų SSRS respublikų nacionalinių pajamų, pirmiausiai Rusijos ir Ukrainos. Pavyzdžiui, Latvija 1987 m. „pasisavino“ 22,8 proc. visų respublikos pajamų, tai yra įsivežė prekių už 57,1 mln. rublių daugiau negu išvežė, Estija – 135,2 mln., o Lietuva daugiausiai – net už 240 mln. rublių. Šis atotrūkis vis augo, ir 1988 m. Lietuva iš kitų respublikų atsigabeno prekių už 695 mln. rublių daugiau negu išvežė.

Ataskaitoje nekalkuliuojama bendra Baltijos šalių „įsiskolinimo“ suma, bet pranešime, kurį pateikia „Izvestia“, yra tokios išvados: ,,Dabar aišku, kad kai kurių radikalių buvusių respublikų politikų pretenzijos ,,atlyginti SSRS padarytą žalą“ labai jau tolimos nuo realybės. Viso SSRS politinės sistemos ir tarpnacionalinių santykių nelogiškumo sąlygomis būtent šitas antikolonialinis nelogiškumas sudarė galimybę energingai Sovietų Sąjungos nacionalinių pakraščių plėtrai.“

„Nuolatos siekti“ – tuščias įpareigojimas

Lietuvoje sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas buvo keliamas vos atkūrus nepriklausomybę. Tiesa, iš pradžių „okupacija“ buvo rašoma daugiskaita, turint galvoje ir ketverius nacių okupacijos metus. Bet 2000 m. Vokietijos Bundestago priimtas įstatymas dėl kompensacijų fondo „Atminimas, atsakomybė ir ateitis“ sukūrimo numatė kompensacijas Baltijos valstybių piliečiams, Antrojo pasaulinio karo metais kalėjusiems koncentracijos stovyklose ar išvežtiems priverstinių darbų. Nors kompensacijos buvo mokamos per trečiose šalyse veikiančias vadinamąsias partnerių organizacijas (Lietuvos piliečiams – per Rusijoje sukurtą fondą „Savitarpio supratimas ir susitaikymas“), dalis iš maždaug 20 tūkst. į jas pretendavusių Lietuvos piliečių pinigus yra gavę. 2008–aisiais tuometinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė sakė, kad iš Baltijos šalių į priverstinius darbus Vokietijoje Lietuvos piliečių buvo išvežta daugiausia – 68 proc. visų išvežtųjų, iš Latvijos – 25 proc., iš Estijos – 7 proc., o nacių okupacijos padaryta žala gali siekti nuo kelių šimtų milijonų iki kelių milijardų JAV dolerių.

Sovietinės okupacijos žalos atlyginimas – reikalas keblesnis.

1992 m. birželio 14 d. Lietuvoje buvo surengtas referendumas, kuriame rinkėjai galėjo balsuoti ne tik dėl žalos atlyginimo būtinumo, bet ir dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Matyt, pastarasis klausimas nebuvo toks ginčytinas, tad „taip“ pasakė apie 90 proc. atėjusių prie balsavimo urnų ir 69 proc. visų Lietuvos piliečių. Aukščiausioji Taryba birželio 30–ąją priėmė atitrinkamą nutarimą. Tik po aštuonerių metų dešiniųjų kontroliuojamas Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą Nr. VIII–1727 dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo, kuriuo pavedė Vyriausybei nuolatos siekti, kad „Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“.

Anuos du žodžius riebesniu šriftu išskyriau ne aš, o žinomas tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas, dar 2006–ųjų kovą rašęs, kad įvairių vėjų smelkiama Lietuvos Vyriausybė taip ir nesugebėjo užtikrinti įstatymo vykdymo, kad iki tol ji neturėjo parengusi net žalos skaičiavimo metodikos. Bent jau kol kitu referendumu neatšauktas 1992 m. birželio 14 d. tautos referendumo sprendimas, rašė teisininkas, Lietuvos valdžios institucijos negali nepriminti Rusijai apie sovietų okupacijos faktą ir negali nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo. Taigi, raginimai „kuriam laikui“ Maskvai to nepriminti, susilaikyti erzinus ją, skelbti visokius moratoriumus prilygtų nenuosekliam Lietuvos valstybės elgesiui ir panaikintų jos tarptautines teisines pretenzijas Rusijai. Kitaip sakant, tai prieštarautų tautos referendumo sprendimui, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, pabrėžė D.Žalimas.

Žodinė dvikova kalinių žargonu

O kas vyko „natūroje“?

Niekaip iš atminties neišdyla 2008–ųjų pradžia, kai, pradėdamas Naujuosius metus, kitos svarbios datos – Laisvės gynėjų dienos, arba Sausio 13–osios – išvakarėse Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje apžvelgė šalies užsienio politiką. Be kita ko, jis pasakė: „Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija. Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis.“

Maskva tuomet lyg nepastebėjo dialogo paieškos akcentų, bet ėmė svaidyti žaibus dėl pirmosios kalbos dalies.

Dūmos deputatas, Užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis radijui „Echo Moskvy“ pareiškė: „Nenorėčiau įžeisti pono prezidento, tačiau panašių pareiškimų kitaip kaip šizofrenija nepavadinsi. Okupacija – tai siužetas istorikams, o ne šiandienos politikams. Reikia kalbėti apie būtinybę suvokti tuos šiandienos veiksnius, kurie paskatina poną prezidentą santykių su Rusija prasme vytis savo kaimynus.“

Tuomet buvo prisiminti ir paties Vladimiro Putino 2005–ųjų gegužę pasakyti šiurkštūs žodžiai Baltijos šalių atžvilgiu, kai Rusijos vadovas, susitikęs su laikraščio „Komsomolskaja pravda“ kolektyvu, neišlaikė nepareiškęs, kad „Pabaltijys gaus padvėsusio asilo ausis“. Tai buvo atsakymas į tuo metu dažnai skambėjusias Latvijos radikalų reiškiamas pretenzijas į Pytalovo rajoną, dėl kurio vėliau buvo susitarta pasirašytoje Rusijos ir Latvijos sienos sutartyje.

Kiek anksčiau, tų pačių metų gegužės 10 dieną, po Rusijos ir ES lyderių susitikimo Maskvoje, surengto pergalės Didžiajame Tėvynės kare 60–mečio proga, V.Putinas taip pat nevaldė emocijų. Jis pažadėjo pasirašyti sienos sutartį su Estija ir Latvija, jei šių susitarimų nelydės „kvaili savo turiniu pareiškimai su teritoriniais reikalavimais“ ir jei Baltijos šalys „subrendo realiam darbui“. Latvijos politikus tuomet jis paragino „nustoti skleisti demagogiją ir imtis konstruktyvaus darbo“.

Rusijos vadovas turėjo galvoje latvių aiškinamąją deklaraciją, kurioje buvo minima 1920 m. Rygos sutartis tarp Latvijos ir Rusijos, kuri vienašališkai buvo pakeista po Latvijos okupacijos 1944 metais. Maskva kaltino Rygą, kad ji šia deklaracija sutartyje siūlė įteisinti Pskovo srities Pytalovo rajono perdavimą Latvijai. Toje spaudos konferencijoje V.Putinas mintį tęsė toliau: „Po SSRS žlugimo Rusija neteko dešimties tūkstančių savo nuosavų teritorijų. Tad ką jūs siūlote – viską dalytis iš naujo? Grąžinti mums Krymą, dalį kitų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų? Tuomet grąžinkim mums Klaipėdos kraštą, iš naujo dalykimės Europą. Juk jūs to norite?“ O dėl okupacijos, tai ir čia V.Putinas nenutylėjo ir atvirai žarstė išminties bei žinių perlus. „Aš ne per geriausiai mokiausi universitete, – sakė jis įsikarščiavęs, – nes gėriau daug alaus. Bet kai ką prisimenu – turėjome gerus dėstytojus… SSRS negalėjo 1941 m. okupuoti Baltijos šalių, nes 1939 metais jos jau buvo įstojusios į SSRS.“

Pragmatinės politikos įkaitai

Tokie ekskursai į istoriją, nuokrypiai nuo žalos atlyginimo iki teritorinių pretenzijų tik parodė, kad Rusijos ir Baltijos šalių santykiai ir dėl vienų, ir dėl kitų kaltės iš tikrųjų buvo gilioje duobėje. Ar nuo to laiko tvyrančioje tyloje kas nors pasikeitė?

2007–ųjų spalį 12 parlamentarų vėl buvo priminę žalos atlyginimo problemą. Jie pasiūlė Seimo nutarimo projektą, kuriuo Vyriausybė iki 2008 m. kovo 15 dienos turėjo parengti veiksmingą šios problemos sprendimo strategiją. Ar ji buvo parengta? Kaip netrukus džiugiai pranešė agentūra „RIA Novosti“, dėl šio dokumento suabejojo tuometinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Jis pareiškė, kad „kalbėtis su Rusija ultimatumų kalba negalima, ją reikia įtikinti, kad tai ir jai naudinga; juk mums svarbus rezultatas, o ne procesas“.

Sakysite, kad tai seni laikai, o pasaulis veržliai juda į priekį? Antai JAV paspaudė santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtuką, Maskva kviečiama į NATO, gausėja Vilniaus ir Maskvos bei Minsko ryšių. Pragmatinė užsienio politika ima viršų. Ar turėtume gyventi pagal šiurkščią rusišką patarlę „Kas sena prisimins, tam akį lauk“?

Mažai tautai ypatingą reikšmę turi istorinės vertybinės nuostatos. Jos tarsi žemės syvai maitina mūsų egzistavimo šaknis. Būtent procesas, o paskui – jo baigtis, svarbu Lietuvai, kaip vienai ir regioninio stabilumo žaidėjų. Kaip sausa teisine kalba rašė vienas mokslininkas, svarbiausia moralinė Rusijos, kaip SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėjos, okupacijos žalos atlyginimo įstatymo vertybė yra tai, kad jo siekiami tikslai neleidžia aukoti teisės viršenybės, teisingumo ir kitų pagrindinių principų, kuriais grindžiamas šiuolaikinis demokratinis pasaulis.

Kol taip nėra, kompensacijų vežimas nepajuda iš vietos. Galgi tą vežimą išdujins Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pernai per šv. Kalėdas pareiškusi: „Jeigu Lietuvos ir Rusijos santykiai bus grindžiami savitarpio pagarba ir pragmatiniais principais, tai atsiras galimybių išspręsti kai kuriuos subtilius klausimus, tarp jų ir okupacijos žalos atlyginimo problemą… Žmonių valią ir įstatymus reikia vykdyti… Ir mes dirbame šia kryptimi. Tik ne viskas iš karto. Reikia kantrybės.“

Ko jau ko, o kantrybės mes turime.