Izraelio surengta karinė operacija, kai paskutinę gegužės naktį buvo šturmuotas humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą gabenęs Turkijos laivas „Mavi Marmara“, dar kartą parodė, kad iki taikos Artimuosiuose Rytuose dar toli. Atakos metu žuvo 9 laive buvę savanoriai, kurie, Izraelio spaudos teigimu, buvo gerai pasirengę sutikti žydų „komandosus“.

Nors JT Saugumo Taryba pareiškė ryžtingą protestą Tel Avivui bei pareikalavo ištirti incidentą (Izraelis pareiškė, kad sudarė savo tyrimo grupę), apie pusantro milijono siaurame pakrantės ruože blokados sąlygomis gyvenančių palestiniečių tai menka paguoda. Ne tik tarptautinės pastangos pagaliau realizuoti „Kelio žemėlapį“ (taikos procesas, parengtas tarpininkaujant JAV, Rusijai ir ES šalims), bet ir arabų viltys nuo autonomijos pereiti prie valstybingumo atidedamos neribotam laikui.

Humanitarinė pagalba labai laukiama

Kaip skelbia JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) informacinė svetainė „CIA World Factbook“, šiuo metu apie 10 milijonų žmonių gyvena tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros, maždaug 49 proc. jų save laiko palestiniečiais, arabais, beduinais ir drūzais (tai labai aktyvi ir kartu uždara religinė bendruomenė, nuo islamo atskilusi sekta, kitaip vadinama „islamo unitai“, kurios nariai daugiausiai gyvena Sirijoje, Libane, Jordanijoje ir Izraelyje; skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 1,5-2 milijonai drūzų; teigiama, kad šios bendruomenės negalima suprasti nepažįstant jos religijos, bet ką nors tikslaus sužinoti apie jų religiją praktiškai neįmanoma). Čia yra vienas milijonas Izraelio piliečių. 4 mln. gyventojų įsikūrę vakariniame Jordano upės krante arba Gazos sektoriuje, kuris dabar formaliai kontroliuojamas 1994 m. Oslo nutarimais sudarytos Palestinos nacionalinės vadovybės.

Tačiau per 2006 m. konfliktą tarp radikalių grupuočių „Hamas“ ir „Fatah“ Gazos sektorių pradėjo kontroliuoti „Hamas“. Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi humanitarinė organizacija „Oxfam“ (ji užsiima humanitarine pagalba ir skurdo tyrimais visame pasaulyje, plėtoja vargingų valstybių vystymo programas, pagalbą joms švietimo, žmogaus teisių ir kitose srityse; kasmetinis organizacijos biudžetas – apie 500 mln. dolerių; ją sudaro 13 regioninių organizacijų, dirbančių daugiau kaip 100 šalių) skelbia, kad tai sudarė sunkumų tiekti pagalbą ruožo gyventojams, nes Izraelis pradėjęs tikrinti visus krovinius, vandens ar sausumos keliais gabenamus į regioną.

Londono „The Guardian“ rašo, kad nei 2007 m. Izraelio įvesta Gazos sektoriaus blokada, nei tarptautinės visuomenės reikalavimai ją nutraukti neduoda laukiamo efekto. Daugkartiniuose JT pranešimuose fiksuojama, kad ruože blogėja gyvenimo sąlygos, nepakankamas maitinimas ir aprūpinimas geriamuoju vandeniu („Amnesty International“ teigia, kad apie 90 proc. Izraelio šulinių vanduo užterštas ir netinkamas vartoti, o vanduo plastikiniuose buteliuose taip pat blogas). Egiptas, blokuojantis šį žemės lopinėlį iš pietų, nors humanitarinei pagalbai ir atidaro perėjimo punktą Rafahe, yra priešiškai nusiteikęs prieš radikalias grupuotes „Broliai musulmonai“ bei „Hamas“ ir kaltinamas taip padedantis Izraeliui. Požeminių tunelių tinklu iš Egipto į Gazos ruožą, kaip mano Tel Avivas, tiekiamas ir maistas, ir ginklai, kurie patenka radikalioms palestiniečių grupuotėms.

Tarp ryžių – ir ginklai?

Paprastai humanitarinė pagalba Gazos ruože gyvenantiems palestiniečiams pristatoma sausuma, tačiau šiemet jau keletas vilkstinių atplukdyta laivais, kurie su humanitarinės organizacijos „Oxfam“ žinia priklauso Turkijai. Dalis krovinių – cementas, kitos statybinės medžiagos, maisto produktai – buvo pakrauti Kipro uoste, tačiau Tel Avivas įtaria, kad laivuose galėjo būti ir Turkijoje pakrautų ginklų.

Paskelbus straipsnį apie šį incidentą svetainėje „Politika.lt“, Jūsų apžvalgininkas gavo vieno skaitytojo patikslinimą, kokie šios pagalbos mastai ir krovinių sudėtis. Pasak jo, per pastaruosius 18 mėnesių anklavo gyventojai iš Izraelio (turima galvoje žydų kontroliuojama tarptautinė parama) gavo daugiau kaip milijoną tonų krovinių, tai yra po toną kiekvienam jo gyventojui. Tik per pirmą 2010 m. ketvirtį į Gazos ruožą atvežta 94 500 tonos humanitarinių krovinių: 40 tūkst. tonų miltų (arba 53 mln. duonos kepaliukų), 2760 t ryžių (69 mln. porcijų), 1987 t drabužių ir avalynės (svoris sudaro 3,6 mln. džinsų svorio), 553 t pieno mišinių ir vaikų maisto (jo užtektų 3,1 mln. dienų maitinti 6 mėn. kūdikį) ir t.t.

Be to, kaip rašo, matyt, internautas iš Izraelio, vien 2009 m. švenčiant Ramadaną ir Eid al-Adhos šventę, į anklavą pristatyta apie 11 tūkst. galvijų (maždaug 8,8 mln. jautienos porcijų), 3000 t hipohlorido, kuris reikalingas išvalyti vandenį (tai prilygsta 60 mlrd. galonų švaraus geriamo vandens), be to atvežta 4883 t medicinos įrengimų ir medikamentų (tai 360 tūkst. pirmos medicininės pagalbos komplektų, kurių viename yra 260 pavadinimų vaistų). Tačiau, kaip rašo skaitytojas, Izraelis akylai stebi, kad su humanitarine pagalba į Gazos ruožą nebūtų įvežamos raketos, kurios paskui krinta ant Izraelio miestų…

Kaimynų konfliktai trukdo pagalbai

Paprastai kroviniai į „Hamas“ kontroliuojamą teritoriją pristatomi sausuma. Štai pernai vasarį naujienų agentūros pranešė, kad beveik penkiolika metų buvusi uždaryta siena tarp Maroko ir Alžyro laikinai atidaryta, kad ją galėtų kirsti į Gazos ruožą pagalbą gabenantis konvojus. Iš Londono išvykusios 99 transporto priemonės, gabenusios medikamentus, maistą, drabužius ir žaislus į karo nuniokotą teritoriją, Gazą per Egiptą pasiekė kovo pradžioje. Per Prancūziją, Ispaniją, Tunisą ir Libiją keliaujantis karavanas iš viso turi įveikti apie 8000 km atstumą. Maroko ir Alžyro siena buvo uždaryta dar 1994 m., Marokui apkaltinus kaimynę dalyvavus rengiant išpuolį Marakešo mieste esančiame viešbutyje. BBC korespondento teigimu, nors valstybių siena ir buvo atidaryta, vargu ar paprastiems piliečiams bus leista ją kirsti.

Diplomatiniai santykiai tarp Maroko ir Alžyro prasti jau ilgą laiką, o pastaruoju metu daugiausia nesutarimų kyla dėl ginčijamos Vakarų Sacharos teritorijos. Marokas laiko regioną priklausančiu jam, tuo tarpu Alžyras remia dėl nepriklausomybės kovojantį „Polisario“ frontą. Sienos uždarymas turi ir ekonominių pasekmių. Įvairiais skaičiavimais, vadinamojo Magribo šalyse tarpusavio prekyba yra mažiausia iš visų pasaulio regionų. Nuo tų santykių nukenčia ir karo apimtų regionų gyventojai.

Prieš tai, lapkričio mėnesį, Izraelis pirmą kartą trumpam atvėrė Karem Abu Salem sieną, besiribojančią su Gazos ruožu, kad ribotas kiekis humanitarinės pagalbos davinių pasiektų minėtą teritoriją. Trisdešimčiai sunkvežimių, iš kurių 11 gabeno Jungtinių Tautų maisto ir vaistų atsargas, buvo leista įvažiuoti į Gazos ruožą. Teigiama, jog tokio kiekio atsargų pakaks savaitei, tačiau jei per tą laiką Gazos ruožas negaus daugiau humanitarinės pagalbos, JT bei kitos humanitarinės organizacijos ir toliau primygtinai reikalaus Izraelio sušvelninti blokadą.

Tokia Izraelio politika beveik nepertraukiamai vykdoma nuo 2008 m. lapkričio 5 dienos, stabdant Jungtinių Tautų maisto bei vaistų tiekimą 750 tūkst. palestiniečių. Izraelio vykdoma blokada privertė uždaryti vienintelę Gazos teritorijoje elektros jėgainę. Buvo nuspręsta laikytis bekompromisės pozicijos laikyti sieną uždarytą tol, kol „Hamas” raketų atakos, nukreiptos į pietinę Izraelio dalį, tęsis.

Nuo 2008 m. rudens Izraelis vis dažniau atverdavo savo sienas humanitarinei pagalbai, tačiau kartu atidžiai sekdavo, ar šios siuntos nėra pavojingos Izraelio saugumui. Vandens keliu plukdomą pagalbą sukontroliuoti sunkiau, todėl čia galimi incidentai, koks ir įvyko su „Mavi Marmara“.

Beje, po to į pagalbą Gazos ruožui susiruošė plaukti ir Irano laivai, pranešė ispanų laikraštis „El Pais“. Raudonojo pusmėnulio organizacijos ( RPO, iraniečių „Raudonojo kryžiaus“ atitikmens) paruošta humanitarinė siunta jau iškeliavusi, tačiau duomenų, kad ji pasiekė Gazos ruožą, nėra. RPO atstovas Mujtabas Mayidas laikraščiui sakė, jog laivuose yra keliasdešimt savanorių, kurie jau pasiruošę ir laukia užsienio reikalų ministerijos leidimo. Pasak M. Mayido, paskelbus apie savanorių paiešką, užsiregistravo daugiau nei 100 000 norinčiųjų. „Svarbiausia, jog Gazos gyventojai žinotų, kad 100 000 iraniečių yra pasirengę jiems padėti“, – pasakojo jis. Nesunku spėti, kaip į tokią mobilizaciją reagavo Tel Avivas – amžinas Irano priešas.

Būtina bendra ES pozicija

Dar 2009-ųjų vasarį sunkią padėtį Gazos ruože ir humanitarinės pagalbos projektus svarstė Europos Parlamentas. Priimtoje rezoliucijoje (488 balsai už, 5 prieš, 19 susilaikė) europarlamentarai atkreipė dėmesį į sunkią palestiniečių padėtį Gazos ruože ir paragino Izraelio valdžią užtikrinti, kad jiems „netrukdomai būtų teikiama didesnė humanitarinė pagalba“.

„Pakartotinai raginame nutraukti Gazos ruožo blokadą, nedelsiant atidaryti sienos kirtimo punktus ir užtikrinti, kad nuolat vyktų prekių ir asmenų judėjimas, taip pat užkirsti kelią kontrabandai ir neteisėtai ginklų prekybai“, tvirtinama EP rezoliucijoje.

Europarlamentarai tikėjosi, kad tų metų kovo 2 d. Šarm El Šeiche (Egiptas) prasidėjusi tarptautinė donorų konferencija prisidės prie šio tikslo. Deputatų nuomone, ES ir tarptautinės bendruomenės teikiama pagalba „turėtų apimti ir mokėjimus grynaisiais pinigais, skirtus atlyginimams, pensijoms bei išmokoms labiausiai pažeidžiamiems asmenis ir šeimoms“.

„Būtina, kad būtų užtikrintos ilgalaikės paliaubos, atnaujintos rimtos Izraelio ir palestiniečių derybos dėl taikos ir kad būtų pradėtas Palestinos nacionalinio susitaikymo procesas“, – pažymėjo EuroposParlamentas.

Lietuva pritaria bendrai ES nuostatai, kurią prieš keletą savaičių 27 šalių bloko diplomatijos vadovų susitikime išreiškė Ispanijos, kuri šiuo metu pirmininkauja Europos Sąjungai, premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero. Jis paragino Bendriją laikytis „stipraus bendro požiūrio“ į Gazos ruožą ir Izraelio vykdomą blokadą, siekiant užtikrinti humanitarinės pagalbos krovinių, komercinių prekių ir žmonių patekimą į palestiniečių anklavą.

Straipsnis skelbtas žurnale “Apžvalga“