Lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje.

O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – nesusilaikiau vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šio prieš 36 metus įvykdytos agresijos.

„Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne (čia yra apie 72 mln. gyventojų, o po 1974 m. daugiau kaip 100 tūkst. turkų – apie septintadalis visų salos žmonių – persikėlė į Kiprą). Derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių.

Tas normalizavimas dabar atrodo maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…

Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje.

Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES. Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei).

Vasario pradžioje Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią Turkiją išvesti okupacinę kariuomenę iš Kipro ir „sudaryti deryboms palankų klimatą“. Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija.

Jau ketvirti metai Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui. ES pirmininkaujančios Ispanijos užsienio reikalų ministras tvirtina, kad būtent tai neleidžia tęsti derybų su Turkija, kuri šiaip jau viena koja Bendrijoje – yra Europos Tarybos narė.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 m. su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vien dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai. ES leidinys „EU Observer“ teigia, kad Kroatija, kuri tuo pat metu pradėjo derybų ciklą, jau kitais metais gali būti priimta į Bendriją.

Labiausiai Turkijos narystei priešinasi Prancūzija ir Vokietija. Kovo pabaigoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“. Turkijos spauda šaltai įvertino kanclerės derybas su ministru pirmininku Recepu Tayyipu Erdoganu. Nesisekė susitarti ir dėl turkų diasporos švietimo Vokietijoje turkų kalba. Dabar Vokietijoje gyvena apie 3 mln. turkų, kurie pagal įstatymą dėl visuotinės integracijos turi išmokti vokiečių kalbos. Berlynas nuogąstauja, kad nepasikartotų kaimyninėje Prancūzijoje esančios imigrantų problemos.

O štai su Vašingtonu Ankara palaiko draugiškesnius santykius. Lygiai prieš metus, balandžio 6-ąją, Barackas Obama, viešėjęs Turkijoje, Ankarai pasiūlė aktyvesnį tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Tuomet jis pagyrė prezidentą Abdullah Guly, kuris „derina demokratinius valstybės plėtros principus ir islamo pasaulėžiūrą“. Jis pakvietė pradėti Turkijos derybas su Armėnija, ir, kaip žinome, pirmieji, nors ir sudėtingi, kontaktai įvyko. Armėnijos laikraštis „Iravunk de Facto“ tikina, kad taip B.Obama tolsta nuo George‘o W. Busho pozicijos, kai JAV ignoravo Turkijos interesus ir izoliavo ją Europoje.

Tačiau Briuselį daugiau jaudina Ankaros ryšiai su Maskva. Sausį Turkijos premjeras apsilankė Rusijos sostinėje ir, kaip pranešė “RIA Novosti“, su V.Putinu susitarė pirkti branduolinį kurą atominei elektrinei, kuri su rusais bus statoma Mersinoje, ant Viduržemio jūros kranto, netoli Kipro salos. Vakarų nerimą kelia, kad nepasikartotų Irano atvejis, nes Turkija pareiškė, kad, pasirašiusi dvišalį susitarimą dėl AE statybos, ji norės įsiterpti tarp penkių šalių, sodrinančių uraną ir parduodančių jį pasaulinėje energetikos rinkoje. Nors šį procesą kontroliuoja TATENA, Briuseliui vis tiek gali būti rūpesčių, kad ES draugijoje neatsirastų Irano variantas. Įdomu, kad pernai rugsėjį Maskva iškėlė tokią sąlygą Ankarai: Rusija pripažins turkišką Šiaurės Kipro respubliką, jei Turkija pripažins Šiaurės Osetiją ir Abchaziją…

Nors Turkijos narystei trukdo daug ir kitų aplinkybių (žmogaus teisių padėtis, nesutarimai su Armėnija dėl 1915 m. genocido, kurdų problema, didžiulis atotrūkis tarp miesto ir kaimo ir kt.), integracija į Bendriją gali duoti ir naudos. Narystės atveju (nors ji reali tik po kokių 10-15 metų) padidėtų saugumas Vidurio Azijos ir Kaukazo regione, pagyvėtų ekonominis bendradarbiavimas. Vakarai akcentuoja, kad tokiu atveju sumažėtų islamo ir krikščionybės susipriešinimas, nes Turkija, kaip demokratiškiausia šalis islamo pasaulyje, yra laikoma tarsi tarpininke ar „žaibolaidžiu“ tarp dviejų konfliktuojančių tikėjimų ir kultūrų. ES plėtra kokiam dešimtmečiui sustojo.

Turkijai tai gali būti palankus metas suderinti visus narystės derybų skyrius. Nors vis daugiau turkų nusivilia šia integracijos idėja, o ES auga pasipriešinimas jai, ir jeigu Bendrija ketina plėstis ir į Šiaurės Afriką (pavyzdžiui, kalbama apie Maroko įtraukimą į ES), tai Ankara gali būti stiprus, nors nelengvas Vakarų susitelkimo akcentas.

Lietuva nuo pat pradžių oficialiai remia Turkijos narystę į ES. Kartu ji pabrėžia, kad Ankarai reikia įgyvendinti reikalingas reformas. Mūsų šalies prekybos su Turkija apimtys tolydžio auga (2008 m. jos sudarė 786 mln. dolerių). Dabar šios integracijos akcentai šiek tiek pasislinko į lūkuriavimo poziciją: o ką naujo pasakys Briuselis? Atsižvelgiant į naujas geopolitines realijas, mums reikia turėti ir išsakyti aiškią savo poziciją.

Vokiečių laikraštis „Suddeutsche Zeitung“, klausdamas, ar Turkijai yra vieta Europos Sąjungoje, išvardijo tris punktus, kurie kelia baimę Europai: Turkija yra pernelyg skurdi, pernelyg didelė ir pernelyg musulmoniška šalis. Betgi nesunku šiuos minusus paversti pliusais.