Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Rusijos premjero Vladimiro Putino susitikimą Helsinkyje, kuris tęsėsi vos 40 min., iš dalies galima vadinti istoriniu, jeigu istoriją matuosime dekadomis, o ne šimtmečiais. Paskutinį kartą aukščiausiu lygiu „akis į akį“ 2001 m. Maskvoje buvo susitikę tuometinis Rusijos lyderis V.Putinas ir Lietuvos vadovas V.Adamkus.

Trečiadienio pavakario pokalbis – ne to paties lygio politikų, nors daugelis V.Putiną ir D.Medvedevą šiandien sukeičia vietomis, net nelaukdami 2012 m. rinkimų.

Bet tai nesvarbu, kai kalbama apie būtinybę „atšildyti“ dviejų kaimyninių valstybių santykius, pakreipti jas į vertybines-pragmatines vėžes. Tai, kad susitikimo metu Rusijos premjeras sėdėjo atsidrėbęs krėsle lyg koks caras, o Lietuvos vadovė buvo priversta bendrauti rusų kalba, negali sumenkinti tokių retų pasimatymų svarbos.

Kita vertus, tampa svarbi kiekviena smulkmena. Bendrų asmeninių ir valstybinių bendrumų atsiranda vis daugiau. Apžvalgininkai seniai pastebėjo, kad abu politikai yra mokęsi tame pačiame Leningrado A. Ždanovo universitete, tik V. Putinas – teisę, o D. Grybauskaitė baigė vakarinį politinės ekonomijos fakultetą ir 8 m. vėliau.

Beje, ten pat civilinės teisės mokslus 1987 m. baigė ir prezidentas D. Medvedevas. Žinoma, tai nepakankamas stimulas draugiškam trijulės bendravimui.

Kitas daug kam peno sulyginimams davęs bendras D. Grybauskaitės ir V.Putino bruožas – Rytų kovos menų pomėgis. Abu jie turi „juoduosius diržus“. Kaip rašo leidinys „Karate World“, jie suteikti ir kitiems žinomiems veikėjams, pavyzdžiui, Maskvos merui J. Lužkovui, Peterburgo merei V. Matvijenko, Turkmėnistano prezidentui G. Berdymuchamedovui, Uzbekistano prezidento dukteriai Gulnarai Karimovai ir t.t.

D. Grybauskaitė „juodąjį karatė diržą“ savigynos kategorijoje užsitarnavo Vašingtono kovos menų akademijoje. Čia „pirmąją fizinio ir dvasinio tobulumo pakopą pasiekusi kovos meistrė“ įgijo diplomą, kurį, beje, reikėjo išsipirkti už maždaug 6000 dolerių.

Gi V. Putinas yra dziudo imtynių SSRS sporto meistras. „Juodąjį diržą“ jam 2000 m. suteikė Japonijos karatė federacija, o 2001 m. – ir Tarptautinė kiokušin federacija. Tiesa, šie vardai suteikiami iki tol, kol nominantas aktyviai sportuoja arba yra žymus valstybės veikėjas ar kitoks garsus žmogus.

Taigi, ne be pagrindo gimsta juokeliai, kuris kurį paties ant tatamio. Iki šiol tam nebuvo progos, o ir jų svorio kategorijos bei kovos būdai nevienodi. Mėlynos spalvos kilimas Helsinkyje, žinoma, nebuvo jų kovos laukas. Greičiau abu politikai mėgino vienas kitą „pačiupinėti“, išžvalgyti, išbandyti, ir čia iniciatyva priklausė V. Putinui, kuris ir pageidavo šio susitikimo.

Tie keletas abiejų vadovų „taip“ ir „ne“ pademonstravo, kad tolesni kontaktai nebus grįsti pataikavimu, meilikavimu, sovietinio tipo „vyresniajam broliui“ viršenybe (V. Putinas 3,5 metų vyresnis už Lietuvos prezidentę).

Kalbant apie Lietuvos ir Rusijos santykius, šis susitikimas leidžia spėti, kad jie pasuks pragmatizmo keliu. Helsinkyje sužaistas „ping-pongas“: Lietuva nesutinka dalyvauti atominės jėgainės statyboje Kaliningrado srityje. V. Putinas nepanoro gilintis į bendrovės „Gazprom“ parduodamų dujų kainas.

Rusijos premjeras nutylėjo Lietuvos vadovės užuominą dėl maisto produktų diskriminacijos Rusijos rinkoje. V.Putinas pavadino techninėmis tranzito į Kaliningradą problemas. Apie okupacijos žalos atlyginimą net užsiminta nebuvo. Kaip ir apie kvietimus dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio ir Pergalės 65-čio iškilmėse.

Apsiribojimas pokalbyje vien tik ekonominio pobūdžio temomis reiškia, kad šalys vengia liesti ypač jautrius tarpvalstybinių santykių nervus. Ateities derybose šie nervai turės būti „atverti“, tačiau pažintiniame susitikime tai būtų akibrokštas abiem šalims, galbūt užkirsiantis kelią produktyviam dialogui.

Istoriniai stimulai mūsų šalių santykiams yra gana palankūs. Vasarą, liepos 12-ąją, pažymėsime Lietuvos ir bolševikinės Rusijos taikos sutarties pasirašymo 90-metį. V. Leninas nepriklausomą Lietuvą pripažino antras po Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II, aplenkęs artimiausias Lietuvos kaimynes, juo labiau – JAV ar Vatikaną.

Žinoma, daug ką lėmė tų neramių laikų aplinkybės, kai regione siautėjo bolševikai, vokiečiai, lenkai, o didžiosios pasaulio valstybės delsė. Pagal sutartį su Rusija tuomet Lietuvos sienos apėmė nemažą etninę Vilniaus krašto teritoriją nuo Gardino iki Daugpilio. Tiesa, jau spalio 9-ąją ją užėmė lenkų okupacinė kariuomenė…

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tuometinė SSRS vėlgi buvo viena pirmųjų – ketvirtoji pasaulyje, pripažinusi mūsų šalį (tiesa, po Moldovos, kuri tuomet buvo SSRS sudėtyje). Mėnesį prieš tai, 1991-ųjų liepos 29 d., buvo pasirašyta SSRS ir Lietuvos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Netrukus, spalio 9-ąją, buvo atkurti diplomatiniai santykiai.

Nuo to laiko daug vandens nubėgo. Tarpvalstybiniai santykiai kito sulig Lietuvos ir Rusijos vadovų rotacija. Jeigu tautinis segmentas liko pastovios nuomonės vienas apie kitą, tai Maskvos ir Vilniaus politinio elito nuotaikos keitėsi dažnai.

B. Jelcino laikais šie santykiai buvo palikti savieigai ir daug kas juose priklausė nuo Rusijos jėgos struktūrų ir Dūmos. Dešimtmetis po V. Putino atėjimo į Kremlių Lietuvai buvo sudėtingas. Vilnius erzino Maskvą emocingais reikalavimais pripažinti sovietinę okupaciją ir išmokėti už ją 80-milijardinę kompensaciją, o Maskva į juos atsakydavo energetiniais demaršais.

Didžiausias smūgis valstybių ekonominiams santykiams buvo naftotiekio „Družba“ uždarymas 2006 m. liepos 29 d. (galbūt tą pačią 1991 m. dieną pasirašyta sutartis – tik sutapimas). 40 metų veikęs naftotiekis neva dėl techninių priežasčių buvo pradėtas remontuoti, kol visai užako. Buvo kalbama, kad šio žingsnio Maskva griebėsi po to, kai V. Adamkus atsisakė vykti į Pergalės 60-mečio iškilmes ir kai „Mažeikių nafta“ buvo parduota lenkų „PKN Orlen“…

Ar šiandien atsirado dingstis šiuos santykius bent stabilizuoti? Atrodo, taip. D. Medvedevas yra pasakęs, kad, Lietuvos prezidente tapus D. Grybauskaitei, Lietuvos ir Rusijos santykiams bus duotas „energingesnis impulsas“ ir jie „plėtosis konstruktyviai“.

V. Putinas Helsinkyje pareiškė, kad Rusija „suinteresuota plėtoti konstruktyvų dialogą“ su Lietuva. Žinoma, šiuos diplomatinius teiginius dar reikia iššifruoti. Jeigu mūsų dešifruotojams reikės aiškintis, ką turėjo galvoje V. Putinas, užsimindamas apie neva vykstančias rusų derybas dėl buvusios „Mažeikių naftos“ įsigijimo (ši užuomina Vilniuje jau sukėlė nervingą diskusiją), tai gerų santykių aušros teks palaukti…

Viena aišku, D. Grybauskaitės ir V. Putino susitikimas, tegul ir pažintinis, davė startą deryboms aukštesniu lygiu. Gerai būtų, kad šios derybų batalijos vyktų ant paprasto kilimo, o ne ant tatamio su skausmingais rytietiškos kovos elementais.