Žurnalas „Forbes“ paskelbė įtakingiausių pasaulio moterų sąrašą. Jau ketvirtą kartą jo priekyje yra Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pavardė. 55 m. politikės reitingams nepakenkė nei kritika dėl jos gilios iškirptės, nei bičiuliavimasis su Rusijos lyderiais. Apžvalgininkai mano, kad didžiausias Vokietijos kanclerės nuopelnas – sugebėjimas kovoti su ekonomikos krize. Kaip neseniai pranešta, Vokietijoje vienoje iš pirmųjų pasaulio valstybių pastebėta ūkio atsigavimo ženklų. Daug balų politikei pridėjo pastangos palaikyti gerus santykius su Maskva, parama dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektui ir ketinimai išgelbėti koncerną „Opel“ vėlgi Rusijos taupomojo banko sąskaita.

Santykiai su Rusija – pagrindinis tokio A. Merkel populiarumo koziris. Kartais švelniai kritikuodama Kremlių dėl žmogaus teisių ar karo Kaukaze, ji vis dėlto demonstruoja simpatijas Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo duetui. Londono „The Times“ pateikia įtikinamą įrodymą. Neseniai Vokietijos kanclerė aplankė Rusijos prezidentą jo rezidencijoje Sočyje. D. Medvedevas buvo griežtas Ukrainos atžvilgiu. Po susitikimo su Vokietijos lydere, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jis pareiškė nematąs santykių su Ukraina ateities, kol jai vadovaus dabartiniai politikai. D. Medvedevas nepaneigė, kad Maskva stengsis sausį vyksiančiuose rinkimuose daryti viską, kad Viktoras Juščenka būtų išstumtas iš prezidento posto.

Tarptautinėje politikoje tai nuskambėtų kaip šiurkštus kišimasis į kitos šalies vidaus reikalus. Tačiau, kaip pastebi „The Times“, šalia stovėjusi A. Merkel buvo kaip vandens į burną prisisėmusi. Didžiausios ES valstybės vadovė neužstojo Kijevo siekių integruotis į Europos struktūras ir negynė ukrainiečių teisės patiems pasirinkti vadovus.

Ši tyla daug ką nustebino ir šokiravo. Kanclerei tokia D. Medvedevo pozicija nebuvo naujiena. Likus kelioms dienoms prieš šį vizitą ji buvo informuota apie V. Juščenkai adresuotą atvirą Rusijos prezidento laišką, kuriame pasmerkiamos antirusiškos Ukrainos lyderio pozicijos ir išdėstomos Maskvos pretenzijos Kijevui. Tarp jų – ir Ukrainos pastangos įstoti į NATO, ir parama Gruzijai, ir Rusijos karinio jūrų laivyno padėtis Juodojoje jūroje, ir Krymo statusas…

Vadinasi, savo tyla A. Merkel tarsi pritarė visoms šioms pretenzijoms. Štai kodėl Vakarų spauda jos ir D. Medvedevo susitikimą Sočyje pavadino Miuncheno sąmokslu prieš Ukrainą. Būtent Vakarų valstybės 1938 m. savo tyla paskatino nacistinę Vokietiją nulemti Čekoslovakijos likimą. Iš dalies dėl to prieš 70 m. sudarytos palankios sąlygos pasirašyti ir nusikalstamą Molotovo–Ribbentropo paktą, ilgiems dešimtmečiams padalijusį Rytų Europą. Niujorke leidžiamas žurnalas „Global politician“ rašo, kad Vokietijos ir Rusijos vadovai bando pateisinti šį paktą kaip „plataus ekonominio bendradarbiavimo pagrindą“.

Ar supranta Vokietijos kanclerė, ką reiškia jos tylėjimas Sočyje? Kremlius jame įžvelgė vilties ženklą, kad Vakarai nereaguos, jei Ukrainos nepriklausomybė pakibs ant plauko. A. Merkel tai buvo tik žaidimas prieš netrukus, rugsėjo 27 d., Vokietijoje vyksiančius Parlamento, o paskui ir kanclerio rinkimus. Per šį trečiąjį jos susitikimą su Rusijos prezidentu nebuvo pasirašyta jokių dokumentų. Abu lyderiai pasivaikščiojo gaiviomis kurorto alėjomis, pasimėgavo šiltu jūros dvelksmu.

Bet, kaip rašo laikraštis „Berliner Zeitung“, prieš pat šį susitikimą buvo nužudyta žinoma žmogaus teisių gynėja Zarema Sadulajeva ir jos vyras. Prieš mėnesį iki jo nušauta Natalija Estemirova. Laikraštis pastebėjo dirbtinį A. Merkel santūrumą dėl šių žmogžudysčių. Ar tai nereiškia, kad Vokietija, beje, kaip ir visa Europa, trokšdama rusiškos naftos ir dujų, užmerkia akis prieš žmogaus teisių pažeidimus ir amoralią Kremliaus politiką?

Šiaip ar taip A. Merkel verta žurnalo „Forbes“ paskirto įtakingiausios moters titulo. Gali būti, kad šią įtaką reikiamai įvertins ir Vokietijos rinkėjai, po mėnesio rinksiantys Bundestagą, o šis – naują Vyriausybės vadovą.