Jedinstvo – 2

jedinstvoO mes manėme, kad jie išnyko, išsisklaidė, ištirpo, išvažinėjo. Galvojome, kad jie veikia tik Rygoje ir Taline, prisidengdami rusakalbės mažumos teisių gynimu ir karių atminimo puoselėjimu. Ten jų daugiau.

Jie susimaišę su įvairiais vietos gyventojų sluoksniais, įsiterpę į valdžios struktūras, nors dažniausia dirba ir veikia aptarnavimo bei paslaugų sferoje. Tačiau daug nacbolševikinių radikalų imigruoja. Jais naudodamasi Maskva nuolat stimuliuoja rusakalbių engimo problemą, kuri dažnai paverčiama teritorinių ginčų aistromis. Kažkam tai naudinga. Šitaip įgyvendinama Kremliaus sukurta strategija, skirta „artimajam užsieniui“, o atskirai – Baltijos šalims.

Taigi, kas gali paneigti, kad jie veikia ir Lietuvoje. 18 metų pritilę, neturėję geros dirvos sodriai tarpti, jie dabar tarsi atsigavo, staiga aptikę gerą progą pakelti galvas. Tiesa, tai jau visai kita „Jedinstvo -1“ karta: anie arba išsislapstė po motulę Rusiją, arba aptilo nutvilkyti teisingumo, arba jaukiai asimiliavosi. Pažįstu daug rusakalbių, kurie ir tuomet, ir dabar ne tik buvo lojalūs nepriklausomybininkams, bet savo sveiku patriotiniu užsidegimu juos lenkė.

Kai kam Lietuva tapo vakarietišku rojumi, kai kam – tramplinu į tolimesnius, geriau besiverčiančius kraštus. Tačiau dalis Nepriklausomybės Akto „nuskriaustųjų“, ypač užėmusių šiltas vieteles partiniame aparate ar sovietinėse gamyklose, kitaip nepavadinsi – vykdė tylią ardomąją veiklą įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, dažniausiai žemutiniuose. Kaip? Ogi paprastai: skleidė visokius gandus apie Sąjūdžio veikėjus, apie vadovus, politikus, jų veiksmus, neigė bet kokius jų žingsnius, mielai susitapatindavo su opozicija, ypač kairiąja, o visa tai patepdavo storu nostalgijos sovietiniams laikams sluoksniu.

Aišku, atsirado jų vaikai ir anūkai. Išaugo nauja karta. Daugumai tokio jaunimo – „dzin“ visa tėvų ir senelių propaganda, jie susikūrė savo pasaulį, savo aplinką, dažnai apolitišką ir amorfišką. Kiti jauni žmonės, priversti neblogai pramokti lietuvių kalbą, taip ir liko su pasipriešinimo viskam, kas lietuviška, kas ne slaviška, genu. Juos visą laiką stebėjo tie veikėjai, kurie praėjo lietuviško teisingumo vienutes ir laukė savo valandos. Belieka tik spėti, ar jie tai darė patarti iš už sienos, ar savo valia. Taip pat tik saugumo žmonėms gali būti žinoma, ar jų tą „monitoringą“ kas nors šelpė…

Šiaip ar taip gimė „Jedinstvo-2“. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsabergistov“. Jie skiriasi nuo tų gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“. Už vieną tokią išvyką toks rusakalbis tekintojas gaudavo kokius 10 rublių ir taloną apsipirkti. Dabar jokiais talonėliais jaunimo nepaimsi.

Bet principas tas pats. Liudininkams teko girdėti, kaip troleibuse link Seimo vienas vaikinukas rusiškai klausė kito: kokias „babkes“ už tai žadėjo? Anas linksmai spragtelėjo sau į pažiaunę ir nusijuokė: šito iki žemės graibymo užteks…

Kelioms dešimtims tokių samdinių žemę graibyti privertė policija. Bet šiaip ar taip jų samdytojai rado gerą progą sukelti riaušes ten, kur prieš keletą dienų degė Sausio 13-osios aukų atminimo laužai, kur ne vienam ašarą spaudė anų laikų dainos. Tokią galimybę suteikė ir paskubomis suręsta Vyriausybės antikrizinė reforma, ir atgrubnagių profsąjungų veikėjų sugalvota protesto akcija. Ant jų pečių ir gula pagrindinė atsakomybė. Kaip besiteisintų profsąjungų lyderis, jis negalėjo nenumatyti, kad prie pagyvenusių demonstrantų gali prisišlieti įvairaus plauko žaliūkai, „ant drąsos“ padarę po burnelę ir daužę parlamento langus. Pasitraukti prie Vyriausybės, o ne tramdyti įsisiautėjusį jaunimą – štai kokią taktiką naudojo šie valdžios kritikai.

Dar apie atsakomybę. Nemaža jos dalis tenka žiniasklaidai, kuri skelbė apie totalizatorių, ar mitingas virs riaušėmis. Taip prie Seimo rūmų tą niūrų penktadienį sukvietė minią tik pažiopsoti sulėkusio jaunimo, kuriam paskui taip pat panižo delnai. Neatsistebiu „Lietuvos ryto“ koncerno angažuotumu. Laikraštis ir TV kanalas tiesiog kvietė visus apsiausti Seimą, užspeisti ten parlamentarus ir antrajai valdžiai tiesiogine prasme duoti į kaulus.

Reikalavimai? Kokie reikalavimai? Profsąjungų delegacijos nunešti į Vyriausybę spaudos puslapiuose jie buvo išspausdinti sunkiai matomoje vietoje. Vadinasi, uždavinys buvo paprastas: paakinti visą Lietuvą šturmuoti jos išrinktuosius. Po riaušių „anksčiausiai pabundantys ir vėliausiai užmiegantys“ (laikraštis ir TV kanalas) mėgavosi G.Kirkilo ir kitų opozicijos politikų draugija, verkšleno dėl policijos nuskriausto jaunimo ir jų susirūpinusių tėvelių. Įdomi detalė: vienintelis LTV kanalas neiškirpo rusakalbės Inos, susirūpinusios savo sūnelio likimu, minties, kad jos vaiką dalyvauti riaušėse galėjo suorganizuoti kažkas iš šalies… Moteris žino, ką kalba.

Kokios pamokos? Iš riaušių pasimokė visi. Policija: veikti šaltakraujiškai, ryžtingai, nepersistengiant, nesiduodant išprovokuoti, būti budriai. Politikai: nebėgti „į krūmus“ arba pietauti, rizikuoti kalbėtis su minia ir būti apmėtytam kiaušiniais, su savo rinkėjais bendrauti žmoniška kalba, bet svarbiausia – priimti gerai apgalvotus, pasvertus ir išdiskutuotus sprendimus. Vyriausybė: nusimesti arogancijos šydą, pagerinti viešuosius ryšius, ieškoti kompromisų, mažiau saugoti koalicijos monolitą, o daugiau sprendimų pateikti svarstyti visuomenei, nevengti rizikos būti neteisia ir t.t.

Lietuva: smurtas tik pagilina krizę.

Galų gale – „Jedinstvo-2“: tai jūsų gulbės giesmė…

Read previous post:
Mane cituoja: Принимать ли Россию в ОПЕК?

inosmi.ru: "Нефтяной картель ОПЕК на саммите в Алжире принял решение о сокращении с 1 января 2009 года нефтедобычи на 2,2...

Close