Buvusioje sovietinėje erdvėje vyksta įdomūs procesai. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pirmąja savo užsienio kelione pasirinko ne Europą ar Ameriką, o Azijos šalis – Kazachstaną ir Kiniją. Vakarų spauda iškart padarė išvadą, kad juos naujasis Rusijos vadovas tarsi ignoruoja.

Bet štai Rusijos premjeras Vladimiras Putinas penktadienį atvyko į Minską, kur surengtas Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių vyriausybių vadovų tarybos posėdis. Jame aptarti vis aktualesni maisto produktų aprūpinimo, pasienio šalių bendradarbiavimo, krovinių pervežimo klausimai.

Iš kitos pusės, buvę Sovietų Sąjungos pakraščiai irgi aktyvūs. Baltijos šalių ir Lenkijos vadovai, pasitarę Rygoje, nuvyko į Kijevą. Ukrainos sostinėje devynių Rytų Europos regiono valstybių lyderiai diskutavo energetinio saugumo klausimais. Vadinamai Baltijos ir Juodosios jūrų bendrijai atstovauja šalys – nuo Azerbaidžano iki Estijos. Tai tarsi „sanitarinis kordonas”, turėsiantis saugoti Rytų Europą nuo Rusijos ekonominio spaudimo. Beveik visos buvusios sovietinės respublikos turi kartų patyrimą: jos pergyveno ne tik ekonomines blokadas po nepriklausomybės paskelbimo, bet ir grubų energetinį spaudimą, praūžus spalvotosioms revoliucijoms Gruzijoje ir Ukrainoje.

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį į dviprasmišką Vakarų Europos elgesį. Ji tarsi mėgina sėdėti ant dviejų kėdžių, pastebi estų laikraštis „Postimees”. Europos Sąjungos šalys nenori rizikuoti netekti Rusijos tiekiamų energijos išteklių, iš kitos pusės, palaiko naująsias nares iš Rytų Europos, kurios nuolat skanduoja apie neleistinus Maskvos veiksmus. Rusija ir toliau žaidžia „šaltąjį karą” su Vašingtonu ir dosni Vakarų Europai, taip palaikydama įtampą tarp šių dviejų šiuolaikinio pasaulio galybių. Šiame žaidime nukenčia tos šalys, kurios dar neturi stiprios ekonomikos ir priklausomos nuo energetikos resursų.

Pastaruoju metu tarp šių „nepatogių” valstybių dažniausiai minima Lietuva. Tai ji blokavo Rusijos ir ES derybas dėl strateginės partnerystės sutarties. Briuselis buvo priverstas sutikti su keturiais Vilniaus reikalavimais, kuriuos reikia kelti derybose su Rusija. Žinoma, netolima ateitis parodys, ar šios Lietuvos deklaracijos taps tų derybų išeities tašku ar liks paprasčiausia apgavyste. Jeigu taip atsitiktų, Baltijos šalys, kurių vardu kalba Vilnius, turės teisę pirmą kartą nusivilti Bendrijos vykdoma konformistine politika. Tai paaiškės netrukus: pirmadienį rengiamas ES užsienio reikalų ministrų susitikimas.

Bet niekas nestovi vietoje. Kol Kijeve tarėsi regioninės organizacijos šalių lyderiai, Lenkija ir Švedija rengė pasiūlymus Europos Sąjungai dėl naujos organizacijos „Rytų partnerystė” suformavimo. Pagal šį projektą į regioninę bendriją be 27 ES šalių įeitų Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas. Šioms valstybėms tai būtų tarsi aukštas laiptelis kada nors tapti tikrosiomis Bendrijos narėmis. Agentūra UNIAN praneša, kad organizacija svarstys laisvos prekybos zonų kūrimo, vizų režimo, gamtos apsaugos, pasikeitimo studentais, aprūpinimo energijos ištekliais ir kitas problemas. Į organizaciją bus kviečiami Baltarusijos ekspertai. Rusijos atstovai jos darbe dalyvaus tik vietinių iniciatyvų lygyje, pavyzdžiui, Kaliningrado klausimais. „Rytų partnerystė” skirsis nuo Viduržemio jūros sąjungos tuo, kad neturės kai kurių valdymo organų, sekretoriato ir jos veiklą koordinuos ir finansuos Europos Komisija. Šiam Lenkijos ir Švedijos pasiūlymui jau pritaria didžiosios ES valstybės, tarp jų – ir Prancūzija, kuri kitą pusmetį pirmininkaus Bendrijoje.

Taigi, nuo Stokholmo iki Baku ir Tbilisio kuriasi įdomios ekonominės ir politinės struktūros, kurios artimiausiais dešimtmečiais gali pakeisti senosios Europos veidą ir jėgų sanklodą tarp Rytų ir Vakarų.