Izraeliui pasaulinė krizė, atrodo, neturi įtakos. Tokią išvadą apžvalgininkai padarė po to, kai antradienį po 6 valandas trukusių diskusijų Knesetas 69 deputatų balsais iš 120 patvirtino rekordinę dešiniosios „Likhud“ partijos lyderio 59 m. Benjamino Netanyahu Vyriausybę. Tai bus didžiausias ministrų kabinetas per visą 60 m. Izraelio istoriją. Jį sudarys net 30 ministrų ir 7 jų pavaduotojai. Prieš tai dirbo 18 ministerijų. Tai bus gausiausia ir, ko gero, radikaliausia Vyriausybė. Vien ko verta užsienio reikalų ministru paskirto išeivio iš Rusijos ir su prancūzų nacionalistu Jeanu Marie Le Penu lyginamo Avigdoro Liebermano asmenybė…

Vėlų antradienio vakarą nuo Izraelio sukūrimo jau 32-tosios Vyriausybės vadovas prisiekė Parlamente. Ministras pirmininkas turėjo užsakyti naują stalą Vyriausybės posėdžiams, nes naujasis ministrų kabinetas prie senojo nebetelpa. Vis dėlto kabinetas išplėstas ne dėl tokių ministrų poreikio. B. Netanyahu koalicinę Vyriausybę pavyko sudaryti tik todėl, kad visos dešiniojo sparno partijos gavo svarbius postus. Taip radikalios partijos „Mūsų namai – Izraelis“, pavadintos Vladimiro Putino partijos Rusijoje pavyzdžiu, lyderis A. Liebermanas užėmė diplomatinės tarnybos vadovo postą, partijos „Avoda“ pirmininkas Ehudas Barakas išlaikė gynybos ministro kėdę, kraštutinės dešiniosios koalicijos „Shas“ parlamentinės frakcijos vadovui Eli Yashai teko vidaus reikalų ministro ir vicepremjero pareigos. Kai kurie ministrų postai kol kas neužimti, nes kitiems dešiniųjų atstovams atiteko aukšti postai ne Vyriausybės įstaigose.

Paradoksalu, bet Tzipi Livni, kurios partija „Kadima“ vasarį užėmė pirmą vietą išankstiniuose Parlamento rinkimuose, teko pereiti į opoziciją. Vos vienu mandatu daugiau gavusi vietų Knesete ji užleido ministro pirmininko postą „Likhud“ lyderiui, kuris su 27 mandatais turėjo sudaryti koalicija net su kraštutinėmis partijomis. Po konsultacijų būtent B. Netanyahu Vyriausybę suformuoti pavedė prezidentas Shimonas Peresas.

Naujasis ministras pirmininkas, kuriam spalio 21 d. sukaks 60 m., priešingai negu daugelis radikalių Izraelio politikų imigrantų iš buvusios Sovietų Sąjungos, yra gimęs Tel Avive, o augo Jeruzalėje. Vidurinę mokyklą B. Netanyahu baigė Jungtinėse Valstijose, Pensilvanijoje, kur dirbo jo tėvas. Vėliau jis tarnavo specialiosios paskirties batalione, dalyvavo keliose svarbiose operacijose, gavo majoro laipsnį. Amerikoje būsimasis premjeras baigė aukštuosius architektūros mokslus, o Harvardo universitete studijavo politologiją, po to dirbo terorizmo studijų centre, buvo Izraelio politikos atašė Vašingtone. 8-tame dešimtmetyje B. Netanyahu buvo Izraelio atstovas Jungtinėse Tautose. 3 m. – nuo 1996 iki 1999 m. – jis jau buvo ministras pirmininkas, tačiau, jo partijai pralaimėjus rinkimus, dešimtmečiui perėjo į opoziciją.

Radikali B. Netanyahu pozicija išryškėjo pirmiausia dėl žydų gyvenviečių statybos palestiniečių žemėse. Jis kritikavo ankstesnes vyriausybes, kurios pritarė JAV pasiūlytam Kelio žemėlapio planui ir sutiko iš dalies pasitraukti iš užimtų teritorijų. Štai ir dabar, kaip praneša laikraštis „Ha‘aretz“, B. Netanyahu pareiškė ketinąs tęsti taikų dialogą su palestiniečiais, tačiau sukurti jų valstybę kategoriškai atsisako. Jis teigė, kad Izraeliui grasina ne islamas, bet „radikalūs režimai, kurie siekia pasigaminti branduolinį ginklą“. Nesunku suprasti, kad jis galvoje turėjo Iraną. „Kol ši valstybė ginklais aprūpina radikalias arabų grupuotes, taikos regione nebus“, – papildė jį koalicijos partneris A. Liebermanas.

Šveicarų laikraštis „Le Temps“ netiki, kad ši Izraelio Vyriausybė bus ilgalaikė. Dirbtinai išpūstas ministrų kabinetas labai skirtingų politinių pažiūrų. Dabar Izraelis primena bananų respubliką. Laikraštis pabrėžia, kad  paskyrimas vidaus reikalų ministru nacionalistiškai nusiteikusio išeivio iš Rusijos arabų pasaulyje vertinamas kaip provokacija. Kadaise Henry Kissingeris buvo teisus sakydamas, kad Izraelis neturi užsienio politikos, o tik vidaus. Užsienio politikos prioritetus Tel Avivui nustato Vašingtonas. Jeigu naujasis ministrų kabinetas ir toliau plės invaziją į palestiniečių žemes, nesiliaudamas statyti naujų gyvenviečių ir smogti neadekvačių smūgių, nebus ne tik kad dviejų taikoje gyvenančių valstybių, bet iškils pavojus ir pačiai žydų bendrijai.