Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime yra tarpsnių, kurie reiškia pradžią ir pabaigą. Metų sandūra – tai laiko apibrėžta ir žmonių sutarta sandūra, be abejo, sąlygota gamtos pokyčių. Praėjusi savaitė, kurią apibendrinti vėl pasitelkiame savo įžvalgas, kažkada nutrūkusias ir vėl atgimusias, tarsi sujungia dvi laiko atkarpas ir, kaip sakytų astrologai, Beždžionę ir Gaidį – du nesuderinamus gyvūnus.

Pabjurę nežiemiški orai veikia mūsų sąmonę, užtat, kad esame tos gamtos dalis. Štai kodėl įžengiant į 2017-uosius dažnam sukirba nerami mintis, kad šie metai, lyg tas rėksnys Gaidys, bus triukšmingi, revoliuciniai, žadinantys kilti į kovą, be atodairos pulti į mūšį, kelti sąmyšį ir chaosą. Šis naminis paukštis tai daro gindamas kiemo višteles, bet (palyginimas gal juokingas) – ar neatsiranda tokių uolių gynėjų, kurių nutrūktgalviškai puola ginti savo valdas, savo interesus, savo gentį.

Pranašautojai tvirtina, kad šiemet tokių aktyvistų bus daugiau – ir pasaulyje, ir pas mus. Štai kodėl, girdžiu prognozes, kad po 100 metų nuo garsiosios bolševikinės revoliucijos Rusijoje regione vėl gali atsirasti naujas Leninas, kuris jėga mėgins įprasminti socialinį teisingumą principu „kiekvienam po lygiai“.

Puikiai žinome, kad bolševikų revoliuciją buvo bandoma eksportuoti į visą pasaulį. Rusijos kairiųjų idėjomis buvo persismelkusi ir Lietuva, tad joje šių pažiūrų veikėjų nenumaldomai daugėjo. Štai kodėl, istorikų teigimu, A. Smetona 1926 m. gruodžio perversmu mėgino užkirsti kelią šiai pavojingai slinkčiai. Tai jam pavyko, bet pamažu jo revoliucinis įkarštis virto diktatūra, kuri per 14 metų prieš Lietuvą atsisuko ir savo bjauriuoju nedemokratišku pavidalu.

Kas vyko pernai ir kas vyks šiemet? Ekonomistai pranašauja naują ekonominę depresiją, dar galingesnę negu išgyvenome 2008-2009 m. Paprastai tokiu ekonominiu sunkmečiu ir gimsta diktatūros, o jų lyderiai kerta iš peties. Vakaruose Didžioji depresija 1933 m. galutinai į valdžią atvedė A. Hitlerį ir jo nacionalsocialistus. Kaip tik panašiu metu Rytuose įsiviešpatavo J. Stalino kultas, nušlavęs nuo žemės paviršiaus visą rusų pažangiąją mokslo ir meno inteligentiją, kuri galėjo tapti kliuviniu šiam diktatoriui.

Beveik prieš šešerius metus „Freedom House“ paskelbė ataskaitą, kurioje tvirtinta, kad pasaulyje yra 47 „nelaisvos šalys“, kitaip sakant, autokratijos. Gal dabar ir neatsiranda tokių diktatorių, kaip Hitleris, Stalinas, Pol Potas, Pinočetas ar Chomeinis, tačiau poreikis valdyti valstybę griežtais metodais, nes esą tik taip galima apginti nacionalinius interesus, tebėra gajus.

Tais 2011 m. dar nebuvo aiškūs V. Putino planai aneksuoti Krymą, įsiveržti į Ukrainą. Bet netrukus po 2008 m. pasaulinės krizės Rusija taip pat pajuto jos nagus, ir V. Putinui reikėjo bet kokiomis priemonėmis pridengti ekonominį nuosmukį. Diktatoriai žino, kad geriausias būdas – agresija, pridengus ją šovinistiniais šūkiais.

2016-ųjų pabaiga bjauriomis Beždžionės grimasomis išaukštino D. Trumpo asmenybę Amerikoje ir pasaulyje. BREXIT davė dingstį išardyti Europos vienybę, kuo labai džiaugiasi Maskva. Nesibaigiančių karų iš savo namų išvyti pabėgėliai užplūsta Europą, kurios gyventojai ir taip dūsta nuo teroro aktų ir vis didesnio nepasitikėjimo atvykėliais ir vienas kitu.

Lietuva – ne išimtis šioje grandinėje. Nors jos karinės išlaidos pernai jau pasiekė 1,5 proc. šalies BVP, o per kelerius metus bus ir visi 2 proc., nors ji sėkmingai ginkluojasi, rusiškų tankų ir „žaliųjų žmogeliukų“ gali nepavykti sustabdyti. Net Briuselyje, po karštos retorikos apie 5-ąjį Aljanso sutarties straipsnį, pripažįstama, kad NATO Rytų fronte – Baltijos šalys bei Lenkija – yra sunkiai apginama, ypač pavojingas 100 km Suvalkų koridorius, jungiantis Baltarusiją ir Kaliningrado sritį. Juk Lietuva prisimena Suvalkų trikampį 1920 metais…

Tiems, kas pasakys, jog istoriją palikime istorikams, vėl priminsiu Just. Marcinkevičiaus žodžius: „Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius“.

Iš istorijos neišbrauksime ir atėjusių Gaidžio metų.