Senas sovietinių laikų posakis: auksas nebešildo, reikalingos auksinės rankos. Kažin, ar kas besiginčys. Tačiau vis tiek tariant žodį „auksas“, kažkas skamba ypatingai skaidriai ir viliojančiai. Šitas skambesys ir švytėjimas žmones pavergia nuo seno…

Žodžio laisvė kaip apskritai žmogaus teisių dalis turi begalę atspalvių. Kaip žmogaus elgesys, visuomenės vertybės, kitę per ilgus šimtmečius.

Balbierišky bobutė bulves lupa –
galaktikų spiralėm raitos lupenos…

Tai dvieilis iš kadaise Algimanto Baltakio parašyto eilėraščio. Poetas priešpastatė vargano buities darbo vaizdą ir begalinę galaktiką.

Vadinamos „Sąjunginės valstybės“ – Rusijos ir Baltarusijos – santykiai primena dviejų meilužių sambūvį, kai meilė, pavydas ir neapykanta šalia.

Štai gruodį juoda katė vėl sušmėžavo tarp Lukašenkos ir Putino, kad kaimyninių šalių žiniasklaidoje pasipylė spėliojimų, ar tai ne lemtingi jų nesutarimai. Bet neskubėkime su išvadomis.

Spaudos konferencijoje Minske Baltarusijos vadovas rusų žurnalistams pareiškė, kad, prisidengdama „gilia integracija“, Maskva nori Baltarusiją inkorporuoti į Rusijos sudėtį. Jis pridūrė Kremliuje girdėjęs kalbas, kad mes esą dar nesame pasirengę šešias sritis įtraukti į Rusijos sudėtį, kad šią užuominą jis supratęs kaip mainus: šekit jums naftos, pigesnių dujų, o jūs mums savo šešis regionus, besiribojančius su Rusija.

Žinoma, tokios kalbos sukėlė A. Lukašenkos pasipiktinimą. Laikraštis „Naša niva“ pranešė, kad dėl to jis sukvietė jėgos struktūrų vadovų slaptą pasitarimą, kad aptartų pasipriešinimą Rusijos spaudimui kurti „gilią integraciją“. Baltarusijos vadovas pavedė akylai sekti informacinį lauką, kuriame skleidžiama ši idėja. Jis pritaria Sąjunginės valstybės stiprinimui, tačiau atvirai atsisako svarstyti vadinamąjį manevrą – naftos kainų mažinimą mainais į glaudesnę integraciją. „Sukurti vieningą emisijos centrą ir valiutų sąjungą su Rusija – tai statyti šią bendriją nuo stogo, o ne nuo pamato“, – pareiškė prezidentas.

Pasisakydamas prieš kalbas apie Baltarusijos inkorporavimą į Rusijos sudėtį, A. Lukašenka pareiškė, kad jo šalyje niekada nekils tokia situacija kaip Ukrainoje.

„Pas mus niekada nebus taip kaip Ukrainoje, – sakė jis žurnalistams Minske. – Tik idiotas po manęs gali to griebtis. Rusijos ir Baltarusijos sąjunga – tai didžiausias pasiekimas. Šių santykių jokios naftos problemos nenutrauks“. Jis tvirtino, kad tarp abiejų valstybių yra dvasinis ryšys, kurio „niekas nenutrauks“. „Pažiūrėkite, kiek mes investavome į dvasines šventoves. Tai didžiulės lėšos, tai darėme sąmoningai“, – tęsė Baltarusijos lyderis.

Bet vis labiau infliacijos spaudžiami baltarusiai tikisi ne tiek dvasinio bendrumo, kiek pigesnių naftos išteklių. Beveik per tris nepriklausomybės dešimtmečius Minskas gavo apie 100 mlrd. dolerių paramos, nors A. Lukašenka tai vadina „visiška nesąmone“. Jis teigia, kad Rusija suteikė 4-5 mlrd. dol. kreditų, bet už jų aptarnavimą kasmet reikia mokėti 1,2 mlrd. Be to jis pridūrė, kad iki 2024 m. Baltarusija gali prarasti iki 10,8 mlrd. dol. dėl Rusijos mokestinių manevrų.

Jis skundėsi Rusijos dujų kainų politika. Juk buvo tartasi, kad iki metų vidurio įvyks derybos dėl dujų kainų iki 2025 m., tačiau Maskva atsisakė sėsti už derybų stalo. „Ar taip elgiasi partneriai?“ – retoriškai klausė A. Lukašenka.

Tokie kritiški pareiškimai Rusijos atžvilgiu pasipylė po to, kai A. Lukašenka pasigyrė esąs Europos Sąjungos šalininkas ir norįs su ES palaikyti glaudesnius santykius.

Rusijos naujienų agentūra REGNUM įpylė alyvos į ugnį, pranešusi, jog Minskas rengiasi trauktis iš Eurazijos ekonominės sąjungos ir kitų integracinių su Rusija struktūrų. Ko gero, labiausiai Maskvą įžeidė A. Lukašenkos akibrokštas gruodžio 24 d., kai šis lyderis pareiškė, jog daugiau Rusijos nevadinąs broliška valstybe…

Kremlius, pajutęs svilėsių kvapą, mėgino paneigti, kad Rusija ruošiasi prisijungti Baltarusiją. O A. Lukašenka nuskubėjo į Maskvą, kur gruodžio 29 d. susitiko su V. Putinu. Susitikimas baigėsi be naujamečio šampano, nors proga buvo: 1999 m. buvo pasirašytas dokumentas įkurti Sąjunginę valstybę, taigi, sukako 20 metų šiai keistai draugystei, be to, derėjo apraudoti 1991 m. gruodį Belovežo girioje galutinai iširusią SSRS…

Bet po derybų „akis į akį“ jokių komentarų nebuvo, o tai pagimdė spėjimus, kad vis dėl to už mažesnes dujų ir naftos kainas A. Lukašenka Rusijai pardavė savo nacionalinį saugumą. Tokios spėlionės pasipylė po jų susitikimo per katalikų Kalėdas – gruodžio 25 d., kai buvo apsiribota pranešimais, kad vyko derybos „konstruktyvumo dvasioje“, jos tęsis ir laukiama teigiamų rezultatų.

Tokie patys oficialūs pranešimai guodė ir gruodžio 6 d. Visas įdomumas tik toks, kad tuomet abu prezidentai pasisotino dvasinio peno – lankėsi balete „Spragtukas“ Sankt Peterburge, VIP bufete kažką gurkšnojo, o prieš šiuos Naujuosius metus A. Lukašenka pasveikino V. Putiną neįprastai dviprasmiška dovana: į Kremlių nusiuntė paltį lašinių ir keturis maišus bulvių „iš savo daržo“…

Jeigu visos derybos vertos tik tokių dovanėlių, tai kokių kiaulysčių iš Minsko ir Maskvos santykių galima laukti kitąmet – Geltonosios Kiaulės metais?