Pandoros skrynią atvėrė patys armėnai…

Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus. Continue reading…

Šviesos ir prisikėlimo metas

Atėjo šventas metas – šv. Velykų laukimas. Nereikia būti uoliam tikinčiam, kad prisimintum: grįžta tėvai Verbų sekmadienio rytą iš bažnyčios, išverčia mus mažiukus iš lovų ir sušeria kadaginėmis šakelėmis, tardami „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios bus Velykos!“ Tada ir mes lyg pašventinti.  Šokam visi tarsi įgelti, bet linksma, juokas, pakilu… Continue reading…

Kas dedasi į rytus nuo mūsų, mums jau nebeskauda?

Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime. Continue reading…

„Feikinė“ kritika tik augina virusą

Kažkada nueidavau į Jaunimo sodą Vilniuje ir jame įrengtą Kreivų veidrodžių karalystę – pasijuokti, kritiškai nužvelgti save, pabadyti pirštu į draugą… Veidrodžių atrakcijos seniai nebeliko, užtat ji persikėlė į politiką. Juokas maro metu – taip galima pavadinti tai, kas dedasi Seime, valdžios viršūnėse ir ją aptarnaujančių vertintojų būrelyje. Continue reading…

Juozas Brundza: gydytojas, patriotas, „teisuolis“

Iš tiesų, mūsų kraštas išugdė begalę taurių, savo Gimtinei, savo Tėvynei atsidavusių žmonių. Ne visi jie išsirikiavę pirmoje krašto šviesuolių, tautos išrinktųjų gretoje, ne visi jie minimi įvairiose šventėse ir apdovanojimuose. Dažniausiai tai kuklūs, savo profesiją mylintys, pilietiški, kitą atjaučiantys ir prireikus puolantys į pagalbą žmonės. Apie vieną tokių – šioje rubrikoje „Istorija ir žmonės“ rašo ją vedantis žurnalistas Česlovas Iškauskas.

Continue reading…

Neteisėti rinkimai okupuotose žemėse

Paskutinę kovo dieną, prieš pat „melagių“ šventę balandžio 1-ąją, Kalnų Karabache (trumpinkime – KK), kurią vietinė armėnų valdžia vadina demokratine Respublika, vyko vienu metu ir prezidento, ir parlamento rinkimai.

Iš anksto priminsiu, kad Europos Sąjunga pareiškė nepripažįstanti šių rinkimų teisinio pagrindo, nes jau keletas dešimtmečių teritorija yra okupuota Armėnijos. Rinkimų organizatorių nesustabdė nei koronavirusas, kuris ir čia tiesia savo nagus. Pačioje Armėnijoje nuo kovo 16 d. yra paskelbta ypatingoji padėtis ir griežtas karantinas (čia rinkimų dieną buvo užfiksuota beveik 500 užsikrėtusiųjų virusu; tai nedidelė dalis 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, bet jos teritorija perpus mažesnė negu Lietuvos). Continue reading…

Virusas politikų galvose

Nepaisant užplūdusio nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti: kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje… Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją. Continue reading…

Apie labdarą ir samčius deguto

Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe… Continue reading…

Ko vertos pranašystės?

Mažytis „corona“ virusas verčia visą pasaulio vežimą. Tūnojęs už savo silpnesnio broliuko gripo viruso nugaros, jis staiga ištiesė savo čiuptuvus. Mokslininkai tvirtina, kad tokios pandemijos kyla kas 80-100 metų, kaip ir karai ar dideli globalūs konfliktai… Continue reading…

Ar išeis į gatves kariuomenė?

Puota maro metu – taip apibrėžčiau kai kurių politikų ir šiaip visuomenės veikėjų, kartais net labai garsių, norą pelnyti politinių taškų ar pasirodyti itin nuovokiais, „liapsusus“ (žinau, šis žodis lietuvių kalboje nevartotinas ir reiškia „didelę žioplą kalbos ar logikos klaidą“).

Antai, konservatorių ir opozicijos lyderis G. Landsbergis, kurio politinį kursą šiaip palaikau, staiga iškišo galvą iš ambrazūros ir leptelėjo, kad reikia „keisti vadovaujančius žmones, KAM ministrą Karoblį paskirti operacijų centro vadovu vietoj Verygos, laboratorijos vadovas Zimnickas turi trauktis, Vyriausybės vadovas pripažinti, kad buvo klaidų ir svarbiausia – nustoti meluoti“…
Nei daugiau, nei mažiau – pakeisti, nuimti, likviduoti! Continue reading…