Kiekvienas, kuris nors kiek prisiliečia prie žemės, žino, koks bjaurus padaras yra kurmis. Sunkiai sugaunamas, atbaidomas, rausdamas požeminius tunelius, daro žalą vejoms, darko landšaftą… O jeigu toks atsiranda įmonėje, įstaigoje ar valstybės aparate? Continue reading…
Sunku paaiškinti, kodėl staiga atsirado degantis norą rašyti apie savo Tėvą. Gal kažką panašaus perskaičiau, gal susapnavau (o juk jį sapnuoju dažniau negu švelnią, kiek liūdnoku veidu į mane žvelgiančią Mamą). Gal paskatino keturių dešimtmečių sukaktis, kai jo netekau.
Bičiulis pasakojo: paprašė uostamiestyje gyvenančių giminaičių stebėti Rusijos konsulatą Klaipėdoje. Šiaip sau, ne kokio nors užsakyto sekimo tikslais. Pastatė automobilį atokiau tykios Šermukšnių gatvės. Ir ką manote: prie konsulato rūmų riedėjo ištaigingos mašinos su lietuviškais ir rusiškais numeriais, vienos buvo įleidžiamos į vidų, kitos likdavo stovėti gatvėje. Iš jų lipo dailūs ponai ir ponios, kartais matyti, žinomi, dažnai – vyrai pilkais kostiumais, garsios moterys, kitokie veikėjai… Continue reading…
„Baltijos kelias“ turėjo reikšti trijų nepriklausomų šalių vienybę. Ne deklaruojamą, ne teorinę, bet realią – ekonominę ar politinę. Vieni kitus turėjome remti, palaikyti sunkiausiais momentais, ypač per agresijos aktus iš Rytų. Formaliai taip ir buvo per tuos tris dešimtmečius. „Baltijos kelias“ tą vienybę simbolizavo visam pasauliui. Bet Gyvoji grandinė, nusitęsusi apie 650 km nuo Vilniaus iki Talino, ir teliko simboliu… Continue reading…
Nesu nei polonofobas, nei rusofobas, nei kitoks fobas ar filas. Skiriu tiek lenkų, tiek žydų radikalus nuo šių tautinių grupių nusiteikimo ir lojalumo Lietuvos valstybei. Kai rašau apie grėsmę iš Rusijos, neturiu galvoje apskritai rusų, o tik agresyvią Kremliaus politiką, nors ir kaip norėtų jo propagandistai matyti kitaip. Continue reading…
„Bunda jau Baltija…“ Šie neįmantrios dainos žodžiai iki šiol skamba ausyse, žadina sielos virpesį, jaudina iki žmogiškųjų gelmių, o „Baltijos kelio“ vaizdai užgniaužia kvapą… Jau ne kartą ieškau atsakymo į nuolatinį klausimą: kas tuos du milijonus sujungė, kodėl jie plūdo į daugiau kaip 600 km grandinę nuo Vilniaus iki Talino? Kodėl jie grūdosi automobilių spūstyse, žmonių minioje, kad išsirikuotų kažkur nuo ramunių pabalusiuose Lietuvos laukuose, kad pademonstruotų galingą baltijiečių vienybę? Continue reading…
Artėdami prie rugpjūčio 23 – osios, kaip prieš 80 metų Lietuva tapo didžiųjų valstybių dalybų auka, o jau rugsėjo 28 d. atsidūrė SSRS nasruose, verta prisiminti, kad Lietuva buvo daugelio grobuonių okupantų laimikiu. O kažkada, dar LDK laikais, ir patys lietuviai gviešdavosi svetimų teritorijų. Continue reading…
Įsisiūbavus diskusijai apie generolą Vėtrą, Kazį Škirpą, jų atminimo įamžinimą, paminklų likimą ir vietinių politikų atsakomybę, kažkaip nuošalyje lieka, atrodytų, toks vertingas visuomeninis nusiteikimas kaip patriotizmas. O juk jis yra svarbus valstybės atsparumo, netgi nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės dėmuo. Apie tai ne kartą rašiau. Continue reading…
Domėdamasis sovietiniais vadinamojo Liaudies seimo rinkimais, vykusiais 1940 m. liepos 14 d., užkliuvau už keisto portalo, pavadinto pretenzingu “Lietuvos diena” vardu. Portalas talpina kažkokio “Kibirkšties” parengta tuometinio marionetinio Lietuvos prezidento Justo Paleckio kalbą pirmajame Liaudies seimo posėdyje, kuris vyko po savaitės (J. Paleckis. Ieškojome kelių tikrų. V., 1987). Continue reading…
Pasaulis siuntė užuojautos telegramas, Barenco jūroje specialios paskirties povandeniniame laive žuvus 14 Rusijos karininkų. Iš tiesų, paprasčiausias žmogiškumas reikalauja užjausti žuvusiųjų artimuosius. Tačiau Kremlius atsitvėrė stingdančio šalčio siena, įslaptinęs ne tik informaciją apie gaisrą laive, bet ir žuvusiųjų laidotuves. Vokiečių „Der Spiegel“ šią tragediją įvardija kaip Rusijos traumą. Continue reading…