Taivanas – tik nedidelė kalnuota sala Azijos monstro Kinijos Liaudies Respublikos pašonėje. Jos plotas – vos du trečdaliai Lietuvos ploto, bet užtat gyventojų daugiau kaip 8 kartus daugiau. Bet Taipėjaus skleidžiamas garsas girdimas visame pasaulyje. Lietuva, deja, tam garsui kurčia. Continue reading…
Beveik metus įvairiuose Suvalkijos kaimuose nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę slapstęsis, mano tėvas, statęs ir įrenginėjęs namus, pagaliau buvo sučiuptas, kai grįžo pasikeisti drabužių. Iki karo pabaigos buvo likę keletas savaičių, bet jo kanonada Europoje dar ilgai netilo. Su kitais miestelio vyrais jis buvo išgabentas į Vengriją kariuomenės užnugaryje vežimu gabenti maisto produktus. Continue reading…
Grupė Seimo narių konservatorių parengė Atmintinų dienų įstatymo pataisą, kad gruodžio 5 – oji būtų minima kaip Padėkos savanoriams diena. Kodėl jos negalime minėti siaučiant pandemijai, jau šiandien, trys pataisos iniciatoriai aiškina, kad JTO Tarptautinė savanorių diena už ekonominę ir socialinę plėtrą, dar vadinama Savanorystės diena, būtent tądien minima dar nuo 1985 m. Continue reading…
Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę. Continue reading…
Pavasaris įsibėgėja. Lyg koks stabdis – koronavirusas – gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti. Bet tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai kodėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesys tvyrotų kažkur toli toli… Continue reading…
Pradedu tikėti, kad šią viruso „koronę“ mums atsiuntė Aukščiausiasis. Taip mes mokame už savo per didelį atsipalaidavimą, paklydimus, išlepimą ir politikų klaidas. Kaina kol kas ne itin didelė: būsiu ciniškas – tik keliasdešimt mirčių, vienam iš šimto pasitvirtina infekcija, o valdžia nesiliauja triūbyti, kad ta užkrato kreivė „plokštėja“, mes brendame iš krizės, pasiektas lūžio taškas ir pan. Specialistai gi teigia, kad piko sulauksime po savaitės ar daugiau, ir dabar atlaisvinti karantino varžtus dar ne metas… Continue reading…
Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus. Continue reading…
Atėjo šventas metas – šv. Velykų laukimas. Nereikia būti uoliam tikinčiam, kad prisimintum: grįžta tėvai Verbų sekmadienio rytą iš bažnyčios, išverčia mus mažiukus iš lovų ir sušeria kadaginėmis šakelėmis, tardami „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios bus Velykos!“ Tada ir mes lyg pašventinti. Šokam visi tarsi įgelti, bet linksma, juokas, pakilu… Continue reading…
Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime. Continue reading…
Kažkada nueidavau į Jaunimo sodą Vilniuje ir jame įrengtą Kreivų veidrodžių karalystę – pasijuokti, kritiškai nužvelgti save, pabadyti pirštu į draugą… Veidrodžių atrakcijos seniai nebeliko, užtat ji persikėlė į politiką. Juokas maro metu – taip galima pavadinti tai, kas dedasi Seime, valdžios viršūnėse ir ją aptarnaujančių vertintojų būrelyje. Continue reading…