Šis savaitgalio pasakojimas – apie žymų lietuvių keliautoją ir savo Tėvynės garsintoją. Straipsnis buvo patalpintas knygoje „Lietuviais esame mes gimę“ (2022, Kaunas, leidykla „Obuolys“). Continue reading…
Dar visai neseniai rašėme, kad lenkai, o paskui ir latviai nutarė Kaliningradą pervadinti į Karaliaučių (lenkiškai Królewiec), kad Lenkijos prokuratūra užblokavo apie 1,2 mln. dolerių iš Rusijos ambasados prekybos atstovybės sąskaitos, kad iš patalpų Varšuvoje iškeldinama rusų diplomatų vaikų mokykla prie Rusijos ambasados. Dabar gi atėjo laikas apsispręsti Latvijoje gyvenantiems Rusijos piliečiams, kurie taip ir neišmoko latvių kalbos pagrindų. Continue reading…
Tęsiame sekmadienio pasakojimų ciklą apie lietuvių kilmės pasaulio įžymybes, kurios iki šiol garsina savo arba savo protėvių Tėvynę.
Taip pavadinęs šį rašinį, vargu ar rasiu žmogų, kuris nenutuoktų, apie ką bus kalba. Mūsų vaizdinė atmintis yra geriausias detektorius, optimaliai nustatantis, kada, kur, kas įvyko, kas turima omeny, o paskui jau galima modeliuoti, kaip reaguoti, kaip tai išnaudoti, ką rinktis ir pan.
Iš tikrųjų, bus rašoma apie Deividą Sušė (David Suchet) – lietuvių kilmės britų aktorių, kuris mums įsiminė daugiausiai iš pamėgto detektyvinio serialo „Puaro“ („Poirot“), pastatyto pagal Agathos Christie kūrinius. Aktorius jį kūrė nuo 43 iki 67 metų amžiaus, tai yra net 25 metus (1988-2013), kitaip sakant, trečdalį savo gyvenimo. Štai kodėl tarp daugybės (daugiau kaip 40) D. Suchet vaidmenų Hercule Puaro personažas brangiausias. Continue reading…
Nesu joks vaizduojamojo meno žinovas, o apie fotografiją išmanau tik dėl jaunystės pomėgio. Vyresnysis brolis kaimo pirkios kamaroje įtaisė „foto laboratoriją“ – pastatė didintuvą, lemputę nudažė mėlynai, pastatė kelis dubenis ryškalams, fiksažui ir vandeniui, nupirko bakelį juostai susukti, ištiesė virvelę nuotraukų nulašėjimui, dar įsigijo džiovintuvą ir – štai mano fotografijos mokykla. Bet brangiausias aparatas buvo FED, kuris vėliau atiteko man. Su tokiu mokykliniu patyrimu 1968 m. rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ žurnalistas Vincas Staniulis mane priėmė į redakciją fotokorespondentu. O jau įstojęs į VU fotografijos aso Virgilijaus Juodakio pirmakursių gretose aš buvau tarsi studentėlių foto meno mokytojas. Continue reading…
Varšuva muša pavojaus būgnus: „Wagner“ smogikai, keliais srautais atvykę į Baltarusiją, persikelia arčiau šiaurės vakarų sienos, kur nuo jos iki Karaliaučiaus srities beveik 100 km tęsiasi vadinamasis Suvalkų koridorius. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė, kad, nors Progožino kovotojų tėra vos apie 100, jie gali įvykdyti provokaciją, atkertant Baltijos šalis nuo pagrindinių NATO pajėgumų. Politikas taip pat įspėjo, kad Baltarusijoje veikiantys kovotojai gali apsimesti nelegaliais migrantais ir patekti į Europos Sąjungą arba įvykdyti bet kokias provokacijas. Continue reading…
Šį kartą pakalbėkime apie Afriką – šį karštą, vargingą ir kupiną neramumų kontinentą, kuris mums, tiesą sakant, mažiausiai rūpi. Užjaučiame, padedame, kuo galime, stebime, tačiau – ne daugiau. Na, dar vienas kitas mūsų keliautojas (šių eilučių autorius taip pat kažkada lankėsi Alžyre) per TV yra parodęs egzotiškų šalių gyvenimą, papročius ir afrikiečių vargą.
Šį savaitgalį siūlome intriguojantį pasakojimą iš autoriaus knygos „Lietuviais esame mes gimę“, kuri buvo išleistas 2022 m. ir pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Jame bylojama, žinoma, ne apie garsų šunelį, bet apie lietuviškų šaknų turintį žymų režisierių nuo Plungės, kuris ilgus metus savo kūriniais garsino protėvių tėvynę. Continue reading…
Šį kartą iš Vilniaus persikelkime daugiau kaip 300 kilometrų vakariau, į kitą Lietuvos pusę, kur Baltijos bangos skalauja smėlėtus baltų valstybės krantus. Klaipėda ir Klaipėdos kraštas užima ypatingą vietą ne tik geografine, ekonomine bei socialine prasme, bet ir istorine. Jeigu dėl Vilniaus daugiau kaip 700 metų kovėsi kaip dėl vartų į slavų ir mongolų žemes, tai pajūris europinius kaimynus domino ir kaip vartai į platųjį pasaulį, ir kaip strateginis germanų, skandinavų ir net Rusijos carų bastionas. Beje, mes jau rašėme, kad šį regioną pasiekė net Cezario laikų Romos imperijos prekeiviai gintaru.
Dabar, kai vėl užvirė ginčai dėl poeto Just. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo ir visuomeninės veiklos bei ketinamo statyti paminklo, prisiminiau savo keletą straipsnių apie daugelio Lietuvos rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų prieštaringas saviraiškos paieškas ir bandymus atiduoti duoklę sovietiniam režimui. Štai keletas ištraukų iš 2014 m. ir 2016 m. interneto erdvėse skelbtų straipsnių.
Pasauliniu ar europiniu mastu mažos Lietuvėlės problemos atrodo mikroskopinės. Argi kam įdomu keleto medžių likimas prie geležinkeliečių pastato Vilniuje, kažkokio verslininko, nors ir Kauno mero, išdidžiai sėdinčiojo ložėje VU kieme, J. Bidenui rėžiant kalbą, prekybiniai ryšiai su Rusija ar kokios ten išpūstos Sodaičių meilės ir skyrybų peripetijos. Continue reading…