Baigiasi kalendorinė vasara. Jau rytoj, rugsėjo 1-ąją, iš jaudulio sudrėkusiuose delnukuose suspaudę už save aukštesnių gladiolų rykštes, tėvelių vedini pirmokėliai žengs į mokslo šventoves. Bent jau taip buvo prieš kokius keturis dešimtmečius, kai savo sūnų vedžiau į pirmą klasę tik ką pastatytoje Vilniaus 54-ojoje mokykloje. Continue reading…
Vyresnieji dar prisimena seną sovietų kalėdinę dovaną – 1979 m. gruodžio 25 d. į Afganistaną įvestą SSRS kariuomenę. Jau kitų metų pavasarį ten buvo daugiau kaip 100 000 sovietinių karių. Tas beprasmiškas karas tęsėsi iki 1988 m. balandžio 14 d., kai Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano, Pakistano, SSRS ir JAV susitarimas, pagal kurį SSRS buvo priversta iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Taip Sovietų Sąjungos pabėgimu pasibaigė Afganistano karas, per kurį žuvo apie 14 000 jos karių. Continue reading…
Buvo Žmogus ir Žmogaus nebėr… Taip su širdgėla širdyje norisi perfrazuoti Justino Marcinkevičiaus poemos apie Dzūkijos kaimo sunaikinimą eilutę. O netekome Žyginto Pečiulio – Žmogaus didžiąja raide, atidavusio visą savo gyvenimą žurnalistikai, moksliniams tyrimams, jaunosios žurnalistų kartos ugdymui. Continue reading…
Kuo iš kitų išsiskyrė praėjusi savaitė? Juk taip nesinori vėl narstyti anų riaušių prie Seimo, ieškoti kaltų ir teisių, nugalėtojų ir pralaimėjusių, gasdinti nelinksma ateitimi, maišyti su purvais atokvėpio neturėjusios valdžios, kuriai visi sunkumai dar prieš akis… O juk ir nauji partijų bei politikų reitingai rodo, kad tie, kurie viską stebi iš šalies ir tik mėgsta pakritikuoti, kyla aukštyn, o smunka populiarumas tų, kurie jaučia didžiausią atsakomybę ir kažką daro. Continue reading…
Kaip jau rašėme Voruta.lt, padėtis Lietuvoje ir aplink Lietuvą kaista. Istorija rodo, kad betrūksta menkiausios provokacijos, kad kiltų jei ne pasaulinis karas, tai regioninis konfliktas. Continue reading…
Tik nereikia mūsų gąsdinti… Lakus Drąsios Šalies posakis „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ atėjo iš Sąjūdžio laikų, kai buvome pasiryžę viskam: žūtbūt atkurti nepriklausomybę, atsispirti agresoriui, atlaikyti ekonomines blokadas, iškęsti Vakarų abejingumą. Lipdukai su šiuo šūkiu dar ilgai buvo ant šaldytuvų, automobilių, kabinetų durų, netgi ant kasos aparatų. Continue reading…
Medininkų žudynių 30 – metis perša įkyrų spėjimą, kad visa tai – ir Sausio 13 – oji, ir ši tragedija – gali kada nors pasikartoti. Ir ne „kada nors“, o netolimoje ateityje. Naujam kataklizmui sąlygas kuria ir dar viena pandemijos banga, ir, kaip prognozuoja ekspertai, artėjanti pasaulinė ekonomikos krizė. Augančia įtampa visuomenėje netruktų pasinaudoti priešiškos jėgos už šalies ribų. Tai įrodė įvykiai tiek Kaukaze 2008 metais, tiek 2014 m. po Maidano kilęs pilietinis karas Ukrainoje ir Krymo aneksija. Continue reading…
Kas galėjo pagalvoti, kad ne tik pandemija, o ir migrantų epidemija taip supriešins mūsų visuomenę. Net ne visą visuomenę, o jos radikaliąją dalį ir valdžios institucijas. Kad niekada žmonės nemėgo jų pačių išrinktų valdančiųjų, tai nenuostabu, bet visų šunų korimas ant Prezidento, Vyriausybės ir – ačiū Dievui – šiek tiek ant atostogaujančio Seimo taip įsisiūbavo, jog nustūmė į šalį kitas problemas, pavyzdžiui, akivaizdų gyvenimo brangimą. Continue reading…
1990-1992-ieji buvo pats mano kūrybinių kelionių su vaizdo kamera pakilimas. Nespėjai grįžti iš Italijos ar Alandų salų, jau kviečia į kitą Europos regioną. Be abejo, sutikdavau – vienas ar su kūrybine grupe. Tuomet buvo „madinga” nesėdėti prie mikrofono studijoje, o pačiam patirti, rengti reportažus iš įvykio vietos, pasakoti, kas dedasi vienur ar kitur. Tie radijo darbuotojai, kurie rengdavo laidas iš Lietuvos kaimo, netgi šaipydavosi: kaip tu gali komentuoti įvykį, jeigu jame nedalyvavai? Continue reading…
Kol Vakarai tūpčioja ir siunčia Maskvai draugystės ir meilės signalus, Lietuva vis labiau junta hibridinio karo simptomus. Klausydamas savo konsultantų Kremliuje, Aliaksandras Lukašenka jau nesitenkina pabėgėlių permetimu prie mūsų šalies sienų. Continue reading…