Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui jis išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių. Continue reading…
Nieko asmeniško…
Buvo 90-ųjų pradžia. Aš, TVR (dabartinio “ėlertė”) žurnalistas, rengiau laidą apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos finansinę padėtį. Jau tada girdėjau, kad tarp VU mokslininkų yra gabus aspirantas, kuris galėtų duoti neblogą TV interviu. Dėl jo iš pradžių reikėjo susitarti. Gitanas Nausėda tuomet gyveno daugiausiai jauniems mokslininkams skirtame Tauro bendrabutyje, kuriame, beje, anksčiau ir aš, žurnalistikos studentas, esu gyvenęs… Continue reading…
Prieš 80 metų, 1940-ųjų liepos 14 d., įvyko sovietiniai vadinamojo Liaudies seimo rinkimai. Į marionetinį parlamentą buvo išrinkti 79 žmonės, kurie nertrukus balsavo, kad Lietuva būtų priimta į SSRS. Salomėja Nėris džiaugėsi: „Lietuvos daugiau nebėr, Lietuva – LTSR“. Continue reading…
Seną, prieš pusšimtį metų, nutikusį įvykį tuometinėje Sovietų Sąjungoje priminė nesenas straipsnis britų „Financial Times“, kuriame palyginami du Rusijos valdovai – anuometinis „didysis stagnatorius“ Leonidas Brežnevas ir dabartinis imperatorius Vladimiras Putinas, tik ką pratęsęs savo valdymą dar keletai kadencijų – iki savo 80-mečio, t.y. iki tokio pat amžiaus, kai savo gyvenimą baigė L. Brežnevas. Londono dienraštyje yra ir daugiau įdomių paralelių. Bet nori nenori peršasi ir kita: prieš 51-rius buvo surengtas gana įžūlus pasikėsinimas į amžinąjį „genseką“, o dabartinis lyderis irgi rusams gerokai įgrįso. Continue reading…
Lietuvoje pagal jos mastus daug keistenybių. Ypač jų gausu prieš rinkimus, kurių per ketverių metų ciklą būna treji. Žinoma, mes neprilygsime D. Trumpo akibrokštams, kai jis stengiasi sublizgėti geografijos žiniomis, ar V. Putinui, įžūliai revizuojančiam Baltijos šalių istoriją, ir net mūsų tautiečiui, buvusiam Bogotos merui Antanui Mockui, kuris bėgiodavo miesto gatvėmis persirengęs supermeno kostiumu, o būdamas Kolumbijos universiteto rektoriumi savo studentams rodęs nuogą užpakalį. Continue reading…
Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, kad rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macho libido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė. Continue reading…
Prie vaizdingų Nemuno krantų prisišliejusio mano miestelio žmonės nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą juto vos dvi savaites – kai frontas slinko į Rytus ir kai jis nugriaudėjo į Vakarus. Tėvai sode buvo išsikasę bunkerį, kuriame su dviem mažais vaikais ir slėpėsi. Išlįsdavo tik nuščiuvus kanonadai pašerti gyvulių ar pasigaminti valgio. Continue reading…
Apie Antrąjį pasaulinį ir Didįjį Tėvynės karus rašyta, prirašyta. Vienas prasidėjo nacistinės Vokietijos įsiveržimu į Lenkiją. Beje, jį išprovokavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), vadovavęs operacijai Gleivico radijo stotyje, paskui liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).
Kitas, kurį geriau vadinti Vokietijos ir SSRS karu, įsiliepsnojo beveik po dviejų metų, kai A. Hitlerio kariauna netruko ir pusmečio pasiekti Maskvos prieigas. Lietuvą, kuri birželio 22-ąją jau buvo sovietų okupuota ir joje buvo dislokuota apie 130 tūkstančių sovietinių kareivių, naujieji okupantai pražygiavo per keletą dienų. Continue reading…
Mus supa iš tiesų neeilinės asmenybės. Vienos nueina į užmarštį, kitos palieka ryškų pėdsaką savo Tėvynės ir net pasaulio padangėje. Rubrikoje „Istorija ir žmonės“ – naujas žurnalisto Česlovo Iškausko pasakojimas apie dar vieną mūsų kraštietį.
Marčiukaičių pavardė panemunės apylinkėse gana dažna. Įvairūs šaltiniai mini skirtingus šios plačios giminės vardus – nuo knygnešių, gabių menininkų ir valdžios atstovų bei partizanų iki jaunų verslininkų ir mokslo šviesuolių, koks buvo pernai mus palikęs garsus Lietuvos inžinierius ir ekonomistas Sigitas Juozas Marčiukaitis.
J. Adomaitis savo 2002 m. leistoje knygelėje mini Motiejų Marčiukaitį, kuris 1918 m. gruodį buvo išrinktas į pirmąją nepriklausomos Lietuvos Balbieriškio valsčiaus tarybą. Tai vienas iš J.Marčiukaičio brolių. Rinkimuose dalyvavo 453 rinkėjai, kurie išrinko 9 savivaldos narius. Beje, jis minimas ir kaip vienas iš pirmųjų valsčiaus vadovų, o trečiasis iš eilės buvo šių eilučių autoriaus dėdė Mikas Iškauskas. Continue reading…
Apie trėmimus pasakyta daug. Dar daugiau nepasakyta. Nemažai ir iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu. Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių palaižūnų palikuonys vieno kito bandito, kriminalinio tų laikų nusikaltėlio suėmimą paverčia visos tautos nuodėme. Kaip sakoma, margas svietas yr… Continue reading…