Nuo istorinės Lietuvos miestų bei regionų apžvalgos pereikime prie vienos ypatingos visų laikų dvasinės asmenybės, vienijusios keletą krikščioniškų tikėjimų ir bažnyčių. Juk nei karaliai, nei carai ar kunigaikščiai nesugebėjo nuo kalbos su kardų ir kalavijų skambesiu pereiti prie taikdariškos misijos, o štai šis tikėjimo didžiavyris ir kankinys, neapykantos katile paaukojęs savo gyvybę, išliks amžiams slavų, baltų ir kitose kultūrose kaip žmonijos vienytojas.

Renginių gausa

Rašome apie šventąjį Juozapatą (Ivaną Gavrilovičių Kuncevičių) – 1623 m. lapkričio 12 d. kankinystės mirtimi Vitebske mirusį graikų apeigų kataliką (unitą), šventąjį, kuris tiesiogiai susieja Lietuvą ir Ukrainą, primindamas graikų apeigų katalikų bažnyčios istorinę ištikimybę Europai. Jo viso gyvenimo veikla randa atgarsį šiuolaikinėje Europoje, kurioje vėl siautėja nesantaikos gaisrai. Deja, panašaus į šį šventąjį dar neturime…

Seimas 2023-iuosius paskelbė Šventojo Juozapato metais, o Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos parengtą minėjimo planą. Lapkričio 12 d. vyks pagrindiniai renginiai, tačiau jie – seminarai, konferencijos, parodos, edukacijos – tęsiasi ištisi metai. Būtent jis Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje ir Bazilijonų vienuolyne subrendo kaip iškilus dvasininkas, pasišventęs Unijinės Bažnyčios įtvirtinimui ir Krikščionių Bažnyčios vienybei, 20 metų po mirties paskelbtas palaimintuoju (1643 m.), o 1867 m. popiežiaus Pijaus IX-ojo – šventuoju ir Lenkijos bei Rusijos, vėliau – ir Ukrainos globėju. Tad pažymime 400 metų kankinystės ir 156 m. įšventinimo metines.

Šventasis brendo Vilniuje

Šiek tiek istorijos. Kilęs iš prie Lenkijos sienos esančio Voluinės miesto Volodymyro, giliai religingas šešiolikmetis Ivanas atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Reikia manyti, kad jį labai sujaudino 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje vykę renginiai, iškilmingai sutinkant popiežiaus Klemenso VIII brevę (trumpą šv. Tėvo raštą religijos klausimais), kuria Lietuvoje ir Lenkijoje buvo leista švęsti šv. Kazimiero – karalaičio Kazimiero (1458–1484) šventę. Vilniuje vykę vaidinimai ir pasakojimai apie šv. Kazimierą, jo gyvenimą ir darbus pagreitino Ivano Kuncevičiaus apsisprendimą stoti į vienuolyną, sekti šventojo lietuvio pavyzdžiu. 1604 m. jis įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, tuo metu priklausiusį stačiatikiams, pasirinkdamas vienuolinį Juozapato vardą.

1604–1609 m. Juozapatas intensyviai mokėsi, ruošė besiruošiančius stoti į vienuolyną, 1609 m. įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė graikų (Rytų) apeigų katalikams (unitams). Mūrinę bažnyčią 1514 m. pastatė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis kaip padėką Dievui už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. mūšyje prie Oršos. 2014 m. ši, viena seniausių Lietuvos bažnyčių, paminėjo 500 metų jubiliejų. Juozapatas 1614 m. buvo išrinktas Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu (vyresniuoju).

1617 metais Juozapatas ir Veljaminas Rutskis Rūtos dvare (prie Naugarduko) sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą (vyresniųjų susirinkimą). Priėmusieji laikmetį atitinkančią Veljamino Rutskio parengtą regulą (vienuolinio gyvenimo taisykles) susijungė į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją – su centru Vilniuje, kuris tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšiu. Pradžioje jį sudarė penki bazilijonų vienuolynai (Vilniaus, Bitėnų, Žyrovičų, Minsko ir Naugarduko), tačiau greitai prie jų jungėsi kiti. Tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Iki šiol prie vienuolių bazilijonų pavardžių rašoma santrumpa OSBM (lotyniško pavadinimo „Ordo Sancti Basilii Magni“ pirmosios raidės).

Unitai – reiškia, vienytojai

Kas tie unitai? Rytų (graikų) apeigų katalikams priklausantys tikintieji dar vadinami unitais – taip jie pavadinti po Brastos bažnytinės unijos (1596 m.), kai dalis stačiatikių pripažino vienybę su popiežiumi. Stačiatikiai prisiekė popiežiui ištikimybe, išprašė, kad ir toliau galės melstis pagal Rytų apeigas. Tad visi tie, kurie sutiko su Brastos Bažnytinės unijos priimtais nutarimais, buvo pradėti vadinti unitais arba Rytų (graikų) apeigų katalikais. Tačiau likusi stačiatikių dalis tuo nebuvo patenkinta.

2001 m. įkurtos Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė Voruta.lt portale ir žurnale „Voruta“ išsamiai aprašė Juozapato gyvenimo kelią ir vargus ir dabartinio jo pagerbimo bei įamžinimo veiksmus.

1617 m. Juozapatas buvo išrinktas Polocko vyskupu. Jo vyskupiškas šūkis „Tegul visi bus viena!“ kvietė vienytis visiems krikščioniškiems judėjimams, kurie suskilo 1054 m., atsiskyrus katalikams ir stačiatikiams. Kijevo Rusia krikštą priėmė 66 metais anksčiau – 988 m.

Šventojo Juozapato gyvenimas glaudžiai susietas su Lietuva, su Vilniumi, kur jis gyveno 21 metus. Kaip jau rašėme, būsimasis šventasis šešiolikos metų vaikinas 1596 m. iš Voluinės atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Augo pasiturinčių, tikinčių tėvų šeimoje, tad buvo giliai religingas. Pasakojama, kad vaikystėje vos ketverių metų sulaukęs, kartu su motina melsdamasis bažnyčioje prie Nukryžiuotojo, pajuto tarsi karšta žarija tiesiai iš Nukryžiuotojo Kristaus šono palietė jo širdelę, uždegdama ją didžiule meile už žmoniją pasiaukojusiam, Kenčiančiam Kristui ir Bažnyčiai. Berniukas tada motinai kalbėjo, kad užaugęs darys viską, kad niekas nebeskaudintų Jėzaus.

Po jo mirties (minios buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų vizitacijos Vitebske metu), kai buvo Dvinos (Dauguvos) upės vandenyje surastas dar nesuiręs jo kūnas, netrukus paskelbti Juozapato užtarimu įvykę stebuklai. Net 150-yje liudijimų pasakota, kad aklieji praregėjo, sugijo paralyžuotieji, sergantys širdies ligomis, patekę į nelaimes – išgelbėti iš įvairių bėdų. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų liudininkų priesaikomis. Jo šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų. Šventojo Juozapato nuodėmklausys Genadijus Chmelnickis 1628 m. prisiminė: „Prie jo karsto ateina prašydami užtarimo ir per jį patiria didžiulę malonę ir stebuklus“.

Persekiotas net jo kūnas

Juozapato kūniškasis pomirtinis gyvenimas irgi buvo neramus. Portalas Bernardinai.lt pasakoja, kad po to, kai 1867-aisiais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju, Polocko arkivyskupo palaikai buvo gerbiami įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose, o po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – slepiami ir perlaidoti, nes jie buvo bažnytinės vienybės priešininkų persekiojami. Iš bažnyčios istorijos žinoma, kad šventųjų ir būsimųjų šventųjų relikvijos, kaip ir pats Kristus, dažnai yra persekiojami, jas bandoma sunaikinti – kaip antai Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės palaikus. Šv. Juozapato palaikų atveju toks persekiojimas vyko net caro Petro I įsakymu.

Vėliau šventojo Polocko arkivyskupo palaikai pateko į Vieną, 1946 m. iš Austrijos buvo pergabenti į Romą, o 1963 m. – perlaidoti Šv. Petro bazilikoje, kur yra iki šiol. Istorikas Liudas Jovaiša pasakoja, kad šv. Juozapato palaikai nedavė ramybės Maskvos stačiatikių hierarchams, kurie visais laikais pabrėždavo savo išskirtinumą ir puoselėjo glaudžius santykius su carų valdžia. Saugant jo palaikus nuo maskvėnų stačiatikių išniekinimo, jie po keliolikos metų per Vilnių iškilmingai grąžinti į Polocką. XVIII a. pradžioje, kilus Šiaurės karui ir atėjus Petro I kariuomenei, palaikai iš Polocko buvo išgabenti visiems laikams. Iš pradžių jie atvežti į privačią Radvilų valdą Bialoje (dabar Bjala Podlaska, dabartinėje Lenkijoje, Palenkėje, netoli Baltarusijos sienos), kur buvo laikomi Radvilų pilies koplyčioje.

Tai, kad šv. Juozapato palaikai atsidūrė Vatikano Šv. Petro bazilikoje, galima laikyti Apvaizdos ženklu, savotiškai patvirtinančiu visos Ukrainos Graikų apeigų katalikų bendruomenės ryšį su Roma, portalui 15min.lt sakė L. Jovaiša. Viena vertus, buvimas svarbiausioje katalikų pasaulio šventovėje – garbė, kita vertus – tai buvimas pagrindinio šios šventovės „herojaus“, apaštalo Petro šešėlyje, juoba, kad šv. Juozapato relikvijos saugomos šalia – šoniniame altoriuje, toje bazilikos zonoje, kuri mažiau prieinama lankytojams, nes ji rezervuota išpažintims.

***

Bet čia galimas ir kitoks, daugiau „pasaulietiškas“ apibendrinimas. Šv. Juozapato gyvenimas ir likimas, kuriuo buvo bandoma sujungti keleto krikščioniškų pakraipų tikėjimus, bent jau dvasiniame gyvenime išvengti konfliktų, neapykantos ir priešpriešos, yra labai reikšmingas ir šiandien, kai regione vyksta karai, konfliktai ir tautų susipriešinimas. Kai atsiranda diktatoriai, savo cerkvėse uoliai besižegnojantys, o išėję iš jų puolantys savo padermės brolį, tokį pat slavą, atsiradusį iš vienos šaknies. Štai kodėl šv. Juozapato gyvenimas mus moko ieškoti vienybės jungčių, bent jau tikėjimo šviesoje rasti bendrystės spindulių, apšviečiančių racionalėjantį protą.