Lygiai prieš šimtą metų, 1923-ųjų sausį, Lietuva įvykdė vieną sumaniausių ir sėkmingiausių operacijų – iš okupacinės prancūzų administracijos išvadavo Klaipėdą. Siūlome kiek pakoreguotą žiniasklaidoje skelbtą straipsnį, kuris pasirodė prieš dešimtmetį, kai Rusija dar tik brazdino ginklais Ukrainos pasienyje ir rengėsi aneksuoti Krymą, tuo pačiu keldama grėsmę ir Lietuvos saugumui. Continue reading…
Baigiant ciklą publikacijų apie tautines mažumas (bendrijas), verta dar kartą sugrįžti į apibendrintą informaciją. Ji pateikiama Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės svetainėje. Preambulėje pažymima, kad „ištisus šimtmečius tautinėms bendrijoms teko svarbus vaidmuo: jos prisidėjo kuriant Lietuvos valstybę ir ginant jos laisvę bei Nepriklausomybę. Sąjūdžio laikais 26 tautinių bendruomenių atstovai palaikė tautinės deklaracijos idėją, kurios tikslas – parodyti, kad tautinės mažumos pritaria Lietuvos Nepriklausomybės siekiams. Visų Lietuvoje gyvenančių tautybių piliečiai įsijungė į tautinio atgimimo judėjimą: palaikė referendumą dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, stovėjo Baltijos kelyje, gynė šalies Nepriklausomybę per 1991 m. Sausio įvykius ir rugpjūčio pučo metu.“ Continue reading…
Prisimenate tokį anekdotą: žmogelis gyvena skurdžiai, niekas jam nesiseka, vargsta. Eina jis pas kaimo žydą patarimo, ką daryti. Tas ir sako: susivesk visus savo gyvulius į trobą, gal bus geriau kartu. Žmogus susiveda, kiek pagyvena, bet ankšta, gyvuliai dvokia, nieko gero. Vėl eina pas žydą klausti, kur išeitis. Tas nusišypso ir taria: uj, žinai, dabar tuos gyvulius vėl išvesk į tvartą. Išveda, žmogui ir jo šeimynai pasidaro erdviau, šviesiau, gyvenimas pagerėja…
Koks moralas? Mūsų būties iliuzija. Juk žmogus gyvena kaip anksčiau… Continue reading…
Savaitės pradžia kupina iškalbingų geopolitinių detalių. Kai Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis apsilankė pavojingiausiame karo prieš šią šalį niokojamame mieste Bachmute ir čia pagerbė kovotojus (rengiant šį komentarą gauta žinia, kad V. Zelenskis trečiadienį atskrido į Vašingtoną ir vakare Lietuvos laiku Baltuosiuose rūmuose susitiko su J. Bidenu, o vėliau pasakys kalbą Kongrese), visa kohorta Rusijos aukščiausiųjų asmenų su Putinu, Šoigu, Lavrovu priešakyje, lydimi naikintuvų, pirmadienį atskrido į Minską, kur surengė parodomąjį darbo vizitą Minske. Continue reading…
Prabėgusi savaitė nebuvo kuo nors ypatinga, jeigu ne pasibaigęs spalvingas pasaulio futbolo čempionatas, prasidėjusi šventinė apsipirkimo karštligė, teberusenantys politiniai skandaliukai. Tiesa, ukrainiečiams tai toks pat tragiškas metas: rusai toliau naikina jų miestus, žudo nekaltus žmones, griauna gyvybiškai svarbius infrastruktūros objektus, o Vakarai, grimztantys į kalėdinį fejerverkų svaigulį, sotaus senolio H. Kissingerio stiliumi postringauja apie būtinas Ukrainos ir Rusijos taikos derybas. Continue reading…
Artėjant 96-osioms „smetoninio“ 1926-ųjų perversmo metinėms, netyla ginčai, kas gi paskatino Antaną Smetoną pučui: jo paties autoritarinės ambicijos ar vidinės bei išorinės aplinkybės, pavyzdžiui, kairiųjų stiprėjimas. Taip pat ginčijamasi, ar iškilus grėsmėms, šiandien mums nereikia „kietos rankos“ valdymo. Visuomenėje svarstant šios asmenybės įamžinimo klausimą, nesutaria ir Seimas. Skaitytojui siūlome prieš devynerius metus skelbtą, bet karo Ukrainoje fone naujų spalvų įgavusį kiek paredaguotą straipsnį „Ką davė Lietuvai Smetonos diktatūra?“. Tiesa, šis klausimas buvo užduotas tuomet, kai dar nebuvo taip įsisiautėjęs Rusijos agresorius…
Televizijos mes žiūrime tikrai daug. Kartu su internetu mus užplūsta tiek informacijos, kad joje gali paskęsti, o kartais – ir neišsiropšti. Papuolę į visokių melagienų, nepatikrintų faktų, gandų ir tiesiog juodos propagandos akivarą, mes pradedame tikėti, kad visi rusai – geri žmonės, tik va Putinas per daug užsimojo; kad mobilizuotieji į karą – nekalti vargšai vaikinai ir jiems reikia padėti; kad vis dėl to Vakarai neturėtų tiekti Ukrainai ginklų, tada galėtume sėsti ir už derybų stalo… Continue reading…
Vargu ar bereikia kam nors aiškinti, kad kalba – ne tik puiki bendravimo priemonė, bet ji yra ir tautų sambūvio, geopolitinio stabilumo bei – nevengsiu šio pompastišku tapusio žodžio – taikos pasaulyje garantas. Šiaip jau kalba, kokia ji bebūtų, nėra politinių žaidimų instrumentas. Bet laikai keičiasi, o ir istoriniu aspektu Lietuva yra patyrusi, ką reiškia jos polonizavimas, rusifikavimas, o naujausiais amžiais – ir „suanglėjimas“. Continue reading…
Žmonės turi tokį gana šiurkštų, bet iškalbingą posakį: balta duona užpakalį drasko. Jį galima iššifruoti taip: geras sotus gyvenimas kai kuriuos verčia daryti darbus, kurių niekaip nepavadinsi reikalingais ir dorais. Ką aš turiu galvoje? Continue reading…
Tautinių mažumų (bendrijų, etninių grupių) sambūvis Lietuvoje niekada nebuvo labai konfliktiškas, tačiau ir ne rožėmis klotas. Per 2022 m. mes jau esame rašę, kad rusų, baltarusių, lenkų ir kitų ne daugumai priklausančių bendruomenių santykiai su valstybe istorijos bėgyje buvo ir skaudūs, ir problematiški. Tačiau visi tyrinėtojai bemaž sutaria, kad Lietuvos valstybė visada buvo tolerantiška joms, o pastarosios savo ruožtu praturtino šios valstybės visuomeninį socialinį gyvenimą. Continue reading…