Apie patriotizmą ir gudų euforiją

Pradėsiu nuo Sigito Gedos eilėraščio eilučių: „Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas. Į dieną visos karvės ėjo, ir vėju siautė ir plazdėjo…“ Jas prisiminiau savaitgalį, kai vietoj visokių užsienių pasukau link Rytų ir Šiaurės Lietuvos.

Pažintis su Šiaurės Lietuva

Pasirinkau tikslą – aplankyti keletą įspūdingiausių dvarų. Kelias nuo Zarasų palei Latvijos pasienį – kalvotas ir vingiuotas. Paskui prasideda derlingos lygumos, ir apie Biržus bei Pasvalį horizontas gerokai atitolsta. Už Onuškio dulkėtu vieškeliu, „apendikse“ prie pat sienos, pasiekiame Ilzenbergo dvarą – jaukų, vėsų ir lankytojų neužpildytą, puikiai restauruotą 10 ha parką su dvaro pastatais ir nuo 1515 m. plėtojamu ūkiu, kuris toks yra vienintelis Baltijos šalyse. Lankytojus pasitinka milžiniška bulvė – tarsi paminklas viduramžiais į Lietuvą įvežtam ir ypač paplitusiam šakniagumbiui (sakoma, kad Kolumbas jį atgabeno kaip gėlę).

Kitas mūsų kelionės objektas – Pakruojo dvaras. Čią vyko gėlių festivalis. Didžiulės, kvapą gniaužiančios kompozicijos, skulptūros, meninės instaliacijos verčia įsiamžinti. Čia pat lauke vyksta vaidinimas pagal V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“, įtraukiantis ir žiūrovus. Milžiniškoje dvaro teritorijoje rasi ko nori: amatų dirbtuves, ūkį su „veikiančiais“ gyvuliais, spirito varyklą, alaus bravorą, Neįprastybių kambarį, arbatines, traktierius, gali paplaukioti Kruojoje, nueiti į Meilės salą, netgi pabuvoti Bausmių rūsyje.

Tiesa, čia žmonių daug, o saulė kepina negailestingai. Dvaras pritaikytas ir pramogai, ir poilsiui, ir apsipirkimui. Tiesa, čia, kaip ir visur Lietuvoje, galima įžvelgti ir kičo, ir apsileidimo, ir noro pasipelnyti gerokai kelikant kainas. Tokios vietos šalyje ypač atkuto, kai dėl koronaviruso apribotas lankymasis užsienio šalyse.

Bet šitais savo įspūdžiais jokiais būdais neketinu reklamuoti lankytinų vietų, o tik nuraminti tuos niurzglius, kurie raunasi plaukus nuo galvos, negalėdami išvykti kur toliau, o sugrįžę turi izoliuotis. Lietuva yra įdomi, neištirta, saugi.

Grįždamas šiaurinės Lietuvos keliais, savyje pagavau patriotizmo intencijas: nors buvo Žolinių šventė, laukuose virė darbas. Pats metas doroti javus, gabenti juos į elevatorius, kurie, nepajėgdami sudoroti gausaus derliaus, grūdus – mačiau – pila į milžiniškus terikonus. Žemdirbiai skundžiasi, kad reikia stovėti ilgose eilėse, o grūdų kainos krinta. Supirkėjai neskuba jų parduoti.

O tie vyrai, sumurę, sukaitę, paišini nuo alsios kaitros ir dulkių, kiauras dienas vairuoja kombainus, pila į savivarčius ir vežioja į surinkimo punktus. Pagarba jiems. Tokia štai Lietuva – žalia, darbšti, karšta. Didžiuokimės ja!

Gudai euforijoje

Visą savaitę mūsų dėmesys buvo prikaustytas prie Baltarusijos. Ji baigėsi didžiuliu mitingu Minsko centre, bet šalia vyko ir A. Lukašenkos palaikymo mitingas. Prieš tai antrą kartą per parą jis ir V. Putinas kalbėjosi telefonu. Užsitikrinęs Rusijos valdytojo paramą, A. Lukašenka mitinge vėl gyrėsi garantavęs baltarusiams gerą gyvenimą per 26 savo valdymo metus, pliekė NATO ir Vakarus, kad šie kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, ir ragino į mitingą suvežtus savo rėmėjus ginti į pavojų patekusią savo tautą. Kliuvo ir Lietuvai.

O ką Lietuva? Prezidento G. Nausėdos iniciatyva parengtą trijų dalių tarpininkavimo planą A. Lukašenka atmetė. Jam tarpininkų nereikia, nes prireikus į pagalbą ateis Rusijos „žalieji žmogeliukai“. Tuo tarpu Lietuvos vadovas, matyt, ir nesitikėjęs, kad siūlomas dialogas gali įvykti, pasigyrė, jog štai dėl šios iniciatyvos riaušės Minske nuščiuvo. Savimeilės sindromas?

Kas dabar? Jeigu streikuojančios Baltarusijos įmonės nutrauks savo protestus, ir sukilėlių reikalavimai paskęs šventinėje euforijoje, opozicijai nenumačius tolesnių veiksmų, Baltarusijoje viskas liks kaip buvę. „Gėlių revoliucija“ (kiti šį pakilimą vadina „bulvių“; mat, bulvė yra šios tautos nacionalinė daržovė) išsikvėps, ir mes vėl, kaip sakė ministras L. Linkevičius, su Minsku palaikysime „pragmatiškus santykius“.

Ar tikrai mums šalia reikia liepsnojančio laužo?

Virusas vėl rodo dantis

Praėjęs savaitgalis mus išgasdino: COVID-19 sugrįžta. Keletą dienų infekcijos atvejų skaičius laikėsi virš 20, kol galų gale driokstelėjo – 37! Mušami visi pokarantininiai rekordai. Virusas persimetė į aukščiausią valdžios ešeloną, ir visa Prezidentūra su šalies vadovu bei jo šeima buvo priversta izoliuotis, bet pirmadienį atnaujino darbą. Operos ir baleto teatras taip pat uždarytas, o numatyta sezono pradžia bei visos premjeros atidedamos. Pedagogai ir moksleiviai sumišę: kaip reiks mokytis nuo rugsėjo 1-osios? Continue reading…

Dviejų diktatorių suokalbis?

Mano rusakalbis kaimynas rugpjūčio 1-ąją, kai atsinaujino kaukių dėvėjimas, pasipiktinęs šaukė: kokia čia valstybė, jei taip prievartauja savo piliečius! Suprantama, jam atsikertu: kuo čia dėta valstybė, kai reikia kiekvienam apsisaugoti nuo mirtino užkrato? Continue reading…

Įšaldyta Turkijos narystė ES: ar vien Ankara kalta?

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui jis išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių. Continue reading…

Siaučiant reitingų vėjams

Iki Seimo rinkimų liko visai nedaug – kokie pustrečio mėnesio. Dažnas svarsto: šiemet tikrai sunku pasirinkti, už ką balsuoti. Naujausiais tyrimais daugiau kaip penktadalis būsimų rinkėjų nežino, ką pasirinks. Valdantiesiems padeda pats likimas, kurio vardas koronavirusas. Kažkas ciniškai pajuokavo, kad „valstiečiai“ meldžia naujo karantino. Continue reading…

Įšaldyta Turkijos narystė ES: ar vien Ankara kalta?

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui jis išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių. Continue reading…

Prezidento metinės: tautai tinkamas lyderis

Nieko asmeniško…

Buvo 90-ųjų pradžia. Aš, TVR (dabartinio “ėlertė”) žurnalistas, rengiau laidą apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos finansinę padėtį. Jau tada girdėjau, kad tarp VU mokslininkų yra gabus aspirantas, kuris galėtų duoti neblogą TV interviu. Dėl jo iš pradžių reikėjo susitarti. Gitanas Nausėda tuomet gyveno daugiausiai jauniems mokslininkams skirtame Tauro bendrabutyje, kuriame, beje, anksčiau ir aš, žurnalistikos studentas, esu gyvenęs… Continue reading…

Kaip buvo pasikėsinta į L. Brežnevą

Seną, prieš pusšimtį metų, nutikusį įvykį tuometinėje Sovietų Sąjungoje priminė nesenas straipsnis britų „Financial Times“, kuriame palyginami du Rusijos valdovai – anuometinis „didysis stagnatorius“ Leonidas Brežnevas ir dabartinis imperatorius Vladimiras Putinas, tik ką pratęsęs savo valdymą dar keletai kadencijų – iki savo 80-mečio, t.y. iki tokio pat amžiaus, kai savo gyvenimą baigė L. Brežnevas. Londono dienraštyje yra ir daugiau įdomių paralelių. Bet nori nenori peršasi ir kita: prieš 51-rius buvo surengtas gana įžūlus pasikėsinimas į amžinąjį „genseką“, o dabartinis lyderis irgi rusams gerokai įgrįso. Continue reading…

Smėlio ir kitokios audros

Lietuvoje pagal jos mastus daug keistenybių. Ypač jų gausu prieš rinkimus, kurių per ketverių metų ciklą būna treji. Žinoma, mes neprilygsime D. Trumpo akibrokštams, kai jis stengiasi sublizgėti geografijos žiniomis, ar V. Putinui, įžūliai revizuojančiam Baltijos šalių istoriją, ir net mūsų tautiečiui, buvusiam Bogotos merui Antanui Mockui, kuris bėgiodavo miesto gatvėmis persirengęs supermeno kostiumu, o būdamas Kolumbijos universiteto rektoriumi savo studentams rodęs nuogą užpakalį. Continue reading…