Česlovo Iškausko žurnalistinis dienoraštis

Kas bus kitas Gruzijos prezidentas?

Pažadėjęs pirmalaikius Gruzijos prezidento rinkimus surengti kitų metų sausio 5 d., Michailas Saakašvilis nutildė įsisiūbavusią opoziciją. Dabar jos lyderiai tariasi su Parlamento vadovais, o tarpusavyje diskutuoja, kurį kandidatą į prezidento postą iškels Vieningoji koalicija. Šį nelengvą sprendimą jie turėjo paskelbti pirmadienį vakare.

Kodėl nelengvą? Todėl, kad iš daugybės politikų, politinių partijų lyderių ar kitų charizmatiškų asmenybių gruzinams sunku išsirinkti vieną – neapkenčiantį dabartinio prezidento, stiprų jo oponentą, turintį aiškią programą ir dėl santykių su Rusija, ir nacionaliniu klausimu, ir nesusaistytą Konstitucijos reikalavimų. Pasirinkimas iš tiesų nedidelis. Opozicijos stovykloje nėra nei Gamsachurdijos, nei Ševardnadzės, nei dabartinio šalies vadovo Saakašvilio. Bepigu organizuoti triukšmingas demonstracijas, apkaltinti valdžią fašizmu ir diktatūra, mestelėti keletą milijonų opozicijai, tačiau kai reikia išsirinkti deramą asmenybę, oficialiai dar nepaskelbtos rinkimų kampanijos vežimas ima girgždėti.

Tiesa, keletas veikėjų verti dėmesio. Pirmas – ir, ko gera, vienintelis – šeštadienį apie savo ketinimus dalyvauti prezidento rinkimuose pareiškė 52 m. verslininkas ir turtingiausias Gruzijos žmogus Bardis Patarkacišvilis. Jo rinkimų kampanijos šūkis skambės taip: „Gruzija be Saakašvilio – Gruzija be teroro“. Per patį demonstracijų įkarštį jis išskrido į Londoną pas savo bičiulį Borisą Berezovskį, paskui įsikūrė Izraelyje, Eilato kurorte, tiesiog ant Raudonosios jūros kranto. Prie jo vilos visuomet parengtas asmeninis sraigtasparnis, kad reikalui esant jis būtų nuskraidintas į Tbilisį.

Vis dėlto nežinia, kada tai įvyks ir ar iš viso verslininkas galės grįžti į tėvynę. Laikraštis „The Sunday Times“ rašo, kad pasiryžęs nuversti „fašistinį Saakašvilio režimą“, B. Patarkacišvilis neturi jokių galimybių nepakeitus Gruzijos Konstitucijos balotiruotis į šalies vadovo postą. Prieš dvi savaites pareiškęs, kad finansuos opozicijos siekį nuversti M. Saakašvilį, šis milijardierius užsitraukė teisėsaugos nemalonę: Generalinė prokuratūra jį apkaltino pagal Baudžiamojo kodekso 315 straipsnį – „sąmokslas siekiant nuversti teisėtą valdžią“. Grįžęs į Gruziją, jis bemat bus suimtas. Vis dėlto nuteistas jis gali būti ir už akių: taip įstatymai buvo pakeisti, kai į Rusiją pabėgo buvęs Adžarijos prezidentas Aslanas Abašidzė. Bet milijardieriui neramu ir Izraelyje. Jei jis per tris dienas nuo oficialaus pranešimo neatvyks į prokuratūrą į apklausą, Gruzijos vyriausybė kreipsis į Tel Avivą teisinės pagalbos. Izraelis, kaip pastebi laikraštis „Jerusalem Post“, pateks į keblią situaciją: neatsisakysi juk padėti Jungtinėms Valstijoms draugiškai Gruzijos valdžiai…

Be to, pagal Gruzijos įstatymus kandidatas iš viso šalyje turi gyventi ne mažiau kaip 15 m. ir pastaruosius 2 m. nuolat. Tarp Londono ir Tel Avivo migruojantis verslininkas tuo pasigirti negali… Beje, opozicija B. Patarkacišvilio kandidatūros net nesvarstė… Jai patraukli buvusio gynybos ministro Iraklijaus Okruašvilio asmenybė. Praėjusių metų pabaigoje buvęs jo bendražygis prezidentas ministrą pasodino už grotų, nes šis apkaltino M. Saakašvilį korupcija ir mėginimu nužudyti B. Patarkacišvilį. Pastarasis sumokėjo maždaug 4,2 mln. eurų užstatą, o ministras išsižadėjo savo žodžių apie prezidentą ir taip pat netrukus išvyko į užsienį. Apsigyvenęs Vokietijoje, galimas kandidatas pareiškė, kad tas išsižadėjimas buvo išgautas prievarta… Bet I. Okruašviliui tik kitų metų lapkritį sukaks 35 m., ir – tai amžiaus cenzas, leidžiantis balotiruotis į prezidentus.

Apie kitus pretendentus kalbama dar mažiau. Įdomu, kad Rusijos grėsmės motyvas jų politinėse nuostatose beveik nefigūruoja. Vieningoje opozicijoje tik leiboristų partijos lyderis Georgijus Chaidrava reiškia simpatijas Rusijai, tačiau ir jo visa šeima Stalino buvo ištremta… Apžvalgininkai mano, kad būsimuose rinkimuose ant bauginimo Rusija arkliuko toli nenujosi. Jie tvirtina, kad dauguma opozicijos lyderių netgi griežtesni Maskvos atžvilgiu negu M. Saakašvilis.

Tad kas gi belieka? Nebent tas pats 39 m. M. Saakašvilis, kuris tarsi susizgribo per toli nuėjęs ir dabar grąžina turėtą autoritetą.

Gruzija pakvipo ne rožėmis, o paraku

Lygiai prieš 4 m., kai po Rožių revoliucijos į valdžią Gruzijoje atėjo vakarietiškai nusiteikęs Michailas Saakašvilis – visiška priešingybė sovietiniam lyderiui Eduardui Ševardnadzei, daugelis gruzinų galvojo, kad dabar gerovė ranka pasiekiama, o Vakarai šios Kaukazo respublikos laukia išskėstomis rankomis.

Euforija būdinga visoms iš imperijos glėbio išsivadavusioms šalims, tačiau kaukaziečiai, palyginti su Baltijos regiono gyventojais, ko gero, keliskart nekantresni. Todėl lapkričio 2 d., kai Gruzijos prezidentas, tik ką grįžęs iš mokslų Vašingtone, sukvietęs svečius, rengėsi pademonstruoti prašmatnų šventinį paradą, į Tbilisio gatves išėjo tūkstančiai opozicijos nuteiktų demonstrantų, kurie reikalavo ne tik surengti pirmalaikius Parlamento rinkimus, bet ir prezidento atsistatydinimo.

Visai neseniai maloniniu Mišos vardu vadintas prezidentas dabar sulaukė reikalavimų: „Miša, pasitrauk“. O M. Saakašvilis pareiškė, kad jis niekur nesitrauks, pirmalaikių Parlamento rinkimų neskelbs, ir visą kaltę dėl neramumų suvertė Rusijai. Jis pasiryžęs užkirsti kelią netvarkai šalyje, nes žino, kas ją organizavo.

Vakarų apžvalgininkai nėra tokie tikri nei dėl Rusijos vaidmens, įžiebiant antrąją Rožių revoliuciją, nei dėl prezidento tvirtybės. Vokietijos laikraštis „Die Zeit“ tarsi su ironija rašo, kad visas šis šurmulys prie valstybės pastatų Tbilisyje primena triukšmingą šou, kurį malonu stebėti gurkšnojant gerą gruzinų vyną. Tokio masinio spektaklio įspūdį laikraščio žurnalistui sustiprina Gruzijos televizijos naujienų laida, kurioje prisimintas ir buvęs ministras pirmininkas, neva nusinuodijęs dujomis savo virtuvėje, ir buvęs ministras, apkaltinęs valdžią žudynėmis, o po dviejų dienų pats atsidūręs už grotų, ir prezidentas, siūlantis kovoti su korupcija gruzinų liaudies dainomis…

Iš tikrųjų padėtis Gruzijoje ne tokia jau linksma. Opozicija kaltina M. Saakašvilį, kad jis, žarstydamas pažadus apie greitą įstojimą į ES ir galbūt NATO, visai pamiršo, kad ši turtinga Kaukazo šalis atsidūrė prie skurdo slenksčio. Pensininkui išgyventi už 40 larių per mėnesį vargu ar įmanoma, jeigu už juos kasdien lieka nusipirkti tik po kepaliuką duonos. Gruzijos ekonomika visiškai priklauso nuo importo. Gal tik vaisių ir daržovių darbštūs gruzinai dar prisiaugina. Gruziniškos raidės ant pieno butelių dar nereiškia, kad jis primelžtas gruzinų ūkiuose: pieno milteliai taip pat atvežami iš Rusijos. Užtat puiki George‘o W. Busho vardu pavadinta automagistralė, vedanti į Tbilisio oro uostą, nusagstyta didžiuliais plakatais, kuriuose pavaizduotas Gruzijos prezidentas, spaudžiantis ranką kolegai iš Amerikos.

Vis dėlto opozicija prikiša M. Saakašviliui, kad Vašingtonas nė piršto nepajudino, jog padėtų Tbilisiui suartėti su ES, tačiau savo interesams Kaukazo regione jis puikiai atstovauja. Gruzijos partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis atvėrė kelius Vašingtonui Kaspijos jūros naftos link aplenkiant Rusiją. Kaukazas tapo puikiu strateginiu placdarmu galimiems reidams į Iraną, iki kurio, kaip rašo „Die Zeit“, kokie 300 km. Užtat amerikiečiai dosniai dalija milijonus gruzinų kariuomenei mokyti, Gruzijos kontingentas yra trečias pagal dydį Irake…

Be to, gruzinams įkyrėjo dešimtmečius eskaluojama priešprieša su Pietų Osetija ir Abchazija. Bet dabartinis Gruzijos vadovas konfrontaciją su šių nepripažintų autonominių darinių lyderiais laiko kertiniu savo nacionalinės politikos akmeniu.

Sunku pasakyti, ar tikrai ketvirta diena Tbilisyje vykstančios demonstracijos išsilies į antrą Rožių revoliuciją, bet sukrėtimas neišvengiamas abiem atvejais: jei provakarietiškas prezidentas pasitrauktų ir jei jis mėgintų sutramdyti įsisiautėjusią opoziciją. Vienaip ar kitaip Kaukazas vėl kvepia ne rožėmis, o paraku.

Mėnulyje aptikta ir griuvėsių, ir helio…

Kyla įspūdis, kad amerikiečiai ne šiaip sau pasirinko tokį niūrų Helovyno metą paskelbti vaiduoklišką sensaciją. Bet ji tuo įtikinamesnė, kuo labiau apgaubta paslapties skraiste ir kuo artimesnė tiesai.

Taigi, antradienį buvęs NASA ekspertas spaudos konferencijoje parodė 40 metų senumo nuotraukas, kurios neva buvo padarytos, amerikiečiams išsilaipinus Mėnulyje. Kaip teigia buvęs NASA Mėnulio laboratorijos foto tarnybos vadovas Kenas Johnsonas, tuomet astronautai rado „senovinius dirbtinės kilmės griuvėsius“ ir gravitacijos valdymo technologijos įrodymus. JAV vyriausybė buvo įsakiusi nuotraukas sunaikinti, tačiau K.Johnsonas keletą jų išsaugojo ir netgi paskelbė savo kolegos parengtoje 550 puslapių knygoje „Tamsioji misija. Slapta NASA istorija“. Dabar šis tyrimas, pasak „The New York Times“, tapo bestseleriu ir tokių knygų reitinge Amerikoje užima 25 vietą. Dėl to ekspertas prieš savaitę buvo pašalintas iš NASA ir Mėnulio tyrinėjimo programos.

Žurnalistams parodytose fotografijose, darytose prieš 40 metų, aparatui „Apollo“ nusileidus ant Mėnulio paviršiaus, šiaip taip matyti miesto griuvėsiai, sferiniai stikliniai objektai, akmens bokštai, tarsi pakibę ore kažkokie statiniai… Ekspertai tikino, kad astronautai į Žemę pargabenę „labai tobulų technologijų pavyzdžius“, kurios iškart buvo įslaptintos, ir susidomėjimas jais atsirado po 30 metų. Minėtoje knygoje taip pat tvirtinama, kad NASA slepia keletą kitų rimtų radinių, pavyzdžiui, per nepilotuojamo aparato „Wiking“ 1976 m. skrydžio į Marsą metu paimtus mikrobų mėginius…

Tiesa, NASA paslaptis atskleidę mokslininkai konferencijoje neaiškino Mėnulio civilizacijų naudotų „gravitacijos valdymo technologijų“, bet aiškiai leido suprasti, kodėl radiniai paslaptyje laikyti 40 metų. Ekspertai tikino, kad NASA jau seniai tapo Amerikos karinės žinybos padaliniu. Kitaip sakant, Pentagonas baiminosi, kad sensacingi radiniai Mėnulyje gali patekti į rimčiausių konkurentų – Sovietų Sąjungos rankas.

Varžybas dėl Mėnulio pradėjęs buvęs JAV prezidentas Johnas Kennedy‘s neva norėjęs su Maskva pasidalinti naujausiomis kosminėmis technologijomis bei radiniais Mėnulyje ir dar 1963 m. rugsėjį iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos kvietė surengti bendrą ekspediciją. Bet prasidėjusios branduolinės ginkluotės varžybos ir įsisiautėjęs „šaltasis karas“ pagimdė daugiau nepasitikėjimo negu bendrų kosmoso tyrimo idėjų.

Londono „The Daily Telegraph“ šį pavasarį rašė apie vieną šio projekto žlugimo priežastį: esą JAV iki šiol Rusijos nenori prileisti iki Mėnulio paviršiuje esančių izotopų, kurie iš esmės gali pakeisti energijos išteklius ir netgi išspręsti globalinę atšilimo problemą. Agentūros „Roskosmos“ vadovas Anatolijus Perminovas pareiškė, kad NASA dėl nežinomų priežasčių atsisakė bendradarbiauti, nes rengianti savo Mėnulio tyrinėjimo programą. Pernai gruodį NASA pranešė, kad iki 2014 metų viename Mėnulio ašigalių ketina įrengti tarpinę tarptautinę kosminę bazę, iš kurios galima pasiekti Marsą. Pusmečiu anksčiau Rusijos raketų gamybos kompanija „Energija“ informavo, kad 2015 m. Mėnulyje bus įrengta nuolatinė kosminė stovykla.Abi besivaržančios šalys, pasak Londono laikraščio, siekia to paties – tik Maskva tai skelbia viešai: pramoninės helio – 3 gavybos.

Neradioaktyvus ir ekologiškai švarus helio izotopas dar viduramžiais buvo bandomas naudoti paverčiant šviną aukso lydiniu. O naujaisiais amžiais jis yra galinga priemonė branduolinei sintezei, kurios rezultatus sunku ir įsivaizduoti: antai, vos 6 tonų elemento pakaktų aprūpinti vidutinio dydžio Europos valstybę energijos ištekliais visiems metams… Rusijos mokslų akademijos narys Erikas Galimovas paskelbė dar patrauklesnį palyginimą: pakaktų vos dviejų ar trijų 10 tonų keliamosios galios kosminio aparato skrydžių į Mėnulį, kad šis į Žemę atgabentų helio – 3, kurio pakaktų visą žmoniją metams aprūpinti energija…

Tokias, atrodytų, utopines idėjas NASA brandina patyliukais. Antai, agentūra ketina kitų metų kovą įkurti specialų Mėnulio tyrimo mokslinį institutą ir iki 2020 m. į šį Žemės palydovą išsiųsti dar vieną ekspediciją. Vašingtoną skubina ir kitų šalių kosminės ambicijos: prieš savaitę į Mėnulį savo dirbtinį palydovą paleido Kinija, kitų metų rugsėjį bendrą zondą helio – 3 gavybos technologijoms tirti į Mėnulį nuleis Vokietija, Indija ir Kinija.

O kai dėl NASA įslaptintų sensacingų senovinių griuvėsių ir gravitacijos valdymo, tai buvusių agentūros ekspertų įrodymus jos atstovas pavadino „aiškiu svaičiojimu“. Kaip pas mus net ir ne Helovyno dienomis sakoma: norite tikėkite, norite – ne…

Argentina renkasi karalienę Cristiną

Tolimojoje Argentinoje – ypatingas įvykis. Čia prezidento rinkimus jau pirmajame ture laimėjo dabartinio šalies vadovo Nestoro Carloso Kirchnerio žmona Cristina Fernandez de Kirchner. Tai pirmas atvejis Argentinos istorijoje, kai prezidente taps tiesioginiuose rinkimuose išrinkta moteris.

. Tiesa, 1974 m. mirus tuometiniam šalies vadovui Juanui Peronui, šį postą užėmė trečioji jo žmona Isabel, tačiau po 2 m. pučistų buvo nuversta. Po to 7 m. valstybę valdė karinė diktatūra.

Taigi žavioji 54 m. teisininkė C. Kirchner paveržė valdžią iš savo 3 m. vyresnio vyro, kuris pretenduoti vėl į šį postą dar vasarą atsisakė dėl pašlijusios sveikatos. Mat prieš keletą metų jam buvo atlikta sudėtinga skrandžio operacija… O pirmoji šalies ponia po teisės mokslų baigimo ir 1975 m. įvykusių vedybų savo „žaižaruojančiu temperamentu“, kaip rašė laikraštis „The Times“, pasinėrė į politiką ir iš esmės vadovavo vyro įkurtam judėjimui „Frontas už pergalę“. Buenos Airėse kalbama, kad ji aktyviai patarinėjo ir šalies valdymo reikalais, ypač Argentiną 2001 m. ištikus finansinei ir ekonominei krizei.

Iš tikrųjų tris kadencijas buvęs Santa Kruso provincijos gubernatoriumi ir 2003 m. gegužės 25 d. – per pačias Argentinos nepriklausomybės šventes – išrinktas prezidentu, N. Kirchneris rado sugriautą ekonomiką, pašlijusius finansus ir didžiules valstybės skolas. Peso kursas nuo 2000 m. bankų katastrofos buvo atsietas nuo JAV dolerio ir buvo beveik bevertis. Neribotai leidžiamos obligacijos, atsiimami gyventojų indėliai, krintant investuotojų pasitikėjimui, didžiulė ir ekonomiškai pajėgiausia Pietų Amerikos valstybė ritosi į bedugnę.

Suirutė truko 3 m., kai į valdžią atėjo kairiųjų pažiūrų vadinamųjų „peronistų“ politikas. Per 2 m. Argentina grąžino 76 proc. biudžeto skolų, bendrasis vidaus produktas kasmet augo po 8 proc., ir šiemet jis sudaro apie 600 mlrd. dolerių (pagal jį šalis užima 19 vietą pasaulyje). Dabar pagal šio produkto kiekį vienam gyventojui – 15 tūkst. dolerių – Argentina yra pirmojoje vietoje žemyne. Nedarbas nusmuko iki visai priimtino regiono šalims lygio – 10 proc.

Nėra abejonių, kad, kaip pastebi analitikai, čia didelis ir prezidento žmonos nuopelnas. Būdama senatore, C. Kirchner pasirinko tiesioginį bendravimą su žmonėmis ir ypač nemėgo žurnalistų: per visą rinkimų kampaniją ji nedavė nė vieno interviu žiniasklaidai. Pirmoji valstybės pora naudojosi savo galimybėmis dalydama būsimiems rinkėjams municipalinius butus, žadėdama padidinti atlyginimus, pensijas, subsidijas. Pirmoji ponia taip pat aplankė daugelį regiono šalių, kad užsitikrintų investicijas į šalies ekonomiką.

O ir politikės rinkimų programoje buvo naujovių: C. Kirchner siekia pagerinti santykius su Brazilija, neslepia savo simpatijų Venesuelos ir Bolivijos prezidentams, kurie sugadino santykius su Vašingtonu. Vis dėlto išrinktoji prezidentė plės bendradarbiavimą ir su Jungtinėmis Valstijomis, ir su Rusija. Didžiausias Argentinos laikraštis „La Nacion“ pranešė, kad po to, kai Hugo Chavezas išpirko Argentinos skolas Pasaulio bankui, Buenos Airės ketina sudaryti kontraktą su Maskva sraigtasparniams, šarvuotiems kateriams pirkti.

Asmeninis C. Kirchner žavesys ir veiklumas leidžia apžvalgininkams šią politikę lyginti su pasaulio garsenybėmis moterimis – žymiąja kovotoja už žmogaus teises Eleonor Roosevelt, Filipinų prezidente Imelda Marcos, dukart Bangladešo ministre pirmininke Khaleda Zia, na, ir, žinoma, su šiuolaikinėmis politikėmis. Bet labiausiai Argentinos politikė gretinama su Amerikos senatore Hillary Clinton, kuri pirmauja tarp demokratų kandidatų prezidento rinkimų kampanijoje.

Daug kas senatorę dėl prašmatnių drabužių, pomėgio puoštis ir išdidžių, arogantiškų manierų vadina karaliene Cristina. Laikas parodys, ar Argentinos karūna vėl sutviskės.

Kodėl blogėja Turkijos ir JAV santykiai?

Turkija vis labiau tampa Vakarų galvos skausmu. Dar nenuščiuvo ginčai dėl armėnų genocido 1915 m., o jau iki karinių veiksmų temperatūros įkaito kurdų klausimas. Ankara elgiasi taip, tarsi būtų supykusi ant viso pasaulio dėl tragiškų savo istorijos posūkių, neišspręstų nacionalinių reikalų ir nesėkmingų bandymų prisibelsti į ES.

Amerikiečių iniciatyva 1952 m. priimta į NATO, Turkija puikiai supranta savo reikšmę Aljanse ir partnerystės su Jungtinėmis Valstijomis svarbą, tačiau paradoksas, kad būtent Ankaros ir Vašingtono santykiuose dabar pastebimas didžiausias plyšys.

Kaip jis atsirado?

Labiausiai turkai įsižeidė, kai spalio pradžioje JAV Kongresas priėmė demokratų pasiūlytą rezoliuciją, kurioje armėnų persekiojimas Osmanų imperijoje vadinamas genocidu. Kaip laikraščiui „Berliner Zeitung“ pareiškė Turkijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas, tokiu savo požiūriu Vašingtonas pats sau iššovė į koją. Generolas prognozuoja, kad, jei niekas nepasikeis, dvišaliai Turkijos ir JAV santykiai bus nepataisomai sugadinti.

O kas gali pasikeisti, jei Ankara griebėsi sutramdyti kurdus ne tik savo teritorijoje, bet ir Šiaurės Irake… Spalio 21–23 d. Turkijos kariuomenė 10–20 kilometrų įsiveržė į Iraką ir nukovė, „Reuters“ agentūros pranešimu, 34 Kurdistano darbininkų partijos kovotojus. Po operacijos 300 turkų kareivių grįžo į kareivines, o premjeras Tayyipas Erdoganas išdidžiai atmetė JAV patarimą susilaikyti nuo invazijos į kaimyninę šalį: esą tam leidimą davęs Turkijos Parlamentas. Po šios daugiau parodomosios operacijos penktadienį Vašingtono iniciatyva Bagdade vyko Irako ir Turkijos ministrų pasitarimas, tačiau po pusantros valandos jis baigėsi be rezultatų. Taigi Ankarai paliktos laisvos rankos operaciją pakartoti.

Turkai neslepia savo nepasitenkinimo ne tik kurdus globojančiu Irako režimu, bet ir Amerikos pozicija. Turkija buvo laikoma JAV vasale, nes, priimant ją į NATO, Vašingtonui rūpėjo sustiprinti savo pozicijas šalia Sovietų Sąjungos. To meto Turkijos Konstitucija, kaip rašo „Berliner Zeitung“, nė iš tolo neatitiko Vakarų demokratinių vertybių sistemos, o ir šių laikų Ankaros požiūris, pavyzdžiui, į žmogaus teises, gerokai nutolęs nuo jos.

Pritempta iki Aljanso, Turkija gavo didžiulę paramą iš Vakarų, jos ekonomika augo kaip ant mielių, ir tuomet ji ėmė reikšti savo pretenzijas. ES į jas kol kas neįsiklausė, tačiau JAV Ankaros ambicijų turi paisyti. Turkijai nenaudinga konfrontacija su Sirija ir Iranu, su kuriomis nesutaria Vašingtonas, nes per šias šalis eina svarbiausi turkų tranzito keliai į arabų šalis. Tai lemia ir Turkijos elgesį: ji atsisakė leisti naudotis savo teritorija JAV kariuomenės invazijai į Iraką, pasikvietė „Hamas“, kai užpernai vasarą Izraelis smogė Libanui, dabar priešinasi Amerikos planams Irako teritoriją padalyti į tris dalis – sunitų, šiitų ir kurdų, nes bijo, kad autonomija pasiskelbęs Kurdistanas įgaus aukštesnį savarankiškumo statusą. Šiuo atžvilgiu Vašingtono padėtis kebli: juk per Turkiją eina 70 proc. krovinių, skirtų JAV kariuomenei Irake…

Nuo Amerikos priklausoma Irako valdžia neliečia apie 16 proc. visų Irako šiaurėje gyvenančių kurdų. Patariama Vašingtono, ji toleruoja maždaug 3000 kurdų kovotojų veiksmus, kurie iš esmės yra teroristiniai. Vis daugiau turkų įsitikina, kad NATO ir JAV Kurdistano darbininkų partijai teikia netiesioginę paramą, siekdamos destabilizuoti padėtį, rengiantis referendumui dėl naujos Turkijos Konstitucijos.

Kažkas yra pasakęs, kad šiuolaikiniame pasaulyje visi konfliktai kvepia nafta. Ne išimtis ir vadinamasis Kurdistanas. Lapkritį šiame regione turi įvykti referendumas dėl Irako miesto Kirkuko prijungimo prie šios autonomijos. Rajone yra didžiulės naftos atsargos. Čia kasdien išgaunama apie 1 mln. barelių šios žaliavos. Turkijai būtų nepaprastai skaudu, jei šalia susikurtų galinga priešiška valstybė, stebuklingu naftos kvapu nuviliojanti buvusius jos partnerius.

Latvija – nesvetingiausia imigrantams ES šalis

Ar ES valstybės pakančios imigrantams iš trečiųjų šalių? Kokios sudaromos sąlygos atvykėliams iš svetur? Ar imigrantai yra visateisiai svetimos valstybės gyventojai? Į šiuos klausimus bandė atsakyti mokslininkai, Britų Tarybos ir Belgijos migracijos politikos grupės iniciatyva atlikę tyrimą 25 Bendrijos šalyse, Norvegijoje, Šveicarijoje ir Kanadoje.

Kanada nėra Bendrijos narė, bet, pasak tyrimo autorių, jos imigracinė politika „yra pavyzdys kitoms šalims“. Tyrimas neaprėpė Bulgarijos ir Rumunijos, kurios ES narėmis tapo visai neseniai. Migracinės politikos indeksas nustatytas pagal šešias kryptis: ar imigrantams palanki darbo rinka, ar jie gali dalyvauti politiniame tos šalies gyvenime, kokia jų buvimo šalyje trukmė, kokios taikomos prieš diskriminaciją nukreiptos priemonės, kokia imigrantų šeimų susijungimo politika, kiek incidentų įvyko tautiniu pagrindu ir t. t. Iš viso išskirta 140 rodiklių.

Taigi juos apibendrinus BBC televizijos programoje buvo parodytas vaizdingas imigrantų integracijos 28 valstybėse žemėlapis, kurį pirmiausiai, pajutusi skanų kąsnelį, puolė komentuoti Rusijos žiniasklaida. Pagal apibendrintus tyrimo rezultatus, kaip praneša interneto svetainė „RBK Daily“, galima daryti išvadą, kad svetingiausia Europos šalis yra Švedija, o nepalankiausia imigrantams – Latvija. Visos buvusios socializmo stovyklos šalys užėmė vietas paskutiniame sąrašo dešimtuke. Tyrimo autoriai rašo, kad iš jų išsiskiria Baltijos šalys, sudariusios kone blogiausias sąlygas atvykėliams iš vadinamųjų trečiųjų šalių. Vien tik legalių imigrantų ES šalyse priskaičiuojama apie 20 mln., o tai prilygsta Austrijos ir Belgijos gyventojų skaičiui.

Pagal apibendrintus rodiklius pirmąjį imigrantams palankiausių valstybių penketą sudaro Švedija, Portugalija, Belgija, Nyderlandai ir Suomija, o pačioje uodegoje velkasi Latvija, Kipras, Austrija, Graikija ir Slovakija. Reitingų lyderė Švedija gavo daugiau kaip 70 balų iš šimto, o pagal darbo rinkos prieinamumą jai teko visas šimtas. O štai kaimynai latviai negavo daugiau negu 60 balų nė už vieną iš šešių imigracinės politikos kriterijų. Aukščiausias – 51 balas – Rygai buvo suteiktas už imigrantų buvimo šalyje trukmę.

Nėra abejonių, kad Latvijos reitingus nusmukdė jos politika rusakalbių atžvilgiu. Dauguma jų turi oficialų nepiliečių statusą. Latvijos Seimo deputatas Jurijus Sokolovskis „RBK Daily“ sako, kad, „kai į šalį atvyksta ES valstybės pilietis – prancūzas ar vokietis, jis turi daugiau teisių negu rusai, kurie Latvijoje gyvena nuo vaikystės. ES bijo pareikalauti, kad Ryga suteiktų pilietybę beveik pusei milijono rusakalbių“.

Tuo metu žurnale „Ekspert“ Latvijos euroskeptikų partijos lyderis Normandas Grostinis pareiškė, kad „per pastaruosius ketverius metus Latvija perėmė apie 22 tūkst. ES įstatymų, o pati Latvija priėmė 1050 savo teisės aktų. Kitaip sakant, apie 95 proc. įstatymų, pagal kuriuos turi gyventi Latvija, priimta ne Rygoje, o Briuselyje“.

Tai skamba ir kaip Latvijos imigracinės politikos pateisinimas, ir kaip priekaištas Briuseliui, kuris primeta savo teisės normas, neatsižvelgdamas į beveik 29 proc. rusų turinčios ES narės specifiką. Bet BBC primena, kad penkios Senojo pasaulio šalys – Didžioji Britanija, Ispanija, Vokietija, Italija ir Prancūzija – turi didžiausią nepagrindinių gyventojų dalį, tačiau pateko į pirmąją sąrašo dalį. Geriausiai imigrantais rūpinasi Italija.

Estija ir Lietuva šiame reitinge užima 19 ir 20 vietas. Tyrimo autoriai lygina Estijos ir Latvijos natūralizacijos procesus. Estijoje 1992 m. pilietybės neturėjo 32 proc. gyventojų, o dabar tokių tėra 9 proc., 7 proc. iš jų turi Rusijos piliečio pasą. Latvijoje priešingai: 2004 m. čia gyveno apie 29 proc. rusų, iš kurių net 47 proc. vis dar neturėjo pilietybės. Nesigilinant į painias pilietybės suteikimo peripetijas kaimyninėje šalyje, reikėtų pastebėti, kad aktyvi Maskvos diplomatija, ginant savo tėvynainius vadinamajame artimajame užsienyje, davė rezultatų: Vakarai nauju tyrimu tarsi perspėjo latvius dėl jų imigracinės politikos.

Pridursiu, kad Lietuva šiame reitinge aukščiausią – 6 – vietą užima pagal imigrantų šeimų susijungimo politiką, o žemiausią – priešpaskutinę 27 – pagal jų buvimo mūsų šalyje trukmę. Įdomu, kad šiuo požiūriu blogiausia padėtis Airijos, kurią užplūdo migrantai iš Lietuvos…

Išsamesnius indekso duomenis galima rasti interneto svetainėje http://www.integrationindex.eu.

Pavojingas V. Putino vizitas Teherane

Rusijos prezidento Vladimiro Putino darbo vizitas į Iraną galėjo ir neįvykti. Mat jam besikalbant Vysbadene su Vokietijos kanclere Angela Merkel, buvo pranešta, kad neva Teherane ruošiamas pasikėsinimas į jį. Kelios mirtininkų grupės esą specialiai rengėsi nužudyti Rusijos vadovą, kai šio kortežas riedės Teherano gatvėmis.

Kremlius patvirtino tokią informaciją, tačiau Rusijos saugumo tarnybos atsisakė ją komentuoti. Taigi buvo manoma, kad V. Putinas šią pavojingą kelionę paskutinę valandą atšauks.

Šiaip jau ji buvo ruošiama seniai. Daugybė nepatogių aplinkybių vis sutrukdydavo paspausti ranką Mahmoudui Ahmedinejadui jo paties tėvynėje. Tiesa, jie tai darė Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos valstybių susitikime Biškeke rugpjūčio 16 d. Visą laiką Maskvai teko laviruoti tarp draugystės su Teheranu ir radikalios Vašingtono pozicijos Irano branduolinės programos atžvilgiu, tarp naudingo kontrakto statant Bušero jėgainę ir nuolatinių Jungtinių Tautų svarstymų.

Londono „The Guardian“ pastebi, kad V. Putino kantrybė trūko po Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice ir gynybos ministro Roberto Gateso derybų Maskvoje. Maskvos ir Vašingtono pozicijos nesuartėjo nė vienu derybų klausimu. V. Putinas kritikavo Amerikos planus Rytų Europoje dislokuoti Priešraketinės gynybos sistemas, kurios esą apsaugotų nuo galimo smūgio iš Irano ar Šiaurės Korėjos.

Jis pagrasino, kad pasitrauks iš vidutinio nuotolio branduolinės ginkluotės apribojimo sutarties, jei Vašingtonas ir toliau puoselės planus savo raketas ir radarus dislokuoti Lenkijoje ir Čekijoje. Taip Maskva įšaldė savo dalyvavimą įprastinės ginkluotės Europoje mažinimo sutartyje.

Dėl Irano taip pat nebuvo pasiekta jokio susitarimo. V. Putinas dar sykį pakartojo, kad nėra jokių priežasčių sustiprinti sankcijas Iranui dėl jo vykdomos branduolinės programos.

Taigi svečiai iš užjūrio į Maskvą buvo atvykę tikrai netinkamu laiku. V. Putinas prieš savo kelionę į Teheraną niekaip negalėjo pritarti Vašingtonui, kuris rengiasi ne tik griežtesnėms sankcijoms, bet ir smogti smūgį nesukalbamam Irano režimui.

Tą pasipriešinimą dar sustiprino labai jau neatsakingas C. Rice surengtas susitikimas Maskvoje su Rusijos žmogaus teisių judėjimo aktyvistais ir pažadas juos užtarti tarptautinėse organizacijose. Nuvykti į privačiame bute įrengtą vadinamųjų disidentų irštvą – tai antausis Kremliui ir asmeniškai V. Putinui.

Žodžiu, dar vienas Maskvos ir Vašingtono nesusikalbėjimas pastūmėjo V. Putiną šiai rizikingai kelionei į Teheraną. Formaliai šios kelionės dingstis kita – dalyvauti penkių Kaspijos jūros valstybių aukščiausiojo lygio susitikime. Rusija, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas, Kazachstanas ir Iranas tarsis dėl regioninio bendradarbiavimo, jūros išteklių pasidalijimo, energetikos. Teherane numatoma pasirašyti Kaspijos jūros statuso sutartis.

Teheranas nėra gausiai lankomas užsienio politikų. Pats Irano prezidentas dažnesnis svečias užsienio šalyse. Neseniai jis aplankė tiek Vašingtoną ir Niujorką, tiek Maskvą ir Minską. Teherane dažnesni svečiai nebent Rusijos Dūmos deputatai.

Štai kodėl neoficialų V. Putino vizitą galima vadinti istoriniu. Jis čia pirmas iš Kremliaus šeimininkų po to, kai 1943 m. čia susitiko Josifas Stalinas, Winstonas Churchillis ir Franklinas Rooseveltas. V. Putinas aplenkė ir bet kurį iš Didžiojo aštuoneto šalių lyderių. Po 1979 m. islamo revoliucijos Irane į šią šalį kojos nebuvo įkėlęs nė vienas aukšto rango Vakarų politikas.

Bet grįžkime prie paslaptingos žinios apie rengiamą pasikėsinimą. 2000 m. V. Putiną išrinkus prezidentu dukart buvo pranešta apie rengiamus pasikėsinimus į jį. Per tų metų rugpjūtį Jaltoje vykusias derybas tokius įtarimus paskelbė Ukrainos specialiosios tarnybos. Įtarimai paskelbti ir kitais metais per vizitą Baku.

Abu pasikėsinimai buvo siejami su neramiu musulmonų regionu – Čečėnija, nes dar būdamas ministru pirmininku V. Putinas nusiuntė federalinę kariuomenę į Kaukazą. Laikraščio „Kommersant“ duomenimis, tokių bandymų galima suskaičiuoti devynis…

Dabartiniai perspėjimai – tai daugiau viešųjų ryšių akcija. Maskva mano, kad šitaip Rusijos ir Irano priešai daro abiem šalims psichologinį spaudimą. Laikraštis „The Guardian“ galimą pasikėsinimą sieja su nauja politine situacija Rusijos viduje.

Kuo V.Putinas pavergė N.Sarkozy?

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, neužsukęs į Vilniuje vykstančią regioninę energetinio saugumo konferenciją, 24 valandas mieliau Maskvoje bendravo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pastarasis aukštą svečią stengėsi priimti ypač šiltai, tarsi primindamas, kokie bičiuliški buvo jo santykiai su ankstesniu Prancūzijos vadovu Jacques‘u Chiracu.

Antradienį V. Putinas, pats sėdęs prie automobilio vairo, jį pavežiojo prezidentiniu „mersedesu“, padeklamavo jam Fiodoro Tiutčevo eiles apie Rusiją, „kurios protu nesuprasi…“, ir apskritai lyderiai labai greitai vienas į kitą ėmė kreiptis „tu“. O per vakarienę akylūs stebėtojai neva įsitikino, kad Prancūzijos vadovas priglaudė prie lūpų šampano taurę, nors vasarą dievagojosi, kad alkoholis jam iš viso nepriimtinas…

Bet ar šie malonūs gestai jau reiškia, kad Maskvos ir Paryžiaus santykiai atšyla?

Gegužę pradėjęs eiti prezidento pareigas N. Sarkozy neilgai laukęs Maskvos energetinę politiką pavadino „šiurkščia“, o keletą savaičių prieš pirmąjį vizitą į Maskvą pareiškė, kad Rusija apsunkina daugelio rimtų tarptautinių problemų sprendimą.

Kad ir atsisakęs atvykti į Vilniaus konferenciją, Prancūzijos prezidentas Maskvai pademonstravo, kad jis yra ne tik Amerikos, bet ir Rytų Europos šalių sąjungininkas. Praėjusią savaitę viešėdamas Bulgarijoje, N. Sarkozy prisipažino esąs „pusiau Rytų europietis“, nes jo tėvas 1948 m. emigravo iš Vengrijos. Prieš tai jis pabuvojo gimtajame Budapešte, na, o šiomis dienomis Paryžiuje priėmė Ukrainos, Čekijos ir Lenkijos vadovus.

Taigi šiais diplomatiniai reveransais N. Sarkozy tarsi dar kartą atsiribojo nuo J. Chiraco, kuris 2003 m. vasarą užsipuolė Amerikos operacijai Irake pritariančias Rytų Europos šalis, ironiškai pastebėjęs, kad jos eilinį kartą praleido progą patylėti… Bet būtent jo valdoma Prancūzija tylėjo, kai Maskva pradėjo karą Čečėnijoje, kurio metu žuvo apie 200 tūkst. žmonių, taip pat nepriekaištavo Kremliui dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Baigėsi J. Chiraco ir G. Schroederio glebėsčiavimosi su V. Putinu era, ir į didžiųjų Vakarų valstybių sceną įžengė kiek jaunesnė politikų karta – N. Sarkozy ir Angela Merkel, kurie iškart pademonstravo savo ištikimybę amerikietiškoms vertybėms.

Žinoma, tokio posūkio negalima vertinti kaip antausio V. Putinui. Diplomatijoje sunku atpažinti, kas slepiasi už mandagių žodžių ar lyderio elgesio kaukės. N. Sarkozy visą parą vykęs vizitas Maskvoje, kaip praneša abiejų šalių naujienų agentūros, tapo gera proga suartinti pozicijas įvairiais tarptautiniais klausimais. Antai Prancūzijos prezidentas tvirtina, kad daugiau supratimo atsirado dėl Irano. Rusija prieštaravo Vašingtono siūlymams įvesti naujas sankcijas Teheranui, o, jei ir to nepakaks, prašyti Saugumo Tarybos leidimo smogti Iranui. Net tada, kai pokalbis šia tema su Maskva vyksta akis į akį, galima teigti, kad vyksta pozityvios permainos, kiek pritempia savo išvadą laikraščio „Berliner Zeitung“ apžvalgininkas.

Sunku pasakyti, ar svečio poziciją šiais ir kitais klausimais V. Putinas išklausė jai pritardamas, ar išsakė ir savo aiškią nuomonę, pavyzdžiui, dėl Kosovo ateities. Šio albanų apgyvendinto krašto gyventojai nepriklausomybę ketina skelbti po svarstymo Jungtinėse Tautose gruodžio 10 d., ir toks apsisprendimas ypač nemalonus Maskvai, kuri visaip priešinasi Kosovo nepriklausomybei nuo Serbijos.

Būdamas svečias, N. Sarkozy nevengė priekaištauti V. Putinui dėl lėto Anos Politkovskajos nužudymo tyrimo, dėl žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, net dėl per Maskvoje vykusį gėjų paradą suimtų dalyvių. Reikia abejoti, ar nuomonių skirtumų šiais klausimais tarp Paryžiaus ir Maskvos sumažėjo.

Vis dėlto V. Putinas pasiryžęs ne tik šiltais priėmimais pritraukti nuo jo besitraukiančius Vakarų lyderius. Šia prasme daug ką apie Maskvos diplomatiją pasakantis faktas: dar birželį V. Putinas N. Sarkozy paprašė, kad koncerno „Gazprom“ partnerė eksploatuojant Štokmano dujų verslovę Sibire būtų prancūzų bendrovė „Total“. O juk Prancūzija daugiau kaip 20 proc. priklauso nuo Rusijos gamtinių dujų tiekimo…

Štai kaip kuriami tvirti partnerystės ryšiai.