Pirmadienį Hanoveryje susitiko Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Tai toli gražu ne tik tradicinės dviejų didžiųjų ES ir NATO valstybių lyderių derybos. Nicolas Sarkozy ir Angelos Merkel pozicijos išsiskiria pirmiausia dėl Paryžiaus peršamos (Mediterranean Union).

Tapdamas Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy šią idėją pasiūlė vietoj Turkijos narystės ES, o netrukus, kai Prancūzija nuo liepos 1 d. pradės pirmininkauti Bendrijoje, „ji bus prioritetinė…“

A. Merkel šis sumanymas nepatinka nuo pat pradžių. Berlynas priešinosi tiek Turkijos stojimui į ES, tiek Paryžiaus idėjai suvienyti Pietų Europos, Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų šalis į vieną sąjungą, kuri, kaip nuogąstauja A. Merkel, bus atsvara Europos Bendrijai. Įtampa šiuo klausimu tarp dviejų valstybių peraugo į visaip dangstomą priešiškumą, kad jų lyderių susitikimas buvo atidėtas du kartus. Tuo metu N. Sarkozy paskelbė, kad, kitą pusmetį Prancūzijai pirmininkaujant ES, Viduržemio jūros šalių sąjunga jau liepą bus įkurta steigiamajame jos suvažiavime Marselyje.

Tiesa, ją įkurti jau buvo bandoma pernai vasarą. Vos tapęs Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy pareiškė, kad pernai birželį ES šalių viršūnių susitikime jis pateiksiąs sąjungos projektą. Tai buvo tarsi jo rinkimų programos sudėtinė dalis.

Šiame projekte Turkijai numatyta svarbiausia vieta. Naujasis darinys neva glaudžiai bendradarbiaus su Briuseliu, sukurs savo institutus ir veiks taip, kaip veikia Didysis aštuonetas (G-8). Kaip ir Europos Taryba, čia bus sukurta Viduržemio taryba. Pagrindinės veiklos sritys – imigracinė politika, ekonominė ir prekybos plėtra, gamtosauga, teisės normų rengimas.

Briuselis pasipriešinimo tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps“ rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros regiono valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojo statusą, o keletas valstybių iki šiol jau įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutarta regiono šalių partnerystę plėsti trimis kryptimis: politinėje ir saugumo, ekonomikos ir finansų, taip pat socialinėje, kultūrinėje ir humanitarinėje. Procesas turėtų baigtis sukūrus laisvą prekybos zoną Viduržemio jūroje. Jau 4 m. dirba šios regioninės ES organizacijos Parlamentinė Asamblėja.

Į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritaria šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes jis nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija. Įdomu, kad ši idėja sukėlė pačios Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad, jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.

Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, įtariai vertina N. Sarkozy pasiūlymą. Bet labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas finansuos šią naują organizaciją? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist“, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurie iš jų buvo Prancūzijos kolonijos, o čia veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais būdais atėjusius pinigus…

Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas neturi visuotinio pritarimo. Prancūzijos ir Vokietijos santykiai įtempti ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.

Praėjusią savaitę JAV gynybos departamentas pranešė, kad netoli Havajų iš laivo paleista raketa sėkmingai pataikė į 2006 m. gruodį paleistą sugedusį Amerikos žvalgybinį palydovą „US 193“. Visas aparatas į Žemę būtų nukritęs kovo 6 dieną.

„Šiandien, maždaug 22 val. 26 min. (ketvirtadienį, vasario 21 dieną, 5 val. 26 min. Lietuvos laiku), JAV karinio jūrų laivyno kreiseris „USS Lake Erie“ paleido vieną modifikuotą taktinę raketą „Standard-3“, kuri pataikė į palydovą maždaug 247 km virš Ramiojo vandenyno, jam skriejant kosmose daugiau kaip 17 tūkst. mylių (27 tūkst. km) per valandą greičiu“, – sakoma Gynybos departamento pranešime. Aparato sunaikinimas, esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, Pentagonui kainavo 50–60 milijonų dolerių. Prisitaikymas ir sunaikinimas užėmė kiek daugiau kaip 10 sekundžių…

Atgyvenusių palydovų sunaikinimas – įprastas dalykas kosmoso tyrimuose. Tačiau šiame 2,3 tonos sveriančiame palydove buvo maždaug pusė tonos neišnaudoto raketų kuro, kurio pagrindą sudaro labai nuodinga medžiaga – hidrazinas*.

Nors apie operaciją Vašingtonas pranešė dar sausio 26 dieną, pasaulyje pasigirdo protestų. Mat mokslininkai perspėjo, kad aparato duženos po atmosferą sklaidysis ilgą laiką – apie 40 dienų ir gali nukristi ant… Lenkijos, Baltarusijos ar Lietuvos. Kol kas pranešimų, kad mūsų šalies gyventojai būtų radę įtartinų liekanų, negauta. Pentagonas apskaičiavo, kad didžiausia tikimybė, jog jos nukris į okeaną. Jeigu kuro bakas išsihermetizuos, hidrazinas dujų pavidalu pasklis atmosferoje ir su krituliais pateks į Žemės paviršių.

Labiausiai sunerimo Kinija. Pekinas pranešė, kad bus skaičiuojami nuostoliai, patirti susprogdinus amerikiečių palydovą. Jis pareikalavo visapusiškos informacijos, kad tai galėtų padaryti, bei imtis visų atsargumo priemonių ir kitoms šalims. Tai buvo tarsi atsakas į Vašingtono išreikštą susirūpinimą, kai prieš metus Kinija analogiškomis sąlygomis sunaikino savo atidirbusį meteorologinį palydovą „Feng Yun-1C“. Tuomet JAV griežtai kritikavo Pekiną, kad aparato nuolaužos, kol jos sudegs patekusios į tankiuosius atmosferos sluoksnius arba nukris į Žemę, dar ilgai kels grėsmę likusiems skraidyti kosmoso įrenginiams. Bet Vakarai labiau rūpinosi ne palydovo likimu, o tuo, kad Kinija pasauliui demonstruoja savo karinę galią, kuri dabar persikelia į kosmosą.

Ekologinis ir žmonių saugumas – tik vienas šios operacijos aspektas. Rusija mano, kad šitaip Vašingtonas demonstruoja pasauliui savo priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) privalumus. Kaip pasakė Rusijos MA Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Tarptautinio saugumo centro vyriausiasis mokslinis bendradarbis, generolas majoras Vladimiras Dvorkinas, „JAV bet kada gali pareikšti, kad reikia sunaikinti objektus kosmose Žemės žmonių saugumui, tačiau būtinos platesnės Rusijos, JAV ir Kinijos diskusijos dėl kosminio ginklavimosi uždraudimo sutarties“. Bet jis abejoja, kad šis eksperimentas buvo vykdomas PRGS elementams bandyti. Raketomis „Standard-3“ ginkluoti Amerikos kariniai laivai ir vienas Japonijos, tačiau jų charakteristikos seniai žinomos.

Laikraštis „The Washington Times“ rašo, kad dviem JAV kosminiams aparatams teko išsisukinėti nuo „šiukšlių“, kurių padaugėjo, kai Kinija pernai sausio 11 dieną numušė savo palydovą. Bet manevruoti bus dar sunkiau, kai Kinija ir kitos šalys prisigamins pakankamai priešpalydovinių raketų, lazerinių ginklų, virtualiojo karo priemonių. Kol kas strateginės grėsmės tai nekelia. Pekinas šiuo ginklu tik gąsdina.

Tačiau specialiojoje Kongreso komisijoje pasigirdo pasiūlymų kosmose naudoti „Trident“ tipo raketas su įprastinėmis galvutėmis. Tiesa, norint jomis numušti palydovus, jas reikia perdaryti. O šių metų gynybos biudžete tam lėšų nenumatyta. Pentagonas siekia, kad asignavimuose kariniams reikalams pinigai kosmoso aparatams naikinti raketomis būtų numatyti bent kitais finansiniais metais, kurie JAV prasideda spalio 1 dieną.

O Kinija, išbandžiusi priešpalydovinį ginklą, pademonstravo, kad jai užtenka ir lėšų, ir naujų technologijų. Palydovas „Feng Yun-1C“ buvo numuštas vidutinio veikimo nuotolio balistine raketa. Iki 2010 m. Pekinas pagamins pakankamai tokių raketų, galinčių sunaikinti ne tik savo, bet ir JAV palydovus, skriejančius žemoje Žemės orbitoje. Prieš metus vykusioje sėkmingoje operacijoje Pentagono žvalgyba atspėjo Pekino planus ir netgi bandė Kiniją atkalbėti nuo to bandymo. Nepavykus to padaryti, JAV kartu su Didžiąja Britanija, Japonija ir Indija nusiuntė Pekinui oficialią diplomatinę protesto notą. Įdomu tai, kad Kinija pati ragina vykdyti Jungtinių Tautų rezoliuciją, draudžiančią kosminius ginklus, bet teigia, kad jai priklauso visa kosmoso erdvė virš Kinijos teritorijos, kurioje neva ji galinti daryti ką nori. Kitaip sakant, gali numušti ir virš Kinijos skriejančius Amerikos palydovus…

Laikraštis „Wall Street Journal“ rašo, kad kol kas ginklavimosi kosmose realiai neriboja jokie tarptautiniai teisės aktai, nors jų yra keletas. Kinijos ir Rusijos skundai dėl JAV veiksmų kosmose ir Vašingtono – dėl Pekino savivalės verčia galvoti apie skubų kosminės erdvės demilitarizavimą. Vašingtonas siūlo sukurti šalių, galinčių savo gynybinę ginkluotę panaudoti kosmose, asociaciją, kuri įpareigotų valstybes iš anksto pranešti apie, pavyzdžiui, ketinimus sunaikinti savo palydovus. Kaip tik šito prieš metus nepadarė Kinija, po to dar ilgai slėpusi įvykdytą eksperimentą.

Dabar kiekviena „kosminė“ valstybė turi savo kosminės gynybos pajėgumus. Dar daugiau: Rusija ir Kinija bando įtraukti į šias varžybas Iraną, kuris skubiai gamina tolimojo nuotolio raketas. JAV PRGS elementus dislokavo Japonijoje, kad jos sulaikytų didelių karinių ambicijų turinčią Šiaurės Korėją. Amerikos planai PRGS įkurdinti Rytų Europoje – tai atsvara tiek Iranui, tiek Pekinui, tiek ir Rusijai, juolab kad, pasirodo, šių sistemų ginklus galima pritaikyti kosmose.

Kitaip sakant, kosminė ginkluotė plėtojama nekontroliuojamai, o paskutiniai Kinijos ir JAV bandymai tėra „nekalti“ eksperimentai, kurių auka – visa žmonija.

*Išsamiau apie šią toksinę medžiagą: http://www.infochema.lt/

Tenka pripažinti, kad Aleksandras Lukašenka, paleisdamas iš kalėjimo į žmonos Irinos laidotuves opozicijos lyderį Aleksandrą Kozuliną, pasielgė tikrai humaniškai. Laidotuvės Minske vyko trečiadienį, o A. Kozulinas dar turės dieną pasidžiaugti laikina laisve.

Į namus buvusį kandidatą į prezidentus naktį atvežė pats kolonijos viršininkas. Rytą jam buvo leista aplankyti Dzeržinske gyvenančią žmonos motiną. Ketvirtadienį nuteistasis surengs spaudos konferenciją. Joje jis žurnalistams paaiškins, kodėl ketina apskųsti teismui šalies prezidentą, suteikusį, pasak A. Kozulino, jam tiek moralinių kančių, sergant ir mirus žmonai. Ji mirė nuo vėžio dar šeštadienį, tačiau ilgai nebuvo laidojama. Visi laukė, ar vyras bus išleistas iš kalėjimo, kuriame net buvo paskelbęs bado streiką. Pats įkalintasis sako, kad kaip 2006 m. kovą buvo suimtas, taip ir naktį į antradienį paleistas paties A. Lukašenkos nurodymu.

Baltarusijos prezidentas dar praėjusią savaitę kilniadvasiškai pareiškė, kad A. Kozulinas gali būti išleistas į Vokietiją gydyti žmonos, tačiau opozicijos lyderis nesutiko, tvirtindamas, kad, išsiųsdamas į emigraciją, režimas nori juo atsikratyti. Politinis kalinys taip pat nesutiko rašyti pasigailėjimo prašymo prezidentui. A. Kozulinas reikalauja paleisti ir jaunimo aktyvistą Adrejų Kimą, kuriam gresia kalėjimas iki 6 m. už grasinimus susidoroti su milicininku.

Į režimo priešininko netektį sureagavo Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Bushas. Baltųjų rūmų spaudos tarnyba išplatino pareiškimą, kuriame reiškiama užuojauta A. Kozulinui ir dviem jo dukterims Olgai ir Julijai bei apgailestaujama, kad dėl įkalinimo jis kartu su Vieningosios demokratinės opozicijos lyderiais negalėjo dalyvauti susitikime Ovaliniame kabinete praėjusių metų gruodžio 6 d.

Paleidus A. Kozuliną iš kalėjimo, JAV valstybės departamentas suskubo duoti ženklą A. Lukašenkai, kad Vašingtonas pasirengęs dialogui su Minsku, jei opozicijos lyderis bus visiškai paleistas į laisvę. „Svarbu, kad jo išlaisvinimas būtų ilgalaikis ir besąlygiškas“, – pabrėžiama pranešime. Jame tarsi paskatinamas A. Lukašenka, kad A. Kozulinas būtų išlaisvintas paskutinis iš neteisėtai įkalintų kitų šešių politinių kalinių.

Jis buvo sulaikytas 2006 m. kovo pabaigoje po opozicijos organizuotų masinių protesto akcijų. Opozicija reikalavo panaikinti nedemokratinių ir sufalsifikuotų rinkimų rezultatus. Už chuliganiškus veiksmus ir mitingų organizavimą teismas birželį A. Kozuliną nuteisė pusšeštų metų kalėti griežto režimo kolonijoje „Vitba-3“. Pagal 92-tą Baltarusijos baudžiamojo kodekso straipsnį, pirmą kartą nuteistas asmuo gali būti išleistas septynioms paroms į laisvę, esant ypatingoms aplinkybėms. Nors 48 m. sutuoktinės mirtis ir yra „ypatingos aplinkybės“, A. Lukašenka ilgai delsė priimti sprendimą. Buvęs konkurentas prezidento rinkimuose bei didžiausias režimo kritikas ir kalėjime neduoda ramybės Baltarusijos vadovui.

A. Lukašenka stiprina savo valdžios pamatus. Praėjusių metų pabaigoje užsienio spauda pranešė, kad jis kuria visuomeninę prezidentą remiančią organizaciją „Baltoji Rusia“. Steigiamajame suvažiavime jos vadovas Aleksandras Radkovas neslėpė, kad ji panaši į Vladimiro Putino „Vieningąją Rusiją“ ir gins A. Lukašenką tiek nuo vidaus priešų, tiek nuo Vakarų išpuolių. Lapkritį jos aktyvistai buvo panaudoti prieš opozicijos šalininkus, kurie buvo išėję į Minsko gatves. Gruodžio 25 d., per pačias Kalėdas ir per A. Kozulino gimtadienį, protesto mitingas buvo surengtas ir Vašingtone, priešais Baltarusijos ambasadą, tik čia jų niekas nevaikė.

Baltarusijos vadovas naudoja visuomenines organizacijas kaip priemonę kovai su silpna ir susiskaldžiusia opozicija. Tokiomis aplinkybėmis jis niekuo nerizikuoja trumpai paleisdamas į laisvę savo priešininkus ir taip demonstruodamas savo ištikimybę humanistinėms vertybėms.

„Kuba, mano meile“. Taip senoje dainelėje buvo apdainuojama Laisvės sala. Kad ir keikdami Fidelio Castro režimą, tokius žodžius iki šiol taria apie pusantro milijono kubiečių, per pusę amžiaus priverstų emigruoti į Jungtines Valstijas.

Ar dabar Kuboje įvykęs valdžios pasikeitimas nepažadins naujų emigrantų vilčių grįžti į tėvynę? Tiesą sakant, permainų laukia visi – tiek vos galą su galu suduriantys 12 mln. kubiečių, tiek vos už keleto mylių esanti Amerika, bet naujasis Kubos lyderis Raulis Castro, pakeitęs 5 m. vyresnį brolį Fidelį, aiškių pažadų nedalija. Visą laiką išbuvęs „komendantės“ šešėlyje, jis turbūt ir nenusiteikęs reformoms. Vis dėlto apžvalgininkai pastebi švelnių reformų ženklų.

Havana jau anksčiau įvardijo savo ekonomikos pavyzdį – Kiniją, kurios komunistinis ūkis padarė nepaprastai didelį šuolį. Pekinas sugebėjo nuo skambių šūkių pereiti prie realių ekonomikos reformų, nors jo užsienio politika nedaro kompromisų su vadinamaisiais imperialistais.

Pusantrų metų brolį pavadavęs R. Castro yra ištaręs viltingas frazes: „Mano šaliai svarbiau pupelės negu patrankos“, „Mūsų problema – badas, o ne imperializmas“. Atrodo, ateina galas Fidelio tuščiažodžiavimui ir revoliucinei retorikai. Continue reading…

Tiesą sakant, kad Kaukaze kils dar viena revoliucija, vilčių nedaug. Šį sykį ėmė bruzdėti Armėnija, teisingiau – po prezidento rinkimų opozicijos lyderių į gatves sukviesti studentai, todėl šiuos protestus galima būtų vadinti studentų revoliucija.

Protestai prasidėjo, kai rinkimus laimėjo artimiausias kadenciją baigiančio prezidento Roberto Kočariano sąjungininkas 53 m. Seržas Sarkisianas. Prieš 10 m. iš šalies vadovo posto pasitraukęs Levonas Ter-Petrosianas teigia, kad rinkimų rezultatai suklastoti, o tarp nugalėtojo ir dvi kadencijas prezidento poste išbuvusio R. Kočariano įvyko sąmokslas.

Jau keliolika metų visą valdžią Armėnijoje iš tikrųjų dalijasi trys asmenys. S. Sarkisianas iki šiol buvo vyriausybės vadovas, tačiau apžvalgininkai prognozuoja, kad dabar jis su prezidentu susikeis pareigomis. Bet ir pats L. Ter-Petrosianas kadaise ministru pirmininku buvo pasirinkęs R. Kočarianą. Grįžęs į politikos sceną po 10 m. pertraukos, 63 m. sulaukęs L. Ter-Petrosianas staiga suprato, kad anie du daugiau kaip du dešimtmečius yra artimi draugai. Rinkimus stebėję užsienio ekspertai juose neįžvelgė didelių pažeidimų, tačiau opozicijos lyderis į protesto mitingus Jerevane sukvietė tūkstančius žmonių, daugiausia jaunimo. Jis net paragino studentus boikotuoti paskaitas ir išeiti į gatves.

Valdančiosios Respublikonų partijos vadovas Armenas Ašotianas opozicijos lyderių atžvilgiu buvo griežtas. „Karo ar revoliucijos jie nesukels, – kalbėjo jis laikraščiui „Kommersant“. – Norės susirėmimų – gaus grąžos“. Tačiau protestuotojų mitingai kol kas taikūs. Jerevano policija į juos žiūri atlaidžiai, o pagrindinėse gatvėse išstatytų palapinių neliečia. Atrodo, kad Kijevo Maidanas Armėnijai kol kas negresia.

Vis dėlto padėtis šalyje apverktina. Nors ši Kaukazo kalnų apsupta šalis, turinti apie 3 mln. gyventojų, kiek stabilizavo savo ekonomiką, pagal bendrąjį vidaus produktą ir ūkio plėtros tempą pasaulyje ji tebėra antrajame valstybių šimtuke. Armėnija nesiekia narystės nei ES, nei NATO, kaip kitos Kaukazo šalys, ir savo ekonomiką grindžia glaudžiais ryšiais su Rusija. Armėnija aktyviai dalyvauja Kolektyvinėje saugumo sutartyje su Rusija. Maskvos grasinimai Gruzijai ir Ukrainai, pretenduojančioms į Aljansą, žlugdo bet kokias Jerevano viltis įsijungti į eurostruktūras.

Kita vertus, nejuda iš mirties taško ir Jerevano santykiai su Azerbaidžanu bei Turkija. Derybas su Baku gadina neišspręstos Kalnų Karabacho problemos. Jos tęsiasi jau 20 m., kai įvyko pirmieji susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų. 1992 m. kilęs karas tarp jau nepriklausomų Armėnijos ir Azerbaidžano nusinešė 35 tūkst. gyvybių. Kažkada Josifas Stalinas šį armėnų apgyvendintą kraštą priskyrė Azerbaidžanui, tačiau iširus Sovietų Sąjungai ir Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol niekas, netgi Armėnija, nepripažino.

Jerevanas siekia Kalnų Karabachą prisijungti konfederacijos pagrindu, tačiau Baku reikalauja, kad kraštas ir apsauginė zona atitektų Azerbaidžanui. O jis – strategiškai svarbus rajonas. Už kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūros naftos telkinius, Turkiją ir Vakarų valstybes. Kalnų Karabachas trukdo susitarti su Baku ir Turkija, kad Armėnija ateityje taptų plačiu energijos išteklių tranzito į Vakarus koridoriumi. Bet, atrodo, įšaldytas konfliktas kol kas yra geriausia išeitis kunkuliuojančiam Kaukazo regionui.

Užtai Jerevanas didžiuojasi santykiais su Iranu. Kaip ir Maskva, jis teisina Irano branduolinius planus ir kaltina Vakarus taikant branduolinėms valstybėms dvejopus standartus. Pernai Armėniją aplankė Irano prezidentas, ir armėnų spauda džiaugėsi, kaip rašė spauda, tarsi būtų Ararato kalnas atiduotas…

Žinoma, įvykę rinkimai Armėnijoje nieko nepakeis. Rusija patenkinta jų baigtimi, nes S. Sarkisianas, buvęs ministras pirmininkas ir gynybos ministras, jai ištikimas. Visą reikalą gadina taip pat buvęs jos bičiulis L. Ter-Petrosianas, baigiantis politinę karjerą, bet dar Maskvai skaudžiai primenantis spalvotų revoliucijų grėsmę.