Jautrus D taškas Rusijos ir Lietuvos santykiuose

Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno ketinimai vykti į Maskvą ir ūmus šio vizito atsisakymas – naujienos lyg iš giedro dangaus. Paprastai ministro kelionės į vieną ar kitą šalį plačiąją visuomenę mažai domina, tačiau Rusija yra jautrus D (diplomatinis) taškas. Kiekvienas oficialaus pareigūno judesys, pasisakymas, o tuo labiau kokio nors V.Žirinovskio ar V.Alksnio demaršas sujudina tarpvalstybinius santykius iš pamatų.

Todėl kyla natūralūs klausimai: ko ministras norėjo vykti į Maskvą? Ar vizitas buvo suderintas su šalies Prezidentu? Ar iš tikrųjų jo atsisakyta dėl P.Vaitiekūno ligos ar dėl kitų priežasčių?

Užsienio reikalų ministras Rusijoje viešėjo maždaug prieš pusantrų metų, 2006 – ųjų lapkritį. Tuomet jis irgi susitiko su Rusijos diplomatinės tarnybos vadovu S.Lavrovu. Daugiausiai buvo aptarti transporto tranzito per Lietuvos teritoriją klausimai.

Per 18 Lietuvos nepriklausomybės metų mūsų šalies vadovai Rusijoje pabuvojo tik du kartus: 2001-ųjų kovą V.Adamkus ir 2003-ųjų gegužę vėliau nušaltintasis R.Paksas, kuris buvo nuvykęs į Rusijos ir ES susitikimą Sankt Peterburge ir šio miesto prie Nevos 300-ųjų įkūrimo metinių iškilmes. Jeigu neskaičiuotume keleto gyvybiškai svarbių ir tam tikra prasme priverstinių faktiško valstybės vadovo V.Landsbergio vizitų į Maskvą po nepriklausomybės atkūrimo, Rusijos ir Lietuvos dvišalių santykių įgyvendinimas aukščiausiuoju lygiu tarsi ir būtų išsemtas…

Tuo tarpu Rusijos vadovai visą tą laiką vengė atvykti į Lietuvą. V.Putinas vis atidėliojo vizito planus, nors dažnai lankėsi Kaliningrade.

2006-ųjų spalį buvo pažymėta svarbi sukaktis – Rusijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo 15-osios metinės. V.Putinas į Vilnių atsiuntė Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininką Konstantiną Kosačiovą. Vizitas iš pradžių buvo sugalvotas kaip šventinis renginys su plačiomis šypsenomis, gražiomis kalbomis, nutylint sunkius diplomatinių tarpvalstybinių santykių momentus. Bet kaip tik metinių išvakarėse iš Lietuvos buvo išsiųstas Rusijos šnipas. Šventinė nuotaika buvo sugadinta.

Nors Lietuvos užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas laiške K.Kosačiovui priminė „dvišalių santykių pakilimo” momentus, kai Rusijos liaudis „nuoširdžiai palaikė Lietuvą sudėtingomis jai Sausio dienomis”, 1991-ųjų liepos 29 dieną pasirašytą sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, Rusijos kariuomenės išvedimą, pasirašytą sutartį dėl sienų, išspręstą tranzito per Lietuvos teritoriją problemą ir dar daug ką, pačiam ministrui po mėnesio teko pačiam vykti į Maskvą ir lyginti santykius.

Už visų šių neaukšto lygio ir dažnai nevaisingų kontaktų slepiasi gana sudėtingi Rusijos ir Lietuvos santykiai. Net ir tuomet, 1990-1991 metais, juos atkurti prireikė pusantrų metų, kai kitos šalys (pirmoji – Islandija) Lietuvos nepriklausomybę pripažino daug anksčiau. Galbūt trukdė iki 1993-ųjų rugpjūčio pabaigos Lietuvoje buvusi sovietinė kariuomenė, gal dešimtmečius tūnojęs ir dabar naujomis spalvomis sušvitęs nepasitikėjimas, gal valstybių lyderių kompleksai… Belieka tikėtis, kad Rusijos valdžios hierarchijoje nulipęs vienu laipteliu žemiau V.Putinas pamirš savo nusistatymą arba ne toks ambicingas bus išrinktasis prezidentas D.Medvedevas…

Grįžkime į pradžią.

Gali būti, kad darbo vizito atsisakymas susijęs su keletu aplinkybių. Dar nebaigta formuoti Rusijos vyriausybė. Gali būti, kad V.Putinas pakeis abu ministrus – užsienio reikalų ir transporto, su kuriais tradiciškai susitikti buvo numatęs P.Vaitiekūnas. Būtų neapgalvota derėtis su pareigūnais, kurių po D.Medvedevo inauguracijos gegužės 7 dieną nebeliks vyriausybėje.

Galbūt yra kita „organizacinė” priežastis. Pernai gruodį Svetlogorske P.Vaitiekūnas iškėlė idėją sudaryti dvišalę Pasitikėjimo komisiją, kuri turėtų pagerinti komplikuotas dviejų valstybių santykius. Formaliai šiai idėjai pritarta, bet, ko gero, nieko nepadaryta ją kuriant… Taigi, vėl neliko prasmės tartis ir šiuo klausimu.
Pasitikėjimas – nepasitikėjimas. Štai tas kertinis akmuo, ant kurio statomas valstybių santykių rūmas. Pagrindiniai luitai į jį dar neįmūryti: daugiau kaip pusantrų metų uždžiuvęs „Družbos” naftos vamzdynas, užstrigusios „Vnešekonombanko” skolos, sustojęs Lietuvos verslininkų dingimo tyrimas, yra problemų ir tranzito klausimais. Bet viską nustelbia nesutarimai dėl 80 mlrd. litų siekiančios okupacijos žalos atlyginimo. Pats P.Vaitiekūnas išsakęs gana originalų požiūrį į šį Lietuvos siekį, už kurį jo nepaglostė nei vietos politikai, nei labiau ėmė gerbti Maskvoje…

Gali būti, kad Kremlius iki šiol kerštauja už V.Adamkaus atsisakymą prieš beveik trejus metus vykti į Pergalės 50 – čio iškilmes Maskvoje. Šios nuoskaudos kamuojama Rusija vargu ar pakvies Lietuvos vadovą ir šiemet į Raudonąją aikštę. Kol kas, kaip praneša spauda ir Prezidentūros protokolo specialistai, negauta kvietimo ir į prieš tai rengiamas D.Medvedevo inauguracijos iškilmes.

Akylūs Kremliaus ideologai savo „failuose” galėjo pasižymėti dar vieną nedraugišką Vilniaus žingsnį: praėjusią savaitę Lietuvos ambasadorius Rusijoje R. Šidlauskas Rusijos žmogaus teisių ir demokratinių vertybių gynėjoms Liudmilai Aleksejevai ir Valerijai Novodvorskajai įteikė Lietuvos valstybės apdovanojimus. Šios žmogaus teisių ir Lietuvos nepriklausomybės gynėjos, Rusijos valdžios kritikės nėra mėgstamos Kremliuje.

Žodžiu, eiliniam žmogui Lietuvos ir Rusijos santykiuose daug nežinomųjų. Keistų sprendimų neskuba paaiškinti ir diplomatinė žinyba prie Lukiškių aikštės.

Kada gi JAV pasitrauks iš Irako?

Jungtinėse Valstijose stiprėjantis ginčas, palikti ar išvesti Amerikos kariuomenę iš Irako, tampa ne tik rinkimų kovos motyvu, bet ir amerikiečių gerovės prielaida. Baltieji rūmai skelbia dviprasmius ir neaiškius pareiškimus, o kandidatai į prezidento postą stato ant kortos savo karjerą būtent dėl Irako.

Londono laikraštis „The Guardian“ paskelbė slaptą Vašingtono planą, pagal kurį JAV karinis kontingentas Irake liktų neribotą laiką. Kitaip sakant, šiame dokumente nenurodoma jokių terminų, kada ir kokiomis sąlygomis ta kariuomenė gali būti išvesta.

Toks viešumas George‘ą W. Bushą privertė išsamiau paaiškinti šio kontingento Irake perspektyvą, tačiau tas paaiškinimas tik įnešė painiavos. JAV prezidentas pareiškė, kad jis sutinkąs su daugiataučių pajėgų Irake vado generolo Davido Petreuso nuomone, esą būtina pristabdyti kariuomenės išvedimą 45 dienoms nuo šių metų liepos, mat reikia įvertinti karinės operacijos rezultatus ir įtvirtinti tai, kas pasiekta.

Po moratoriumo iš Irako ketinama išvesti 25 proc. Amerikos kareivių, tai yra penkias kovines armijos brigadas iš visų 20-ies ten esančių. Tokiu atveju metų pabaigoje liktų apie 140 tūkst. Bet juk praėjusių metų pradžioje Kongresui sutikus G. W. Bushas į Iraką papildomai pasiuntė 30 tūkst. kareivių, nes padėtis šioje šalyje kėlė didžiulį susirūpinimą. Kitaip sakant, kiek pridėjo, tiek žada atimti, ir vis tiek Irake liks beveik pusantro šimto tūkstančių svetimos Pentagono kariuomenės. Ir tai Vašingtonui leidžia kalbėti apie jos mažinimą…

Apie planus išvesti Amerikos kareivius iš Irako G. W. Bushas prakalbo artėjant prezidento rinkimų kampanijai, tai yra pernai rugsėjį, kai Kongresą ėmė kontroliuoti demokratai. Vėliau buvo rengiamas slaptas planas dėl Irako karinės ateities, ir, kai abu Demokratų partijos kandidatai į prezidentus ėmė ryžtingai reikalauti pasitraukti iš Irako, Baltieji rūmai pradėjo platinti pareiškimus, šviesiomis spalvomis piešiančius pažangą Irako frontuose.

Dar daugiau: ketvirtadienį G. W. Bushas paskelbė, kad nuo rugpjūčio 1 d. Amerikos kareivių ir karininkų tarnybos Irake, Afganistane ir kituose karštuose pasaulio taškuose trukmė sutrumpės nuo dabartinių 15 mėnesių iki 12-kos. Tuo siekiama sumažinti kareiviams tenkantį krūvį. Kita vertus, jis pažadėjo vetuoti kiekvieną Kongreso sprendimą, jeigu jis lies karinių operaciją Irake finansavimą arba kariuomenės išvedimo terminus.

Demokratų kandidatai į prezidentus Hillary Clinton ir Barackas Obama sutinka, kad dar šiemet Amerikos kariuomenės išvesti nepavyks, tačiau tai padaryti reikia per 12–16 mėnesių po šalies vadovo inauguracijos kitų metų sausį. Respublikonų atstovas Johnas McCainas pasisako už kariuomenės buvimą Irake „iki pergalingos pabaigos“, kad ir 100 m. Šiuo požiūriu kandidato, prezidento G. W. Busho, gynybos sekretoriaus Roberto Gateso ir Pentagono generolo D. Petreuso pozicijos sutampa.

Vis dėlto pergalingos pabaigos nematyti. Buvęs Jimmy Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis laikraštyje „The Washington Post“ tvirtina, kad jei prieš 5 m. amerikiečiams kas nors būtų prognozavęs, jog prezidento idėja nuversti Saddamą Husseiną kainuos trilijonus dolerių, 4 tūkst. Amerikos kareivių gyvybių, 30 tūkst. sužeistųjų, tokį prezidentą būtų nušvilpę. O kas išmatuos žalą Amerikos autoritetui, prarastas pozicijas Artimuosiuose Rytuose, Europoje… Neseniai įvykęs Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado vizitas į Bagdadą parodė, kad proamerikietiška Irako valdžia neabejinga Teherano pozicijai.

Kad karas Irake atnešė Amerikai didžiulių materialinių nuostolių, turi įrodyti ekonomistai. Bet akivaizdu, kad jos ūkio smukimas sutapo su nevykusia ir sėkmės neatnešusia karine operacija Vidurio Rytuose. Keistos pauzės, išvedant iš Irako gausėjančią sąjungininkų armiją, visiškai kompromituoja Vašingtono užsienio politiką.

V. Putinas grasina sunaikinsiąs Ukrainą

Pasak Rusijos spaudos, prezidentas Vladimiras Putinas deramai įsiliejo į chorą tų radikalių politikų, kurie reiškia teritorines pretenzijas buvusioms sovietinėms valstybėms. Kaip rašo laikraštis „Kommersant“, po mėnesio savo posto neteksiantis Rusijos vadovas uždarame Rusijos ir NATO tarybos posėdyje Bukarešte pareiškęs, kad, jeigu Ukraina bus priimta į Aljansą, ji gali baigti savo kaip valstybės egzistavimą. Jungtinių Valstijų prezidentui George‘ui W. Bushui jis sakęs: „Tu juk supranti, George‘ai, kad Ukraina – tai netgi ne valstybė. Kas yra Ukraina? Dalis jos teritorijos – tai Rytų Europa, o kita, ir nemaža, dalis buvo padovanota mūsų“. Jeigu Ukraina taps NATO nare, Rusija gali atsiimti Krymą ir rytinę šalies dalį. Jeigu Gruzijai bus suteiktas Narystės Aljanse veiksmų planas (MAP), Rusija, pasak V. Putino, pripažins Abchaziją ir Pietų Osetiją, o po to nustatys „buferinę zoną“ tarp naujosios bloko narės ir Rusijos.

Kijevas nepatikėjo tokių pareiškimų autentiškumu, ir Aukščiausioji Rada balandžio 15 d. į Maskvą siunčia užsienio reikalų ministrą Vladimirą Ogryzką, kad šis pokalbyje su kolega Sergejumi Lavrovu išsiaiškintų skandalingą padėtį. Tačiau nelaukdamas kito antradienio Rusijos diplomatinės tarnybos vadovas, kaip rašo laikraštis „Ukrainskaja Pravda“, pripažįsta buvus tokį V. Putino ir G. W. Busho pokalbį. Interviu radijui „Echo Moskvy“ S. Lavrovas teigė, kad Bukarešte ir Sočyje Amerikos prezidentui buvo priminta, kaip formavosi dabartinės Ukrainos sienos, kokie sudėtingi politiniai procesai šioje šalyje, kokie gilūs prieštaravimai tarp rytinės, pietinės ir vakarinės jos dalies, o Rusija esą stengsis padėti išlaikyti valstybės vientisumą, jeigu tik Kijevas nebus įtrauktas į Aljansą.

Taigi Ukrainos politikams lyg ir nėra ko aiškintis Maskvoje. V. Putinas, padrąsintas sėkmingo skrydžio virš NATO „lizdo“ Bukarešte, nė nesivargino savo nuoskaudų dėl Ukrainos planų slėpti po diplomatinio mandagumo skraiste ir rėžė tiesiai šviesiai kaip koks Vladimiras Žirinovskis ar Viktoras Alksnis. Maža tai pavadinti „aukščiausio lygio chamiškumu“, kaip pareiškė vienas Rados deputatas Vladimiras Javorivskis. Tokie pasisakymai, pasak Julijos Tymošenko bloko politiko, peržengia sveiko proto ribas ir kvepia valstybiniu terorizmu. Šitaip dabartinis Rusijos ir būsimasis Vyriausybės vadovas skatina visokio plauko separatistus Kryme ir kitur plėsti anarchiją šalyje, kuri pamažu stiprina savo demokratinius institutus ir siekia eurointegracinių tikslų. Labai svarbu, kaip laikraščiui „Kommersant“ pasakoja Rados deputatas, kad tokie pareiškimai skamba ne kur nors Kremliuje, o platinami visam pasauliui per stipriausios Vakarų valstybės lyderį. Aišku, kad tai gerai apgalvotas manevras, kuriuo Maskva nori sukelti sumaištį Ukrainoje.

Kita vertus, kai kurie Kijevo politikai mano, kad tokie pasisakymai tik į naudą Ukrainai. Iki gruodžio, kai Ukrainai pažadėtas Narystės NATO veiksmų planas, šalyje dar labiau sustiprės pritarimo narystei Aljanse nuotaikos. Tai įrodymas, kad Kijevui reikia skubėti, jog pagal NATO steigimo pakto 5 ir 6 straipsnį šalis įgytų patikimą apsaugą. Juk šiame straipsnyje pabrėžiama, esą vieno Aljanso nario užpuolimas laikomas visų NATO narių užpuolimu. Beje, ukrainiečiai, kaip ir prieš keletą metų Lietuvos žmonės, šią guodžiančią tezę išgirdo iš paties G. W. Busho lūpų…

Kad narystės NATO klausimu nėra vienybės ir pačiuose Ukrainos politiniuose sluoksniuose, irgi teisybė. Regionų partija ir komunistai trūks plyš stengiasi įtikinti referendumo laukiančius ukrainiečius, kad įstojusi į Aljansą valstybė bus suskaldyta ir bus paruošta dirva Kosovo precedentui. Turėdamas galvoje NATO operacijas Balkanuose prieš 9 m., vienas iš Regionų partijos veikėjų Jaroslavas Suchojus norėjo sužibėti bibliniu palyginimu. Jis teigė esą stačiatikiai negali priimti pagalbos iš tų, kurių rankos suteptos krauju…

Neseniai V. Putinas sakė, kad, jei Ukraina stos į NATO, Rusijos raketos bus nutaikytos į šios šalies objektus. Dabar jis griebėsi kitokių bauginimo būdų, kad tik ši didžiulė ir galinga valstybė neišsprūstų iš Kremliaus įtakos.

Būti ar nebūti priešraketiniam skydui?

Antradienį Maskvoje atsinaujino Rusijos ir Lenkijos derybos dėl priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje. Lenkijos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro pavaduotojo Witoldo Waszykowskio, susitiko su Rusijos kolegomis praėjus kelioms dienoms po to, kai Sočyje Vladimiras Putinas ir George‘as W. Bushas pasirašė Deklaraciją dėl strateginių JAV-Rusijos santykių ribų. Apžvalgininkų nuomone, Maskvos pozicija dėl PRGS Rytų Europoje tapo švelnesnė.

Kodėl ir ar iš tikrųjų taip?

Atrodo, Jungtinėms Valstijoms su Čekija paprasčiau: manoma, kad sutartis su Praha dėl amerikiečių radaro statybos bus pasirašyta jau gegužę, kai į Čekiją vizito atvyks JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Čekijos vicepremjeras Alexanderis Vondra naujienų agentūrai ČTK pareiškė, kad įvykiai rutuliojasi pozityvia linkme, nes Rusija sušvelnino savo poziciją ir „atsisakė grasinimų“. Jo nuomone, Praha gali sutikti su Rusijos specialistų inspektavimu, tačiau „ne su jos karių buvimu Čekijos teritorijoje“. „Dar daugiau: mūsų ekspertai tuomet galėtų dalyvauti inspekcijose Rusijoje“, – pasiūlė vicepremjeras.

Lenkijos pozicija panaši. Tačiau Varšuva dar griežčiau reagavo į Sočyje pasiektus susitarimus. Nepraėjo nė keletas valandų, ir Lenkijos UR ministro pavaduotojas W. Waszykowskis perspėjo Maskvą nepuoselėti vilčių dėl Rusijos karinių stebėtojų nuolatinio dalyvavimo priešlėktuvinės gynybos objektuose Lenkijos teritorijoje. Jis paneigė galimybę Rusijos kariniams ekspertams stebėti amerikietiško priešraketinio skydo darbą, juos nuolat apgyvendinant Lenkijoje, nes „tai jau buvo, ir tie laikai negrįš“. Viceministras turi galvoje sovietinės kariuomenės okupaciją po Antrojo pasaulinio karo, kurios Maskva nepripažįsta. Nors šis aštrus viceministro pasisakymas nuskambėjo derybų Maskvoje išvakarėse, Rusijos politikai sutiko atnaujinti dialogą dėl PRGS dislokavimo ir inspektavimo Lenkijoje sąlygų.

Sočyje JAV ir Rusijos vadovai jau taip neprieštaravo vienas kitam dėl PRGS, kaip darė anksčiau, nors nuomonių skirtumai išliko. Laikraštis „The Wall Street Journal“ pažymi, kad abu su savo postais atsisveikinantys lyderiai sutarė, jog reikia imtis bendrų veiksmų terorizmui pažaboti, kad ir kokiomis formomis jis bepasireikštų – pavienių mirtininkų išpuoliais, „blogio ašies“ valstybių veikėjų raginimais ar jų karinės galios stiprinimu. Redakcijos straipsnyje laikraštis teigia, kad tiek Maskva, tiek Vašingtonas tarsi užmiršo, į ką gali būti nukreipta Rytų Europoje dislokuojama sistema – į Iraną. Sočyje priimtoje deklaracijoje tekonstatuojama, kad „abi šalys suinteresuotos sukurti reagavimo į galimas raketų grėsmės sistemas“. Šiaurės Atlanto aljanse, kuris pritarė priešraketinio skydo idėjai, taip pat kalbama „apie didėjančią grėsmę sąjunginių valstybių pajėgoms, teritorijoms ir gyventojams“. Dabar balistinių raketų turi apie 30 valstybių. Iranas – ryškiausias galimos agresijos pavyzdys, tačiau, artėjant JAV ir Rusijos pozicijoms dėl PRGS, jis pamirštamas ir pirmiausia rūpinamasi techninėmis priešraketinio skydo detalėmis, tarsi JAV planai Rytų Europoje jau būtų savaime suprantami… O juk visai neseniai Vašingtono nuolat kartojamas teiginys, kad priešraketinis ginklas skirtas apsisaugoti nuo vadinamosios „blogio ašies“ šalių – Irano ar Šiaurės Korėjos – branduolinių kėslų, sulaukdavo griežtos Maskvos reakcijos. Rusijos generolas Vladimiras Belousas tvirtino, kad „PRGS dislokavimo geografija nekelia abejonių, jog tikrasis taikinys – Rusijos ir Kinijos branduolinės pajėgos“.

Reiktų priminti, kad ginčai dėl priešraketinio „skėčio“ labai seni. Vos nutilus Antrojo pasaulinio karo audrai, nusėdus radioaktyvioms dulkėms Hirošimoje ir Nagasakyje, 1945 metais JAV kariuomenės vadovybė iškėlė mintį sukurti skydą nuo priešo raketų. Tyrėjų grupė Pentagone siūlė naudoti galingus energijos srautus, ir po kelerių metų priešraketinės programos jau buvo vadinamos „Nike-Zeus“ ir „Nike-X“. Sovietinė žvalgyba apie jas žinojo, nes kitaip Maskvos iniciatyva 1972 metų gegužės 26-ąją nebūtų pasiektas Leonido Brežnevo ir Richardo Nixono susitarimas dėl priešraketinės gynybos ginkluotės apribojimo. 1983-ųjų pradžioje Ronaldas Reaganas pranešė apie darbus, kuriais buvo siekiama apsisaugoti nuo priešo tarpžemyninių balistinių raketų. Taip gimė Strateginės gynybos iniciatyva, kurią patobulino George‘as Bushas vyresnysis 1991 metais. Nuo tol ji vadinosi Globaline apsauga nuo riboto smūgio. 1999-ųjų vasario 4 dieną ją įstatymu įteisino JAV Senatas, ir nuo to laiko priešraketinės sistemos galėjo būti dislokuojamos ne tik Amerikos teritorijoje. Dabar kuriamas „trečiasis pozicinis rajonas“, kuris apima Europą, Centrinę Aziją ir Artimuosius Rytus. Visai naujajai programai Vašingtonas iki 2015 metų skyrė apie 60 milijardų dolerių.

Dabar lenkams ir čekams belieka suderinti paskutines technines šio dviejų amžių projekto detales, ir reikalai pajudės į priekį. Kokie reikalai? Ar mes būsime saugesni? Ar pasaulis bus stabilesnis? Ar visokie skydai mus apsaugos nuo galimo branduolinio lietaus?

Atsakymai į šiuos globalius ir kartu kiekvienam Žemės gyventojui opius klausimus lieka sklandyti kažkur atmosferoje virš mūsų galvų. Tarsi nuojauta kažko laikino, kažko negero, kažko tragiško mums ir ateinančioms kartoms. Abreviatūra PRGS skamba panašiai kaip Pegasas, tačiau priešraketinio skydo projektas neturi nieko bendro su kūrybiniu įkvėpimu, su tauria žmonijos misija – kurti.

Makedoniją skriaudžia ir Graikija, ir NATO

Iš visų į NATO norinčių įstoti valstybių turbūt labiausiai nepasisekė Makedonijai – šiai tarp Graikijos ir Serbijos įspraustai triskart plotu už Lietuvą mažesnei Balkanų valstybei. Gruzija ir Ukraina turėjo nedaug vilčių pradėti stojimo į Aljansą procedūrą, tačiau patenkintos Kroatijos ir Albanijos paraiškos tikrai įžeidė makedonus, nes visos trys Balkanų šalys jau turėjo Stojimo į NATO veiksmų planą (MAP).

NATO viršūnių susitikime Bukarešte būsimą Makedonijos priėmimą vetavo Graikija. Ji pareikalavo, kad galima Aljanso naujokė pakeistų šalies pavadinimą – pridurtų bent vieną žodį, pavyzdžiui, taptų Šiaurės arba Naujoji, arba Balkanų, arba Aukštutinė Makedonija. Aljansas pasidavė Atėnų reikalavimui, ir Makedonijos delegacija paliko Bukareštą.

Suprasti Briuselio motyvus sunku. Žinoma, Graikija yra svarbesnė NATO šalis pietiniame jos flange negu mažytė, vos daugiau kaip 2 mln. gyventojų turinti ir prie jūros neprieinanti Makedonija. Kosto Karamanlio vadovaujama Graikijos vyriausybė pagrasino, kad, jeigu ši kaimynė nepakeis pavadinimo, Atėnai ne tik vetuos jos priėmimą į NATO, bet ir atnaujins ekonominę blokadą. 1991 m. pradėjus byrėti Jugoslavijai, tarptautinį jaunos valstybės pripažinimą sutrukdė Graikijos protestai, esą Makedonija pasisavina senovės graikų simboliką ir pavadinimus. Netrukus Skopjei buvo įvestos ekonominės sankcijos, kurios po 4 m. nutrauktos.

Taigi šis graikų ir makedonų ginčas senas. Jungtinės Tautos iki šiol Makedoniją vadina Buvusia Jugoslavijos Respublika Makedonija. Atėnai tvirtina, kad Makedonija pasisavino vienos šiaurinės Graikijos provincijos pavadinimą ir simbolius. Graikija siūlo visai nepalikti karvedžio Aleksandro Makedoniečio didvyriškumą primenančio atributikos ir šiaurinę kaimynę vadinti tiesiog Skopjės respublika. Per prieš keliolika metų įvykusį referendumą net 80 proc. graikų pasisakė už šį pavadinimą ir apkaltino makedonus vagiant istorinį graikų paveldą. Šis paveldas grindžiamas tuo, kad esą Graikija pasauliui davė žymiausius filosofus, padovanojo demokratiją, o tokia kaip Makedonija nori tai pasisavinti. Atėnų teigimu, šis buvusios Jugoslavijos darinys – tai viso labo slavų ir musulmonų iš Serbijos, Graikijos, Bulgarijos ir Albanijos samplaika.

Vis dėlto šiuolaikines problemas Balkanuose daugiausia sukūrė Osmanų imperija, kuriai žlugus po Balkanų karo 1912 m., regione susikūrė daugybė religinių ir etninių darinių, vėliau persiformavusių į valstybių teritorijas su labai nestabiliomis sienomis. Po Antrojo pasaulinio karo Brozas Titas sugebėjo jas sujungti į vieną imperiją, kuri taip ir neatlaikė naujosios istorijos išbandymo.

Makedonijoje gyvena daug etninių albanų musulmonų. Laikraštis „Suddeutsche Zeitung“ perspėja, kad Makedonijai didesnė grėsmė kyla iš Albanijos ir Kosovo krašto negu iš Graikijos. Kosovo precedentas gresia Makedonijos suskaldymu. Dėl skirtingos socialinės padėties šioje šalyje sparčiai daugėja albanų šeimose gimstančių vaikų, o raštingesnės krikščionių makedonų šeimos dažniausiai apsiriboja vienu vaiku. Skopjėje liūdnai juokaujama, kad greitai makedonai taps etnine mažuma ir pagaliau išnyks, bus išrinkta proalbaniška vyriausybė, kuri surengs referendumą dėl Makedonijos prijungimo prie Albanijos. Mūsų turistai, aplankę Skopję, pastebėjo, kad čia musulmoniškos dvasios netgi daugiau negu pačioje Albanijoje: čia daug mečečių, tvyro musulmoniška aplinka, pasijunti tarsi Artimuosiuose Rytuose…

Žinoma, Makedonijoje yra savų šovinistų ir politinių rėksnių. Tai jie vienašališkai oro uostą Skopjėje pavadino Aleksandro Didžiojo vardu, ir dėl to Graikijos makedonai labai supyko. Bet kita vertus, niekam negalima uždrausti įrodinėti savo istorinio identiškumo, remiantis nacionaliniu išdidumu, skelbti savo valstybingumo, ginti savo nepriklausomybės, užtikrinti savo piliečių saugumo.

Vienas iš tokių makedonų mėginimų – patekti į NATO. Gaila, kad Briuselis savo neapdairia politika diskriminuoja tautas ir sukuria gerą dirvą Kosovo precedentui.

Grenlandija taip pat skuba į nepriklausomybę

Ką mes žinome apie Grenlandiją? Iš tiesų mūsų žinios apsiriboja keletu faktų. Tai didžiausia sala Žemėje, užimanti daugiau kaip 2 mln. kv. km plotą. Daugiau kaip 80 proc. šios žemės dengia ledynai, bet jie pastaraisiais metais irgi tirpsta. Čia gyvena tik apie 60 tūkst. gyventojų, kurie daugiausia verčiasi žvejyba, medžiokle, kailių ir odų išdirbimu.

Kad paaiškėtų, kur suku, pridursiu keletą istorijos faktų. Nuo 1721 m. Grenlandija buvo Danijos kolonija. Tik po pustrečio šimto metų, 1979-aisiais, po referendumo Danijos Karalystė pripažino jos dalinę autonomiją. Danija kontroliuoja šios autonomijos gynybą, užsienio politiką, policiją, teismus ir konstitucinius klausimus. Čia veikia keletas NATO karinių bazių. Tačiau paskelbus autonomiją, Grenlandijoje sustiprėjo euroskeptiškos nuotaikos. Kaip lygiateisė Danijos dalis ES nare ji tapo 1973 m., nors net 70 proc. referendume balsavusių grenlandiečių pasisakė prieš narystę. Dar po 12 m. Grenlandija paliko Bendriją ir tapo pirmąją tai padariusia teritorija. Priežastis – nepriimtina žvejybos politika.

Tai štai ši nepaklusni Europos pakraščio autonomija vėl priminė apie save. Grenlandija šių metų pabaigoje ketina surengti referendumą dėl platesnės salos autonomijos. Vietinės vyriausybės vadovas Hansas Enoksenas žurnalistams Kopenhagoje pareiškė, kad tai bus pirmas žingsnis į tikrąją nepriklausomybę. Referendumas įvyks lapkričio 25 d. O kol kas Grenlandijos valdžia Danijos vadovams ir karalienei nusiuntė dokumentą, reikalaujantį perduoti grenlandiečiams visus salos gamtos išteklius ir jų gavybą. Speciali savivaldos komisija pareiškė, kad salos gyventojai turi teisę patys tvarkyti savo gamtos išteklius, tarp jų – ir naftą.

Kopenhagoje sukluso: prieš keletą metų Grenlandijos šiaurės rytuose rasti gausūs šios žaliavos ištekliai, vertinami net 31 mlrd. barelių. Tai 80 kartų daugiau negu išgaunama visoje Karalystėje Šiaurės jūroje. Minėta prieš 4 m. sudaryta komisija reikalauja, kad salos gyventojai patys valdytų visus išteklius, taip pat juos pardavę tvarkytų gautas pajamas. Kol Nuukas (tai Grenlandijos sostinės pavadinimas) gaus pirmąjį pelną, Kopenhaga turi kasmet mokėti 400 mln. eurų dotacijas. Kai pajamos iš iškasenų eksploatacijos pasieks 800 mln. eurų per metus, dotacijos bus pamažu grąžinamos į Danijos Karalystės iždą.

Danijos liaudies partijos atstovas Sorenas Espersenas neslepia, kad šis planas – tai „švelnaus Grenlandijos perėjimo į nepriklausomybę“ variantas. Metropolijoje atsiskyrimui lyg ir neprieštaravo, kol pagrindiniu jo motyvu nebuvo tapusi nafta, dėl kurios pešasi ir kyla konfliktų visame pasaulyje. Nuuke teigiama, kad atėjo labai palankus metas didinti juodojo aukso gavybą. Artėja visuotinis atšilimas, ir jo ženklus grenlandiečiai pastebi patys pirmieji. Anksčiau visos naftos gausios teritorijos buvo padengtos ledu beveik ištisus metus, o dabar – tik tris ar keturis mėnesius. Pietvakarinė salos dalis savo žaluma traukia turistus iš viso pasaulio. Vos keli kilometrai gilyn – ir ten prasideda ledynmečio epocha, viliojanti tyrinėtojus. Naftos kortą Nuukas išnaudoja jau seniai. Jau išduotos dešimtys naftos gavybos Grenlandijos šelfe licencijų Kanados ir Didžiosios Britanijos naftos kompanijoms. Žvalgyti ir išgauti šiuos išteklius jos galės 10 m. Dabar tetrūksta oficialaus Danijos Karalystės pritarimo šiems savivaldos planams.

Kopenhagoje valdininkai laužo galvas, kaip čia pasielgti. Danija tebesikremta, 1992 m. sudariusi panašų susitarimą su Farerų salomis, kurios irgi yra autonominė Karalystės sritis. Tuo metu autonomijoje buvo gili ekonominė krizė, bet kai Farerai gavo platų savarankiškumą ir kai salose buvo rasta didelių naftos išteklių, Kopenhagoje kilo skandalas. Tai buvo gera pamoka Danijai neskubėti teikti privilegijų autonomijoms.

Skeptikai tvirtina, kad problemos neišspręs ir artėjantis referendumas dėl visiško atsiskyrimo. Grenlandija Danijos parlamente turi tik du deputatus, todėl apginti grenlandiečių valią po pusmečio bus be galo sunku. Tuo labiau, kad politiniams sprendimams lemiamą įtaką gali daryti juodasis auksas – visų nesutarimų šaltinis šiuolaikiniame pasaulyje.

LRT vėl ant skubotų reformų bangos

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadovybės pasikeitimai sukėlė eilinį bruzdesį Konarskio 49 ir nesibaigiančias diskusijas, ar buvęs „Laisvosios Europos“ korespondentas bei ilgametis „Spaudos klubo“ vedėjas Audrius Siaurusevičius tinkamas generalinio direktoriaus pareigoms. Imta svarstyti, kokių reformų jis griebsis.Pertvarkų bangos per LRT riedėjo nuo neatmenamų laikų. Šiuose rūmuose dirbau 17 metų, ir visą tą laiką čia šurmuliavo besipešančios kūrybinių ir techninių darbuotojų grupės. Barnių ir konfliktų netrūko net J.Januičio laikais, nors ant LRT, tuomet vadinamo Televizijos ir radijo komitetu, sunkią leteną buvo uždėjęs LKP CK su žinomais partiniais veikėjais J.Kuoleliu ir Č.Juršėnu. Be visokių represijų tuometinis komiteto pirmininkas turėjo vieną padorų bruožą: kad ir išbaręs žurnalistus už klaidas, blogai atspindimą „partijos liniją“ ar užsiaugintą barzdą, apsisukęs jis pagirdavo jauną specialistą už šviežią idėją, naują mintį ar tiesiog drąsą eteryje. Tai nepaprastai ugdydavo pasitikėjimą savo jėgomis. Sovietiniais laikais sukurtas jaunų specialistų rezervas naujiems žmonėms skatino turėti vilčių kada nors pakeisti išeinančius, o tai buvpo susiję su materialinėmis ir psichologinėms garantijomis.

Dabar tai tėra gražus sovietinių metų prisiminimas. Kaip ir visose kitose ūkio srityse, prisidengdamas laukinės rinkos dėsniais, vadovas nepatikusį darbuotojai gali išmesti į gatvę, vietoj jo pasikviesti iš gatvės ar iš artimųjų aplinkos. Jo profesiniai įgūdžiai – dažnai antraeilis kriterijus dirbti prie mikrofono.

Kai kompartija pajuto pertvarkų vėjus, iš centro komiteto buvo atsiųstas J.Kuolelis – žmogus santūrus, taktiškas, turintis aiškius įgaliojimus ir nuostatas. Jo kabinete negalėjai prieštarauti seniems užsigrūdinusiems kadrams, bet kokia idėja ar naujovė būdavo atmetama. Bet už pastato Konarskio gatvėje sienų jau griaudėjo Atgimimas, ošė Sąjūdžio sukelta tauta, ant savo neramios bangos atnešusi naujų LRT vadovų plejadą.

Kokie jie buvo skirtingi… Tačiau – ir atviri permainoms, šviežiai minčiai, necenzūruojamam žodžiui. Sugalvojai vykti filmuoti į Čečėniją ar Alandų salas Suomijoje – važiuok su visa brigada. Pasiūlei Italijos kompanijoje RAI gauti padėvėtos technikos – pats tarkis ir pirmyn. Atsivežei iš kelionės mėgėjiškų vaizdo įrašų ar tautiečiai jų atsiuntė – kurk savo laidą, eterio laikas garantuotas.

Žinoma, ir tuo karštymečiu, netgi ir per tas 222 LRT rūmų okupacijos dienas 1991-aisiais, aplink šią įstaigą virė ginčai, grūmėsi politinės ir ne tik politinės jėgos. Visą laiką – tiek sovietiniais, tiek atkurtos nepriklausomybės metais – tarp darbdavio ir darbuotojo mūru stovėjo profesinės sąjungos. Ilgametė jos vadovė Diana Vipartienė, nors ir ne viską pajėgė, daug pastangų dėjo, kad tie santykiai, socialinės darbo ir gyvenimo sąlygos būtų pakenčiamos.

Tačiau atgriaudėjo 1992-ųjų rinkimai, ir atmosfera rūmuose ėmė keistis. LDDP pergalė Seimo rinkimuose suteikė drąsos buvusiems funkcionieriams, ir LRT vadovai reformas ėmė vykdyti senu stiliumi: neįtikusius darbuotojus vyti lauk, jų vedamas laidas naikinti, padaugėjo cenzūros ir nurodymų „iš viršaus“. Politikai pajuto galintys be atodairos kištis į LRT reikalus. Kai kas suskato šildyti rankas ant įsiliepsnojusio privatizacijos laužo. LRT viduje padaugėjo organizacinių reformų, kurios buvo vykdomos trumpos paklodės tampymo principu: užfiksavus žurnalistų bazinį atlyginimą, sumažėja honorarų įkainiai; padidinus juos „nukerpamas“ pagrindinis atlyginimas. Darbuotojai buvo kviečiami iš šalies, o seniau dirbantys tapo nebereikalingi. Sudaromos kūrybinės (autorinės) sutartys finansiniu požiūriu priminė laisvą manipuliavimą ištekliais. Darbuotojai ėmė kalbėti apie klanus, grupuotes, nežabotą verslo įtaką Nacionaliniam transliuotojui ir kartu – apie blogėjančias programas. Jos ėmė tolti nuo patvirtintos LRT misijos, o įstaigos vadovas pradėjo lygiuotis į pigių komercinių televizijų transliuojamą produkciją.

Šiomis dienomis sulig eterio „žvaigždės“ atėjimu į rūmų Konarskio gatvėje vadovo postą, nuskambėjo pažadai, kad iškart bus pakeisti LTV ir radijo direktoriai, o informacinės programos bus pertvarkytos. Toks A.Siaurusevičiaus deklaruojamas ryžtas kelia nuogąstavimų, kad reformos LRT pradedamos skubotai, nuo personalijų, o ne transliuotojo skleidžiamos produkcijos turinio.

Galbūt net naujų reformų autoriai negali pasakyti, kuo nusidėjo radijo ar LTV direktoriai, kad juos reiktų taip skubiai keisti. Manau, kad radijo naujienos kaip tik išgyvena pakilimą, ypač gyvi ir informatyvūs „Ryto garsai“, daug korespondentų dirba užsienio šalyse, gerai išnaudojamas Linas Balsys. TV naujienų redakcija keletą metų išgyveno beprotišką vadovų kaitą, todėl nukentėjo ir „Panorama“, ir pavakario bei vakaro žinios. K.Petrauskis prieš LRT tarybą aklai gynė į intrigas įsivėlusius redakcijos vadovus, bet vis tiek atsikratė pirmiausiai patyrusių kūrybingų darbuotojų. Kolektyve kalbėta, kad nugalėjo generalinio direktoriaus favoritai.

Bet skaudžiausia, kad LRT vadovybė nepastebi, kaip šitame sūkuryje nublanko informacinės laidos: į „Panoramos“ antraštes buvo iškeliamos nepagrindinės rubrikos, laidos prasidėdavo nuo kriminalinių įvykių, o svarbūs valstybės gyvenimo įvykiai buvo nugrūdami toliau, kiti gi likdavo visai pamiršti arba parodomi probėgšmais, laidų vedėjams taip pat trūkdavo atsakomybės, kuri turi būti ne tik grupuojant sukauptą informaciją, bet ir atspindima įvaizdžiu ekrane.

Bet ar pakeitus televizijos vadovą pasikeis E.Jakilaičio demonstratyvus dominavimas eteryje, tų pačių pašnekovų rikiuotė pokalbių laidose, lėkštų filmų apie „reindžerius“ demonstravimas, pigių pramoginių šou „a la Valinskas“ rodymas, o gal bus atsisakyta spaudos magnatų diktato? Leiskite suabejoti.

Nacionaliniam transliuotojui reikia rimtų ir ne tik finansinių injekcijų. Kokių – sprendžia LRT taryba. O kol ji tūpčioja vietoje, begalėdama tik parinkti abejotiną generalinio direktoriaus kandidatūrą, jos pačios likimą turi nuspręsti Seimas. Ir kuo greičiau, tuo geriau mums – mokesčių mokėtojams ir eterio produkcijos vartotojams.

Blausi tautinės subkultūros spingsulė

Galbūt koks nors Landsbergis-jaunesnysis ir sugebėtų lengvos ironijos spygliukais ar Ezopo kalba pabadyti mūsų televizijas, tačiau mano pastebėjimai gana tiesmuki ir subjektyvūs. Jie grindžiami gana šviežia TV produkcija – Melagių dieną transliuotomis komercinių TV programomis. Būtent Balandžio 1-ąją LRT buvo užsiėmusi naujo vadovo rinkimais, tad jau vien ažiotažo aplink A.Siaurusevičiaus personaliją užteko, kad nekreiptum dėmesio į vakarinę LTV programą.

O štai TV3 ir LNK nepaliauja stebinti. Palikęs ryškų pėdsaką vienoje televizijoje A.Valinskas savo aurą paskleidė TV3-yse. Galima ginčytis dėl jo kuriamų šou programų turinio, paskirties, tikslinės auditorijos („pijarščikų” terminais), paties jų absoliutaus autoriaus kultūros bei išsilavinimo, galų gale – dėl žiūrovų skonio. Tačiau akivaizdu, kad didysis pramogų maestro orientuojasi ne į pačią protingiausią (anksčiau rašiau – „spuoguotąją”) publiką. Tai būtų dar pusė bėdos (žiūrovų pasirinkimo reikalas), bet įsisiautėjęs A.Valinskas nejaučia pagarbos nei žiūrovui, nei jo laidų dalyviui. Štai per TV3 transliuotoje „Auksinių svogūnų” įteikimo ceremonijoje netrūko lėkšto sąmojo, tuščios žodžių ekvilibristikos, pigių A.Valinsko ir V. Šapranausko proto varžytynių. Nuo scenos Seimo narį A.Valinskas palydėjo replika, kad dar yra vietų Šiaulių psichiatrijos ligoninėje…

Programos vedėjai tryško atvira panieka dailiąjai lyčiai. Gražioji Rusytė tarp scenos mohikanų stoviniavo kaip statistė, kaip staliukas prizams, abiems žodžio meistras ji tebuvo taikinys niekinti moterį. Ištarusi pora žodžių į mikrofoną, ji susilaukė tipiško „vyriško” įvertinimo: ar ji dar gali ir ką nors pasakyti?.. Kvailoką reputaciją užsitarnavusias Olialia merginas šou vedėjai žemino kaip įmanydami, vis kartodami lėkštą humorą apie blondinių įvaizdį.

Tą patį vakarą LNK televizijoje karaliavo čigonai. Nežinia, kaip jie susiję su Melagių diena, o gal filmo kūrėjai norėjo balandžio 1-ąją susieti su romų gyvenimo būdu? Šiaip ar taip vardan nuostabiojo Radžio visa LNK vakaro programa buvo perstumdyta, kad net populiariausiasis serijalas „Nekviesta meilė” buvo nukištas kur kas toliau… Vardan Radžio, jo šlovingosios kelionės pas senelį Ukrainoje, kur kylanti scenos žvaigždė buvo komandiruota su visu būriu nepigiai kainavusia TV brigada. Nors jau kartą regėjome, kaip gyvena šis romų baronas, tačiau LNK nutarė, kad Radžis vertas holivudiško dėmesio, o ateityje galbūt net Oskaro tautinės tolerancijos filmų kategorijoje. Kaip juokavo „dviratininkai”, Radžis ne tik pats vertas būti aukso raidėmis įrašytas į šlovingiausių tautos sūnų garbės lentą, bet jo senelis gali būti renkamas Lietuvos prezidentu. Sakoma, jeigu televizija jau pradėjo jų kėlimo kampaniją, tai ji žino, kad jiems pasiseks. Ko gero, Lietuvoje dabar viskas įmanoma…

Nepaisant, kad jaunasis čigonas nepasižymi nei geru balsu, nei scenos judesiu, nei mastymu. Kaip ir kitų pasaulio tautų atstovės: afrikietė Berneen, prasitarusi, kad Lietuvos auditorija jos jau netenkina, dar kažkokia (vos nepavadinau nepagarbiai) egzotiška būtybė iš Tailando… Sako, kad TV prodiuseriai naujų talentų ieško Pabradės pabėgėlių centre, ir eilėje laukia kelios dešimties kandidatų į Lietuvos scenos žvaigždes.

Taip mes puoselėjame tautinę kultūrą ir ugdome inteligentų elitą. Negaliu susilaikyti nuo paralelės: šio ugdymo atspindys – Seime. Ar atvirkščiai?

Pagalvojau, kad gal ir gerai, jog tai parašiau ne Balandžio 1-ąją. Būtume tik skaniai nusikvatoję iš tokių A.Valinsko ir Co humorų. Bet gal LNK ir TV3 taip supranta konkurenciją, A.Valinskui pakeitus kanalą? Mūsų visų sąskaita…

JAV akibrokštas Maskvai prieš susitikimą Sočyje

Antradienį Jungtinių Valstijų Kongresas priėmė iškalbingą dokumentą. Atstovų rūmai bendru sutarimu pritarė rezoliucijai dėl buvusio Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotojo Aleksandro Litvinenkos nužudymo 2006 m. lapkritį. Rezoliucijoje šiuo nusikaltimu netiesiogiai kaltinama Maskva, o Amerikos vadovai raginami imtis saugumą užtikrinančių priemonių gaminant, saugant ir pervežant polonį-210, kuriuo ir buvo nunuodytas FST agentas.

Rezoliucijos projektas Atstovų rūmams buvo pateiktas dar pernai gegužės 22 d. Tik šių metų vasario pabaigoje žemutinių Kongreso rūmų Tarptautinių reikalų komitetas pradėjo jį svarstyti. Per visą tą laiką Amerikos įstatymų leidėjai stebėjo Didžiosios Britanijos ir Rusijos diplomatinę dvikovą, kurioje galų gale nukentėjo abiejų šalių santykiai, o pagrindinis įtariamasis šioje naujojo šimtmečio byloje Andrejus Lugovojus taip ir nebuvo išduotas Londonui. Priešingai – pernai gruodį jis buvo išrinktas į Dūmą Vladimiro Žirinovskio partijos sąraše.

Priimti dokumentą Atstovų rūmuose paskatino nužudytojo našlės ir tėvo laiškas Amerikos įstatymų leidėjams, kuriame jų prašoma daryti didesnę įtaką Rusijos vyriausybei, kad nusikaltimas būtų atskleistas. Į Londono teisėsaugos organus našlė Marina Litvinenko kreipėsi prašydama visapusiškai ir viešai ištirti vyro mirties aplinkybes.

26-ių Kongreso narių rengtame dokumente yra ir kita dalis. Rezoliucijoje Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas ir valstybės sekretorė Condoleezza Rice raginami užtikrinti, kad radioaktyvus polonis-210, kuriuo Londone ir buvo nunuodytas A. Litvinenka, būtų gaminamas, saugomas ir gabenamas, laikantis būtinų saugumo reikalavimų. Net 97 proc. visos legalios šio cheminio elemento gamybos tenka Rusijos atominei agentūrai „Avangard“. Rusija yra didžiausia polonio eksportuotoja komercinėms reikmėms, todėl, kaip teigia Amerikos Kongreso nariai, jo platinimo apsauga turi būti maksimali.

Akivaizdu, kad naujas Kongreso dokumentas gerokai apkartins ir taip įtemptą NATO pavasario sesijos atmosferą Bukarešte. Tai, kad Vašingtonas oficialiai palaiko Londoną A. Litvinenkos byloje, bloga žinia Vladimirui Putinui, kuris sekmadienį Sočyje susitinka su G. W. Bushu ir Amerikos diplomatinės tarnybos vadove. Žinoma, abejotina, ar Vašingtonas drįs kelti dar ir šį klausimą olimpinėje šių metų sostinėje. Analitikai mano, kad apsišaudžius Bukarešte Sočis taps abiejų lyderių atsisveikinimo su savo postais vieta.

Bet štai, lyg tyčia, šiomis dienomis Maskvai suduotas dar vienas smūgis. Rusijos žurnalistė Jelena Tregubova gavo politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje. Ji jo paprašė, kai Rusijoje sulaukė grasinimų susidoroti, o prieš 4 m. prie jos buto durų sprogo granata. Buvusi Kremliui ištikima žurnalistė nuo 2003 m. išleido keletą knygų, aštriai kritikuojančių V. Putino valdžią. Aišku, kad ji tapo Kremliuje nekenčiama. Nužudžius žurnalistę Aną Politkovskają, J. Tregubova dar aršiau ėmė kritikuoti valdžią už žmogaus teisių pažeidimus, žodžio laisvės ir spaudos suvaržymus. Pernai prieš Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimą ji kreipėsi į Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, prašydama daryti įtaką V. Putinui, tačiau vėliau žurnalistė pripažino, kad galbūt kreipėsi ne tuo adresu… Taip iki 2007 m. vasaros ji tapo 14-ta žurnaliste, gavusia prieglobstį Didžiojoje Britanijoje.

Šia tema atkreipsime dėmesį į dar vieną pranešimą. Rusijos spauda rašo, kad nustatytas žurnalistės A. Politkovskajos žudikas. Jis jau 11 m. ieškomas dėl žmonių grobimo ir dabar gyvena užsienyje. Maskvos tyrėjai nusikaltėlio paieškos dokumentus išsiuntė į Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Didžiąją Britaniją.

Kadenciją bebaigiančiam V. Putinui auga pasipriešinimas ne tik karinėje srityje. Vis aiškiau jam primenama, kad per 7 m. jis susidorojo ir su žodžio bei spaudos laisve – su visu tuo, ką vadiname demokratija.

Ukraina ir NATO plėtra: aistros kaista…

Paskutinę JAV prezidento George‘o W. Busho savaitės kelionę po keturias Europos šalis apžvalgininkai vadina „gulbės giesme“: lapkritį vyks nauji Amerikos vadovo rinkimai, o kitų metų sausį prie šios šalies vairo stos naujas lyderis. Štai kodėl G. W. Bushas žūtbūt stengiasi žengti lemiamą žingsnį gindamas NATO ir JAV interesus Rytų Europoje.

Pirmoji jo kelionės stotelė – Ukraina, kuri godžiai laukė Vašingtono paramos narystei NATO. Čia Amerikos prezidentas apsilankė Melagių dieną, todėl kandūs apžvalgininkai svečio pasisakymuose Kijeve bandė įžvelgti netiesos ir tuščių pažadų atspalvius.

Paskui Amerikos vadovas išvyko į jubiliejinę NATO pavasario sesiją Bukarešte, vėliau dar aplankys Kroatiją ir galiausiai ateinantį sekmadienį Sočyje susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Ką ir kalbėti, Vašingtonas ėmėsi sunkaus uždavinio – pralaužti įnirtingą Rusijos pasipriešinimą atplėšti iš jos įtakos sferos dvi geopolitiniu požiūriu labai svarbias valstybes Ukrainą ir Gruziją, priimant jas į nedraugišką Maskvai (jos supratimu) karinį bloką.

Kaip rašo ispanų „El Pais“, Ukraina yra Europos „pilkojoje saugumo zonoje“ ir jai tapus Aljanso nare žemyno saugumo erdvė prasiplėstų didžiule 603,7 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorija, didesne net už Prancūziją. NATO tai būtų didelis žingsnis į Rytus, o Rusijai – neapsakomas galvos skausmas. Juk tuomet konfrontacijos riba pasistūmėtų link Rusijos, kurios interesai smarkiai nukentėtų. Jeigu dar pridurtume NATO orbiton kada nors įsijungsiančią Gruziją, tai visas buvęs sovietinis vakarų ir pietų pakraštys taptų politinės, ekonominės ir karinės priešpriešos linija.

Nepaisant to, G. W. Bushas derybose Kijeve išreiškė viltį, kad Bukarešte Aljanso šalys pritars Ukrainos ir Gruzijos Narystės NATO veiksmų planui. „Tai, kad mes matėme pluoštelį sovietinių vėliavėlių ir keletą demonstrantų Kijevo gatvėse, dar nieko nereiškia. Mūsų santykiai su šia šalimi plečiasi“, – sakė Amerikos vadovas spaudos konferencijoje.

Iš tiesų vasarį V. Putinas po derybų su Viktoru Juščenka pagrasino, kad jam „net pagalvoti baisu“, kokių atsakomųjų priemonių būtų imtasi, jei Ukraina dislokuos savo teritorijoje NATO bazes. Šia prasme patikimai estafetę iš V. Putino perėmė išrinktasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas: jis laikraščiui „The Financial Times“ galimą Ukrainos ir Gruzijos priėmimą į NATO vadina „kraštutinai nepalankiu Europos saugumui“. Ką tai reiškia, kiek anksčiau patikslino jo mokytojas V. Putinas: tokiu atveju Rusijos raketos bus nutaikytos į objektus Ukrainoje ir Gruzijoje…

Savo nuomonę šia tema išsakė ir pastaruoju metu labai politiškai suaktyvėjęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kuris siūlė Ukrainos priėmimo į Aljansą atveju nutraukti su ja draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Balandžio 1-ąją šiai sutarčiai sukako 10 metų, ir jos nutraukimas sukeltų tikrą problemų griūtį, ypač dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno bazavimo Sevastopolyje statuso.

Nemažai pesimizmo yra ir pačiame Briuselyje.

Kovo pradžioje NATO generalinio sekretoriaus specialusis atstovas Pietų Kaukazui ir Centrinei Azijai Robertas Simmonsas pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija Bukarešte kol kas negaus Narystės NATO veiksmų plano, nes dėl to nesutariama paties Aljanso viduje. Šių buvusių sovietinių valstybių narystei ypač priešinasi didžiosios NATO šalys Vokietija ir Prancūzija. Buvęs Aljanso karinių oro pajėgų vadas generolas Josephas Rolstone‘as tokį nenorą aiškina tuo, kad „Rusija laiko ranką ant energetikos čiaupo“. Jis mano, kad Maskva neturi juridinės veto teisės priimant naujas nares į NATO, o Ukrainos atžvilgiu – tik moralinę.

Vokietija ir Prancūzija teigia, kad svarbiausia priežastis, kodėl nereikia skubėti su šių šalių integracija – tai nestabili padėtis tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje. Pasirodo, ypač uoliai V. Putiną šiuo klausimu palaikė Maskvoje viešėjusi kanclerė Angela Merkel. Be Vokietijos pritarimo, rašo laikraštis „The Washington Post“, Bukarešte svarstyti narystės klausimą bus tuščias laiko švaistymas. O jeigu NATO sesijoje aštrūs kampai bus nugludinti, tai ir V. Putino bei George‘o W. Busho susitikimas Sočyje virs malonia dviejų pasaulio lyderių atsisveikinimo ceremonija…

Šiaip ar taip, Ukraina turi realių šansų prisijungti prie minėtojo plano. Kijevas nuolat tvirtina, kad Ukraina vienintelė šalis ne Aljanso narė, kuri remia visas NATO operacijas Irake, Kosove, o dabar siūlo išplėsti taikos palaikymo pajėgų kontingentą Afganistane. V. Juščenka po derybų su G. W. Bushu sakė, kad dėl narystės būtinai bus surengtas referendumas. Nesinorėtų, kad NATO „atvirų durų“ principas būtų pakeistas į netiesioginį veto šalies, kuri netgi nėra Aljanso narė, turėdamas omenyje Maskvą, kalbėjo Ukrainos vadovas.

Taigi pirmoji balandžio savaitė paženklinta didelių pokyčių geopolitinėje Rytų Europos erdvėje nuojauta. Ar tai iš tiesų bus nauja grėsmė Europoje, lems didžiųjų pasaulio „tvarkdarių“ santūrumas ir racionalūs sprendimai.

www.geopolitika.lt