Tiesą sakant, kad Kaukaze kils dar viena revoliucija, vilčių nedaug. Šį sykį ėmė bruzdėti Armėnija, teisingiau – po prezidento rinkimų opozicijos lyderių į gatves sukviesti studentai, todėl šiuos protestus galima būtų vadinti studentų revoliucija.

Protestai prasidėjo, kai rinkimus laimėjo artimiausias kadenciją baigiančio prezidento Roberto Kočariano sąjungininkas 53 m. Seržas Sarkisianas. Prieš 10 m. iš šalies vadovo posto pasitraukęs Levonas Ter-Petrosianas teigia, kad rinkimų rezultatai suklastoti, o tarp nugalėtojo ir dvi kadencijas prezidento poste išbuvusio R. Kočariano įvyko sąmokslas.

Jau keliolika metų visą valdžią Armėnijoje iš tikrųjų dalijasi trys asmenys. S. Sarkisianas iki šiol buvo vyriausybės vadovas, tačiau apžvalgininkai prognozuoja, kad dabar jis su prezidentu susikeis pareigomis. Bet ir pats L. Ter-Petrosianas kadaise ministru pirmininku buvo pasirinkęs R. Kočarianą. Grįžęs į politikos sceną po 10 m. pertraukos, 63 m. sulaukęs L. Ter-Petrosianas staiga suprato, kad anie du daugiau kaip du dešimtmečius yra artimi draugai. Rinkimus stebėję užsienio ekspertai juose neįžvelgė didelių pažeidimų, tačiau opozicijos lyderis į protesto mitingus Jerevane sukvietė tūkstančius žmonių, daugiausia jaunimo. Jis net paragino studentus boikotuoti paskaitas ir išeiti į gatves.

Valdančiosios Respublikonų partijos vadovas Armenas Ašotianas opozicijos lyderių atžvilgiu buvo griežtas. „Karo ar revoliucijos jie nesukels, – kalbėjo jis laikraščiui „Kommersant“. – Norės susirėmimų – gaus grąžos“. Tačiau protestuotojų mitingai kol kas taikūs. Jerevano policija į juos žiūri atlaidžiai, o pagrindinėse gatvėse išstatytų palapinių neliečia. Atrodo, kad Kijevo Maidanas Armėnijai kol kas negresia.

Vis dėlto padėtis šalyje apverktina. Nors ši Kaukazo kalnų apsupta šalis, turinti apie 3 mln. gyventojų, kiek stabilizavo savo ekonomiką, pagal bendrąjį vidaus produktą ir ūkio plėtros tempą pasaulyje ji tebėra antrajame valstybių šimtuke. Armėnija nesiekia narystės nei ES, nei NATO, kaip kitos Kaukazo šalys, ir savo ekonomiką grindžia glaudžiais ryšiais su Rusija. Armėnija aktyviai dalyvauja Kolektyvinėje saugumo sutartyje su Rusija. Maskvos grasinimai Gruzijai ir Ukrainai, pretenduojančioms į Aljansą, žlugdo bet kokias Jerevano viltis įsijungti į eurostruktūras.

Kita vertus, nejuda iš mirties taško ir Jerevano santykiai su Azerbaidžanu bei Turkija. Derybas su Baku gadina neišspręstos Kalnų Karabacho problemos. Jos tęsiasi jau 20 m., kai įvyko pirmieji susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų. 1992 m. kilęs karas tarp jau nepriklausomų Armėnijos ir Azerbaidžano nusinešė 35 tūkst. gyvybių. Kažkada Josifas Stalinas šį armėnų apgyvendintą kraštą priskyrė Azerbaidžanui, tačiau iširus Sovietų Sąjungai ir Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol niekas, netgi Armėnija, nepripažino.

Jerevanas siekia Kalnų Karabachą prisijungti konfederacijos pagrindu, tačiau Baku reikalauja, kad kraštas ir apsauginė zona atitektų Azerbaidžanui. O jis – strategiškai svarbus rajonas. Už kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūros naftos telkinius, Turkiją ir Vakarų valstybes. Kalnų Karabachas trukdo susitarti su Baku ir Turkija, kad Armėnija ateityje taptų plačiu energijos išteklių tranzito į Vakarus koridoriumi. Bet, atrodo, įšaldytas konfliktas kol kas yra geriausia išeitis kunkuliuojančiam Kaukazo regionui.

Užtai Jerevanas didžiuojasi santykiais su Iranu. Kaip ir Maskva, jis teisina Irano branduolinius planus ir kaltina Vakarus taikant branduolinėms valstybėms dvejopus standartus. Pernai Armėniją aplankė Irano prezidentas, ir armėnų spauda džiaugėsi, kaip rašė spauda, tarsi būtų Ararato kalnas atiduotas…

Žinoma, įvykę rinkimai Armėnijoje nieko nepakeis. Rusija patenkinta jų baigtimi, nes S. Sarkisianas, buvęs ministras pirmininkas ir gynybos ministras, jai ištikimas. Visą reikalą gadina taip pat buvęs jos bičiulis L. Ter-Petrosianas, baigiantis politinę karjerą, bet dar Maskvai skaudžiai primenantis spalvotų revoliucijų grėsmę.

Rusijos vyriausybė šiomis dienomis atsistatydins. Tai normalus konstitucinis veiksmas artėjant kovo 2 d. numatytiems prezidento rinkimams. Laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ spėja, kad gal tai galėjo įvykti ir šį trečiadienį, tačiau ministrų kabineto vadovas Viktoras Zubkovas tądien Maskvoje dar susitiko su Ukrainos ministre pirmininke Julija Tymošenko, todėl pasitraukimas greičiausiai įvyks iš karto po jo vizito į Pietų Korėją šį savaitgalį.

Prieš 4 m. Michailo Kasjanovo vadovaujama vyriausybė buvo nušalinta iki prezidento rinkimų likus dviem su puse savaitės. Vladimiras Putinas spaudos konferencijoje leido suprasti, kad ir vėliau ministro pirmininko pareigas ėjusio Michailo Fradkovo kabinetas efektyviai dirbo prieš rinkimus ir įvykdė visus uždavinius. Vadinasi, dabar vyriausybę galima reformuoti, kad po naujojo prezidento inauguracijos gegužės pradžioje šis veiksmas būtų tik grynas formalumas. Pertvarkymai turėtų paliesti ir prezidento administraciją.

V. Putinas bando energingai baigti savo kadenciją, siekdamas perduoti valdžią savo įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui „pačiame ekonomikos žydėjime“. Paradoksas tik toks, kad visa valdžia Rusijoje iš tikrųjų priklauso prezidentui, tačiau būdamas vyriausybės vadovu V. Putinas liks faktiškuoju pirmuoju asmeniu. Atsisveikindamas su savo postu, V. Putinas sugalvojo puikią rokiruotę. Vakarų spauda rašo, kad V. Putinas ir toliau diktuos savo įpėdiniui visus svarbiausius sprendimus, o į didžiausios energetikos kompanijos „Gazprom“ vadovo kėdę pasodins dabartinį ministrą pirmininką V. Zubkovą. Dabar direktorių tarybos pirmininkas yra D. Medvedevas. Vien tik šis koncernas garantuoja šaliai 13 proc. biudžeto pajamų, o visi energijos ištekliai yra pagrindinis valstybės iždo papildymo šaltinis. Tad V. Putinas dar 4 m. išliks visagalis Rusijos valdovas, o po to jis vėl galės balotiruotis į šį postą.

Bet kalbama ne tik apie „Gazpromą“. Neseniai tapo žinomas 22 kandidatų į didžiausių valstybės kompanijų vadovus sąrašas. Jie bus paskirti iki šių metų birželio 30 d. Štai kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybai vadovaus prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Igoris Sečinas, prezidento padėjėjas Viktoras Ivanovas kontroliuos „Aeroflotą“, Aleksandras Vološinas – Rusijos elektros tinklus ir taip toliau. Kitaip sakant, V. Putinas per savo statytinius ir toliau kontroliuos apie 40 proc. Rusijos ekonomikos.

Bet nuo valdžios scenos lyg ir nueinantis V. Putinas neseniai neigė savo sugebėjimus. Kaip prieš pusantrų metų žurnalistai jo paklausė, ar jis nori vadovauti „Gazpromui“, anas atsakė, kad nei pagal charakterį, nei pagal gyvenimo patyrimą nesijaučiąs verslininku. Iš tiesų visų vadovų vadovas – tai kur kas solidžiau…

Štai kodėl, kaip rašo žurnalas „Newsweek“, po kovo 2 d. pasikeis tik iškabos. Prieš 16 m., kai V. Putinas ir D. Medvedevas buvo Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako komandoje, 13 m. jaunesnis kolega Dmitrijus atrodė kaip peliukas – pilkas, ištikimas ir niekam į akis nekrintantis buvusio „kagėbė“ papulkininkio pavaldinys. Tas pavaldumas išliks dar mažiausiai 8 m., nors netrukus D. Medvedevas gaus visas šalies vadovo regalijas. Dauguma stebėtojų tvirtina, kad ir toliau „peliukas“ darys viską, ką įsakys šeimininkas. Bent jau todėl, kad V. Putinas jaučia nemažėjantį Rusijos gyventojų pasitikėjimą. Dabar jo reitingas siekia 76 proc.

Atidžiau pažvelgus, tarp dviejų politikų galima pastebėti ir skirtumų. Štai vienas mėgsta filmus apie šnipus, kovines sporto šakas, keiktis kaip mužikas, o kitas, studijavęs korporatyvinę teisę, mielai klausosi „Led Zeppelin“ muzikos, lanko baseiną ir studijuoja knygas apie teisę. Pirmasis kilęs iš darbininkų šeimos Sankt Peterburgo priemiestyje ir besigiriantis rūsyje su vaikais daužęs žiurkes, antrasis augęs inteligentų aplinkoje ir rinkęsis tarp fizikos ir teisės.

Galima prognozuoti, kad D. Medvedevas kada nors peržengs amžino pavaldinio slenkstį. Jis nesižarsto tokiais kaltinimais, kad esą Vakarai Rusijoje rengia perversmą, nepatarinėja jų lyderiams „pamokyti žmonas kopūstienę virti“… Yra silpna viltis, kad Rusija kada nors pasuks solidžios civilizuotos ir draugiškos valstybės keliu.

Kosovas – laisvas. Nepriklausomybė – kaip kirvio kirtis: staigus ir ryžtingas. Dabar pasaulis gali diskutuoti: ar vertėjo ją skelbti, ar reikėjo skubėti, kokia iš to nauda, kas dabar bus? Prištinoje džiūgauja, Belgrade – protestuoja. Likęs pasaulis svarsto, ar šiuo aktu nesukuriamas precedentas, kai nepriklausomybės užgrius tarsi sniego lavinos nuo aukštų kalnų…

Bet žingsnis žengtas, ir jis, be jokios abejonės, buvo suderintas tiek su Briuseliu, tiek su Vašingtonu. Nors ES ragino „kosovarus“ neskubėti, sprendimą priimti tai po rinkimų Serbijoje, tai pavasarį, kai į provinciją sugužės keletas tūkstančių vadybos, teisės ir vidaus reikalų specialistų. Priština į tuos raginimus numojo ranka, nes Belgradas nesusiviliojo nei kvietimais į ES, nei Kosove gyvenančių serbų saugumo garantijomis. Toje politinėje tyloje įtampa augo, ir susidarė situacija, kuri priminė 1999-uosius metus, kai serbų represijos Kosove privertė NATO smogti skaudų smūgį Belgrado pozicijoms.

Bet ar ta laisvė pamatuota? Kai Lietuva tą vėlų Kovo 11-osios vakarą paskelbė nepriklausomybę, mažai kas galvojo, kad iš to išeis. Baimės buvo: Maskva grasino neišsivaikščioti po „nacionalinius butus“, vargais negalais sutiko koreguoti SSRS konstitucijos 6-ąjį straipsnį, mosavo ekonominiu ir kariniu vėzdu. Bet Aukščiausioji Taryba priėmė ryžtingą sprendimą, nedrebėdama prieš M.Gorbačiovo grasinimus. Nes tautos išrinktieji turėjo aiškų tos pačios tautos daugumos mandatą – atkurti buvusią Lietuvos valstybę.

Ar tada Lietuva sukūrė precedentą? Taip. Sovietų Sąjunga subyrėjo. Susikūrė 15 naujų posovietinių valstybių, o Rytų Europoje – dar keletas. 1975 metais Helsinkyje priimtas ESBO Baigiamasis aktas, dogmatiškai suformulavęs Europos sienų neliečiamumą, virto tik stalčiaus popieriumi.

Žinoma, Lietuvos ir Kosovo palyginimas tik principinis. Laisvės, atsiskyrimo, nepriklausomybės skelbimas yra pačios tautos reikalas. Referendumas dėl to Kosove jau įvyko seniai. Tarptautinė visuomenė tam gali pritarti arba ne. Jungtinės Tautos, tarptautinės ir regioninės organizacijos rūpinasi saugumu ir stabilumu. Yrant S.Miloševičiaus Jugoslavijai pilietinio karo išvengti nepavyko. Buvo pralieta daug kraujo, kol pasiekti Deitono susitarimai. Tačiau rezultatas tas pats, kaip ir SSRS atveju: Balkanuose susiformavo keletas naujų valstybių. Iš didžiosios imperijos liko mini imperija – Serbija.

Jeigu anuomet Kosovo kraštas iš jos būtų pasitraukęs kartu su Makedonija ir Juodkalnija, niekas nebūtų kėlęs tiek triukšmo. Tačiau Kosovas – ypatingas atvejis. Būtent 10-procentinė serbų mažuma Kosovo provincijoje pasiprašė Serbijos paramos, slopinant Kosovo albanų pasipriešinimą imperijai, ir Belgradas pradėjo didžiulį etninį valymą. Tai tik paaštrino konfliktą ir pažadino „kosovarų“ viltis kada nors turėti nepriklausomą valstybę. Istoriniai aspektai tapo šalutiniais. Jie neturi ir negali užgožti tautos pasiryžimo siekti laisvės.

Taip, Kosovas sukūrė precedentą. Tačiau bijodami, kad kova už nepriklausomybę nekiltų kokiame nors kitame Europos kampelyje, mes tarsi nulemiame tautas vergystei imperijose. Rusija gąsdina tokio precedento pasikartojimu separatinėse teritorijose Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padnestrėje. Bet skirtumas ir yra toks, kad, pavyzdžiui, Abchazijoje etninį valymą iniciavo ne Tbilisis, o pati nepripažintos respublikos valdžia. Iš jos buvo vejami ne tik gruzinai, bet ir rusai, dėl ko, kaip rašo „Grani.ru“, Maskva kažkodėl tyli.

Rusija žaidžia propagandinį karą su Vakarais, norėdama pademonstruoti savo jėgą. Bet ji nesuinteresuota inspiruoti konfliktus nei Kaukaze, nei Balkanuose. Ir vienur, ir kitur ji nukentėtų grynai komercine prasme. Štai visai neseniai „Gazpromas“ pasiglemžė Serbijos dujų kompaniją ir monopolizavo šios šalies energetikos sistemą. Tuo Rusijos misija regione kol kas baigta. Bet koks konfliktas ar pilietinis karas jai trukdytų plėtoti verslą ir įleisti šaknis. Todėl visi grasinimai, kad Kosovas užtaisė sprogstamąjį mišinį Balkanuose ir Europoje, tėra pigus triukas, kuriuo norima pademonstruoti savo raumenis. Kita vertus, kaip pastebi analitikai, būsimasis Rusijos prezidentas D.Medvedevas vargu ar bus linkęs kartoti agresyvią V.Putino retoriką.

Taigi, pašurmuliavę Balkanai pamažu nurims. Nuo provokacijų NATO saugomas Kosovas įgaus visų normalios valstybės bruožų. Netrukus išgirsime apie ją pripažinusių šalių humanitarinės pagalbos ketinimus. Musulmoniškos valstybės ją neabejotinai suteiks. Kas gali paneigti, kad JAV, didžiosios ES šalys dėl to ir paskubėjo pripažinti Kosovą, kad pademonstruotų solidarumą su islamiškuoju pasauliu…

Šiaip ar taip, Balkanai vėl tampa Rytų ir Vakarų susidūrimo placdarmu. Belieka tikėtis, kad šiame konflikte pralaimėjusių nebus, o labiausiai išloš paskutinė iš S.Miloševičiaus imperijos pasitraukusi tauta.

Tikiu, kad 2011 m. Lietuvoje vyksiančiame Europos krepšinio čempionate mūsų rinktinė kausis ir su Kosovo sportininkais. Tai bus sportinis „kosovarų“ pripažinimas.

Praėjusį ketvirtadienį Prancūzijos nacionalinis susirinkimas, o po jo ir Senatas pasirašė naująją 2007 m. Lisabonoje priimtą ES Reformų sutartį. Naujienų agentūra AFP pranešė, kad šios sutarties pasirašymas reiškia krizės, kilusios po to, kai 2005 m. Prancūzija ir Olandija nubalsavo prieš Europos Konstituciją, pabaigą. Taigi Prancūzija taps penktąja ES valstybe, pasirašiusia Lisabonos sutartį. Ją dar turi aprobuoti Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, aktyviai dalyvavęs ją rengiant, bet tai tik laiko klausimas.

Taigi, praėjusiais metais per rinkimų kampaniją N. Sarkozy duoti pažadai, kad Prancūzija bus vėl grąžinta į Europą, pildosi.

Vilnius laukia charizmatiškojo N. Sarkozy?

Turėdami galvoje ryškią didžiosios Europos valstybės vadovo charizmą ir diplomatinį aktyvumą, nė kiek nesistebime, jei po mėnesio kito jį matysime Vilniuje. Šiomis dienomis Paryžius pranešė, kad pavasarį, galbūt antroje kovo pusėje, Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy su naująja žmona, buvusia manekene Carla Bruni, galbūt turės galimybę išvysti ir Lietuvos žmonės. Kol kas nėra patvirtinta, ar Prancūzijos vadovas tikrai atvyks į Lietuvą su oficialiu, valstybiniu ar darbo vizitu, bet apie jį jau nuo praėjusių metų rudens neoficialiai kalba lietuvių diplomatai.

Prancūzijos ambasados Lietuvoje atstovė spaudai Marie Bracquemont patvirtino, kad šių metų pirmąjį pusmetį aukšti prancūzų pareigūnai bei prezidentas ketina apvažiuoti visas ES valstybes, įskaitant ir Lietuvą. Taip Prancūzija rengiasi pirmininkavimui ES antrajame šių metų pusmetyje.

Prancūzijos prezidento aktyvumas kelia dar didesnį susidomėjimą po to, kai vasario 2 d. jis slapta susituokė su C. Bruni. Tai jo trečioji santuoka. 53 metų Prancūzijos prezidentas, praėjus vos mėnesiui nuo skyrybų su antrąja žmona Cecilia, praėjusių metų lapkritį susipažino su 40-mete buvusia manekene.

Be šios pikantiškos informacijos, pranešimuose primenama, kad N. Sarkozy naujuoju Prancūzijos prezidentu tapo pernai gegužę ir dar nebuvo apsilankęs Lietuvoje su vizitu. Į Vilnių buvo atvykę ankstesni Prancūzijos prezidentai – Francois Mitterrand’as ir Jacques’as Chiracas.

Užsienio reikalų ministerija savo interneto svetainėje primena, kad abiejų šalių santykiai yra normalūs ir aktyvūs. Antai lapkričio mėnesį Paryžiuje įvyko Lietuvos ir Prancūzijos premjerų susitikimas, kuriame buvo aptarti dvišaliai Lietuvos ir Prancūzijos santykiai, jų perspektyvos, vidaus problemos.

Gediminas Kirkilas informavo Francois Fillon apie įvykusį susitikimą su Prancūzijos verslininkais ir pabrėžė, kad Lietuva yra suinteresuota Prancūzijos investicijomis.

Premjerai taip pat kalbėjosi apie 2008 m. antroje pusėje prasidėsiantį Prancūzijos pirmininkavimą ES. Prancūzijos premjeras F. Fillon pareiškė, kad jų šalis jau rengiasi pirmininkavimui ir išdėstė prioritetus – imigracijos, energetikos ir ES gynybos klausimus.

Daug dėmesio buvo skirta branduolinės energetikos plėtros klausimams. Lietuvos vyriausybės vadovas pristatė mūsų šalies planus užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Prancūzijos patyrimas branduolinės energetikos srityje yra žinomas, o premjeras patikino, kad Prancūzija yra pasirengusi bendradarbiauti branduolinės energetikos klausimais.

Europinių nuostatų gausa

Kaip tik tuo metu „Project Syndicate“ išspausdino Thierry Chopino straipsnį „Ar ilgam Prancūzija sugrįžo į Europą?“, tarsi patikėjęs N. Sarkozy valstybiniu narystės ES deklaravimu.

Vos tapęs Prancūzijos prezidentu jis pareiškė, kad jo šalis sugrįžo į Europą. Prezidentas nieko nelaukęs apsilankė Berlyne, nors Paryžiaus santykius su Vokietija, kaip ir su Didžiąja Britanija, kaustė ilga istorinė trintis. N. Sarkozy energija kartu su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel derybiniais sugebėjimais, pastebi straipsnio autorius, įveikė vyravusį ES valstybių priešiškumą naujai Reformų sutarčiai, kuri buvo pasirašyta Lisabonoje. Prancūzija turi suvaldyti savo ambicijas Europos atžvilgiu, o tai lemia šalies nacionalinius interesus ir politiką. Užuot Europą išnaudojus savo idėjų projektavimui, Prancūzija turėtų stengtis įdiegti galios dalijimosi ir kompromiso kultūrą. Anot Thierry Chopino, tai atneštų reikšmingų pokyčių Prancūzijos vidaus ir užsienio politikoje bei interesuose.

Dabar, kai Paryžius pritarė ES Reformų sutarčiai, diskusijos dėl naujos Europos finansinės perspektyvos turėtų pademonstruoti aiškias Prancūzijos nuostatas, t. y. parodyti, ar Prancūzijai ES biudžetas ir toliau tėra ES lėšų paskirstymo priemonė, ypač žemdirbių atžvilgiu. Nors šalies žemės ūkio sektoriuje tedirba 2 proc., bendrajai žemės ūkio politikai tenka apie 40 proc. ES išlaidų.

Tarptautiniuose reikaluose ES, rašo „Project Syndicate“, gali turėti reikšmingesnės įtakos tik tuo atveju, jei visos valstybės kalbės vienu balsu. Prancūzija privalo pakoreguoti santykius su NATO ir savo vietą transatlantiniuose forumuose. Tai reiškia, kad ji privalės atsikratyti antiamerikietiškos retorikos ir imti kalbėti apie „Europos galią“. Politinio elito pokyčiai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje bei nauja JAV prezidento administracija, kuri turėtų pradėti darbą 2009 m. pradžioje, gali pagerinti transatlantinį bendradarbiavimą.

Vašingtono bičiulis?

N. Sarkozy, atsigręždamas į Vašingtoną, jau pradėjo šį darbą.

Prancūzija – nauja geriausia Jungtinių Valstijų draugė Europoje, deklaravo N. Sarkozy, pernai nepaprastai šiltai priimtas Vašingtone. „Lankantis Prancūzijos lyderiui Bushas kalba apie santykių atšilimą“, – rašė tuomet „The Washington Post“. Žinoma, Paryžiaus elitas nebuvo, nėra ir negali būti toks ištikimas Amerikai kaip rytų europiečiai – lenkai, lietuviai ar rumunai. Tačiau šios šalys, kad ir svarbios Vašingtonui geopolitiniu požiūriu, vis dėlto negali būti pakankama atrama Senajame žemyne. Supervalstybei reikia ne tik mažesniųjų brolių – reikia bent apylygių partnerių. Anksčiau tai, be abejo, buvo britai, bet dabar, Londonui nusivylus partneryste su amerikiečiais, pačiu laiku naujais geriausiais draugais gali tapti prancūzai. Tie patys, kurie visai neseniai ragino proamerikietiškus ES naujokus iš Baltijos šalių nepraleisti progos patylėti.

Dar visai neseniai sunku būtų buvę įsivaizduoti, kad Prancūzija – tokia, atrodytų, antiamerikietiška, arogantiška, aikštinga – galės varžytis su britais dėl teisės užmegzti išskirtinius draugystės santykius su Vašingtonu.

Vis dėlto net ir demokratinėje santvarkoje nemažai kas gali priklausyti nuo vieno žmogaus, kuris rinkėjų daugumos valia atsiduria prezidento kėdėje. Prancūzijoje prezidento figūra lemia nemažai, o su Parlamento daugumos užnugariu – tikrai daug. Ir štai dešinysis Prancūzijos vadovas su konservatoriams nebūdingu revoliuciniu entuziazmu stačia galva pasinėrė į reformas. Ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje dvelkia permainų vėjas.

Kodėl Europai N. Sarkozy patinka?

Vis dėlto reiktų priminti, kad, dar prieš tapdamas šalies vadovu, N. Sarkozy sužaidė griežtą, bet toliaregišką žaidimą vidaus politikoje. Jo taikinys buvo imigrantai, daugiausia iš Afrikos šalių, kur Paryžius pamažu praranda įtaką.

Dar likus metams iki prezidento rinkimų Prancūzijos parlamentas tuometinio vidaus reikalų ministro Nicolas Sarkozy iniciatyva skubos tvarka priėmė prieštaringai vertinamą imigracijos įstatymą, apribojantį nekvalifikuotų imigrantų įsidarbinimo šalyje galimybes.

Laikraštis „Le Figaro“ taip aiškino šį Prancūzijos valdžios sprendimą. „Jis reikalingas ministrui Sarkozy kaip instrumentas prasidėjusioje kovoje dėl prezidento posto kitų metų rinkimuose“, – rašė dienraštis. Norėdamas užglaistyti aštrias briaunas, dar iki projekto svarstymo Senate jis lankėsi Malyje ir Benine. Šios Afrikos šalys yra pagrindinės juodųjų imigrantų „tiekėjos“ Prancūzijai.

Prancūzijoje gyvena apie 4 mln. 300 tūkstančių imigrantų, arba 7,4 proc. visų šalies gyventojų. Tarp jų išeiviai iš Šiaurės Afrikos sudaro beveik 30 proc., iš Portugalijos – daugiau kaip 13 proc., italų yra beveik 9 proc., ispanų 7,3 proc., turkų – 4 proc. Kitais duomenimis, vien musulmonų yra ne mažiau kaip 5 milijonai. Vidaus reikalų ministras N. Sarkozy, 2006 m. parlamente pateikęs ataskaitą, pareiškė, kad Prancūzijoje nelegaliai gyvena apie 200–

400 tūkstančių žmonių, o kasmet šalis pasipildo iki 100 tūkstančių imigrantų. Ministras sakė, kad 2006 m. bus deportuota 25 tūkstančiai nelegalų, o kasmet jų išsiunčiama maždaug po 5 tūkstančius.

Įdomu, kad naujas priemones prieš imigrantus palaikė Prancūzijos visuomenė. Maždaug 60 proc. apklaustųjų pareiškė, kad laikas atsikratyti šios naštos. To nori ne tik tikrieji prancūzai. Įstatymui pritarė ir seniai Prancūzijoje gyvenantys imigrantai, kurie bijo, kad naujieji atvykėliai gali atimti iš jų darbo vietas.

Kita vertus, griežta tiek tuometinio vidaus reikalų ministro, tiek vėliau tapusio prezidentu N. Sarkozy imigracinė politika rado užtarimą ES šalyse, kurios kenčia, bet ne visos efektyviai susidoroja su plūstančiais išeiviais iš Afrikos, Azijos ir Rytų Europos.

Norime ar ne, patinka mums tokia politika ar mes ją kritikuojame, bet tai reiškia aktyvų Prancūzijos grįžimą į Europos bendriją, iš kurios ji kurį laiką buvo nusišalinusi.

Tarp Rusijos ir Ukrainos vėl pasigirdo energetinio karo kanonada. Ketvirtadienį koncernas „Gazprom“ perspėjo Kijevą, kad nuo pirmadienio gali būti nutrauktas dujų tiekimas į Ukrainą, nes ši šalis įsiskolino apie pusantro milijardo dolerių. Vien tik per sausio mėnesį, pasak „Gazpromo“, skola sudarė 500 mln. dolerių.

Tai sukėlė šoką Ukrainos vadovams. Iš Europos tik ką grįžusi premjerė Julija Timošenko greitai sudarė energetikos specialistų delegaciją, kuri jau penktadienį išskrido į Maskvą. Vasario 12-ąją į Rusijos sostinę ketina atvykti pats prezidentas Viktoras Juščenka, ir nelauktai pakoreguotoje vizito programoje atsirado derybos dėl energijos išteklių tiekimo.

Kijevas neneigia, kad tokia skola galėjo susidaryti už Rusijos tiekiamas dujas. Nuo šių metų pradžios bendra kompanija „RosUkrEnergo“ jasd gauna ne tik iš Vidurio Azijos, bet ir iš Rusijos. „Gazpromo“ vadovai aiškina, kad dėl neįprastų šalčių sumažėjo dujų apimtys iš Vidurio Azijos šalių, todėl, laikydamasi įsipareigojimų, Rusija jas papildė savomis. Kurį laiką turkmėniškų dujų mažiau gavo ne tik Ukraina, bet ir Turkija bei Graikija. Šios valstybės atsiskaitė, o štai Ukraina nemokėjo.

Dujų importo į Ukrainą monopolis priklauso minėtai bendrai Rusijos ir Ukrainos kompanijai, kuri užregistruota Šveicarijoje ir kurios 50 proc. akcijų turi „Gazpromas“. Dar maždaug 45 procentai priklauso Ukrainos verslininkui Dmitrijui Firtašui, nors visą šalies energetikos sistemą kontroliuoja valstybė.

Šis skandalas tik papylė žibalo ant Julijos Timošenkos emocijų. Premjerė pareiškė, kad „Gazpromo“ pretenzijos tik patvirtina, kad Ukrainos energetikos sistemai nereikia tokių tarpininkų kaip „RosUkrEnergo“. Kaip rašo laikraštis „Financial Times“, ji pavadino tarpininkus korumpuotais ir trukdančiais tiesioginėms deryboms su Kazachstanu, Turkmėnistanu ir Uzbekistanu. Kijevas po 2006 metų energetinės krizės jau mėgino tartis su Vidurio Azijos dujų tiekėjais, bet derybos baigėsi nesėkme. „Gazpromo“ atstovai teigia, kad, tiekiant dujas be tarpininkų, jų kaina išaugtų beveik dvigubai – iki 315 dolerių už 1000 kubinių metrų. Dabar Ukraina už tokį kiekį moka beveik 180 dolerių.

Ši „Gazpromo“ taktika supančiojo rankas Ukrainos vadovams tęsti tiesioginių dujų tiekėjų paiešką. Dujų kaina buvo ir 2006 m. kilusio dujų karo tarp Ukrainos ir Rusijos pagrindine priežastimi. Tuomet iškilo grėsmė ir Vakarų dujų vartotojams. Ukraina jiems prisuko dujų kranelius, kad ukrainiečiai gautų visą kiekį. Dabar J.Timošenko užtikrino, kad anuometinė situacija nepasikartos. Ji sakė, kad Ukraina turi pakankamai atsargų užtikrinti stabilų dujų tranzitą į Europą“. Ji įtarė, kad įmonė tarpininkė kažkur „nuplukdė pinigus ir neatsiskaitė su Rusija“.

Maskvoje manoma, kad tikroji šio chaoso priežastis – nesutarimai tarp Ukrainos prezidento ir aikštingosios premjerės. Pavyzdžiui, J.Timošenko atleido Valstybės turto fondo vadovybę, o prezidentas panaikino šį sprendimą. Premjerė atsisako dujų importo tarpininko, o V.Juščenka teigia, kad susitarimai nebus keičiami.

Bet yra ir politinės priežastys. Rusijos politologai tvirtina, kad Rusijos netenkina atviras Ukrainos kursas į NATO. Ją ypač suerzino neseni Kijevo pareiškimai, kad į Aljansą Ukraina nori įsijungti kartu su trimis Balkanų valstybėmis. Beje, tokius ketinimus Ukrainos atstovai patvirtino NATO gynybos ministrų susitikime, kuris vyko Vilniuje. Lemiamą žodį dėl narystės NATO Kijevas tars šios organizacijos viršūnių susitikime Bukarešte balandžio mėnesį.

Taigi, naujo energetinio konflikto dūmai ėmė temdyti antradienį numatytą V.Juščenkos vizitą į Maskvą. Jeigu Ukrainos prezidentas ir priims V.Putino žaidimo taisykles, tokia pozicija netenkins premjerės Julijos Timošenko. Tad po vizito Kijeve gali plykstelėti nauji aukščiausiojo lygio nesutarimai. Visa ši trintis, kurią be abejo stebi ir net skatina Maskva, atbloškia Ukrainą nuo tiesaus maršruto į Europos struktūras. Laimėjusi kovą dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje, Ukraina gauna atkirtį kitur. Galbūt tai ir normali būsena, ypač kai nekantraudamas ir skubėdamas Kijevas pakenkia sau – traukinį stato prieky garvežio.

Šįkart nukeliaukime visai į kitą Žemės pusrutulį ir pasidomėkime, kas gi vyksta vienoje didžiausių Okeanijos salų, šalia Indonezijos prisiglaudusioje Rytų Timoro valstybėje.

Ankstų pirmadienio rytą jos sostinėje Dilyje bandyta įvykdyti karinį perversmą ir prezidento rezidencijos šturmo metu į nugarą ir pilvą sunkiai sužeistas šalies vadovas, 1996 m. Nobelio taikos premijos laureatas Jose Ramosas Horta. Taip pat atakuoti šalies ministro pirmininko Hanana‘os Gusmao namai, tačiau vyriausybės vadovas nenukentėjo. Pasikėsinimo metu žuvo keletas žmonių, taip pat ir pučą organizavęs armijos karininkas.

Rytų Timoras – viena jauniausių nepriklausomybę gavusių pasaulio valstybių. 2002 m. gegužę ji tapo 192-ąja Jungtinių Tautų (JTO) nare. Keturis šimtmečius Rytų Timorą valdžiusi Portugalija tik Antrojo Pasaulinio karo metu salos kontrolę perdavė olandams, australams, paskui japonams. 1975 m. lapkritį, po ilgo partizaninio karo, buvo paskelbta nepriklausomybė, tačiau po 9 dienų šalį okupavo Indonezijos pajėgos. Dėl griežtos kairuoliškos politikos Rytų Timoras buvo vadinamas „Ramiojo vandenyno Kuba“. 1999 m. padėtį šalyje ėmė kontroliuoti Jungtinės Tautos. Jos padėjo surengti referendumą, kuriame daugiau kaip milijonas gyventojų pasirinko nepriklausomybę nuo Indonezijos. Tačiau ji buvo paskelbta tik 2002 m. rugsėjį.

Rytų Azijoje yra tik dvi katalikiškos valstybės – Filipinai ir Rytų Timoras. Ten katalikai sudaro net 90 proc. tikinčiųjų. Paskelbus nepriklausomybę grįžo daug pabėgėlių, išaugo gimstamumas, todėl gyventojų skaičius sparčiai auga. Tačiau gyvenimo lygis ten – labai žemas. Pagal bendrąjį vidaus produktą šalis užima 210-ąją – vos ne paskutinę – vietą pasaulyje, o pagal šio produkto dydį vienam gyventojui – 192 vietą. Jie verčiasi augindami ryžius, kukurūzus, cukranendres, eksportuoja augalinį aliejų, odas, kavą. Šalyje rasti nedideli naftos ir dujų ištekliai, todėl gausėjantys timoriečiai deda į juos visas viltis praturtėti…

Kolonizatorių palikimas, Australijos ir Indonezijos įtaka neleidžia pakankamai gerai suprasti, kas tokių perversmų organizatoriai. Judėjimo prieš portugalų ir Indonezijos okupacijas vadai, paskelbus nepriklausomybę, nesutarė. 2006 m. pradžioje sustreikavo didelė ginkluotųjų pajėgų dalis ir apie 600 kariškių buvo atleisti iš tarnybos. Reguliariojoje armijoje jų liko apie 840, tačiau ir jie nepajėgė užtikrinti tvarkos šalyje. Tų metų gegužę Rytų Timore kilo dideli neramumai. Dilio gatvėse siautė mačetėmis ginkluoti paaugliai, kareiviai su jais nepajėgė susidoroti. Gyventojai slėpėsi JTO palapinių stovyklose. Taikdariai padėjo įvesti tvarką ir po to šalyje buvo įkurta nuolatinė JTO misija. Kaip tik šie įvykiai paskatino skirti Nobelio taikos premiją tuometiniam užsienio reikalų ministrui Jose Ramos Horta, kuris pernai laimėjo prezidento rinkimus. Net ir per inauguracijos iškilmes Dilyje įvyko policijos susidūrimai su didžiausios parlamentinės partijos FRETILIN pirmininko Fransiscu Guterriso šalininkais. Vakarų spaudoje tvirtinama, kad šis politikas palaikė glaudžius ryšius su pirmadienio rytą žuvusiu maištininkų lyderiu majoru Alfredo Reinado, kuris prieš keletą metų praėjo specialų pasirengimą Australijos ginkluotose pajėgose.

Padėčiai Rytų Timore įtaką daro ne tik kaimyninės valstybės, bet ir religiniai nesutarimai. Prieš 12 metų kartu su dabartiniu prezidentu Nobelio taikos premiją pasidalinęs vyskupas Carlosas Belo, nuo pat 1999 m. liudijo apie okupacinių Indonezijos karinių pajėgų ir jų sąjungininkų plėšimus bei žudynes, atskleidė islamo ekstremistų planus. Jis tvirtino, kad, nors tiesioginės konflikto priežastys yra politinės, neatmestina, kad jos turi ir religinį atspalvį. Mat Rytų Timoras yra katalikiškos daugumos valstybė, tuo tarpu Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmoniška šalis. Nuo aktyvios religinės veiklos, sušlubavus sveikatai nusišalinęs vyskupas mano, kad katalikų Bažnyčiai, kartu su jos vaidmeniu Rytų Timore tenka ir didelė atsakomybės už situaciją šalyje našta.

Vasario 7–8 d. Vilniuje, LITEXPO parodų centre vyksta neformalus NATO šalių gynybos ministrų susitikimas. Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje, tai didžiausias kada nors Lietuvoje organizuotas NATO renginys. Į susitikimą Vilniuje suvažiuoja atstovai iš bemaž ketvirtadalio pasaulio šalių – be delegacijų iš Aljanso valstybių, jame atstovaujama NATO partnerėms, dalyvaujančioms tarptautinių pajėgų operacijose Kosove ir Afganistane. Dviejų dienų renginyje dalyvauja atstovai iš Ukrainos, Rusijos ir Afganistano, aukšti Jungtinių Tautų, Europos Komisijos, Pasaulio banko, kitų įtakingų tarptautinių institucijų ir organizacijų pareigūnai.

Taigi, Vilniuje prasideda NATO renginiai, skirti Aljanso 50-mečiui, kurį pažymėsime kitąmet. Gynybos ministrų susitikimas Vilniuje – tai parengiamasis etapas Šiaurės Atlanto organizacijos aukščiausiojo lygio forumui Bukarešte balandžio mėnesį.

Artėjant NATO jubiliejui, Vakarų analitikai iš naujo permąsto Aljanso koncepciją, paskirtį, taktiką ir strategiją. Bėgant dešimtmečiams ji keičiasi, nes kartu vyksta ir NATO plėtra.

Todėl ne be pagrindo žurnalas „Newsweek“ visą karinės bendrijos erdvę jau vadina NATOlandija. Kada nors ji nusitęs nuo Juodosios jūros iki Ramiojo vandenyno ir aprėps šalis su daugiau kaip milijardu gyventojų – iš Australijos, Europos, Japonijos, Turkijos, Pietų Korėjos, JAV. Aljanse jie tvarkysis pagal tarptautinius įstatymus ir turės pagrindines demokratines teises, galimybę keisti globalinio bloko vadovus. Šioje pasaulio tautų bendrijoje žiniasklaida bus laisva, piliečių judėjimas laisvas, egzistuos žodžio ir teisinės gynybos laisvė, jei į žmogaus laisves ir teises kas nors pasikėsins. Be to, NATOlandija bus turtingiausių, labiausiai išsilavinusių ir įtakingiausių planetos gyventojų grupuotė.

Nepasakysi, kad šios Amerikos žurnalo eksperto, buvusio Leiboristų partijos deputato parlamente ir Europos reikalų ministro Deniso MacShine’o utopijos nepasitvirtino. Aljansas iš tikrųjų plečiasi, jo misijos pasiekė Afganistaną, kitus karštus planetos taškus, karinė tramdomoji galia nuolat didėja. Žinoma, neverta pamiršti, kad bloko plėtroje išryškėjo ir prieštaravimų, buvo padaryta klaidų.

NATOlandija atsirado 1949 metais kartu su amerikietiškuoju Marshalo planu. Tai reiškė ne tik niūrią tikrovę: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Karo nuniokotai Europai atstatyti ir nacistinei Vokietijai bei jos sąjungininkams neutralizuoti Vašingtonas metė didžiules lėšas, todėl jo politika Europoje buvo agresyvi, pretenzinga, mažai paisanti Europos interesų. Amerikietiška viešoji diplomatija buvo skirta negailestingai naikinti ne tik fašizmo liekanas, bet ir bolševizmo-komunizmo ideologiją, daugeliu atvejų pagrįstą kariniu spaudimu (Karibų krizė, dviejų Vokietijų koegzistavimas). Pokariniai Europos lyderiai buvo šokiruoti karinės JAV galios ir užmigdyti sąjungininkiškos propagandos, todėl nė nejuto padėties šeimininko iš užjūrio diktato.

Tačiau pamažu su savo argumentacija kūrėsi naujas Europos branduolys. Į naujojo šimtmečio politiką atėjo J. Chiracas, G. Schroederis, T. Blairas, o Amerikoje – tėvas ir sūnus Bushai. Jie pakeitė Amerikos galios apstulbintus Ch. de Gaulle’į ir F. Mitterrand‘ą, H. Kohlį, M. Tatcher, o už Atlanto – R. Reaganą. Atsirado nepatenkintų JAV politika NATO viduje, Europos ir Amerikos priešprieša tapo pernelyg akivaizdi. Į visavertę Aljanso veiklą grįžo Prancūzija, Vokietija išsivadavo iš pokarinių draudimų nedidinti savo gynybinės galios, britai aklai nebepasitikėjo Vašingtono nurodymais. Karas Persijos įlankoje, paskui Irako operacija, Balkanų skilimas gerokai pakoregavo Aljanso koncepciją, prioritetus ir globalinių jėgų išsidėstymą. Islamiškojo radikalizmo augimas ir teroro recidyvai NATO politinę koncepciją nukreipė nuo JAV ir Europos susipriešinimo. Kartu atsirado būtinybė plėstis: rytinės Aljanso ribos priartėjo prie Rusijos.

Ir ne tik tai. Vokiečių kareiviai jau vykdo taikos misijas Afrikoje, Azijoje ir Balkanuose. Jau 20 metų maždaug 200 tūkstančių prancūzų savanorių „gesina“ karštus įtampos židinius Afrikoje. Apie 50 tūkstančių Europos šalių kariškių tarnauja už savo šalių ribų – nuo Libano krantų iki Pakistano pasienio. Taip terorizmo grėsmė, naujos pasaulio realijos privertė Briuselį ir Vašingtoną pamiršti trintį ir veikti išvien. Sąjungininkų operacija Irake, spaudimas Iranui įrodė, kad lingvistines batalijas galima nuslopinti bendrais darbais ir sutelktu pasipriešinimu kylančioms grėsmėms.

Tiesa, čia reiktų pastebėti, kad, kaip sakoma, nebūna namų be dūmų. 1999 m. konfliktas Balkanuose užtemdė NATO taikos misijos šlovę, sąjungininkų ginčai dėl jų pajėgų likimo Irake taip pat nerodo absoliutaus pasitikėjimo tarp keliasdešimt NATO narių ir JAV, tarp Europos ir Amerikos. Galima prognozuoti, kad galimai įsižiebsiantis naujas įtampos židinys Balkanuose (dėl Kosovo atsiskyrimo nuo Serbijos) neleis Aljansui pakartoti dešimtmečio senumo klaidų.

NATO plėtra – prieštaringas procesas, keliantis ne tik daug diskusijų, bet ir silpninantis Aljansą. Bent iš pradžių, kol neužčiuopami naujų šalių ir pozicijų narystės privalumai. Šiuo metu daugiausia ginčų kyla dėl to, ar jau Bukarešto susitikime reikia skubėti kviesti į organizaciją tris Balkanų valstybes – Albaniją, Kroatiją ir Makedoniją. Laikraščio „The Washington Post“ apžvalgininkas Bruce’as P. Jacksonas perspėjo, kad „Aljanse ne vieta minkštaširdystei”. Trečiasis svarbiausias NATO veiksmų etapas po 1949 metų – siekti naujos taikos Balkanuose – labai svarbus, tačiau ar tai daryti reikia įtraukiant į organizaciją narystei nepasirengusias šalis? Klausimas retorinis, rašo analitikas, juolab kad tos trys valstybės nepasirengusios nei ekonomiškai, nei politiškai, nei socialiai. Kiekviena jų atskirai pasiekė neblogų rezultatų: Kroatijoje sparti ekonomikos plėtra, Albanija uoliai siunčia savo karius į Iraką ir Afganistaną, Makedonija gerai tvarkosi tautinių bendrijų integracijos klausimais. Bet kartu paėmus, šios trapios Balkanų šalys dar negali tapti visateisėmis NATO narėmis, prilygstančiomis senbuvėms arba bent Baltijos valstybėms.

Dar daugiau: į Aljansą pretenduoja Gruzija ir Ukraina. Tiesa, jos tiesmukai nesibeldžia į Aljanso duris, tad joms galima pasiūlyti nebent Pasirengimo narystei veiksmų planą (Membership Action Plan). Šių valstybių demokratiniai institutai dar nepakankamai sustiprėję, o priešprieša su Maskva pernelyg rizikinga. Patrauklus jų geopolitinis išsidėstymas neturėtų būti lemiamas narystės NATO kriterijus, rašo „The Washington Post“.

Taigi, artėjant NATO 50-mečio jubiliejui, verta kelti ne tik šampano taures, bet ir gerokai palaužyti galvas ir apie Aljanso koncepciją, ir apie tolesnę plėtrą, ir apie veiklos būdus. Globalinė organizacija NATOlandija turi išaugti iš sveikų vešlių šaknų.

Trapi, bet vis dėlto Boriso Tadičiaus pergalė Serbijos prezidento rinkimuose sukėlė dvejopą reakciją. Pirmadienio rytą į Belgrado gatves išėjo džiūgaujanti jo šalininkų minia, nugalėtoją pasveikino Vašingtonas ir Briuselis. Tiems serbams, kurie supranta, kad vienintelis 10-milijoninės Serbijos ateities modelis yra susijęs su integracijos tikslais, gimė viltis išsiveržti iš siauros nacionalistinės provėžos ir tiesiog pamėginti gyventi geriau.

Galima tikėtis, kad tokių dauguma, jei jie pasitikėjo B. Tadičiaus laikysena. Kita vertus, jo išrinkimas didžiausios Balkanų valstybės vadovu dar labiau paaštrino Belgrado pasirinkimą: su kuo serbai – su grynai savo interesų regione siekiančia slaviškąja Rusija ar su demokratines gyvenimo normas išpažįstančia Europa. Ar dar ilgai Belgradas kurstys perdėto patriotizmo ugniakurą dėl Kosovo ateities, o gal pagaliau susitaikys, kad 15 proc. buvusios Serbijos teritorijos gali ir turi teisę skelbti nepriklausomybę?

Klausimai sunkūs, nepasiduoda jokiai argumentacijai ar pavyzdžiams iš tarptautinės patirties, o atsakymai į juos gali būti grindžiami, kaip dažnai sakome, tik gera valia. Beveik prieš 18 m. tokia valia, tiesa, daug kur sutepta krauju ir prievarta, išsiskyrė posovietinių valstybių atsiradimas. Ar mes esame pavyzdys serbams? Žinoma, tik netiesioginis.

Kosovo kraštas, su kurio statusu ir yra siejama naujo konflikto Balkanuose galimybė, serbų nėra laikomas kadaise buvusiu savarankišku, dėl jo istorinės priklausomybės ginčijamasi iki šiol. Vis dėlto Kosovas tampa tarptautinės teisės subjektu, ir Jungtinės Tautos turi spręsti, kokį apsisprendimo būdą jam pasirinkti. Istorija ir įvairios jos interpretacijos, netgi Helsinkio baigiamojo akto užfiksuotas Europos valstybių teritorinis neliečiamumas, kaip parodė daugiau kaip trisdešimties metų patirtis, jau nebeaktualūs.

B. Tadičiaus laimėjimas sustiprina būtent šią tendenciją. Jis pats yra nuosaikus integracijos į ES šalininkas. Tai, ko gera, vienintelis ryškesnis išrinkto prezidento bruožas, skiriantis jį nuo radikalaus nacionalisto Tomislavo Nikoličiaus. Po pergalės naktį B. Tadičius miniai sakė: „Mes norime patekti į Europą.

Mes norime bendradarbiauti su pasauliu. Mes norime pasakyti Kosovo žmonėms, kad niekada jų neišduosime. Mums reikia kartu dirbti, kad atskleistume Serbijos potencialą“. Šiuose žodžiuose nėra grasinimų Prištinai ar Vakarams, kurie jau pasirengę pripažinti Kosovo nepriklausomybę, kai tik ji bus paskelbta.

Naujasis Serbijos vadovas tuo skiriasi ir nuo ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos, kuris netgi parengė planą Kosovo krašto nepriklausomybės paskelbimo atveju: uždaryti sienas, nutraukti energijos tiekimą, netgi diplomatinius santykius. Londono „The Guardian“ nuomone, dabar pagrindinis B. Tadičiaus oponentas šiuo klausimu bus ministras pirmininkas, tai yra Vyriausybė, o ne į opoziciją pasitraukiantis Serbijos radikaliosios partijos pirmininko pavaduotojas T. Nikoličius.

Nesunku suprasti, kas pridėjo balų B. Tadičiaus pergalei. Prieš antrąjį rinkimų turą kartu su ministru pirmininku Maskvoje jis pasirašė sutartį dėl Serbijos naftos kompanijos NIS pardavimo koncernui „Gazprom“ už 1 mlrd. eurų ir dalyvavimo projekte „Pietų srovė“.

Taip jis pelnė serbų palankumą, nors apžvalgininkai šį žingsnį vertina kaip šalies energetikos sistemos išpardavimą savo interesus Balkanuose ginančiai Rusijai. Vis dėlto daugiau kaip pusę Serbijos rinkėjų tai papirko. Dauguma serbų įsitikinę, kad tik Maskva apgins jų interesus ir neleis Kosovui atsiskirti, nes vetavo tokią rezoliuciją Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Eurointegracijos šalininkas B. Tadičius jau sulaukė Briuselio siūlymo atsiųsti į Belgradą 1800 specialistų patarti valstybės plėtros klausimais. ES vilioja Belgradą į Bendriją ir net ketina spausti Kosovo albanus, kad šie atidėtų lemtingą sprendimą bent iki kovo pabaigos. Antraip jis bus paskelbtas per artimiausias dvi savaites, ir įvykiai regione gali pradėti vystytis nenuspėjama linkme.

Suaktyvėjusi naujosios, tik lapkričio mėnesį dirbti pradėjusios Lenkijos vyriausybės užsienio politika rodo prieštaringus ženklus. Neseniai šios šalies užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis viešėjo Kijeve, ir šį vizitą lenkų spauda pavadino smulkmenišku, nes Lenkijos ir Ukrainos vyriausybių vadovai kalbėjo tik apie sudėtingą padėtį pasienyje.

Dabar ministras su keturių dienų vizitu lankosi Jungtinėse Valstijose. Čia jis penktadienį susitiko su valstybės sekretore Condoleezza Rice. Ministras paprašė Vašingtono kuo greičiau Lenkijoje dislokuoti „visavertes JAV karines bazes“, nes jo šalis yra NATO pasienio zona. „Amerikiečių kariuomenės perspektyva Lenkijos žemėje – tai tas žingsnis, kurį mes sveikintume“, – patetiškai kalbėjo užsienio reikalų ministras.

Svečių delegacija iš Varšuvos netiesiogiai užtikrino Vašingtoną, kad pagaliau bus susitarta dėl Priešraketinės gynybos sistemų dislokavimo Lenkijos teritorijoje. Prieš tris mėnesius ministrų kabineto vadovu paskirtas Donaldas Tuskas buvo pasirinkęs kiek griežtesnę poziciją raketinio skydo atžvilgiu ir reikalavo, kad už 10 raketų perėmėjų, dislokuotų netoli Gdansko, amerikiečiai modernizuotų Varšuvos oro gynybos sistemą. Pernai atliktų apklausų duomenimis, Lenkijos gyventojai priešinosi tokiems planams, nors tuometinis ministras pirmininkas ir prezidento brolis Jaroslawas Kaczynskis neabejojo, kad tokios raketos būtinos. Netgi žadėta surengti referendumą.

Dabartinis vyriausybės vadovas, priešingai negu užsienio reikalų ministras, jokių įsipareigojimų Vašingtonui neduoda ir pažadų nedalija. Jis tik yra sakęs, kad derybose dėl priešraketinio skydo bus naujų sąlygų.

Štai kodėl apžvalgininkai prognozuoja, kad vasario 8 d. vyksiantis ministro pirmininko D. Tusko vizitas į Maskvą bus nelengvas, nes jį komplikuoja pernelyg laisvi užsienio reikalų ministro viražai. Varšuvos bandymai veikti tiek Vakarų, tiek Rytų kryptimis erzina Maskvą, kuri labai jautri amerikietiškų raketinių sistemų dislokavimui Rytų Europoje. Juk D. Tuskas užsienio politikos prioritetu pasirinko santykius su Rytų kaimynais, o visokie reveransai JAV gali turėti neigiamos įtakos deryboms su Rusija. Neseniai Rusijos generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis pagrasino, kad amerikiečių raketos Lenkijoje gali išprovokuoti atsakomąją Rusijos raketų ataką. D. Tuskas atsakė, kad šie grasinimai „nepriimtini“.

Pastaruoju metu atrodė, kad tie santykiai atšyla. Rusija panaikino draudimą įvežti lenkiškus žemės ūkio produktus, o Lenkija atsisakė blokuoti naują Rusijos ir ES partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį. Lengviau atsikvėpė ir Briuselis, kuriam toks Varšuvos užsispyrimas tebuvo galvos skausmas. Dabar tarsi lengviau bus minėtos sutarties projekte sureguliuoti nesutarimus energetikos srityje.

Pats D. Tuskas lapkritį pareiškė, kad Lenkijos ir Rusijos santykius gali pagerinti per 24 valandas. „Tai, ko valdančiajai partijai „Teisė ir teisingumas“ nepavyko padaryti per 2 m., – kalbėjo ministras pirmininkas, – mes padarysime per parą“. Tuomet Seime jis sulaukė audringų plojimų, nes tie santykiai iš tikrųjų buvo patekę į duobę. Vis dėlto bėgo laikas, ir jie negerėjo taip, kaip norėjo vyriausybės vadovas.

Dabar juos gali atšaldyti kariniai kompromisai derybose su Vašingtonu. Beje, D. Tusko vizitas į Maskvą jau buvo atidėtas. Sakoma, kad jam sutrukdė Dūmos rinkimai Rusijoje. Dabar šaukštą deguto kliūstelėjo užsienio reikalų ministro maldavimai Vašingtone sustiprinti Lenkijos oro erdvės apsaugą – kaip vienintelė sąlyga dislokuoti amerikiečių raketų skydą. Todėl Lenkijos ministro pirmininko ketinimai Maskvoje Vladimirui Putinui pasiūlyti tiesti naują dujotiekį per Baltijos šalis vietoj vamzdyno jūros dugnu gali būti sutikti garsiu švilpimu. Nenustebtume, jei ir šis vizitas dėl neįvardytų priežasčių būtų atšauktas. Tuomet Varšuvai būtų leista suprasti, kad naujoji Lenkijos užsienio politika dar toli iki subalansuotos ir viduje gerai sukoordinuotos.

Rusijos žiniasklaida paskelbė sensacingą versiją – po Rusijos prezidento rinkimų kovo 2 d. koncernui „Gazprom“ gali vadovauti Vladimiras Putinas, pažadėjęs tapti ministru pirmininku. Dmitrijus Medvedevas turi daugiausiai šansų laimėti šiuos rinkimus.

Tuomet jis turės pasitraukti iš „Gazpromo“ direktorių tarybos vadovų. Trečiadienį baigiasi paraiškų į šią tarybą priėmimas, ir, laikraščio „Kommersant“ nuomone, V. Putinas yra geidžiamiausias ir realiausias kandidatas vadovauti galingai valstybinei monopolijai. Tarybos narių sąrašas bus tvirtinamas kitą pirmadienį.

Kol kas tai tik prognozės, bet pastaruoju metu visos politinės Kremliaus rokiruotės labai nesunkiai nuspėjamos. Tai lėmė paties V. Putino elgesys. Prieš rinkimus į Dūmą jis nurodė savo įpėdinį, pats neslėpė ketinąs tapti ministru pirmininku, o po 4 m. grįžti į prezidento kėdę. Tiesa, dar 2006 m. į žurnalistų klausimą, ar prezidentas ketina vadovauti stambiai kompanijai, V. Putinas kukliai kalbėjo, kad verslininkas jis menkas…

Valstybinė monopolinė kompanija „Gazprom“ yra valdoma direktorių tarybos. Ją sudaro dešimt narių: keturis skiria valstybė, tiek pat – koncernas, o du yra nepriklausomi. Šiemet pretendentų sąraše yra daugiau kaip 40 pavardžių, o pernai buvo tik 26. Pirmasis vicepremjeras D. Medvedevas jos pirmininku yra nuo 2000 m., tad nesunku spėti, kad, po prezidento rinkimų suformavus vyriausybę, jos vadovu gali tapti V. Putinas, kuris pagal tradiciją perims ir „Gazpromą“.

Tiesa, iki birželio 26 d., kai įvyks visuotinis koncerno akcininkų susirinkimas, direktorių tarybai gali vadovauti kitas žmogus, kurį Maskvoje vadina techniniu kandidatu. Greičiausiai tai bus dabartinis ministras pirmininkas Viktoras Zubkovas. Kaip paaiškino Rusijos socialinių sistemų instituto ekspertas Dmitrijus Balovskis, Rusijos Konstitucijos 11-asis straipsnis draudžia ministrui pirmininkui dalyvauti valdant ūkio subjektus, tačiau tarybos pirmininkas nelaikomas valdytoju tiesiogine šio žodžio prasme, taigi ir jokių kliūčių nėra.

Ši Rusijos dujų kompanija pastaruoju metu nepaprastai išsikerojo. Pats vicepremjeras D. Medvedevas nuolat dalyvaudavo tarptautinėse derybose, pavyzdžiui, su Kinija ir Vokietija. Direktorių tarybos pirmininko nuopelnas tas, kad buvo sudaryta dujų tiekimo Baltijos jūros dugnu sutartis, kad tiesiama nauja dujotiekio atšaka iš Vidurio Azijos į Kiniją, kad buvo užkirstas kelias dalyti koncerną į antrines bendroves, pagaliau kad artėjant 2011 m. dujų kainos iki europinių numatytos padidinti visiems užsienio naudotojams.

Neseniai „Gazpromas“ triukšmingai įsiveržė į Serbijos energetikos sistemą. Dabar Maskvai bus lengviau kontroliuoti situaciją Balkanuose, ypač nulemiant Kosovo krašto ateitį. Laikraštis „The Wall Street Journal“ rašo, kad karingos „Gazpromo“ politikos placdarmu taps Didžioji Britanija, kurios santykiai su Rusija kol kas ne patys geriausi. „Maskva panaudos dujas, kad šie santykiai grįžtų į pradinę padėtį“, – rašo verslo dienraštis. Koncerno padalinys Londone planuoja, kad per 3 m. „Gazpromas“ užims 14 proc. vietinės rinkos, nors dabar užima vos 1,5 proc.

Apskritai rusų tiekiamos dujos tenkina ketvirtadalį Europos vartotojų dujų poreikio. Ši priklausomybė padidės, kai Baltijos jūros dugnu į Vokietiją bus nutiestas dujų vamzdynas. Lenkija ruošiasi pasiūlyti pigesnį dujotiekį tiesti per Baltijos šalis, ir šį siūlymą ministras pirmininkas Donaldas Tuskas per vasario pradžioje vyksiantį vizitą Maskvoje pateiks V. Putinui. Jau dabar iš Maskvos girdima pareiškimų, kad šis projektas nerealus.

Nepaisydama to, Varšuva jau neblokuos rengiamos ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties, kuria buvo suabejota energetiką ėmus naudoti kaip politinio spaudimo Vakarams priemonę. Dabar Briuselis susirūpinęs, kad savo valios Europai nediktuotų atskiros monopolinės kompanijos. Tai, kad „Gazpromas“ yra valstybė Rusijos valstybėje, Senajame žemyne pamažu užmirštama. Atėjus koncernui vadovauti V. Putinui, „Gazpromo“ imperija užvaldys visas valstybės institucijas.