Kažkur skaičiau neblogą autorės pamintijimą apie kaimynus. Visokių jų buvo, yra ir bus. Pati savoka greičiausiai kilusi nuo „kaimo”. Bet kaimynus galima turėti ir šalia, savo kaime, ir miesto daugiabučio laiptinėje, ir atokiau – už valstybės sienų. Sakoma, kad kokius kaimynus Dievas davė, su tokiais teks sugyventi. Politikoje įsitvirtino „geros kaimynystės” savoka, kuriai pasiekti pasirašomos sutartys, plečiama prekyba ir bendradarbiavimas, vienas pas kita lankosi valstybių vadovai. Vietinėje aplinkoje taip pat turime gerus ir blogus kaimynus, tačiau ir nuo vienų, ir nuo kitų vis labiau atsitveriame aklina susvetimėjimo siena. Ir ne dėl to, kad mūsų pozicijos būtų nesutaikomos, ar gyvenimo būdas skirtingas. Va šiaip sau – iš keistai suprantamos savigarbos, išdidumo ir „fanaberijos”…
6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje kūryboje buvo madinga „kaimiškoji” tematika. Per šiuolaikinio kaimo vaizdavimą buvo bandoma prisiminti klestinčią prieškario Lietuvos provinciją. Kadangi Vilniaus univiersitete rašiau diplominį darbą, peržiūrėjau visą to meto televizijos dokumentininko Kazimiero Musnicko kūrybą. Jis buvo laikomas kaimo vaizdavimo kino ir TV priemonėmis mohikanu. Tiesa, jo kaimietis buvo kiek idealizuojamas, piešiamas vien tauriomis spalvomis. Apšepęs, pradvisęs tvartu ir namine, bet natūralus, sąmojingas, gudrus. Štai toks buvo tas sovietinis kaimynas, „gražiai” skerdžiantis kiaulę, porinantis apie savo darbus, traukiantis kaimo gatvele su armonika ar nuogutėlis besiperiantis pirty…
Continue reading…