Česlovo Iškausko žurnalistinis dienoraštis

Kritikos liūtis lietaus šalyje

Lietuva – lietaus šalis. Kai prilyja – gatvės plaukia ir Vilniuje, ir Kaune. Kai mūsų „šoumenai” režisieriai panori, lietum pliaupa net tarptautinėse parodose, pavyzdžiui, Saragosoje (Ispanija). Tiesa, daug kam tai patinka: sukelia emocijų, daugiau žaismės, tirščiau purslų, ekstremalių pojūčių…

Netrūksta priešrinkiminėje Lietuvoje ir politinio lietaus. Štai ir dabar su vasaros atgaiva pliūptelėjo kritikos liūtis ir iš Eurokomisijos narės Dalios Grybauskaitės lūpų. Ji, nesivaržydama savo statuso ir pilietybės, drąsiai Vyriausybės politiką pavadino „puota karo metu”. Taip ji vadino politikų prieš rinkimus dosniai dalijamas lengvatas, kompensacijas, nuolaidas, priedus, kainų kontrolę, pašalpas, pažadus ir pan.

Patyrusi finansininkė sakė, kad vienintelė priemonė prieš augančią infliaciją – visokio tipo išlaidų mažinimas. Juk ir paprastam žmogeliui aišku: taupysi, mažinsi išlaidas – turėsi daugiau, augs pajamos.
Bet penkeriais metais už Premjerą jaunesnė buvusi Finansų ministrė nepatiko Vyriausybės vadovui. Šis supyko, apkaltino eurokomisarę politikavimu ir apskundė EK vadovybei, periminės, kad EK atskaitinga nacionalinms Vyriausybėms, o ne atvikrščiai. D.Grybauskaitė atsakė tiesiai šviesiai: tai ne man asmeninė nuomonė, o Europos Komisijos. Pagrįsdama šią mintį, ji teigė, kad tokią išvadą EK padariusi po pavasarį atlikto Lietuvos ekonominės padėties audito.

D.Grybauskaitė sako nemalonią tiesą: pigius degalus ir maistą reikia pamiršti. Gi G.Kirkilui nepatinka, nes – artėja rinkimai, o socialdemokratų reitingai ir taip smuktelėjo į ketvirtą vietą. Premjerui ir A.Brazausko užvadėliui neramu, kad A.Kubiliaus – pagrindinio jo oponento – populiarumas yra didžiausias. Štai ir imasi Premjeras kairiesiems įprastos naivios taktikos: viskas gerai, nieko mums netrūksta, viskas įveikiama, tik reikia daugiau išdalinti…

“Bagdade – visai ramu”, šaukia naktimis šauklys iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis”. Bet kas už tos ramybės slepiasi, žino tik tą pasaką perskaitęs. O mūsų politikai mano, kad esame analfabetai ir nemokame net pirmokėlių tekstų skaityti…

Karas ir diktatoriai: projekcija į šiandieną

Vokietijos karas prieš SSRS (kadaise vadintas Didžiuoju Tėvynės) prasidėjo ankstų birželio 22-osios rytą, sekmadienį. Ir šiemet jo pradžios metines pažymime sekmadienį. Politikai ir istorikai iki šiol nesutaria, kiek jis buvo netikėtas Josifui Stalinui ir kas iš tuometinių diktatorių buvo žiauresnis – „tautų tėvas“ ar nacių lyderis Adolfas Hitleris. Protingiausia būtų padaryti įprastą saliamonišką išvadą, kad abu šie XX amžiaus monstrai buvo kraugeriai, paskandinę kraujuje visą Europą, nusinešę apie 50 milijonų gyvybių. Tačiau kiekviena tauta, kiekviena kultūra turi savą požiūrį į diktatorius ir savaip atsako į šį iš pirmo žvilgsnio primityvų klausimą: kas buvo geresnis – Stalinas ar Hitleris?

Karas – tai valstybės pagrindas

Pokariu parašyta daug knygų apie vokiečių karo rengimo metodiką. Recenzuodamas jas „The Weekly Standard“ pažymi, kad skiriamasis šios metodikos bruožas – smogti priešininkui smūgį iš karto ir ryžtingai prasiskverbti į jo teritoriją. Tiek Prūsija, tiek Vokietijos valstybė tradiciškai buvo apsupta galingų imperijų, jautė jų grėsmę, todėl siekė rengti greitus, pergalingus manevrinius karus, kurie buvo vadinami Bewegungskrieg arba Blitzkrieg. Visi vokiečių lyderiai laikėsi vienos taktikos: iš pat pradžių reikia imtis ryžtingo puolimo, pasiekti lemiamą persilaužimą, kol priešininkas nespėjo atsitokėti ir nepajuto geografinių ar jėgos pranašumų.

Tokia buvo Prūsijos ir Vokietijos valstybės istorija iki 1945 metų. Karas visuomet buvo svarbi vokiečių eksporto sudėtinė dalis. Kaip dar 1788 m. rašė garsus Prancūzijos revoliucijos teoretikas ir oratorius Riqueti de Mirabeau, „karas buvo Prūsijos nacionalinė istorija“. Jis tuojau paaiškina savo tezę: „Kitose šalyse valstybė turi armiją, o Prūsija – tokia valstybė, kur armija turi valstybę.“ Vokiečiai nuolat primesdavo karą kitoms šalims ir nemanė, kad karo priemones reiktų naudoti paskutiniu atveju.

1941-ųjų balandį Vokietija jau buvo Europos šeimininkė. Jos didžiausia priešininkė buvo tik Didžioji Britanija, kuri, palikusi Graikiją ir Kretą, buvo izoliuota ir nusilpusi. A. Hitleris manė, kad britai kaunasi tik dėl to, kad tikisi SSRS paramos. Štai kodėl jis sugalvojo svarbiausią frontą atidaryti Rytuose, o Londoną palikti sugniaužtą kietomis replėmis.

Tačiau nacių lyderis klaidingai buvo įsitikinęs, kad tik žydų išnaikinimas išspręs visas problemas: žlugs bolševikų režimas, bus atnaujintos Lietuvos Brastos taikos sutarties sąlygos, ir Didžioji Britanija neturės išeities… Praėjus vos mėnesiui po Prancūzijos kapituliacijos, A. Hitleris įsakė parengti įsiveržimo į SSRS planą. 1940 m. gruodžio 18 d. jis pasirašė Direktyvą Nr. 21, kitaip vadinamą „Barbarosos planu“.

Apgavo vienas kitą…

Ilgai po karo gyvavo Maskvos skleidžiama versija, kad J. Stalinui karo pradžia buvo netikėta. Tačiau analitikai tvirtina, kad jis tam karui rengėsi su maniako užsispyrimu: buvo gausinama Raudonoji armija, pasirodė naujų ginklų, pavyzdžiui, tankai T-34, kiek vėliau – raketinės sistemos „Katiuša“. Tiesa, užliūliuotas separatistinės sutarties su A. Hitleriu, J. Stalinas nemanė, kad karas prasidės taip greitai, ir jo nenorėjo: 1941 m. jis net siūlė Vokietijai didelių nuolaidų, kad būtų išsaugotas prieš dvejus metus pasirašytas paktas. J. Stalinas tikėjosi, kad visi gandai apie artėjantį įsiveržimą – tai tik Berlyno noras prie Baltijos šalių įkurti strateginį placdarmą, ir su tuo jau buvo susitaikęs.

Tačiau A. Hitleris neprašė J. Stalino nuolaidų ir liko ištikimas savo metodui – armija buvo pagrindinis valstybės stiprinimo instrumentas.

1941 m. birželio 22-ąją prasidėjusiame kare su SSRS dalyvavo 3 mln. vokiečių. Jie kovėsi 152 divizijose, išdėstytose trijose armijų grupėse, jiems padėjo 3350 tankų, 2000 lėktuvų, 7000 pabūklų, 600 tūkst. vienetų kitos kovinės technikos ir net 625 tūkst. arklių. Bet A. Hitlerio planas per 14 dienų užimti europinę SSRS dalį nuėjo perniek. Per tris savaites jis užkariavo tik Baltarusiją, Vakarų Ukrainą ir Stalino okupuotas Baltijos valstybes. „Barbarosa“ pamažu klimpo, o čia artėjo dar ir nuožmi rusiška žiema…

Diktatorius – kiekviename iš mūsų?

Svarstymas, kas geresnis diktatorius – Hitleris ar Stalinas, atrodo kiek ciniškas ir beprasmis. Vis dažniau girdime nuomonių, kad naciai gelbėjo pasaulį nuo „raudonojo maro“, tad atliko selektyvų naikinimą, o jiems lojalius užimtų žemių piliečius toleravo. J. Stalino principai atitiko genocido dėsnius: buvo naikinama socialinė ekonominė žmonių klasė, kuri yra kur kas reikšmingesnė ir platesnė negu rasinė ar tautinė (pavyzdžiui, žydai). A. Hitlerio ideologija turėjo daug šalininkų ir net pagalbininkų, nes, sakykim, Baltijos šalyse bolševikinės idėjos nebuvo plačiai prigijusios.

Estų analitikai iš šių diktatorių pozicijų pažvelgia į šiandienos realijas ir tvirtina, kad ir dabar pasaulyje yra nemažai hitlerių ir stalinų. Galų gale, kaip teigia DELFI apžvalgininkas Vladislovas Piallingas, kiekviename iš mūsų slypi šiek tiek Hitlerio…

Ir šiuolaikiniai diktatoriai savo idėjas ir veiksmus teisina visuotine gerove, kuri nusileis tarsi iš dangaus. Jų teorija grindžiama Biblijos teiginiais, kurie liaudyje įprasminti posakiu „sugriešijai – patiešijai“. Žinomas italų viduramžių mąstytojas Niccolo di Bernardo Machiavelli savo darbe „Valdovas“ rašė, kad valdovui atleistina viskas, jeigu tai duoda vaisių. Jo garsi formulė „Tikslas pateisina priemones“ yra ciniška, bet sąžininga. Kitas jo posakis „Nugalėtojai neteisiami“ rodo jėgos ir prievartos pripažinimą. Šiandienėje Rusijoje kartais įrodinėjama, kad stalininis genocidas, nuosprendžio priėmimo „troikos“, lageriai, trėmimai, šaudymai tebuvo tik nekaltos priemonės siekiant vieno tikslo – išlaikyti stiprią valstybę artėjančių ir praūžusių kataklizmų akivaizdoje.

Ir šiandien galima rasti veikiančių pagal panašias kaip Antrojo pasaulinio karo iniciatoriai formules, teigia estų apžvalgininkas. Keista, bet Andrusas Ansipas (Estijos ministras pirmininkas), Vladimiras Putinas (ko vertas vien jo posakis „žudyti išvietėje“…), George‘as W. Bushas (koks ryžtingas jo žygis į Iraką…), kaip ir J. Stalinas, A. Hitleris ir daugelis kitų, savo karjerą padarė tik ėmęsi griežtų priemonių prieš „liaudies priešus“.

O gal iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų – šiek tiek Hitleris ar Stalinas?..

Gerieji ir blogieji Lotynų Amerikos lyderiai

Lotynų Amerikoje mes turime bent dvi valstybes, kurios jau seniai yra galvos skausmas Vakarams, jeigu, žinoma, Vakarus suprasime tik kaip Jungtines Valstijas ir Europos Sąjungos šalis. Tai Venesuela, kai jai pradėjo vadovauti revoliucinių nuotaikų kupinas ir nenuspėjamas savo vertimuose Hugas Chavezas, ir Kuba, kurią nuo vasario valdo Fidelio Castro brolis Raulis.

Jeigu Karakasas dar nerodo jokių palankumo ženklų Vakarams, tai Havanos atžvilgiu Europos bendrija savo santykius nutarė švelninti. Ketvirtadienį Briuselyje posėdžiaujantys Europos Sąjungos šalių lyderiai nusprendė panaikinti diplomatines sankcijas Kubai. Nors jokios išsamios analizės apie šios šalies demokratėjimą nebuvo pateikta, tačiau Briuselis ryžosi pasiųsti signalą naujajam Kubos vadovui, taip jį paskatindamas gerbti žmogaus teises ir išvesti jos ekonomiką iš izoliacijos. ES rezoliucijoje kalbama apie diplomatines sankcijas, nes ekonominių apribojimų santykiuose su Kuba tarsi ir nebuvo, išskyrus aukštąsias technologijas ir kai kurias strategines prekybos sritis. Dabar bus panaikinti ES šalių suvaržymai bendrijos valdininkams vykti į „Laisvės salą”. Sankcijos buvo įvestos 2003 metais, protestuojant prieš Fidelio Castro toleruojamus žmogaus teisių pažeidimus. 2005-aisiais jos buvo sustabdytos, kai pasirodė pirmieji Kubos lyderio negalavimų ženklai ir sužibo viltis, kad diktatoriškas režimas šioje šalyje truks neilgai.
Dabar Havana turėti vykdyti savo įsipareigojimus, kurių niekada garsiai nepareiškė: išleisti į laisvę visus [politinius kalinius, leisti piliečiams naudotis internetu, o ES delegacijoms – susitikinėti ne tik su oficialiais valdžios atstovais, bet ir su opozicija. Jeigu taip įvyks, rašo laikraštis „USA Today”, po metų Briuselis vėl atleis sankcijų Kubai varžtus.

Toks Europos Sąjungos lyderių sprendimas nepatinka Jungtinėms Valstijoms. Jos tvirtina, kad Kuboje nėra jokių „komunistinės diktatūros” silpnėjimo požymių. Vašingtonas iš karto po revoliucionierių pergalės Plaja Chiron įlankoje 1961 įvedė sankcijas Havanai, kurios su nedideliais svyravimais nepanaikintos iki šiol.
Net ir jaunesniajam Castro broliui paėmus valdžią į rankas, Vašingtonas nepastebi pūstelėjusių liberalizmo vėjų Kuboje. JAV nė kiek nesusilpnino 1996 metais priimto Helmso-Burtono įstatymo („Helms-Burton Act”) embargo. Mat pagal jį joks JAV prezidentas negali panaikinti sankcijų Kubai iki tol, kol prie valdžios vairo bus Fidelis, Raulis ar kitas jų paskirtas asmuo. Amerikos Kongresas net neketina svarstyti sankcijų Kubai klausimo.

Bet ar iš tiesų Raulis jau toks reformatorius ir tiek daug nuveikė žmogaus teisių srityje? Dar būdamas gynybos ministras, jis dažnai užjausdavo kubiečius dėl jų nepriteklių, stojo už ekonomines reformas šalyje, netgi nurodydavo pavyzdį – Kinijos ekonomikos liberalizavimo modelį, kuriuo esą reikia sekti. Bet ir dabar jis nėra savarankiškas, o priklausomas nuo vyresniojo brolio ir aplinkos, ypač kariškių, kurie, kaip bebūtų keista, kontroliuoja svarbiausią šalies pajamų šaltinį – turizmą. Italų „La Repubblica” rašė, kad, be kita ko, Raulis idealizuoja sovietinį komunizmą, nenusimano apie tarptautinius reikalus, mėgsta degtinę ir žaisti domino. Tai diktatorius, tik kito sukirpimo, teigia laikraštis.

O tuo metu ištikimas Havanos bičiulis Venesuelos prezidentas Hugas Chavezas nepaliauja siutinti Briuselio ir Vašingtono.

Nors jis pareiškė, ketinąs atsiprašyti ir net broliškai apkabinti pernai lapkritį viešai įžeistą Ispanijos ministrą pirmininką ir karalių, Europos Sąjungos šalims pagrasino nutrauksiąs naftos tiekimą, nes Europos Komisija priėmė direktyvą, pagal kurią apriboja nelegalių imigrantų atvykimą į Bendrijos šalis. „Tos šalys, kurios ratifikuos šį dokumentą, negaus nė lašo Venesuelos naftos”, – sakė jis Karakase ir pakvietė Amerikos valstybių organizaciją bei Afrikos sąjungą vienytis prieš ES vykdomą diskriminacinę politiką.

Kiekviename mūsų slypi diktatorius…

Jeigu aš Jūsų paklausiu, ką žymi birželio 22-oji, turbūt tik vyresnio amžiaus žmonės – ar iš savo gyvenimiškos patirties, ar iš istorijos vadovėlių – pasakys, kad tą ankstų sekmadienio rytą prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Dabar pasakytume, kad tuomet nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą.

Karas yra karas, ir baisiausia, kad jame žūsta žmonės, daugiausiai, visai nekalti, niekuo dėti dėl diktatorių fantastinių idėjų ir užgaidų. Manoma, kad per II pasaulinį karą žuvo iki 50 milijonų žmonių. Būtent šis karas pagimdė kitus baisius recidyvus. Ruošiantis jam, Sovietų Sąjunga pagal nusikalstamą paktą su Vokietija užėmė vakarinius pakraščius, taip pat ir Lietuvą, o juose Stalinas tvarkėsi kaip tinkamas. Skausmingos prieškario ir pokario tremtys, didžiulės netektys ir išnaikintas genofondas – štai to konflikto tarp Stalino ir Hitlerio pasekmės.

Daug yra nuomonių kas gi iš šių diktatorių geresnis. Taip, vien iš jų pasirinkimas dvelkia cinizmu: juk abu buvo despotai, visai nesirūpinę ištisomis tautomis ir rasėmis. Hitleris naikino žydus ir kitų rasių elitą, Stalino vykdė socialinio ekonominio gyventojų sluoksnio genocidą. Sakoma, kad abu diktatoriai tokiu būdu stengėsi stiprinti savo imperijas. Tačiau abi jos žlugo – suiro, susiskaldė, o jų valdovų laukė gėdinga baigtis. Tik kuriantis demokratinei visuomenei valstybė stiprėja. Tai aksioma.

Tačiau Vakarų spaudoje pasirodė sensacingų svarstymų, kad ir šių dienų pasaulyje yra daug diktatorių, kurie rengia baisius planus, ir net kiekviename mūsų yra šiek tiek Stalino ir Hitlerio…

Nenumokime į tai ranka, įsiklausykime – į save, į savo vadovą, į valstybės lyderį. Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar koks nors iš jų neišsigims į naujo karo sukėlėją, ar mes patys jame neišugdysime diktatoriaus.

Nacių ir sovietų simbolikai – amen!

Anądien važiuoju, o šalia prie sankryžos sustoja galingas plerpiantis, dar turbūt karo laikų trofėjinis motociklas su jo vairuotoju, kuris užsivožęs vokišką šalmą su svastika, ant odinio švarko nugaros ryškiai užrašyta “Samogitia”, suprask, Žemaitija… Motociklas staiga užlindo prieš mano mašiną, barzdotas vairuotojas man parodė bevardį pirštą ir nurūko…

Tai, kad Seimas pagaliau uždraudė sovietinę ir nacistinę simboliką – ilgai lauktas sprendimas. Nesukaltimui prilygintas naudojimas tiek nacistinės Vokietijos, tiek buvusios SSRS herbų, vėliavų, ženklų, uniformų, kūjų ir pjautuvų, svastikų, žvaigždžių ir t.t. Draudžiama dainuoti nacistinius ir sovietinių laikų himnus, demonstruoti nacionalsocialistų arba komunistų partijų lyderių atvaizdus ir pan.

Suvulgarinti galima kiekviena gerą žingsnį. Socialdemokratai Seime susirūpino, kad jie dabar negalės rodyti savo idėjinio lyderio ir anų laikų simbolio A.Brazausko atvaizdo. Naujienų agentūra „Interfax”, pirmoji pranešusi šią žinią, rašo, kad sunkumų iškils ir grojant Rusijos himną, kurio melodiją Kremlius nusikopijavo iš sovietinės Aleksandrovo muzikos. Kai kas prie nusikalstamos simbolikos ragino įtraukti ir „Armijos Krajovos” ženklus.

Bet štai partijų simbolikoje tokie ženklai gali likti, nusprendė parlamentas. Posėdyje buvo pašiepta, kad R.Pakso partiečiai išvengė papildomo triūso keisti savo erelį… Beje, šios partijos lyderis kilęs būtent iš tos pačios „Samogitijos” ir dar nepareiškė atsiribojąs nuo Žemaitijos atsiskyrimo šalininkų…

Šiaip ar taip Lietuva žengė drąsų žingsnį ir tuo prisidėjo prie didžiųjų Europos valstybių, jau seniai uždraudusių nacistinę simboliką. Pernai sausį panašų įstatymą norėjo priimti estai, bet susizgribo, kad su Bronzinio kareivio paminklo nukėlimu geriau nekelti naujo skandalo.

Ką dabar parodytų tas „krūtas” žemaičių bernas ir nacių pamėgdžiotojas, skuodęs vokišku motociklu Vilniaus gatvėmis?

PGS: Vilnius tampa “pilkuoju kardinolu”

Žinia apie galimą amerikietiškos Priešraketinės gynybos sistemos (PGS) dislokavimą Lietuvos teritorijoje įgavo tarptautinio skandalo bruožų. Bet paprastai tokios naujienos „į apyvartą“ paleidžiamos dėl keleto priežasčių: jomis zonduojama priešininko nuomonė ir laukiama jo reakcijos bei norima duoti naują postūmį užstrigusiam procesui.

Rusijos reakcija jau žinoma: Maskva su neslūgstančiu įtūžiu atmeta tiek 10 raketų šachtų dislokavimo planus Lenkijoje, tiek radiolokacinės stoties įkurdinimą Čekijoje. Jų nė kiek nenutildo raminantys Vašingtono įtikinėjimai, kad priešraketinis skydas jokiu būdu nenukreiptas prieš Rusiją, o tik skirtas pažaboti galima smūgį iš Irano ar Šiaurės Korėjos. V.Putinas jau yra pagrasinęs, kad tokiu atveju PGS priglausiančios Rytų Europos šalys rizikuoja tapti rusiškų raketų taikiniais.

Galima tik įsivaizduoti, kokia bus Maskvos reakcija, jei iš tikrųjų kada nors 10 amerikietiškų šachtų kokiu 1000 kilometrų priartėtų prie vakarinių Rusijos sienų. Ji kaip mat paspartintų vidutinio nuotolio raketų „Iscander“ dislokavimą Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, galbūt čia pasirodytų ir galingesnis branduolinis ginklas. Prie Baltijos jūros iškart pakviptų paraku.

Kitas klausimas, ar to reikia bijoti? Lietuva ne kartą tampė liūtą už ūsų. Dėl to santykiai su Rusija netapo nei geresni, nei blogesni. Jie ir toliau išlieka šaltoki, nors naujos viltys siejamos su naujuoju Rusijos prezidentu D.Medvedevu.

Jeigu Vašingtono ir Varšuvos pareigūnų tvirtinimuose, kad, derybų su lenkais nesėkmės atveju kaip alternatyvą PGS dislokavimui JAV mato Lietuvą, yra bent kruopelė tiesos, Vilnius turėtų pripažinti, kad jis įsivėlė į pavojingą žaidimą. Lenkijos užsienio reikalų viceministras W.Waszczykowskis naujienų agentūrai „Reuters“ sakęs, kad būtent „Lietuvos gynybos ministras gegužės mėnesį pats pasiūlė dislokuoti priešraketinio skydo elementus jos teritorijoje“, nors Juozas Olekas neigia, kad vyksta kažkokios derybos. Atrodo, kad Vašingtonas Varšuvos rankomis ima žarstyti karštas žarijas.

Iš tiesų, šis skandalas įsiliepsnojo, kai ėmė strigti JAV ir Lenkijos derybos dėl PGS. Čekai sutiko iki 2011 m. priglausti amerikietišką radarą (liepą jau bus pasirašyti susitarimai), o Lenkija už 10 priešraketinių šachtų netoli Gdansko reikalauja modernizuoti jos karines pajėgas. Premjeru tapus Donaldui Tuskui, Varšuva iškėlė naujas sąlygas: Pentagonas turi jiems atsiųsti artimo ir vidutinio nuotolio raketų kompleksus „Patriot PAC-3“, THAAD arba AMRAAM.

Lenkijos gynybos ministras Bogdanas Kliczas pareiškė tikįs, kad JAV Lenkiją laikys tokiu pačiu strateginiu partneriu kaip Egiptą ar Pakistaną ir ginkluotųjų pajėgų modernizavimui skirs dešimtis milijonų dolerių. Laikraštis „Financial Times“ cituoja Pentagono atstovo žodžius, kad tokia parama Lenkijai neįmanoma, ji išprovokuotų dar didesnį Maskvos pasipriešinimą.

Laikraštis pažymi, kad derybos su Lietuva vyksta jau beveik mėnesį, bet kartu Vašingtonas tikisi, kad lenkų nelankstumo atveju čekai galėtų priklausti dar ir 10 priešraketinių šachtų.

Matyt, Lenkija ieško įvairių variantų, kaip išplėšti kuo didesnės naudos iš PGS dislokavimo savo teritorijoje. Siekiai pragmatiški ir nesmerktini. Tačiau ginant savus interesus spekuliuoti gera kaimynyste yra neatsakinga.

Šiaip ar taip, Lietuva tampa vis reikšmingesne tarptautine žaidėja. Jis vis labiau primena „pilkojo kardinolo“ vaidmenį regioninėje ir globalinėje politikoje. Jeigu kilęs skandalas turės rimto pagrindo, tai, kaip pastebi „Financial Times“, kitą savaitę Vakarų Sibire prasidedančiame Rusijos ir ES viršūnių susitikime Vilnius gero žodžio iš debiutuojančio D.Medvedevo sulaukti tegu nesitiki…

NATO karavanas toliau žengia į Ukrainą

Pirmadienį oficiali NATO derybų delegacija, kuriai vadovauja generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, atvyko į Kijevą. Taip su Ukraina prasidėjo intensyvios konsultacijos, kurias numatė pavasarį Bukarešte vykęs Aljanso viršūnių susitikimas. Galutinis šių pasitarimų tikslas – įsitikinti, ar Ukraina pasirengusi priimti Narystės šioje organizacijoje planą, o vėliau – ir pačiai narystei.

Iš karto reikia pasakyti, kad Maskvoje šis vizitas sukėlė erzelį. Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, dalyvavęs Sevastopolio įkūrimo 225-ųjų metinių iškilmėse, pareiškė, kad, jeigu Ukraina stos į NATO, jos piliečiams bus įvestas vizų režimas.

Aukštas svečias iš Maskvos uostamiestyje įsivėlė į polemiką ir su Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka, ir su ministre pirmininke Julija Tymošenko. Abi šalys savo sveikinimuose priminė, kad tai – jų miestas: Rusijos atstovai jį vadino „rusų šlovės didvyriu“, o Ukrainos vadovai – „ukrainiečių jūreivių pasididžiavimu“. Tačiau pirmo neišlaikė S. Ivanovo nervai. Sveikinimo kalboje jis pagrasino Kijevui vizų režimu, kurį esą įves NATO, kai tik Ukraina taps jos nare. „Tai palies dešimtis milijonų žmonių Rusijos ir Ukrainos teritorijoje, ir jų judėjimas bus apsunkintas“, – graudeno svečias iškilmių dalyvius. Įvedus vizų režimą, būtų sunkiau patekti į Krymo kurortus, o vicepremjeras abejoja, ar amerikiečių, anglų ir vokiečių turistai taip jau ir suplūs į Krymą. Dar jis pranašavo karinio pramoninio komplekso ryšių susilpnėjimą ir apskritai pavojų valstybiniams santykiams. Drąsindamasis jis pareiškė nesijaučiąs svečiu Ukrainos žemėje…

Kad konfliktas būtų nuslopintas, Sevastopolyje vienu metu buvo atidengti du paminklai: Rusijos imperatorei Jekaterinai Antrajai ir Ukrainos etmonui Piotrui Sagaidačnui, kuris ne tik kovojo su turkais, bet ir kartu su lenkų pulkais XVII a. pradžioje puolė Maskvą…

Sevastopolis – ne šiaip sau tapo valstybių incidento vieta. Šiame Juodosios jūros uoste susiduria Rusijos ir Ukrainos interesai, kas valdys strategiškai svarbų placdarmą. 2017 m. baigiasi uosto nuoma Rusijai, ir, atrodo, jos pratęsti Kijevas nežada. Rusijos karinis laivynas turės palikti Juodosios jūros akvatoriją ir tuo atveju, jei Ukraina bus priimta į NATO.

Jau beveik 10 m. čia išsilaipina kartu su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis pratybas rengiantys NATO kariškiai. Paradoksalu, kad Ukrainai priklausančiame uoste sakomos grasinamos kalbos, aidi protestai prieš Aljanso karinių laivų vizitus. Per NATO delegacijos vizitą į Kijevą prie Aukščiausiosios Rados taip pat vyko narystės šalininkų ir priešininkų mitingai. Apklausų duomenimis, dauguma ukrainiečių pasisako prieš narystę NATO.

Tačiau, kaip sakoma, karavanas eina pirmyn. Birželio 13 d. Ukraina prisijungė prie NATO oro erdvės kontrolės sistemos. Kijevas aktyviai dalyvauja kone visose Aljanso operacijose: jis pasiuntė savo taikdarių į Afganistaną, Kosovą, jo laivai patruliuoja Viduržemio jūroje, kur tęsiasi antiteroristinė operacija. Kijevas teigia pasirengęs dalyvauti formuojant NATO greitojo reagavimo pajėgas, kurias sudarys apie 12 tūkst. Aljanso kareivių ir kurios galės būti permestos į bet kurį pasaulio krizės regioną.

Vis dėlto pasitikdamas NATO delegaciją, V. Juščenka kritiškai įvertino Ukrainos karinių pajėgų būklę. Jo žodžiais, beviltiškai paseno 85 proc. zenitinių kompleksų, 55 proc. kovos lėktuvų, 84 proc. laivų, 61 proc. automobilių technikos. Tai dar kartą patvirtina Vakarų nuogąstavimus, kad Ukrainos narystė Aljanse taps sunki našta kitoms bloko šalims.

Rusija būtent dabar didina Kijevui spaudimą dar ir todėl, kad Ukrainoje nesibaigia valdžios krizė. Šeštojo šaukimo Parlamentas niekaip negali apsispręsti dėl valdančiosios koalicijos. Nuolatiniai nesutarimai tarp prezidento ir ministrės pirmininkės drąsina Maskvą. Štai ir vėl koncernas „Gazprom“ pareiškė, kad Ukraina ir toliau vagia Vakarams tiekiamas dujas. O užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pagrasino, kad nuo kitų metų pradžios dujos kainos Ukrainai bus padidintos dukart… Praėjusią savaitę Sankt Peterburge V. Juščenka akis į akį kalbėjosi su naujuoju Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, ir šis pakartojo iš Vladimiro Putino išmoktą frazę, kad Ukrainos narystė NATO pažeis visas geros kaimynystės normas.

Pietų Portugalija: tokia neįprasta ir miela

Gavę „organizuotos” kelionės į Afriką pamoką, nutarėme griebtis įprasto mums būdo pažinti kraštą – keliauti automobiliu, laikant rankose žemėlapį. Gerą, detalų atlasą už 8 eurus pavyko nusipirkti tik Portugalijoje.
Toremolinoje, mūsų mielai gidei Astai padedant, už 100 eurų trims paroms išsinuomojome nedidelį automobilį. Tiesa, mums norėjosi įprasto Peugeot 206, kurių, beje, Ispanijoje ir Portugalijoje aibė, tačiau automobilių nuomos agentas, atvykęs į viešbutį, teigė, kad siūlomi turimi C1 kategorijos automobiliai, ir dabar laisvas 1,3 litro metų senumo penkių durų KIA. Kaina irgi išaugo iki 135 eurų – bendras draudimas, apdraustas priekinis stiklas ir žibintai ir t.t. Benzino įpilta tiek, kiek turime ir grąžinti. Ką darysi…

Rojus ir antirojus

Tiesą sakant, nerimo buvo: nors automobilis naujas (firma nuomoja tik iki metų panaudotus, nes ji nerizikuoja jų remontu ir klientų saugumu), tačiau nežinomi jo kaprizai, galingumas, įtarimų kėlė ir keliai, jų ženklai, buvo prigąsdinti ir vairuotojų elgesio kultūra – vis dėl to pietūs…

Atstumas tarsi ir nedidelis – iki pietinės Portugalijos, tai yra apie 400 km į vieną pusę. Bet dėl nedidelio variklio galingumo vengėme važiuoti per Siera Nevada kalnus, kurių serpantinus prisiminiau dar nuo kelionės į Seviliją laikų. Tad po sočių pusryčių viešbutyje pasukome į šiaurę – pro Malagą ir Antiguerą. Jau pirmasis kelių įspūdis buvo geras – nuorodos aiškios, nuolat kartojamos, dažniausiai – gerokai prieš posūkį, apribojimų nedaug, remontuojamų atkarpų – taip pat. Greitkeliuose greitis paprastai ribojamas 120 km. Mokamų kelių Andalūzijoje – vienas kitas (toks pasitaikė iš Malagos vykstant į Kadizą ar Gibraltarą).

Be problemų apsukome Antiguerą ir šovėme link Sevilijos. Paprastai kelionėje atsiranda didžiausia problema – tualeto paieška, tad, norėdami suderinti naudinga su maloniu, netoli šio didmiesčio išsukome į eilinį ispanų kaimelį, kuriame radome ne tik puikios kavos, sąlygas gamtos prievolei atlikti, bet ir Andalūzijos medžiotojų artelę. Iš sumedžiotų trofėjų ispanai siuva kailinius, daro įvairius odos, kaulo dirbinius, prekiauja žvėriena. Tiesa, kainos šioje parduotuvėje nemažos – vis dėl to rankų darbas…

Už Sevilijos papuolėm … į rojų. Taip išvertus vadinosi nedidelis miestelis Paradas (kirčiuojant paskutinį skiemenį). Paradoksas tas, kad tai antipodas įsivaizduojamam provincijos rojui. Miestelyje – plačios gatvės, bet yra ir savas senamiestis, turgus, prekybos įstaigos. Pavyko rasti vieną veikiančią užeigą, tačiau ji buvo pasibaisėtinai šiukšlina: vyną gurkšnojantys kaimo vyrai žemės riešutų lukštus ir popierius mėtė tiesiai ant grindų, aplink metėsi plastikiniai buteliai, nuorūkos. Jaunas barmenas net nejautė nepatogumo prieš užsienio turistus, kurie šiame Dievo užmirštame „rojuje”, matyt, buvo reti svečiai. Nykų įspūdį sustiprino šmirinėjančios tingios katės ir prie durų snaudžiantys šunys. Gatvėse – tylu. Mat, siesta. Paskui žinovai pasakos, kad tokios užeigos Ispanijoje – krašto identitetas ir pasididžiavimas…

Europos ar pasaulio pabaiga?

Iki pajūrio Portugalijos ir Ispanijos siena eina viršuje užtvenktos Guadianos upės farvateriu. Nesukame nei į Ajamontę, nei į garsųjį Faro uostą, o kelrodėse matome Lagoso miestą. Apsukę jį (čia dar grįšime), už 40 km patenkame į Dievo užmirštą Portugalijos kampelį – Sagresą. Miestelis mus pasitinka užrašu, kad čia esą pasaulio pabaiga. Ne, tik Europos. Mažas miestelis įsikūręs vos už 6 km esančio labiausiai nutolusio Europos taško Sent Vinsento kyšulio. XV amžiuje Portugalijos princas Henrikas pravarde „Jūreivis” nusprendė pastatyti tvirtovę ir navigacijos mokyklą bei planavo atidaryti laivų statyklą mažame užutėkyje.

Jeigu ne stebuklingo dydžio ir teritorijos tvirtovė ant uolėto 30 m aukščio kranto, Sagresas nieko nesudomintų. Tiesa, čia yra nemaža laivų prieplauka, viliojanti turistus visokiais malonumais, keletas parduotuvių, kavinių, auga įspūdingo dydžio kaktusai, migdolų medžiai, kedrai ir kt. Čia skani, tik 1,2 euro kainuojanti „normali” kava su vaizdu į vandenyną, nesunkiai radome ramią nakvynę už 30 eurų. Vakare valgėme nacionalinį portugalų patiekalą – griliu pakeptas sardines. Už 8 iškeptų žuvelių (pasūdytų, būtinai nevalytų), indelio salotų ir raudono (kažkodėl – ne balto) vyno taurės porciją mokėjome 9 eurus. Skanu ir lengva…

Bet, žinoma, nepalyginamas jausmas, kai, užmokėjęs 3 eurus, įžengi į forto teritoriją. Nuo vandenyno pučiantis stiprus vėjas plėšia drabužius ir kuprines, milžiniškos Atlanto bangos daužosi į uolėtą skardį, kuris neapsaugotas jokia tvorele (puiki vieta savižudybei), akys vos aprėpia metalines Atlanto platybes, kuriose vienur kitur boluoja laivas, klykia stambios žuvėdros. Augmenija šiame akmenuotame iškyšulyje žema ir skurdi. Rytais iš jos pakyla ir kūną nusėja debesys skaudžiai kandančių muselių. Keletas žvejų sumerkė ilgas meškeres ir tikisi laimikio…

Kiek tolėliau – Sent Vincento iškyšulys, kur jau verda prekyba suvenyrais, įvairiais daiktais ir kur pučia tas pats stiprus, nors nešaltas Atlanto vėjas, kiek užmato akys, bangos daužosi į aukštas juodas uolas. Tačiau pats iškyšulio įtvirtinimas ir navigacijos bazė uždaryta: mat, čia Portugalijos gynybos ministerijos valdos…
Stengiamės išnaudoti keletą likusių valandų iki kelionės į viršų ir prigulame vietiniame nedideliame paplūdimyje. Vanduo šaltas, bet smėlis kaip Palangoje, žmonių vienas kitas, stačios uolos ir pasiutęs okeano šėlsmas. Ima lynoti. Tai ženklas, kad reikia judėti.

Portugališko kaimo jaukuma

Mums maga pasidairyti po Portugalijos kaimelius, ir vingiuotame kelyje link Lisabonos tokių pasitaiko. Tarp senų apleistų alyvmedžių, kurie dar tik krauna savo vaisius, boluoja švarūs ir šviečiantys portugalų nameliai. Netoli Karapateiros pasukame į šalį šiek tiek užkąsti atsivežto sauso maisto (portugališkas pienas su bandelėmis ir lietuviškų lašinių bryzelis: tas visada praverčia…). Prie mūsų sustoja prancūzų džipas, ir jie dar tą patį. Tolumoje – melsvas vandenynas…

Bordeiros kaimelis – lyg atvirutėje. Mažytė bažnytėlė, švarutės gatvelės, vienas kitas žmogus, pririštas asiliukas, kiemeliai išdėlioti mozaikomis, parduotuvė su sėdinčiais nuobodžiaujančiais vietiniais senukais. Siesta. Atrodo, kad ji šiuose kraštuose – amžina. Niekas niekur neskuba. Skaitau, kad kai kas tai vadina tinginyste. Na jau…

Karšta. Bet nuo vandenyno pučiantis vėjas atgaivina, ir mes vėl šioje tolimoje žemyno tyloje iš besitvarkančio kavinukės savininko išprašom po puodelį „normal” kavos, kuri čia iš tiesų puiki ir palyginus pigi.
Suprantu, kad šis kaimelis netoli vandenyno – tai idealus pietų Portugalijos provincijos vaizdelis. Ir nuo Sagreso nuvažiavęs kokius 30 km, dar nepasiekęs Aljezuro, suku į dešinę, tikėdamasis išlįsti kažkur vėl prie Lagoso. Tačiau nauju asfaltuotu keliuku tenka pervažiuoti aukštokus kalnus, gerai, kad serpantinai tušti, kad KIA tokia judri ir mažagabaritinė, bet vis tiek delnai po keleto viražų drėksta…

Vandenyno grotų sužavėti

Apie Lagoso, kurį pasiekiame maždaug po 20 km, unikalumą esame jau girdėję. Iš visos pietinės Portugalijos pakrantės, o gal ir Europos jis išsiskiria specifiniu kranto reljefu. Čia, uolėtuose, įvairias gyvūnų, žmonių, daiktų formas primenančiuose ir saulės šviesos tonuotuose grotuose buvo kuriame kino „bojevikai”, čia vyksta įspūdingos lenktynės. Pervažiavę miestą gana netikėtai sustojame ant tokių įprastų šiam kraštui vandenyno skardžių. Tik paskui pastebime, kad kai kurie turistai stačiais laipteliais leidžiasi žemyn, ir čia, prie pat vandens, jų laukia nedideli, judrūs kateriukai, siūlantys už 10 eurų ekstremalią pusvalandžio kelionę – po Lagoso grotus. Laivelis, blaškomas aukštų bangų, lankstosi tarp jūros uolų, tamsiausių užutekių, uolų nišų, kurių viršuje tai švysteli saulė, tai išnyra it statulos visokio pavidalo žvėrys, o čia pat ant jų kabarojasi vikrūs krabai… Vėjas, saulė ir tamsa: štai tas nepakartojamas įspūdis, kuris nustelbia nemažą pasiplaukiojimo baimę, kad net pirštai nubąla, tvirtai įsikibus į katerio rankenas…

Bet temsta, ir, kaip įprasta, reikia pasirūpinti nakvyne. Už Portimao – nedidelis (iš pirmo žvilgsnio ir į aną panašiu pavadinimu) Lagoa miestelis. Gal pirmą kartą susiduriame su gyvenviete, kurioje nėra viešbučių ar „pensionų”. Tokių čia vietiniai nežino. Dvi močiutės, sutūpusios siaurame daržovių parduotuvės koridoriuje, nori pasakyti, kad nakvynės šiame mieste ir neieškotume. Kodėl? Praradę viltį nuojautos vedini bandome išvažiuoti iš miesto. Ir čia – motelis. Nedidelis, neištaigingas, su naktį šmirinėjančiom pelėm ir dar kažkokiais gyviais, bet vis dėl to – nakvynė baltoje patalynėje (už 33 eurus). Gerai, kad vežėmės portugališko „Porto” vyno…

***

Štai tuo reiktų ir baigti. Galima daug rašyti apie pietiečių vairavimo specifiką, jų maistą, jo kainas, bet tai būtų ilga ir galbūt ne visai objektyvi stebėsena. Patvirtinsiu tik viena: bet kurioje kelionėje, juo labiau Ispanijoje ir Portugalijoje, verta iškrypti iš kelio, patirti ekstremalių pojūčių, paklaidžioti, kad pajustum krašto specifiką, kad galėtum pasakyti: tai buvo bet kokių pinigų verta kelionė. Kad praeis keletas savaičių, ir tu naktimis sapnuosi kiekvieną žingsnį, ir tau labai norėsis ten grįžti…

Ar grįš Taivanas į Kiniją?

Trečiadienį tarp Kinijos ir jos nepripažinto Taivano prasidėjo derybos dėl ekonominio bendradarbiavimo. Jos atsinaujino po 9 m. pertraukos. Taivano delegacija pirmą kartą istorijoje atskrido į Pekiną. Derybose nekalbama apie šios nuo Kinijos atsiskyrusios provincijos statusą. Pekinas teigia, kad tai – nesvarstytinas klausimas, o apžvalgininkai tvirtina, kad šie kontaktai ir yra tam tikra valstybinių politinių derybų pradžia.

Iniciatyvą atnaujinti beveik dešimtmetį įstrigusias derybas parodė nauja kovą išrinkta Taivano administracija. Buvęs Taipėjaus meras, Hovardo universiteto auklėtinis 57 m. Ma In Cziu dar savo rinkimų kampanijoje žadėjo pagerinti santykius su žemynine Kinija. Savo 20 minučių kalboje per inauguracijos iškilmes gegužę naujasis Taivano administracijos vadovas sakė, kad būtina kuo greičiau atnaujinti transporto ryšius su Kinija per sąsiaurį, skatinti ekonominę integraciją ir investicijas iš žemyno, atidaryti atstovybes. Įdomu, kad jau po savaitės į Pekiną išvyko didelė Taivano delegacija. Tačiau ir naujasis Taivano vadovas pasisakė prieš susijungimą su Kinija ir net neketina apie tai vesti derybų. Jo pozicija apibūdinama trimis „ne“: ne – susijungimui, ne – nepriklausomybei, ne – problemų sprendimo būdams iš jėgos pozicijų. Savo interviu jis teigė, kad „politinė Kinijos sistema Taivanui nepriimtina“.

Kinijos Respublika buvo įkurta 1912 m., tačiau jos pavadinime žodis „Liaudies“ atsirado po Antrojo pasaulinio karo, 1949 m. Protestuodami prieš komunistinę valdžią, dešinieji, vadinamieji čankaišistai iš Gomindano partijos, pabėgo į Taivano salą ir užsiblokavo Taipėjuje. 2 mln. pabėgėlių tuomet prisijungė prie 6 mln. vietos gyventojų. Pekinas iki šiol šį administracinį vienetą laiko nedaloma Kinijos teritorija ir siekia suvienyti valstybę principu „dvi sistemos – viena šalis“.

Taivanas turi daug nepriklausomos valstybės bruožų, tačiau oficialiai nepriklausomybės nėra paskelbęs. Jis nėra Jungtinių Tautų narys, o provincijos lyderis, kaip ir Palestinos, vadinamas administracijos vadovu. Taipėjus, matyt, neketina aštrinti santykių su žemynine Kinija ir skelbti nepriklausomybės, nes Pekinas tuo atveju yra pažadėjęs panaudoti karinę jėgą. Toks paradoksalus Taivano politinis statusas visai tinka jo gyventojams, kurių gyvenimo lygis per 60 atsiskyrimo metų labai išaugo. Dar ir dabar, įvažiuojant į Taivaną, vizoje įspaudžiamas užrašas „Republic of China“ („Kinijos Respublika“), kaip buvo iki 1949 m., ir tai klaidina nežinančius, kad toks yra neva oficialus Taivano pavadinimas. Tiesa, referendumas dėl nepriklausomybės vis tiek įvyks – jis numatytas kitų metų kovą.

Iki šiol Kinijos ir Taivano santykiuose tvyrojo kasdienė įtampa. Iki 1971 m. Taivanas turėjo net savo atstovą Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje, tačiau vėliau ši vieta atiteko Kinijai, kuri yra ir įtakinga Saugumo Tarybos narė. Taivano prašymas priimti jį į Jungtines Tautas Kinijos pastangomis atmestas jau 15 kartų. Kai tik Taivane prasideda rinkimų kampanija, Kinija užutekyje pradeda karines pratybas, į kovinę parengtį perveda šimtus raketų, dislokuotų Pietų Kinijoje priešais Taivano salą.

Nei Vakarai, nei Rytai, nei 23 mln. Taivano gyventojų nenori aštrinti situacijos. Ypač pastarieji. Gyvenimo lygis Taivane ypač išaugo ir yra keliskart aukštesnis negu Didžiojoje Kinijoje. Jis per keletą dešimtmečių sugebėjo tapti informacinių technologijų lyderiu. Čia gaminama apie 70 proc. pasaulio procesorių plokščių, 72 proc. nešiojamųjų kompiuterių, 79 proc. delninių kompiuterių, 83 proc. bevielio tinklo įrangos. Gamybos sąnaudos čia daug mažesnės negu Jungtinėse Valstijose. Be to, čia gerai išvystyta cukraus ir tekstilės pramonė. O bendrasis vidaus produktas vienam Taivano gyventojui net 12 kartų didesnis negu Kinijos…

Taigi abiejų Kinijų susijungimo perspektyva, ko gero, nežavi nei žemyno, nei salos gyventojų. Belieka deklaratyvaus politinio statuso problema, kuri, kaip ir visame pasaulyje, pradedama spręsti nuo mažų konkrečių klausimų.

Prošvaistės Katynės byloje?

Katynės byla vėl tampa Rusijos ir Lenkijos santykių kertiniu akmeniu. Atrodo, atsiranda vilčių, kad šie santykiai pagerės, nes Maskvos miesto teismas patenkino lenkų karininkų, sušaudytų Katynėje, artimųjų ieškinius dėl reabilitacijos.

Baisus Stalino nusikaltimas 1940 m. ilgus dešimtmečius gadino dviejų slavų šalių santykius, ir dabar turėtų ateiti metas atkurti istorinį teisingumą. To reikia ne tiek lenkų tautai, kiek pačiai Rusijai.

Apžvalgininkai savo komentaruose pabrėžia, kad viena iš didžiausių ir sisteminių Rusijos problemų – nuoseklus nenoras pripažinti gėdingus šalies istorijos puslapius, jos lyderių padarytas klaidas, išaukštinant pergales ir nutylint pralaimėjimus. Vien tik praėjusį šimtmetį tokių nesėkmių galima priskaičiuoti daug – nuo žiaurių bolševikinio perversmo represijų iki Baltijos šalių okupacijos ir trėmimų. Į šį sąrašą Kremlius gali įsirašyti ir Lenkijos karininkų sušaudymą Katynėje netoli Maskvos.

Priminsiu, kad Stalino nurodymu 1940 m. kovo 5 d. buvo nuteista sušaudyti daugiau kaip 20 tūkst. lenkų karininkų ir inteligentų, paimtų nelaisvėn per 1939 m. rugsėjį ir spalį vykusias operacijas Lenkijos pasienyje. Tuo metu Raudonosios armijos pusėje hitlerininkams priešinosi kelios lenkų divizijos, tačiau sovietų kariuomenė pagal Maskvos ir Berlyno pasirašytą nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus puolė vaduoti neva jiems priklausiusių vakarinių pakraščių, ir tuomet buvę kovų draugai lenkai tapo mirtinais priešais: į nelaisvę pateko apie 240 tūkst. Lenkijos kareivių ir karininkų. Netrukus prasidėjęs dalies jų ypatingasis teismo procesas sunaikino daugiau kaip dešimtadalį suimtų lenkų kariškių. Taip Raudonoji armija įnešė savo indėlį į susitarimų su fašistine Vokietija ir slaptųjų protokolų įgyvendinimą, padėjo palaužti lenkų pasipriešinimą ir sudarė geras sąlygas 1941 m. karui su Sovietų Sąjunga.

Suimtuosius šaudė senos vokiečių gamybos pistoletais – kad būtų mažiau įtarimų, jog taip pasielgė oficiali sovietų valdžia. Juk tuo metu panašias operacijas vokiečiai vykdydavo ir Lenkijoje. Lenkus atvesdavo į specialų kambarį, šaudavo į nugarą ir uždengtu automobiliu išveždavo į mišką ir versdavo į duobes. Paskutines savo gyvenimo valandas belaisviai aprašydavo ant savo kūno cheminiu pieštuku… Žudynių vietos buvo kruopščiai slepiamos.

Pirmųjų žinių apie lenkų genocidą pasirodė dar 1943 m., kai vokiečių okupacinė kariuomenė užėmė Katynės apylinkes. Stalino nusikaltimams ištirti vokiečiai kvietė lenkų medikus, ekspertus ir žurnalistus iš neutralių šalių ir belaisvius iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Kanados kariuomenių. Vokiečių propaganda tuojau pat paskelbė pasauliui apie bolševikų žvėriškumus, tikėdamasi suskaldyti antihitlerinę koaliciją.

Sovietinė komisija Katynėje pradėjo dirbti iškart, atstūmus vokiečius nuo Maskvos. Jai vadovavo vėliau žinomu psichoneurologijos specialistu tapęs ir net savo institutą Maskvoje įkūręs Nikolajus Burdenka. Joje buvo ir rašytojas Aleksejus Tolstojus, metropolitas Nikolajus, žymių armijos vadų. Komisija padarė išvadą, kad lenkus sušaudė vokiečiai, tačiau tyrimo rezultatai buvo susegti į ypatingo slaptumo segtuvus ir paslėpti ypatingajame archyve.

Naujausiais laikais tik Michailas Gorbačiovas pagaliau nusilenkė prie memorialo Katynėje ir pripažino, kad dėl žudynių kaltas NKVD. 1992 m. spalį Borisas Jelcinas davė nurodymą išslaptinti slaptus archyvus ir paskelbė Lavrentijaus Berijos pasirašytą politinio biuro nutarimą. Šis žingsnis tapo naujo Katynės proceso pradžia. 1995 m. Ukraina, Rusija, Baltarusija ir Lenkija pasirašė specialų protokolą dėl dalyvavimo naujame bylos tyrime. Tačiau Rusijos vadovu tapus Vladimirui Putinui, Katynės byla vėl buvo užmiršta, nes 2005 m. Rusijos karinė prokuratūra paskelbė, kad genocido prieš lenkų piliečius nebuvo ir niekas iš nužudytų karininkų artimųjų nėra laikomas nukentėjusiu.

Tokia formuluotė dviejų šalių santykius dar labiau komplikavo. Tuomet šie nukentėjusieji pradėjo asmeniškai kreiptis į Rusijos teismą, reikalaudami istorinės tiesos. Maskvos teismas nedrįso atmesti jų ieškinių. Šį pažangų gestą apžvalgininkai tapatina su naujo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo atėjimu į Kremlių, tačiau kartu jie ragina nepervertinti demokratijos plėtros Rusijoje.