Ketvirtadienį 26 NATO šalys pritarė, kad būtų atnaujinti visi ryšiai Rusija. Septynis mėnesius po karo Kaukaze santykiai tarp Maskvos ir Briuselio buvo įšaldyti. Rusijos ir NATO taryba po agresijos prieš Gruziją nesirinko nė karto. Tačiau šį Aljanso sprendimą kai kurios šalys vertina prieštaringai, o laikraštis „The Wall Street Journal“ pastebi, kad yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl esama nuomonių skirtumų.
Nei Europa, nei Jungtinės Valstijos kol kas nerado balanso tarp saugumo užtikrinimo žemyne ir NATO misijų Afganistane ir kituose karštuose pasaulio taškuose. Vašingtonas dar neparengė jokios strategijos, kuri būtų priimtina visiems sąjungininkams, taip pat tenkintų ir Rusiją. Kita problema – tai skirtingi Rusijos ir tolesnės NATO plėtros vertinimai po karo Kaukaze. Kai kurių Aljanso šalių nuomonė, kad planų plėsti bloką į Rytus reikia atsisakyti, Vidurio ir Rytų Europos valstybes verčia abejoti kolektyvinio saugumo garantijomis.
Josifas Visarionovičius Stalinas (tikr. Džiugašvilis), kurio 56-osios mirties metinės minimos kovo 5 dieną, gyveno šiek tiek ilgiau kaip 73 metus. Iš tiesų tai buvo audringas gyvenimas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams. Dar keisčiau, kad demokratėjant visuomenei šis tironas Rusijoje tampa vis populiaresnis. O gal tai ryški diktatoriaus projekcija į šiandieninį Kremlių?
Pirmadienį sukako lygiai metai, kai palyginti jaunas teisininkas Dmitrijus Medvedevas buvo išrinktas Rusijos prezidentu. 12 mėnesių – gana trumpas laikotarpis, bet per jį daug kas įvyko: tariamas Vladimiro Putino pasitraukimas į valdžios šešėlį, karas Kaukaze, sudėtingi santykiai su Vakarais, ekonominė krizė, pagaliau stiprėjantys neramumai pačioje Rusijoje.