Česlovo Iškausko žurnalistinis dienoraštis

Europai grasina jau ne Iranas…

Rusijos agresija Kaukaze galbūt ne tiek pamokė Maskvą, kiek prablaivė kai kurių Vakarų politikų galvas. Gerokai padelsę, jie puolė svarstyti padėtį regione ir net kalbėti apie palankesnes Gruzijos ir Ukrainos galimybes įstoti į NATO. Aljanso lyderiai dar neleidžia sau aiškiai pasakyti, kad Rusijos operacija prieš Gruziją pagreitins šios šalies įsijungimą į organizaciją. Kol kas vengiama minėti ir Bukarešte numatytą terminą – gruodžio mėnesį, o tik teigiama, kad Gruzijos narystės Aljanse šis konfliktas neatitolins.

Matyt, Briuselyje, kur yra ir NATO, ir ES būstinės, kaip rašo italų „La Repubblica“, svarstoma, kad netgi karinę atsakomybę už padėtį Kaukaze reikėtų perkelti ant ES specialaus taikos užtikrinimo kontingento, apie kurio sukūrimą kalbama jau keleri metai. Tokia Europos žandarmerija būtų sudaryta iš prancūzų policijos junginio, Ispanijos civilinės gvardijos, Portugalijos Respublikos pajėgų, Nyderlandų karališkosios žandarmerijos ir taip toliau. Italija neketina siųsti daugiau kaip 1 tūkst. karabinierių. Kaip ir Libane, Gruzijoje toks kontingentas kontroliuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos sienas, būtų sudarytas iš pėstininkų ir sraigtasparnių.

Bet kol kas tai tik planai, kuriuos Briuselis kuria labai jau lėtai. Užtat Varšuva nustebino nauju siūlymu.

Ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad Lenkija tikriausiai sutiks dislokuoti Jungtinių Valstijų priešraketinės gynybos sistemas savo teritorijoje, nes Vašingtonas ketina patenkinti Lenkijos reikalavimus sustiprinti karinį bendradarbiavimą. Nesunku suprasti, kad tokį abipusį nuolaidumą paskatino Rusijos ir Gruzijos konfliktas. Dar praėjusį lapkritį, kai D. Tuskas nurungė prezidento brolį ministrą pirmininką Jaroslawą Kaczynskį, Varšuva staiga Vašingtonui iškėlė naujus reikalavimus, jei šis nori šalies teritorijoje dislokuoti 10 priešo raketų gaudyklių šachtų, turi aprūpinti ginkluotąsias pajėgas vidutinio ir artimojo nuotolio veikimo raketomis „Patriot“, THAAD arba AMRAAM, taip pat skirti milijonus dolerių kariuomenės technikai modernizuoti. Lenkijos priešlėktuvinės gynybos sistemos beviltiškai paseno, o, kaip parodė įvykiai Kaukaze, Gruzijos priešlėktuvinės sistemos nepajėgė numušti modernių Rusijos bombonešių.

Ginčas tęsėsi daugiau kaip pusę metų. Per tą laiką čekai pasirašė ir parlamente ratifikavo susitarimą dėl amerikiečių radaro dislokavimo Čekijoje. Paskui kilo skandalas, kad raketas galėtų dislokuoti Lietuva, jei derybos su Lenkija nepavyks. Šį ginčą visą laiką lydėjo nesutarimai Lenkijos vadovybėje. Prezidentas Lechas Kaczynskis laikėsi pozicijos, kad „neverta labai rizikuoti“ ir kelti Amerikai naujus aukštus reikalavimus, nes nepasisekus deryboms „Lenkijos padėtis smarkiai pablogės“.

Bet po keturių dienų karo Kaukaze Lenkijos vadovams tarsi atsivėrė akys, ir jau ketvirtadienį į Varšuvą atvyksta JAV delegacija. Lenkijos sostinėje turėtų vykti baigiamasis derybų dėl priešraketinio skydo etapas. Manoma, kad sutartis su Vašingtonu gali būti pasirašyta dar iki prezidento rinkimų Amerikoje, tai yra lapkričio 4 d.

Dabar, kai pasikeitė Lenkijos pozicija, Lietuvoje taip pat atsirastų daugiau drąsos rizikuoti priimti amerikiečių raketas. Rusija pati savo agresyviais veiksmais skatina kaimynines šalis peržiūrėti gynybines nuostatas. Jeigu bendri ES veiksmai užtikrinant saugumą ir stabilumą yra tokie neryžtingi ir chaotiški, nacionalinės Vyriausybės turi pačios užtikrinti savo piliečių saugumą.

Kad tą daryti reikia nedelsiant, įrodo ne tik Rusijos agresija prieš suverenią Gruziją, bet ir Maskvos grasinimai Baltijos šalims ir Lenkijai, kai šios paskelbė bendrą Gruzijos rėmimo deklaraciją. Kaip parodė istorija, Rusijos grasinimai retai kada nevykdomi. Gal šiuolaikiniame pasaulyje jie ir netaptų dar vienu Miunchenu, bet Sausio 13-ąja – kodėl gi ne…

Atrodo, pasauliui vis dėl to grasina ne Iranas.

Kitas Rusijos taikinys – Ukraina?

Iš Kaukazo – vien tik blogos naujienos. Regionas ritasi į ketvirtą per visą istoriją karą, ir visų jų iniciatorė buvo Rusija. 19 a. – carinė, o naujajame – jau neva demokratinė.

Bet gal aš neteisus. Štai Pekino olimpinėse žaidynėse ant pakylos viena kitą džiugiai sveikino ir glebėsčiavosi pneumatinio šaudymo medalininkės rusė ir gruzinė…

Tiesa, tai ir visas džiaugsmas. Gruzijos olimpinė rinktinė, protestuodama prieš karą Kaukaze, ketino pasitraukti iš žaidynių, bet paskutiniu metu nutarė nepainioti politikos su sportu. Tuo metu Kaukaze viskas susimaišė – ne tik žemė su dangumi nuo bombardavimų bei karo dūmų, bet ir šalių pozicijos. Kai visas pasaulis apstulbęs gėrėjosi olimpiados atidarymu, simboliškai susietu su trimis datos aštuonetukais, Gruzijoje, nepaisant visų pasaulinių ugnies nutraukimo tradicijų per žaidynes, plykstelėjo konfliktas.

Dar galima suprasti ar bent paaiškinti Tbilisio rietenas su separatinėmis Pietų Osetija ir Abchazija, tačiau dažnas apie politiką nė nenutuokiantis pilietis klausia: o kuo čia dėta Rusija? Juk jos pajėgos prieš 15 m. priimtu Jungtinių Tautų sprendimu į regioną buvo pakviestos palaikyti taikos. Taikdarių įsipareigojimuose aiškiai pasakyta, kad jie negali kištis į vietinius konfliktus, o tik saugoti priešiškų jėgų atskyrimo liniją, kuri, pavyzdžiui, iki šiol buvo nubrėžta Kodorio tarpeklyje pagal Ingurio upę.

Rusijos kišimasis į Gruzijos reikalus niekaip nepaaiškinamas. Paskelbus Gruzijos nepriklausomybę 1991 m., Adžarija be ginčų įsijungė į valstybės plėtrą, tačiau Pietų Osetija ir Abchazija netrukus paskelbė atsiskiriančios nuo Gruzijos. Separatistų nepripažino nė viena pasaulio šalis, net ir pati Rusija. Tbilisis joms siūlė plačios autonomijos statusą, bet Suchumis ir Cchinvalis veržėsi į Rusijos globą. Michailo Saakašvilio kantrybė trūko, kai pasienyje su Gruzija prasidėjo ginkluotos provokacijos. Jo kariuomenės reidas į Cchinvalį nebuvo sėkmingas: gruzinai turėjo atsitraukti, kai prie Pietų Osetijos sostinės priartėjo jos vadovų pakviesti Rusijos tankai ir šarvuočiai.

Nesitikėjęs, kad į konfliktą taip greitai ir taip įžūliai įsitrauks Rusija, Gruzijos vadovas paskelbė paliaubas, tačiau Rusijos bombonešiai jau barstė bombas net Tbilisio priemiesčiuose… Taip Maskva neva gina Rusijos piliečius Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

Net plika akimi matyti, kad Rusijos tikslai kiti. Jai mažiausiai rūpi čia užsilikę rusų kariškiai, jų šeimos ar net abchazų ir osetinų viltys tapti nepriklausomiems. Pokalbyje telefonu su Jungtinių Vastijų valstybės sekretore Condoleezza Rice Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas  neslėpė, kad Maskvos tikslas – pakeisti dabartinę Gruzijos politinę valdžią ir nuversti teisėtai išrinktą prezidentą M. Saakašvilį. Taip esą Tbilisis bus priverstas siekti taikos. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsisakė kalbėtis su Gruzijos vadovu, taip palaidodamas viltis, kad jis yra liberalesnis už Vladimirą Putiną.

Na, o ką Vakarai?

Kartu su V. Putinu jų lyderiai gėrisi olimpinėmis sportininkų pergalėmis Kinijoje, o George‘as W. Bushas, leipdamas nuo karščio, rašinėja autografus ant pusnuogių paplūdimio tinklininkių kūnų… Beje, jis „išreiškė susirūpinimą“ konfliktu Kaukaze ir Rusijos įsitraukimu į jį. Paryžiaus „Le Monde“ rašo, kad Vakarai bijo paprieštarauti Maskvai, kuri tuojau pat primins Kosovo precedentą. Jeigu jiems reikėtų pasirinkti tarp Maskvos ir Tbilisio, nesunku suprasti, kurią pusę jie palaikytų, rašo laikraštis. Yra ir visiems žinoma ekonominė šio pasyvumo priežastis: Europa maitinama rusiškomis dujomis ir nafta. Dabar kaip niekada toliaregiškas tampa Amerikos viceprezidento Dicko Cheney prieš kelerius metų Vilniuje pasakytas perspėjimas, kad Rusija savo energetikos išteklius panaudos kaip politinę spaudimo priemonę…

Tuo metu kitas Amerikos politikas, buvęs JAV pasiuntinys Jungtinėse Tautose Richardas Holbrooke‘as pareiškė, kad Rusija nori nuversti Gruzijos vadovybę, o kitas jos taikinys bus Ukraina su Krymu ir Sevastopoliu.. Taip Maskva šioms buvusioms sovietinėms respublikoms nori atšaldyti norą tapti NATO narėmis. Vakarų šalys arba nesupranta šių ketinimų, arba savo delsimu vykdo išdavikišką stručio politiką. Viena Lietuva realiais veiksmais neseka šiuo keliu.

Apie dešrą, sportą ir politiką…

Vyresnieji ypač daug gali pasakyti istoriniu dešrų klausimu. Kokios jos skanios ir skalsios buvo Smetonos laikais, kaip permainingai dešrininkystės problema buvo sprendžiama sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Liūdniausiai prisimenama vadinamoji „šlapiankos” era: prie virtos, tualetinio popieriaus ar dar velniažin ko prigrūstos virtos dešros nutįsdavo eilės, jos griežinėliai tapdavo proginių švenčių stalo puošmena šalia kilkių konservų dežutės, būtent ji išplėtojo neregėtą kyšių verslą ir prekybininkų klestėjimą…

Koks nomenklatūrininkas dar pridurtų: pilnais dešrų ir lietuviškos trauktinės prikimštais lagaminais jie sužadindavo aukštų Maskvos pareigūnų apetitus ir taip iš sovietinių veikėjų išplėšdavo daug tiekimo malonių. Ne veltui buvo sakoma, kad „žaliasis” traukinys Vilnius – Maskva pralėkdavo kvepiantis dešra…

Pasirodo, dešros klausimas aktualius ir šiandien. Ne, virtos, rūkytos, vytintos, tėvyninės ir importinės dešros pilna mūsų parduotuvių lentynose, kad net pasirinkti sunku. O štai mūsų kaimynai baltarusiai ir estai, atrodo, įdomiai sprendžia dešrų panaudojimo politikoje klausimą.

Baltarusijos gamybinio susivienijimo „Belaimit” generalinis direktorius Borisas Ciporinas, išlydėdamas šios šalies moterų krepšinio rinktinę į Olimpiadą Pekine, sugalvojo krepšininkėms įteikti įdomią dovanėlę. Jeigu iškovos bet kokios spalvos medalius žaidynėse, kiekviena žaidėja iki gyvenimo pabaigos bus aprūpinta kombinato mėsos produkcija. Palydų dalyvius direktorius nustebino ir savo pažadu, kad iki gyvos galvos įmonės gaminamas dešras galės krimsi ir kiekvienas baltarusių olimpietis, parvešiantis namo aukso medalį…

Neabejotina, kad tai bus didelė paskata kaimynų sportininkams pasiekti stulbinančių rezultatų Pekine. Neeilinio siurprizo liudininku taps ir Olimpiados atidaryme dalyvavęs prezidentas A.Lukašenka, kuris pritarė B.Ciporino išmonei. Ji ypač gerai nuteikia, Baltarusijoje brangstant maisto produktams…

Dešros tapo naujo skandalo tarp Rusijos ir Estijos objektu. Juokai juokais, bet, pasirodo, nacionalistai estai suomiškomis dešromis nuodija Estijoje gyvenančius rusakalbius. Tai aprašęs laikraštis „Rossijskaja gazeta” nepraneša, iš kur ištraukęs tokią informaciją ir kodėl sugedusi suomių dešra pasiekia būtent rusiškai kalbančius Estijos gyventojus. Pasak laikraščio, į Estiją importuojama dešra nuodijami Narvos, Kohtla Jarvės, kitų netoli sienos su Rusija esančių rajonų rusakalbiai gyventojai. Estijos rusų sąjungos vadovai reikalauja, kad šiai politikai kelią užkirstų Europos Sąjunga, nes tai esą vienas iš Estijos valdžios metodų, nukreiptų prieš rusakalbius. Mechanizmas aiškus, teigia šios sąjungos pirmininkas S.Sergejevas: suomių humanitarinė pagalba skiriama vargšams pensininkams, kurie priversti stovėti eilėse, kad nusipirktų pigesnį dešros gabalą, o jis dar pašvinkęs…

Neįtikėtina, bet akivaizdu: pasak rusų laikraščio, „rusiškieji” Estijos rajonai tyčia laikomi ekonominio bado zonoje, kad rusakalbiai būtų kuo greičiau išmarinti, panaudojant dar ir sugedusią estų brolių suomių dešrą…
Mat, kokie „armagedonai” su ta istorine dešra dedasi moderniajame pasaulyje… Ir kaip neprisiminsi anuos laikus: atsipjauni vargais negalais gautos dešros ritinėlį, ir namai pakvimpa nacionaline santarve ir socialine gerove…

Ar bus stabdomas „Nord Stream“ projektas?

Europos Parlamentas vis dėlto priėmė rezoliuciją prieš dujotiekį Baltijos jūros dugnu „Nord Stream“. Tuo metu, kai „Gazpromo“ vadovai ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui raportavo apie kompanijos sėkmę vykdant projektą, Strasbūre europarlamentarai net 9 kartais didesne balsų dauguma pareikalavo, kad Europos Komisija parengtų teisinę ir ekologinę dujotiekio ekspertizę.

Rezoliucijos iniciatoriai – Lenkijos ir Baltijos šalių atstovai.

Europos Parlamento Peticijų komitetas dar gegužę parengė ataskaitą, raginančią atlikti būsimo dujotiekio ir jo aplinkos tyrimą, taip pat gauti Baltijos jūrą supančių šalių sutikimą. Ataskaitos autorius ir komiteto pirmininkas lenkas Marcinas Libickis patvirtino, kad „pavojus aplinkai yra didžiulis, tad kyla klausimas, ar ši rizika verta tokių didelių investicijų“.

Priminsiu, kad „Nord Stream“ – bendras Rusijos koncerno „Gazprom“ ir dviejų Vokietijos kompanijų projektas. Rusijos kompanija turės 51 proc. jo akcijų. Iki 2010 m. spalio maždaug 1200 km vamzdynas turėtų nusitęsti Baltijos jūros dugnu nuo Viborgo iki Greifsvaldo. Darbai bus vykdomi didžiulėje beveik pustrečio tūkstančio kvadratinių kilometrų dugno zonoje, kurioje palaidota ypač daug per Antrąjį pasaulinį karą gabento cheminio ginklo. Tokias kapines išjudinus kiltų ekologinė grėsmė ne tik užterščiausiai pasaulyje Baltijos jūrai, bet ir prie jos esančioms valstybėms. Tiesiant trasą vamzdžiams valyti bus naudojami pavojingi chemikalai aldehidai. Ataskaitos rengėjai pastebėjo, kad projekto autoriai nėra parengę aiškios strategijos, kaip kovoti su vidiniais dujotiekio gedimais ir kaip reaguoti į išorinius pavojus vamzdynui. Europarlamentarai pasigedo ir detalaus finansinio pagrindimo, išteklių panaudojimo, atsakingų organizacijų, jų vaidmens, procedūrų, kilus ekstremalioms situacijoms.

Rusija atmeta šią kritiką ir tvirtina, kad rezoliucija aiškiai politizuota ir priimta siekiant daryti spaudimą Rusijai ir Vakarų valstybėms. „Gazpromo“ strategai ir jų lobistai Europos Parlamente teigia, kad ne kartą Estija, Latvija, Lietuva, Švedija ir Lenkija siūliusios dujotiekį tiesti per savo teritorijas ant žemės, kad jos galėtų gauti pajamų iš tranzito muitų ir, reikalui esant, manipuliuoti energijos išteklių tiekimu į Vakarus, kaip atsitiko Ukrainoje.

„Nord Stream“ atstovai tvirtina, kad priimta rezoliucija neturės jokios reikšmės prasidėjusiems darbams ir jų kainai. Agentūra „Reuters“ cituoja vieną projekto pareigūną, kuris sakė, kad rezoliucija buvo priimta kai kurių ES šalių spaudimu ir neišreiškia nei visos Europos Komisijos, nei Bendrijos nuomonės. Rusijos atstovai teigia, kad Europos Komisija neturi įgaliojimų kaip nors paveikti tokio tipo infrastruktūros projektus, nes tai yra nacionalinių kompanijų reikalas. Vienintelio, ko gali siekti Baltijos jūros regiono šalys, – reikalauti ekologinio skaidrumo, bet tai nesustabdys projekto.

Vis dėlto Rusija negali neįvertinti pasipriešinimo, kuriuo sutiktas minėtas projektas. Europos Parlamentas gavęs dvi Lenkijos ir Lietuvos gyventojų peticijas, kurias pasirašė apie 30 tūkst. žmonių. Dėl ekologinio dujotiekio pavojaus yra perspėjusios Švedijos ir Lenkijos Vyriausybės. Tačiau energijos išteklių troškulys, kurį jaučia Europa, verčia nepaisyti bet kokių grėsmių. Rusija tiesiog šantažuoja Vakarus dujomis, žadėdama, kad jas, pavyzdžiui, Vokietija gaus daug pigiau negu prie projekto neprisijungusios ES šalys. Lietuvos europarlamentarų teigimu, „Gazpromo“ kompanijos lobistai per šiuos metus Europos Parlamente išplėtojo neregėtą lobistinę veiklą, gindami „Nors Stream“ projektą. Kas gali paneigti, kad kai kas Briuselyje iš to gerokai pasipelnė…

Tačiau akivaizdi šio projekto priešininkų pergalė. ES pademonstravo retą solidarumą, nors rezoliucijos priėmimas buvo nelengvas. Naujasis Rusijos prezidentas neseniai pašaipiai kalbėjo apie tą solidarumą, kai ES nesutarė dėl Lisabonos sutarties. Keista, kad ypač skaudžiu energetinės priklausomybės klausimu jos kaip niekada vieningos.

Kada vėl Rusija pasiprašys į NATO?

Amerikos žurnalas „Business Week“ paskelbė sensacingą naujieną, kad 2000 m. pradžioje Vladimiras Putinas kreipėsi į Jungtinių Valstijų prezidentą, prašydamas Rusiją priimti į NATO. Visas to meto galimos Rusijos narystės NATO aplinkybes aprašo žurnalo korespondentas ir straipsnio autorius Steve Levine‘as savo knygoje „Putino labirintas“.

Autorius pasikliauja liudininkų Maskvoje, ypač vieno prezidento patarėjo Kremliuje, pasakojimais, esą V. Putinas, paveldėjęs iš Boriso Jelcino šį postą, jau 2000 m. pradžioje susitikime su Amerikos prezidentu Billu Clintonu ir valstybės sekretore Madeleine Albright klausė jų, kaip reaguotų Vakarai, jei Rusija išreikštų pageidavimą įstoti į Aljansą? Amerikos lyderių reakcija nežinoma, tačiau teigiama, kad jie praleido negirdomis tokį pasisiūlymą ir paskubėjo nukreipti kalbą kita linkme.

Pasak liudininkų, Rusijos vadovas manė, kad Vašingtonas nežino tikrųjų Maskvos nepasitenkinimo NATO plėtra priežasčių. V. Putinas manęs išpešti iš to dvigubą naudą – suartėti su Vakarais ir reformuoti šį bloką iš vidaus. Turėdama veto teisę Rusija trukdytų Aljansui žengti žingsnius, kuriems ji nepritarė, pavyzdžiui, Serbijos pozicijų bombardavimui 1999 m. Vakaruose spėjo, kokius planus rezga Maskva. Jeigu Rusija į Aljansą būtų priimta per krizę Balkanuose, Serbija būtų nuslopinusi bet kokį pasipriešinimą Kosove, o Maskvos operacija Čečėnijoje gautų Vakarų palaiminimą.

Buvęs KGB karininkas, kaip ir B. Jelcinas, puoselėjo viltis, kaip atpalaiduoti Rusiją nuo Šaltojo karo palikimo, kad, žlugus Sovietų Sąjungai, visas jėgas galima būtų skirti Rusijos ekonominei ir karinei galiai stiprinti. Padėtis iš tiesų buvo palanki: Rugsėjo 11-osios teroro aktai JAV lyg ir suartino antiteroristines jėgas. Vašingtonas gavo Maskvos leidimą dislokuoti savo pajėgas Uzbekistane ir Kirgizstane. V. Putinas už tai norėjo atlygio, tačiau jis gavo tik nepasitikėjimo atodūsius ir formalius Briuselio veiksmus. B. Clintonas skėsčiojo rankomis, esą, „jeigu nuo jo vieno tai priklausytų…“ JAV Kongreso nariai, su kuriais ir toliau aktyviai bendravo Kremliaus pareigūnai, prikišo Rusijos karinio potencialo augimą.

Kai amerikiečiai pareiškė, kad jie nesitrauks iš Afganistano, nes čia yra jų interesų zona, V. Putino kantrybė baigėsi. Jos taurę visiškai perpildė Baltijos šalių įstojimas į NATO ir Aljanso pajėgų priartėjimas prie vakarinių Rusijos sienų. Dar didesnį Kremliaus įtūžį sukėlė Ukrainos ir Gruzijos ambicijos tapti NATO narėmis ir Baltijos šalių parama šiems siekiams.

V. Putinas, kurio kadencija prezidento poste artėjo į pabaigą, ėmė švaistytis šiurkščiais kaltinimais Amerikai ir Europai. Rusija ėmė trauktis iš Įprastinės ginkluotės apribojimo Europoje sutarties, sustabdė branduolinį nusiginklavimą, vėl pakėlė į orą budinčius tolimojo skraidymo bombonešius…

Kai 2007 m. Vašingtonas paskelbė savo planus Rytų Europoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą, Rusijos generolai pareiškė, kad tokiu atveju jų raketos bus nutaikytos į amerikiečių objektus Čekijoje ir Lenkijoje.

Tie grasinimai iš tikrųjų nebuvo tokie bauginantys, kaip Rusijos ekonominės priemonės. Silpniausia Vakarų vieta – tai energetika, ir Maskva privertė Rusijoje veikusias „Shell“ bei „Total“ kompanijas mažomis kainomis parduoti akcijas valstybinėms kompanijoms. Lietuva taip pat sumokėjo už lojalumą Vakarams: buvo užsukti naftos kraneliai jos perdirbimo įmonei.

Minėtos knygos autorius netvirtina, kad kitos šalys elgiasi moraliau negu Rusija. Po Rugsėjo 11-osios pasaulis netapo geresnis, ir nei Vakarai, nei Rytai nepasižymi didesniu kilnumu. Naujajame tūkstantmetyje skirtumai tarp kultūrų ir vertybių tapo vos įžvelgiami. Amerika įklimpo Irake, sąmoningai pataikauja vienai pusei Artimųjų Rytų konflikte. Rusija tęsia smurtą Čečėnijoje, skatina separatinius judėjimus, energetiką ir toliau pavertusi politinio spaudimo priemone.

Bet kas gali pasakyti, ar net ir dabar neatėjo laikas Rusijai pasiprašyti į NATO, o Vakarams – nenusigręžti nuo tokio prašymo. Gal tai ir nustebintų pasaulį, bet ta nuostaba greitai virstų palengvėjimo atodūsiu.

Spalvotoji „jurtų“ revoliucija Mongolijoje?

Apie Mongoliją mes kalbame retai. Žinome tik tiek, kad ši savo plotu didžiulė teritorija – 18-ta pagal dydį pasaulyje – įsiterpusi tarp Kinijos ir Rusijos, bet gyventojų skaičiumi ji mažesnė už Lietuvą. Šalies gyventojų yra beveik 3 mln. Didžiąją dalį Mongolijos teritorijos užima stepės, šiaurėje ir vakaruose – kalnai, o pietuose – dykuma. Dar esame girdėję apie užkariautojo Čingischano laikus, puikius mongolų raitelius, savitą kultūrą.

Mongolijos ekonomikos pagrindas yra kalnakasyba ir žemės ūkis. Šiaip jau neturtinga šalis yra gausi gamtos išteklių. Šalyje randama akmens anglies, aukso, vario ir kitų iškasenų. 2005 m. pagal bendrąjį vidaus produktą – apie 1900 dolerių vienam gyventojui – Mongolija užėmė vietą antrojoje pasaulio valstybių sąrašo dalyje, tačiau jis stabiliai auga vidutiniškai po 6,2 proc. kasmet nuo 2002 m. Nepaisant tokio spartaus ekonomikos augimo, daugiau kaip trečdalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

Netrukus – liepos 11 d. – Mongolija pažymės 87-tąsias nepriklausomybės nuo Kinijos metines. Buvo manoma, kad sekmadienį įvykusiuose Parlamento rinkimuose mongolams bus padovanota dar viena šventė – naujas Didysis Churalas, tačiau, apskaičiavus rinkimų rezultatus ir nustačius, kad 44 vietas iš 76 Parlamente laimėjo valdančioji Mongolijos liaudies revoliucinė partija, kilo neramumai. Opozicinė Demokratų partija teigia, kad ši pergalė pasiekta nesąžiningai ir reikalauja rezultatus panaikinti. Savo šalininkus ji išvedė į Ulan Batoro gatves, užėmė valdančiosios partijos būstinę, ją padegė. Susidūrimuose su tvarkos saugotojais žuvo penki žmonės, sužeista keli šimtai policininkų ir mitinguotojų. Šalies prezidentas Nambarynas Enkhbayaras keturioms dienoms įvedė nepaprastąją padėtį. Per nacionalinę televiziją jis pareiškė, kad rinkimų rezultatai gali būti panaikinti tik ištyrus opozicijos skundą.

Prieš pustrečių metų Mongolija taip pat kunkuliavo. Tuomet, iširus koalicijai, padėtį įkaitino 10 iš 18 Vyriausybės narių atsistatydinimas ir Ulan Batoro valdžios sprendimas pakelti viešojo transporto kainas. Mitinguotojai skelbė, kad valdžia nesugeba susidoroti su korupcija ir skurdu. Tuomet irgi buvo nusiaubta valdančiosios partijos būstinė. Neramumai nutilo, kai buvo suformuota koalicinė Vyriausybė, o dabar daugiau kaip pusę vietų Parlamente turinčios partijos lyderiai pareiškė, kad Vyriausybė bus sudaryta iš vienos partijos.

Rinkimų rezultatais patenkinta Rusija. Ji Mongolijai tiekia 90 proc. šalyje sunaudojamos naftos. Tai reiškia ne tik absoliutų ekonominį diktatą Mongolijai, bet ir beatodairišką politinį spaudimą. Rusijos naftos kompanija „Rosneft“ atvirai pareiškė, kad sumažins augančias naftos kainas, jei Mongolija suteiks jai teisę valdyti visą naftos pramonę. Šį signalą Ulan Batoras suprato taip, kaip reikia, nes „Rosneft“ per pastaruosius tris mėnesius naftos kainas didino du kartus po 20 proc. Rusijai priklauso ir 49 proc. valstybinių Mongolijos geležinkelių akcijų, taip pat didžiausios vario ir aukso gavybos bendrovės.

Naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas džiaugiasi, kad prekybos su Mongolija mastas netrukus viršys 1 mlrd. dolerių ir nusileidžia tik Kinijai. Kaip rašo laikraštis „The Wall Street Journal“, ties Mongolija susiduria Kinijos ir Rusijos interesai. Jeigu Mongoliją pavyks padaryti savo palydove, Rusija tokią taktiką taikys kitose mažesnėse Azijos šalyse.

Atsidėkodama Mongolijos valdžia elgiasi kaip eilinė buvusios Sovietų Sąjungos respublika. Antai pernai šalies mokyklose rusų kalba tapo privaloma. Šiuo metu Mongolija pirmauja pasaulyje pagal šios kalbos plėtrą švietimo ir kultūros įstaigose.

Natūralu, kad kiek primiršta Mongolija veržiasi į pasaulio fenomenus. Štai sausį vienas Čingischano universiteto profesorius paskelbė, kad jo tėvynainiai Ameriką atrado gerokai anksčiau už Kolumbą. Tačiau vargu ar mongolai pasaulį nustebins dar vienos spalvotosios „jurtų“ revoliucijos proveržiu. Juolab kad, padedama Rusijos „ugniagesių“, Mongolijos valdžia jų liepsną greitai numalšina…

Kodėl Estijos prezidentas trenkė durimis?

To, kas atsitiko Sibiro naftininkų mieste Chanty Mansijske, jau pasibaigus Rusijos ir ES viršūnių susitikimui, nepavadinsi nei tarptautiniu skandalu, nei dviejų šalių konfliktu, tačiau Estijos ir Rusijos santykiai nuo šio įvykio nepagerėjo, o Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kaip pastebi šios šalies žiniasklaida, pirmą kartą buvo įtrauktas į savo valdininkų ir aukšto kaimyninės valstybės svečio dvikovą.

Taigi tris dienas Chanty Mansijske vyko penktasis Pasaulinis finų-ugrų tautų kongresas. Jau pirmąją dieną iš jo demonstratyviai išėjo Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso vadovaujama delegacija, taip protestuodama prieš Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko Konstantino Kosačiovo kalbą iš Kongreso tribūnos.

Bet pradžioje priminsiu, kad finai-ugrai yra etninių nuo Uralo iki Skandinavijos nusitęsusių kalbų grupė, susiformavusi nuo neatmenamų laikų kaip prekybos tarp šiaurės ir pietų kelias. Ją sudaro vengrų, suomių, estų, mordovų ir kitos kalbos, o šiuo metu daugiau negu pusę finų-ugrų – apie 15 mln. – sudaro vengrai. Vikingų epochoje estai ir suomiai vystėsi panašiai kaip baltai, ir 8 a. prieš Kristų į rytus apsigyvenusios finų-ugrų gentys neatlaikė baltų spaudimo, ėmė greitai asimiliuotis. Dvi baltų etnokultūros invazijos bangas pakeitė slavų ekspansija, ir, tūkstantmečiams bėgant, Vakarų Sibire finų-ugrų etninių likučių galima aptikti tik kalbinėje terpėje. Dauguma finų-ugrų etninių grupių gyvena Rusijoje, daugelis jų turi vienokią ar kitokią autonomiją, įvairius savarankiškumo darinius, tokius kaip, pavyzdžiui, Chantų-mansių autonominė apygarda.

Pernai finų-ugrų festivalis vyko Mordovijoje, garsėjančioje lageriais ir kalėjimais. Šiemet 11 šalių vadovai susirinko Chanty Mansijske, kuris vadinamas didžiausiu Rusijos naftos rezervuaru. Šįkart keli šimtai Kongreso dalyvių nagrinėjo tautinio identiteto temas ir šiuolaikines etninės kultūros problemas.

Rusijos žiniasklaida vienpusiškai aprašo tai, kas įvyko šiame Kongrese. Pasak jos, užslėpto konflikto pagrindas jau buvo padėtas Rusijos ir Estijos vadovų susitikime akis į akį, nors abu lyderiai viešai deklaravo, kad tokie susitikimai tik pagerina santykius tarp kaimyninių valstybių. Netiesiogiai D. Medvedevas esą papriekaištavo svečiui dėl spaudimo etniniams rusams Estijoje.

Estijos vadovas savo kalboje pareiškė, kad iš 24 finų-ugrų tautų tik estai, vengrai ir suomiai sugebėjo iškovoti valstybingumą, ir labai vaizdžiai, lygindamas laisvės troškimą su plaštakės sparnų mostais, jis pasiūlė juos paversti uraganu… Rusijos atstovai tai įvertino kaip politikavimą, kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus ir tiesiog etikos stoką. K. Kosačiovas savo kalboje atsigriebė: jis prikišo Talinui nesąžiningą politiką Estijoje gyvenančių rusų atžvilgiu. Tuomet Estijos delegacija pakilo ir išėjo. Daugelis Kongreso dalyvių ją palydėjo plojimais.

Nors svečiai skubėjo į reisinį pagal grafiką skrendantį lėktuvą, bet buvo aišku, kad tarp Talino ir Maskvos vėl perbėgo juoda katė. Estų laikraštis „Postimees“ pastebi, kad T. H. Ilveso pasisakymas buvo daugiau filosofinio, bet ne kurstomojo pobūdžio, o šiurkštus Dūmos deputato išsišokimas reiškė tą patį, kaip parodyti svečiui duris… Matyt, K. Kosačiovo stilius buvo palankus Kremliui arba net su juo suderintas. Vladimiras Putinas, vertindamas tarptautinius procesus, pats sugebėdavo pasinaudoti kalinių žargonu, o D. Medvedevas, matyt, šį vaidmenį patikėjo savo politikams…

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad ir reemigrantas Estijos prezidentas dažnai leidžia sau politinę patetiką ir akibrokštus. Antai prieš metus jis pasiūlė Rusiją išvyti iš Didžiojo aštuoneto (G-8), pakvietė ES įvesti Rusijai sankcijas už Estijai daromą virtualų ir psichologinį spaudimą. Galbūt tokia retorika ir trukdo išspręsti, pavyzdžiui, sienų sutarties problemą ir apskritai pagerinti dvišalius santykius.

Rusija skandina Baltarusijos ekonomiką

Ką bekalbėtų Aleksandras Lukašenka, Baltarusija balansuoja ties ekonominio nuosmukio riba, o kaltininko toli ieškoti nereikia, rašo dienraštis „Vedomosti“. Minskas įsiskolina Rusijai už dujas maždaug 45 mln. dolerių per ketvirtį.

Jeigu dujų kaina augs ir toliau, tai, Baltarusijos ekonomikos ministro Nikolajaus Zaičenkos nuomone, sukels didžiulį šalies biudžeto deficitą. Kad išvengtų gresiančios krizės, penktadienį tarėsi Rusijos ir Baltarusijos ministrai pirmininkai Vladimiras Putinas ir Sergejus Sidorskis.

Apskritai nemokėti visų skolų tapo madinga ir, matyt, valstybių ekonomikai naudinga. Taip elgiasi dauguma šalių, netgi turtingiausių, ir mano, kad skolos – nieko blogo. Svarbu, kiek šalis turi savų išteklių toms skoloms padengti.

Baltarusijos atveju yra kiek kitaip. „Gazpromas“ pranešė, kad Minskas už dujas antrąjį šių metų ketvirtį mokėjo pirmojo kainomis, nors, pagal susitarimą su Rusija, pasirašytą likus vos dviem minutėms iki praėjusių Naujųjų metų, iš pradžių 1000 kubinių metrų dujų kaina buvo 119 dolerių, o antrąjį ketvirtį – jau 128 doleriai. Jeigu per metus Baltarusija perka beveik 20 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų, dabar per tris mėnesius susidaro 45 mln. dolerių nepriemoka.

Jeigu metų pabaigoje kaina išaugtų iki 140 dolerių, Baltarusijos ekonomika pradėtų kristi į krizės duobę. Birželio 9 d. Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas pranešė, kad kitąmet dujų kaina gali siekti net 200 dolerių. Tai sukeltų rimtų problemų Baltarusijos biudžetui, nes ir šiaip pernai daugiau kaip dukart padidintos dujų kainos atvedė šalį prie katastrofos slenksčio.

Oficiali statistika, žinoma, to neskelbia. Gegužę opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius laikraščiui „Le Monde“ sakė, kad visa Baltarusijos skola Rusijai sudaro apie 12 mlrd. dolerių. A. Lukašenka bijo Rusijos įstojimo į Pasaulinę prekybos organizaciją, nes tuomet Maskva turės paisyti pasaulinių energijos išteklių kainų, o Minskas tam dar nepasirengęs. Kadaise klestėjusi sunkiųjų mašinų pramonė dabar buksuoja, nes baltarusiški traktoriai ir krovininiai sunkvežimiai jau ne tokie paklausūs Europoje ir Amerikoje, tokią produkciją sunku parduoti net Rusijoje. Pats prezidentas A. Lukašenka baltarusių pasididžiavimo vyksta reklamuoti tiesiog į Rusijos regionus, tačiau ir jų ekonomiką bei prekybą akylai kontroliuoja federalinė valdžia.

Dar didesnių energetikos problemų sulauks Baltarusija, kai išsipildys V. Putino pažadas nutiesti naują naftotiekį į Vakarų Europą aplenkiant Baltarusiją. Dabar per ją iš Rusijos teka apie pusė, o per dujų vamzdynus – 30 proc. Vakarams skirtos naftos. Dujų tranzitas per Baltarusiją taip pat sumažės, kai bus nutiesta dujotiekio trasa Baltijos jūros dugnu.

Didelį smūgį kaimynų ekonomikai sudavė Jungtinės Valstijos, pernai rudenį įšaldžiusios naftos kompanijos „Belneftechim“ sąskaitas ir rekomendavusios Amerikos kompanijoms vengti ryšių su šiuo koncernu. Dar daugiau: šių metų kovą Vašingtonas įvedė sankcijas toms įmonėms, kurių daugiau kaip pusė akcijų priklauso Baltarusijos kompanijai. Kitaip sakant, naftos eksportui, kuris sudaro pusę viso Baltarusijos eksporto, buvo suduotas skaudus smūgis…

Nepaisydamas to, gegužę A. Lukašenka pagrasino Europai energetikos sankcijomis, jeigu ji vykdys JAV reikalavimą sustiprinti sankcijas Minskui. Prezidentas savo interviu agentūrai „Reuters“ priminė, kiek dujų ir naftos tranzito eina Vakarams per Baltarusiją. Kaip rašė laikraštis „Kommersant“, anksčiau Baltarusijos vadovas vengė taip šiurkščiai šantažuoti Vakarus, ir tai ypač nepatiko Maskvai. Ji priešingai – šiuo metu skatina draugiškus santykius su Europos Sąjunga, naudodama energetikos kortą.

Toks paskutiniuoju vadinamo Europos diktatoriaus elgesys vargu ar patiks ir naujam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Kažin kaip visa tai įvertins ir kantri baltarusių tauta, kurios leidimo balotiruotis dar vienai – ketvirtai – kadencijai paprašė A. Lukašenka. „Aš dar esu sveikas žmogus, liaudis manęs per daug nekritikuoja, o ir Vakarai pradeda mane suprasti“, – kalbėjo jis prieš du mėnesius.

Na, pasitikėjimo savimi ir optimizmo A. Lukašenkai nei pridėsi, nei atimsi…

ES ir Rusija: kas kiša pagalius į ratus?

Šią savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, Vakarų Sibire, naftos sostine vadinamame ir dėl šio verslo suklestėjusiame Chanty Mansijske, vyks ES ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimas, kuriame ketinama galutinai susitarti dėl derybų siekiant parengti Strateginės partnerystės sutartį pradžios. Derybos beveik dvejus metus buvo užstrigusios dėl Lenkijos ir Lietuvos keltų sąlygų. Gegužės gale ES užsienio reikalų ministrai padėjo tašką šiems nesutarimams, nutarę vykdyti Lietuvos iškeltas sąlygas, ir, atrodo, reikalai pajudės iš mirties taško.

Bet ar tikrai taip?

Ignoruojami Lietuvos interesai

Rusija ir šiandien leidžia suprasti, kad atskirų ES narių nuomonė Briuseliui neturėtų ką nors reikšti. Viršūnių susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško žurnalistams pareiškė, kad Rusijos ir ES strateginės partnerystės interesai turi būti viršesni už atskirų valstybių interesus. „Dabar kai kurios šalys bando pasinaudoti Rusijos ir ES santykiais spręsdamos perdėm dvišales problemas. Visos tos problemos žinomos, jos buvo svarstytos, dėl jų ES negavo mandato vesti derybas ir mes praradome pusantrų metų, bet vis dėlto ES išsprendė šią problemą, – sakė spaudos konferencijoje Rusijos pareigūnas, galvoje turėdamas Lenkiją ir Lietuvą. – Mes tai vertiname kaip akivaizdų supratimą, kad strateginio bendradarbiavimo interesai turi būti aukščiau nei dvišaliai, vietiniai interesai, susiję su savo gamintojų gynimu ar siaurais nacionaliniais interesais atskirose šakose.“ Jis paragino „plačiau žvelgti į visą Rusijos ir ES santykių paletę“.

A. Gruško priminė, kad Rusijos ir ES bazinis susitarimas, kuriam pasirašyti norima duoti startą Chanty Mansijske vyksiančiame viršūnių susitikime, apims ne tik ekonomiką, bet ir saugumo, judėjimo laisvės, sąveikos tarptautinėje arenoje problemas – dokumente atsispindės ir bendradarbiavimo kultūros, mokslo ir švietimo srityse aspektai. „Rusija laiko, kad tai vienas pagrindinių Rusijos ir ES bendradarbiavimo komponentų, ir kaip tik todėl mes siūlome, kad šiai tarpusavio sąveikai būtų skirtas pirmasis būsimos sutarties skyrius“, – pabrėžė diplomatas.

Pagaliai į ratus

Naujosios sutarties rengimas užstrigo dar gerokai prieš senojo strateginio susitarimo galiojimo pabaigą praėjusiais metais.

Tačiau analitikai sako, kad derybos su Rusija ir bet kokio susitarimo ratifikavimas ES sostinėse tikriausiai užtruks kelerius metus. Jis (susitarimas) ir taip jau gerokai vėluoja. Pirmiausia 2006 metais derybas dėl naujo susitarimo su Rusija buvo užblokavusi Lenkija. Varšuva tada buvo nepatenkinta dėl uždrausto mėsos ir kitų maisto produktų importo iš Lenkijos į Rusiją ir gąsdino Maskvą dėl to vetuosianti ES nutarimo dėl derybų su Rusija pradžios priėmimą. Pernai Lenkija atšaukė savo veto deryboms, kai Rusija panaikino draudimus lenkiškos produkcijos importui.

Bet, vos pasibaigus vienam nesutarimų raundui, Vilnius iškėlė keturis reikalavimus būsimai Rusijos ir ES sutarčiai. Balandžio pabaigoje Lietuva blokavo derybų su Rusija pradžią, siūlydama su derybų mandatu susieti keturias deklaracijas – dėl nutraukto naftos tiekimo Lietuvai naftotiekiu „Družba“, įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje sprendimo, bendradarbiavimo tiriant Sausio 13-osios įvykių bei Medininkų žudynių bylas ir dėl pagalbos tremtiniams, grįžtantiems į tris Baltijos valstybes. Lietuvą galima buvo suprasti, nes ją spaudžia energetinė krizė, diskriminacinis Rusijos elgesys tiekiant energijos išteklius. Rusija yra vienintelė naftos ir dujų tiekėja į Baltijos šalis.

Reikalai pajudėjo, kai Briuselis iš principo sutiko paisyti Lietuvos reikalavimų, ir tuomet Vilnius atšaukė savo veto. Taigi susitikime Chanty-Mansjske bus pradėtos derybos dėl Strateginės partnerystės sutarties tarp ES ir Rusijos.

Abejonių daugiau negu optimizmo

Tačiau nerūpestingo pasivaikščiojimo šiame 60 tūkstančių gyventojų turinčiame naftininkų mieste nežadama. Juo labiau po susitikimo.

„Derybos tikrai nebus lengvos, tai bus sudėtingos derybos. Šiuo metu nenoriu spėlioti, bet manau, kad jos užtruks nemažai laiko“, – sakė ES užsienio ryšių ir kaimynystės politikos komisarė Benita Ferrero-Waldner. Manoma, kad ratifikavimo procesas ES valstybių parlamentuose gali užtrukti kelerius metus.

Laikraštis „The Herald Tribune“ rašo, kad tam tikro šaltuko deryboms suteiks atokus, 2000 km nuo Maskvos nutolęs Vakarų Sibiro miestas, kuriame viešpatauja ne tiek gražūs suartėjimo su Vakarų Europa ketinimai, kiek pragmatiniai „naujųjų rusų“, lobstančių iš pelningo naftos verslo, interesai. Susitikime daugiausia dėmesio bus skiriama naujojo Rusijos lyderio Dmitrijaus Medvedevo prisistatymui, jo pozicijai, naujoms idėjoms, o ne naftalinu dvelkiančiai strateginei sutarčiai.

Įdomu tai, kaip rašo „The Herald Tribune“, kad Chanty Mansijske sutartis dar nebus pasirašyta, o tik ketinama duoti mandatą deryboms, kurios prasidės liepos 4-ąją – praėjus savaitei po susitikimo. ES būstinėje manoma, kad strateginė sutartis gali būti sudaryta dar po metų – iki 2009-ųjų liepos. Bet iki to laiko energetinio saugumo situacija tiek Europoje, tiek pasaulyje gali smarkiai pasikeisti, ypač brangstant energijos šaltiniams. Tai paskatintų Maskvą persvarstyti investavimo į savo resursus politiką, o susitarimą ratifikuosiančias valstybes – kelti naujas įvairias sąlygas.

PGS – strateginio saugumo dalis

Strateginė partnerystė Europoje suvokiama jau ne tik kaip energijos išteklių skirstymas. Štai kodėl naujų nesutarimų bangą sukėlė skandalinga naujiena, kurią praėjusią savaitę išplatino aukšti Lenkijos pareigūnai. Varšuva paskubėjo pareikšti, kad JAV su Lietuva veda derybas dėl priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementų dislokavimo jos teritorijoje, jei nepavyks dėl to susitarti su lenkais. JAV Valstybės departamento atstovas Tomas Casey pareiškė, kad „būtų klaidinga sakyti, kad mes pradėjome diskusijas, derybas ar kokius nors kitokius oficialius kontaktus su Lietuva … kaip apie atsarginę vietą“ dislokuoti PGS elementus, jei derybos su Lenkija baigtųsi nesėkmingai. Nors o diplomato žodžius patvirtino Lietuvos užsienio reikalų ministerija, Maskvos įtarimų tai nesumažino.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neatmeta galimybės, kad Jungtinės Amerikos Valstijos veda neformalias derybas dėl PGS elementų dislokavimo Lietuvoje. Bendraudamas su žurnalistais ministras pabrėžė, kad ministerija iki šiol negavo oficialaus JAV atsakymo į užklausą apie derybas su Lietuva dėl PGS elementų dislokavimo. Remdamasis neoficialiais amerikiečių pranešimais, S. Lavrovas teigė, kad derybos su Lenkija amerikiečiams „klostosi sunkiai“, todėl JAV „ieško atsarginių variantų“. Patį amerikiečių sistemos elementų dislokavimą Europoje ministras pavadino „strategine klaida“ ir pridūrė, kad „amerikiečių administracijos vienašalio projekto manija“ trukdo Rusijai, JAV ir Europai bendradarbiauti priešraketinės gynybos sektoriuje.

***

Atrodytų, visa tai – tik dar vienas JAV ir Rusijos ginčas. Tačiau jo centre atsiduria Europa – tiek NATO, tiek ES. Nesunku suprasti, kad derybose dėl ES ir Rusijos strateginės sutarties karinio saugumo klausimai bus glaudžiai susieti su gynybiniais. Briuselis, o kartu ir Varšuva, ir Vilnius, čia vėl išnyra tarsi povandeniniai akmenys, ant kurių gali užstrigti bet koks energetinis tanklaivis.

Priešraketinio skydo apskritai nebus?

Kaip ir reikėjo tikėtis, paskleista žinia, kad Jungtinės Valstijos neva derasi su Lietuva dėl priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementų dislokavimo jos teritorijoje, tebekaitina aistras. Maskvos pykčio nenumalšino nei Lietuvos pareigūnų tvirtinimai, kad jokios derybos nevyksta, nei aptakūs Vašingtono komentarai, kad bus ieškoma naujų galimybių, jei susitarti su Varšuva nepavyks.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija neatmeta galimybės, jog JAV veda su Lietuva neoficialias derybas dėl priešraketinio skydo elementų dislokavimo. Ministras teigia iš Vašingtono negavęs oficialaus atsakymo dėl šių derybų. „Bet kas oficialaus prasideda nuo neoficialaus. Taigi dūmų be ugnies nebūna“, – filosofavo vyriausiasis Rusijos diplomatas. Jo įtarimų nepanaikino ir susitikimas su JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice.

Kaip prisimename, alyvos į ugnį šia tema įpylė Lenkijos užsienio reikalų viceministras, teigęs, kad šių metų gegužę Lietuvos krašto apsaugos ministras pasiūlęs savo šalies teritoriją kaip poligoną amerikiečių raketoms, kurios būtų perkeltos iš Lenkijos, jei su šia šalimi Amerikos derybos įstrigtų. Padėties nepaaiškino ir Amerikos valstybės departamentas, kurio atstovas pareiškė, kad JAV galvoja apie atsarginius variantus ir su Lietuva vyksta tik „bendri pokalbiai“.

Neatslūgstantis ažiotažas dėl priešraketinio skydo galbūt stimuliuojamas ne šiaip sau. Ketvirtadienį Vakarų Sibire, naftininkų sostine vadinamame Chanty Mansijske, prasideda ES ir Rusijos viršūnių susitikimas. Jame ketinama duoti startą deryboms dėl naujos Rusijos ir ES strateginės sutarties, kuri apimtų ne tik energetinį saugumą, bet ir politinį stabilumą Europoje. Maskva šiose derybose gali pasinaudoti amerikiečių priešraketinio skydo korta, kad darytų spaudimą tiek visai Bendrijai, tiek tokioms jos sprendimus stabdančioms šalims kaip Lenkija ir Lietuva.

Būtent prieš šį susitikimą Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško žurnalistams pareiškė, kad Rusijos ir ES strateginės partnerystės interesai turi būti viršesni už atskirų valstybių interesus. Jis aiškiai turėjo galvoje Lenkiją ir Lietuvą. Maskva akivaizdžiai nerimauja, kad, net ir pasirašius minėtą sutartį, kaip rašo laikraštis „Herald Tribune“, iki kitų metų liepos, jos ratifikavimas ES valstybių parlamentuose užtruks dar mažiausiai 2 m. ir bus varginantis. Mat per tą laiką atsiras įvairių nenumatytų aplinkybių tiek energetikos politikoje, tiek stabilumo ir saugumo srityse. Taigi Maskva baiminasi, kad dėl atskirų Bendrijos šalių užgaidų nukentės jos santykiai su Vakarais ir ji praras didžiules investicijas.

Gandai apie derybas dėl priešraketinio skydo elementų, tai yra 10 raketų šachtų perdislokavimo iš Lenkijos į Lietuvą, matyt, kažkam buvo labai reikalingi. Pašėlusių politinių rietenų artėjant Seimo rinkimams fone jie dar labiau destabilizuoja padėtį. Lietuvoje vis garsiau skamba euroskeptikų balsai, kuriems sukilti padėjo ir skandalingai pasibaigęs airių referendumas dėl Lisabonos sutarties. Nauja versija, kad lietuviai, besąlygiškai sutikę priimti amerikiečių raketas, pataikauja amerikiečiams, pakeistų politinę sanklodą Lietuvoje ir kai kurias jėgas nuteiktų lengvai pergalei.

Kita vertus, vis dar mėginama įkalti pleištą tarp Amerikos ir Europos. Maskva stengiasi pavaizduoti, kad Baltijos šalys, taip pat ir Gruzija bei Ukraina, skaldo Senojo žemyno vienybę. Latvija ir Estija tai esą daro savo prieš kitakalbius nukreipta valstybine politika, Lietuva – kaišiodama pagalius į ratus Bendrijai ir stimuliuodama nacionalinius neramumus buvusiose sovietinėse respublikoje, o Kijevas ir Tbilisis – grasindami Europai didžiule ekonomine našta ir neribota emigracija.

Bet grįžkime prie priešraketinio skydo. Amerikiečiai, artėjantys prie savo prezidento rinkimų, atrodo, linkę atidėti šių raketų dislokavimo Rytų Europoje planus. Kaip rašo „Herald Tribune“, priešraketinės gynybos sistema gali būti atidėta iki 2013 m., nes perimančios raketos nebuvo kaip reikiant išbandytos. Dabar Kongresas ketina pareikalauti naujų bandymų ir nežada skirti lėšų joms dislokuoti. Kitaip sakant, Maskva raminama, kad greitu laiku nei Lenkijoje, nei Čekijoje, nei Lietuvoje jų nebus. O greičiausiai būsimas kitas Amerikos vadovas Barackas Obama priešraketiniam skydui aiškiai nepritaria.