Česlovo Iškausko žurnalistinis dienoraštis

Osetinų istorija: klajoklių likimo blaškomi

Aišku, kad gruzinų ir osetinų susipriešinimas kilo ne vakar ir ne prieš kelerius metus – jo šaknų tenka ieškoti žiloje istorijoje. Taip paprastai būna: tautų ir valstybių šiandienos nesantaikai „pagrindus padeda“ senovės valdovai, ano meto pasaulio viešpačiai, o naujųjų amžių diktatoriai tai įprasmina sau naudingais karais, teroru, genocidu ir pasaulio perdalijimu.

Labai trumpai pažvelkime į osetinų (alanų) atsiradimo Kaukaze ištakas.

Graikų ir romėnų geografijos šaltiniai bei kinų dinastijų kronikos nurodo skirtingą alanų kilmę ir migracijos maršrutus. Strabono „Geografijoje“ (Strabonas gimė apie 64 metus pr. Kr. Ponto mieste prie Juodosios jūros ir daugiausia rėmėsi Persijos šaltiniais) teigiama, kad alanų protėviai aorsiai pirmojo šimtmečio viduryje susitelkė iš Irano (Persijos) teritorijos ir ėmė dominuoti Kaspijos jūros prieigose.

Kinų analuose (Shiji autorius Sima Qian) rašoma, kad alanai kildinami iš Kangju dinastijos, turėjusios apie 100 tūkstančių karių ir gyvenusios derlingose vietovėse prie Aralo jūros. Pagal kinų kroniką vėlyvoji Hanų dinastija, visiškai susiformavusi V amžiuje, jau buvo apgyvenusi derlingas Yancai stepes, ir čia pirmą kartą minima Alanliao karalystė.

Taip esą kilusi alanų tauta, užėmusi šiaurinę Kaukazo prieigų (tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų) dalį. Vėliau jie užėmė žemes į šiaurės rytus nuo Azovo jūros, II šimtmetyje pakilo į Dono aukštupį ir pradėjo kontroliuoti prekybos kelius nuo Juodosios iki Kaspijos ir Aralo jūrų. Ten buvo nusidriekęs ir kinų Yancai dinastijos valdomas Šilko kelias. Rašytiniai šaltiniai taip pat mini, kad maždaug IV amžiuje alanų gentys susivienijo į galingą Sarmatijos konfederaciją, įsigalėjusią Šiaurės Kaukaze.

Vakarų istorinių šaltiniu teigimu, osetinai (alanai) į slavų stepes atkeliavo net iš šiaurinės Afrikos – per dabartinę Ispaniją, Balkanus (Serbiją ir Kroatiją), Rytų Europą (galbūt net per Lenkijos ir Lietuvos žemes) ir įsikūrė dabartinės Rusijos Dono prieigose. Jie apgyveno Dono ir Volgos stepes III šimtmetyje ir naudojosi ankstyvųjų slavų (skitų) gyvenvietėmis ir kultūra. Kartu su serbais ir kroatais, kurie buvo Rytų Romos imperijos įtakoje, alanai išsišakojo į bizantiškąją ir arabiškąją kultūras ir pamažu asimiliavosi su rytų slavais, Volgos totoriais ir bulgarais.

Tačiau viduramžiais iš šių žemių juos ėmė stumti mongolai. Maždaug IX–XII šimtmetyje alanai suvienyti savo gentis ir paskelbti krikščioniškąją Alanijos karalystę. Bizantiškąją krikščionybę dauguma alanų priėmė dar IV–V šimtmetyje, tačiau XIV amžiuje mongolų visai buvo išvyti iš Dono žemių ir susimaišė su daugybe Kaukazo tautinių ir religinių grupių. Apie 1395 m. mongolų vado Timūro armija Šiaurės Kaukaze išnaikino daugybę alanų. Dalis jų turėjo kirsti gruzinų nuo seno apgyventas žemes ir įsikurti Kaukazo pietuose. Taip susidarė dabartinė Pietų Osetija, įeinanti į Gruzijos teritoriją, o mongolus išvijusių slavų valdžioje atsidūrė Šiaurės Osetija, kurią Rusija ėmė kontroliuoti 1767 metais. Dauguma osetinų išpažįsta krikščioniškųjų ortodoksų tikėjimą ir šiandien priklauso Rytų ortodoksų bažnyčiai.

Lingvistiniu požiūriu osetinų kalba priskirtina šiaurės Irano kalbų grupei ir skitų-sarmatų dialektui, kuris susiformavo veikiamas stepių slavų (skitų) ir Vidurio Azijos kultūrų. Šiuolaikiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju digoro (daugiausia Šiaurės Osetijoje) ir iranėnų (jį vartoja kiti osetinai). Literatūrinė kalba paremta iranėnų dialektu, žymiausias atstovas buvo poetas Kosta Ksetagurovas, kūręs 1859–1906 metais.

Taigi, osetinai kalba indoeuropiečių kalba, kuri gimininga ir lietuvių kalbai. O gruzinai, kurie yra seniausi Kaukazo gyventojai ir turi seniausią valstybingumo tradiciją, kalba unikalia, jokiai kalbų grupei nepriklausančia kalba. Be to, Gruzija buvo antroji valstybė pasaulyje, dar 327 m. priėmusi krikščionybę.

Kitaip sakant, net ir šiuo aspektu apsisprendimo prioritetas priklauso pagrindinei regiono valstybei, o ne jos dariniams, juo labiau – kadaise atvykusiems klajokliams. Jeigu būtų paisoma šio prioritetinio principo, konfliktų tautiniu pagrindu būtų mažiau. Žinoma, osetinai, kaip kiekviena tauta, turi teisę į apsisprendimą, teritorinį atsiribojimą ir prisijungimą prie kitų darinių. Tačiau siekdamas to pasikvietus okupacinę kariuomenę problemos neišspręsi. Ji tik tampa gilesnė, veda į prievartą, karus ir abiejų tautų genocidą.

Rusijos surengti trys karai prieš čečėnus ir ingušus (nuo carinės Rusijos žygio prieš vainachų vado Šamilio vadovaujamus čečėnus XIX amžiaus viduryje) – geriausias to pavyzdys. Gaila, kad nei vaduojamieji, nei vaduotojai iš jų nepasimoko.

Naudotasi šiais šaltiniais:

http://en.wikipedia.org/wiki/Ossetia

http://en.wikipedia.org/wiki/History_of_North_Ossetia-Alania

http://www.nationmaster.com/encyclopedia/History-of-South-Ossetia

http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AE%D0%B6%D0%BD%D0%B0%D1%8F_%D0%9E%D1%81%D0%25

http://iratta.com/history

http://ossetians.com/rus/news.php?newsid=4&f=3&PHPSESSID=8ec

http://osetia.su/knigi/istoria/1.htm

Rusija apsisprendžia, o Gruzija – į NATO

Rusijos Federacijos Taryba pirmadienį žengė žingsnį, kuriam buvo ruoštasi seniai. Ji nusprendė pripažinti dvi separatines Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją. Už tokį nutarimą deputatai balsavo pavyzdingai kaip sovietiniais laikais – 130 už ir nė vieno prieš arba susilaikiusio.

Dabar prezidentas Dmitrijus Medvedevas turės nuspręsti, ar pripažinti jų nepriklausomybę. Kreipimąsi į prezidentą paskelbė ir visa Rusijos Dūma.

Maskvoje esantys Pietų Osetijos ir Abchazijos lyderiai netveria džiaugsmu ir sako, kad jų respublikų pripažinimas „padės didinti stabilumą regione“. Sunku tuo patikėti, nes Tbilisis pareiškė, kad kreipsis į tarptautinį teismą ir reikalaus Maskvos sprendimą pripažinti niekiniu. Iš Cchinvalio pranešama, kad Gruzija prie sienos su Pietų Osetija vėl sutraukia savo ginkluotę.

Iš tikrųjų, kaip rašo laikraštis „Kommersant“, jeigu Tbilisis kreipsis į teismą, tyrimas vyks ne Maskvos naudai. Teisininkai tvirtina, kad Kosovo atveju Rusija nepripažino serbų genocido prieš albanus, todėl kaltinimai Michailui Saakašviliui vykdžius genocidą prieš osetinus yra beprasmiai. Cchinvalio bombardavimas dar nereiškia teroro ar genocido, primena rusų laikraštis.

Jis rašo, kad Rusija geriau įžvelgtų analogijų su Šiaurės Kipru. 1983 m. ši Kipro respublikos dalis taip pat paskelbė nepriklausomybę. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba savo rezoliucijoje kvietė nepripažinti apsišaukėliškos turkų kipriotų respublikos. Kai 2004 m. separatistai vėl norėjo susijungti su Kipru, kad kartu įstotų į ES (tokia buvo stojimo sąlyga), susijungimo nepanoro jau graikų bendruomenė.

Tarptautinė visuomenė mano, kad karinis Turkijos dalyvavimas Šiaurės Kipre nuo 1974 m. yra okupacija. Visos Saugumo Tarybos rezoliucijos atsimuša kaip į sieną. ES, atsisakydama priimti Turkiją į Bendriją, tai motyvuoja būtent šia okupacija. Graikija taip ir neįteisino savo dalyvavimo likusioje Kipro dalyje. Pietų Osetija iš esmės taip pat užimta Rusijos kariškių. Čia jie stiprina savo pozicijas, stato postus, gausina ginkluotės. Separatistų pripažinimas leistų Maskvai tęsti savo karinius pasirengimus regione.

Rusija šiam žingsniui rengėsi 2 m. O šių metų kovo 21 d. Rusijos Dūma didžiule balsų persvara priėmė specialų pareiškimą ir pasiūlė šalies prezidentui bei Vyriausybei apsvarstyti klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo. Rusijos deputatai taip pat pasisakė už išplėtimą taikdarių misijos, kurią vykdo jungtinės NVS ginkluotosios pajėgos. Reaguodama į šį demaršą, Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad vertina tai kaip „atvirą kišimąsi į Gruzijos vidaus reikalus“. Pasak gruzinų diplomatų, tokiu savo elgesiu Maskva visiškai prarado politinę, juridinę ir moralinę teisę pretenduoti į neutralaus ir objektyvaus tarpininko vaidmenį. Tbilisis perspėjo, kad jei Rusija, nesuderinusi su Tbilisiu, pradės didinti taikdarių kontingentą, siųs ten papildomą ginkluotę, nustatys naujus karių buvimo terminus ir plės jų mandatą, tai bus suprasta vienareikšmiškai – kaip agresija, nukreipta prieš Gruzijos valstybę.

Po balandį Bukarešte vykusio NATO viršūnių susitikimo, kuris, nors ir nedavė aiškaus atsakymo Tbilisiui dėl Narystės Aljanse veiksmų plano, nuteikė M. Saakašvilį optimistiškai, Maskva Dūmos pareiškimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos palydėjo papildomais perspėjimais: jei Tbilisis vis dėlto gaus kvietimą stoti į NATO, Rusija nesėdės sudėjusi rankų. Vienas galimų tokio veikimo variantų – teks ginti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenančių Rusijos piliečių interesus. Tbilisis to kvietimo dar negavo, bet Maskva rado kitą dingstį.

Kad ginti Rusijos piliečių „interesus“ būtų patogiau, maždaug 90 proc. Pietų Osetijos gyventojų Rusija skubiai išdalijo Rusijos piliečio pasus. Maskvai tai atrodė svarus argumentas. Keista, bet ant šios meškerės užkibo patyrusių Amerikos ir NATO strategų konsultuojamas M. Saakašvilis. Jis pasiuntė kariuomenę į Cchinvalį, kurio užėmimas, prezidento nuomone, būtų grąžinęs Pietų Osetiją į Gruzijos sudėtį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad osetinai dar iki tol rengė provokacines atakas pasienyje su Gruzija.

Ar kas nors pasikeis, Rusijai pripažinus dvi separatines respublikas, sunku pasakyti. Jeigu jų galutinis atsiskyrimas būtų Gruzijos stojimo į NATO kaina, nesumokama naujai pralietu krauju, verta pagalvoti.

JAV rinkėjai simpatizuoja „labiau patyrusiam“…

Rugpjūčio pradžioje savo 47 m. gimtadienį atšventęs juodaodis demokratas Barackas Obama dabar laužo galvą, kas priešininkui atnešė sėkmę. Rinkimų kampanijos pradžioje atrodė, kad J. McCainas pralaimės jaunesniam priešininkui dėl garbaus amžiaus, prastos sveikatos (jam diagnozuotas odos vėžys) ir dėl kai kurių kitų tarp rinkėjų nepopuliarių pozicijų.

Dabar jo populiarumas išaugo jam nepalankiose Floridos, Misūrio, Mičigano valstijose. Ohajo valstijoje, kuri tapo dideliu kovos lauku tarp demokratų ir respublikonų, pastarieji laimi 5 proc.

Žinoma, kol kas neįvyko abiejų partijų suvažiavimai, kuriuose politikai bus iškelti kandidatais į prezidentus, dar net neprasidėjo abiejų politikų vieši debatai, tad laiko iki lapkričio 4 d. daug. Analitikai mano, kad pergalė bus nulemta vos keliais procentais ir ją švęs respublikonai, nepaisydami krintančio George‘o W. Busho ir jo partijos populiarumo.

Respublikonų kandidatas, kaip rašo Londono „The Independent“, įsuko į kampanijos finišą, pakeisdamas rinkimų štabo vadovą. Nuo liepos komandai vadovauja Steve‘as Schmidtas, kuris surengė negailestingą dabartinio prezidento strategiją prieš ketverius metus ir įtikinamai įveikė Johną Kerry. Taigi šis įvaizdžio strategas nutraukė spontaniškus ir ne visada neklaidingus Arizonos senatoriaus pasisakymus spaudoje ir ėmėsi B. Obamos.

Respublikonų kandidato rinkimų štabas naudojasi ir vadinamosiomis „juodosiomis technologijomis“: jis išplatino melagingą žinią, kad B. Obama ketina padidinti mokesčius dirbančioms šeimoms. Kadangi pastarasis iš tikrųjų yra užsiminęs apie mokesčių peržiūrėjimą, tokia klastotė smogė jam į paširdžius.

Kita vertus, ekspertai mano, kad ilgos B. Obamos varžytynės su Hillary Clinton tik sugadino jo reputaciją. Daugelis būsimų rinkėjų sunerimę dėl jauno B. Obamos amžiaus ir egzotiškos praeities. Barackas Husseinas Obama gimė Honolulu (Havajuose) juodaodžių išeivių iš Kenijos šeimoje, gyveno Indonezijoje, mokėsi Harvarde… Pamažu ir nebe politinių oponentų pagalbos šie biografijos faktai dabar virsta negatyviu rinkimų kampanijos veiksniu.

Amerikiečius papiktino, kai B. Obama išvyko ilsėtis į gimtuosius Havajus, palikęs politinę areną savo konkurentui. Tuo metu J. McCainas sugebėjo pririnkti pergalingų balų. Senatorius pasinaudojo Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino vaidmeniu Kaukazo konflikte ir pavadino jį blogu vaikinu. Vis dėlto jis pridūrė norįs susitikti su V. Putinu ir tikįs rasti su juo bendrą kalbą. Žinoma, tai tik žodžių žaismas, nes čia pat respublikonų kandidatas teigė jau įžvelgęs Rusijos ministro pirmininko akyse tris raides „K, G ir B“…

J. McCainas griežtai kritikavo Maskvą už išpuolį prieš Gruziją, tuo metu B. Obama tik ragino dviem konfliktuojančioms pusėms susitaikyti. Jungtinėse Valstijose, kurios ypač kandžiai kritikuoja D. Medvedevą ir V. Putiną, demokratų požiūris yra pernelyg pasyvus.

Iš pradžių J. McCaino parama G. W. Bushui dėl karo Irake kėlė amerikiečių susierzinimą. Bet štai Baltieji rūmai paskelbia, kad nuo kitų metų vidurio amerikiečių kariuomenė pradės išeiti iš Irako. Ketvirtadienį į Bagdadą nuvyko valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kuri pareiškė, kad „šalys labai priartėjo prie susitarimo dėl abipusio saugumo“. Jame būtų ir kariuomenės išvedimo grafikas. Štai tuomet J. McCainas ir prakalbo apie būtinybę baigti šį nuo 2003 m. kovo užsitęsusį pragarą…

Šiaip jau amerikiečių simpatijos į šį kandidatą palinko dar ir todėl, kad tai – karo Vietname veteranas, netgi buvęs vietnamiečių nelaisvėje, ir, nepaisant solidaus amžiaus (jis taptų vyriausiu kada nors buvusiu Amerikos prezidentu), labai energingas. Ketvirtį amžiaus išbuvusį politiku ant Kapitolijaus kalvos rinkėjai vertina kaip „labiau patyrusį“. Šiuolaikiniame pasaulyje tai labai svarbu.

Lietuvą tuoj apsups raketų miškas…

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atrodo, jau naudojasi birželį pasamdyto žymaus britų įvaizdžio kūrėjo, politikos technologo lordo Timothy Bello patarimais. Matyt, būtent šis specialistas patarė kurį laiką neišsakyti savo nuomonės dėl Rusijos ir Gruzijos konflikto. Ir tikrai, ilgai laukęs ir taip paerzinęs Maskvą bei sulaukęs jos priekaištų, Baltarusijos vadovas pagaliau puolė girti Rusiją, kad ši Pietų Osetijoje veikė „ramiai, sumaniai ir gražiai“.

Susitikęs Sočyje su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, jis ėmė liaupsinti Rusijos prezidentą ir sakė, kad „atėjo laikas nepaprastiems sąjunginės valstybės veiksmams“. Jaukiai įsitaisę prabangiame Rusijos oligarcho Olego Deripaskos viešbutyje, abu lyderiai pasidžiaugė, kad prekių apyvarta tarp dviejų šalių pasiekė 30 mlrd. dolerių, tačiau opaus Minskui dujų kainų klausimo jie sąmoningai nelietė, bet nubrėžė karinio bendradarbiavimo vizijas, nes būtent dabar Maskvai reikia atgaivinti ir konkretizuoti sąjunginės valstybės kolektyvinio saugumo idėją.

Taigi vadovai be sunkumų susitarė dėl bendros priešlėktuvinės gynybos sistemos Baltarusijos teritorijoje. Tai būtų dar vienas atsakas į trečiadienį Varšuvoje pasirašytą Lenkijos ir Jungtinių Valstijų susitarimą dislokuoti priešraketinio skydo elementus. Už tai Varšuvą saugos keletas artimojo ir vidutinio nuotolio raketų kompleksų „Patriot“.

Susitarimas tarp Maskvos ir Minsko turėtų būti pasirašytas rugsėjį. Kaip žadėjo Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, atsakymas į amerikiečių skydo dislokavimą Lenkijoje „bus techniškai paprastas, bet efektyvus ir greitas“. Laukti iš tikrųjų ilgai nereikėjo.

Tačiau ekspertams kyla įtarimas, kad tai vėlgi tik žodžiai. Nepriklausomų valstybių sandraugos instituto direktoriaus pavaduotojo Vladimiro Žarichino nuomone, iki bendros sąjunginės valstybės sukūrimo dar labai toli, nes nei Rusija, nei Baltarusija nepasirengusios susitarti dėl valdžios joje. O ką tuomet bekalbėti apie bendrus projektus? Todėl, specialisto nuomone, Sočyje abu prezidentai susitiko tik tam, kad išklausytų A. Lukašenkos paramos Maskvai žodžių…

Bet negalima paneigti, kad Rusija visokiais būdais stengiasi duoti atsaką Amerikos priešraketinio skydo dislokavimui Rytų Europoje. Rusijos generolai šiek tiek praskleidžia paslapties skraistę. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje numatyta dislokuoti operatyvinius taktinių raketų kompleksus „Iscander“, kurių taip pat bus ir Baltarusijos teritorijoje. Šie kompleksai gali būti aprūpinti tiek balistinėmis, tiek sparnuotosiomis raketomis, kurių skrydžio nuotolis daug didesnis ir siekia iki 500 km.

Šalia Lietuvos ir Lenkijos sienų taip pat bus dislokuoti tolimieji bombonešiai „Tu-22M-3“, galintys skraidinti tolimojo veikimo sparnuotąsias raketas. Anksčiau buvo skelbta, kad Rusijos flotilė Baltijos jūroje vėl bus aprūpinta branduoliniais užtaisais, o šiam regionui militarizuoti Rusija skirs kur kas daugiau lėšų negu iki šiol. Laikraštis „Izvestia“ neseniai pranešė, kad rusų tolimosios strateginės aviacijos lėktuvai „Tu-160“, vadinami dar baltosiomis gulbėmis, ir „Tu-95MC“, kuriuos NATO vadina lokiais, jau leidžiasi Kuboje.

Taigi į skydą Rusija žada atsakyti kitu skydu. Dabar visu perimetru nuo Baltijos iki Juodosios jūrų Rusija kaupia karinę galią. Laikraštis „The New York Times“ neseniai rašė, kad, teikdama humanitarinę pagalbą Pietų Osetijos gyventojams, neseniai Rusija jos teritorijoje dislokavo operatyvinių taktinių raketų kompleksus „Točka“, kuriuos ji sėkmingai naudojo Čečėnijoje.

Žvelgiant į Maskvos geopolitinius planus, dėmesį atkreipia į Maskvą atvykęs Sirijos prezidentas Basharas Assadas, kuris, laikraščio „Kommersant“ pranešimu, vizito išvakarėse sutiko Viduržemio jūros regione dislokuoti rusiškas raketas „Iscander“.

Žodžiu, Rusija laikosi žodžio: ji įnirtingai ieško draugų, kurie padėtų atremti NATO ir Vašingtono iššūkius ir užtikrinti užimtų pozicijų saugumą.

Įtampa Europoje auga.

Kovoje dėl Arkties gelmių turtų pirmauja Rusija

Geopolitiniai interesai reiškiasi ne tik sausumoje, vadinamuosiuose „karštuose“ planetos regionuose, kur iš tiesų, kaip dabar Kaukaze, žemė dega tiesiogine prasme. Jau keleri metai vyksta įnirtinga kova už Arkties turtus. Šešios Šiaurės valstybės, besiribojančios su Arkties vandenynu, grumiasi dėl jo dugne slypinčių milžiniškų išteklių, pirmiausia naftos ir dujų, kurių klodų, beje, niekas nėra tiksliai ištyręs.

Praėjus metams po aktyvesnių Arkties dugno tyrinėjimų, alyvos į ugnį įpylė liepos 23-ąją paskelbtas JAV geologijos tarnybos (USGS) tyrimas dėl naftos ir dujų išteklių Arkties vandenyne. Laikraštis „The Times“ rugpjūčio pradžioje pagal šį tyrimą paskelbė Arkties žemėlapį, kuris tapo naujų ginčų katalizatoriumi. Šis planas gali sukelti tikrą paarkčio šalių karą už priėjimą prie išteklių (tyrimo medžiagą galima rasti http://energy.usgs.gov/arctic/).

Tai vienas detaliausių žemėlapių, kada nors darytų pasaulyje. Tačiau geologų vertinimai pagrįsti ne tiek konkrečiais duomenimis apie vandenyno turtus, kiek angliavandenilių resursų lyginamuoju vertinimu. Dar neišžvalgyti Arkties plotai lyginami su tomis pačiomis sąlygomis jau žinomose teritorijose, kuriose yra naftos ir dujų.

USGS tyrinėtojų nuomone, iš tikrųjų Arktyje šių išteklių nėra gausu. Teigiama, kad naftos ištekliai sudaro tik apie 90 mlrd. barelių, arba vos 7 proc. iki šiol įrodytų pasaulinių naftos atsargų. Vaizdžiai tariant, tai prilygtų Venesuelos atsargoms, bet yra tris kartus mažiau negu Saudo Arabijos ištekliai. Kita vertus, jie sutelkti ne viename rajone, o išsimėtę po visus Arkties regionus, ir maždaug trečdalis yra Aliaskoje.

Kur kas daugiau čia yra gamtinių dujų. Amerikiečių geologai teigia, kad Arktyje susitelkę beveik 47 trilijonai kubinių metrų dar neeksploatuotų dujų, o tai sudaro apie 26 proc. iki šiol išžvalgytų pasaulinių šios žaliavos išteklių.

Toks santykis šiek tiek keičia konkurencinę kovą dėl Arkties gelmių resursų: nedideli naftos klodai tikrai nepaaštrins Šiaurės valstybių grumtynių už šią žaliavą, tvirtina USGS specialistai.

Kita vertus, dalis Arkties, į kurią labiausiai pretenduoja Rusija, – Lomonosovo gūbrys ir giluminė centrinė vandenyno juosta su abisaliniu (išvagotu prarajų arba nuokryčių) dugnu – yra neperspektyvi energijos resursams išgauti.  Daugiausia išteklių glūdi kontinentinio šelfo pakrantės ruože. 70 proc. neatvertų dujų išteklių yra trijuose baseinuose: Vakarų Sibiro (40 proc.), Rytų Barenco (19 proc.) ir Aliaskos (13 proc.). Perspektyviausi regionai – Karos ir Laptevų jūra. Pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją daugiausia jų priklauso Rusijai.

Bet, nepaisant neva garantuoto Rusijos priėjimo prie Arkties dugno turtų, karas dėl jame glūdinčių išteklių yra gana nuožmus ir vyksta ne vien tik žodžiais.

Lygiai prieš metus, pernai rugpjūčio pradžioje, Rusija pasiuntė savo batiskafą į daugiau kaip 4 kilometrų gylį netoli Šiaurės ašigalio. Dugne rusų mokslininkai, tarp kurių buvo ir Dūmos narių, paliko iš titano Kaliningrade pagamintą šalies vėliavą, pareiškę, kad ši gelmių teritorija, prilygstanti dviem Prancūzijoms, yra žemyno ir Rusijos valstybės tąsa, tad ir jos turtai priklauso jai. Maskva tvirtino, kad Arkties šelfe gali būti daugiau kaip puspenkto (kitais skaičiavimais – net šimtas) milijardų tonų naftos. Rajone dirbo ekspedicija „Arktika 2007“ iš Murmansko, kurios darbai Maskvai kainavo apie 100 milijonų rublių.

Į šį Rusijos iššūkį iškart sureagavo Jungtinės Valstijos. Pernai liepą Vašingtone įvyko trijų dienų mokslo ir karinių žinybų atstovų pasitarimas. Jame buvo akcentuota, kad Arkties vandenynas ir jo turtai yra pasaulinė nuosavybė, o į jo dugną įbesta valstybinė vėliava dar nenustato tos šalies teisių. Kanada, taip pat pakilusi į varžytynes dėl Arkties, teigė, kad niekas neturi teisės uzurpuoti kitų šalių teisės į vandenyno šelfą. Tai taikoma ne tik Rusijai. Prieš kelis dešimtmečius, kai Amerikos ledlaužis įplaukė į Kanadai priklausančių salų akvatoriją, kilo didelis skandalas. Į tuos turtus taip pat pretenduoja Danija ir Norvegija.

Su pastarąja Rusijos ginčas tęsiasi jau apie 40 metų. Iki šiol nesureguliuotas jūros sienų delimitacijos klausimas Barenco jūroje, kurios dugne, įvairiais vertinimais, yra apie 12 mlrd. barelių naftos.

Taigi, pernykštis Rusijos žygis į Arkties gelmes sukėlė konkurencijos bangą. Iškart iš Sietlo uosto į Arkties vandenyną išplaukė JAV sunkusis ledlaužis „Hiley“ – vienas iš trijų tokio tipo Amerikos laivų, esančių karinės pakrančių apsaugos tarnybos žinioje. Jo tyrimams Arktyje Amerikos kongresas skyrė 100 mln. dolerių. Šio ledlaužio paskirtis – tirti pasaulinio atšilimo procesus Arkties vandenyne ir jų įtaką mūsų planetos klimatui. Bet dabar ši misija papildyta Kongreso nacionalinės mokslo tyrimų tarybos suformuluota nuostata, kad „dėl Aliaskos geografinės padėties JAV yra arktinė valstybė, turinti savo geopolitinių, ekonominių ir mokslinių interesų, ir jų saugumo interesai Arktyje turi būti apginti“.

Pagal Jungtinių Tautų jūrų konvencijos (Amerika jos taip ir neratifikavo) 76-ąjį straipsnį valstybės, kurių teritorija nusitęsia už poliarinio rato, turi teisę eksploatuoti ją 200 mylių spinduliu nuo valstybės sienų. Bet Šiaurės ašigalio nė viena valstybė nepasiekia, tad ir didžiuliai Arkties vandenyno plotai nepriklauso niekam.

Aktyviausiai į šį karą įsivėlusi Rusija bando pagrįsti Arkties gelmių nuosavybę, teigdama, kad iki tyrinėjamų vietų plyti Lomonosovo gūbrys, nusitęsęs nuo Sibiro platformos. Atsakydamas į šį teiginį, Kanados užsienio reikalų ministras ironizavo: „Dabar ne penkioliktas amžius. Negalima bastytis po pasaulį, smaigstyti vėliavas ir šaukti, kad tai mūsų teritorija…“

Nepaisydama perspėjimų, Rusija ir toliau aktyvina kovą už Arkties resursus, puikiai žinodama, kad naftos ir dujų ištekliais ji gali kontroliuoti ir pasaulinę politiką.

Ar griebsis Rusija agresijos prieš Baltijos šalis?

Jau ne tik astrologams aišku, kad rugpjūtis – krizių metas. Tą mėnesį 1939 m. atsirado nusikalstamas Molotovo- Ribbentropo paktas, 1993 m. kilo pučas Rusijoje, 1998 m. kaimyninę šalį ištiko gili finansų krizė, o šiemet įvyko brolžudiškas konfliktas Kaukaze. Visa tai vienaip ar kitaip susiję su mūsų Rytų kaimyne.

Taigi sunku nepatikėti Londono „The Observer“ perspėjimu, kad kruvinas rugpjūtis Kaukaze per Ukrainą gali nusitęsti iki Baltijos šalių, kuriose didelę gyventojų dalį sudaro rusai. Būtent slėpdamasi už dingsties juos gelbėti, dabartinė Rusija, kaip ir anuomet Sovietų Sąjunga, griebiasi pavojingos avantiūros. Agresijai prieš Gruziją Maskva taip pat padėjo „gelžbetonio“ pagrindą: esą gruzinai, atakavę nepaklusnų Cchinvalį, siekė išnaikinti Pietų Osetijoje gyvenančius rusų tautybės žmones. Prieš tai Vladimiro Putino potvarkiu 90 proc. iš 70 tūkst. šios separatistinės respublikos gyventojų buvo išduoti Rusijos piliečio pasai. Vadinasi, Maskva iš anksto planavo, kaip pateisinti savo būsimą agresiją…

Žinoma, tam geras sąlygas sudarė nepasvertas Michailo Saakašvilio įsakymas jėga priversti paklusti separatistus…

Žemėlapiu kilkime aukštyn. Čia, iki pat Karelijos, driekiasi po Sovietų Sąjungos aptrupėjusios Rusijos interesų zonos. Tapęs prezidentu V. Putinas iškart patvirtino užsienio politikos doktriną – visais būdais ginti savo tėvynainius, taip atkuriant kadaise turėtą valstybės galią.

Ukrainoje etniniai rusai sudaro kiek daugiau kaip 17 proc. visų gyventojų – tiek pat, kiek iš viso yra Baltijos šalyse. Ypač daug jų gyvena rytinėje šalies dalyje ir Kryme. Šovinistiškai nusiteikę Maskvos veikėjai įrodinėja, kad kone pusė Ukrainos yra neatskiriama nuo senosios slavų kultūros. Taip klojamas pagrindas suskaldyti šią valstybę, kurios naujoji valdžia kelia Maskvai didelį susirūpinimą.

Ko gero, ji pradėtų nuo Krymo ir Sevastopolio. Pirmas žingsnis žengtas: pranešama, kad Krymo rusakalbiams gyventojams pradėti dalyti Rusijos piliečių pasai… Prieš tai Maskva pareiškė, kad Viktoro Juščenkos draudimas Juodosios jūros laivynui veltis į konfliktą prie Gruzijos krantų yra niekinis. Kitaip sakant, pasauliui siunčiamas pavojaus signalas, kad Ukrainą gali ištikti Gruzijos likimas.

Baltijos šalyse rusiškai kalbančiųjų dar daugiau: Latvijoje – beveik 30 proc., Estijoje – daugiau kaip ketvirtadalis visų gyventojų. Carinė Rusija ir sovietinė imperija vykdė aktyvią asimiliacijos politiką. Stalino laikais ji įgavo žiauriausią formą: daug Baltijos šalių gyventojų buvo išsiųsta į Sibirą, o jų vietoje apsigyveno rusų kolonistai. Šis okupacinio korpuso likutis, kaip taikliai pavadino „The Observer“, skundžia Maskvai Estijos ir Latvijos valdžią, kad ši nesuteikia rusakalbiams pilietybės. Pakako Taline pajudinti paminklą vadinamiems rusų išvaduotojams, kai visa tai vos neišsiliejo į rimtą etninį konfliktą. Ar daug trūko, kad Kremlius nepultų vaduoti savo tėvynainių?

Lietuvai lyg ir ramiau, nes čia gyvena mažiausiai – tik 6,3 proc. – rusų. Bet pamažu ryškėja, kad Rusija gali surasti kitą dingstį komplikuoti santykius su Lietuva. Tai jos aktyvi užsienio politika ir parama Gruzijai bei Ukrainai. Maskva neištvėrė ir pagrasino, kad Vilniaus už pagalbą Tbilisiui laukia rimti nemalonumai. Kokie – tik numanyti galima. Rusija gali dar labiau užsukti dujų ir naftos kranelius, tačiau ši bauginimo priemonė vis labiau praranda prasmę. Tiesioginė agresija mažai tikėtina: juk dabar Lietuva – tai vienas svarbiausių NATO flangų. Be to, Vilnius Maskvai neduoda jokios dingsties ginti savo tėvynainių. Belieka diplomatinio karinio spaudimo priemonės.

Tokia perspektyva pamažu ryškėja, kai Lenkija sutiko dislokuoti amerikiečių priešraketinį skydą. Laikraštis „The Sunday Times“ cituoja aukštą Rusijos kariuomenės pareigūną, kad Maskva planuoja apginkluoti savo Baltijos flotilę branduolinėmis galvutėmis. Jos bus grąžintos į povandeninius laivus, kreiserius ir bombonešius. Taip Kaliningrado srityje bus didinama karinė įtampa, o jos aukomis gali tapti visos regiono šalys.

Žinoma, tai dar tik grasinimai. Tačiau Rusija, kaip parodė įvykiai Kaukaze, tampa vis agresyvesnė ir nenuspėjama. Šios grėsmės akivaizdoje Vakarai kaip niekad turi suprasti ir reaguoti į Rytų Europos šalių baimes.

Krizių sezonas rugpjūčiu nesibaigia.

Europai grasina jau ne Iranas…

Rusijos agresija Kaukaze galbūt ne tiek pamokė Maskvą, kiek prablaivė kai kurių Vakarų politikų galvas. Gerokai padelsę, jie puolė svarstyti padėtį regione ir net kalbėti apie palankesnes Gruzijos ir Ukrainos galimybes įstoti į NATO. Aljanso lyderiai dar neleidžia sau aiškiai pasakyti, kad Rusijos operacija prieš Gruziją pagreitins šios šalies įsijungimą į organizaciją. Kol kas vengiama minėti ir Bukarešte numatytą terminą – gruodžio mėnesį, o tik teigiama, kad Gruzijos narystės Aljanse šis konfliktas neatitolins.

Matyt, Briuselyje, kur yra ir NATO, ir ES būstinės, kaip rašo italų „La Repubblica“, svarstoma, kad netgi karinę atsakomybę už padėtį Kaukaze reikėtų perkelti ant ES specialaus taikos užtikrinimo kontingento, apie kurio sukūrimą kalbama jau keleri metai. Tokia Europos žandarmerija būtų sudaryta iš prancūzų policijos junginio, Ispanijos civilinės gvardijos, Portugalijos Respublikos pajėgų, Nyderlandų karališkosios žandarmerijos ir taip toliau. Italija neketina siųsti daugiau kaip 1 tūkst. karabinierių. Kaip ir Libane, Gruzijoje toks kontingentas kontroliuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos sienas, būtų sudarytas iš pėstininkų ir sraigtasparnių.

Bet kol kas tai tik planai, kuriuos Briuselis kuria labai jau lėtai. Užtat Varšuva nustebino nauju siūlymu.

Ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad Lenkija tikriausiai sutiks dislokuoti Jungtinių Valstijų priešraketinės gynybos sistemas savo teritorijoje, nes Vašingtonas ketina patenkinti Lenkijos reikalavimus sustiprinti karinį bendradarbiavimą. Nesunku suprasti, kad tokį abipusį nuolaidumą paskatino Rusijos ir Gruzijos konfliktas. Dar praėjusį lapkritį, kai D. Tuskas nurungė prezidento brolį ministrą pirmininką Jaroslawą Kaczynskį, Varšuva staiga Vašingtonui iškėlė naujus reikalavimus, jei šis nori šalies teritorijoje dislokuoti 10 priešo raketų gaudyklių šachtų, turi aprūpinti ginkluotąsias pajėgas vidutinio ir artimojo nuotolio veikimo raketomis „Patriot“, THAAD arba AMRAAM, taip pat skirti milijonus dolerių kariuomenės technikai modernizuoti. Lenkijos priešlėktuvinės gynybos sistemos beviltiškai paseno, o, kaip parodė įvykiai Kaukaze, Gruzijos priešlėktuvinės sistemos nepajėgė numušti modernių Rusijos bombonešių.

Ginčas tęsėsi daugiau kaip pusę metų. Per tą laiką čekai pasirašė ir parlamente ratifikavo susitarimą dėl amerikiečių radaro dislokavimo Čekijoje. Paskui kilo skandalas, kad raketas galėtų dislokuoti Lietuva, jei derybos su Lenkija nepavyks. Šį ginčą visą laiką lydėjo nesutarimai Lenkijos vadovybėje. Prezidentas Lechas Kaczynskis laikėsi pozicijos, kad „neverta labai rizikuoti“ ir kelti Amerikai naujus aukštus reikalavimus, nes nepasisekus deryboms „Lenkijos padėtis smarkiai pablogės“.

Bet po keturių dienų karo Kaukaze Lenkijos vadovams tarsi atsivėrė akys, ir jau ketvirtadienį į Varšuvą atvyksta JAV delegacija. Lenkijos sostinėje turėtų vykti baigiamasis derybų dėl priešraketinio skydo etapas. Manoma, kad sutartis su Vašingtonu gali būti pasirašyta dar iki prezidento rinkimų Amerikoje, tai yra lapkričio 4 d.

Dabar, kai pasikeitė Lenkijos pozicija, Lietuvoje taip pat atsirastų daugiau drąsos rizikuoti priimti amerikiečių raketas. Rusija pati savo agresyviais veiksmais skatina kaimynines šalis peržiūrėti gynybines nuostatas. Jeigu bendri ES veiksmai užtikrinant saugumą ir stabilumą yra tokie neryžtingi ir chaotiški, nacionalinės Vyriausybės turi pačios užtikrinti savo piliečių saugumą.

Kad tą daryti reikia nedelsiant, įrodo ne tik Rusijos agresija prieš suverenią Gruziją, bet ir Maskvos grasinimai Baltijos šalims ir Lenkijai, kai šios paskelbė bendrą Gruzijos rėmimo deklaraciją. Kaip parodė istorija, Rusijos grasinimai retai kada nevykdomi. Gal šiuolaikiniame pasaulyje jie ir netaptų dar vienu Miunchenu, bet Sausio 13-ąja – kodėl gi ne…

Atrodo, pasauliui vis dėl to grasina ne Iranas.

Kitas Rusijos taikinys – Ukraina?

Iš Kaukazo – vien tik blogos naujienos. Regionas ritasi į ketvirtą per visą istoriją karą, ir visų jų iniciatorė buvo Rusija. 19 a. – carinė, o naujajame – jau neva demokratinė.

Bet gal aš neteisus. Štai Pekino olimpinėse žaidynėse ant pakylos viena kitą džiugiai sveikino ir glebėsčiavosi pneumatinio šaudymo medalininkės rusė ir gruzinė…

Tiesa, tai ir visas džiaugsmas. Gruzijos olimpinė rinktinė, protestuodama prieš karą Kaukaze, ketino pasitraukti iš žaidynių, bet paskutiniu metu nutarė nepainioti politikos su sportu. Tuo metu Kaukaze viskas susimaišė – ne tik žemė su dangumi nuo bombardavimų bei karo dūmų, bet ir šalių pozicijos. Kai visas pasaulis apstulbęs gėrėjosi olimpiados atidarymu, simboliškai susietu su trimis datos aštuonetukais, Gruzijoje, nepaisant visų pasaulinių ugnies nutraukimo tradicijų per žaidynes, plykstelėjo konfliktas.

Dar galima suprasti ar bent paaiškinti Tbilisio rietenas su separatinėmis Pietų Osetija ir Abchazija, tačiau dažnas apie politiką nė nenutuokiantis pilietis klausia: o kuo čia dėta Rusija? Juk jos pajėgos prieš 15 m. priimtu Jungtinių Tautų sprendimu į regioną buvo pakviestos palaikyti taikos. Taikdarių įsipareigojimuose aiškiai pasakyta, kad jie negali kištis į vietinius konfliktus, o tik saugoti priešiškų jėgų atskyrimo liniją, kuri, pavyzdžiui, iki šiol buvo nubrėžta Kodorio tarpeklyje pagal Ingurio upę.

Rusijos kišimasis į Gruzijos reikalus niekaip nepaaiškinamas. Paskelbus Gruzijos nepriklausomybę 1991 m., Adžarija be ginčų įsijungė į valstybės plėtrą, tačiau Pietų Osetija ir Abchazija netrukus paskelbė atsiskiriančios nuo Gruzijos. Separatistų nepripažino nė viena pasaulio šalis, net ir pati Rusija. Tbilisis joms siūlė plačios autonomijos statusą, bet Suchumis ir Cchinvalis veržėsi į Rusijos globą. Michailo Saakašvilio kantrybė trūko, kai pasienyje su Gruzija prasidėjo ginkluotos provokacijos. Jo kariuomenės reidas į Cchinvalį nebuvo sėkmingas: gruzinai turėjo atsitraukti, kai prie Pietų Osetijos sostinės priartėjo jos vadovų pakviesti Rusijos tankai ir šarvuočiai.

Nesitikėjęs, kad į konfliktą taip greitai ir taip įžūliai įsitrauks Rusija, Gruzijos vadovas paskelbė paliaubas, tačiau Rusijos bombonešiai jau barstė bombas net Tbilisio priemiesčiuose… Taip Maskva neva gina Rusijos piliečius Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

Net plika akimi matyti, kad Rusijos tikslai kiti. Jai mažiausiai rūpi čia užsilikę rusų kariškiai, jų šeimos ar net abchazų ir osetinų viltys tapti nepriklausomiems. Pokalbyje telefonu su Jungtinių Vastijų valstybės sekretore Condoleezza Rice Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas  neslėpė, kad Maskvos tikslas – pakeisti dabartinę Gruzijos politinę valdžią ir nuversti teisėtai išrinktą prezidentą M. Saakašvilį. Taip esą Tbilisis bus priverstas siekti taikos. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsisakė kalbėtis su Gruzijos vadovu, taip palaidodamas viltis, kad jis yra liberalesnis už Vladimirą Putiną.

Na, o ką Vakarai?

Kartu su V. Putinu jų lyderiai gėrisi olimpinėmis sportininkų pergalėmis Kinijoje, o George‘as W. Bushas, leipdamas nuo karščio, rašinėja autografus ant pusnuogių paplūdimio tinklininkių kūnų… Beje, jis „išreiškė susirūpinimą“ konfliktu Kaukaze ir Rusijos įsitraukimu į jį. Paryžiaus „Le Monde“ rašo, kad Vakarai bijo paprieštarauti Maskvai, kuri tuojau pat primins Kosovo precedentą. Jeigu jiems reikėtų pasirinkti tarp Maskvos ir Tbilisio, nesunku suprasti, kurią pusę jie palaikytų, rašo laikraštis. Yra ir visiems žinoma ekonominė šio pasyvumo priežastis: Europa maitinama rusiškomis dujomis ir nafta. Dabar kaip niekada toliaregiškas tampa Amerikos viceprezidento Dicko Cheney prieš kelerius metų Vilniuje pasakytas perspėjimas, kad Rusija savo energetikos išteklius panaudos kaip politinę spaudimo priemonę…

Tuo metu kitas Amerikos politikas, buvęs JAV pasiuntinys Jungtinėse Tautose Richardas Holbrooke‘as pareiškė, kad Rusija nori nuversti Gruzijos vadovybę, o kitas jos taikinys bus Ukraina su Krymu ir Sevastopoliu.. Taip Maskva šioms buvusioms sovietinėms respublikoms nori atšaldyti norą tapti NATO narėmis. Vakarų šalys arba nesupranta šių ketinimų, arba savo delsimu vykdo išdavikišką stručio politiką. Viena Lietuva realiais veiksmais neseka šiuo keliu.

Apie dešrą, sportą ir politiką…

Vyresnieji ypač daug gali pasakyti istoriniu dešrų klausimu. Kokios jos skanios ir skalsios buvo Smetonos laikais, kaip permainingai dešrininkystės problema buvo sprendžiama sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Liūdniausiai prisimenama vadinamoji „šlapiankos” era: prie virtos, tualetinio popieriaus ar dar velniažin ko prigrūstos virtos dešros nutįsdavo eilės, jos griežinėliai tapdavo proginių švenčių stalo puošmena šalia kilkių konservų dežutės, būtent ji išplėtojo neregėtą kyšių verslą ir prekybininkų klestėjimą…

Koks nomenklatūrininkas dar pridurtų: pilnais dešrų ir lietuviškos trauktinės prikimštais lagaminais jie sužadindavo aukštų Maskvos pareigūnų apetitus ir taip iš sovietinių veikėjų išplėšdavo daug tiekimo malonių. Ne veltui buvo sakoma, kad „žaliasis” traukinys Vilnius – Maskva pralėkdavo kvepiantis dešra…

Pasirodo, dešros klausimas aktualius ir šiandien. Ne, virtos, rūkytos, vytintos, tėvyninės ir importinės dešros pilna mūsų parduotuvių lentynose, kad net pasirinkti sunku. O štai mūsų kaimynai baltarusiai ir estai, atrodo, įdomiai sprendžia dešrų panaudojimo politikoje klausimą.

Baltarusijos gamybinio susivienijimo „Belaimit” generalinis direktorius Borisas Ciporinas, išlydėdamas šios šalies moterų krepšinio rinktinę į Olimpiadą Pekine, sugalvojo krepšininkėms įteikti įdomią dovanėlę. Jeigu iškovos bet kokios spalvos medalius žaidynėse, kiekviena žaidėja iki gyvenimo pabaigos bus aprūpinta kombinato mėsos produkcija. Palydų dalyvius direktorius nustebino ir savo pažadu, kad iki gyvos galvos įmonės gaminamas dešras galės krimsi ir kiekvienas baltarusių olimpietis, parvešiantis namo aukso medalį…

Neabejotina, kad tai bus didelė paskata kaimynų sportininkams pasiekti stulbinančių rezultatų Pekine. Neeilinio siurprizo liudininku taps ir Olimpiados atidaryme dalyvavęs prezidentas A.Lukašenka, kuris pritarė B.Ciporino išmonei. Ji ypač gerai nuteikia, Baltarusijoje brangstant maisto produktams…

Dešros tapo naujo skandalo tarp Rusijos ir Estijos objektu. Juokai juokais, bet, pasirodo, nacionalistai estai suomiškomis dešromis nuodija Estijoje gyvenančius rusakalbius. Tai aprašęs laikraštis „Rossijskaja gazeta” nepraneša, iš kur ištraukęs tokią informaciją ir kodėl sugedusi suomių dešra pasiekia būtent rusiškai kalbančius Estijos gyventojus. Pasak laikraščio, į Estiją importuojama dešra nuodijami Narvos, Kohtla Jarvės, kitų netoli sienos su Rusija esančių rajonų rusakalbiai gyventojai. Estijos rusų sąjungos vadovai reikalauja, kad šiai politikai kelią užkirstų Europos Sąjunga, nes tai esą vienas iš Estijos valdžios metodų, nukreiptų prieš rusakalbius. Mechanizmas aiškus, teigia šios sąjungos pirmininkas S.Sergejevas: suomių humanitarinė pagalba skiriama vargšams pensininkams, kurie priversti stovėti eilėse, kad nusipirktų pigesnį dešros gabalą, o jis dar pašvinkęs…

Neįtikėtina, bet akivaizdu: pasak rusų laikraščio, „rusiškieji” Estijos rajonai tyčia laikomi ekonominio bado zonoje, kad rusakalbiai būtų kuo greičiau išmarinti, panaudojant dar ir sugedusią estų brolių suomių dešrą…
Mat, kokie „armagedonai” su ta istorine dešra dedasi moderniajame pasaulyje… Ir kaip neprisiminsi anuos laikus: atsipjauni vargais negalais gautos dešros ritinėlį, ir namai pakvimpa nacionaline santarve ir socialine gerove…

Ar bus stabdomas „Nord Stream“ projektas?

Europos Parlamentas vis dėlto priėmė rezoliuciją prieš dujotiekį Baltijos jūros dugnu „Nord Stream“. Tuo metu, kai „Gazpromo“ vadovai ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui raportavo apie kompanijos sėkmę vykdant projektą, Strasbūre europarlamentarai net 9 kartais didesne balsų dauguma pareikalavo, kad Europos Komisija parengtų teisinę ir ekologinę dujotiekio ekspertizę.

Rezoliucijos iniciatoriai – Lenkijos ir Baltijos šalių atstovai.

Europos Parlamento Peticijų komitetas dar gegužę parengė ataskaitą, raginančią atlikti būsimo dujotiekio ir jo aplinkos tyrimą, taip pat gauti Baltijos jūrą supančių šalių sutikimą. Ataskaitos autorius ir komiteto pirmininkas lenkas Marcinas Libickis patvirtino, kad „pavojus aplinkai yra didžiulis, tad kyla klausimas, ar ši rizika verta tokių didelių investicijų“.

Priminsiu, kad „Nord Stream“ – bendras Rusijos koncerno „Gazprom“ ir dviejų Vokietijos kompanijų projektas. Rusijos kompanija turės 51 proc. jo akcijų. Iki 2010 m. spalio maždaug 1200 km vamzdynas turėtų nusitęsti Baltijos jūros dugnu nuo Viborgo iki Greifsvaldo. Darbai bus vykdomi didžiulėje beveik pustrečio tūkstančio kvadratinių kilometrų dugno zonoje, kurioje palaidota ypač daug per Antrąjį pasaulinį karą gabento cheminio ginklo. Tokias kapines išjudinus kiltų ekologinė grėsmė ne tik užterščiausiai pasaulyje Baltijos jūrai, bet ir prie jos esančioms valstybėms. Tiesiant trasą vamzdžiams valyti bus naudojami pavojingi chemikalai aldehidai. Ataskaitos rengėjai pastebėjo, kad projekto autoriai nėra parengę aiškios strategijos, kaip kovoti su vidiniais dujotiekio gedimais ir kaip reaguoti į išorinius pavojus vamzdynui. Europarlamentarai pasigedo ir detalaus finansinio pagrindimo, išteklių panaudojimo, atsakingų organizacijų, jų vaidmens, procedūrų, kilus ekstremalioms situacijoms.

Rusija atmeta šią kritiką ir tvirtina, kad rezoliucija aiškiai politizuota ir priimta siekiant daryti spaudimą Rusijai ir Vakarų valstybėms. „Gazpromo“ strategai ir jų lobistai Europos Parlamente teigia, kad ne kartą Estija, Latvija, Lietuva, Švedija ir Lenkija siūliusios dujotiekį tiesti per savo teritorijas ant žemės, kad jos galėtų gauti pajamų iš tranzito muitų ir, reikalui esant, manipuliuoti energijos išteklių tiekimu į Vakarus, kaip atsitiko Ukrainoje.

„Nord Stream“ atstovai tvirtina, kad priimta rezoliucija neturės jokios reikšmės prasidėjusiems darbams ir jų kainai. Agentūra „Reuters“ cituoja vieną projekto pareigūną, kuris sakė, kad rezoliucija buvo priimta kai kurių ES šalių spaudimu ir neišreiškia nei visos Europos Komisijos, nei Bendrijos nuomonės. Rusijos atstovai teigia, kad Europos Komisija neturi įgaliojimų kaip nors paveikti tokio tipo infrastruktūros projektus, nes tai yra nacionalinių kompanijų reikalas. Vienintelio, ko gali siekti Baltijos jūros regiono šalys, – reikalauti ekologinio skaidrumo, bet tai nesustabdys projekto.

Vis dėlto Rusija negali neįvertinti pasipriešinimo, kuriuo sutiktas minėtas projektas. Europos Parlamentas gavęs dvi Lenkijos ir Lietuvos gyventojų peticijas, kurias pasirašė apie 30 tūkst. žmonių. Dėl ekologinio dujotiekio pavojaus yra perspėjusios Švedijos ir Lenkijos Vyriausybės. Tačiau energijos išteklių troškulys, kurį jaučia Europa, verčia nepaisyti bet kokių grėsmių. Rusija tiesiog šantažuoja Vakarus dujomis, žadėdama, kad jas, pavyzdžiui, Vokietija gaus daug pigiau negu prie projekto neprisijungusios ES šalys. Lietuvos europarlamentarų teigimu, „Gazpromo“ kompanijos lobistai per šiuos metus Europos Parlamente išplėtojo neregėtą lobistinę veiklą, gindami „Nors Stream“ projektą. Kas gali paneigti, kad kai kas Briuselyje iš to gerokai pasipelnė…

Tačiau akivaizdi šio projekto priešininkų pergalė. ES pademonstravo retą solidarumą, nors rezoliucijos priėmimas buvo nelengvas. Naujasis Rusijos prezidentas neseniai pašaipiai kalbėjo apie tą solidarumą, kai ES nesutarė dėl Lisabonos sutarties. Keista, kad ypač skaudžiu energetinės priklausomybės klausimu jos kaip niekada vieningos.