Serbijoje įvykę pirmalaikiai parlamento rinkimai sukūrė daugiau problemų negu jų buvo prieš tai. 103 mandatus 250 vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“, atrodo, neturės sąjungininkų daugumai sudaryti (jai reikia mažiausiai 226 mandatų).

Ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos partijos nepritaria tokiems eurointegraciniams prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Taigi dabar suformuoti Vyriausybę bus be galo sunku.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, nors 70 proc. serbų yra už įstojimą į ES, Briuselis negali tikėtis lengvo proceso. Neseniai pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas dar neįsigaliojo. Jis įsigalios, kai Tarptautinis tribunolas buvusios Jugoslavijos klausimais užfiksuos, kad Belgradas su juo bendradarbiauja, ir kai per 4 m. Serbijoje bus sukurta 200 tūkst. naujų darbo vietų. Bet šiaip ar taip šis susitarimas – tai palengvinta sąlyga Serbijai tapti ES nare, kaip kitoms valstybėms suteikiamas Narystės NATO veiksmų planas.

Tačiau kodėl serbams dabar kyla daugiau klausimų negu anksčiau?

Naujos Vyriausybės suformavimo procesas bus labai delikatus. Preliminariais duomenimis, B. Tadičiaus koalicijai iki parlamentinės daugumos trūksta 23 mandatų. Tai reiškia, kad provakarietiškas Serbijos politinis flangas turės ieškoti kitų partijų paramos. Su kuo susies savo darbą ministrų kabinete Europos integracijos šalininkai? Prezidentas iš anksto pareiškė, kad V. Koštunica nebus ministras pirmininkas, vadinasi, su jo demokratiniu aljansu „Naujoji Serbija“ nebus jokių derybų. Tomislavo Nikoličiaus vadovaujama Serbijos radikalioji partija taip pat nevykusi B. Tadičiaus bičiulė, tačiau pastaroji gali išnaudoti prieš mėnesį įvykusias V. Koštunicos ir T. Nikoličiaus rietenas. Vis dėlto jų politinės platformos per daug skiriasi, kad abi koalicijos derėtųsi dėl Vyriausybės sudėties. Dar lieka socialistai su jų lyderiu Ivica Dačičiumi, bet šis pareiškė, kad naują Vyriausybę gali formuoti tik su V. Koštunica. Kitaip sakant, nugalėtojams reikia skubėti, o patikimų partnerių jie neturi.

Pirmalaikių rinkimų būtinybė kilo tuomet, kai kovą parlamentas buvo paleistas, iširus B. Tadičiaus ir V. Koštunicos vyriausybinei koalicijai. Nesutarimų kertinis akmuo – Serbijos narystė ES. Teisybę sakant, nė viena partija nėra kategoriškai nusistačiusi prieš integraciją į ES, nė viena nepasisako už šalies izoliaciją, tačiau skiriasi jų prioritetai. B. Tadičius į pirmą vietą iškėlė Serbijos eurointegracinius procesus, o nacionalistinės partijos reikalauja pirmiausia žūtbūt išspręsti Serbijos teritorinio vientisumo problemą. Jos kategoriškai prieštarauja eurointegracijos šalininkų pozicijai dėl geresnio ekonominio gyvenimo aukoti Kosovą ir Metochiją. Vis dėlto B. Tadičius irgi neblogas strategas: jis puikiai žino, kad serbams nusibodo nuolat rusenantis nacionalistinis patriotinis laužas ir jie nori geresnio, sotesnio, laisvesnio gyvenimo. Štai kodėl vykusiame referendume net 70 proc. jų balsavo už stojimą į Bendriją.

Briuselis jau pamėtėjo Belgradui meduolį. Partnerystės su ES susitarimas – tai pirmas laiptelis Serbijai įsijungti į Bendriją. Viena griežčiausių partnerystės sąlygų – išduoti Hagos tribunolui karo nusikaltėlius – dar neįvykdyta, bet Briuselis leido Serbijos piliečiams, taip pat ir tiems, kuriems nesukako 25 m., judėti ES ribose be mokamų vizų. Susitarimas skatina investuotojus. Likus 5 dienoms iki rinkimų italų automobilių kompanija „Fiat“ atidarė savo gamybos liniją Serbijoje ir pasirašė 700 mln. eurų sutartį. Tai reali pagalba šaliai, kuri esant politinei krizei visai neprižiūrėjo savo ūkio: ekonomika smuko, infliacija ir kainų indeksai didėjo, užsienio investicijos aplenkdavo šį karštą Europos regioną. Biudžeto deficitas pernai pasiekė 5 mlrd. eurų, o tai sudaro maždaug 17 proc. bendrojo vidaus produkto…

Briuselis sužaidė gera korta, kad patrauktų rinkėjų simpatijas. Tuo metu pralaimėjo… Ne, kol kas Serbijoje pralaimėjusiųjų nėra… Italų laikraščio „Corriere della Sera“ teigimu, pralaimėjo… Rusija, kuriai rinkėjai pasakė „ne“, o pergalę švenčia ES, patraukusi į savo pusę didžiąją dalį kone 10 mln. gyventojų turinčią Serbiją.

Po 18 m. pertraukos gegužės 9 d. Maskvos Raudonąja aikšte vėl nužlegėjo tankai, virš jos praūžė naikintuvai, nulingavo sunkiasvorės balistinės raketos. Apžvalgininkai mano, kad iširus SSRS tai pirmas toks triukšmingas paradas. Jis skirtas ne tiek 63-iosioms Pergalės Antrajame pasauliniame kare metinėms pažymėti, kiek pademonstruoti karinius Rusijos raumenis, pasipuikuoti vis dar didžiule karine jėga. Be dėmesio neliko ir tas faktas, kad ši demonstracija surengta iškart po naujojo Rusijos prezidento inauguracijos. Tuo Kremlius nori parodyti, kad naujasis Rusijos valdžios duetas, kalbėdamas apie Šaltojo karo pabaigą ir nusiginklavimą, toliau pretenduoja į kariniu požiūriu stipriausių pasaulio valstybių gretą.

Paskutinį kartą tankai Raudonąja aikšte riedėjo per 1990 m. lapkričio 7 d. paradą. Nuo to laiko iki 1995 m. Pergalės Antrajame pasauliniame kare 50-mečio tokie pompastiški paradai nebuvo rengiami. Tiesa, tais jubiliejiniais metais pro Kremlių žygiavo tik pėsčių demonstrantų kolonos. Technikos aikštėje nebuvo. Ji šventės proga kukliai stovėjo išrikiuota ant Paklonajos kalvos.

Liudininkai prisimena, kad dėl 1990 m. parado Maskvoje vyko karštos diskusijos. Prieš Spalio revoliucijos šventes du sovietų kariuomenės pulkai buvo sutelkti prie Maskvos, neva tam, kad padėtų srities kolūkiams nuimti bulvių derlių. Tuomet politinė padėtis Rusijoje kaito, nes brendo pučas. Tarp jo organizatorių vėliau buvo ir pats gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, kuriam teko aiškinti žurnalistams, kad pulkai sutraukti prie Maskvos tai padėti kolūkiečiams nuimti bulvių derlių, tai ruoštis paradui. Tuo metu jau politinę karjerą pradedantis generolas Aleksandras Lebedis nesugebėjo pagrįsti, kodėl kovinės parengties yra net 113 tankų ir šarvuočių, 12 visureigių sunkvežimių, keli tūkstančiai kareivių. Paradas įvyko, o dalis sutelktos karinės technikos buvo panaudota po pusmečio vykusiame puče.

Rusijoje pirmuoju smuiku ėmė groti Borisas Jelcinas. Jis kategoriškai pasisakė prieš militarizmo demonstravimą Vakarams. Buvęs jo patarėjas Pavelas Voščanovas prisimena, kad B. Jelcinas pareiškęs, esą Vakarams reikia demonstruoti ne jėgą, ne susipriešinimą, o taikią Rusijos valią. Kai prieš pasirašant Belovežo girioje Sovietų Sąjungos iširimo dokumentus pablogėjo santykiai su Ukraina, generolai B. Jelcinui patarė iš jėgos pozicijų pareikšti Kijevui teritorines pretenzijas. Rusijos vadovas atkirto: „Man nusibodo jūsų imperinės ambicijos“.

Žinoma, kita tokių paradų atsisakymo priežastis – sunki Rusijos armijos finansinė padėtis. Kariuomenė kriko, jos socialinė padėtis buvo bloga, atsirado įtampa ir bruzdėjimas, o čia dar švaistomi milijonai paradams.

Vis dėlto laikai pasikeitė. Vladimiras Putinas pritarė Josifo Stalino pasirinkimui, kad karo pabaigą reikia švęsti ne gegužės 8 d., bet 9 d., pagerbiant maždaug 32 mln. jame žuvusių žmonių. Tas prisiminimas ir pagarba virto galingų raketų kompleksų „Topol“ arba „SS-27“ demonstravimu. Kaip rašo prancūzų „Le Figaro“, raketų matmenys įspūdingi – 97 tonas sveriantis monstras yra 22 m ilgio ir branduolinį užtaisą gali nešti iki 11 tūkst. kilometrų, tai yra pasiekti bet kurį Jungtinių Valstijų rajoną.

Atgimstančios karinės jėgos demonstravimas Vakarams ir pirmiausia Vašingtonui šiomis dienomis buvo pastiprintas diplomatiniu demaršu. Rusija išsiuntė du Amerikos karinius atašė, dirbusius JAV ambasadoje Maskvoje. Nei išsiuntimo priežasčių, nei detalesnės informacijos apie tai Užsienio reikalų ministerija neskelbia, bet laikraštis „The New York Times“ tvirtina, kad taip Maskva atsilygina Vašingtonui už jo paramą Ukrainai ir Gruzijai. Su pastarąja Rusija stovi beveik ant karo slenksčio dėl separatinių Abchazijos ir Pietų Osetijos užgaidų. Apžvalgininkai mano, kad karinių diplomatų išsiuntimas tik atsitiktinai sutapo su Dmitrijaus Medvedevo inauguracija, bet tą atsitiktinumą sunku įžvelgti, stebint grasinamą karinį paradą Raudonojoje aikštėje. Juo pasauliui tarsi norima pasakyti, kad 20 proc. per metus augantis Rusijos karinis biudžetas nenueina kokiai nors bulviakasio kampanijai, o yra augančios karinės galios įrodymas.

Gegužės 5–6 dienomis į metinį regioninį susitikimą Vilniuje buvo susirinkę Švedijos ambasadoriai Baltijos ir Šiaurės šalyse, užsienio reikalų ministerijų pareigūnai, institucijų prie ES ir NATO atstovai, diplomatai, politikai. Pirmadienio vakarą aktyviosios Švedijos ambasadorės Lietuvoje Malin Karre pastangomis atstovybės rūmuose buvo surengta vakarienė-diskusija apie regioninį bendradarbiavimą, santykius su Rytų ir Vakarų kaimynais, šių tarpusavio santykių plėtrą.

Už septynių diskusijų stalų galima buvo išgirsti nuomonių apie kadaise išliaupsintą regiono valstybių vienybę, apie trijų Baltijos šalių tarpusavio ryšį, kuris padėjo įveikti įvairias negandas, tačiau dabar tėra teorinis ir konkrečiais veiksmais neparemtas reiškinys.

Draugystė – sovietinis palikimas?

Kadaise, dar sovietiniais laikais, kolegos Taline buvo įsitikinę, kad Lietuva glaudesnius – istorinius ir dabartinius – ryšius palaiko su Lenkija ir kaip tik Varšuva ilgus dešimtmečius buvo Vilniaus langas į Europą ir pasaulį. Estų žurnalistai su vos juntama pašaipa fiksavo šios draugystės faktus, Estiją tarsi priskirdami kitam, modernesniam Europos regionui – Skandinavijai.

Tuomet iš tikrųjų šalys, regionai ir miestai, pagal vienos partijos komandą suskirstyti į draugus, bičiulius, vos ne gimines, tik vaizdavo šiltus santykius, keitimąsi patirtimi, daugiausia tai apsiribodavo turistinėmis kelionėmis vienų pas kitus ir apsipirkimu. Bet susigiminiavę miestai, regionai ir kolektyvai po SSRS iširimo nuplaukė užmarštin, ir iš tos „stipraus centro“ diriguojamos draugystės teliko, kaip pašaipiai sakydavo kolegos estai, didelis šnipštas. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kai kas dar išsaugojęs šiuos saitus, bet jie dažniausiai grindžiami komerciniais santykiais.

Taigi, nuo seno Estija buvo artimesnė Suomijos ir kitų Skandinavijos šalių aplinkai, Lietuva – Lenkijos, o štai Latvija tarsi ir neturėjo „globėjo“, tad jai į draugus piršdavo… Sovietų Sąjungą. Toks suskirstymas iki šių dienų grindžiamas istorinėmis ir prekybinėmis sąsajomis, kalbos, kultūros bendrumu, tautinio mentaliteto panašumais. Bet vėlgi – visa tai labai sąlygiška.

Buvęs Švedijos pasiuntinys Lotynų Amerikos šalyse (Čilėje) ir Afrikoje (Kenijoje, Burundyje, Lesote), patyręs diplomatas ir ekonomistas Martinas Wilkensas (jo žmona Madeleine yra Švedijos ambasadorė Islandijoje) pokalbyje prie diskusijų stalo tik pasijuokė iš tokio atgyvenusio suskirstymo. Jis paneigė, kad Estija kokiais nors reikšmingais ryšiais susijusi su Suomija daugiau negu Lietuva ar Latvija. „Tai sovietinių laikų atgyvena“, – kalbėjo diplomatas. Jis taip pat teigė abejojąs Baltijos šalių vienybe, nes Lietuvos, Latvijos ir Estijos interesai šiuolaikiniame pasaulyje ir regione, nors jos yra ES ir NATO šalys, gana skirtingi. Galima kalbėti tik apie pozicijų bendrumą ir paramą kai kuriais taktiniais ir strateginiais klausimais, tvirtino jis.

Bendrumas ekonominės krizės akivaizdoje

Šią nuomonę tarsi patvirtina estų dienraštyje „Postimees“ išspausdintas redakcinis straipsnis apie tariamą Baltijos šalių vienybę. Taip, Latvijos ir Lietuvos ekonomikos daro poveikį Estijai. Net jeigu laikysime, kad kiekviena Baltijos šalis yra savarankiškas vienetas, ekonomikos plėtros įtaka juntama. Pavyzdžiui, spartus Latvijos ekonomikos augimas, kaip ir jo sulėtėjimas, anksčiau ar vėliau turėjo atsispindėti Estijos ekonomikoje. Tai suprantama: kaip rašė kitas estų laikraštis „Arileht“, kovo mėnesį Latvijoje veikė net 1409 įmonės su Estijos kapitalu, o jų bendra investicijų suma sudarė 6,2 mlrd. Estijos kronų.

Lietuvos ekonomikos augimas pats optimistiškiausias, teigia „Postimees“. Šiuo požiūriu kiek atsilieka Latvija, o Estija šiemet stabdo savo plėtrą. 2007 m. pabaigoje savaitraščio „Veidas“ užsakytos ir „Fonitel“ atliktos apklausos duomenimis, BVP augimas buvo sparčiausias Latvijoje – net 11 proc., Lietuvoje – 9 proc., o lėčiausias Estijoje – 7,5 procento. Šių metų prognozėmis, pokyčiai panašūs – atitinkamai 7,5 proc., 7 proc. ir 4,2 proc. (šaltinis: „ICEG European Center“).

Tačiau galima konstatuoti, kad visos trys šalys pereina panašų ekonomikos raidos ciklą, tik dabar jos yra skirtingose fazėse. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Latvijoje ir Lietuvoje, ar dėl ūkio „perkaitimo“, ar dėl siaučiančios infliacijos, jaučiami ekonomikos krizės požymiai, beje, būdingi ne tik Baltijos šalims. Akivaizdu, rašo „Postimees“, kad ši tendencija netrukus paveiks ir Estiją, kuri kol kas nepasiduoda panikai. Tačiau blogai tai, kad trijų Baltijos šalių įtaka vienos kitai vyksta grynai emociniu pagrindu, nes tiek ES, tiek visame pasaulyje dažnas mąsto maždaug taip: jeigu blogai vienoje regiono valstybėje, tai krizė juntama visose. Tokia emocinė mąstymo inercija kenkia atskirų Baltijos šalių savarankiškumui ir jų įvaizdžiui pasaulyje. Tuo pačiu tenka susidurti vėlgi su klaidingu šių valstybių vienybės įsivaizdavimu: jeigu krizė alina vieną, tai manoma, kad prie pavojaus slenksčio atsidūrė visos trys.

Ir vis dėlto (čia pasikliausiu balandžio pabaigoje prancūzų dienraščio „Le Monde“ išspausdintu straipsniu) bendras jų egzistavimo bruožas yra: Baltijos šalys atsisveikina su „ekonomikos stebuklu“, ir čia pastebima jos recesija. Infliacija ypač niokoja Latvijos ekonomiką: kovą ji siekė 16,8 proc., o Estijoje ir Lietuvoje buvo apie 11,3 procento. Latviams reikės kiečiau susiveržti diržus, nes maisto produktų kainos išaugo iki 20 proc., o nekilnojamojo turto – net iki 25 procentų. Trys Baltijos „tigrės“ pamažu dūsta: infliacija didėja, vartojimas mažėja, ūkio augimo tempai – taip pat, nors darbo užmokestis kyla (Lietuvoje 26 proc., Latvijoje apie 30 procentų).

Išvada viena: apie šių valstybių, kurios vienu metu – prieš 18 metų – išsivadavo iš centralizuotos sovietinės ekonomikos glėbio, raidos ir interesų bendrumą galima kalbėti tik ekonomikos nuosmukio plotmėje.

Vienybės prošvaistės politikoje

Tiesa, galbūt aš klystu, nes politikos srityje tarsi ir švystelėjo silpnas bendrumo ir sutarimo šviesulys.

Geopolitika.lt jau rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2054) apie Lietuvos iššūkį Europos Sąjungoje. Balandžio pabaigoje Liuksemburge susitikusiems ES užsienio reikalų ministrams Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas teigė pasinaudosiąs veto teise, jei nebus sulaukta patenkinamo atsako į Lietuvos iškeltus reikalavimus įpareigoti Rusiją spręsti energetikos problemas, įšaldytus konfliktus Gruzijoje bei Moldovoje ir aktyviau bendradarbiauti baudžiamosiose bylose tiriant nusikaltimus, įvykdytus Medininkuose ir Sausio 13-ąją. Lietuva reikalauja, kad šie klausimai būtų įtraukti į mandatą, kuris apibrėžtų Europos Komisijos manevrų laisvę derybose su Rusija.

Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas pareiškė, kad Estija supranta Lietuvos keliamas problemas, dėl kurių Vilnius blokavo Europos Sąjungos ir Rusijos derybas dėl naujos bendradarbiavimo sutarties, tačiau šiuos klausimus reikėtų spręsti Rusijos ir ES derybose, o ne permesti atsakomybę Vilniui ir Maskvai. Ministras teigė, kad Lietuvos iškelti klausimai yra teisingi ir jie turės būti išspręsti. Žurnalistų paklaustas, ar Estijos užsienio politika nėra per švelni, savo ruožtu U. Paetas atsakė, kad Estija tikrai nesutiks su niekuo, kas jai bus žalinga. Ministras pridūrė, kad jei ateityje kokie nors sprendimai bus visiškai nepriimtini Estijai, Talinas taip pat panaudos veto.

O gal dabar jau laikas vėl kalbėti apie Baltijos šalių vienybę?

Trečiadienį, lygiai vidurdienį Maskvos laiku, įvyko naujojo 42 metų Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo inauguracijos iškilmės. Jis pakeitė 8 m. šiame poste išbuvusį ir jau ketvirtadienį Vyriausybės vadovu tapsiantį 55-rių Vladimirą Putiną, kuris taip pat automatiškai tampa ir valdančiosios partijos „Vieningioji Rusija” pirmininku. Atsistatydino Viktoro Zubkovo Vyriausybė. Ketvirtadienį Rusijos Dūma patvirtins ministrų kabineto pasikeitimu.

Taigi, Rusijoje baigiasi tyli ir iš anksto prognozuota valdžios rotacija, taip neįprasta šioje Rytų imperijoje. Tai, kad Dmitrijus Medvedevas yra jauniausias per 100 metų Rusijos lyderis, dar nieko nereiškia. Apžvalgininkai tvirtina, kad jogos mėgėjui už nugaros alsuojantis dziudo gerbėjas ir toliau liks faktiškasis valstybės vadovas.

Vis dėl to rusena silpnos viltys, kad Dmitrijus Medvedevas taps nuosaikesniu ir novatorišku lyderiu. Bet palikimas tiek ekonomikoje, tiek užsienio politikoje trečiajam Rusijos vadovui yra sunkus. Kalbėdamas Krasnojarske naujasis prezidentas svarbiausiais spręstinais uždaviniais suformulavo keturis „i”: institucijas, infrastruktūrą, inovacijas ir investicijas. Bet jis pamiršo svarbiausią „i” – infliaciją, kuri žlugdo visa, ką pasiekė per 8 metus V.Putinas. Jurijaus Levados Analizės centro apklausoje 62 proc. Rusijos gyventojų įsitikinę, kad kainų augimas bus svarbiausia naujojo lyderio problema.

Gegužės 1-ąją be didelių komentarų baigėsi V.Zubkovo Vyriausybės įvestas kainų moratoriumas pagrindiniams maisto produktams. Bendro infliacijos rodiklio jis nesumažino, ir šiemet ji pasekė 13 procentų, pasėjusi nerimą tarp prisimenančių praėjusį dešimtmetį pakilusias kainas, ypač palietusias pensininkus.

V.Putinas visas kovos su infliacija priemones siejo su energijos išteklių eksportu. Nafta ir dujos jam padėjo sukurti sąlyginę gerovę, kai ekonomika augdavo vidutiniškai po 7 proc. per metus ir lenkė daugelį šalių, nusileisdama nebent Kinijai ir Kazachstanui. Rusai nebe pagrindo ėmė girti V.Putiną, nes aktyvi prekyba rusiškais energijos ištekliais jam padėjo tris kartus padidinti atlyginimus, beveik pusantro karto – pensijas, o bendrąjį vidaus produktą per 8 metus – net 72 proc. Jis gerai išnaudojo pasaulinį kainų šuolį: juk pirmaisiais V.Putino valdymo metais naftos barelio kaina rinkoje svyravo tarp 20-30 dolerių, o dabar ji artėja prie 120 dolerių.

Maskvos ekspertai pradėjo kalbėti apie Rusijos ekonomikos „perkaitimą”, kai didėjant ūkio augimo tempams, kyla kainos, didinami atlyginimai, smunka nekilnojamojo turto rinka. Kartu galima pastebėti pirmuosius recesijos reiškinius. Veiksmų reikia imtis tučtuojau, nes naftos ištekliai senka, iš sovietinių laikų paveldėta infrastruktūra ima suktis tuščiai, gerokai sustiprėjęs dolerio atžvilgiu rublis netrukus ims kristi. Išsaugoti efektyvią ekonomiką reikalingos didžiulės investicijos, kurios vėlgi kilstelės infliaciją.
Tarsi lakmuso popierėlis ekonomikai yra demografiniai rodikliai. Statistikai jau skelbia, kad mažėja Rusijos gyventojų. Šaliai gresia demografinis nuosmukis. Prieš dvejus metus V.Putinas susirūpino gimstamumu ir paragino moteris daugiau gimdyti. Pernai šis rodiklis trumpam viršijo mirtingumą. Bet visas viltis žlugdo bloga sveikatos apsaugos būklė. Pavyzdžiui, sergančių tuberkulioze Rusijos yra dukart daugiau negu Pasaulio sveikatos organizacija laiko epidemijos lygiu. Auga AIDS aukų skaičius, per penkerius metus tikimasi didelės hepatito C bangos. Iki 2012 metų galinčių gimdyti nuo 20 iki 29 metų amžiaus moterų skaičius ims mažėti…

Visa tai susipynė į vieną problemų kamuolį, kurį teks išnarplioti naujajam Rusijos prezidentui. Nesunku prognozuoti, kad nuopelnus už Rusijos ekonomikos pagyvėjimą V.Putinas susižers sau, o, pavyzdžiui, laukiamoje sunkioje kovoje su infliacija D.Medvedevas gali būti paliktas vienas. Jeigu dar pridursime nuosaikesnį negu V.Putino tarptautinių iššūkių suvokimą, konfliktų, sakykime, Gruzijoje, vertinimą, intelektualioje Sankt Peterburgo šeimoje išauklėto naujojo prezidento laukia nelengvi laikai.

Pasaulinio bado grėsmė kelia vis didesnį susirūpinimą. Sukruto ir Jungtinės Tautos, skelbusios liūdną vadinamojo tyliojo cunamio statistiką. Generalinis sekretorius Ban Ki Moonas Šveicarijoje Berne dvi dienas vykusioje šios organizacijos 27-ių pagrindinių padalinių vadovams sakė, kad kuriama speciali darbo grupė, spręsianti maisto produktų krizės problemas. Ją sudarys Pasaulinės maisto programos, Maisto ir žemės ūkio produktų organizacijos, įvairių fondų, taip pat Pasaulio banko vadovai ir atstovai. „Mes visi sutariame, kad svarbiausias prioritetas – pamaitinti visus alkstančius“, – Berne sakė Ban Ki Moonas.

Uždavinys – ne iš lengvųjų. Jungtinių Tautų duomenimis, dabar daugiau kaip 100 mln. žmonių yra žemiau bado ribos. Badas yra pusketvirto milijono vaikų mirčių per metus priežastis. Šią niūrią statistiką galima tęsti, tačiau konferencijos Šveicarijoje dalyviai išsamiau tarėsi, ką reikia daryti, kad artimiausiu metu Žemės gyventojų neištiktų katastrofa. Užsibrėžtas tikslas – iki 2050 m. išmaitinti 9 mlrd. žmonių…

Pagal kovos su krize veiksmų planą šalys donorės artimiausiais metais turi surinkti 755 mln. dolerių, kad būtų suteikta bent nedidelė pagalba skurdžiausioms pasaulio šalims. Kol kas Pasaulinės maisto programos fonde tėra 62 proc. reikalingos sumos ir tik 8 mln. dolerių iš jos buvo paskirstyti pagal poreikius.

Viena iš priemonių – padėti vargingiausių šalių ūkininkams, kad jie kuo daugiau augintų žemės ūkio produkcijos ir kuo mažiau jos eksportuotų. Pasaulio banko vadovas Robertas Zoellickas priekaištavo Tarptautiniam valiutos fondui, kad šis vykdo „nukrypusią nuo normos“ politiką, kai skoloms grąžinti trečiojo pasaulio valstybės žemės ūkio kultūras augina eksportui ir maisto produktais skriaudžia savo gyventojus.

Augančios kuro ir trąšų, o kartu ir maisto produktų kainos verčia ūkininkus mažinti jų gamybą, o padedančios badaujantiems organizacijos siaurina savo veiklą. Tokia padėtis ypač paveikė ryžių – vienos iš trijų pasaulinių kultūrų – rinką. Jungtinių Tautų duomenimis, vien per pastaruosius du mėnesius ryžių kainos vidutiniškai išaugo 52 proc., tai yra daugiau kaip dvigubai, o grūdai, daugiausiai kviečiai, per 4 mėnesius pabrango 84 proc.

Jeigu jau užsiminėme apie kurą, kurio pabrangimas yra pagrindinė krizės priežastis, ekspertai nurodo, koks pavojus slypi plečiant biokuro gamybą. Jungtinių Tautų pranešėjas Berno konferencijoje Jeanas Ziegleris kreipėsi į valstybes prašydamas „paskelbti moratoriumą biokuro gamybai“. Bioetanoliui gaminti dažniausiai naudojami rapsai, kukurūzai arba cukranendrės. Jos užima pašarų auginimo vietas, todėl mažėja mėsos gamyba. Iki 2020 m. Europos Sąjunga numačiusi 10 proc. visų automobilių aprūpinti biokuru. Kita vertus, biologiškai švaraus kuro deginimas kenkia atmosferai. Amerikos mokslininkai įrodė, kad naudojant etanolį šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio atmosferoje per 30 m. padvigubės… Žurnalas „Science“ rašo, kad bioetanoliui auginamų kultūrų plotai didėja sparčiau negu kitų augalų, kurie naudoja anglies dvideginį ir išskiria deguonį.

Bet ne viskas priklauso nuo Jungtinių Tautų kovos su krize plano. Kito tyrimo rezultatai rodo, kad išvengti maisto produktų trūkumo padėtų ir jų taupymas. Milijonai tonų maisto atliekų išmetami į sąvartynus, nugarma į kanalizaciją. Apskaičiuota, kad vien tik britai išmeta maždaug 20 mln. tonų maisto per metus ir šio kiekio pakaktų pusei badaujančių afrikiečių išmaitinti.

Badas – dar pusė bėdos, tvirtina Jungtinių Tautų tyrinėtojai. Prieš 2 m. Pasaulio bankas paskelbė pranešimą, iš kurio paaiškėja, kad maisto trūkumas ir vargingumas susijęs su terorizmu ir konfliktais. Per 3 m. šių konfliktų rizika padidėjo nuo 17 iki 26 pasaulio šalių, 5 valstybės pasitraukė iš šio sąrašo, tačiau jame pasirodė 14 regionų, tokių kaip Nigerija, dar 7 Afrikos šalys, Kosovas, Kambodža, Rytų Timoras ir netgi Vakarų Jordano krantas ir Gazos ruožas.

Jungtinių Tautų ekspertas J. Ziegleris interviu laikraščiui „Liberaton“ pranašauja dėl pasaulinio atšilimo, maisto produktų trūkumo, didėjančių jų kainų ir artėjančio bado kilsiant tarptautinius karus ir galbūt net ateisiant civilizacijos pabaigą.

Nors neseniai atrodė, kad po Gruzijos prezidento rinkimų Tbilisio ir Maskvos santykiai pradeda normalizuotis, nauja įtampos banga sužlugdė visas viltis, kad ginčas dėl Gruzijos ketinimų stoti į NATO ir dėl separatistinių teritorijų pamažu blėsta.

Incidentų ir grasinimų grandinė tęsiasi.

Incidentas įžiebė konfliktą

Balandžio 20-ąją virš Abchazijos buvo numuštas nepilotuojamas žvalgybinis lėktuvas. Tbilisis teigė, kad radarai netoli Gorio nustatė, jog virš nuo Gruzijos norinčios atsiskirti Abchazijos teritorijos Galio rajone skraidė net du Rusijos lėktuvai. Maskva tvirtino, kad tai buvo pačios Gruzijos lėktuvas, kurį numušė separatistinės respublikos priešlėktuvinė gynyba. Pagaliau Tbilisis sutiko, kad žvalgybinis lėktuvas tikrai skrido virš Abchazijos, tačiau jį numušė į Gruzijos oro erdvę įsiveržęs Rusijos naikintuvas MiG-29.

Ginčas virto vienu retoriniu klausimu: ar turėjo teisę Gruzijos lėktuvas žvalgyti vienašališkai nepriklausoma pasiskelbusios Abchazijos teritoriją? Tbilisis ir toliau šią autonomiją ir Pietų Osetiją laiko savo valstybės žemėmis. Bet po incidento įvykusiame Vladimiro Putino ir Michailo Saakašvilio telefoniniame pokalbyje Rusijos prezidentas išreiškė nusistebėjimą, kad virš konflikto zonos kariniais tikslais skraido Gruzijos žvalgybos aparatai. Tai, pasak prezidento, prieštarauja 1994 metų gegužės 14 dienos Maskvos susitarimui dėl ugnies nutraukimo ir pajėgų atskyrimo ties Gruzijos ir Abchazijos siena. M. Saakašvilis mano, kad Gruzija yra nedaloma, o Rusijos naikintuvai neturi teisės pažeisti šalies oro erdvę, tuo labiau numušinėti skraidančių aparatų…

Trečiadienį Gruzijos reikalavimu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba sušaukė skubų posėdį. Už uždarų durų 15 jos narių svarstė padėtį Kaukaze. Tačiau svarstymas baigėsi Maskvos pergale: Saugumo Taryba nesiėmė vertinti situacijos Kaukaze, kol neišaiškėjo visos incidento aplinkybės, nors Maskva buvo pabarta, kad nesiima taikių padėties sureguliavimo būdų.

Rusija įsitvirtina Kaukaze

Galima sakyti, toks Vakarų pasyvumas Rusijai atrišo rankas.

Įtampa tarp Tbilisio ir Maskvos per praėjusį savaitgalį dar labiau padidėjo po to, kai pasklido kalbos, kad, „Moscow Times“ tvirtinimu, Rusijos kariuomenė nusiuntė papildomus dalinius į separatistinį Abchazijos regioną ir privertė vietinius gyventojus savo tapatybės korteles iškeisti į rusiškus pasus. Gruzijos televizijos kanalas „Rustavi 2“ paskelbė, kad jis esą turi filmuotos medžiagos, įrodančios, jog papildomi Rusijos kariniai daliniai buvo dislokuoti Ochamčiros regione, kur daugiausia gyvena etniniai gruzinai.

Rusijos vadovaujamos „taikdarių“ pajėgos Abchazijoje paneigė šią informaciją. Papulkininkas leitenantas Aleksandras Diordijevas pareiškė, kad tai dar viena Gruzijos provokacija, kuria siekiama didinti įtampą regione ir taip formuoti neigiamą nuomonę apie ten veikiančius Rusijos taikdarius. Tačiau Gruzijos reintegracijos ministras Temuras Iakobašvilis sekmadienį patvirtino, kad žmonės regione buvo spaudžiami iškeisti savo turimas tapatybės korteles į rusiškus pasus. Ministras reikalavo, kad savo nuomonę apie situaciją išsakytų regione esantys Jungtinių Tautų stebėtojų misijos atstovai.

Papildomi Rusijos kariniai daliniai Abchazijoje dislokuoti prabėgus vos dienai po to, kai Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis pareiškė, kad Rusijos taikdariai turi būti išsiųsti iš regiono, nes „Rusijos karinio kontingento buvimas konflikto zonoje tampa rizikos faktoriumi“.

Žodiniai susirėmimai po incidento virš Abchazijos tęsėsi visą savaitgalį. Santykius dar labiau komplikavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovo Valerijaus Keniaikino pareiškimas, jog Rusija imsis visų įmanomų priemonių, kad karo atveju apsaugotų savo piliečius, gyvenančius Abchazijoje.

Tbilisis šaukiasi pagalbos

Toks pareiškimas privertė Tbilisį ieškoti užtarimo Briuselyje, nors balandžio pradžioje NATO sesijos Bukarešte dalyviai klausimą dėl Narystės Aljanse veiksmų plano suteikimo Gruzijai ir Ukrainai atidėjo metų pabaigai. Gruzijos užsienio reikalų ministras pirmadienį NATO tarybos posėdyje paprašė Aljanso pagalbos dėl Rusijos veiksmų, nukreiptų prieš Gruziją. Tbilisio kantrybės taurę perpildė V. Kaniaikino grasinimas, kad, jeigu Gruzija pradės konfliktą Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Rusija panaudos reikiamas „karines priemones“ savo tėvynainiams apginti. Laikraštis „Kommersant“ cituoja Gruzijos diplomatijos vadovo žodžius, kad tai – „šiurkščiausia Rusijos diplomatijos klaida“.

Gruzijos ministras Rusijos ir NATO tarybos posėdyje Briuselyje taip pat reikalaus, kad vietoj Rusijos taikdarių atskyrimo zonoje būtų dislokuoti NATO daliniai, o ES ir ESBO stebėtojai taptų ir visateisiais taikdarių misijos dalyviais. Taip pat NATO bus pasiūlyta neratifikuoti adaptuotos Įprastinės ginkluotės apribojimo Europoje sutarties, kurios taip siekia Rusija.

Maskva įsitikinusi, kad be Abchazijos sutikimo Rusijos taikdarių išvedimas iš taikos palaikymo zonos neįmanomas. Jeigu Gruzija ir norės atšaukti rusų taikdarius pagal 2003 m. susitarimą, jie pasitrauks tiktai nuo gruziniškojo Ingurio upės kranto.

Briuselis bara ir taiko

Kokia gi Briuselio pozicija šio konflikto atžvilgiu?

Ją gan gerai atspindi dar balandžio 17-ąją NATO generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoopo Schefferio padarytas pareiškimas, kuriame jis gana griežtai pasakė, kad „Rusijos veiksmai pakerta Gruzijos suverenitetą“. Bet Aljanso vadovas kartu pakvietė Maskvą atsisakyti tokių mėginimų, o Tbilisį – toliau būti santūrų galimų provokacijų atžvilgiu. Tuojau po to V. Putinas pareiškė, kad Rusijos vyriausybei yra pavesta parengti konkrečios pagalbos nepripažintoms teritorijoms planą. Tai ne kas kita, kaip nepridengta agresija prieš suverenią Kaukazo valstybę, sakė Gruzijos vicepremjeras ir eurointegracijos ministras Georgijus Baramidzė prancūzų dienraščiui „Le Monde“.

Netrukus Lietuva švęs ketvirtuosius narystės ES metus. Šiaurės Atlanto organizacijoje mūsų šalis yra nuolat giriama ir tapusi pavyzdžiu kitoms narėms, o štai politinėje ir ekonominėje Europos Bendrijoje jos vardas siejamas su kategoriškais reikalavimais, įtartinomis sąlygomis, įvairiais kaprizais. Tokia Lietuva kitoms 26 Bendrijos šalims ir dabar artėjant ketvirtosioms narystės metinėms.

Vokiečių laikraštis „Handelsblatt“ muša pavojaus būgnus, kad Vilnius ketina sužlugdyti antradienį Liuksemburge rengiamą ES šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Jo išvakarėse Lietuva iškėlė keturis reikalavimus, dėl kurių reikėtų atidėti ES ir Rusijos derybas dėl bendradarbiavimo sutarties. Ji siūlys iki kito Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos posėdžio gegužę atidėti klausimą dėl mandato suteikimo pradėti ES ir Rusijos derybas. Ilgai rengiamą ir nuolat stabdomą sutartį numatoma pasirašyti birželio 26–27 d. Sibire vyksiančiame ES ir Rusijos viršūnių susitikime, kuriame dalyvaus naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Su tokia „dovanėle“ anksčiau nenorėjo taikstytis Lenkija, o dabar – ir jos kaimynė Lietuva.

Vilnius iškėlė keletą sąlygų. Pradedant derybas, reikia suteikti garantijas dėl Rusijos energijos išteklių tiekimo. Nutraukus naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“, Lietuva priversta ją įsivežti kitu brangesniu keliu, o tai pakerta jos ir kitų Baltijos šalių energetinį saugumą. Be to, Lietuva siekia, kad Rusija atnaujintų bendradarbiavimą teisinėje srityje, ypač tiriant Kaliningrado srityje dingusio verslininko bylą. Tarp reikalavimų – išmokėti kompensacijas sovietmečiu dingusių Lietuvos žmonių artimiesiems ir giminaičiams. Kitas reikalavimas susijęs jau su Rusijos politika buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose Gruzijoje ir Moldovoje. Lietuva reikalauja taikiu būdu spręsti konfliktus Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir Padniestrėje, vengti šiurkštaus spaudimo Gruzijai ir Ukrainai, joms pareiškus norą stoti į NATO.

Pripažinkime: reikalavimų paketas solidus ir gana sunkiai įgyvendinamas. Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, kuris įpareigotas Liuksemburge paskelbti šias keturias deklaracijas, ministrų posėdžio išvakarėse pareiškė, kad Lietuvos pozicija bus „išsišokimas“ ir jis nesąs tikras, ar ko nors Vilnius pasieks, bet bandyti verta. Toks ministro neryžtingumo demonstravimas prieš susitikimą vargu ar padės apginti mūsų šalies pozicijas ES…

Vakarų spauda neslepia susierzinimo dėl naujų Lietuvos ultimatumų. ES ir Rusijos partnerystės sutartis blokuojama jau nuo 2006 m. pabaigos. Iš pradžių jai priešinosi Lenkija, kai Rusija uždraudė įvežti į šalį lenkiškos mėsos produktus. Varšuva tuomet atsisakė pritarti deryboms dėl sutarties su Rusija. Naujas nesutarimų pliūpsnis buvo vienašalis Rusijos sumanymas, apeinant Baltijos šalis, tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Tuomet joms pavyko suvienyti į bendrą frontą ir kitas regiono valstybes – Skandinavijos šalis. Tada estafetę perėmė Lietuva, apkaltinusi Maskvą energetiniu spaudimu uždarant naftotiekį „Družba“. Briuselyje skamba ir kiti Vilniaus reikalavimai, nors jų pastarajame reikalavimų pakete ir nėra, pavyzdžiui, dėl okupacinio sovietinio režimo pripažinimo nusikalstamu, dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo… Lietuva nesulaukia jokių ženklų iš Briuselio, kad šiems reikalavimams būtų pritariama ar juos numatoma svarstyti.

Jeigu antradienį ministrai nesusitars pradėti derybų su Rusija, visas suartėjimo su ja grafikas bus apverstas aukštyn kojomis, rašo „Handelsblatt“. ES pirmininkaujanti Slovėnija skuba mandatą deryboms Europos Komisijai suteikti iki D. Medvedevo inauguracijos gegužės 7 d. ir ragina Lietuvą savo problemas sureguliuoti tiesioginėse derybose su Maskva bei netrukdyti sutarties sudarymo procesui, kuris užsitęsė jau 2 m. Tačiau diplomatai Briuselyje ir Liuksemburge įsitikinę, kad šansų susitarti antradienį tėra kokie 5 proc.

Prieš 22 m., naktį į balandžio 27 d., vos 15 kilometrų nuo Baltarusijos sienos įvyko visame pasaulyje nuskambėjusi Černobylio tragedija. Oficialiais duomenimis, gaisro atominėje elektrinėje aukomis tapo 56 žmonės, dar apie 4 tūkst. susirgo skydliaukės vėžiu. Apie 14 tūkst. žmonių ir 35 tūkst. galvijų, buvusių 30 kilometrų spinduliu aplink sprogusį sarkofagą, buvo evakuoti.

Radiacijos šleifas nusitęsė toli už Ukrainos ribų. Kitos dienos rytą po katastrofos susirinkę į darbą mes, žurnalistai, tik iš užsienio radijo stočių sužinojome apie šį įvykį, kuris tuomet neatrodė kuo nors išskirtinis. Sovietinė žiniasklaida apie jį labai šykščiai pranešė po keleto dienų, tačiau avarijos mastu galėjome įsitikinti daug vėliau.

Dar ir šiandien niekas negali pasakyti tikslaus aukų ir nukentėjusiųjų skaičiaus, o ką jau kalbėti apie galimą radiacijos poveikį žmonėms ir aplinkai. Žmonės miršta ne tik nuo skydliaukės vėžio, bet ir nuo kitų jo formų. Galinti prisitaikyti prie bet kokių anomalijų, gyvūnija ir augalija slepia lėtą ir mirtiną pavojų ateities kartoms.

Mokslininkai pastebi radioaktyvių nuosėdų poveikį ne tik žmonių sveikatai, bet ir laukinei gamtai. Laikraštis „The Independent“ rašė apie po 20 m. nuo katastrofos atliktus tyrimus, kuriais nustatyta genų mutacija. Ji nėra tokia akivaizdi ir greita, o kartais apaugusi įvairiais gandais, tačiau pastebėta kai kurių gyvūnų prieauglio defektų ir vystymosi anomalijų. Britų Karališkosios biologų draugijos mokslo žurnalo „Biology Letters“ puslapiuose užvirė diskusija apie radiacijos poveikio gamtai mastą. Vis dėlto mokslininkai sutaria, kad 4 tūkst. kvadratinių kilometrų zonoje aplink Černobylį augalija tapo vešlesnė, sparčiau auganti, o Pripetės apylinkėse pasirodė daugiau gyvūnijos, kurių rūšių atstovų prieš kelis dešimtmečius buvo gerokai mažiau. Radioekologinės laboratorijos, esančios Slavutyče, mokslininkai nustatė, kad zonoje pagausėjo stambių žvėrių, pavyzdžiui, gerai įmitusių vilkų, tokių šiose vietose retų gyvūnų kaip Prževalskio arkliai, kurie veisiasi tik Rusijos stepėse, arba stumbrų, paplitusių iš Vakarų Baltarusijos. Kita vertus, miškų ekologinė sistema keičiasi dėl didėjančio bebrų ir šernų skaičiaus. Apleistuose miestuose ir kaimuose pro kelio betoną ir asfaltą braunasi laukiniai augalai. Iš pirmo žvilgsnio, ši aktyvios radiacijos zona dabar panaši į gamtos draustinį, tačiau žinantiems jo kilmę ja mėgautis nė kiek nesinori…

Atskirai mokslininkai atliko zonoje esančių paukščių tyrimus. Pastebėtas įdomus dėsningumas: kuo zonoje didesnis foninis radiacijos lygis, tuo mažesnis paukščių skaičius. Skirtumas – net 66 proc. Vis dėlto tyrinėtojai mano, kad radiacijos poveikis paukščiams nėra tiesioginis. Paprasčiausiai užterštoje zonoje sumažėjo kirminų ir vabzdžių, kuriais paukščiai maitinasi. Tarp kaimo kregždžių padaugėjo albinizmo atvejų, pastebėtos mutacijos pagal veisimosi liniją, kai radiacija veikia kiaušinius ar spermą. Amerikos Pietų Karolinos universiteto profesorius Timothy Mousseau tvirtina, kad neigiamas katastrofos poveikis žmonių populiacijai išaiškės ateityje.

Kol mokslininkai ginčijasi dėl katastrofos padarinių, pačios atominės elektrinės griuvėsius bandoma uždengti patikimu skydu. Juk manoma, kad po jais tebėra apie 200 tonų radioaktyvaus lydinio, susidariusio besilydant metalui ir grafitui. Tiesa, šis apsaugos projektas vyksta vangiai. 16 m. tęsiasi ginčai dėl 4-tojo reaktoriaus skydo statybos. Pernai rudenį šių darbų ėmėsi Prancūzijos konsorciumas „Novarka“. 20 tūkst. tonų sarkofagas į 100 metrų aukštį turėtų iškilti iki 2012 m., tačiau politinė padėtis Ukrainoje neleido nuosekliai vykdyti 1992 m. kilusio sumanymo. Oranžinės revoliucijos gaisras pasirodė karštesnis negu Černobylio tragedija. Vis dėlto pernai rugsėjį sarkofago statybos tarptautinė sutartis buvo pasirašyta prezidento Viktoro Juščenkos rūmuose…

Bet ginčai tęsiasi, ir jie perėjo į tarptautinį lygį. Prieš 50 m. Pasaulinė sveikatos organizacija ir Tarptautinė atominės energijos agentūra pasirašė susitarimą, kuris numato būtinybę derinti su ja visus tyrimus radiacijos zonose. Agentūra, veikiama atominės pramonės lobistų, visaip varžo poveikio sveikatai tyrinėtojų veiksmus, riboja jų ataskaitas, leidžia analizuoti tik vėžio susirgimo atvejus. Šie ginčai atsinaujins Pasaulinės sveikatos organizacijos generalinėje asamblėjoje Ženevoje gegužės 19–24 d.

Tiesą sakant, straipsnio temą pasufleravo Rusijos interneto svetainėje „Regnum“ pateikta Lenkijos ir Lietuvos ekonominių santykių analizė ir provokuojanti publikacijos antraštė: „Lenkijos verslas pasiglemžia Lietuvos ekonomiką“. Reikia pripažinti, kad Lenkijos eksportas į Lietuvą auga, investicijos didėja, kai kuriuose prekybos sektoriuose iš tikrųjų pastebima didelio aktyvumo tendencija, tačiau tai normalus dviejų istorinių ir naujųjų laikų kaimynių bendradarbiavimas, kurio negali užtemdyti nei esami pozicijų skirtumai, nei ideologizuoti trečiosios šalies komentarai.

Iš tiesų Lietuva nuo seno yra viena svarbiausių Lenkijos prekybinių partnerių regione. 2006 m. sausio–rugsėjo mėnesiais Lietuvos importo iš Lenkijos dalis sudarė 9,4 proc., ir ją šioje srityje buvo pralenkusi tik Rusija bei Vokietija (atitinkamai 27,4 ir 14,4 proc.). Palyginus su 2005 m., importas iš Lenkijos išaugo 42 proc. ir sudarė dešimtadalį viso importo.

O juk dar 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dolerių, iš jų Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln., o importas iš mūsų šalies – 190 mln. JAV dolerių. Tai sudarė 2,3 proc. viso Lenkijos eksporto ir 0,3 proc. importo. Lietuva buvo trylikta pagal prekybos vertę Lenkijos prekių importuotoja ir devyniolikta tiekėja Lenkijos rinkai.

Per pastaruosius dešimt metų eksportas į Lietuvą plėtojosi labai dinamiškai, vidutiniškai 40 proc. per metus, o bendras Lenkijos eksportas padidėjo maždaug 13 procentų. Lietuvos rinkoje parduotų lenkiškų prekių vertė tuo metu padidėjo dvidešimt kartų, o importas iš Lietuvos išaugo kiek daugiau negu dukart. Dėl kur kas greičiau už importą augančio eksporto sparčiai padidėjo teigiamas balansas, kurį Lenkija pasiekė prekiaudama su Lietuva. 2002 m. jis buvo 740 mln. JAV dol. – pats didžiausiasis iš visų Lenkijos prekybos partnerių. Lietuva yra ne tik svarbiausia iš Baltijos šalių Lenkijos prekybos partnerė (prekyba su Lietuva sudaro 70 proc. eksporto ir importo su šiomis šalimis), bet ir priklauso svarbiausioms Lenkijos eksporto rinkoms Vidurio ir Rytų Europoje bei šalyse, kurios kartu su Lenkija įstojo į Europos Sąjungą. Verta paminėti, kad šiame regione Lietuva 2002 m. buvo antra po Čekijos lenkiškų prekių importuotoja (šaltiniai: Centrinis užsienio prekybos institutas (CIHZ), Lenkijos ambasada Lietuvoje, http://www.weh-wilno.lt/).

Taigi Lenkijos prekybos su Lietuva balansas per šiuos penkerius metus gerėjo, ir, matyt, šis faktas leido analizės autoriams, kurie rėmėsi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, daryti išvadą, kad lenkai tiesiog „superka“ mūsų šalies ekonomiką.

Kad Lenkijos investicijos į Lietuvos ūkį didėjo, geriausiai iliustruoja energetikos sektorius. 2006 m. pagal investicijas į Lietuvą Lenkija užėmė tik 14 vietą, tačiau tų metų pabaigoje buvo sudarytas didžiulis sandėris – kompanija „PKN Orlen“ nupirko „Mažeikių naftos“ koncerną, ir tuomet investicijos iškart šoktelėjo pustrečio milijardo JAV dolerių.

Brovimasis į Lietuvos energetikos sektorių spartėjo. Lenkijos kompanija 2008 m. vasarį pareiškė planuojanti įsigyti valstybinės įmonės „Klaipėdos nafta“ akcijų paketą ir nutiesti naftotiekį iki terminalo uostamiestyje. 70 proc. šių akcijų valdo Lietuvos Vyriausybė. Jeigu Seimas nesutiks su šiuo sandoriu, „PKN Orlen“ ketina pradėti kontroliuoti Latvijos Liepojos ir Ventspilio terminalus.

Tuo metu „Mažeikių nafta“, kaip praneša Lenkijos spauda, gavo didžiulius užsakymus tiekti benziną ir variklių alyvą NATO priklausančios Lietuvos kariuomenei. Be to, iki 2020 m. degalinių tinklas Lietuvoje ir Latvijoje bus išplėstas iki 200. Taigi lenkai ketina užimti apie 20 proc. šių šalių energetikos rinkos.

Nemažai pretenzijų Varšuva turi ir Lietuvos branduolinei energetikai. Kaip žinome, ji pakviesta kartu eksploatuoti planuojamą statyti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktorių, nors šis projektas dar net nepradėtas svarstyti.

Pirmasis IAE reaktorius pradėjo veikti 1983 metais, bet 2004-aisiais buvo uždarytas. Antrasis reaktorius dirba nuo 1987 metų. Visa jėgainė pagal 2004 m. narystės ES sutartį turi būti uždaryta 2009 m. pabaigoje, o dėl naujo bloko statybos dar tik diskutuojama. Šių metų balandžio pabaigoje ketinama pasirašyti statybos sutarčių paketą, sukėlusį daug nepasitenkinimo.

Naujos atominės jėgainės galingumas siektų 3200 megavatų, bet buvo svarstomas ir mažesnis – 1600 MW. Naujasis reaktorius turi būti atiduotas eksploatacijon iki 2015 metų. Dabar IAE elektros energija patenkina 80 proc. kaimyninių šalių poreikio. Vadinasi, penkerius–šešerius metus iki naujo reaktoriaus darbo pradžios Lietuva turėtų šią energiją, tik brangesnę, importuoti iš Rusijos.

Norėdama surinkti daugiau lėšų statybai, Lietuva dar 2006 m. antroje pusėje, be kitų šalių, kreipėsi ir į Lenkiją, ir tų metų lapkritį Varšuva sutiko dalyvauti naujos elektrinės statyboje. Gruodžio mėnesį buvo pasirašyta keturšalė sutartis, pagal kurią Lenkija, Latvija ir Estija gautų po 22 proc. energijos galingumo, o Lietuvai liktų 34 procentai. Bet vėliau Lenkija pareikalavo padidinti jos dalį iki 1200 MW. Vilnius tarsi ir sutiko su šia sąlyga, tačiau diskusija paskendo Lietuvos rūpesčiuose dėl leidimo pratęsti IAE darbą iki naujo reaktoriaus statybos pabaigos.

Kaip Rusija grasina statyti naują atominį reaktorių Kaliningrado srityje, taip ir Varšuva nori apsidrausti nuo galimo energijos nepritekliaus. Dabar Lenkijoje veikia dvi atominės elektrinės – abi netoli Varšuvos, Šverko mieste, bet jos vos 30 MW ir 10 MW galingumo ir veikia labiau dėl mokslo tiriamųjų darbų. 2006 m. pabaigoje imta kalbėti apie naujos jėgainės statybą iki 2021 metų. Tačiau Lenkijos ekonomikos ministerija visą dėmesį sutelkė į naują Ignalinos AE projektą.

Energetinio bendradarbiavimo perspektyvą drumsčia nesutarimai su Europos Komisija dėl Vilniaus siūlymų pratęsti IAE reaktoriaus darbą, kol bus pastatytas naujas. Lenkija stabdo ES ir Rusijos Energetinio saugumo pakto pasirašymą. Dar nesutarta dėl beveik 200 mln. litų vertės elektros tilto per Lenkijos teritoriją į Vakarus statybos (Alytaus–Elko ruožas), dėl analogiško projekto su Švedija. Kuriami naujo dujų tiekimo ir talpyklų projektai, tačiau jie taip pat yra bendrų diskusijų stadijoje.

Bendradarbiavimą energetikos srityje stabdo įtempta geopolitinė situacija regione. Ji komplikuota dėl Rusijos agresyvios energetinės politikos Vakarų atžvilgiu, apeinant Baltijos šalis. Todėl kalbėti apie Lenkijos verslo ekspansiją į Lietuvą, o juo labiau – apie kokią nors „ekonominę okupaciją“ kol kas yra per anksti ir nepagrįsta.