Trapi, bet vis dėlto Boriso Tadičiaus pergalė Serbijos prezidento rinkimuose sukėlė dvejopą reakciją. Pirmadienio rytą į Belgrado gatves išėjo džiūgaujanti jo šalininkų minia, nugalėtoją pasveikino Vašingtonas ir Briuselis. Tiems serbams, kurie supranta, kad vienintelis 10-milijoninės Serbijos ateities modelis yra susijęs su integracijos tikslais, gimė viltis išsiveržti iš siauros nacionalistinės provėžos ir tiesiog pamėginti gyventi geriau.

Galima tikėtis, kad tokių dauguma, jei jie pasitikėjo B. Tadičiaus laikysena. Kita vertus, jo išrinkimas didžiausios Balkanų valstybės vadovu dar labiau paaštrino Belgrado pasirinkimą: su kuo serbai – su grynai savo interesų regione siekiančia slaviškąja Rusija ar su demokratines gyvenimo normas išpažįstančia Europa. Ar dar ilgai Belgradas kurstys perdėto patriotizmo ugniakurą dėl Kosovo ateities, o gal pagaliau susitaikys, kad 15 proc. buvusios Serbijos teritorijos gali ir turi teisę skelbti nepriklausomybę?

Klausimai sunkūs, nepasiduoda jokiai argumentacijai ar pavyzdžiams iš tarptautinės patirties, o atsakymai į juos gali būti grindžiami, kaip dažnai sakome, tik gera valia. Beveik prieš 18 m. tokia valia, tiesa, daug kur sutepta krauju ir prievarta, išsiskyrė posovietinių valstybių atsiradimas. Ar mes esame pavyzdys serbams? Žinoma, tik netiesioginis.

Kosovo kraštas, su kurio statusu ir yra siejama naujo konflikto Balkanuose galimybė, serbų nėra laikomas kadaise buvusiu savarankišku, dėl jo istorinės priklausomybės ginčijamasi iki šiol. Vis dėlto Kosovas tampa tarptautinės teisės subjektu, ir Jungtinės Tautos turi spręsti, kokį apsisprendimo būdą jam pasirinkti. Istorija ir įvairios jos interpretacijos, netgi Helsinkio baigiamojo akto užfiksuotas Europos valstybių teritorinis neliečiamumas, kaip parodė daugiau kaip trisdešimties metų patirtis, jau nebeaktualūs.

B. Tadičiaus laimėjimas sustiprina būtent šią tendenciją. Jis pats yra nuosaikus integracijos į ES šalininkas. Tai, ko gera, vienintelis ryškesnis išrinkto prezidento bruožas, skiriantis jį nuo radikalaus nacionalisto Tomislavo Nikoličiaus. Po pergalės naktį B. Tadičius miniai sakė: „Mes norime patekti į Europą.

Mes norime bendradarbiauti su pasauliu. Mes norime pasakyti Kosovo žmonėms, kad niekada jų neišduosime. Mums reikia kartu dirbti, kad atskleistume Serbijos potencialą“. Šiuose žodžiuose nėra grasinimų Prištinai ar Vakarams, kurie jau pasirengę pripažinti Kosovo nepriklausomybę, kai tik ji bus paskelbta.

Naujasis Serbijos vadovas tuo skiriasi ir nuo ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos, kuris netgi parengė planą Kosovo krašto nepriklausomybės paskelbimo atveju: uždaryti sienas, nutraukti energijos tiekimą, netgi diplomatinius santykius. Londono „The Guardian“ nuomone, dabar pagrindinis B. Tadičiaus oponentas šiuo klausimu bus ministras pirmininkas, tai yra Vyriausybė, o ne į opoziciją pasitraukiantis Serbijos radikaliosios partijos pirmininko pavaduotojas T. Nikoličius.

Nesunku suprasti, kas pridėjo balų B. Tadičiaus pergalei. Prieš antrąjį rinkimų turą kartu su ministru pirmininku Maskvoje jis pasirašė sutartį dėl Serbijos naftos kompanijos NIS pardavimo koncernui „Gazprom“ už 1 mlrd. eurų ir dalyvavimo projekte „Pietų srovė“.

Taip jis pelnė serbų palankumą, nors apžvalgininkai šį žingsnį vertina kaip šalies energetikos sistemos išpardavimą savo interesus Balkanuose ginančiai Rusijai. Vis dėlto daugiau kaip pusę Serbijos rinkėjų tai papirko. Dauguma serbų įsitikinę, kad tik Maskva apgins jų interesus ir neleis Kosovui atsiskirti, nes vetavo tokią rezoliuciją Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Eurointegracijos šalininkas B. Tadičius jau sulaukė Briuselio siūlymo atsiųsti į Belgradą 1800 specialistų patarti valstybės plėtros klausimais. ES vilioja Belgradą į Bendriją ir net ketina spausti Kosovo albanus, kad šie atidėtų lemtingą sprendimą bent iki kovo pabaigos. Antraip jis bus paskelbtas per artimiausias dvi savaites, ir įvykiai regione gali pradėti vystytis nenuspėjama linkme.

Suaktyvėjusi naujosios, tik lapkričio mėnesį dirbti pradėjusios Lenkijos vyriausybės užsienio politika rodo prieštaringus ženklus. Neseniai šios šalies užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis viešėjo Kijeve, ir šį vizitą lenkų spauda pavadino smulkmenišku, nes Lenkijos ir Ukrainos vyriausybių vadovai kalbėjo tik apie sudėtingą padėtį pasienyje.

Dabar ministras su keturių dienų vizitu lankosi Jungtinėse Valstijose. Čia jis penktadienį susitiko su valstybės sekretore Condoleezza Rice. Ministras paprašė Vašingtono kuo greičiau Lenkijoje dislokuoti „visavertes JAV karines bazes“, nes jo šalis yra NATO pasienio zona. „Amerikiečių kariuomenės perspektyva Lenkijos žemėje – tai tas žingsnis, kurį mes sveikintume“, – patetiškai kalbėjo užsienio reikalų ministras.

Svečių delegacija iš Varšuvos netiesiogiai užtikrino Vašingtoną, kad pagaliau bus susitarta dėl Priešraketinės gynybos sistemų dislokavimo Lenkijos teritorijoje. Prieš tris mėnesius ministrų kabineto vadovu paskirtas Donaldas Tuskas buvo pasirinkęs kiek griežtesnę poziciją raketinio skydo atžvilgiu ir reikalavo, kad už 10 raketų perėmėjų, dislokuotų netoli Gdansko, amerikiečiai modernizuotų Varšuvos oro gynybos sistemą. Pernai atliktų apklausų duomenimis, Lenkijos gyventojai priešinosi tokiems planams, nors tuometinis ministras pirmininkas ir prezidento brolis Jaroslawas Kaczynskis neabejojo, kad tokios raketos būtinos. Netgi žadėta surengti referendumą.

Dabartinis vyriausybės vadovas, priešingai negu užsienio reikalų ministras, jokių įsipareigojimų Vašingtonui neduoda ir pažadų nedalija. Jis tik yra sakęs, kad derybose dėl priešraketinio skydo bus naujų sąlygų.

Štai kodėl apžvalgininkai prognozuoja, kad vasario 8 d. vyksiantis ministro pirmininko D. Tusko vizitas į Maskvą bus nelengvas, nes jį komplikuoja pernelyg laisvi užsienio reikalų ministro viražai. Varšuvos bandymai veikti tiek Vakarų, tiek Rytų kryptimis erzina Maskvą, kuri labai jautri amerikietiškų raketinių sistemų dislokavimui Rytų Europoje. Juk D. Tuskas užsienio politikos prioritetu pasirinko santykius su Rytų kaimynais, o visokie reveransai JAV gali turėti neigiamos įtakos deryboms su Rusija. Neseniai Rusijos generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis pagrasino, kad amerikiečių raketos Lenkijoje gali išprovokuoti atsakomąją Rusijos raketų ataką. D. Tuskas atsakė, kad šie grasinimai „nepriimtini“.

Pastaruoju metu atrodė, kad tie santykiai atšyla. Rusija panaikino draudimą įvežti lenkiškus žemės ūkio produktus, o Lenkija atsisakė blokuoti naują Rusijos ir ES partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį. Lengviau atsikvėpė ir Briuselis, kuriam toks Varšuvos užsispyrimas tebuvo galvos skausmas. Dabar tarsi lengviau bus minėtos sutarties projekte sureguliuoti nesutarimus energetikos srityje.

Pats D. Tuskas lapkritį pareiškė, kad Lenkijos ir Rusijos santykius gali pagerinti per 24 valandas. „Tai, ko valdančiajai partijai „Teisė ir teisingumas“ nepavyko padaryti per 2 m., – kalbėjo ministras pirmininkas, – mes padarysime per parą“. Tuomet Seime jis sulaukė audringų plojimų, nes tie santykiai iš tikrųjų buvo patekę į duobę. Vis dėlto bėgo laikas, ir jie negerėjo taip, kaip norėjo vyriausybės vadovas.

Dabar juos gali atšaldyti kariniai kompromisai derybose su Vašingtonu. Beje, D. Tusko vizitas į Maskvą jau buvo atidėtas. Sakoma, kad jam sutrukdė Dūmos rinkimai Rusijoje. Dabar šaukštą deguto kliūstelėjo užsienio reikalų ministro maldavimai Vašingtone sustiprinti Lenkijos oro erdvės apsaugą – kaip vienintelė sąlyga dislokuoti amerikiečių raketų skydą. Todėl Lenkijos ministro pirmininko ketinimai Maskvoje Vladimirui Putinui pasiūlyti tiesti naują dujotiekį per Baltijos šalis vietoj vamzdyno jūros dugnu gali būti sutikti garsiu švilpimu. Nenustebtume, jei ir šis vizitas dėl neįvardytų priežasčių būtų atšauktas. Tuomet Varšuvai būtų leista suprasti, kad naujoji Lenkijos užsienio politika dar toli iki subalansuotos ir viduje gerai sukoordinuotos.

Rusijos žiniasklaida paskelbė sensacingą versiją – po Rusijos prezidento rinkimų kovo 2 d. koncernui „Gazprom“ gali vadovauti Vladimiras Putinas, pažadėjęs tapti ministru pirmininku. Dmitrijus Medvedevas turi daugiausiai šansų laimėti šiuos rinkimus.

Tuomet jis turės pasitraukti iš „Gazpromo“ direktorių tarybos vadovų. Trečiadienį baigiasi paraiškų į šią tarybą priėmimas, ir, laikraščio „Kommersant“ nuomone, V. Putinas yra geidžiamiausias ir realiausias kandidatas vadovauti galingai valstybinei monopolijai. Tarybos narių sąrašas bus tvirtinamas kitą pirmadienį.

Kol kas tai tik prognozės, bet pastaruoju metu visos politinės Kremliaus rokiruotės labai nesunkiai nuspėjamos. Tai lėmė paties V. Putino elgesys. Prieš rinkimus į Dūmą jis nurodė savo įpėdinį, pats neslėpė ketinąs tapti ministru pirmininku, o po 4 m. grįžti į prezidento kėdę. Tiesa, dar 2006 m. į žurnalistų klausimą, ar prezidentas ketina vadovauti stambiai kompanijai, V. Putinas kukliai kalbėjo, kad verslininkas jis menkas…

Valstybinė monopolinė kompanija „Gazprom“ yra valdoma direktorių tarybos. Ją sudaro dešimt narių: keturis skiria valstybė, tiek pat – koncernas, o du yra nepriklausomi. Šiemet pretendentų sąraše yra daugiau kaip 40 pavardžių, o pernai buvo tik 26. Pirmasis vicepremjeras D. Medvedevas jos pirmininku yra nuo 2000 m., tad nesunku spėti, kad, po prezidento rinkimų suformavus vyriausybę, jos vadovu gali tapti V. Putinas, kuris pagal tradiciją perims ir „Gazpromą“.

Tiesa, iki birželio 26 d., kai įvyks visuotinis koncerno akcininkų susirinkimas, direktorių tarybai gali vadovauti kitas žmogus, kurį Maskvoje vadina techniniu kandidatu. Greičiausiai tai bus dabartinis ministras pirmininkas Viktoras Zubkovas. Kaip paaiškino Rusijos socialinių sistemų instituto ekspertas Dmitrijus Balovskis, Rusijos Konstitucijos 11-asis straipsnis draudžia ministrui pirmininkui dalyvauti valdant ūkio subjektus, tačiau tarybos pirmininkas nelaikomas valdytoju tiesiogine šio žodžio prasme, taigi ir jokių kliūčių nėra.

Ši Rusijos dujų kompanija pastaruoju metu nepaprastai išsikerojo. Pats vicepremjeras D. Medvedevas nuolat dalyvaudavo tarptautinėse derybose, pavyzdžiui, su Kinija ir Vokietija. Direktorių tarybos pirmininko nuopelnas tas, kad buvo sudaryta dujų tiekimo Baltijos jūros dugnu sutartis, kad tiesiama nauja dujotiekio atšaka iš Vidurio Azijos į Kiniją, kad buvo užkirstas kelias dalyti koncerną į antrines bendroves, pagaliau kad artėjant 2011 m. dujų kainos iki europinių numatytos padidinti visiems užsienio naudotojams.

Neseniai „Gazpromas“ triukšmingai įsiveržė į Serbijos energetikos sistemą. Dabar Maskvai bus lengviau kontroliuoti situaciją Balkanuose, ypač nulemiant Kosovo krašto ateitį. Laikraštis „The Wall Street Journal“ rašo, kad karingos „Gazpromo“ politikos placdarmu taps Didžioji Britanija, kurios santykiai su Rusija kol kas ne patys geriausi. „Maskva panaudos dujas, kad šie santykiai grįžtų į pradinę padėtį“, – rašo verslo dienraštis. Koncerno padalinys Londone planuoja, kad per 3 m. „Gazpromas“ užims 14 proc. vietinės rinkos, nors dabar užima vos 1,5 proc.

Apskritai rusų tiekiamos dujos tenkina ketvirtadalį Europos vartotojų dujų poreikio. Ši priklausomybė padidės, kai Baltijos jūros dugnu į Vokietiją bus nutiestas dujų vamzdynas. Lenkija ruošiasi pasiūlyti pigesnį dujotiekį tiesti per Baltijos šalis, ir šį siūlymą ministras pirmininkas Donaldas Tuskas per vasario pradžioje vyksiantį vizitą Maskvoje pateiks V. Putinui. Jau dabar iš Maskvos girdima pareiškimų, kad šis projektas nerealus.

Nepaisydama to, Varšuva jau neblokuos rengiamos ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties, kuria buvo suabejota energetiką ėmus naudoti kaip politinio spaudimo Vakarams priemonę. Dabar Briuselis susirūpinęs, kad savo valios Europai nediktuotų atskiros monopolinės kompanijos. Tai, kad „Gazpromas“ yra valstybė Rusijos valstybėje, Senajame žemyne pamažu užmirštama. Atėjus koncernui vadovauti V. Putinui, „Gazpromo“ imperija užvaldys visas valstybės institucijas.

Lietuva, kuri didžiuojasi galinti apginti „drąsios šalies“ įvaizdį, vis dažniau iškiša galvą iš „šaltojo karo“ apkasų. Nespėjo nugriaudėti netiesioginė diplomatinė kanonada tarp V. Adamkaus ir C. Rice, o Lietuvos prezidentas davė naują pretekstą įvairioms interpretacijoms. Pasaulio ekonomikos forume Davose mūsų šalies vadovas, nė kiek nesuglumintas po interviu „The Financial Times“ kilusio ažiotažo, pasiūlė Europos Sąjungai neskubėti pasirašyti bazinio susitarimo su Rusija.

Maskvą, kaip ir anuo atveju, suerzino ne tiek V. Adamkaus kvietimas, kiek Europoje vis labiau sklandanti nuomonė, kad, atsakant į pastaruosius Rusijos veiksmus, būtina sustabdyti naujos Rusijos – ES sutarties rengimą. Apie juos prakalbo Rusijos Dūmos tarptautinio komiteto pirmininko pavaduotojas Adriejus Klimovas, laikraščiui „Vedomosti“ teigęs, kad tai Londono atsakas į Rusijos veiksmus, uždarant Britų tarybos skyrius. Jis remiasi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Davido Milibando žodžiais BBC, kad Londonas pasikliauja Briuselio susirūpinimu A. Litvinenkos bylos eiga.

Apžvalgininkų nuomone, tarp buvusio KGB bendradarbio nunuodijimo ir dviejų Britų tarybos padalinių uždarymo yra tiesioginis ryšys: Londono specialiosios tarnybos nutraukė bendradarbiavimą antiterorizmo srityje su FST, kai Maskva neišdavė įtariamo nunuodijimu A. Lugovojaus, vėliau tapusio Dūmos deputatu. Šis skandalas sukėlė diplomatinę krizę ir net buvo kalbama apie dviejų šalių santykių nutraukimą. Dabar iš Londono skamba pasiūlymai sutrukdyti naujai partnerystės ir bendradarbiavimo sutarčiai tarp Rusijos ir ES, nes Maskva joje nesutinka išplėsti ekstradicijos nuostatų.

„Vilnius keičia Varšuvą“, – šiek tiek su arogancija, o gal ir su nuoskauda apie naują V. Adamkaus pasisakymą rašo Rusijos žiniasklaida. Mat sausio 21-ąją Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis Maskvoje pareiškė, kad Varšuva nutarė neblokuoti ES sutarties su Rusija, kai ši pareiškė atsisakanti drausti lenkiškų žemės ūkio produktų importą į Rusiją. O štai Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris vasario 8 dieną vyks oficialaus vizito į Maskvą, pasak dienraščio „Dziennik“, ten nusiveš ir įdomų pasiūlymą – Šiaurės dujotiekio trasą tiesti per Baltijos šalis. Tai alternatyva pietiniam dujotiekiui, apeinant Ukrainą ir Baltarusiją, bei vamzdynui Baltijos jūros dugnu, dėl kurio jau sulaužyta daug iečių. Prieš šį vizitą Maskva oficialaus atsakymo nedavė, tačiau Rusijos spaudoje ekspertai pasiūlymą jau įvertino kaip „nerealų“.

Bet šis lenkų reveransas Maskvos link rodo, kad mūsų kaimynai, visai neseniai stoję piestu prieš diskriminacinę ir nedemokratišką Rusijos politiką, ima taikstyti su jos galia ir įtaka pasaulyje. Jeigu tokius ženklus Maskvai siunčia net Vašingtonas, tai ko norėti iš jo mažųjų sąjungininkų? Štai Latvija mano, kad diplomatinio bendravimo su Rusija problemos baigėsi, apsikeitus persona non grata diplomatais. Estijoje neribotam laikui atidėtas kaltinamųjų neramumų kurstymu Taline prie Bronzinio kareivio teismo procesas.

Tik viena Lietuva vis dar kaišioja galvą iš „šaltojo karo“ apkasų. Bet ar tai reiškia, kad ji turi lindėti juose ir susitaikyti su viskuo, kas vyksta kaimynystėje? Žinoma, ne.

Tuo labiau, kad viską traiškydamas Rusijos „valdomos demokratijos“ karavanas žengia toliau. Pasaulis nustebo, kai buvusiam premjerui ir po to aršiam V. Putino kritikui M. Kasjanovui buvo uždrausta balotiruotis į šalies prezidentus, o paskui – dar ir kurti savo politinę partiją. Opozicijos lyderiu vadinamas politikas dėl to tiesiogiai apkaltino V. Putiną.
Savo mokytojo pramintu taku žengia prezidento įpėdinis D. Medvedevas, kuris arogantiškai atmetė komunisto G. Ziuganovo pasiūlymą prieš rinkimus susikauti televizijos debatuose, nes jis esą užimtas tiesioginiu darbu. Ko gero, diskusijoje dalyvaus tik vienas aštrialiežuvis V. Žirinovskis… Kas tai – būsimo trečiojo Rusijos prezidento baimė?

Galima sakyti, kad tai – ne mūsų reikalas. Ne mūsų reikalas, kas vyko ir vyksta Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, Baltarusijoje, kaip elgiasi įžūlėjantis Rusijos politinis elitas, ką kalba šiapus ir anapus Atlanto.

O ką – Lietuvos likimas prieš 17-18 metų buvo „mūsų reikalas“? Tuomet kas yra „drąsi šalis“?

Kažin ką pagalvojo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas, išgirdęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice pasisakymą Davose, kritikuojantį tuos, kurie kalba apie Rusijos atnaujinamą Šaltąjį karą? Londono ir Maskvos santykiai pastaruoju metu tikrai primena tuos beveik dviejų dešimtmečių senumo laikus, kai Rytai ir Vakarai kentėjo nuo Šaltojo karo speigų.

JAV diplomatinės tarnybos vadovės, kuri garsėjo Maskvos kritika, akibrokštas Pasaulio ekonomikos forume sukėlė įvairių svarstymų ir prognozių. Nėra abejonių, kad jos kalbos turinys suderintas su Baltaisiais rūmais ir George’as W. Bushas pareigūnės dėl to neiškvies „ant kilimėlio“.

Tuomet kodėl Vašingtonas puolė neigti visus Šaltojo karo požymius? Juk visai neseniai, kai Maskva ėmė uždarinėti Britų tarybos atstovybes Rusijoje, JAV valstybės departamentas palaikė Londoną ir pareiškė, kad to nebuvo net niūriausiais Šaltojo karo laikais.

C. Rice pasakė, kad Vašingtonas „neturi jokių esminių priešiškumų santykiuose su Rusija, ir nesenos šnekos apie Šaltąjį karą yra hiperbolizuota nesąmonė“.

Bet tų priešiškumų toli ieškoti nereikia. Laikraščio „New York Post“ apžvalgininkas Peteris Brookes’as mano, kad jų padaugėjo po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią 2000 m. Dar galima suprasti, kodėl Maskva įnirtingai priešinasi Vašingtono planams Rytų Europoje dislokuoti Priešraketinės gynybos sistemas, tačiau atsakas į šiuos planus neadekvatus: Rusija pasitraukė iš Įprastinės ginkluotės mažinimo Europoje sutarties, atnaujino tolimųjų skrydžių bombonešių patruliavimą visame pasaulyje, į Baltarusijos teritoriją pažadėjo grąžinti vidutinio nuotolio raketas.

Negana to, pernai Rusijos gynybos išlaidos išaugo 30 proc., nors prieš tai dvejus metus jos padidėjo 22 ir 27 proc. Ginkluotosioms pajėgoms modernizuoti Rusija ketina išleisti 200 mlrd. dolerių.

Kremlius neketina išleisti iš rankų tradicinių savo įtakos zonų – Rytų ir Vidurio Europos, Baltijos jūros regiono, Kaukazo, Vidurio Azijos. Čia vyksta įnirtingas pasipriešinimas JAV, Kinijos, ES, NATO įtakai. Maskva palaiko nuolatinę įtampą dėl Irano, sprendžiant sudėtingą Kosovo krašto statuso problemą. Štai ir šiomis dienomis konsultacijų į Maskvą sugužėjo aukščiausiųjų Serbijos pareigūnų delegacija. Jie čia ne tik gavo vertingų patarimų dėl Kosovo, bet ir pasirašė Maskvai svarbią sutartį dėl Rusijos monopolijos Serbijos energetikos sistemoje.

Energetinis spaudimas Vakarams, siekiant politinių tikslų, – senas Šaltojo karo atributas. Apie jį savo laiku viešėdamas Vilniuje užsiminė ir JAV viceprezidentas Dickas Cheney. Dabar, kai Lietuvos prezidentas tai priminė Vakarų spaudoje, gavo netiesioginį, bet šiurkštų Amerikos diplomatijos vadovės atkirtį.

Taigi kodėl tai įvyko?

C. Rice žodžiai iš tiesų atskleidžia oficialią Vašingtono poziciją pastaruoju metu. Ji dėl tam tikrų aplinkybių keičiasi. JAV priverstos taikytis su tuo, kad Rusijos vaidmuo pasaulyje stiprėja. Jos ekonomika nepatiria didelių sukrėtimų, o brangstančių dujų ir naftos išteklių eksportas netgi auga. Pagal dujų gavybą Rusija pasaulyje pirmauja, o pagal naftos – užima antrą vietą. Šie ištekliai padėjo Rusijai grąžinti užsienio skolas, sudaryti trečią pagal dydį valiutos rezervų fondą, o stabilizavimo fonde sukaupti 50 mlrd. dolerių. Štai kodėl rusų rinkėjus pavyko įtikinti, kad V. Putino savo įpėdiniui perduodama „valdoma demokratija“ yra laukiama ir priimtina.

Galbūt ji neatitinka pasaulyje įsigaliojusių demokratijos standartų, tačiau Maskvą tai mažai jaudina. Davoso forume buvo pripažinta, kad Amerikos ekonomika išgyvena nuosmukį.

Jeigu G. W. Bushas ir toliau aštrins santykius su Maskva, kaitins atmosferą aplink Iraną, Kosovą, besąlygiškai rems mažų valstybių retoriką Rusijos atžvilgiu, artėjantys prezidento rinkimai jam ir jo partijai baigsis nesėkme. Štai kodėl prezidento dešinioji ranka C. Rice ir bandė rodyti susitaikymo ženklus Maskvai.

Nors pasaulio žiniasklaida nekreipė dėmesio į tokius Vašingtono manevrus, o tuo labiau neakcentavo C. Rice kritikos, akivaizdu, kad didžiosios valstybės priverstos derinti savo veiksmus ir laikyseną, aukodamos ne kartą deklaruotą draugystę su savo mažaisiais sąjungininkais ir netgi prieštaraudamos pačios sau.

Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus perspėjimas laikraštyje „The Financial Times“ apie tai, kad Rusijos ekonominis atgimimas gali ją pastūmėti pradėti „šaltąjį karą“, nuskambėjo kitos jo svarbios kalbos išvakarėse. Šalies vadovas vyksta į trečiadienį Davose prasidedantį ekonomikos forumą, kuriame skaitys pranešimą apie Rusiją ir jos kaimynes.

Jau dabar galima numanyti, koks bus tos kalbos tonas. Tai bus trečias priminimas Rusijai apie savo vietą demokratiniame pasaulyje ir jos įsipareigojimus: neseniai užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje V.Adamkus priminė Maskvai, apie būtinumą pripažinti Baltijos šalių okupacijos faktą ir reikalavimus atlyginti jos padarytą žalą, prieš aštuonerius metus įvertintą 28 milijardais JAV dolerių.

Interviu įtakingam britų dienraščiui V.Adamkus tarsi norėjo paruošti Vakarų politikos „vartotoją“ galimai aštriam pasisakymui Davose ir sustiprinti jo įspūdį. Tas efektas gali būti dar didesnis, kadangi V.Adamkus Šveicarijos kalnų kurorte kalbės visų Baltijos šalių, kurie nesiunčia savo vadovų į forumą, vardu.

O pasakyti yra ką. Tik iš pradžių – maža pastaba: Šaltąjį karą Rusija ne norėtų pradėti, o jis jau seniai vyksta. Pirmasis šaltukas pasijuto po garsiosios V.Putino kalbos Miunchene, kai Rusijos vadovas atvirai pagrasino Amerikai dėl jos planų dislokuoti Rytų Europoje Priešraketinės gynybos sistemas, o Lenkijai ir Čekiją perspėjo, jei jos sutiks jas priimti.

Karinės naujienos ėmė ristis lyg sniego griūtis: Rusija atnaujino tolimųjų skydžių bombonešių patruliavimą visame pasaulyje, sustabdė dalyvavimą Įprastinės ginkluotės mažinimo Europoje sutartyje, pranešė permesianti į Baltarusijos teritoriją, prie NATO rytinių sienų, vidutinio nuotolio raketas „Iscander“, ėmė varžytis dėl strateginių ir gausių energetikos išteklių plotų Arkties vandenyne.

Naujas prasidėjusio Šaltojo karo recidyvas – Britų tarybos padalinių Rusijoje uždarymas. 1934 m. Didžiojoje Britanijoje įkurta organizacija tuomet buvo kaip atsakas nacistinei ideologijai ir propagandai, po karo ji skatino kultūrinį dialogą tarp tautų ir valstybių. Iš 109 pasaulyje veikiančių padalinių Rusijoje dirbo 16.

Nuo sausio 1-osios skyriams Sankt Peterburge ir Jekaterinburge buvo įsakyta užsidaryti, jų darbuotojai buvo apklausiami ir persekiojami. Britų tarybai pareikšta, kad ji neturėjo jokio juridinio statuso ir be to pažeidė finansinius reikalavimus.

Bet užsienio reikalų ministras S.Lavrovas (beje, jo duktė tarybos siuntimu taip pat baigė mokslus Londone) išsidavė: BT skyriai uždaromi dėl to, kad Londonui po A.Litvinenkos nunuodijimo nebuvo išduotas įtariamas nusikaltimu A.Lugovojus, ir Didžioji Britanija atsisakė bendradarbiauti su FST antiterorizmo srityje.

Londonas pareiškė išsiųsiąs 34 Rusijos diplomatus, o Maskva – atsakysianti adekvačiai. Taip tarp buvusių II pasauliniame kare antihitlerinės koalicijos partnerių prabėgo juoda katė, ir imta kalbėti net apie diplomatinių santykių nutraukimą…

V.Adamkus tvirtina, kad Baltijos regione Kremlius kuria „nereikalingą įtampą“. Tokia ji jau sukurta. Pradedant dujotiekio į Vokietiją tiesimu Baltijos jūros dugnu, kai Maskva net nerado reikalo pasitarti su regiono valstybėmis. Politiniu spaudimu, naudojant energetikos išteklius. Išpūstu skandalu dėl Bronzinio kareivio perkėlimo Taline. Šnipinėjimu kaimyninėje Latvijoje, dėl ko Ryga paskelbė persona non grata vieną ambasados darbuotoją.

Nepaisant to Latvijos prezidentas V.Zatleras, kaip ir prieš pustrečių metų Vaira Vykė-Freiberga, ketina vykti į Maskvą. Į Vilnių ne kartą kviečiamas V.Putinas nesiryžo paviešėti pas Maskvos pravardžiuojamus :“šizofrenikus“, taip nusileidęs net M.Gorbačiovui, kuris Lietuvą aplankė ypač neramiu laikotarpiu – 1990-ųjų sausį… Dabar neva laukiame liberalesnių pažiūrų D.Medvedevo vizito.

Savo interviu britų laikraštyje V.Adamkus tarsi ragina Vakarų politikus įvertinti Rusijos posūkį į Šaltąjį karą. Tikimasi, kad Davose jis tai pakartos. Kad tik šiapus ir anapus Atlanto jį išgirstų…

Pradėdamas naujuosius metus, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje apžvelgė šalies užsienio politiką. Be kita ko, jis pasakė: „Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija.

Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis.“

Šie žodžiai nuskambėjo dar vienos svarbios datos – Laisvės gynėjų dienos, arba Sausio 13-osios – išvakarėse.

Maskva svaidosi žaibais

Iškart reikia pasakyti, kad šie žodžiai nedelsiant sulaukė Maskvos reakcijos. Dūmos deputatas, Užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis radijui „Echo Moskvy“ pareiškė: „Nenorėčiau įžeisti pono prezidento, tačiau panašių pareiškimų kitaip kaip šizofrenija nepavadinsi. Okupacija – tai siužetas istorikams, o ne šiandienos politikams. Reikia kalbėti apie būtinybę suvokti tuos šiandienos faktorius, kurie paskatina poną prezidentą santykių su Rusija prasme vytis savo kaimynus.“

Cituodama parlamentarą svetainė „Grani.ru“ prisimena ir paties Vladimiro Putino prieš pustrečių metų pasakytus aštrius žodžius Baltijos šalių atžvilgiu. 2005-ųjų gegužę, susitikęs su laikraščio „Komsomolskaja pravda“ kolektyvu, Rusijos vadovas neišlaikė nepareiškęs, kad „Pabaltijis gaus padvėsusio asilo ausis.“ Tai buvo atsakymas į tuo metu dažnai skambėjusias Latvijos pretenzijas į Pytalovo rajoną, dėl kurio vėliau buvo susitarta pasirašytoje Rusijos ir Latvijos sienos sutartyje.

Kiek anksčiau, gegužės 10 dieną, po Rusijos ir ES lyderių susitikimo Maskvoje, surengto pergalės Didžiajame Tėvynės kare 60-mečio proga, V. Putinas taip pat nevaldė emocijų. Jis pažadėjo pasirašyti sienos sutartį su Estija ir Latvija, jei šių susitarimų nelydės „kvaili savo turiniu pareiškimai su teritoriniais reikalavimais“ ir jei Baltijos šalys „subrendo realiam darbui“. Latvijos politikus tuomet jis paragino „nustoti skleisti demagogiją ir imtis konstruktyvaus darbo“.

Rusijos vadovas turėjo galvoje latvių aiškinamąją deklaraciją, kurioje buvo minima 1920 m. Rygos sutartis tarp Latvijos ir Rusijos, kuri vienašališkai buvo pakeista po Latvijos okupacijos 1944 metais. Maskva kaltino Rygą, kad ji šia deklaracija sutartyje siūlė įteisinti Pskovo srities Pytalovo rajono perdavimą Latvijai. Toje spaudos konferencijoje V. Putinas mintį tęsė toliau: „Po SSRS žlugimo Rusija neteko dešimt tūkstančių savo nuosavų teritorijų. Tad ką jūs siūlote – viską dalytis iš naujo? Grąžinti mums Krymą, dalį kitų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų? Tuomet grąžinkim mums Klaipėdos kraštą, iš naujo dalykimės Europą. Juk jūs to norite?“ O dėl okupacijos, tai ir čia V. Putinas nenutylėjo ir atvirai žarstė išminties bei žinių perlus. „Aš ne per geriausiai mokiausi universitete, – sakė jis įsikarščiavęs, – nes gėriau daug alaus. Bet kai ką prisimenu – turėjome gerus dėstytojus… SSRS negalėjo 1941 m. okupuoti Baltijos šalių, nes 1939 metais jos jau buvo įstojusios į SSRS.“

Kai nesutaria patys politikai…

Nuo tų dienų, pažymėtų Pergalės iškilmių saliutais bei skirtinga Baltijos šalių vadovų pozicija dėl dalyvavimo jose ir emocinga V. Putino reakcija į šių šalių reikalavimus, praėjo daugiau kaip pustrečių metų. Teritorinės aistros, atrodo, nutilo. Bet reikalavimai pripažinti sovietinę okupaciją ir atlyginti tiek sovietų, tiek nacių okupacijų metu padarytą žalą tebeskamba. Šįkart naują ugnį įžiebė Lietuvos vadovas.

Sovietinės okupacijos padarytos žalos kompensavimo klausimą Lietuva iškėlė iškart paskelbusi nepriklausomybę. Netrukus šalyje buvo surengtas referendumas, kuriame, be kita ko, Lietuvos piliečiai išreiškė savo valią dėl žalos atlyginimo. Buvo priminta, kad per 1941 m. deportacijas Lietuva nukentėjo labiausiai – vien per keletą dienų iš šalies buvo ištremta apie 17 tūkstančių žmonių. Seimo sudaryta speciali komisija nustatė, kad bendra okupacijos padarytos žalos suma – apie 28 milijardus dolerių. 2000-ųjų birželį parlamentas priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Tačiau realių žingsnių vykdyti šį įstatymą Vyriausybė nesiėmė.

Atskirai prieš metus grupė Lietuvos parlamentarų parengė rezoliucijos projektą, reikalaujantį, kad Rusija, kaip SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja, kompensuotų 1991 m. sausio 11–13 d. žuvusių ir nukentėjusių artimiesiems bei šeimoms. Šis dokumentas irgi liko be atgarsio. Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas agentūrai „Interfax“ paaiškino, kad idėja iš Rusijos pareikalauti kompensacijų – nesavalaikė, nes tarp Lietuvos ir Rusijos nėra geranoriško dialogo.

Pernai spalį 12 parlamentarų vėl priminė žalos atlyginimo problemą. Jie pasiūlė Seimo nutarimo projektą, kuriuo Vyriausybė iki 2008 m. kovo 15 dienos turi parengti efektyvią šios problemos sprendimo strategiją. Bet, kaip pranešė agentūra RIA „Novosti“, šįkart dėl šio dokumento suabejojo užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Jis pareiškė, kad „kalbėtis su Rusija ultimatumų kalba negalima, ją reikia įtikinti, kad tai ir jai naudinga; juk mums svarbus rezultatas, o ne procesas.“ Rusijos politikai ir žiniasklaida negali neatsidžiaugti tokia nuomonių priešprieša Lietuvoje šituo jautriu klausimu. Tai gausiai pila vandenį ant V. Žirinovskio, V. Alksnio, kitų radikalių Maskvos politikų retorikos malūno.

Reikalavimų užkratas plinta

Pretenzijų SSRS paveldėtojai turi ne tik Lietuva. Prieš kelerius metus tuometinė Latvijos vadovė Vaira Vykė Freiberga pareiškė, kad Ryga ruošia reikalavimus dėl kompensacijų sovietinės okupacijos padarytai žalai atlyginti. Tačiau nei Estija, nei Latvija kol kas nenurodo net preliminarios sumos, į kurią galėtų orientuotis Maskva.

Pastaroji pirmiausia neigia patį okupacijos faktą, o antra, nesirengia nei žalą kompensuoti, nei šią problemą sieti su galimomis derybomis. Beje, V. Putinas, nors ir kviečiamas, lemiamo žingsnio – atvykti vizito į Lietuvą iki pat savo kadencijos pabaigos –įvykdyti negalės. Gal labiau sukalbamas bus Dmitrijus Medvedevas? Beje, ne tik Baltijos šalys pradėjo reikšti savo istorinius reikalavimus. Kai kurios Moldovos visuomeninės organizacijos išplatino pareiškimą, kuriame reikalaujama atlyginti už Besarabijos okupaciją. Per Antrąjį pasaulinį karą Besarabija buvo atiduota Rumunijos, bendradarbiavusios su nacių Vokietija, jurisdikcijai. Po karo didžiumoje istorinės Besarabijos buvo sukurta Moldovos Sovietų Socialistinė Respublika, o dalis perduota Ukrainai.

Netgi Afganistane pasigirsta balsų, kad SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija turi kompensuoti nuostolius, kuriuos šiai Vidurio Azijos šaliai atnešė dešimt metų trukęs sovietų karas.

Ekspertų ir tarptautinės teisės specialistų nuomone, Rusijai pripažinus okupacijos faktą, prasidėtų ne tik ilgas, santykiams kenkiantis procesas „sniego griūties“ principu, bet ir tos valstybės galėtų kreiptis į tarptautines organizacijas ir teismus dėl žalos atlyginimo ir kompensacijų. Kitaip sakant, istorinio teisingumo vežimas sustojo net nepajudėjęs iš vietos.

Pastaruoju metu Lietuvoje labai gajus “superobjektyvumas”. Dažniausiai iš šapelio (vienos tezės) priskaldoma neįtikėtinai daug kreivų kirvamalkių (komentarų, analizės, pastebėjimų). Taip vėl atsitiko Vladimirui Laučiui, kuris savo pamintijimus apie Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje Prezidento pasakytą kalbą viename interneto portale išplečia iki neįtikėtinai absurdiškų apibendrinimų.

Kad būtų aiškiau, kartoju V.Adamkaus posėdyje pasakytos kalbos pastraipą. Be kita ko, jis pasakė: “Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija. Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis”.

Kas neaišku?

Valstybės vadovas dar kartą patvirtina, kad Lietuva sieks okupacinės žalos atlyginimo ir okupacijos fakto pripažinimo. Toks patvirtinimas labai iškalbingas, kai Vyriausybė štai jau beveik 14 metų nepaklūsta referendume pareikštai piliečių valiai. Ji nevykdo ir prieš šešerius priimto Seimo įstatymo, kuriuo Vyriausybė įpareigojama šiais klausimais vesti derybas su Rusija. Vietoj veiksmų prieš metus premjeras nacionaliniam radijui pareiškė, kad idėja reikalauti kompensacijų “ne savalaikė, jeigu tarp abiejų šalių nėra geranoriško dialogo”. Tiesa, tąkart jis kalbėjo apie grupės parlamentarų pateiktą rezoliucijos projektą dėl kompensacijų per 1991 m. sausio 11 – 13 d. sovietinę agresiją žuvusių ir nukentėjusių šeimoms ir artimiesiems.

Užsienio reikalų ministras irgi “superobjektyvus”: pernai rugsėjį, atsakydamas į 12 Seimo narių, panūdusių paskatinti Vyriausybę veikti, raginimą, sakė, kad tokio pobūdžio klausimus reikia spręsti konstruktyvaus dialogo, o ne ultimatumų kalba. “Reikia įtikinti Rusiją, kad tai naudinga ir jai. Juk mums svarbu rezultatas, o ne procesas”, – samprotavo ministras.

Taip išleidžiamas garas ir iš pasiryžimo galų gale žengti “step by step”, ir ignoruojama žmonių valia, išreikšta 1994 m. birželio 14 dieną vykusiame referendume. Rusijos politikai ir kai kuri žiniasklaida džiūgauja, skaitydama apie nesutarimus aukščiausiame Lietuvos valdžios ešelone. Jų reakcija nebūtų tokia pikta ir chamiška, jeigu Lietuvos vadovas viską būtų, kaip V.Laučius rašo, “vyniojęs į vatą”. Antai, Dūmos užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis V.Adamkaus pareiškimą pavadino “šizofrenišku”. Pažįstama leksika. Prieš pustrečių metų V.Putinas apie Latvijoje pasigirdusias pretenzijas į Pytalovo rajoną atsiliepė gryna “zekų” kalba: “Gaus jie nudvėsusio asilo ausis…” Baltijos šalių reikalavimus pripažinti sovietinės okupacijos faktą susitikime su ES lyderiais jis pavadino tiesiog kvailais…

Ir taip toliau.

Bet V.Laučiui, jau kuris laikas įsijungusio į aklos kritikos chorą, knieti Prezidentui primesti bendras su Rusija vertybes. Net jo straipsniuo pavadinimas be jokių abejonių šešėlio: “Adamkus ir Rusija: bendros vertybes”. Autorius daro tiesmuką išvadą: jei V.Adamkus ragina nuoširdžiam dialogui su Rusija, tai jis perima ir V.Putino oligarchines vertybes. Čia norėtųsi matyti bent klaustuką, bet jo, deja, nėra. V.Laučius primena, kaip Prezidentas apdovanojo buvusį KGB karininką V.Jakuniną, ir to pakanka, kad valstybės vadovas būtų teisiamas už bendrų jo ir rusų valstybininkų vertybių paiešką. Į pagalbą jis pasitelkia kitą “superobjektyvų” apžvalgininką T.Vilucką, atvirai menkinantį V.Adamkaus pasiekimus užsienio politikos srityje ir giriantį V.Putiną.

Bendrų demokratinių vertybių paieška Europoje – tai reikalingas ir taurus užsiėmimas. Jas reikia atrasti tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Demokratija Rusijoje išgyvena krizę. Tai pastebi ir Briuselyje, ir Vašingtone. Bet tokia padėtis dar nereiškia, kad mes neprivalome ieškoti dialogo Rytuose, kurių pafrontėje esame. Primesti mūsų šalies vadovams ištikimybę išsikerojusiai Rusijos oligarchijai – mažų mažiausia nerimta ir nesolidu aukšto rango apžvalgininkams.

Sutinku, kad toks klausimas ir provokuojantis, ir ankstyvas. Pirmiausia rudenį reikia išsirinkti parlamentinę valdžią. Tuomet ir paaiškės optimali politinių jėgų sankloda. Bet akivaizdu, kad jau dabar stiprėja ir į reitingų viršūnes sparčiai srūva marginalinės srovės. Pirmą šių metų darbo dienos rytą į „mikruškę” įlipęs solidžios išvaizdos, bet aiškiai nuo švenčių nuvargęs vyras gyrėsi įkursiąs Lietuvos girtuoklių partiją… To dar betrūko!
Beje, šių samprotavimų keli portalai skelbti nesutiko, nes esą jie klaidina visuomenę…

Pastaruoju metu Lietuvoje susiformavo keli traukos centrai, susiję su ryškiomis asmenybėmis. Dažniausiai jie jau nesutapatinami su politinėmis partijomis, kurių reitingai tolygio krinta ir kurių programinės ribos blanksta. Tiek dešinė, tiek centras, tiek numanoma kairė prarado savo išskirtinumą ir specifiką. Tokiame neryškiame fone sužibo naujos ir senos politinės žvaigždės, kurių ryškumą dažniausiai apsprendžia viešumo efektas. Tai dar kartą įrodo, kad žiniasklaida – jau net ne ketvirtoji, o galbūt didžiausioji valdžia Lietuvoje.

Tai, kad prezidentas Valdas Adamkus lieka populiariausiu šalies veikėju, nieko nestebina. Garbaus amžiaus, visuomet santūrus ir politikas seniai tapatinamas su Lietuvos įvaizdžiu pasaulyje, tuo labiau, kad tarptautiniuose santykiuose jis pelnė didžiausią populiarumą. Dažnai pasvarstome: o kas kitas galėjo ir galės būti valstybės vadovu? Gal mes neišsivaduojame iš V.Adamkaus charizmos? Gal ir šiuo atveju suveikia lietuviui būdingos inercijos mechanizmas? Nieko panašaus. Pirmasis valstybės žmogus, kurį ypač sėkmingai papildo elegantiškoji ponia Alma, didžiausiu traukos centru tapo dėl sėkmingo Lietuvos kurso į pasaulio vandenis, integracinių ir tarpininkavimo procesų, taikinamojo vaidmens šalies vidaus gyvenime.

Oponentai pasakytų, kad štai šitoje sferoje prezidento pozicijos gana silpnos. Iš tiesų, valstybės vadovas dažnai neturi efektyvių poveikio priemonių vidaus reikaluose, ūkio vystymesi. Jis tegali stebėti nuolatinę trintį tarp Seimo ir Vyriausybės, kartais prigesinti jos metu pažyrančias kibirkštis, išreikšti savo susirūpinimą ar nuomonę. Kai Prezidentas pasiryžta „treptelėti kojele”, jis susilaukia įvairiapusio nepasitenkinimo. Bet V.Adamkus dažnai kritikuojamas dėl neryžtingos pozicijos vienu ar kitu klausimu, delsimo, negatyvių reiškinių slopinimo, užuot juos dar labiau įžiebus ir galų gale židinį užgesinus. Iš esmės šalies vadovas yra politinis įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios įkaitas, saistomas Konstitucijos ir blaškomas prieštaringų įstatymų. Būtų pavojingiau, jei jis forsuotų santykius su Seimu ir Vyriausybe, aštrintų juos, kaip dažnai atsitinka kaimyninėje Lenkijoje.

Kita vertus, V.Adamkaus trauka natūraliai mažėja. Į valstybės gyvenimą didžiuliais srautais įsilieja naujos politinės jėgos. Aplink Prezidentą buriasi ištikima senoms ir kartu amžinoms vertybėms visuomenės dalis, kuri stengiasi nematyti šalies vadovo daromų klaidų, o regi esmę – patikimą, ramų ir solidų valdymą. Jo šalininkai dažnai klausia: kas dar iš buvusių, dabartinių ar būsimų veikėjų gali pavaduoti V.Adamkų? Kol kas atsakymo nesigirdi.

Kiti visuomenės traukos centrai turi daugiau negatyvizmo, negu pozityvių magneto savybių. Neabejojama, kad Rolandas Paksas neišbarstė savo gerbėjų ir neiššvaistė anuomet įgyto „pijaro” patirties. Atstatydintas lyderis ir dabar prisistato valstybės prezidentu, šitaip save sugretindamas tiek su A.Brazausku, tiek net ir su V.Landsbergiu. R.Pakso kelionė po JAV, atrodo, nebuvo labai nusisekusi (bent pas mus taip buvo skelbiama), bet neabejotina, kad pėdsaką paliko. Savotišką, bet nemažą paspirtį eksprezidento įvaizdžiui duoda jo šeimos narių avantiūriški ėjimai – dalyvavimas šokių šou, visokie pikantiški interviu, viešas šeimyninių reikalų svarstymas. Atrodo, kad R.Paksui, greičiau – jo ateičiai, tebedirba visokie „laumžirgiai” ir jų išmokyti vietos viešųjų ryšių specialistai. Gali būti, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, veiklaus amžiaus politikos žvaigždė vėl sužibės.

Negalima nepastebėti, kad staiga išaugo Darbo partijos reitingai, nubloškę žemyn tiek konservatorius, tiek socialdemokratus. Tai tarsi lakmuso popierėlis, kad Viktoro Uspaskicho šlovės valanda dar ateis. Iš Maskvos visaip juodinęs Lietuvą ir jos teisėsaugą, dabar buvęs suvirintojas vėl lipa politinės karjeros laipteliais. Jis tebeliko daugelio ištikimų bendražygių traukos centru: vienus būti kartu įpareigoja didelės politinės investicijos į jų karjerą, kitus užburia asmenybės platumos ir spalvos, trečius prikausto įsitikinimai, kad jie vieninteliai atstovauja darbo žmogaus interesus. V.Uspaskichas partijoje neturi varžovų. Vienas ar kitas bandymas pavaduoti Rusijon pabėgusį lyderį nebuvo sėkmingi. Bendrapartiečiai visu būriu sugužėdavo pas Maskvoje besislapstantį politiką, kuris buvo visaip raminamas, kad „išmuš ir jo valanda”. Darbo partijos pirmininkas nujautė (o gal ir buvo informuotas), kad kaltinimai finansiniais nusikaltimais nėra perspektyvūs, kad Lietuvos teisėsaugos praktika rodo, jog laimingai baigiasi net nepalankiausios bylos, tad ir jam iškelti kaltinimai gali baigtis Lietuvos valstybės pralaimėjimu. Kol tempiama jam sudaryta byla, tokios V.Uspaskicho viltys tik didėja. O ir laikas nugludina visus aštrius kampus…

Liūdna, bet kitų plačių personalinių traukos centrų Lietuvoje lyg ir nėra. Galima būtų suminėti bent dešimt pavardžių, apie kurias sukasi tam tikros nuotaikos, buriasi šalininkų grupės, gerbėjai juos sutinka plojimais ir už juos neabejodami balsuotų. Pavyzdžiui, tyrimais išsiaiškinta, kad eurokomisarė, buvusi finansų ministrė Dalia Grybauskaitė būtų ryškiausia rinkimų į prezidentus favoritė, jei jie vyktų artimiausiu metu.. Už D.Grybauskaitę nurodo balsus galintys atiduoti 25,6 proc. respondentų, t.y., beveik dvigubai daugiau nei būtų balsuojančiųjų už dabartinį šalies vadovą Valdą Adamkų. Nedrąsiai minima ir G.Kirkilo pavardė (patikrintas „pijaras”: jo žmoną plačiai išliaupsino elitinis „Stilius”). Bet kodėl šios ir kitos charizmatinės ir ypač jaunos asmenybės nesuspindi pirmuoju ryškiu, pasakyti sunku. Tai lemia ir asmeninės savybės, ir partiniai saitai, ir susiklosčiusi situacija šalyje.

Ir ne tik tai. Nesunku pajusti, kad vis didesnę įtaką Lietuvai, kaip ir kitoms posovietinio bloko šalims, turi procesai Rusijoje. Čia stiprėja „valdomos demokratijos” tendencijos, vis labiau įsigali tik formaliai konstituciniai valdymo metodai. V.Putino ir jo įpėdinių įtaka auga ir augs mažiausiai dešimt metų. Rusijos valstybingumo stiprinimas, atrodytų, turėtų būti palankus kaimyninėms šalims. Juk stipri kaimynė garantuoja patikimą bendradarbiavimą ir stabilius santykius. Tačiau šiųmečiai įvykiai Rusijoje skamba kaip įspėjimas: Maskva griežtina savo požiūrį į kaimynines valstybes, kurios vienu ar kitu klausimu nesutinka su jos pozicija. Visokeriopa parama politikams, kurie kažkada ar dabar remiasi slaviška konjunktūra, taip pat yra viena iš poveikio politiniams procesams priemonių. Todėl Lietuvoje atsiranda vis daugiau traukos centrų, kurie it magnetas kartu pritraukia visokią paramą iš Rytų.

Nesakau, ar tai grėsmė, ar tai natūralus procesas. Bet akivaizdu, kad ateityje rinkėjas vis sunkiau apsispręs: kas gi bus kitas Lietuvos prezidentas?

Amerikoje įsibėgėja prezidento rinkimų kampanija. Ketvirtadienį pirminis jų etapas, vadinamas „primerise“ arba „caucus“, įvyko Ajovos valstijoje. Demokratų ir respublikonų partijų kandidatų atranka daug ką nustebino: oficialiu demokratų kandidatu pasirinktas 46 m. Ilinojaus valstijos juodaodis senatorius Barackas Obama, respublikonų – Mike‘as Huckabee.

Tai rimtas signalas demokratei, buvusio prezidento žmonai Hillary Clinton ir respublikonui, buvusiam Niujorko merui Rudolphui Giuliani, kurie prieš mėnesį atliktos apklausos duomenimis aiškiai pirmavo.

Žinoma, kandidatų atranka vyks dar visose 50-tyje Amerikos valstijų, ir finišą, kai lapkričio 4 d. bus renkamas 44-tasis šalies prezidentas, pasieks tik keletas politikų. Kiekvienas iš jų tikisi pergalės tose valstijose, kurioms atstovauja federaliniuose valdžios organuose. Antai antradienį kandidatų atranka vyks Naujojo Hampšyro valstijoje. Čia susirungs beveik vienodai populiarūs B. Obama ir H. Clinton. Partijų suvažiavimai rugpjūtį ir rugsėjį patvirtins daugiausiai balų surinkusius kandidatus į šalies vadovo postą.

Pagal valstijų įstatymus ir vietos tradicijas, pirminė atranka vadinama skirtingai. Štai Ajovoje kandidatas nustatomas partijų aktyvistų susirinkimuose, vadinamuose „caucuses“. Žodis „caucus“ skolintas iš vietos indėnų kalbos ir reiškia „genties taryba“. Ajovos fermeriai rinkdavosi į pasitarimus aptarti įvairių gyvenimo reikalų, rinkti savo seniūnų ar kitos vietos valdžios. Dar ir dabar, kaip prieš 200 m., vietos rinkėjai susiburia bendruomenės namuose, vaišinasi, linksminasi, o paskui aptarinėja kandidatūras. Respublikonai paprastai renkasi slaptą balsavimą, kai į švarų popieriaus lapą reikia įrašyti kandidato pavardę, o demokratai išsiskirsto po patalpos kampus ir pusvalandį įkalbinėja pasirinkti vieną ar kitą politiką, vilioja pereiti į kitą kampą. Paskui pasiskirstę balsuotojai suskaičiuojami. Jeigu kandidatas surenka vienodą žmonių skaičių, traukiami burtai arba metama moneta. Toks atrankos būdas Ajovoje pradėtas taikyti nuo 1972 m., anksčiau nei kitose valstijose. Įdomu, kad nuo 1976 m. Ajovos valstijoje laimėjęs demokratas ir tapdavo partijos kandidatu į prezidento rinkimus. Bet „caucus“ atrankoje galima ir nedalyvauti. Taip šį kartą pasielgė R. Giuliani, tegavęs vos 4 proc. balsų ir jau tapęs šio maratono autsaideriu.

Rinkimų sistema Amerikoje gana archaiška ir sudėtinga. Iki 1832 m. kandidatus keldavo ir tvirtindavo Kongreso frakcijos. Bet demokratijos dėl to buvo nedaug: delegatais manipuliuodavo partijų ir verslo bosai. 1910 m. Oregono valstija tapo pirmoji, kurioje delegatus išrinkę rinkėjai išreikšdavo ir savo nuomonę apie kandidatus į prezidento postą. Po to šį patyrimą perėmė dar 11 valstijų.

Sudėtinga „primerise“ rinkimų sistema egzistuoja iki šiol. Jeigu keli kandidatai negauna daugumos partijos delegatų balsų, jų likimą sprendžia suvažiavimas. Antai 1976 m. prezidentas Geraldas Fordas nežymiai laimėjo prieš respublikoną Richardą Nixoną, bet rinkimus jis pralaimėjo Jimmy Carteriui.

Atskirai reikėtų pabrėžti vis augančią Amerikos prezidento rinkimų kainą ir įteisintą turto cenzą, leidžiantį dalyvauti šioje rinkimų kampanijoje. 2005 m. Niujorko mero rinkimams Michaelis Bloombergas išleido tik 103 dolerius vienam rinkėjui, o šiemet Ajovoje vieno rinkėjo balsas kainavo apie 200 dolerių. Šiemet pirminius rinkimus laimėjęs respublikonas M. Huckabee savo reklamai išleido pusantro milijono, o jam pralaimėjęs buvęs Masačusetso valstijos gubernatorius Mittas Romney – net 7 mln. dolerių… Abi partijos vien savo kandidatų reklamai per televiziją ir agitacijai skyrė 35 mln. dolerių.

Kadangi Rusijoje ir Amerikoje prezidentų rinkimai vyks tais pačiais metais, apžvalgininkai nesusilaikė neišanalizavę šių rinkimų kampanijų panašumų ir skirtumų. Nutylėdami milžiniškas išlaidas joms, jie su ironija pastebi, kad esminis skirtumas toks: Rusijoje buvo laužomos galvos, kaip prezidentą palikti trečią kadenciją, o Amerikoje štai jau daugiau kaip 200 m. nuo George‘o Washingtono kilnaus pasitraukimo po dviejų kadencijų į žemės ūkio sritį vargstama, kad nebūtų leista užimti prezidento posto trečią kartą. Visa kita, kaip sakoma, rankų miklumo reikalas…