Nieko nuostabaus, kad pasaulis daug tikisi iš būsimo JAV ir Rusijos vadovų susitikimo. Net tai, kad jis numatytas balandžio 1-ąją – Melagių ir Juokų dieną (kitur ji vadinama Kvailių diena), tai yra didžiųjų valstybių dvidešimtuko lyderių derybų Londone išvakarėse, nesumenkina į jį dedamų vilčių. Žmonėms visoje planetoje sunku ir be tiesioginės šių branduolinių šalių konfrontacijos, nes ekonominės krizės šmėkla, atrodo, tebesklando ir daug kur ji jau rodo savo nagus.
Indijai – po Kinijos didžiausiai pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybei – šiuo metu skiriamas ypatingas dėmesys. Nesunku suprasti, kodėl JAV ir Rusija savo geopolitinių interesų smaigalį sutelkė į Indokiniją.
Amerikos analitikai naująją administraciją ragina pasirinkti Indiją prioritetine užsienio politikos kryptimi. Antai laikraštyje „The Washington Times“ buvęs valstybės sekretoriaus pavaduotojas, tarptautinės organizacijos „Heritage Faundation“ viceprezidentas Kimas R. Holmesas* rašo, kad prezidentui Barackui Obamai reikia stengtis neatbaidyti vertingos strateginės partnerės Azijos žemyne.
Naujienų agentūros praneša, kad Šiaurės ir Pietų Korėjos yra ant karo slenksčio.
Korėjos pusiasalyje pirmadienį prasidėjo ir 11 dienų tęsis Jungtinių Valstijų ir Pietų Korėjos karinės sausumos ir jūrų pratybos, kuriose dalyvauja apie 25 tūkst. karių, atominis lėktuvnešis ir Amerikos karo laivai. Seulas neslepia pratybų tikslo – apginti Pietų Korėjos teritoriją nuo galimo antpuolio iš šiaurės. Tuo metu Pchenjanas paskelbė turįs informacijos, kad per pratybas priešo kariuomenė įsiverš į Šiaurės Korėją ir kils „neišvengiamas“ karas.
Kovo pradžios „Savaitės pjūvio” laidoje vėl svarstysime, kokio prezidento reikia Lietuvai. Apie tai, ar būsimasis šalies vadovas turi atitikti esamą politinių jėgų sanklodą, mintimis dalysis politologas, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Alvydas Medalinskas.
Seimo konservatorių frakcijos seniūnas Jurgis Razma svarstys, kaip bus keičiamas LEO LT valdymas po Konstitucinio Teismo sprendimo.
O laidos autoriaus ir politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko komentare šįkart šventinė tema – Kovo 8-oji: kaip Lietuvos ir kitų šalių moterys dalyvauja valdžioje?
Ketvirtadienį 26 NATO šalys pritarė, kad būtų atnaujinti visi ryšiai Rusija. Septynis mėnesius po karo Kaukaze santykiai tarp Maskvos ir Briuselio buvo įšaldyti. Rusijos ir NATO taryba po agresijos prieš Gruziją nesirinko nė karto. Tačiau šį Aljanso sprendimą kai kurios šalys vertina prieštaringai, o laikraštis „The Wall Street Journal“ pastebi, kad yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl esama nuomonių skirtumų.
Nei Europa, nei Jungtinės Valstijos kol kas nerado balanso tarp saugumo užtikrinimo žemyne ir NATO misijų Afganistane ir kituose karštuose pasaulio taškuose. Vašingtonas dar neparengė jokios strategijos, kuri būtų priimtina visiems sąjungininkams, taip pat tenkintų ir Rusiją. Kita problema – tai skirtingi Rusijos ir tolesnės NATO plėtros vertinimai po karo Kaukaze. Kai kurių Aljanso šalių nuomonė, kad planų plėsti bloką į Rytus reikia atsisakyti, Vidurio ir Rytų Europos valstybes verčia abejoti kolektyvinio saugumo garantijomis.
Kai vasario pradžioje Miunchene Jungtinių Valstijų viceprezidentas Joe Bidenas pasiūlė „perkrauti“ santykius su Rusija, pasigirdo nuomonių, kad gali įvykti neaiškūs mainai. Nepraėjus nė keletui savaičių, laikraščio „The New York Times“ skelbimu, Barackas Obama parašė slaptą laišką Dmitrijui Medvedevui, kuriame neva siūlė sandėrį: priešraketinės gynybos skydas Rytų Europoje nebus dislokuotas, jei Rusija padės įtikinti Iraną neplėsti savo branduolinės programos.
Continue reading…
Josifas Visarionovičius Stalinas (tikr. Džiugašvilis), kurio 56-osios mirties metinės minimos kovo 5 dieną, gyveno šiek tiek ilgiau kaip 73 metus. Iš tiesų tai buvo audringas gyvenimas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams. Dar keisčiau, kad demokratėjant visuomenei šis tironas Rusijoje tampa vis populiaresnis. O gal tai ryški diktatoriaus projekcija į šiandieninį Kremlių?
Pirmadienį sukako lygiai metai, kai palyginti jaunas teisininkas Dmitrijus Medvedevas buvo išrinktas Rusijos prezidentu. 12 mėnesių – gana trumpas laikotarpis, bet per jį daug kas įvyko: tariamas Vladimiro Putino pasitraukimas į valdžios šešėlį, karas Kaukaze, sudėtingi santykiai su Vakarais, ekonominė krizė, pagaliau stiprėjantys neramumai pačioje Rusijoje.
Iš pirmo žvilgsnio, D. Medvedevas, šiomis dienomis išvykęs vizito į Italiją, gali būti ramus: sekmadienį regioniniuose rinkimuose laimėjo jo ir V. Putino partija „Vieningoji Rusija“. Tik Tverėje meru išrinktas komunistas. Taigi pagrindinė valdančiųjų oponentė – Genadijaus Ziuganovo komunistų partija – dar nėra pajėgi rungtis su galinga politine monopolija.
Kai žmogui sunkiau gyventi, jis stačia galva neriasi į pasakų, iliuzijų, burtų ir pranašysčių pasaulį, kuris jį traukia įgyvendinamomis svajonėmis, mistine gerove arba tariama galimybe numatyti savo ir savo vaikų ateitį. Gal tai ir tuščias užsiėmimas, tačiau leiskite paklausti: kodėl tuomet egzistuoja toks pseudomokslas kaip astrologija? Dar įdomiau, kai pranašais rizikuoja tapti garbūs valstybės vyrai ar respektabilūs leidiniai.
Antai, britų laikraštis „The Financial Times” prognozuoja, koks bus pasaulis po 4 metų. Didžiosios Britanijos valstybės sekretorius (ministras) vaikų, mokyklų ir šeimos reikalams Edas Ballsas mano, kad ši krizė yra baisesnė negu trečiajame dešimtmetyje. Kadangi ir tuomet ekonomika formavo politiką, jis teigia, kad ši krizė pasaulį atves į politinį chaosą.
Rusijos valdžia, nesugebėdama įveikti krizės, vis labiau bijo savo šešėlio ir nepasitiki žmonėmis. Antai Vladimiro Putino Vyriausybė parengė detalų planą, kaip krizės sąlygomis malšinti tokius gyventojų neramumus, kokie neseniai buvo kilę, pavyzdžiui, Tolimuosiuose Rytuose. O štai nepaprastųjų situacijų ministras, valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija” vienas iš vadovų Sergejus Šoigu parengė pasiūlymą Dūmai sodinti už grotų tuos, kurie neigia Sovietų Sąjungos pergalę Didžiajame Tėvynės kare. Tokią baudžiamąją atsakomybę ministras siūlo įteisinti ir pergale abejojantiems kai kurių kaimyninių šalių prezidentams.