Kažin ką pagalvojo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas, išgirdęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Condoleezzos Rice pasisakymą Davose, kritikuojantį tuos, kurie kalba apie Rusijos atnaujinamą Šaltąjį karą? Londono ir Maskvos santykiai pastaruoju metu tikrai primena tuos beveik dviejų dešimtmečių senumo laikus, kai Rytai ir Vakarai kentėjo nuo Šaltojo karo speigų.

JAV diplomatinės tarnybos vadovės, kuri garsėjo Maskvos kritika, akibrokštas Pasaulio ekonomikos forume sukėlė įvairių svarstymų ir prognozių. Nėra abejonių, kad jos kalbos turinys suderintas su Baltaisiais rūmais ir George’as W. Bushas pareigūnės dėl to neiškvies „ant kilimėlio“.

Tuomet kodėl Vašingtonas puolė neigti visus Šaltojo karo požymius? Juk visai neseniai, kai Maskva ėmė uždarinėti Britų tarybos atstovybes Rusijoje, JAV valstybės departamentas palaikė Londoną ir pareiškė, kad to nebuvo net niūriausiais Šaltojo karo laikais.

C. Rice pasakė, kad Vašingtonas „neturi jokių esminių priešiškumų santykiuose su Rusija, ir nesenos šnekos apie Šaltąjį karą yra hiperbolizuota nesąmonė“.

Bet tų priešiškumų toli ieškoti nereikia. Laikraščio „New York Post“ apžvalgininkas Peteris Brookes’as mano, kad jų padaugėjo po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią 2000 m. Dar galima suprasti, kodėl Maskva įnirtingai priešinasi Vašingtono planams Rytų Europoje dislokuoti Priešraketinės gynybos sistemas, tačiau atsakas į šiuos planus neadekvatus: Rusija pasitraukė iš Įprastinės ginkluotės mažinimo Europoje sutarties, atnaujino tolimųjų skrydžių bombonešių patruliavimą visame pasaulyje, į Baltarusijos teritoriją pažadėjo grąžinti vidutinio nuotolio raketas.

Negana to, pernai Rusijos gynybos išlaidos išaugo 30 proc., nors prieš tai dvejus metus jos padidėjo 22 ir 27 proc. Ginkluotosioms pajėgoms modernizuoti Rusija ketina išleisti 200 mlrd. dolerių.

Kremlius neketina išleisti iš rankų tradicinių savo įtakos zonų – Rytų ir Vidurio Europos, Baltijos jūros regiono, Kaukazo, Vidurio Azijos. Čia vyksta įnirtingas pasipriešinimas JAV, Kinijos, ES, NATO įtakai. Maskva palaiko nuolatinę įtampą dėl Irano, sprendžiant sudėtingą Kosovo krašto statuso problemą. Štai ir šiomis dienomis konsultacijų į Maskvą sugužėjo aukščiausiųjų Serbijos pareigūnų delegacija. Jie čia ne tik gavo vertingų patarimų dėl Kosovo, bet ir pasirašė Maskvai svarbią sutartį dėl Rusijos monopolijos Serbijos energetikos sistemoje.

Energetinis spaudimas Vakarams, siekiant politinių tikslų, – senas Šaltojo karo atributas. Apie jį savo laiku viešėdamas Vilniuje užsiminė ir JAV viceprezidentas Dickas Cheney. Dabar, kai Lietuvos prezidentas tai priminė Vakarų spaudoje, gavo netiesioginį, bet šiurkštų Amerikos diplomatijos vadovės atkirtį.

Taigi kodėl tai įvyko?

C. Rice žodžiai iš tiesų atskleidžia oficialią Vašingtono poziciją pastaruoju metu. Ji dėl tam tikrų aplinkybių keičiasi. JAV priverstos taikytis su tuo, kad Rusijos vaidmuo pasaulyje stiprėja. Jos ekonomika nepatiria didelių sukrėtimų, o brangstančių dujų ir naftos išteklių eksportas netgi auga. Pagal dujų gavybą Rusija pasaulyje pirmauja, o pagal naftos – užima antrą vietą. Šie ištekliai padėjo Rusijai grąžinti užsienio skolas, sudaryti trečią pagal dydį valiutos rezervų fondą, o stabilizavimo fonde sukaupti 50 mlrd. dolerių. Štai kodėl rusų rinkėjus pavyko įtikinti, kad V. Putino savo įpėdiniui perduodama „valdoma demokratija“ yra laukiama ir priimtina.

Galbūt ji neatitinka pasaulyje įsigaliojusių demokratijos standartų, tačiau Maskvą tai mažai jaudina. Davoso forume buvo pripažinta, kad Amerikos ekonomika išgyvena nuosmukį.

Jeigu G. W. Bushas ir toliau aštrins santykius su Maskva, kaitins atmosferą aplink Iraną, Kosovą, besąlygiškai rems mažų valstybių retoriką Rusijos atžvilgiu, artėjantys prezidento rinkimai jam ir jo partijai baigsis nesėkme. Štai kodėl prezidento dešinioji ranka C. Rice ir bandė rodyti susitaikymo ženklus Maskvai.

Nors pasaulio žiniasklaida nekreipė dėmesio į tokius Vašingtono manevrus, o tuo labiau neakcentavo C. Rice kritikos, akivaizdu, kad didžiosios valstybės priverstos derinti savo veiksmus ir laikyseną, aukodamos ne kartą deklaruotą draugystę su savo mažaisiais sąjungininkais ir netgi prieštaraudamos pačios sau.

Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus perspėjimas laikraštyje „The Financial Times“ apie tai, kad Rusijos ekonominis atgimimas gali ją pastūmėti pradėti „šaltąjį karą“, nuskambėjo kitos jo svarbios kalbos išvakarėse. Šalies vadovas vyksta į trečiadienį Davose prasidedantį ekonomikos forumą, kuriame skaitys pranešimą apie Rusiją ir jos kaimynes.

Jau dabar galima numanyti, koks bus tos kalbos tonas. Tai bus trečias priminimas Rusijai apie savo vietą demokratiniame pasaulyje ir jos įsipareigojimus: neseniai užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje V.Adamkus priminė Maskvai, apie būtinumą pripažinti Baltijos šalių okupacijos faktą ir reikalavimus atlyginti jos padarytą žalą, prieš aštuonerius metus įvertintą 28 milijardais JAV dolerių.

Interviu įtakingam britų dienraščiui V.Adamkus tarsi norėjo paruošti Vakarų politikos „vartotoją“ galimai aštriam pasisakymui Davose ir sustiprinti jo įspūdį. Tas efektas gali būti dar didesnis, kadangi V.Adamkus Šveicarijos kalnų kurorte kalbės visų Baltijos šalių, kurie nesiunčia savo vadovų į forumą, vardu.

O pasakyti yra ką. Tik iš pradžių – maža pastaba: Šaltąjį karą Rusija ne norėtų pradėti, o jis jau seniai vyksta. Pirmasis šaltukas pasijuto po garsiosios V.Putino kalbos Miunchene, kai Rusijos vadovas atvirai pagrasino Amerikai dėl jos planų dislokuoti Rytų Europoje Priešraketinės gynybos sistemas, o Lenkijai ir Čekiją perspėjo, jei jos sutiks jas priimti.

Karinės naujienos ėmė ristis lyg sniego griūtis: Rusija atnaujino tolimųjų skydžių bombonešių patruliavimą visame pasaulyje, sustabdė dalyvavimą Įprastinės ginkluotės mažinimo Europoje sutartyje, pranešė permesianti į Baltarusijos teritoriją, prie NATO rytinių sienų, vidutinio nuotolio raketas „Iscander“, ėmė varžytis dėl strateginių ir gausių energetikos išteklių plotų Arkties vandenyne.

Naujas prasidėjusio Šaltojo karo recidyvas – Britų tarybos padalinių Rusijoje uždarymas. 1934 m. Didžiojoje Britanijoje įkurta organizacija tuomet buvo kaip atsakas nacistinei ideologijai ir propagandai, po karo ji skatino kultūrinį dialogą tarp tautų ir valstybių. Iš 109 pasaulyje veikiančių padalinių Rusijoje dirbo 16.

Nuo sausio 1-osios skyriams Sankt Peterburge ir Jekaterinburge buvo įsakyta užsidaryti, jų darbuotojai buvo apklausiami ir persekiojami. Britų tarybai pareikšta, kad ji neturėjo jokio juridinio statuso ir be to pažeidė finansinius reikalavimus.

Bet užsienio reikalų ministras S.Lavrovas (beje, jo duktė tarybos siuntimu taip pat baigė mokslus Londone) išsidavė: BT skyriai uždaromi dėl to, kad Londonui po A.Litvinenkos nunuodijimo nebuvo išduotas įtariamas nusikaltimu A.Lugovojus, ir Didžioji Britanija atsisakė bendradarbiauti su FST antiterorizmo srityje.

Londonas pareiškė išsiųsiąs 34 Rusijos diplomatus, o Maskva – atsakysianti adekvačiai. Taip tarp buvusių II pasauliniame kare antihitlerinės koalicijos partnerių prabėgo juoda katė, ir imta kalbėti net apie diplomatinių santykių nutraukimą…

V.Adamkus tvirtina, kad Baltijos regione Kremlius kuria „nereikalingą įtampą“. Tokia ji jau sukurta. Pradedant dujotiekio į Vokietiją tiesimu Baltijos jūros dugnu, kai Maskva net nerado reikalo pasitarti su regiono valstybėmis. Politiniu spaudimu, naudojant energetikos išteklius. Išpūstu skandalu dėl Bronzinio kareivio perkėlimo Taline. Šnipinėjimu kaimyninėje Latvijoje, dėl ko Ryga paskelbė persona non grata vieną ambasados darbuotoją.

Nepaisant to Latvijos prezidentas V.Zatleras, kaip ir prieš pustrečių metų Vaira Vykė-Freiberga, ketina vykti į Maskvą. Į Vilnių ne kartą kviečiamas V.Putinas nesiryžo paviešėti pas Maskvos pravardžiuojamus :“šizofrenikus“, taip nusileidęs net M.Gorbačiovui, kuris Lietuvą aplankė ypač neramiu laikotarpiu – 1990-ųjų sausį… Dabar neva laukiame liberalesnių pažiūrų D.Medvedevo vizito.

Savo interviu britų laikraštyje V.Adamkus tarsi ragina Vakarų politikus įvertinti Rusijos posūkį į Šaltąjį karą. Tikimasi, kad Davose jis tai pakartos. Kad tik šiapus ir anapus Atlanto jį išgirstų…

Pradėdamas naujuosius metus, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje apžvelgė šalies užsienio politiką. Be kita ko, jis pasakė: „Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija.

Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis.“

Šie žodžiai nuskambėjo dar vienos svarbios datos – Laisvės gynėjų dienos, arba Sausio 13-osios – išvakarėse.

Maskva svaidosi žaibais

Iškart reikia pasakyti, kad šie žodžiai nedelsiant sulaukė Maskvos reakcijos. Dūmos deputatas, Užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis radijui „Echo Moskvy“ pareiškė: „Nenorėčiau įžeisti pono prezidento, tačiau panašių pareiškimų kitaip kaip šizofrenija nepavadinsi. Okupacija – tai siužetas istorikams, o ne šiandienos politikams. Reikia kalbėti apie būtinybę suvokti tuos šiandienos faktorius, kurie paskatina poną prezidentą santykių su Rusija prasme vytis savo kaimynus.“

Cituodama parlamentarą svetainė „Grani.ru“ prisimena ir paties Vladimiro Putino prieš pustrečių metų pasakytus aštrius žodžius Baltijos šalių atžvilgiu. 2005-ųjų gegužę, susitikęs su laikraščio „Komsomolskaja pravda“ kolektyvu, Rusijos vadovas neišlaikė nepareiškęs, kad „Pabaltijis gaus padvėsusio asilo ausis.“ Tai buvo atsakymas į tuo metu dažnai skambėjusias Latvijos pretenzijas į Pytalovo rajoną, dėl kurio vėliau buvo susitarta pasirašytoje Rusijos ir Latvijos sienos sutartyje.

Kiek anksčiau, gegužės 10 dieną, po Rusijos ir ES lyderių susitikimo Maskvoje, surengto pergalės Didžiajame Tėvynės kare 60-mečio proga, V. Putinas taip pat nevaldė emocijų. Jis pažadėjo pasirašyti sienos sutartį su Estija ir Latvija, jei šių susitarimų nelydės „kvaili savo turiniu pareiškimai su teritoriniais reikalavimais“ ir jei Baltijos šalys „subrendo realiam darbui“. Latvijos politikus tuomet jis paragino „nustoti skleisti demagogiją ir imtis konstruktyvaus darbo“.

Rusijos vadovas turėjo galvoje latvių aiškinamąją deklaraciją, kurioje buvo minima 1920 m. Rygos sutartis tarp Latvijos ir Rusijos, kuri vienašališkai buvo pakeista po Latvijos okupacijos 1944 metais. Maskva kaltino Rygą, kad ji šia deklaracija sutartyje siūlė įteisinti Pskovo srities Pytalovo rajono perdavimą Latvijai. Toje spaudos konferencijoje V. Putinas mintį tęsė toliau: „Po SSRS žlugimo Rusija neteko dešimt tūkstančių savo nuosavų teritorijų. Tad ką jūs siūlote – viską dalytis iš naujo? Grąžinti mums Krymą, dalį kitų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų? Tuomet grąžinkim mums Klaipėdos kraštą, iš naujo dalykimės Europą. Juk jūs to norite?“ O dėl okupacijos, tai ir čia V. Putinas nenutylėjo ir atvirai žarstė išminties bei žinių perlus. „Aš ne per geriausiai mokiausi universitete, – sakė jis įsikarščiavęs, – nes gėriau daug alaus. Bet kai ką prisimenu – turėjome gerus dėstytojus… SSRS negalėjo 1941 m. okupuoti Baltijos šalių, nes 1939 metais jos jau buvo įstojusios į SSRS.“

Kai nesutaria patys politikai…

Nuo tų dienų, pažymėtų Pergalės iškilmių saliutais bei skirtinga Baltijos šalių vadovų pozicija dėl dalyvavimo jose ir emocinga V. Putino reakcija į šių šalių reikalavimus, praėjo daugiau kaip pustrečių metų. Teritorinės aistros, atrodo, nutilo. Bet reikalavimai pripažinti sovietinę okupaciją ir atlyginti tiek sovietų, tiek nacių okupacijų metu padarytą žalą tebeskamba. Šįkart naują ugnį įžiebė Lietuvos vadovas.

Sovietinės okupacijos padarytos žalos kompensavimo klausimą Lietuva iškėlė iškart paskelbusi nepriklausomybę. Netrukus šalyje buvo surengtas referendumas, kuriame, be kita ko, Lietuvos piliečiai išreiškė savo valią dėl žalos atlyginimo. Buvo priminta, kad per 1941 m. deportacijas Lietuva nukentėjo labiausiai – vien per keletą dienų iš šalies buvo ištremta apie 17 tūkstančių žmonių. Seimo sudaryta speciali komisija nustatė, kad bendra okupacijos padarytos žalos suma – apie 28 milijardus dolerių. 2000-ųjų birželį parlamentas priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Tačiau realių žingsnių vykdyti šį įstatymą Vyriausybė nesiėmė.

Atskirai prieš metus grupė Lietuvos parlamentarų parengė rezoliucijos projektą, reikalaujantį, kad Rusija, kaip SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja, kompensuotų 1991 m. sausio 11–13 d. žuvusių ir nukentėjusių artimiesiems bei šeimoms. Šis dokumentas irgi liko be atgarsio. Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas agentūrai „Interfax“ paaiškino, kad idėja iš Rusijos pareikalauti kompensacijų – nesavalaikė, nes tarp Lietuvos ir Rusijos nėra geranoriško dialogo.

Pernai spalį 12 parlamentarų vėl priminė žalos atlyginimo problemą. Jie pasiūlė Seimo nutarimo projektą, kuriuo Vyriausybė iki 2008 m. kovo 15 dienos turi parengti efektyvią šios problemos sprendimo strategiją. Bet, kaip pranešė agentūra RIA „Novosti“, šįkart dėl šio dokumento suabejojo užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Jis pareiškė, kad „kalbėtis su Rusija ultimatumų kalba negalima, ją reikia įtikinti, kad tai ir jai naudinga; juk mums svarbus rezultatas, o ne procesas.“ Rusijos politikai ir žiniasklaida negali neatsidžiaugti tokia nuomonių priešprieša Lietuvoje šituo jautriu klausimu. Tai gausiai pila vandenį ant V. Žirinovskio, V. Alksnio, kitų radikalių Maskvos politikų retorikos malūno.

Reikalavimų užkratas plinta

Pretenzijų SSRS paveldėtojai turi ne tik Lietuva. Prieš kelerius metus tuometinė Latvijos vadovė Vaira Vykė Freiberga pareiškė, kad Ryga ruošia reikalavimus dėl kompensacijų sovietinės okupacijos padarytai žalai atlyginti. Tačiau nei Estija, nei Latvija kol kas nenurodo net preliminarios sumos, į kurią galėtų orientuotis Maskva.

Pastaroji pirmiausia neigia patį okupacijos faktą, o antra, nesirengia nei žalą kompensuoti, nei šią problemą sieti su galimomis derybomis. Beje, V. Putinas, nors ir kviečiamas, lemiamo žingsnio – atvykti vizito į Lietuvą iki pat savo kadencijos pabaigos –įvykdyti negalės. Gal labiau sukalbamas bus Dmitrijus Medvedevas? Beje, ne tik Baltijos šalys pradėjo reikšti savo istorinius reikalavimus. Kai kurios Moldovos visuomeninės organizacijos išplatino pareiškimą, kuriame reikalaujama atlyginti už Besarabijos okupaciją. Per Antrąjį pasaulinį karą Besarabija buvo atiduota Rumunijos, bendradarbiavusios su nacių Vokietija, jurisdikcijai. Po karo didžiumoje istorinės Besarabijos buvo sukurta Moldovos Sovietų Socialistinė Respublika, o dalis perduota Ukrainai.

Netgi Afganistane pasigirsta balsų, kad SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija turi kompensuoti nuostolius, kuriuos šiai Vidurio Azijos šaliai atnešė dešimt metų trukęs sovietų karas.

Ekspertų ir tarptautinės teisės specialistų nuomone, Rusijai pripažinus okupacijos faktą, prasidėtų ne tik ilgas, santykiams kenkiantis procesas „sniego griūties“ principu, bet ir tos valstybės galėtų kreiptis į tarptautines organizacijas ir teismus dėl žalos atlyginimo ir kompensacijų. Kitaip sakant, istorinio teisingumo vežimas sustojo net nepajudėjęs iš vietos.

Pastaruoju metu Lietuvoje labai gajus “superobjektyvumas”. Dažniausiai iš šapelio (vienos tezės) priskaldoma neįtikėtinai daug kreivų kirvamalkių (komentarų, analizės, pastebėjimų). Taip vėl atsitiko Vladimirui Laučiui, kuris savo pamintijimus apie Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje Prezidento pasakytą kalbą viename interneto portale išplečia iki neįtikėtinai absurdiškų apibendrinimų.

Kad būtų aiškiau, kartoju V.Adamkaus posėdyje pasakytos kalbos pastraipą. Be kita ko, jis pasakė: “Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija. Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis”.

Kas neaišku?

Valstybės vadovas dar kartą patvirtina, kad Lietuva sieks okupacinės žalos atlyginimo ir okupacijos fakto pripažinimo. Toks patvirtinimas labai iškalbingas, kai Vyriausybė štai jau beveik 14 metų nepaklūsta referendume pareikštai piliečių valiai. Ji nevykdo ir prieš šešerius priimto Seimo įstatymo, kuriuo Vyriausybė įpareigojama šiais klausimais vesti derybas su Rusija. Vietoj veiksmų prieš metus premjeras nacionaliniam radijui pareiškė, kad idėja reikalauti kompensacijų “ne savalaikė, jeigu tarp abiejų šalių nėra geranoriško dialogo”. Tiesa, tąkart jis kalbėjo apie grupės parlamentarų pateiktą rezoliucijos projektą dėl kompensacijų per 1991 m. sausio 11 – 13 d. sovietinę agresiją žuvusių ir nukentėjusių šeimoms ir artimiesiems.

Užsienio reikalų ministras irgi “superobjektyvus”: pernai rugsėjį, atsakydamas į 12 Seimo narių, panūdusių paskatinti Vyriausybę veikti, raginimą, sakė, kad tokio pobūdžio klausimus reikia spręsti konstruktyvaus dialogo, o ne ultimatumų kalba. “Reikia įtikinti Rusiją, kad tai naudinga ir jai. Juk mums svarbu rezultatas, o ne procesas”, – samprotavo ministras.

Taip išleidžiamas garas ir iš pasiryžimo galų gale žengti “step by step”, ir ignoruojama žmonių valia, išreikšta 1994 m. birželio 14 dieną vykusiame referendume. Rusijos politikai ir kai kuri žiniasklaida džiūgauja, skaitydama apie nesutarimus aukščiausiame Lietuvos valdžios ešelone. Jų reakcija nebūtų tokia pikta ir chamiška, jeigu Lietuvos vadovas viską būtų, kaip V.Laučius rašo, “vyniojęs į vatą”. Antai, Dūmos užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis V.Adamkaus pareiškimą pavadino “šizofrenišku”. Pažįstama leksika. Prieš pustrečių metų V.Putinas apie Latvijoje pasigirdusias pretenzijas į Pytalovo rajoną atsiliepė gryna “zekų” kalba: “Gaus jie nudvėsusio asilo ausis…” Baltijos šalių reikalavimus pripažinti sovietinės okupacijos faktą susitikime su ES lyderiais jis pavadino tiesiog kvailais…

Ir taip toliau.

Bet V.Laučiui, jau kuris laikas įsijungusio į aklos kritikos chorą, knieti Prezidentui primesti bendras su Rusija vertybes. Net jo straipsniuo pavadinimas be jokių abejonių šešėlio: “Adamkus ir Rusija: bendros vertybes”. Autorius daro tiesmuką išvadą: jei V.Adamkus ragina nuoširdžiam dialogui su Rusija, tai jis perima ir V.Putino oligarchines vertybes. Čia norėtųsi matyti bent klaustuką, bet jo, deja, nėra. V.Laučius primena, kaip Prezidentas apdovanojo buvusį KGB karininką V.Jakuniną, ir to pakanka, kad valstybės vadovas būtų teisiamas už bendrų jo ir rusų valstybininkų vertybių paiešką. Į pagalbą jis pasitelkia kitą “superobjektyvų” apžvalgininką T.Vilucką, atvirai menkinantį V.Adamkaus pasiekimus užsienio politikos srityje ir giriantį V.Putiną.

Bendrų demokratinių vertybių paieška Europoje – tai reikalingas ir taurus užsiėmimas. Jas reikia atrasti tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Demokratija Rusijoje išgyvena krizę. Tai pastebi ir Briuselyje, ir Vašingtone. Bet tokia padėtis dar nereiškia, kad mes neprivalome ieškoti dialogo Rytuose, kurių pafrontėje esame. Primesti mūsų šalies vadovams ištikimybę išsikerojusiai Rusijos oligarchijai – mažų mažiausia nerimta ir nesolidu aukšto rango apžvalgininkams.

Sutinku, kad toks klausimas ir provokuojantis, ir ankstyvas. Pirmiausia rudenį reikia išsirinkti parlamentinę valdžią. Tuomet ir paaiškės optimali politinių jėgų sankloda. Bet akivaizdu, kad jau dabar stiprėja ir į reitingų viršūnes sparčiai srūva marginalinės srovės. Pirmą šių metų darbo dienos rytą į „mikruškę” įlipęs solidžios išvaizdos, bet aiškiai nuo švenčių nuvargęs vyras gyrėsi įkursiąs Lietuvos girtuoklių partiją… To dar betrūko!
Beje, šių samprotavimų keli portalai skelbti nesutiko, nes esą jie klaidina visuomenę…

Pastaruoju metu Lietuvoje susiformavo keli traukos centrai, susiję su ryškiomis asmenybėmis. Dažniausiai jie jau nesutapatinami su politinėmis partijomis, kurių reitingai tolygio krinta ir kurių programinės ribos blanksta. Tiek dešinė, tiek centras, tiek numanoma kairė prarado savo išskirtinumą ir specifiką. Tokiame neryškiame fone sužibo naujos ir senos politinės žvaigždės, kurių ryškumą dažniausiai apsprendžia viešumo efektas. Tai dar kartą įrodo, kad žiniasklaida – jau net ne ketvirtoji, o galbūt didžiausioji valdžia Lietuvoje.

Tai, kad prezidentas Valdas Adamkus lieka populiariausiu šalies veikėju, nieko nestebina. Garbaus amžiaus, visuomet santūrus ir politikas seniai tapatinamas su Lietuvos įvaizdžiu pasaulyje, tuo labiau, kad tarptautiniuose santykiuose jis pelnė didžiausią populiarumą. Dažnai pasvarstome: o kas kitas galėjo ir galės būti valstybės vadovu? Gal mes neišsivaduojame iš V.Adamkaus charizmos? Gal ir šiuo atveju suveikia lietuviui būdingos inercijos mechanizmas? Nieko panašaus. Pirmasis valstybės žmogus, kurį ypač sėkmingai papildo elegantiškoji ponia Alma, didžiausiu traukos centru tapo dėl sėkmingo Lietuvos kurso į pasaulio vandenis, integracinių ir tarpininkavimo procesų, taikinamojo vaidmens šalies vidaus gyvenime.

Oponentai pasakytų, kad štai šitoje sferoje prezidento pozicijos gana silpnos. Iš tiesų, valstybės vadovas dažnai neturi efektyvių poveikio priemonių vidaus reikaluose, ūkio vystymesi. Jis tegali stebėti nuolatinę trintį tarp Seimo ir Vyriausybės, kartais prigesinti jos metu pažyrančias kibirkštis, išreikšti savo susirūpinimą ar nuomonę. Kai Prezidentas pasiryžta „treptelėti kojele”, jis susilaukia įvairiapusio nepasitenkinimo. Bet V.Adamkus dažnai kritikuojamas dėl neryžtingos pozicijos vienu ar kitu klausimu, delsimo, negatyvių reiškinių slopinimo, užuot juos dar labiau įžiebus ir galų gale židinį užgesinus. Iš esmės šalies vadovas yra politinis įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios įkaitas, saistomas Konstitucijos ir blaškomas prieštaringų įstatymų. Būtų pavojingiau, jei jis forsuotų santykius su Seimu ir Vyriausybe, aštrintų juos, kaip dažnai atsitinka kaimyninėje Lenkijoje.

Kita vertus, V.Adamkaus trauka natūraliai mažėja. Į valstybės gyvenimą didžiuliais srautais įsilieja naujos politinės jėgos. Aplink Prezidentą buriasi ištikima senoms ir kartu amžinoms vertybėms visuomenės dalis, kuri stengiasi nematyti šalies vadovo daromų klaidų, o regi esmę – patikimą, ramų ir solidų valdymą. Jo šalininkai dažnai klausia: kas dar iš buvusių, dabartinių ar būsimų veikėjų gali pavaduoti V.Adamkų? Kol kas atsakymo nesigirdi.

Kiti visuomenės traukos centrai turi daugiau negatyvizmo, negu pozityvių magneto savybių. Neabejojama, kad Rolandas Paksas neišbarstė savo gerbėjų ir neiššvaistė anuomet įgyto „pijaro” patirties. Atstatydintas lyderis ir dabar prisistato valstybės prezidentu, šitaip save sugretindamas tiek su A.Brazausku, tiek net ir su V.Landsbergiu. R.Pakso kelionė po JAV, atrodo, nebuvo labai nusisekusi (bent pas mus taip buvo skelbiama), bet neabejotina, kad pėdsaką paliko. Savotišką, bet nemažą paspirtį eksprezidento įvaizdžiui duoda jo šeimos narių avantiūriški ėjimai – dalyvavimas šokių šou, visokie pikantiški interviu, viešas šeimyninių reikalų svarstymas. Atrodo, kad R.Paksui, greičiau – jo ateičiai, tebedirba visokie „laumžirgiai” ir jų išmokyti vietos viešųjų ryšių specialistai. Gali būti, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, veiklaus amžiaus politikos žvaigždė vėl sužibės.

Negalima nepastebėti, kad staiga išaugo Darbo partijos reitingai, nubloškę žemyn tiek konservatorius, tiek socialdemokratus. Tai tarsi lakmuso popierėlis, kad Viktoro Uspaskicho šlovės valanda dar ateis. Iš Maskvos visaip juodinęs Lietuvą ir jos teisėsaugą, dabar buvęs suvirintojas vėl lipa politinės karjeros laipteliais. Jis tebeliko daugelio ištikimų bendražygių traukos centru: vienus būti kartu įpareigoja didelės politinės investicijos į jų karjerą, kitus užburia asmenybės platumos ir spalvos, trečius prikausto įsitikinimai, kad jie vieninteliai atstovauja darbo žmogaus interesus. V.Uspaskichas partijoje neturi varžovų. Vienas ar kitas bandymas pavaduoti Rusijon pabėgusį lyderį nebuvo sėkmingi. Bendrapartiečiai visu būriu sugužėdavo pas Maskvoje besislapstantį politiką, kuris buvo visaip raminamas, kad „išmuš ir jo valanda”. Darbo partijos pirmininkas nujautė (o gal ir buvo informuotas), kad kaltinimai finansiniais nusikaltimais nėra perspektyvūs, kad Lietuvos teisėsaugos praktika rodo, jog laimingai baigiasi net nepalankiausios bylos, tad ir jam iškelti kaltinimai gali baigtis Lietuvos valstybės pralaimėjimu. Kol tempiama jam sudaryta byla, tokios V.Uspaskicho viltys tik didėja. O ir laikas nugludina visus aštrius kampus…

Liūdna, bet kitų plačių personalinių traukos centrų Lietuvoje lyg ir nėra. Galima būtų suminėti bent dešimt pavardžių, apie kurias sukasi tam tikros nuotaikos, buriasi šalininkų grupės, gerbėjai juos sutinka plojimais ir už juos neabejodami balsuotų. Pavyzdžiui, tyrimais išsiaiškinta, kad eurokomisarė, buvusi finansų ministrė Dalia Grybauskaitė būtų ryškiausia rinkimų į prezidentus favoritė, jei jie vyktų artimiausiu metu.. Už D.Grybauskaitę nurodo balsus galintys atiduoti 25,6 proc. respondentų, t.y., beveik dvigubai daugiau nei būtų balsuojančiųjų už dabartinį šalies vadovą Valdą Adamkų. Nedrąsiai minima ir G.Kirkilo pavardė (patikrintas „pijaras”: jo žmoną plačiai išliaupsino elitinis „Stilius”). Bet kodėl šios ir kitos charizmatinės ir ypač jaunos asmenybės nesuspindi pirmuoju ryškiu, pasakyti sunku. Tai lemia ir asmeninės savybės, ir partiniai saitai, ir susiklosčiusi situacija šalyje.

Ir ne tik tai. Nesunku pajusti, kad vis didesnę įtaką Lietuvai, kaip ir kitoms posovietinio bloko šalims, turi procesai Rusijoje. Čia stiprėja „valdomos demokratijos” tendencijos, vis labiau įsigali tik formaliai konstituciniai valdymo metodai. V.Putino ir jo įpėdinių įtaka auga ir augs mažiausiai dešimt metų. Rusijos valstybingumo stiprinimas, atrodytų, turėtų būti palankus kaimyninėms šalims. Juk stipri kaimynė garantuoja patikimą bendradarbiavimą ir stabilius santykius. Tačiau šiųmečiai įvykiai Rusijoje skamba kaip įspėjimas: Maskva griežtina savo požiūrį į kaimynines valstybes, kurios vienu ar kitu klausimu nesutinka su jos pozicija. Visokeriopa parama politikams, kurie kažkada ar dabar remiasi slaviška konjunktūra, taip pat yra viena iš poveikio politiniams procesams priemonių. Todėl Lietuvoje atsiranda vis daugiau traukos centrų, kurie it magnetas kartu pritraukia visokią paramą iš Rytų.

Nesakau, ar tai grėsmė, ar tai natūralus procesas. Bet akivaizdu, kad ateityje rinkėjas vis sunkiau apsispręs: kas gi bus kitas Lietuvos prezidentas?

Amerikoje įsibėgėja prezidento rinkimų kampanija. Ketvirtadienį pirminis jų etapas, vadinamas „primerise“ arba „caucus“, įvyko Ajovos valstijoje. Demokratų ir respublikonų partijų kandidatų atranka daug ką nustebino: oficialiu demokratų kandidatu pasirinktas 46 m. Ilinojaus valstijos juodaodis senatorius Barackas Obama, respublikonų – Mike‘as Huckabee.

Tai rimtas signalas demokratei, buvusio prezidento žmonai Hillary Clinton ir respublikonui, buvusiam Niujorko merui Rudolphui Giuliani, kurie prieš mėnesį atliktos apklausos duomenimis aiškiai pirmavo.

Žinoma, kandidatų atranka vyks dar visose 50-tyje Amerikos valstijų, ir finišą, kai lapkričio 4 d. bus renkamas 44-tasis šalies prezidentas, pasieks tik keletas politikų. Kiekvienas iš jų tikisi pergalės tose valstijose, kurioms atstovauja federaliniuose valdžios organuose. Antai antradienį kandidatų atranka vyks Naujojo Hampšyro valstijoje. Čia susirungs beveik vienodai populiarūs B. Obama ir H. Clinton. Partijų suvažiavimai rugpjūtį ir rugsėjį patvirtins daugiausiai balų surinkusius kandidatus į šalies vadovo postą.

Pagal valstijų įstatymus ir vietos tradicijas, pirminė atranka vadinama skirtingai. Štai Ajovoje kandidatas nustatomas partijų aktyvistų susirinkimuose, vadinamuose „caucuses“. Žodis „caucus“ skolintas iš vietos indėnų kalbos ir reiškia „genties taryba“. Ajovos fermeriai rinkdavosi į pasitarimus aptarti įvairių gyvenimo reikalų, rinkti savo seniūnų ar kitos vietos valdžios. Dar ir dabar, kaip prieš 200 m., vietos rinkėjai susiburia bendruomenės namuose, vaišinasi, linksminasi, o paskui aptarinėja kandidatūras. Respublikonai paprastai renkasi slaptą balsavimą, kai į švarų popieriaus lapą reikia įrašyti kandidato pavardę, o demokratai išsiskirsto po patalpos kampus ir pusvalandį įkalbinėja pasirinkti vieną ar kitą politiką, vilioja pereiti į kitą kampą. Paskui pasiskirstę balsuotojai suskaičiuojami. Jeigu kandidatas surenka vienodą žmonių skaičių, traukiami burtai arba metama moneta. Toks atrankos būdas Ajovoje pradėtas taikyti nuo 1972 m., anksčiau nei kitose valstijose. Įdomu, kad nuo 1976 m. Ajovos valstijoje laimėjęs demokratas ir tapdavo partijos kandidatu į prezidento rinkimus. Bet „caucus“ atrankoje galima ir nedalyvauti. Taip šį kartą pasielgė R. Giuliani, tegavęs vos 4 proc. balsų ir jau tapęs šio maratono autsaideriu.

Rinkimų sistema Amerikoje gana archaiška ir sudėtinga. Iki 1832 m. kandidatus keldavo ir tvirtindavo Kongreso frakcijos. Bet demokratijos dėl to buvo nedaug: delegatais manipuliuodavo partijų ir verslo bosai. 1910 m. Oregono valstija tapo pirmoji, kurioje delegatus išrinkę rinkėjai išreikšdavo ir savo nuomonę apie kandidatus į prezidento postą. Po to šį patyrimą perėmė dar 11 valstijų.

Sudėtinga „primerise“ rinkimų sistema egzistuoja iki šiol. Jeigu keli kandidatai negauna daugumos partijos delegatų balsų, jų likimą sprendžia suvažiavimas. Antai 1976 m. prezidentas Geraldas Fordas nežymiai laimėjo prieš respublikoną Richardą Nixoną, bet rinkimus jis pralaimėjo Jimmy Carteriui.

Atskirai reikėtų pabrėžti vis augančią Amerikos prezidento rinkimų kainą ir įteisintą turto cenzą, leidžiantį dalyvauti šioje rinkimų kampanijoje. 2005 m. Niujorko mero rinkimams Michaelis Bloombergas išleido tik 103 dolerius vienam rinkėjui, o šiemet Ajovoje vieno rinkėjo balsas kainavo apie 200 dolerių. Šiemet pirminius rinkimus laimėjęs respublikonas M. Huckabee savo reklamai išleido pusantro milijono, o jam pralaimėjęs buvęs Masačusetso valstijos gubernatorius Mittas Romney – net 7 mln. dolerių… Abi partijos vien savo kandidatų reklamai per televiziją ir agitacijai skyrė 35 mln. dolerių.

Kadangi Rusijoje ir Amerikoje prezidentų rinkimai vyks tais pačiais metais, apžvalgininkai nesusilaikė neišanalizavę šių rinkimų kampanijų panašumų ir skirtumų. Nutylėdami milžiniškas išlaidas joms, jie su ironija pastebi, kad esminis skirtumas toks: Rusijoje buvo laužomos galvos, kaip prezidentą palikti trečią kadenciją, o Amerikoje štai jau daugiau kaip 200 m. nuo George‘o Washingtono kilnaus pasitraukimo po dviejų kadencijų į žemės ūkio sritį vargstama, kad nebūtų leista užimti prezidento posto trečią kartą. Visa kita, kaip sakoma, rankų miklumo reikalas…

Kaip to nenorėtume, vis dėl to turime kalbėti apie du šiuolaikinio pasaulio jėgos polius – Ameriką ir Rusiją. Būtent šios dvi „damos“ įpučia planetos ekonomikos ir politikos bures. O kadangi prasidėję 2008-ieji pagal Rytų kalendorių yra Geltonos Žemės Žiurkės metai, nesunku atspėti, kaip sakė Mefistofelis „Fauste“, kas mus valdo – auksas. Teisingiau – „juodasis auksas“, nafta, kiti energijos resursai. Būtent jie šiemet lems ir globalinių jėgų išsidėstymą.

Nedažnai sutampa, kad šių dviejų valstybių vadovai būtų renkami tais pačiais metais. Rusijos ir Amerikos prezidento rinkimai įvyks aštuonių mėnesių skirtumu. Apžvalgininkai tikina, kad netikėtumų iš Rusijos užsienio politikos laukti sunku. V.Putino įpėdinis Dmitrijus Medvedevas beveik užsitikrino savo šalies vadovo postą po kovo 2-ąją įvyksiančių rinkimų. Nors Vakarų apžvalgininkai jį apibūdina kaip minkštų manierų, tyliai kalbantį ir kukliai besirengiantį liberalių pažiūrų politiką, neabejojama, kad jis tęs V.Putino kursą.

Jauniausias nuo caro Nikolajaus II laikų valdovas net savo eisena kopijuoja dabartinį prezidentą, kuris ketverius metus alsuos D.Medvedevui į pakaušį, neleisdamas nukrypti nuo 8 metus vykdytos linijos. „Carnegie Centre“ analitikas Aleksejus Sidorenka Ukrainos laikraščiui „Fokus“ sakė, kad V.Putino įpėdinis „naudos dar didesnę antiamerikietišką retoriką, negu jo šeimininkas“.

Rusijos galia, žinoma, energijos ištekliai. Jų kainos nuolat auga, ir Rusija ekonomiškai stiprėja. Tai leidžia Maskvai santykiuose su JAV kalbėti griežtu tonu. Rusiją erzina Amerikos karinis dalyvavimas Vidurio Azijoje, kitose NVS teritorijose, Afganistane, taip pat NATO plėtra į Rytus. Artimieji Rytai ir Balkanai, kuriuos Rusija laiko savo įtakos zonomis, taip pat bus kertiniai nesantaikos akmenys.

Vašingtonui nerimą kelia geopolitinė varžovės strategija. Dar 1999 metais, rašo „Fokus“, tuometinis Rusijos premjeras Jevgenijus Primakovas paminėjo „strateginį trikampį“ Rusija – Kinija – Indija. Rusijos ir Kinijos ryšiai nuolat stiprėja. Šimtmečio susitarimu vadinamas dviejų didžiųjų valstybių projektas naftotiekiu sujungti Vidurio Azijos, Kaspijos jūros regiono, Vidurio Rytų ir Europos šalis. 70 proc. visų Indijos karinių pirkinių yra iš Rusijos. Prekių apyvarta tarp Indijos ir Kinijos kasmet išauga 80 proc. Pastaruoju metu kalbama apie formuojamą „Eurazijos koaliciją“, į kurią įsijungtų Iranas, Turkija ir Sirija.

O tuo metu Amerikos prasidėjusi prezidento rinkimų kampanija nieko aiškaus nežada. Realiausi kandidatai nuo demokratų ir respublikonų partijų Hillary Clinton ir Rudy‘s Giulianis savo programiniuose pasisakymuose nekelia didelių pretenzijų Rusijai. H.Clinton žurnalui „Foreign Affairs“ prisiekė, kad „susitars su Rusija sumažinti abiejų šalių branduolinius arsenalus“, išspręsti Irano, Kosovo problemas. Amerikos eksprezidento žmona nemananti, kad gali diktuoti Rusijai, kokią vyriausybę ji turi turėti…

Buvęs Niujorko meras karingesnis. Nors jis pasisako už prekybos su Rusija didinimą, pernai pritarė amerikietiško priešraketinio skydo dislokavimui Rytų Europoje, balsavo už karinių išlaidų augimą, kad „Rusijai būtų duotas kurtinantis signalas“. Dar 2004 m. R.Giuliani‘s Maskvoje V.Putinui kalbėjo apie Rusijos ir JAV verslo plėtrą. JAV spauda prognozuoja, kad, jeigu prezidentu taps demokratų kandidatas, konfliktas dėl PGS dislokavimo Lenkijoje ir Čekijoje bus sušvelnintas, o karinis dalyvavimas Artimuosiuose Rytuose sumažintas ir karinė operacija prieš Iraną nebus surengta. Tokią perspektyvą lemia milžiniškas energijos išteklių importas iš šio regiono šalių. Nerangi George‘o W.Busho politika Artimuosiuose Rytuose leido Rusijai sustiprinti pozicijas regione ir priartinti „Eurazijos koalicijos“ įkūrimą. Lieka neatsakytas klausimas, kiek Vašingtonas aukos Izraelio interesus.

Prieš Naujuosius pasiekusi žinia, kad į Serbiją prasibrovė „Gazprom“, atrodo, lems ir JAV bei ES frontą prieš Rusijos pozicijas Kosovo nepriklausomybės atveju. Amerikos ir sąjungininkų laikysena šiuo klausimu silpsta, Serbijai atvirai grasinant konfliktu, jei Kosovas atsiskirsiąs nuo jos. Nei Vašingtonas, nei Briuselis nenori prisiminti 1999 metų Balkanuose ir, numatę balsavimo perspektyvą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, atrodo, nuleis rankas…

Taigi, 2008-aisiais gali didėti Rusijos globalinė įtaka, o Amerika ims trauktis į savo tradicinės kontrolės ribas. Bet šitoks globalinių jėgų persigrupavimas galbūt ir padės išvengti didesnių konfliktų?

Rusijos žiniasklaida, remdamasi šaltiniais iš Minsko, pranešė, kad Vladimiras Putinas gruodžio 13–14 d. lankysis Baltarusijos sostinėje ir čia pasirašys konstitucinę šių dviejų šalių sąjungos sutartį. Pats Rusijos vadovas turėtų tapti šios sąjunginės valstybės prezidentu.

Tuo metu Aleksandras Lukašenka taptų sąjunginio Parlamento pirmininku arba bendros Vyriausybės ministru pirmininku. Kiekvieno jų pareigos savo šalyse liktų nepakitusios. Beje, V. Putinas, išrinktas į Dūmą „Vieningosios Rusijos“ sąraše, iškart po vizito esą ketina pasitraukti iš prezidento posto.

Nepraėjus nė dviem valandoms, Rusijos diplomatinė tarnyba paneigė radijo stoties „Echo Moskvy“ pranešimą, teigdama, kad apskritai nežinia, ar sąjunginės valstybės įkūrimo Konstitucinis aktas yra parengtas ir ar tai nėra spekuliacijos V. Putino ateitimi. Juk Minskas, iš kur ši informacija žurnalistams nutekėjo, apskritai nieko nekomentavo, tik vėliau sąjunginės valstybės sekretorius Ivanas Makušokas pareiškė, kad sąjungos Konstitucija nebaigta rengti, kitais metais dar reikia svarstyti biudžetą, kitus klausimus, o visokius paskyrimus pavadino „vertais nusistebėjimo“.

Vis dėlto stebėtis verta ne žurnalistų spėlionėmis, o kitkuo. Formaliai Rusijos ir Baltarusijos sąjunga buvo įkurta prieš 11 m., dar Boriso Jelcino laikais, bet iš esmės tai ir liko tik idėja, kurią kai kas laiko utopija. Beje, Rusijoje vyraujančios politinės tendencijos verčia vis labiau nerimauti: V. Putinas vis dažniau Rusiją valdo taikydamas nedemokratinius metodus, dažnėja ir opozicijos, naujųjų disidentų persekiojimas, vis nuožmesnė tampa Rusijos užsienio politika. Analitikai ypač tai pastebi po Dūmos rinkimų.

Kita vertus, paprastai du autoritariniai vadovai greta vienas kito neišsitenka. Jei vietoj A. Lukašenkos Baltarusijos vadovu taptų koks nors kitas prorusiškai nusiteikęs, bet ne toks ambicingas politikas, Maskvai siekti savo tikslų būtų daug lengviau. Tačiau bent jau kol kas A. Lukašenka ir jo režimas pasaulyje ieško naujų partnerių ir pasiduoti neketina, o tai reiškia, kad artimiausiu metu sąjungos idėja liks tik popieriuje.

Bevaises pastangas jai tiekti deguonies iliustruoja ir pastaraisiais metais padidėjusi trintis tarp Minsko ir Maskvos. Šių metų gegužę Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai negaliojančia paskelbus Sutartį dėl sąjunginės valstybės sudarymo. Susitikime su Sibiro federalinės apygardos delegacijos nariais Minske jis pareiškė, kad Baltarusija niekada netaps Rusijos Federacijos dalimi. A. Lukašenkos emocijas įkaitino negailestingas energetinis Maskvos spaudimas savo partneriams.

Apžvalgininkai pastebi, kad Baltarusijos ir Rusijos santykiai paaštrėjo nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią. Skirtingai nei pasyvus ir silpnas B. Jelcinas, šis sumanus politikas liovėsi toleravęs Baltarusijos piktnaudžiavimą „slavų draugystės“ tema mainais už ekonominį išlaikymą. Pirmąkart vietoj mistinės sąjungos V. Putinas pasiūlė konkrečias integracijos schemas, tarp jų – netgi paprastą Baltarusijos įtraukimą į Federacijos sudėtį. Bet pagausėjo ir V. Putinui būdingų įžeidžiamų posakių. A. Lukašenkos savimeilę įžeidė garsus V. Putino posakis, kad „Baltarusijos ir Rusijos Sąjungoje musės laikytinos atskirai nuo kotletų“, akivaizdžiai pademonstravęs jo pranašumą prieš politinį svorį prarandantį išvargintos respublikos prezidentą.

Baltarusijos televizijos žurnalistai į šį įžeidimą reagavo nervingai ir ne visai padoriai – tiesiai iš ekrano buvo atsakyta: „Visiems žinoma, ant ko paprastai tupia musės“.

Šiemet, štai jau koks pusmetis, tokių akibrokštų nebuvo: V. Putinas buvo užsiėmęs savo karjeros planu, o A. Lukašenka – ekonomine šalies padėtimi. Gal tai ir leido žurnalistams spėti, kad antroje šios savaitės pusėje Minske bus nulemtas mistinės sąjungos likimas. Visai tikėtina, kad ir V. Putinui reikia vis daugiau stimuliatorių savo politinei ateičiai. Na, jeigu abu lyderiai ir nepasidalys naujų pareigų, bent susitars, tarkime, dėl rusiškų vidutinio nuotolio raketų dislokavimo Baltarusijos teritorijoje – prie Lietuvos ir NATO sienų…

Balkanams vėl prasideda kritinės dienos. Po 8 m. sąlyginės pertraukos čia vėl žvanginama ginklais, grasinama nauju karu. Daugiau kaip 2 m. užsitęsusios ir rezultatų nedavusios Belgrado ir Prištinos derybos dėl Kosovo krašto ateities baigėsi be rezultatų.

Trys tarpininkės šiose derybose – ES, Jungtinės Valstijos ir Rusija – penktadienį Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui perdavė ataskaitą dėl padėties krašte. Ji įteikta trimis dienomis anksčiau, kad Saugumo Tarybai liktų kuo daugiau laiko iki šio dokumento svarstymo gruodžio 19 d.

Ataskaitoje nepateikta jokių bendrų išvadų, kaip spręsti ypač aštrią Kosovo statuso problemą. Joje tik konstatuojama, kad visos derybos tarp krašto albanų ir serbų buvo bevaisės, kad šalys liko prie savo pozicijų: Priština ketina skelbti nepriklausomybę nuo Serbijos, o Belgradas tam įnirtingai priešinasi, siūlydamas plačias autonomijos teises.

Tas pasipriešinimas pastaruoju metu virto tikrais grasinimais. Serbai, kaip praneša laikraštis „The Times“, teigia ginsią savo suverenitetą visomis priemonėmis, netgi ginklais. Serbijos armijoje padidinta kovinė parengtis. Atsakydami į tai, NATO šalių užsienio reikalų ministrai penktadienį nutarė papildomai iš rezervo Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje į Serbijos valdomą Kosovą nusiųsti dar du batalionus – apie 1600 – kareivių. Tuomet čia būtų dislokuota beveik 19 tūkst. Aljanso kareivių. Ekspertai nuogąstauja, kad, pirmadienį oficialiai pasibaigus albanų ir serbų deryboms, regione gali kilti konfliktas.

Padėtis iš tiesų sudėtinga. Ją komplikuoja tai, kad Serbiją remia Rusija, kuri ketina vetuoti Belgradui nepalankų Saugumo Tarybos sprendimą. Dabar ji pasisako už tolesnę derybų tąsą ir derybininkų vadovo Martti Ahtisaari plano tobulinimą. Bet tai būtų tik laiko tempimas, tvirtina plano šalininkai. Jis leistų Serbijai sustiprinti savo pozicijas ir sutelkti gausias jėgas prie taikos palaikymo pajėgų kontroliuojamos zonos Kosove, ypač į šiaurę nuo Ibaro upės. Tuo metu Serbija įvestų energetinę ir prekybinę Kosovo blokadą.

Bet Europoje vis daugiau skamba balsų, kurie ragina ir Kosovo albanus neskubėti priimti skubotų sprendimų. Dauguma ES šalių siūlo „suderintą nepriklausomybės“ modelį. Kitaip sakant, Kosovo vadovai per tris mėnesius derins savo pasirinkimą su Bendrija, kuri dar šiemet iš Jungtinių Tautų žada perimti šią problemą. Tik po vasario 3 d., kai Serbijoje įvyks antrasis prezidento rinkimų turas, Priština galėtų skelbti su Briuseliu suderintą nepriklausomybės deklaraciją, kuri būtų grindžiama visuotinai svarstoma liberalia naujos mažytės valstybės konstitucija.

Toks scenarijus – tai priemonė apraminti Serbijos emocijas. Beje, jos kaitinamos ne tik Balkanuose. Nuo Kosovo precedento priklausys, kaip Maskva pasielgs su jos globojamomis Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padniestrės teritorijomis. Šiaip gana rami prezidento pareigas einanti Gruzijos Parlamento vadovė Nino Burdžanadzė į „Vieningosios Rusijos“ lyderio Boriso Gryzlovo žodžius, kad jau sausį Maskva svarstys klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos prisijungimo, irzliai atkirto, kad „Gruzijai beliks imtis adekvačių priemonių“. Kitaip sakant, Kosovo problema pateikiama kaip naujo konflikto arba net karo Senajame žemyne sąlyga. Tai nepaprastai padidina nestabilumo grėsmę.

Vis dėlto Londono „The Guardian“ nemato kitos išeities kaip tik amputaciją. Turėdamas galvoje Kosovą, laikraštis rašo, kad, „net esant didžiuliams medicinos pasiekimams XXI a., pacientui geriau amputuoti sužalotą ir gangrenuojančią galūnę, kad nežūtų visas organizmas“.

Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, pasirinkęs pirmuoju savo vizitu Vilnių, žinoma, išreiškė palankumą istorinei kaimynei ir sąjungininkei ir nurodė kintančius užsienio politikos prioritetus. Tiesa, vienos dienos derybos apčiuopiamų rezultatų nedavė ir buvo daugiau simbolinės.

Dar didesnį diplomatinį mandagumą galima įžvelgti prieš šį vizitą Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Januszo Skolimowskio duotame interviu, kuriame diplomatas gal kažkiek ir gražbyliavo, teigdamas, kad „lenkai pamiršo istorinius nesutarimus, idėjas susigrąžinti Vilniaus kraštą ir gerbia kadaise priešiška laikytą mūsų šalį“.

Ką gi, laikykime tai pažintiniu mandagumo vizitu, tačiau apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Varšuva po neeilinių rinkimų pamažu keičia užsienio politikos orientyrus. Tai, kad D. Tuskas jau antradienį vyksta į Briuselį, o gruodžio 7 d. Vatikane susitinka su Šventuoju Tėvu, dar nereiškia brolių Kaczynskių orientacijos tąsos. Dar šiemet D. Tuskas ketina aplankyti Maskvą ir susitikti su Vladimiru Putinu. Jau vien nauji ministro pirmininko programiniai pareiškimai apie ryšių su Rusiją stiprinimą, pasak rusų apžvalgininkų, davė papildomų rinkimų balų „Vieningajai Rusijai“, o ateityje – ir paties prezidento sėkmei.

Likus savaitei iki pirmojo vizito į Vilnių, D. Tuskas pareiškė, kad Lenkijos ir Rusijos santykius galima atkurti per 24 valandas. Tai neužslėptas priekaištas Lenkijos prezidentui ir buvusiam ministrui pirmininkui, kurie 2 m. tuos santykius neva komplikavo, protestuodami prieš Maskvos draudimus importuoti lenkišką mėsą. Dėl šio „mėsos ginčo“ nepasirašyta atnaujinta Rusijos ir ES sutartis, ilgai šlubavo Bendrijos sutartis, kitaip vadinama ES Konstitucija.

Praėjusį antradienį D. Tuskas pareiškė, kad Lenkija jau neblokuos Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Tiesa, netrukus jo kabinetas patikslino, kad ministras pirmininkas galvoje turėjo kitą elitinę struktūrą – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, kuriai priklauso 30 ekonominiu požiūriu galingiausių valstybių. Derybas dėl narystės joje Rusija veda tik pusmetį, o į Pasaulio prekybos organizaciją ji pretenduoja nuo 1994 m.

Naujasis Lenkijos kabineto vadovas neįžvelgė ir jokių akivaizdžių Rusijos problemų. „Varšuva Rusiją priima tokią, kokia ji yra“, – sakė jis. Kremlius, žinoma, su didžiuliu pasitenkinimu klausėsi tokių frazių, ypač artėjant Dūmos rinkimams…

O tuo metu D. Tusko Vyriausybės žvilgsnis į Vakarus, kaip pastebi laikraštis „Financial Times“, priblėso. Varšuva ketina persvarstyti amerikietiškosios Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Lenkijoje sąlygas. „Mes turime iš naujo subalansuoti, ką iš to laimime ir ką pralaimime“, – sakė gynybos ministras Bogdanas Kliczas. Lenkai norėtų gauti amerikietiškųjų priešraketinių sistemų „Patriot“ savo oro erdvei apginti, o 10 raketų perėmėjų netoli Gdansko dislokuoti tik po liaudies referendumo. Varšuva tai motyvuoja iš Maskvos pasiskolintu teiginiu: dislokavusi amerikietišką skydą Lenkija taps pažeidžiamesnė priešo atakoms… Akivaizdu, rašo britų laikraštis, kad nauja Lenkijos Vyriausybė tolsta nuo proamerikietiškos brolių Kazcynskių laikysenos.

Keista, bet D. Tusko vizitų planuose nėra Berlyno, stebisi Paryžiaus „Le Monde“. Gerais santykiais su Vokietija nelepino ir broliai dvyniai. Paskyrus ministro pirmininko valstybės sekretoriumi ir atsakingu už santykius su Vokietija 85 m. buvusį Osvencimo kalinį Wladislawą Bartoszevičių, turėtų būti sprendžiami bent pokario vokiečių deportacijos iš Lenkijos klausimai, tačiau naujasis ministras pirmininkas kol kas tyli. Jis kažkodėl neišnaudoja gana gerų asmeninių santykių su kanclere Angela Merkel. Atkreipiamas dėmesys, kad ir proamerikietiškai nusiteikęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy kol kas nėra laukiamas Varšuvoje. Birželį jis buvo pakviestas vizito į Lenkiją, tačiau po rinkimų jo data buvo atidėta iki kitų metų.

Tai leidžia tvirtinti, kad D. Tuskas skuba lopyti užsienio politikos skyles, o ne imtis savarankiškų, su šalies vadovu suderintų veiksmų. Tikrąją valstybių santykių esmę nusako ne diplomatinių žodžių žaismas, o realūs ir konkretūs žingsniai. Ministro pirmininko kartojamas šūkis „Mes ketiname Lenkiją grąžinti į ES širdį“ kol kas lieka tik šūkiu.