Lenkija sukasi veidu į Rytus?

Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, pasirinkęs pirmuoju savo vizitu Vilnių, žinoma, išreiškė palankumą istorinei kaimynei ir sąjungininkei ir nurodė kintančius užsienio politikos prioritetus. Tiesa, vienos dienos derybos apčiuopiamų rezultatų nedavė ir buvo daugiau simbolinės.

Dar didesnį diplomatinį mandagumą galima įžvelgti prieš šį vizitą Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Januszo Skolimowskio duotame interviu, kuriame diplomatas gal kažkiek ir gražbyliavo, teigdamas, kad „lenkai pamiršo istorinius nesutarimus, idėjas susigrąžinti Vilniaus kraštą ir gerbia kadaise priešiška laikytą mūsų šalį“.

Ką gi, laikykime tai pažintiniu mandagumo vizitu, tačiau apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Varšuva po neeilinių rinkimų pamažu keičia užsienio politikos orientyrus. Tai, kad D. Tuskas jau antradienį vyksta į Briuselį, o gruodžio 7 d. Vatikane susitinka su Šventuoju Tėvu, dar nereiškia brolių Kaczynskių orientacijos tąsos. Dar šiemet D. Tuskas ketina aplankyti Maskvą ir susitikti su Vladimiru Putinu. Jau vien nauji ministro pirmininko programiniai pareiškimai apie ryšių su Rusiją stiprinimą, pasak rusų apžvalgininkų, davė papildomų rinkimų balų „Vieningajai Rusijai“, o ateityje – ir paties prezidento sėkmei.

Likus savaitei iki pirmojo vizito į Vilnių, D. Tuskas pareiškė, kad Lenkijos ir Rusijos santykius galima atkurti per 24 valandas. Tai neužslėptas priekaištas Lenkijos prezidentui ir buvusiam ministrui pirmininkui, kurie 2 m. tuos santykius neva komplikavo, protestuodami prieš Maskvos draudimus importuoti lenkišką mėsą. Dėl šio „mėsos ginčo“ nepasirašyta atnaujinta Rusijos ir ES sutartis, ilgai šlubavo Bendrijos sutartis, kitaip vadinama ES Konstitucija.

Praėjusį antradienį D. Tuskas pareiškė, kad Lenkija jau neblokuos Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Tiesa, netrukus jo kabinetas patikslino, kad ministras pirmininkas galvoje turėjo kitą elitinę struktūrą – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, kuriai priklauso 30 ekonominiu požiūriu galingiausių valstybių. Derybas dėl narystės joje Rusija veda tik pusmetį, o į Pasaulio prekybos organizaciją ji pretenduoja nuo 1994 m.

Naujasis Lenkijos kabineto vadovas neįžvelgė ir jokių akivaizdžių Rusijos problemų. „Varšuva Rusiją priima tokią, kokia ji yra“, – sakė jis. Kremlius, žinoma, su didžiuliu pasitenkinimu klausėsi tokių frazių, ypač artėjant Dūmos rinkimams…

O tuo metu D. Tusko Vyriausybės žvilgsnis į Vakarus, kaip pastebi laikraštis „Financial Times“, priblėso. Varšuva ketina persvarstyti amerikietiškosios Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Lenkijoje sąlygas. „Mes turime iš naujo subalansuoti, ką iš to laimime ir ką pralaimime“, – sakė gynybos ministras Bogdanas Kliczas. Lenkai norėtų gauti amerikietiškųjų priešraketinių sistemų „Patriot“ savo oro erdvei apginti, o 10 raketų perėmėjų netoli Gdansko dislokuoti tik po liaudies referendumo. Varšuva tai motyvuoja iš Maskvos pasiskolintu teiginiu: dislokavusi amerikietišką skydą Lenkija taps pažeidžiamesnė priešo atakoms… Akivaizdu, rašo britų laikraštis, kad nauja Lenkijos Vyriausybė tolsta nuo proamerikietiškos brolių Kazcynskių laikysenos.

Keista, bet D. Tusko vizitų planuose nėra Berlyno, stebisi Paryžiaus „Le Monde“. Gerais santykiais su Vokietija nelepino ir broliai dvyniai. Paskyrus ministro pirmininko valstybės sekretoriumi ir atsakingu už santykius su Vokietija 85 m. buvusį Osvencimo kalinį Wladislawą Bartoszevičių, turėtų būti sprendžiami bent pokario vokiečių deportacijos iš Lenkijos klausimai, tačiau naujasis ministras pirmininkas kol kas tyli. Jis kažkodėl neišnaudoja gana gerų asmeninių santykių su kanclere Angela Merkel. Atkreipiamas dėmesys, kad ir proamerikietiškai nusiteikęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy kol kas nėra laukiamas Varšuvoje. Birželį jis buvo pakviestas vizito į Lenkiją, tačiau po rinkimų jo data buvo atidėta iki kitų metų.

Tai leidžia tvirtinti, kad D. Tuskas skuba lopyti užsienio politikos skyles, o ne imtis savarankiškų, su šalies vadovu suderintų veiksmų. Tikrąją valstybių santykių esmę nusako ne diplomatinių žodžių žaismas, o realūs ir konkretūs žingsniai. Ministro pirmininko kartojamas šūkis „Mes ketiname Lenkiją grąžinti į ES širdį“ kol kas lieka tik šūkiu.

Kuo Putinas skiriasi nuo Stalino?

Būkim kritiški, bet teisingi: Vladimiras Putinas moka bendrauti su auditorija. Prieš keliolika metų stebėjomės, kaip Michailas Gorbačiovas drįsta kalbėtis akis į akį su eiliniu darbininku margos minios apsuptyje ir jam aiškinti „perestroikos“ esmę.

Žinoma, tos diskusijos būdavo „į vienus vartus“: naujo sukirpimo „gensekas“ varė savo, nesiklausė pašnekovo, bet šiaip ar taip tai buvo kažkas nauja, padvelkė bent jau personalinėmis permainomis, kurių visi buvo ištroškę po senatvinio L.Brežnevo valdymo dešimtmečių. M.Gorbačiovui reiktų atiduoti duoklę už drąsą ginčytis su „Kuro aparatūros“ darbininku Lenino aikštėje Vilniuje.

Bet didžiojo reformatoriaus ribotas pastangas pavertė niekais nauji lyderiai. Aštuoneri B.Jelcino valdymo metai suteikė nuo marazmo pavargusiai imperijai žaismingumo, „častuškų“ lengvumo ir nerūpestingumo, tarsi nepriteklių kamuojama šalis linksmintųsi nesibaigiančioje šventėje. Netgi du karai Čečėnijoje tuomet rusams atrodė kaip lengva vaikinų treniruotė, kurioje vos apsiplunksnavusių jaunuolių rankomis generolai gali išbandyti naują ginkluotę.

Vieną carą ir juokdarį pakeitė kitas karalius ir juokdarys. Šį vienos rusų popgrupės pavadinimą V.Putinui apibudinti pasiskolino kandus interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas, bet jis perspėjo, kad, taip vadindamas Rusijos prezidentą, jis tame nemato nieko įžeidžiančio…

Taip, V.Putinas – ir karalius, ir juokdarys. Ypač šie politiko ir žmogaus talentai gyvai atsiskleidė artėjant Dūmos rinkimams. Tai jo vėlgi per aštuonerius metus sukonstruotos politinės sistemos padarinys. Nuo Naujųjų 2000-ųjų, kai vienas linksmas žmogus valstybės vairą netikėtai ir be aiškių motyvų perdavė kitam racionaliai sąmojingam veikėjui, jokių sąsajų su liaudimi, o tuo labiau grįžtamojo ryšio su ja nebuvo. V.Putinas regionus valdė per gubernatorius, federalinės valdžios pasiuntinius, su prezidentu tapatinamą vasališką vyriausybę. Gorbačioviškas suartėjimas su Sibiro gyventojais buvo pamirštas, tapęs bereikalinga „specifinės rusiškosios demokratijos“ atgyvena.

Netgi 2004-ųjų rinkimai nereikalavo keisti šios taktikos: situacija buvo valdoma iš Kremliaus kabinetų, V.Putino populiarumo reitingai siekė kone 80 procentų, ekonominė padėtis nebuvo gera, bet ir neblogėjo, tarptautiniai santykiai dar nebuvo grįžę į „šaltojo karo“ ledynmetį.

Tačiau neišvengiamai artėjo persilaužimo metas, kai V.Putinui reikėjo pademonstruoti savo karališkuosius ir juokdario sugebėjimus. Pamenate jo žvejybą Sibiro upėje iki pusei išsirengus? Arba dar anksčiau – keistą akibrokštą, kai prezidentas į bambą pabučiavo berniuką? Gerai surežisuotos scenos jau tada buvo nutaikytos į artėjančius dvejus rinkimus, kurie V.Putino ateitį buvo apgaubę nežinomybės ūku. Buvo aišku, kad „turkmėnabašy“ pavyzdžiu savo kadencijos iki gyvos galvos nepratęsi, Konstitucijos be milžiniško ažiotažo nepakeisi, kitos landos taip pat pasirodė per siauros. Rusija ir visas pasaulis akylai sekė V.Putino veiksmus, juos kontroliavo negailestinga kritika dėl valdžios uzurpavimo, nedemokratinių išpuolių ir suvaržymų. Susitikimuose su pasaulio lyderiais ar G8 forumuose V.Putinas juokaudavo labai jau rūgščia mina…

V.Putinas suprato, kad jam laikas pasiskolinti kai kurių manierų ir iš B.Jelcino, ir iš M.Gorbačiovo. Kitką – agentūrinę žvalgybininko patirtį (pokalbiai su būsimais informatoriais, kitų šalių „kolegomis“, pavydžiais bendradarbiais, agentų verbavimas) jis buvo įgijęs. Ir štai prezidentas nutarė „išeiti į liaudį“, tapti “savu vaikinu“. Jis prisiminė senesnę kalinių terminologiją „močitj v sortire“ („skandinti išvietėje“, tai reiškia, galabyti čečėnus), bet atrado ir naujų, kuriuos nesivaržydamas naudojo tarptautinių santykių kontekste. Politiniai oponentai, kurie priešinasi „Vieningosios Rusijos“ monolitui, tai „šakalai“, besisukiojantys prie Vakarų šalių ambasadų ir laukiantys numesto kaulo. Tai ir „snarglėtos nosys“, kurios kišasi į Rusijos ginklavimosi procesą bei moko Maskvą, kaip gyventi. Auditorijai, su kuria V.Putinas dabar paprastai bendrauja be kaklaraiščio, toks rusiškas artumas ir familiarumas patinka: salėse nuošia juokas.

Surinkęs gausią gerbėjų minią Lužnikuose, jis pasako emocingą kalbą, kurioje apkaltina vidaus ir išorės priešus, tik ir norinčius sugriauti „suverenią demokratiją“ Rusijoje. Klausaisi tos kalbos, ir tarsi regi, kaip ją, skrebėdamas pataikūniška plunksna, rašo koks Kremliaus politologas Glebas Pavlovskis, o režsirūnius kalbos niuansus apmąsto Fiodoras Bondarčiukas ar Nikita Michalkovas… Beje, garsus rusų aktoriaus ir režisieriaus Sergėjaus Bondarčiukio sūnus, lyg ir nepraradęs adekvatumo bei proto, Lužnikų stadione Rusijos kino sėkmę susiejo su V.Putino vardu… Visai tas pat, kaip L.Brežnevą tapatino su „Mažosios žemės“ autoryste, ir per visą SSRS skambėjo, koks jis didis menininkas…

Netikėtais rakursais pasireiškęs keistas pataikavimas V.Putinui pirmiausiai suskaldė Rusijos visuomenę, ypač inteligentiją, kuri visada buvo permainų iniciatorė, bet kuri vėliau labiausiai ir nukentėdavo nuo diktatorių. Čia vėlgi verta atkreipti dėmesį į atsargius Rusijos analitikų V.Putino sulyginimus su J.Stalinu ir L.Brežnevu. Ypač baimė dėl kylančio V.Putino kulto atsirado po to, kai prezidentas ėmė švaistytis kaltinimais apie neva valstybę ketinančius suardyti „šakalus“ bei vidaus ir išorės priešus. Priešų ieškojimas – tai senas bolševikų būdas skaldyti ir supriešinti visuomenę. Prieškariniais laikais visi buvo įtikinti, kad sovietinę valstybę supa priešiškai nusiteikusios imperialistinės šalys, o viduje knibždėte knibžda priešų. J.Stalino aparatas buvo įpareigotas juos demaskuoti, o kartu į lagerius buvo sukišta ir nužudyta tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, beveik visas inteligentijos žiedas.

Ar ne tuo keliu žengia V.Putinas?

Ir dabar jo komandos veikėjų logika primena anuos gūdžius absoliutaus kulto laikus. Antai, jau 2004 m. toks pats atsitiktinis kaip šiemet Rusijos futbolo rinktinės patekimas į Europos čempionatą „Vieningosios Rusijos“ lyderio Boriso Gryzlovo žodžiais buvo prirašytas valdžios partijai… Gerai organizuota parama V.Putinui kartais atrodydavo juokingai. Pavyzdžiui, salėse, kur kalbėdavo V.Putinas, galėjai matyti šūkius „Jamalas – už Putiną“ arba „Dagestanas – už Putiną“, o lozungas „Auksinė Kolyma – už Putiną“ atrodė labai jau dviprasmiškai, kad plakatą laikantį vyriškį netrukus kažkur išsivedė…

Skatindamas įtarumo ir savęs garbinimo atmosferą, V.Putinas kuria ne šiaip sau specifinę „liberalią demokratiją“, bet „valdomą demokratiją“. Laikraštis „The Financial Times“ pastebi, kad KGB kalba tai reiškia, kad nuo šiol niekas Rusijoje nebus palikta savieigai, net toks žmonių valios pasireiškimas kaip rinkimai. Štai tuomet pergalė bus garantuota.

Argi daug kuo skiriasi nuo Stalino ir Brežnevo laikų?

Naujas startas taikai Artimuosiuose Rytuose

Antradienį po 7 m. pertraukos Jungtinių Valstijų Merilando valstijos sostinėje Anapolyje vos už 50 km nuo Vašingtono, prasideda labai svarbios derybos dėl Artimųjų Rytų krizės sureguliavimo. Jų net nepavadinsi derybomis: 49 šalių ir organizacijų atstovų susitikime tik ketinama duoti startą taikos sureguliavimo procesui regione atnaujinti.

Nauja tai, kad jame kartu su Izraeliu sutiko dalyvauti Sirija ir Saudo Arabija, kurios anksčiau teigdavo, kad Izraeliui – ne vieta prie vieno stalo su arabų šalimis.

Tai, kad į Anapolį atvyksta netgi ne Sirijos užsienio reikalų ministras, o tik jo pavaduotojas, nėra labai svarbu. Svarbiau, kad Sirija nusileido konferencijoje nesvarstyti 1967 m. Izraelio okupuotų Golano aukštumų klausimo. Tarp 16 arabų valstybių vadovų ir atstovų bus ir Arabų šalių lygos pareigūnų, kurie sutiko dalyvauti tik tuomet, jei bus kalbama apie Palestinos valstybės įkūrimo perspektyvas.

Vis dėlto apžvalgininkams abejonių dėl konferencijos sėkmės suteikė tai, kad į forumą nepakviesti Iranas ir radikalios palestiniečių grupuotės „Hamas“ atstovai. Londono „The Independent“ apžvalgininko nuomone, „Hamas“ grupuotė kontroliuoja Gazos ruožą, o jis dabar yra visų nesutarimų šaltinis.

Idėja surengti tokį aukščiausiojo lygio susitikimą gimė Amerikos prezidentui George‘ui W. Bushui, kuris liepą, tarsi prisiminęs 2000 m. Billo Clintono praregėjimą, staiga pasiūlė atnaujinti Artimųjų Rytų taikos procesą „plačiu formatu“, tai yra dalyvaujant ne tik įprastam ketvertui (Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai, JAV ir Rusijai), bet ir arabų šalims. Netgi į „blogio ašies“ sąrašą įrašytai Sirijai. Vis dėlto pagrindiniai šio proceso veikėjai – Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas ir Palestinos autonomijos administracijos vadovas Mahmoudas Abbasas. Didelį darbą, rengiant konferenciją, atliko JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kuri pastaruoju metu Artimuosiuose Rytuose iš viso praleido ne vieną savaitę.

Konferencijos organizatoriai nedrįsta net įvardyti šio įžanginio susitikimo tikslų. Forume bus kalbama apie Jeruzalės statusą, sienos perėjimo problemas, palestiniečių pabėgėlių grįžimą į Izraelio užimtas teritorijas ir taip toliau. Bus svarstomos 2003 m. pateikto vadinamojo Kelio žemėlapio priemonės, kurios įeina į taikaus sureguliavimo regione planą. Palestiniečiai išdėstys savo požiūrį į demokratinių būsimos valstybės institutų kūrimą, derybininkai aptars pasirengimą gruodį Paryžiuje vyksiančiam šalių donorių forumui.

Vašingtonas tikisi, kad dar iki dabartinio prezidento kadencijos pabaigos (jo rinkimai vyks po metų) šalims pavyks susitarti dėl Palestinos valstybės įkūrimo principų. Tam prielaidos neblogos – pirmiausia – nauja ir pažangiai mąstanti palestiniečių ir Izraelio vadovybė. Izraelio ministras pirmininkas E. Olmertas yra prasitaręs, kad Palestinos įkūrimas padės arabų šalims pripažinti ir Izraelio valstybę, kad ta valstybė taps tarsi užtvara nuo teroristinių organizacijų siautėjimo.

Vis dėlto optimizmo iš tiesų nedaug. Netgi abejojama, ar pavyks priimti bendrą konferencijos deklaraciją. Jos tekstas ilgai buvo derinamas dar prieš šį forumą, tačiau prie bendros nuomonės neprieita. Galų gale Vašingtonas pareiškė, kad baigiamojo pareiškimo gali ir nebūti. Kitaip sakant, amerikiečių žodžiuose padvelkė abejingumu: esą mes sudarėme visas galimybes tartis, o jūs jau ten svarstykite… Nebe reikalo Baltieji rūmai visą laiką akcentuoja, kad pirmųjų derybų rezultatų reikėtų sulaukti dar iki rinkimų naujo JAV prezidento, kuris į rūmus įžengs 2009 m. sausį. Vadinasi, startas istorinėms deryboms tėra eilinis Amerikos rinkimų kampanijos triukas?

Trukdžių susitarti įžvelgiama ir Izraelio pusėje. Žydų ministras pirmininkas apsuptas įvairių grupuočių, kurios nenori jokio susitarimo su palestiniečiais, pastebi laikraštis „The Independent“. Dešiniosios partijos grasina išeisiančios iš valdančiosios koalicijos, apie 250 tūkst. žydų gyventojų turės pasitraukti iš gyvenviečių okupuotame Vakarų Jordano upės krante, o ir pats gynybos ministras Ehudas Barakas nusiteikęs skeptiškai ir oponuodamas tikisi užimti premjero postą…

Taigi taikos sureguliavimo procesas Artimuosiuose Rytuose vėl stumiamas į priekį, bet jo kelyje, kaip ir per visus keturis dešimtmečius, kliūčių dar daug.

Kaip karalienė smogė generolui

Didžioji Britanija sustabdė Pakistano narystę Tautų Sandraugoje. Tai buvo paskelbta Ugandoje vykstančiame šios Britų Sandraugos šalių vadovų susitikime, kuriame dalyvauja ir karalienė Elizabeth II, atvykusi į Kampalą iš deimantinių vestuvių metinių proga surengtos kelionės į Maltą.

Kartą per 2 m. rengiamas Sandraugos viršūnių susitikimas šįkart vyksta vargingoje Afrikos valstybėje, nes toks šios kolonijiniu pagrindu sukurto 53 valstybių susivienijimo principas: kiek įmanoma sulyginti visų šių šalių politinę ir ekonominę plėtrą, padėti kelti gyvenimo lygį.

Didžiosios Britanijos karalienė tik atidarė šį susitikimą, bet diskusijose nedalyvauja. Pagal tradiciją 81 m. sulaukusi valdovė tik susitinka su tų Sandraugos valstybių vadovais, su kuriais dar nebuvo bendravusi.

Taigi jau pirmas ir pagrindinis šio susitikimo programos klausimas – padėtis Pakistane – nėra malonus. Lapkričio viduryje Sandraugos ministrų veiksmų grupė Londone Pakistanui pateikė 10 d. ultimatumą, kad Pervezas Musharrafas nutrauktų Konstitucijos apribojimus, atšauktų mėnesio pradžioje įvestą nepaprastąją padėtį ir, kaip buvo žadėjęs, pasitrauktų iš vyriausiojo kariuomenės vado posto. Nei vieno, nei kito 64 m. generolas neįvykdė, tvirtindamas, kad tai bus padaryta, kai neliks islamo ekstremizmo pavojaus.

Spalio 6 d. P. Musharrafas buvo išrinktas prezidentu, kai už jį balsavo daugiau kaip pusė rinkikų kolegijos narių, sudarytų iš federalinių ir provincijų parlamentų. Bet neramumai Pakistane prasidėjo po to, kai opozicija išsiaiškino, kad P. Musharrafas pažeidė Konstituciją, nes, būdamas ir vyriausiasis kariuomenės vadas, negalėjo balotiruotis į prezidento postą. Pakistane šalies vadovu gali tapti tik civilis asmuo. Aukščiausiasis Teismas gavo daugybę ieškinių, kuriuos išnagrinėjęs šiomis dienomis paskelbė, kad P. Musharrafas vis dėl to teisėtai išrinktas prezidentu, bet jam reikia atsisakyti armijos vado pareigų. Dar nesulaukęs teismo sprendimo, prezidentas įvedė nepaprastąją padėtį, sustabdė Konstituciją, nutraukė televizijos kanalų transliacijas, Islamabade atjungė telefono ryšį. Septyni iš septyniolikos Aukščiausiojo Teismo narių, kurie atsisakė pripažinti prezidento įsakus teisėtais, buvo suimti. Kariškiai blokavo valstybės įstaigų prieigas, o demonstrantus išvaikė iš didžiųjų miestų gatvių.

Interviu britų spaudai generolas atmetė kaltinimus diktatūra ir pažadėjo kitų metų sausio 8 d. surengti visuotinius rinkimus. Tačiau toliau nei pažadai prezidentas nenužengė.

Su tarpusavyje nesutariančia ir marga opozicija P. Musharrafas irgi elgiasi kaip nori. Kai kurie jų uždaryti namų arešto, į šalį po ilgos tremties grįžusi buvusi ministrė pirmininkė Benazir Bhutto taip pat buvo taip įkalinta, tačiau, kita vertus, sudarė su P. Musharrafu sandėrį, kad jos Liaudies partija neboikotuos prezidento rinkimų ir už tai prezidentas jai leis dalyvauti visuotiniuose Parlamento rinkimuose. Vokiečių laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ rašo, kad kaip atlygis politikei po rinkimų pažadėtas ministro pirmininko postas.

Toks sandėris, apžvalgininkų nuomone, nepuošia buvusios Pakistano vyriausybės vadovės, ilgus metus kentusios emigraciją. Šioje daugiausiai sunitų valdomoje šalyje pasaulietiški, liberalūs, Vakarų palaikomi politikai nėra populiarūs. Iki 1999 m., kai karinio perversmo metu į valdžią atėjo generolas P. Musharrafas, B. Bhutto taip pat nesusidorojo su korupcija, nepažabojo iš Afganistano sklindančio islamiškojo ekstremizmo. Dabartinis eksperimentas, Vakaruose vadinamas purvinu sandėriu, tėra kovos dėl valdžios atmaina.

Nesvetingai bus priimtas ir kitas ateinančią savaitę žadantis grįžti politikas – buvęs ministras pirmininkas Nawazas Sharifas, kuris glaudėsi Saudo Arabijoje. Rugsėjo pradžioje šis opozicinės Musulmonų lygos vadovas jau buvo grįžęs į Islamabadą, tačiau oro uoste išbuvo tik 4 valandas ir vėl buvo deportuotas.

Taigi karinė Pakistano valdžia braška per visas siūles. Ji daug praras nedalyvaudama Tautų Sandraugos veikloje, tačiau, kita vertus, Vakarai, pirmiausiai Jungtinės Valstijos, abejingai žvelgia į šio režimo veiksmus. Londonas ir Vašingtonas P. Musharrafą laiko ištikimu karo su terorizmu šalininku. Vakarai su dėkingumu prisimena sovietų invaziją į Afganistaną, kai Pakistanas buvo patikimas jų placdarmas geopolitinėje interesų kovoje.

Tas saldus žodis – gimtinė… (poetiniai ir nostalgiški miestiečio pamintijimai)

Kuo labiau tolsta vaikystės metai ir tarsi nuotraukoje pamažu pamažu ryškėja to nerūpestingo, bet be galo imlaus meto fragmentai, tuo didesnis atsiranda noras tai kažkur ir kažkokia forma užfiksuoti, paskleisti, sudėlioti, lyg manytum, kad be tavęs tai niekas ir taip gražiai nėra ir nebus daręs, kad tai taps dažno mūsų savastimi ir išgyventa praeitimi. Iš esmės blaiviu protu suprantu, kad taip nėra: kiekvienas mūsų turi SAVO unikalius praeities įspaudus, šventus prisiminimus, į kuriuos su nešvariais batais įeiti nevalia, o ir svetimom rankom žarstyti negalima. Nes tai intymu. Tai – TAVO.Bet bąlstant plaukams kažkokia pakusa ima ir sušnabžda: na, neuždaryk praeities savyje, paviešink savo ilgesį, savo jausmus, SAVO tėvynės ir gimtinės matymą – per atskiras skaidulas, įvykius, nuotaikų ir įspūdžių fragmentus. Jautrus tai užsiėmimas, žinau: emocijos liejasi per kraštus, spaudžia ašaras, gomurį, nors tūlas paskui gal pasakys – argi anas ką nors originalaus pasakė? Continue reading…

Kas bus kitas Gruzijos prezidentas?

Pažadėjęs pirmalaikius Gruzijos prezidento rinkimus surengti kitų metų sausio 5 d., Michailas Saakašvilis nutildė įsisiūbavusią opoziciją. Dabar jos lyderiai tariasi su Parlamento vadovais, o tarpusavyje diskutuoja, kurį kandidatą į prezidento postą iškels Vieningoji koalicija. Šį nelengvą sprendimą jie turėjo paskelbti pirmadienį vakare.

Kodėl nelengvą? Todėl, kad iš daugybės politikų, politinių partijų lyderių ar kitų charizmatiškų asmenybių gruzinams sunku išsirinkti vieną – neapkenčiantį dabartinio prezidento, stiprų jo oponentą, turintį aiškią programą ir dėl santykių su Rusija, ir nacionaliniu klausimu, ir nesusaistytą Konstitucijos reikalavimų. Pasirinkimas iš tiesų nedidelis. Opozicijos stovykloje nėra nei Gamsachurdijos, nei Ševardnadzės, nei dabartinio šalies vadovo Saakašvilio. Bepigu organizuoti triukšmingas demonstracijas, apkaltinti valdžią fašizmu ir diktatūra, mestelėti keletą milijonų opozicijai, tačiau kai reikia išsirinkti deramą asmenybę, oficialiai dar nepaskelbtos rinkimų kampanijos vežimas ima girgždėti.

Tiesa, keletas veikėjų verti dėmesio. Pirmas – ir, ko gera, vienintelis – šeštadienį apie savo ketinimus dalyvauti prezidento rinkimuose pareiškė 52 m. verslininkas ir turtingiausias Gruzijos žmogus Bardis Patarkacišvilis. Jo rinkimų kampanijos šūkis skambės taip: „Gruzija be Saakašvilio – Gruzija be teroro“. Per patį demonstracijų įkarštį jis išskrido į Londoną pas savo bičiulį Borisą Berezovskį, paskui įsikūrė Izraelyje, Eilato kurorte, tiesiog ant Raudonosios jūros kranto. Prie jo vilos visuomet parengtas asmeninis sraigtasparnis, kad reikalui esant jis būtų nuskraidintas į Tbilisį.

Vis dėlto nežinia, kada tai įvyks ir ar iš viso verslininkas galės grįžti į tėvynę. Laikraštis „The Sunday Times“ rašo, kad pasiryžęs nuversti „fašistinį Saakašvilio režimą“, B. Patarkacišvilis neturi jokių galimybių nepakeitus Gruzijos Konstitucijos balotiruotis į šalies vadovo postą. Prieš dvi savaites pareiškęs, kad finansuos opozicijos siekį nuversti M. Saakašvilį, šis milijardierius užsitraukė teisėsaugos nemalonę: Generalinė prokuratūra jį apkaltino pagal Baudžiamojo kodekso 315 straipsnį – „sąmokslas siekiant nuversti teisėtą valdžią“. Grįžęs į Gruziją, jis bemat bus suimtas. Vis dėlto nuteistas jis gali būti ir už akių: taip įstatymai buvo pakeisti, kai į Rusiją pabėgo buvęs Adžarijos prezidentas Aslanas Abašidzė. Bet milijardieriui neramu ir Izraelyje. Jei jis per tris dienas nuo oficialaus pranešimo neatvyks į prokuratūrą į apklausą, Gruzijos vyriausybė kreipsis į Tel Avivą teisinės pagalbos. Izraelis, kaip pastebi laikraštis „Jerusalem Post“, pateks į keblią situaciją: neatsisakysi juk padėti Jungtinėms Valstijoms draugiškai Gruzijos valdžiai…

Be to, pagal Gruzijos įstatymus kandidatas iš viso šalyje turi gyventi ne mažiau kaip 15 m. ir pastaruosius 2 m. nuolat. Tarp Londono ir Tel Avivo migruojantis verslininkas tuo pasigirti negali… Beje, opozicija B. Patarkacišvilio kandidatūros net nesvarstė… Jai patraukli buvusio gynybos ministro Iraklijaus Okruašvilio asmenybė. Praėjusių metų pabaigoje buvęs jo bendražygis prezidentas ministrą pasodino už grotų, nes šis apkaltino M. Saakašvilį korupcija ir mėginimu nužudyti B. Patarkacišvilį. Pastarasis sumokėjo maždaug 4,2 mln. eurų užstatą, o ministras išsižadėjo savo žodžių apie prezidentą ir taip pat netrukus išvyko į užsienį. Apsigyvenęs Vokietijoje, galimas kandidatas pareiškė, kad tas išsižadėjimas buvo išgautas prievarta… Bet I. Okruašviliui tik kitų metų lapkritį sukaks 35 m., ir – tai amžiaus cenzas, leidžiantis balotiruotis į prezidentus.

Apie kitus pretendentus kalbama dar mažiau. Įdomu, kad Rusijos grėsmės motyvas jų politinėse nuostatose beveik nefigūruoja. Vieningoje opozicijoje tik leiboristų partijos lyderis Georgijus Chaidrava reiškia simpatijas Rusijai, tačiau ir jo visa šeima Stalino buvo ištremta… Apžvalgininkai mano, kad būsimuose rinkimuose ant bauginimo Rusija arkliuko toli nenujosi. Jie tvirtina, kad dauguma opozicijos lyderių netgi griežtesni Maskvos atžvilgiu negu M. Saakašvilis.

Tad kas gi belieka? Nebent tas pats 39 m. M. Saakašvilis, kuris tarsi susizgribo per toli nuėjęs ir dabar grąžina turėtą autoritetą.

Gruzija pakvipo ne rožėmis, o paraku

Lygiai prieš 4 m., kai po Rožių revoliucijos į valdžią Gruzijoje atėjo vakarietiškai nusiteikęs Michailas Saakašvilis – visiška priešingybė sovietiniam lyderiui Eduardui Ševardnadzei, daugelis gruzinų galvojo, kad dabar gerovė ranka pasiekiama, o Vakarai šios Kaukazo respublikos laukia išskėstomis rankomis.

Euforija būdinga visoms iš imperijos glėbio išsivadavusioms šalims, tačiau kaukaziečiai, palyginti su Baltijos regiono gyventojais, ko gero, keliskart nekantresni. Todėl lapkričio 2 d., kai Gruzijos prezidentas, tik ką grįžęs iš mokslų Vašingtone, sukvietęs svečius, rengėsi pademonstruoti prašmatnų šventinį paradą, į Tbilisio gatves išėjo tūkstančiai opozicijos nuteiktų demonstrantų, kurie reikalavo ne tik surengti pirmalaikius Parlamento rinkimus, bet ir prezidento atsistatydinimo.

Visai neseniai maloniniu Mišos vardu vadintas prezidentas dabar sulaukė reikalavimų: „Miša, pasitrauk“. O M. Saakašvilis pareiškė, kad jis niekur nesitrauks, pirmalaikių Parlamento rinkimų neskelbs, ir visą kaltę dėl neramumų suvertė Rusijai. Jis pasiryžęs užkirsti kelią netvarkai šalyje, nes žino, kas ją organizavo.

Vakarų apžvalgininkai nėra tokie tikri nei dėl Rusijos vaidmens, įžiebiant antrąją Rožių revoliuciją, nei dėl prezidento tvirtybės. Vokietijos laikraštis „Die Zeit“ tarsi su ironija rašo, kad visas šis šurmulys prie valstybės pastatų Tbilisyje primena triukšmingą šou, kurį malonu stebėti gurkšnojant gerą gruzinų vyną. Tokio masinio spektaklio įspūdį laikraščio žurnalistui sustiprina Gruzijos televizijos naujienų laida, kurioje prisimintas ir buvęs ministras pirmininkas, neva nusinuodijęs dujomis savo virtuvėje, ir buvęs ministras, apkaltinęs valdžią žudynėmis, o po dviejų dienų pats atsidūręs už grotų, ir prezidentas, siūlantis kovoti su korupcija gruzinų liaudies dainomis…

Iš tikrųjų padėtis Gruzijoje ne tokia jau linksma. Opozicija kaltina M. Saakašvilį, kad jis, žarstydamas pažadus apie greitą įstojimą į ES ir galbūt NATO, visai pamiršo, kad ši turtinga Kaukazo šalis atsidūrė prie skurdo slenksčio. Pensininkui išgyventi už 40 larių per mėnesį vargu ar įmanoma, jeigu už juos kasdien lieka nusipirkti tik po kepaliuką duonos. Gruzijos ekonomika visiškai priklauso nuo importo. Gal tik vaisių ir daržovių darbštūs gruzinai dar prisiaugina. Gruziniškos raidės ant pieno butelių dar nereiškia, kad jis primelžtas gruzinų ūkiuose: pieno milteliai taip pat atvežami iš Rusijos. Užtat puiki George‘o W. Busho vardu pavadinta automagistralė, vedanti į Tbilisio oro uostą, nusagstyta didžiuliais plakatais, kuriuose pavaizduotas Gruzijos prezidentas, spaudžiantis ranką kolegai iš Amerikos.

Vis dėlto opozicija prikiša M. Saakašviliui, kad Vašingtonas nė piršto nepajudino, jog padėtų Tbilisiui suartėti su ES, tačiau savo interesams Kaukazo regione jis puikiai atstovauja. Gruzijos partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis atvėrė kelius Vašingtonui Kaspijos jūros naftos link aplenkiant Rusiją. Kaukazas tapo puikiu strateginiu placdarmu galimiems reidams į Iraną, iki kurio, kaip rašo „Die Zeit“, kokie 300 km. Užtat amerikiečiai dosniai dalija milijonus gruzinų kariuomenei mokyti, Gruzijos kontingentas yra trečias pagal dydį Irake…

Be to, gruzinams įkyrėjo dešimtmečius eskaluojama priešprieša su Pietų Osetija ir Abchazija. Bet dabartinis Gruzijos vadovas konfrontaciją su šių nepripažintų autonominių darinių lyderiais laiko kertiniu savo nacionalinės politikos akmeniu.

Sunku pasakyti, ar tikrai ketvirta diena Tbilisyje vykstančios demonstracijos išsilies į antrą Rožių revoliuciją, bet sukrėtimas neišvengiamas abiem atvejais: jei provakarietiškas prezidentas pasitrauktų ir jei jis mėgintų sutramdyti įsisiautėjusią opoziciją. Vienaip ar kitaip Kaukazas vėl kvepia ne rožėmis, o paraku.

Mėnulyje aptikta ir griuvėsių, ir helio…

Kyla įspūdis, kad amerikiečiai ne šiaip sau pasirinko tokį niūrų Helovyno metą paskelbti vaiduoklišką sensaciją. Bet ji tuo įtikinamesnė, kuo labiau apgaubta paslapties skraiste ir kuo artimesnė tiesai.

Taigi, antradienį buvęs NASA ekspertas spaudos konferencijoje parodė 40 metų senumo nuotraukas, kurios neva buvo padarytos, amerikiečiams išsilaipinus Mėnulyje. Kaip teigia buvęs NASA Mėnulio laboratorijos foto tarnybos vadovas Kenas Johnsonas, tuomet astronautai rado „senovinius dirbtinės kilmės griuvėsius“ ir gravitacijos valdymo technologijos įrodymus. JAV vyriausybė buvo įsakiusi nuotraukas sunaikinti, tačiau K.Johnsonas keletą jų išsaugojo ir netgi paskelbė savo kolegos parengtoje 550 puslapių knygoje „Tamsioji misija. Slapta NASA istorija“. Dabar šis tyrimas, pasak „The New York Times“, tapo bestseleriu ir tokių knygų reitinge Amerikoje užima 25 vietą. Dėl to ekspertas prieš savaitę buvo pašalintas iš NASA ir Mėnulio tyrinėjimo programos.

Žurnalistams parodytose fotografijose, darytose prieš 40 metų, aparatui „Apollo“ nusileidus ant Mėnulio paviršiaus, šiaip taip matyti miesto griuvėsiai, sferiniai stikliniai objektai, akmens bokštai, tarsi pakibę ore kažkokie statiniai… Ekspertai tikino, kad astronautai į Žemę pargabenę „labai tobulų technologijų pavyzdžius“, kurios iškart buvo įslaptintos, ir susidomėjimas jais atsirado po 30 metų. Minėtoje knygoje taip pat tvirtinama, kad NASA slepia keletą kitų rimtų radinių, pavyzdžiui, per nepilotuojamo aparato „Wiking“ 1976 m. skrydžio į Marsą metu paimtus mikrobų mėginius…

Tiesa, NASA paslaptis atskleidę mokslininkai konferencijoje neaiškino Mėnulio civilizacijų naudotų „gravitacijos valdymo technologijų“, bet aiškiai leido suprasti, kodėl radiniai paslaptyje laikyti 40 metų. Ekspertai tikino, kad NASA jau seniai tapo Amerikos karinės žinybos padaliniu. Kitaip sakant, Pentagonas baiminosi, kad sensacingi radiniai Mėnulyje gali patekti į rimčiausių konkurentų – Sovietų Sąjungos rankas.

Varžybas dėl Mėnulio pradėjęs buvęs JAV prezidentas Johnas Kennedy‘s neva norėjęs su Maskva pasidalinti naujausiomis kosminėmis technologijomis bei radiniais Mėnulyje ir dar 1963 m. rugsėjį iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos kvietė surengti bendrą ekspediciją. Bet prasidėjusios branduolinės ginkluotės varžybos ir įsisiautėjęs „šaltasis karas“ pagimdė daugiau nepasitikėjimo negu bendrų kosmoso tyrimo idėjų.

Londono „The Daily Telegraph“ šį pavasarį rašė apie vieną šio projekto žlugimo priežastį: esą JAV iki šiol Rusijos nenori prileisti iki Mėnulio paviršiuje esančių izotopų, kurie iš esmės gali pakeisti energijos išteklius ir netgi išspręsti globalinę atšilimo problemą. Agentūros „Roskosmos“ vadovas Anatolijus Perminovas pareiškė, kad NASA dėl nežinomų priežasčių atsisakė bendradarbiauti, nes rengianti savo Mėnulio tyrinėjimo programą. Pernai gruodį NASA pranešė, kad iki 2014 metų viename Mėnulio ašigalių ketina įrengti tarpinę tarptautinę kosminę bazę, iš kurios galima pasiekti Marsą. Pusmečiu anksčiau Rusijos raketų gamybos kompanija „Energija“ informavo, kad 2015 m. Mėnulyje bus įrengta nuolatinė kosminė stovykla.Abi besivaržančios šalys, pasak Londono laikraščio, siekia to paties – tik Maskva tai skelbia viešai: pramoninės helio – 3 gavybos.

Neradioaktyvus ir ekologiškai švarus helio izotopas dar viduramžiais buvo bandomas naudoti paverčiant šviną aukso lydiniu. O naujaisiais amžiais jis yra galinga priemonė branduolinei sintezei, kurios rezultatus sunku ir įsivaizduoti: antai, vos 6 tonų elemento pakaktų aprūpinti vidutinio dydžio Europos valstybę energijos ištekliais visiems metams… Rusijos mokslų akademijos narys Erikas Galimovas paskelbė dar patrauklesnį palyginimą: pakaktų vos dviejų ar trijų 10 tonų keliamosios galios kosminio aparato skrydžių į Mėnulį, kad šis į Žemę atgabentų helio – 3, kurio pakaktų visą žmoniją metams aprūpinti energija…

Tokias, atrodytų, utopines idėjas NASA brandina patyliukais. Antai, agentūra ketina kitų metų kovą įkurti specialų Mėnulio tyrimo mokslinį institutą ir iki 2020 m. į šį Žemės palydovą išsiųsti dar vieną ekspediciją. Vašingtoną skubina ir kitų šalių kosminės ambicijos: prieš savaitę į Mėnulį savo dirbtinį palydovą paleido Kinija, kitų metų rugsėjį bendrą zondą helio – 3 gavybos technologijoms tirti į Mėnulį nuleis Vokietija, Indija ir Kinija.

O kai dėl NASA įslaptintų sensacingų senovinių griuvėsių ir gravitacijos valdymo, tai buvusių agentūros ekspertų įrodymus jos atstovas pavadino „aiškiu svaičiojimu“. Kaip pas mus net ir ne Helovyno dienomis sakoma: norite tikėkite, norite – ne…

Argentina renkasi karalienę Cristiną

Tolimojoje Argentinoje – ypatingas įvykis. Čia prezidento rinkimus jau pirmajame ture laimėjo dabartinio šalies vadovo Nestoro Carloso Kirchnerio žmona Cristina Fernandez de Kirchner. Tai pirmas atvejis Argentinos istorijoje, kai prezidente taps tiesioginiuose rinkimuose išrinkta moteris.

. Tiesa, 1974 m. mirus tuometiniam šalies vadovui Juanui Peronui, šį postą užėmė trečioji jo žmona Isabel, tačiau po 2 m. pučistų buvo nuversta. Po to 7 m. valstybę valdė karinė diktatūra.

Taigi žavioji 54 m. teisininkė C. Kirchner paveržė valdžią iš savo 3 m. vyresnio vyro, kuris pretenduoti vėl į šį postą dar vasarą atsisakė dėl pašlijusios sveikatos. Mat prieš keletą metų jam buvo atlikta sudėtinga skrandžio operacija… O pirmoji šalies ponia po teisės mokslų baigimo ir 1975 m. įvykusių vedybų savo „žaižaruojančiu temperamentu“, kaip rašė laikraštis „The Times“, pasinėrė į politiką ir iš esmės vadovavo vyro įkurtam judėjimui „Frontas už pergalę“. Buenos Airėse kalbama, kad ji aktyviai patarinėjo ir šalies valdymo reikalais, ypač Argentiną 2001 m. ištikus finansinei ir ekonominei krizei.

Iš tikrųjų tris kadencijas buvęs Santa Kruso provincijos gubernatoriumi ir 2003 m. gegužės 25 d. – per pačias Argentinos nepriklausomybės šventes – išrinktas prezidentu, N. Kirchneris rado sugriautą ekonomiką, pašlijusius finansus ir didžiules valstybės skolas. Peso kursas nuo 2000 m. bankų katastrofos buvo atsietas nuo JAV dolerio ir buvo beveik bevertis. Neribotai leidžiamos obligacijos, atsiimami gyventojų indėliai, krintant investuotojų pasitikėjimui, didžiulė ir ekonomiškai pajėgiausia Pietų Amerikos valstybė ritosi į bedugnę.

Suirutė truko 3 m., kai į valdžią atėjo kairiųjų pažiūrų vadinamųjų „peronistų“ politikas. Per 2 m. Argentina grąžino 76 proc. biudžeto skolų, bendrasis vidaus produktas kasmet augo po 8 proc., ir šiemet jis sudaro apie 600 mlrd. dolerių (pagal jį šalis užima 19 vietą pasaulyje). Dabar pagal šio produkto kiekį vienam gyventojui – 15 tūkst. dolerių – Argentina yra pirmojoje vietoje žemyne. Nedarbas nusmuko iki visai priimtino regiono šalims lygio – 10 proc.

Nėra abejonių, kad, kaip pastebi analitikai, čia didelis ir prezidento žmonos nuopelnas. Būdama senatore, C. Kirchner pasirinko tiesioginį bendravimą su žmonėmis ir ypač nemėgo žurnalistų: per visą rinkimų kampaniją ji nedavė nė vieno interviu žiniasklaidai. Pirmoji valstybės pora naudojosi savo galimybėmis dalydama būsimiems rinkėjams municipalinius butus, žadėdama padidinti atlyginimus, pensijas, subsidijas. Pirmoji ponia taip pat aplankė daugelį regiono šalių, kad užsitikrintų investicijas į šalies ekonomiką.

O ir politikės rinkimų programoje buvo naujovių: C. Kirchner siekia pagerinti santykius su Brazilija, neslepia savo simpatijų Venesuelos ir Bolivijos prezidentams, kurie sugadino santykius su Vašingtonu. Vis dėlto išrinktoji prezidentė plės bendradarbiavimą ir su Jungtinėmis Valstijomis, ir su Rusija. Didžiausias Argentinos laikraštis „La Nacion“ pranešė, kad po to, kai Hugo Chavezas išpirko Argentinos skolas Pasaulio bankui, Buenos Airės ketina sudaryti kontraktą su Maskva sraigtasparniams, šarvuotiems kateriams pirkti.

Asmeninis C. Kirchner žavesys ir veiklumas leidžia apžvalgininkams šią politikę lyginti su pasaulio garsenybėmis moterimis – žymiąja kovotoja už žmogaus teises Eleonor Roosevelt, Filipinų prezidente Imelda Marcos, dukart Bangladešo ministre pirmininke Khaleda Zia, na, ir, žinoma, su šiuolaikinėmis politikėmis. Bet labiausiai Argentinos politikė gretinama su Amerikos senatore Hillary Clinton, kuri pirmauja tarp demokratų kandidatų prezidento rinkimų kampanijoje.

Daug kas senatorę dėl prašmatnių drabužių, pomėgio puoštis ir išdidžių, arogantiškų manierų vadina karaliene Cristina. Laikas parodys, ar Argentinos karūna vėl sutviskės.

Kodėl blogėja Turkijos ir JAV santykiai?

Turkija vis labiau tampa Vakarų galvos skausmu. Dar nenuščiuvo ginčai dėl armėnų genocido 1915 m., o jau iki karinių veiksmų temperatūros įkaito kurdų klausimas. Ankara elgiasi taip, tarsi būtų supykusi ant viso pasaulio dėl tragiškų savo istorijos posūkių, neišspręstų nacionalinių reikalų ir nesėkmingų bandymų prisibelsti į ES.

Amerikiečių iniciatyva 1952 m. priimta į NATO, Turkija puikiai supranta savo reikšmę Aljanse ir partnerystės su Jungtinėmis Valstijomis svarbą, tačiau paradoksas, kad būtent Ankaros ir Vašingtono santykiuose dabar pastebimas didžiausias plyšys.

Kaip jis atsirado?

Labiausiai turkai įsižeidė, kai spalio pradžioje JAV Kongresas priėmė demokratų pasiūlytą rezoliuciją, kurioje armėnų persekiojimas Osmanų imperijoje vadinamas genocidu. Kaip laikraščiui „Berliner Zeitung“ pareiškė Turkijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas, tokiu savo požiūriu Vašingtonas pats sau iššovė į koją. Generolas prognozuoja, kad, jei niekas nepasikeis, dvišaliai Turkijos ir JAV santykiai bus nepataisomai sugadinti.

O kas gali pasikeisti, jei Ankara griebėsi sutramdyti kurdus ne tik savo teritorijoje, bet ir Šiaurės Irake… Spalio 21–23 d. Turkijos kariuomenė 10–20 kilometrų įsiveržė į Iraką ir nukovė, „Reuters“ agentūros pranešimu, 34 Kurdistano darbininkų partijos kovotojus. Po operacijos 300 turkų kareivių grįžo į kareivines, o premjeras Tayyipas Erdoganas išdidžiai atmetė JAV patarimą susilaikyti nuo invazijos į kaimyninę šalį: esą tam leidimą davęs Turkijos Parlamentas. Po šios daugiau parodomosios operacijos penktadienį Vašingtono iniciatyva Bagdade vyko Irako ir Turkijos ministrų pasitarimas, tačiau po pusantros valandos jis baigėsi be rezultatų. Taigi Ankarai paliktos laisvos rankos operaciją pakartoti.

Turkai neslepia savo nepasitenkinimo ne tik kurdus globojančiu Irako režimu, bet ir Amerikos pozicija. Turkija buvo laikoma JAV vasale, nes, priimant ją į NATO, Vašingtonui rūpėjo sustiprinti savo pozicijas šalia Sovietų Sąjungos. To meto Turkijos Konstitucija, kaip rašo „Berliner Zeitung“, nė iš tolo neatitiko Vakarų demokratinių vertybių sistemos, o ir šių laikų Ankaros požiūris, pavyzdžiui, į žmogaus teises, gerokai nutolęs nuo jos.

Pritempta iki Aljanso, Turkija gavo didžiulę paramą iš Vakarų, jos ekonomika augo kaip ant mielių, ir tuomet ji ėmė reikšti savo pretenzijas. ES į jas kol kas neįsiklausė, tačiau JAV Ankaros ambicijų turi paisyti. Turkijai nenaudinga konfrontacija su Sirija ir Iranu, su kuriomis nesutaria Vašingtonas, nes per šias šalis eina svarbiausi turkų tranzito keliai į arabų šalis. Tai lemia ir Turkijos elgesį: ji atsisakė leisti naudotis savo teritorija JAV kariuomenės invazijai į Iraką, pasikvietė „Hamas“, kai užpernai vasarą Izraelis smogė Libanui, dabar priešinasi Amerikos planams Irako teritoriją padalyti į tris dalis – sunitų, šiitų ir kurdų, nes bijo, kad autonomija pasiskelbęs Kurdistanas įgaus aukštesnį savarankiškumo statusą. Šiuo atžvilgiu Vašingtono padėtis kebli: juk per Turkiją eina 70 proc. krovinių, skirtų JAV kariuomenei Irake…

Nuo Amerikos priklausoma Irako valdžia neliečia apie 16 proc. visų Irako šiaurėje gyvenančių kurdų. Patariama Vašingtono, ji toleruoja maždaug 3000 kurdų kovotojų veiksmus, kurie iš esmės yra teroristiniai. Vis daugiau turkų įsitikina, kad NATO ir JAV Kurdistano darbininkų partijai teikia netiesioginę paramą, siekdamos destabilizuoti padėtį, rengiantis referendumui dėl naujos Turkijos Konstitucijos.

Kažkas yra pasakęs, kad šiuolaikiniame pasaulyje visi konfliktai kvepia nafta. Ne išimtis ir vadinamasis Kurdistanas. Lapkritį šiame regione turi įvykti referendumas dėl Irako miesto Kirkuko prijungimo prie šios autonomijos. Rajone yra didžiulės naftos atsargos. Čia kasdien išgaunama apie 1 mln. barelių šios žaliavos. Turkijai būtų nepaprastai skaudu, jei šalia susikurtų galinga priešiška valstybė, stebuklingu naftos kvapu nuviliojanti buvusius jos partnerius.