Apie valdovų ūgį ir dar kai ką…

Tarptautinės moters dienos išvakarėse pakalbėkime… apie vyrus. Ne todėl, kad apskritai vyrai taip ir neturi savo iškilmingos dienos. Mūsų dėmesį šįkart atkreipė įdomios publikacijos Vakarų spaudoje apie vyrus pasaulio lyderius, kurie vienu ar kitu aspektu išsiskiria iš tūkstančių kitų. Iš karto reikėtų apsidrausti, kad jose minimi požymiai nesusiję su tų veikėjų vykdyta ar vykdoma politika, veikla ar gyvenimu.

Štai laikraštis „The Guardian“ analizuoja pasaulio įžymybių ūgį. Pasirodo, mažiausio ūgio dabar valdantis vadovas yra Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas. Jis siekia tik 162 cm. Įdomu, kaip tai skiriasi nuo ilgo jo pareigų pavadinimo. Kim Jong Ilas yra „Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos liaudies „didis vadas“, Korėjos darbo partijos generalinis sekretorius ir Korėjos liaudies armijos vyriausiasis kariuomenės vadas.

Vienintelis, kuris su juo galėjo varžytis, – Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy, kurio ūgis yra 168 cm, ir jis net 10 cm yra mažesnis už madam Sarkozy. Vis dėlto prieš savaitę reikalai pasikeitė. Išrinkus trečiąjį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą, mažiausio vadovo titulo vos neprarado ir Šiaurės Korėjos lyderis. Nuotraukose D. Medvedevas stovi lygiai su Vladimiru Putinu, tačiau jis 8 cm žemesnis už savo mokytoją. Kad nebūtų sukompromituotas vienas arba kitas, naujajam Rusijos vadovui, kuris gegužės 7 d. oficialiai pradės eiti savo pareigas, po kojomis padedamas paaukštinimas, pasiūloma išeiti šiek tiek į priekį arba filmuojama kiek iš apačios. Taip sukuriama vizualinė politiko didybės iliuzija.

Šiaip jau rusai visame pasaulyje įsivaizduojami kaip šviesiaplaukiai, augaloti ir aukšti vyrai, tačiau, kaip pastebi vokiečių „Suddeutsche Zeitung“, Rusijos istorija – tai mažų jos valdovų istorija. Šia prasme ji bus pratęsta gegužės 7 d., kai mažiausias šių dienų valstybės vadovas perims visus įgaliojimus iš 170 cm ūgio V. Putino. Kaip rašo laikraštis, tokių pavyzdžių nemažai esama ir politikoje, kultūroje. Jų galima aptikti kalbant net ir apie kosmoso užkariavimą. Antai Leninas tesiekė 164 cm, Stalinas buvo vos centimetru aukštesnis, Aleksandras Puškinas – dar vienu centimetru, o kosmonauto Jurijaus Gagarino ūgis tebuvo 157 cm. Beje, ribotoje kosminio aparato erdvėje tai tik privalumas…

Šių laikų Rusijoje lyderių mažėjimo tendencija išlieka. Borisas Jelcinas buvo tikras milžinas (jo ūgis buvo 189 cm), bet štai abu jo įpėdiniai aiškiai žemesni.

Jeigu grįžtume į istoriją, įsitikintume, kad pasaulį valdė daug žemesni valdovai. Antai mažiausias iš jų buvo 19 a. Meksikai vadovavęs 135 cm ūgio indėnų kilmės prezidentas Benito Juarezas. Prieškariu Austrijai vadovavusio kanclerio Engelberto Dollfuso ūgis siekė 148 cm, o pirmojo Izraelio premjero Davido Ben-Guriono ir garsaus Kinijos lyderio Deng Xiaopingo – 2 cm didesnis. Iki šiol ginčijamasi, koks užkariautojo Napoleono ūgis: vieni teigia, kad – 155, kiti – kad 10 cm aukštesnis. 158 cm ūgio Nikita Chruščiovas labai tiktų į jų ir į Yassero Arafato ar Haile Selassie draugiją.

Mūsų apžvalgininkai pastebi vieną dėsningumą: didžiulė, beveik visą šiaurinį Žemės pusrutulį užimanti Rusija išaukština tokio mažo ūgio valdovus. Interneto svetainėse atsirado švelnaus ir gana šiurkštaus humoro jų atžvilgiu. Štai D. Medvedevą vieni vadina „kinder-siurprizu“, tai yra vaikišku žaisliuku kažkieno rankose, kiti pokštus susieja su jo „lokiška“ pavarde.

O žurnalas „The Economist“ pastebi dar vieną naujojo Rusijos prezidento bruožą: jis jauniausias iš pasaulio lyderių, pradėjusių eiti valstybių vadovų pareigas. Jam tik 42 m. Jis jauniausias Rusijos lyderis nuo pat caro Nikolajaus II laikų. Johnas Kennedy Jungtinių Valstijų prezidentu tapo 43 m., buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas į valdžią atėjo 43 m., kaip ir Ispanijos vyriausybės vadovas Jose Luisas Zapatero.

O baigdamas vėlgi pabrėšiu: nei ūgis, nei jaunystė, nei kiti asmenybės bruožai negali būti pagrindas daryti plačius apibendrinimus apie garsių ir kuo nors ypatingų pasaulio žmonių gabumus ir nuopelnus. Net jeigu istorija liudija, o ateitis perša tokius dėsningumus, mes – bent jau šiame komentare – būsime apolitiški…

Ar pagrįsta rusofobija?

Kai prieš 55 metus, kovo 5-ąją, mirė Stalinas, sako, daugelis verkė. Bet jie raudojo ne iš gailesčio Tautų vadui ar sunkios netekties, bet – iš baimės: kas bus rytoj, kaip gyvens geležinių valdovo replių surakinta Sovietų Sąjunga, ar nepakels galvų visokie „liaudies priešai”, ištremti „buožės”, tarptautinis imperializmas, neužbaigti naciai?

Šie klausimai dabar gali atrodyti naivūs ir juokingi, bet tuomet, 1953-aisiais, fašistinę hidrą jo paties urve pribaigusiai daugianacionalinei šeimai (vėlgi – formuluotės iš sovietinės propagandos lobynų) Josifas Visarionovičius buvo kelrodė žvaigždė, be kurios spindesio šalį užtrauks tamsa. Ir štai ji užgeso. Baimė suparalyžavo herojišką valstybę. Tokioje atmosferoje ėmė kaltis įvairiaspalviai Kremliaus intrigų daigai. Continue reading…

Ar Ukraina užtvenks “Pietų srautą”?

South Streem“Dujų karai”, “dujinė” taktika ir strategija pastaruoju metu tapo valstybių santykių, geopolitinės situacijos kertiniu akmeniu. Nesiliauja energetinė krizė tarp Rusijos ir Ukrainos (pirmadienį už skolas ketvirtadaliu sumažintas dujų tiekimas Kijevui). Daug triukšmo sukėlė „Gazprom“ planai tiekti dujas Vakarams Baltijos jūros dugnu nutiestu vamzdynu. Maskva puoselėja planus naujais dujotiekiais aplenkti Ukrainą ir Baltarusiją, statoma galinga trasa į Kiniją. Plačiai aptartas kitas projektas „Nabucco“ – ES ir JAV remiamas dujotiekio tiesimas iš Azerbaidžano į Europos pietus per Turkiją. Tačiau naujausias Rusijos sumanymas – dujotiekis „Pietų srautas“, kuris nuo „Nabucco“ Bulgarijoje išsišakos link Serbijos, Vengrijos ir Vakarų valstybių. Šis projektas sukėlė nevienareikšmę reakciją.

Pasidavė ir vengrai…

Prieš savaitę Maskvoje buvo pasirašytas susitarimas dėl Vengrijos dalyvavimo tiesiant dujotiekį „Pietų srautas“, kuriuo dujos iš Rusijos pasiektų Pietų ir Vidurio Europą per Juodąją jūrą.

Susitarimą pasirašė Rusijos pramonės ir energetikos ministras Viktoras Christenka ir Vengrijos finansų ministras Janosas Veresas, dalyvaujant pirmiesiems šių valstybių asmenims – Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, Vengrijos ministrui pirmininkui Ferencui Gyurcsany ir Rusijos pirmajam vicepremjerui Dmitrijui Medvedevui, po keleto dienų išrinktam Rusijos vadovu.

Vengrija tapo trečiąja Rusijos partnere šiame projekte. Atitinkami susitarimai su Bulgarija ir Serbija buvo pasirašyti sausį.

Ceremonijos metu V. Putinas pažymėjo, kad pasirašius tarpvalstybinį susitarimą „atsiveria galimybės prijungti Vengriją prie naujo magistralinio dujotiekio „Pietų srautas“ projekto, taip pat drauge statyti su juo susijusią didelę požeminę gamtinių dujų saugyklą“. Jis sakė, kad „stabili savitarpio sąveika naftos ir dujų sektoriuje yra bendras Rusijos ir Vengrijos indėlis užtikrinant Europos energetinį saugumą“.

Tačiau Budapeštas laviruoja. Vengrijos ministras pirmininkas F. Gyurcsany prasidedant deryboms V. Putinui pasakė: „Jūs buvote greitesni už „Nabucco“ projektą.“ Tačiau po pasirašymo ceremonijos jis pridūrė, kad Vengrija linkusi remti ir „Nabucco“. „Du dujotiekiai – geriau negu vienas. Būčiau laimingas, jeigu būtų trys. Trys dar geriau negu du“, – sakė vengrų premjeras.

Tai buvo užuomina į „Nabucco“, „Pietų srautą“ ir „Šiaurės srautą“, kurį, kaip žinome, norima tiesti Baltijos jūros dugnu iki Vokietijos. Taigi, Vengrijos pragmatiniai apetitai tikrai nemaži. Apžvalgininkų nuomone, Budapeštas visiškai pasidavė energetiniam „Gazprom“ spaudimui, kuris, pasitaikius progai, gali pasireikšti ir politiniu diktatu šiai Vidurio Europos šaliai.

Ukraina įsigijo efektyvų ginklą

900 kilometrų ilgio dujotiekis „Pietų srautas“ (South Stream) nuo Novorosijsko per Juodąją jūrą iki Bulgarijos Varnos miesto gali būti pradėtas tiesti šiemet arba kitąmet. Bulgarijos teritorijoje jis turėtų išsišakoti: viena atšaka eitų į Pietų Europą, antroji – į centrinę Europos dalį. Naujienų agentūra „RosBalt“ praneša, kad vienodomis kompanijų „Gazprom“ ir italų ENI kapitalo dalimis sukurtas 10 mlrd. dolerių vertės projektas gali būti įgyvendintas iki 2013 metų. Dujotiekiu tekės apie 30 milijardų kubinių metrų dujų per metus. Dujų kiekis bus padidintas pigios žaliavos iš Turkmėnijos sąskaita. Susitarimą dėl pradinio Kaspijos dujotiekio statybos pernai gruodį pasirašė Rusijos, Turkmėnistano ir Kazachstano vadovai.

Tačiau „Pietų srautas“ gali sutikti netikėtą kliūtį. Jį gali „užtvenkti“ Ukraina, per kurios teritorinius vandenis Juodojoje jūroje planuojamas tiesti naujasis dujotiekis. Nors „Gazprom“ vadovai tvirtina, kad Ukraina tam neturi teisės, tačiau Kijevas yra kitos nuomonės. Laikraštis „Kommersant“ pažymi, kad Ukraina gali uždelsti projekto įgyvendinimą arba visiškai užkirsti jam kelią.

Beveik visa povandeninė dujotiekio trasa eis per Ukrainos ekonominę zoną (Turkijos zoną iš projekto išbraukė dar 2006 m.). Juodojoje jūroje, kaip ir Baltijoje, nėra neutralių vandenų: visus juos išsidalijusios pajūrio valstybės, todėl reikės Ukrainos ir Rumunijos leidimų. Kaip ir „Šiaurės srauto“ atveju, čia per metus dar teks atlikti ekologinę ekspertizę, kurią būtina suderinti su pakrantės valstybių vyriausybėmis (pagal Jungtinių Tautų Jūrų konvencijos 76 str.).

Nors Kijevas dar aiškiai neišsakė savo pozicijos dėl šio dujotiekio, premjerė Julija Tymošenko sausio mėnesį netikėtai pasiūlė naują projektą – vamzdyną į Europą tiesti iš Vidurio Azijos per Ukrainą („Baltasis srautas“). Ji pagrasino: „Jei su šiuo pasiūlymu Maskva nesutiks, Ukraina pasinaudos suomių, estų ir lenkų patyrimu sudarant kliūtis „Šiaurės srautui“.

Kijevas neslepia, kad tai savotiškas kerštas bendrovei „Gazprom“ už nuolat keliamus Ukrainai ultimatumus apmokėti skolas ir dėl jų apriboti dujų tiekimą. Kijevas tai vadina „rankų išsukinėjimu“.

***

Naujieji dujų tiekimo į Vakarus projektai atskleidžia Rusijos ketinimus apraizgyti energetiniais tinklais tiek Rytų, tiek Vidurio, tiek Vakarų Europą ir taip diktuoti savo sąlygas Senajam žemynui.

Žurnalas „Project Syndicate“ rašo, kad Europoje pastebimas tiekėjų įtakos didėjimas ir importuotojų galios mažėjimas. Tai, kad Rusijos prezidentu išrinktas Dmitrijus Medvedevas – buvęs „Gazprom“ tarybos pirmininkas, sugriauna tas menkas viltis, kad pasitraukus V. Putinui (beje, ar jis pasitraukė?) Kremlius sušvelnins energetinį ir politinį spaudimą Vakarams. Taigi, asimetrija energetiniuose ES ir Rusijos santykiuose tik didėja.

Viduržemio jūros regionas – naujas konflikto laukas

Viduržemio jūros šalių sąjunga Pirmadienį Hanoveryje susitiko Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Tai toli gražu ne tik tradicinės dviejų didžiųjų ES ir NATO valstybių lyderių derybos. Nicolas Sarkozy ir Angelos Merkel pozicijos išsiskiria pirmiausia dėl Paryžiaus peršamos (Mediterranean Union).

Tapdamas Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy šią idėją pasiūlė vietoj Turkijos narystės ES, o netrukus, kai Prancūzija nuo liepos 1 d. pradės pirmininkauti Bendrijoje, „ji bus prioritetinė…“

A. Merkel šis sumanymas nepatinka nuo pat pradžių. Berlynas priešinosi tiek Turkijos stojimui į ES, tiek Paryžiaus idėjai suvienyti Pietų Europos, Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų šalis į vieną sąjungą, kuri, kaip nuogąstauja A. Merkel, bus atsvara Europos Bendrijai. Įtampa šiuo klausimu tarp dviejų valstybių peraugo į visaip dangstomą priešiškumą, kad jų lyderių susitikimas buvo atidėtas du kartus. Tuo metu N. Sarkozy paskelbė, kad, kitą pusmetį Prancūzijai pirmininkaujant ES, Viduržemio jūros šalių sąjunga jau liepą bus įkurta steigiamajame jos suvažiavime Marselyje.

Tiesa, ją įkurti jau buvo bandoma pernai vasarą. Vos tapęs Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy pareiškė, kad pernai birželį ES šalių viršūnių susitikime jis pateiksiąs sąjungos projektą. Tai buvo tarsi jo rinkimų programos sudėtinė dalis.

Šiame projekte Turkijai numatyta svarbiausia vieta. Naujasis darinys neva glaudžiai bendradarbiaus su Briuseliu, sukurs savo institutus ir veiks taip, kaip veikia Didysis aštuonetas (G-8). Kaip ir Europos Taryba, čia bus sukurta Viduržemio taryba. Pagrindinės veiklos sritys – imigracinė politika, ekonominė ir prekybos plėtra, gamtosauga, teisės normų rengimas.

Briuselis pasipriešinimo tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps“ rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros regiono valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojo statusą, o keletas valstybių iki šiol jau įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutarta regiono šalių partnerystę plėsti trimis kryptimis: politinėje ir saugumo, ekonomikos ir finansų, taip pat socialinėje, kultūrinėje ir humanitarinėje. Procesas turėtų baigtis sukūrus laisvą prekybos zoną Viduržemio jūroje. Jau 4 m. dirba šios regioninės ES organizacijos Parlamentinė Asamblėja.

Į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritaria šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes jis nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija. Įdomu, kad ši idėja sukėlė pačios Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad, jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.

Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, įtariai vertina N. Sarkozy pasiūlymą. Bet labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas finansuos šią naują organizaciją? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist“, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurie iš jų buvo Prancūzijos kolonijos, o čia veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais būdais atėjusius pinigus…

Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas neturi visuotinio pritarimo. Prancūzijos ir Vokietijos santykiai įtempti ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.

be pavadinimo

Jau laikas.
Aklais rūkais nuėjo Lietuva.
Gimdyvės ar girtuoklio klyksmas?
Kažkur ištirpsta dzūkiška daina,
Lyg dūmas nyksta veidas mylimas…Jau laikas.
Priimk anūką – mano tavo kraują.
Tai jis – tauta ir meilė, ir rasa,
Tai jis nuo pirmo kvėpsnio reikalauja,
Kad būtų tokia pat ir Lietuva.

Jau laikas.
Duok ranką. Stokimės ir eikim –
Per miestus, per trobas, per lūpas.
Girdžiu, kaip tėvas duoną raiko
Ir kaip kvatojas Lietuvos anūkas…

Jau laikas.

2007

Beržai

Ko varžais?
Juk beržai
Amžinai
Bus savi.
Jie stovės
Pakelėj
Ir žiūrės
Lyg gyvi,
Kas išeis,
Kas pareis,
Kas keliais
Šiaip praeis –
Be tikslo

Jie tylės
Po nakties,
Po dienos
Jie tylės.
Ir kai plykstels
Žaibai,
Mes tvirtai
Prie beržų
Išdidžių
Prisiglausim.
Ko varžais?
Juk beržai
Irgi mūsų…

“Moksleivis”, 1968

Vakaro minčių fragmentai

Skambėjimas svaigus bedugnių šulinių.
Krinti krinti tuščiu žvangėjimu
Ir prisipildai skaidruma – tarytum tų akių,
Kurias naktim vėsiom įsimylėjai.Vaikai ir seniai, ir kupstai bernų
Tik sulekia, tik šneka, tiktai čepsi:
Ach, ir gardumas mūsų vandenų!
Ach, ir skaidrumas mūsų vandenų!
Uliosime per naktį!

Brangus skambėjime,
Jau šuliniai suplukdė smėlį,
Ir iš gūdžios tamsos ataidi aimana.
Prašau tik vieno:
Sunkiuoju laiko akmenim
Tu neužversk skaidrios versmės.

***

Kai tavo plaukus gelsvus šukuoja
Ir pina kasą sugrįžę medžiai
Ir kai vaikučiai godžiai įkniumba
Į tavo seną šventą krutinę
Kai rasą šildo suskirdę rankos
Ir duoda gerti trapiam paukščiukui,-

Jei nebylys tada aš būčiau,
Tylėčiau tik prie tavo lango,
Miela gimtine.

1972-08-25, Balbieriškis

be pavadinimo

Numirė ir atgulė po liepom atmintis.
Kaip lengva
Dabar surasiu popieriaus ir parašysiu laišką ateitin –
Vaikų vaikams, sūnums ir dukterims,
Kad jie žinotų,
Kur ieškoti molio – puodynėms ir stabams,
Krosnims ir vaikams, o plieno – grotoms…Aš laišką parašiau. Tik taško nepadėjau,
Nes trukdo atmintis
Po liepom apraudota…
1972-06-26

Gimtinė

Įsmigo bažnyčia taip skaudžiai, taip skaudžiai į debesį.
Nepaskrenda paukštis.
Ant kryžiaus leidžiasi
Ir gieda amžiną atilsį.

Išraizgė, išpynė lyg bulvienojais
Šaltiniai laukymę
Ir padalijo kiekvienam žmogui
Arklių, kumeliukų ir žemės po lygiai.

Atgulęs senelis pavėsy sapnavo
Lentų kvepėjimą,
Vargonų ir paukščių aimaną
Ir šiltą gyvulių lytėjimą.

Tai ten mano namas.
Ten mano gimtinė.

1972-05-07, Vilnius

Pavojingi žaidimai kosmose

Praėjusią savaitę JAV gynybos departamentas pranešė, kad netoli Havajų iš laivo paleista raketa sėkmingai pataikė į 2006 m. gruodį paleistą sugedusį Amerikos žvalgybinį palydovą „US 193“. Visas aparatas į Žemę būtų nukritęs kovo 6 dieną.

„Šiandien, maždaug 22 val. 26 min. (ketvirtadienį, vasario 21 dieną, 5 val. 26 min. Lietuvos laiku), JAV karinio jūrų laivyno kreiseris „USS Lake Erie“ paleido vieną modifikuotą taktinę raketą „Standard-3“, kuri pataikė į palydovą maždaug 247 km virš Ramiojo vandenyno, jam skriejant kosmose daugiau kaip 17 tūkst. mylių (27 tūkst. km) per valandą greičiu“, – sakoma Gynybos departamento pranešime. Aparato sunaikinimas, esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, Pentagonui kainavo 50–60 milijonų dolerių. Prisitaikymas ir sunaikinimas užėmė kiek daugiau kaip 10 sekundžių…

Atgyvenusių palydovų sunaikinimas – įprastas dalykas kosmoso tyrimuose. Tačiau šiame 2,3 tonos sveriančiame palydove buvo maždaug pusė tonos neišnaudoto raketų kuro, kurio pagrindą sudaro labai nuodinga medžiaga – hidrazinas*.

Nors apie operaciją Vašingtonas pranešė dar sausio 26 dieną, pasaulyje pasigirdo protestų. Mat mokslininkai perspėjo, kad aparato duženos po atmosferą sklaidysis ilgą laiką – apie 40 dienų ir gali nukristi ant… Lenkijos, Baltarusijos ar Lietuvos. Kol kas pranešimų, kad mūsų šalies gyventojai būtų radę įtartinų liekanų, negauta. Pentagonas apskaičiavo, kad didžiausia tikimybė, jog jos nukris į okeaną. Jeigu kuro bakas išsihermetizuos, hidrazinas dujų pavidalu pasklis atmosferoje ir su krituliais pateks į Žemės paviršių.

Labiausiai sunerimo Kinija. Pekinas pranešė, kad bus skaičiuojami nuostoliai, patirti susprogdinus amerikiečių palydovą. Jis pareikalavo visapusiškos informacijos, kad tai galėtų padaryti, bei imtis visų atsargumo priemonių ir kitoms šalims. Tai buvo tarsi atsakas į Vašingtono išreikštą susirūpinimą, kai prieš metus Kinija analogiškomis sąlygomis sunaikino savo atidirbusį meteorologinį palydovą „Feng Yun-1C“. Tuomet JAV griežtai kritikavo Pekiną, kad aparato nuolaužos, kol jos sudegs patekusios į tankiuosius atmosferos sluoksnius arba nukris į Žemę, dar ilgai kels grėsmę likusiems skraidyti kosmoso įrenginiams. Bet Vakarai labiau rūpinosi ne palydovo likimu, o tuo, kad Kinija pasauliui demonstruoja savo karinę galią, kuri dabar persikelia į kosmosą.

Ekologinis ir žmonių saugumas – tik vienas šios operacijos aspektas. Rusija mano, kad šitaip Vašingtonas demonstruoja pasauliui savo priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) privalumus. Kaip pasakė Rusijos MA Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Tarptautinio saugumo centro vyriausiasis mokslinis bendradarbis, generolas majoras Vladimiras Dvorkinas, „JAV bet kada gali pareikšti, kad reikia sunaikinti objektus kosmose Žemės žmonių saugumui, tačiau būtinos platesnės Rusijos, JAV ir Kinijos diskusijos dėl kosminio ginklavimosi uždraudimo sutarties“. Bet jis abejoja, kad šis eksperimentas buvo vykdomas PRGS elementams bandyti. Raketomis „Standard-3“ ginkluoti Amerikos kariniai laivai ir vienas Japonijos, tačiau jų charakteristikos seniai žinomos.

Laikraštis „The Washington Times“ rašo, kad dviem JAV kosminiams aparatams teko išsisukinėti nuo „šiukšlių“, kurių padaugėjo, kai Kinija pernai sausio 11 dieną numušė savo palydovą. Bet manevruoti bus dar sunkiau, kai Kinija ir kitos šalys prisigamins pakankamai priešpalydovinių raketų, lazerinių ginklų, virtualiojo karo priemonių. Kol kas strateginės grėsmės tai nekelia. Pekinas šiuo ginklu tik gąsdina.

Tačiau specialiojoje Kongreso komisijoje pasigirdo pasiūlymų kosmose naudoti „Trident“ tipo raketas su įprastinėmis galvutėmis. Tiesa, norint jomis numušti palydovus, jas reikia perdaryti. O šių metų gynybos biudžete tam lėšų nenumatyta. Pentagonas siekia, kad asignavimuose kariniams reikalams pinigai kosmoso aparatams naikinti raketomis būtų numatyti bent kitais finansiniais metais, kurie JAV prasideda spalio 1 dieną.

O Kinija, išbandžiusi priešpalydovinį ginklą, pademonstravo, kad jai užtenka ir lėšų, ir naujų technologijų. Palydovas „Feng Yun-1C“ buvo numuštas vidutinio veikimo nuotolio balistine raketa. Iki 2010 m. Pekinas pagamins pakankamai tokių raketų, galinčių sunaikinti ne tik savo, bet ir JAV palydovus, skriejančius žemoje Žemės orbitoje. Prieš metus vykusioje sėkmingoje operacijoje Pentagono žvalgyba atspėjo Pekino planus ir netgi bandė Kiniją atkalbėti nuo to bandymo. Nepavykus to padaryti, JAV kartu su Didžiąja Britanija, Japonija ir Indija nusiuntė Pekinui oficialią diplomatinę protesto notą. Įdomu tai, kad Kinija pati ragina vykdyti Jungtinių Tautų rezoliuciją, draudžiančią kosminius ginklus, bet teigia, kad jai priklauso visa kosmoso erdvė virš Kinijos teritorijos, kurioje neva ji galinti daryti ką nori. Kitaip sakant, gali numušti ir virš Kinijos skriejančius Amerikos palydovus…

Laikraštis „Wall Street Journal“ rašo, kad kol kas ginklavimosi kosmose realiai neriboja jokie tarptautiniai teisės aktai, nors jų yra keletas. Kinijos ir Rusijos skundai dėl JAV veiksmų kosmose ir Vašingtono – dėl Pekino savivalės verčia galvoti apie skubų kosminės erdvės demilitarizavimą. Vašingtonas siūlo sukurti šalių, galinčių savo gynybinę ginkluotę panaudoti kosmose, asociaciją, kuri įpareigotų valstybes iš anksto pranešti apie, pavyzdžiui, ketinimus sunaikinti savo palydovus. Kaip tik šito prieš metus nepadarė Kinija, po to dar ilgai slėpusi įvykdytą eksperimentą.

Dabar kiekviena „kosminė“ valstybė turi savo kosminės gynybos pajėgumus. Dar daugiau: Rusija ir Kinija bando įtraukti į šias varžybas Iraną, kuris skubiai gamina tolimojo nuotolio raketas. JAV PRGS elementus dislokavo Japonijoje, kad jos sulaikytų didelių karinių ambicijų turinčią Šiaurės Korėją. Amerikos planai PRGS įkurdinti Rytų Europoje – tai atsvara tiek Iranui, tiek Pekinui, tiek ir Rusijai, juolab kad, pasirodo, šių sistemų ginklus galima pritaikyti kosmose.

Kitaip sakant, kosminė ginkluotė plėtojama nekontroliuojamai, o paskutiniai Kinijos ir JAV bandymai tėra „nekalti“ eksperimentai, kurių auka – visa žmonija.

*Išsamiau apie šią toksinę medžiagą: http://www.infochema.lt/