Vienas garsiausių buvusių Rusijos oligarchų teigia nebijantis mirti kalėjime. Ar taip gali nutikti? Ir ar M.Chodorkovskio bei jo partnerio likimas dar ką nors reiškia šiandieninei Rusijai, o gal ir Lietuvai.
Rusijoje artėja į pabaigą kone garsiausio stambiojo verslo teismo proceso antroji serija: gruodžio 15 dieną buvęs naftos magnatas Michailas Chodorkovskis ir jo bendrininkas bankininkas Platonas Lebedevas išgirs dar vieną teismo nuosprendį. Vargu ar jis bus išteisinamasis.
Nacizmas ir nacionalizmas. Tos dvi išvestinės sąvokos, iš pirmo žvilgsnio, tėra tik panašios lingvistinės konstrukcijos, bet istorijos bėgyje jos dažnai įprasminamos skirtinguose poliuose. Pirmoji dažniausiai sutapatinama su praėjusio amžiaus pradžioje Vokietijoje kilusiu nacionalsocialistiniu judėjimu ir politinės partijos (NSDAP) veikla bei ideologija.
Čia šliejasi ir Italijoje ypač išsiplėtojęs fašizmas, ir iš už Atlanto atkeliavęs rasizmas, įgavęs kraštutinį antisemitinį pobūdį, ir eugenikos (geros, išskirtinės, tai yra arijų kilmės) propagavimas, ir nesutaikoma kova prieš komunizmą… Sudėjęs visą šiuos ideologinius įsitikinimus į savo „Main Kampf“, A.Hitleris niekino demokratiją ir ją vadino nestabilizuojančia bolševikine sistema, o štai nacių ideologiją padarė valstybine.
Kaip paprastai, vieną laidos puslapį skiriame artėjantiems savivaldos rinkimams. Šįkart pokalbis su politiku iš provincijos – Prienų rajono savivaldybės administracijos vadovu Algiu Marcinkevičiumi.
Siekdamas sustiprinti šeimą, Seimo narys Mantas Adomėnas pateikė idėją parengti įstatymo pataisas, kurios reglamentuotų didesnę atsakomybę už skyrybas. Laidoje – interviu su šios iniciatyvos autoriumi.
Laidos vedėjo, politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko komentaro tema – žiaurus susidorojimas su laikraščio „Kommersant“ žurnalistu Olegu Kašinu ir spaudos laisvės padėtis Rusijoje.
Žiaurus trisdešimtmečio Kaliningrade gimusio laikraščio „Kommersant“ žurnalisto Olego Kašino sumušimas tik patvirtino, kad Rusijoje ir toliau siautėja nebaudžiamas nusikalstamumas, šiurkščiausiai užgniaužiama žodžio laisvė, o žiniasklaida tapo kamikadzių verslu. Tai pažymi visi pasaulio leidiniai. Nors Dmitrijus Medvedevas aukščiausiems šalies pareigūnams asmeniškai pavedė ištirti šį nusikaltimą, sužalojusių žurnalistą nusikaltėlių ir pėdos ataušo…
Akivaizdu, šitaip norėta visiems žurnalistams parodyti, kad jie rašytų tik tai, kas paranku Rusijos korupcijos ir nusikaltėlių klanui. Gali būti, kad jo šaknys veda net į Kremlių. Tarsi patvirtindamas tokią prielaidą, vokiečių „Frankfurter Algemeine“ pažymi, kad nuo 2000 metų, kai Borisas Jelcinas išstūmė į valdžią buvusį saugumo agentą Vladimirą Putiną, Rusijoje buvo nužudyta 19 žurnalistų.
Kitų metų vasario 27 d. rengiami savivaldybių tarybų rinkimai, o trečiadienį prasidėjo politinė rinkimų kampanija. Apie jos „lietuviškąsias“ ypatybes – interviu su VRK pirmininku Zenonu Vaigausku ir savaitraščio „Atgimimas“ redaktore Indre Makaraityte.
Migracijos departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojas, Ekonominės migracijos komisijos narys Dainius Paukštė komentuos didėjantį išvykstančiųjų iš Lietuvos srautą.
Politikos apžvalgininko ir laidos autoriaus Česlovo Iškausko pastabų tema – artėjančios Spalio revoliucijos metinės ir kaip jos pažymimos Lietuvoje.
Su kuo Jums asocijuojasi žodis „siena“? Su statybine konstrukcija ar valstybes skiriančia linija? Su garsiuoju roko grupės „Pink Floyd“ 26 dainų albumu „The Wall“ ir su 1982 m. pagal jį sukurtu Alano Parkerio filmu? Kai kam gal su galingąja Italijos miesto Sienos krepšinio komanda? O gal, kaip pridurtų psichologai, su dažnai statoma siena žmonių, tautų ir valstybių santykiuose?
Nebūtina ir kartoti, kad sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimas yra ypač jautri Maskvos ir Vilniaus santykių problema. Rusija iki šiol nepripažįsta šios okupacijos, o apie žalos atlyginimą nenori ir kalbėti. Lietuvoje ši problema išplaukia į paviršių pagal politinę konjunktūrą: kas yra valdžioje, kokia šalies vadovo pozicija, koks santykių su Rusija geopolitinis fonas. Vieni tvirtina, kad nereikia tampyti liūto už ūsų, jei tas liūtas – ekonomiškai galinga kaimynė, kiti gi primena tautos kančias, patirtą tragediją, išnaikintą genofondą ir nuolat reikalauja tai kompensuoti maždaug 80 mlrd. litų suma. Ji buvo nustatyta specialios Vyriausybės darbo grupės 2000–ųjų rudenį. Taigi, praėjo dešimt metų.
Visai neseniai, pasinaudodama savotiška tyla, Maskva smogė atsakomąjį smūgį.
Jūs dar prisimenate žodžius, pasakytus JAV prezidento George’o Walkerio Busho nuo Rotušės laiptų, kai jis 2002 m. lapkričio 22–ąją atvyko į Vilnių? „Bet kas, kas pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu“, – tarė jis šeštadienio rytą į aikštę susirinkusiai didelei miniai. Tada visi buvo apsalę, nors į NATO mes įstojome tik po pusantrų metų. Nors imk ir priglausk prie širdies galingiausios pasaulio valstybės vadovą…
Tai prisiminiau ne dėl to, kad artėja aštuntosios šio vizito ir šių svarbių žodžių metinės. Visai dėl kitko. Dėl lapkričio 2–ąją vyksiančiųjų vadinamų „tarpinių“ Amerikos Kongreso rinkimų. G.W.Bushas – respublikonas, o prognozuojama, kad per šiuos rinkimus jie ims viršų tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate. Kitaip sakant, tuomet neblogai sužaidęs lietuvių tautiniais jausmais (užtikrinti saugumą – didžiausias kiekvieno žmogaus gero gyvenimo garantas), respublikonų lyderis ilgiems laikams partijos simboliui Drambliui pelnė visapusiškas simpatijas…
Nė vienai pasaulio šaliai ne paslaptis, kad ginklų prekyba – vienas pelningiausių verslų, gerokai papildančių valstybės biudžetą. Šios įplaukos laikomos didžiausiomis po prekybos nafta, dujomis ir kitais gamtos ištekliais. Trečioje valstybės pajamų vietoje, kaip bebūtų keista, yra alkoholio ir kitų narkotizuojančių medžiagų gamyba, dažnai susijusi su vadinamąja šešėline ekonomika. Tačiau nežabotas ginklų eksportas naikina menkiausius stabilumo daigus.
Atrodo, dar visai neseniai žodžių junginį Didžioji Spalio Socialistinė Revoliucija (DSSR) turėjome rašyti iš didžiųjų raidžių. Ištisus okupacijos dešimtmečius bolševikų perversmui privalėjome jausti gilią pagarbą – gal net didesnę nei Tėvui ir Motinai. Istorijos pamokose sukilimo eigą turėjome išvardyti kone valandomis, o bolševikų ir komunistų partijų suvažiavimų priimtus sprendimus žinoti mintinai. Tos datos nori nenori iki šiol įsiskverbusios į atmintį.
Bet dabar, praėjus nuo sukilimo 93 metams, į anų laikų įvykius žvelgiame su jaunimui būdinga ironija arba su vyresniesiems įprastu kritiškumu. Žinoma, ne visiems. Štai užkliūnu už interneto svetainių, kurių raktiniai žodžiai – leftas, komunizmas, lietuviais, pokaris, anarchija ir t.t. Šiuose marginaliniuose portaluose gausu bolševikinio pamaldumo DSSR ir SSSR, anų laikų nostalgijos ir šlovinimo. Ne tik. Dažnai svarstoma, ką Lietuvos liaudžiai davė Spalio revoliucija, kaip bolševikai apgynė Lietuvos žmonių laisvę ir padėjo įveikti buržuaziją bei išnaudotojus.