Ar vieta Lietuvai taikdariškose misijose?

Kulka, pakirtusi Lietuvos karį Afganistane alytiškį Arūną Jermalavičių, pakirto ir pasitikėjimą Lietuvos dalyvavimo misijose užsienyje reikalingumu.

Tik ką Krašto apsaugos ministras J.Olekas buvo priverstas sutikti, kad Lietuva toliau siųs savo karius į Iraką, kai atskriejo žinia apie tragediją Afganistane. Ministras tarsi žinodamas norėjo apsaugoti valstybės gynėjus nuo dar didesnių netekčių. Bet, Prezidento ir Premjero spaudimu, viršų paėmė mūsų šalies tarptautiniai įsipareigojimai, kurie vis dažniau svarbesni negu tautiečių gyvybės…

Lietuvos kariai tarptautinėse misijose po NATO ar Jungtinių Tautų taikdariškomis vėliavomis dalyvauja jau 15 metų. Mes gal užmiršome prieš 12 metų – 1996-aisiaias atsitikusią nelaimę, kai Balkanų „pragare”, tiksliau karo apimtoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, nuo sužeidimų mirė N.Valteris. Tačiau ambicinga valstybinė politika mums primena: už partnerystę reikia mokėti.

Cinikai pasakytų: karas yra karas arba, liaudiškai kalbant, kertant mišką – skiedros lekia… Tos patarlės geriau neminėti žuvusio alytiškio šeimai, nes skaudžią netektį lydintis skausmas dažnai virsta į nežabotą pyktį, ir todėl jo akivaizdoje nukentėjusių veiksmai neprognozuojami…

Grįžtant prie didžiosios misionieriškos politikos, verta pasakyti štai ką: kieno interesus mes giname „karštuose” pasaulio rajonuose? Oficialiai – padedame atstatyti sugriautą kraštą, parengti pamatus demokratinei visuomenei, apginti taikius gyventojus. Tai kilni misija, suformuluota ir JT Chartijoje. Tačiau yra ir kita, labiau realistinė šio reiškinio pusė. Didžiosios valstybės, pirmiausia Jungtinės Valstijos, gina savo interesus įvairiuose pasaulio regionuose, taip pat ir Afganistane, kad užsitikrintų priėjimą prie gausių energetinių išteklių. Čia seniai talibų ir vyriausybinės kariuomenės karas peraugo į veiksmus prieš svetimą, tegul ir taikdarišką, kariuomenę. Tuomet, kai šis pasipriešinimas atsigręžia į svetimšalius, laikas pagalvoti apie išėjimą iš svetimos žemės. To nesuprato ir SSRS, surengusi 10-mečio karą Afganistane. Ji buvo priversta pasitraukti, patyrusi nežmoniškas netektis ir nuostolius. Dabar Amerika kartoja Sovietų Sąjungos klaidą…

Bet yra ir moralinis šios skaudžios netekties aspektas. Irake JAV kariai per pratybas taikiniu pasirinko šventą musulmonams Koraną. Tai baisus islamo įžeidimas. Keršto banga nuvilnijo per visą islamo pasaulį ir ji, aiškiai inspiruota talibų lyderio Osamos bin Ladeno pasekėjų, baisiomis riaušėmis plykstelėjo Goro provincijos sostinėje Čagčarane.

Tad klausimas labai paprastas: ar mes galime savo misijomis remti demoralizuotus Amerikos pėstininkus? Laikas pareikšti, kaip darė daugelis valstybių: jeigu tos misijos įgauna amoralų pobūdį, jeigu jomis dangstomi savanaudiški Vakarų šalių interesai, jeigu už jų gynimą tenka užmokėti vaikinų gyvybėmis, Lietuvos kariams tokiose operacijose ne vieta.

Gruzinai renkasi Europą

Gruzijos parlamento rinkimai tik sustiprino Michailo Saakašvilio valdžią. Taip galima apibendrinti trečiadienį Gruzijoje įvykusių parlamento rinkimų rezultatus. Priešingai negu manė opozicija, provakarietiška partija – Vieningasis nacionalinis judėjimas gavo apie 63 proc. balsų, o štai iš devynių partijų susidedanti Jungtinė opozicija – tik 14 proc. Prezidentas, aišku, apsidžiaugė tokia pergale, kurią pavadino „stulbinančia“. Matyt, ir jam pačiam ji buvo netikėta, nes per pastarąjį pusmetį opozicija nėrėsi iš kailio, stengdamasi sukompromituoti valdančiųjų politinių jėgų pastangas siekti narystės NATO ir priešintis Rusijos spaudimui.

Kaip laidai pranešė Tbilisyje stebėtoju dirbęs Lietuvos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, rinkimai praėjo be didesnių pažeidimų, ką pripažino ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Bet opozicija prakalbo apie rezultatų klastojimą ir, žinoma, savo kaltinimus mėgins realizuoti nauja sumaištimi.

Kaip ten bebūtų, Michailo Saakašvilio flango pergalė – tai tam tikras ir Lietuvos indėlis. Nuolatiniai Vilniaus kontaktai su Tbilisiu, parama Gruzijai suteikiant mandatą deryboms dėl Rusijos ir ES strateginės sutarties, reikia manyti, daug lėmė, kad gruzinai balsuotų už geresnę perspektyvą, sotesnį gyvenimą ir išsiveržimą iš izoliacijos bei Rusijos įtakos. Šis laimėjimas sustiprino Tbilisio pozicijas nesiliaujančiame ginče su separatinėmis respublikomis Abchazija ir Pietų Osetija, kurios ieško prieglobsčio Maskvoje.

Vilnius ir toliau nesiliauja demonstruoti aktyvumo regioninėje politikoje: savaitgalį Kijeve numatytas penkių šalių prezidentų susitikimas Kijeve, kurio metu bus tariamasi, kaip išvengti energetinio Rusijos spaudimo ir keistis turimais energetikos resursais. Gal šios pastangos ne visada duoda greitų ir apčiuopiamų rezultatų, tačiau demonstruoti pasauliui savo ryžtą – reiškia, įrodyti, kad demokratija veikia, kad ir maža šalis gali rodyti savo balsą ir turėti įtaką tarptautinėje politikoje.

(iš “Penkių kontinentų” grupės apžvalginės TV laidos “Savaitės pjūvis”).

Ar vien tik nafta valdo mus?

Naftos brangimas pasaulio rinkose – nuo 20 iki daugiau kaip 120 dolerių už barelį mažiau kaip per dešimtmetį – tempia žemyn visą globalinę ekonomiką ir kartu gyventojų pragyvenimo lygį. Imta kalbėti apie pasaulinę krizę, arba XXI amžiaus „didžiąją depresiją“, kuri paliečia stipriausias ekonomikas, pavyzdžiui, JAV arba ES šalių ūkį, bet ypač skaudžiai smogia trečiojo pasaulio valstybėms. Energijos resursų kainos daro didelę įtaką politinei situacijai įvairiuose regionuose, todėl Jungtinių Tautų ekspertai susirūpino ir globaliniu stabilumu.

Ką daryti? Dabar, XXI amžiuje, šis rusų literatūros klasiko Nikolajaus Černyševskio klausimas vėl nepaprastai aktualus.

ES ekonomikos prognozės neguodžia

Kaip savęs guodimas atrodo pasaulio rinkose sklandančios kalbos, kad kainų didėjimas gali sumažinti degalų paklausą, ir naftos kainos gali pradėti mažėti. Naftos kainų smukimo pastarąją savaitę laukė 14 iš 30, t. y. 47 proc., „Bloomberg“ agentūros apklaustų ekspertų. Agentūros analitikai prognozuoja naftos kainų smukimą jau 19 savaičių iš eilės, bet jo kaip nėra, taip nėra.

ES šalys ypač jaučia energetinės krizės padarinius.

Už ekonomikos ir finansų reikalus atsakingas Europos Komisijos (EK) narys Joaquínas Almunia priverstas pripažinti, kad „ES ir euro zonos ekonomika auga lėčiau, be to, nerimą kelia dabartinis išorės infliacinis spaudimas. Nors iki šiol mūsų ekonomika buvo atspari už ES ribų vykstantiems sukrėtimams ir nors mes tikimės toliau kurti naujas darbo vietas, privalome laikytis patikimos makroekonominės politikos ir būti labai atsargūs, kad išvengtume staigaus infliacijos didėjimo, kuris ypač pakenktų mažas pajamas gaunančioms šeimoms.“

Mažesnį ES ekonomikos augimą, kaip rašo „The Financial Times“, lėmė tebesitęsianti krizė finansų rinkoje, labai susilpnėjusi JAV ekonomika, kuri pagal EK prognozę turėtų augti tik 0,9 proc. šiais metais ir 0,7 proc. 2009 m., palyginus su 2,2 proc. 2007 metais. Dėl to sparčiai didėjo pagrindinių produktų kainos ir lėčiau augo viso pasaulio ekonomika.

Pagal pagrindinį EK scenarijų iki šių metų pabaigos dar nebus aišku, kokio dydžio patirti kreditų nuostoliai ir kokiose srityse jie patiriami. Tai paaiškės per pirmąjį 2009 m. pusmetį.

Neguodžiančios ir prognozės. Paskelbtoje EK ekonomikos prognozėje numatoma, kad ES ekonomika šiemet augs 2 proc. ir 1,8 proc. 2009 metais (euro zonoje atitinkamai – 1,7 ir 1,5 proc.), t. y. 0,5 procentinio punkto mažiau, nei buvo numatyta rudens prognozėse. 2007 m. ES ekonomika augo 2,8 proc., o euro zonoje – 2,6 procento.

Kodėl „Baltijos tigras“ nuščiuvo?

Austrų dienraštis „Die Presse“ skelbia straipsnį iškalbinga antrašte: „Baltijos tigras pasislėpė krūmuose“. Su tam tikra ironija laikraštis rašo, kad trijų Baltijos valstybių ekonomika pirmaisiais narystės ES metais augo sparčiau negu kitų Bendrijos šalių. Tai davė pagrindą Estijos premjerui Andrusui Ansipui teigti, kad po 15 metų Estija bus viena iš penkių turtingiausių ES šalių. Tačiau Estijos, Lietuvos ir Latvijos plėtra pernai sustojo. 2006 m. Estijos bendrasis vidaus produktas padidėjo 11 proc., pernai – daugiau kaip 7 proc., o štai pirmąjį šių metų ketvirtį – vos 0,4 proc., nors buvo prognozuota 3 procentai.

„Die Presse“ teigia, kad Lietuvos BVP didėjimas nebuvo toks spartus, tad ir nuosmukis nebus staigus. Tačiau Lietuvos ekonomiką graužia netikėtai išaugusi infliacija, pernai sudariusi 11,9 procento. Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, šiemet Lietuvos BVP padidės 6,5 proc. – daugiau negu kitose Baltijos valstybėse.

Tačiau štai viena iš trijų didžiausių pasaulio reitingų agentūrų „Standart & Poor‘s“ prognozuoja, kad Lietuvos laukia staigus ekonomikos nuosmukis per antrąjį šių metų pusmetį. Apie tai pranešė naujienų agentūra „Bloomberg“. Lietuvos ekonomikos augimas sulėtėjo beveik dvigubai, palyginus su praėjusiais metais, kai BVP buvo trečias pagal spartumą visoje Europos Sąjungoje. „Standart & Poor‘s“ analitikai prognozuoja, kad šiais metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas išaugs 3,7 proc., palyginus su 8,7 proc. augimu praėjusiais metais. „Standart & Poor‘s“ taip pat pakeitė ir Lietuvos infliacijos prognozes: jos buvo padidintos iki 10 procentų. Sausio mėnesį agentūra prognozavo 7,9 proc. metinę infliaciją šiais metais.

Kaip gelbėtis nuo krizės?

Pagrindinė šių negatyvių pokyčių priežastis – pasaulinių naftos kainų šuolis. Bet ar negalima sumažinti Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) diktato? Mes savo ruožtu paklaustume: ar neįmanoma apriboti Rusijos, kaip vienos didžiausių energijos išteklių eksportuotojų, vaidmens pasaulio ekonomikai?

Laikraštis „The Financial Times“ siūlo į tai rimčiausią dėmesį sutelkti artėjančiame Didžiojo aštuoneto (G8) viršūnių susitikime. Dar geriau būtų, rašo laikraštis, surengti išplėstinį aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame dalyvautų visų industrinių šalių ir naftą eksportuojančių valstybių vadovai. Susitikime turėtų būti svarstomi trys klausimai: efektyvus energijos naudojimas, kad būtų sumažinta naftos paklausa; investicijų stimuliavimas naujiems ištekliams tirti; milžiniškų pajamų už naftą koordinuotas panaudojimas ją eksportuojančiose ir išteklius naudojančiose valstybėse.

Ekspertai didžiausią dėmesį skiria naftą eksportuojančių šalių suinteresuotumui nemažinti jos gavybos ir investicijų didinimui. Šių šalių interesams žalą daro biodegalų gamybos plėtimas, todėl degalų iš naftos gamintojams būtina suteikti garantijas dėl jos paklausos ateityje. Be abejo, dėl bendrų priemonių reikėtų susitarti nacionalinėms naftos kompanijoms, tokioms kaip Meksikos „Pemex“, su tokiomis kaip „Chevron“ arba BP, kurios turi geras technologijas ir kvalifikuotą darbo jėgą. Iš to seka kitas būsimo susitikimo uždavinys – suderinti finansų krizės priemones bei naftos importo ir eksporto disbalansą.

***

Tačiau, kaip sakoma, bėda nevaikšto viena. Naftos produktų kainų didėjimas sukelia regioninius konfliktus, destabilizuoja padėtį šalyse. Ir atvirkščiai: bet kokie didesni regioniniai konfliktai ar nestabilumas provokuoja svyravimus pasaulinėje naftos rinkoje. Štai kodėl pasaulio lyderiai turi dirbti ranka rankon, kad planeta vėl nenugrimztų į tamsą – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Krizė Libane baigėsi. Ar ilgam?

Šiuolaikiniame pasaulyje gerų žinių sulaukiame mažiau negu blogų, o juo labiau – iš vadinamųjų karštųjų planetos taškų. Bet štai gavome gerąją naujieną iš Artimųjų Rytų. BBC pranešė, kad Libane pagaliau pasirašytas susitarimas tarp Vyriausybės ir šiitų judėjimo „Hezbollah“ dėl valdžios pasidalijimo.

Vyriausybės krizė truko 18 mėnesių, ir per tą laiką Libanas buvo priverstas 19 kartų atidėti prezidento rinkimus. Šalies vadovo postas nebuvo užimtas nuo tada, kai atsistatydino Emile Lahoudas. Manoma, kad jo rinkimai Libano parlamente vyks jau ketvirtadienį arba penktadienį. Politinė krizė tęsiasi jau nuo 2006 m., opozicijai atsisakius dirbti su koalicine Vyriausybe ir pareikalavus išplėsti jos įgaliojimus bei suteikti veto teisę ministrų kabineto sprendimams. Visi opozicijos reikalavimai dabar įvykdyti, nes šalis buvo patekusi į aklavietę.

Derybos su politiniu „Hezbollah“ flangu tęsėsi tik penkias pastarąsias dienas, tačiau prieš tai jas lydėjo susidūrimai su šios radikalios šiitų organizacijos kovotojais. Vien tik šį mėnesį juose žuvo 65 žmonės. Libaniečiai nuogąstavo, kad, nepriėmus opozicijos sąlygų, gali pasikartoti žinomas „penkiolikmečio“ pilietinis karas, pareikalavęs net 100 tūkst. žmonių gyvybių.

Dabartinės krizės pradžia galima laikyti 2005 m. vasario 14 d., kai Beirute nuo teroristų bombos žuvo ministras pirmininkas Rafikas al Hariri. Paskutiniais gyvenimo metais jis buvo aršiausias kovotojas su Sirijos įtaka Libano politiniam gyvenimui ir dar kartą ruošėsi tapti Vyriausybės vadovu. R. al Hariri laidotuvės tapo vadinamosios kedrų revoliucijos pradžia: Beiruto aikštėse įsikūrė palapinių stovyklos, o nuolat vykstantys protesto mitingai privertė prosirietišką vadovybę atsistatydinti ir paskelbti neeilinius rinkimus. Netrukus Sirija išvedė savo kariuomenę iš Pietų Libano.

Per surengtus rinkimus žuvusiojo šalininkai – daugiausia sunitai ir didelė krikščionių dalis – iškovojo neginčijamą pergalę, kurią šventė kartu su Vakarų valstybėmis ir Izraeliu. Bet džiaugsmas truko tik metus. Tarptautinė komisija nustatė, kad dėl R. al Hariri žūties kaltos Sirijos specialiosios tarnybos, ir Libane vėl užvirė aršios kovos. Radikalus judėjimas „Hezbollah“ pasitraukė iš Vyriausybės ir paskelbė karą Izraeliui. Tel Avivas, nieko nelaukęs, 2006 m. vasarą smogė radikalios organizacijos pozicijoms, tačiau jos lyderio šeicho Hassano Nasrallah autoritetas tik dar labiau išaugo.

„Hezbollah“ („Alacho partijos“) būriai užėmė dvi pagrindines į Beirutą vedančias magistrales, Bekaa slėnyje vyko tikri mūšiai. Juose dalyvavo žuvusio ministro pirmininko sūnaus, parlamentinės daugumos lyderio Saado al Hariri vadovaujamo judėjimo „Al Mustakbal“ („Už ateitį“) būriai, suformuoti iš sunitų ir drūzų, kuriuos sudaro įvairių senųjų regiono tikėjimų atstovai. Konfliktas dar labiau paaštrėjo, kai Vyriausybė uždraudė naudotis „Hezbollah“ sukurta telekomunikacijų sistema, kuri neva blokuodavo vyriausybinį mobilųjį ryšį. Šią sistemą radikalusis flangas įsirengė prieš 3 m. už iš Irano gautus pinigus, ją pradėjo modernizuoti šviesolaidžio linijomis ir ėmė kontroliuoti kone visą Libano telekomunikacijų tinklą, teigdamas, kad jis reikalingas naujo karo su Izraeliu atveju.

Štai toks išsiplėtęs konfliktas užsitęsė iki pat praėjusią savaitę prasidėjusių Vyriausybės ir opozicijos derybų. Kaire įvykęs Arabų valstybių lygos pasitarimas Libano klausimais paragino kovojančias šalis nedelsiant nutraukti ugnį, sudaryti nacionalinės vienybės Vyriausybę ir išrinkti šalies prezidentą. Buvo pasiūlyta ir konkreti kandidatūra – Libano armijos vadas generolas Michelis Suleimanas. Vakarų simpatijas jis pelnė, neleisdamas armijai kištis į konfliktus ir išlikdamas neutralus politinėse rietenose. Be abejo, kaip paprastai, tokiuose konfliktuose susikerta įvairių pasaulio politinių jėgų interesai. Tuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, gegužės pradžioje svarsčiusi įtemptą padėtį Libane, tik pakvietė visas puses bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas išrinkti prezidentą. Beirutas savo jėgomis įveikė pusantrų metų užsitęsusią krizę.

Bet ar ilgam?

Gruzija ir Abchazija ieško užtarėjų

Kodorio tarpeklyje – tirštas rūkas. Taip tiesiogiai ir netiesiogiai Vakarų spauda vaizduoja padėtį konfliktiniame Gruzijos ir Abchazijos kalnų ruože. Iš lėktuvo jo apžvelgti dėl meteorologinių sąlygų negalėjo ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, tad nutarė laukti palankesnių orų. Nežinia gaubia ir neva parengtą bendrą Gruzijos ir Abchazijos konflikto taikaus sureguliavimo planą, kurį pirmadienį nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentas Sergejus Bagapšas atvežė į Maskvą. Jeigu šiam jėgos nenaudojimo konflikto zonoje planui pritartų Rusija, tai Gruzijos ir Abchazijos vadovai jį pasirašytų Rusijos teritorijoje, dalyvaujant tiek Dmitrijui Medvedevui, tiek Vladimirui Putinui. Apie tokius Suchumio ketinimus rašo laikraštis „Kommersant“.

Atvykęs į Maskvą S. Bagapšas paneigė, kad esama kokių nors bendrų susitarimų su Gruzija ir kad jis pakvies Maskvą tapti jų vykdymo garantu. „Mano darbo vizitas, – sakė Abchazijos prezidentas, – niekaip nesusijęs su kokiais nors susitarimais su Gruzija. Mes reikalaujame, kad ji išvestų savo kariuomenę iš Kodorio tarpeklio, ir tik tuomet tarsimės, ar nutraukti kovos veiksmus“. S. Bagapšas tvirtino, kad per jo vizitą bus tariamasi dėl ekonominių ryšių su Maskva ir kaip Rusija ketina vykdyti prezidento įpareigojimus padėti Abchazijai ir Pietų Osetijai. Jis atmetė gandus, kad su Tbilisiu ir Maskva vyksta derybos dėl politinio nepripažintos respublikos statuso.

Kalbų apie neva parengtą taikaus sureguliavimo planą pasigirdo po to, kai gegužės 12 d. Gruzijos atstovas Jungtinėse Tautose Iraklijus Alsanija apsilankė Suchumyje ir susitiko su Abchazijos vadovais. Likus keturioms dienoms iki šio vizito M. Saakašvilis pats paskatino kalbas apie kažkokį planą, kai pareiškė, kad „nors rytoj yra pasirengęs jį pasirašyti, jeigu gaus garantijų, kad gruzinų pabėgėliai gali grįžti į Abchaziją“.

Iš tikrųjų Suchumyje buvo tariamasi tik dėl pabėgėlių grįžimo į namus. Tbilisis sutiktų grąžinti ir savo policijos būrius iš aukštutinės Kodorio tarpeklio dalies. Čia dar tebėra nemažai Rusijos taikdarių, kurie Jungtinių Tautų sutikimu pozicijas konflikto zonoje užėmė prieš 15 m. Praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai Abchazija paskelbė atsiskirianti nuo Gruzijos, ši įvedė savo kariuomenę. Dėl karo veiksmų apie 250 tūkst. gruzinų turėjo bėgti į Gruziją. Karui aprimus ir nustačius konflikto atskyrimo liniją pagal Ingurio upę, apie penktadalis gyventojų grįžo į savo namus, tačiau didžioji dalis tebėra išblaškyta kalnų kaimeliuose arba neturi kur grįžti. Tarpeklyje nuolat aidi šūviai ar net artilerijos kanonados. Kaip rašo vokiečių „Die Welt“, Jungtinių Valstijų valstybės departamento bendradarbis Matthew Brizo, aplankęs Suchumį, stebėjosi pirmą kartą matęs taikdarius, ginkluotus sunkiąja artilerija…

Bet kokiai taikiai iniciatyvai Kaukaze turi pritarti Rusija. Tbilisį tai piktina, bet tokia regiono realybė. Siekdama sustiprinti ryšius su separatiniais režimais, Maskva ėmė tiesiogiai bendrauti su Abchazija ir Pietų Osetija. Rusija nepritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai, kuri dauguma balsų buvo priimta praėjusį penktadienį. Už dokumentą balsavo 13 šalių, tarp jų ir Lietuva, 11 šalių pasisakė prieš, net 105 susilaikė, o 62 delegacijos balsavime nedalyvavo. Ši rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau joje gana įsakmiai reikalaujama sudaryti visas sąlygas pabėgėliams grįžti į Abchaziją. Pavyzdžiui, siūloma neleisti asmenims čia įsigyti nekilnojamojo turto pažeidžiant grįžtančiųjų teises arba keisti iki konflikto susiklosčiusią demografinę padėtį. Už šių formuluočių slypi tarptautinės visuomenės noras atkurti taikų gyvenimą separatinėje ir net pačios Rusijos nepripažintoje Abchazijoje. Taigi nesuprantami Rusijos nuolatinio atstovo Jungtinėse Tautose Iljos Rogačiovo žodžiai, kad „ši rezoliucija destabilizuoja padėtį regione ir kompromituoja Jungtinių Tautų pastangas sureguliuoti konfliktą“…

Vakarų apžvalgininkai netiki, kad aplink Kodorio tarpeklį įsiliepsnos naujas pilietinis karas. Jo nenori nei gruzinai, nei abchazai, nei rusai. Kol kas pastebimi mėginimai į konfliktą įtraukti kitas šalis: Tbilisis apeliuoja į Vašingtoną ir Briuselį, o Suchumis prašo didesnės Maskvos pagalbos. Sunku pasakyti, ar vietos gyventojams bus ramiau, jeigu tas konfliktas įgaus tarptautinį mastą.

Margas paukštis ta LPP…

Pilietis yra pilietis. Jis naudojasi visomis konstitucinėmis teisėmis, taip pat ir – rinkti ir būti renkamam. Šiuo požiūriu „žvaigždės” iš naujosios Tautos prisikėlimo partijos (TPP) – tai paprasčiausi Lietuvos piliečiai, kurie naudojasi tokia pat teise kurti politines partijas, dalyvauti rinkimuose ir būti renkamais į valdžios organus.

Ir koks nors sarkazmas TPP adresu yra tuščias maivymasis. Kas kita – kiekvieno piliečio nuomonė apie besikuriančius marginalinius judėjimas, organizacijas, frontus. Ji gerbtina, jeigu, žinoma, neperžengia atviros paniekos, padorumo, amoralumo ribų.

O LPP steigėjų puokštė šeštadienį „Litexpo” rūmuose tikrai buvo marga. Pats partijos vadovas A.Valinskas nesusilaikė nuo humoro, o tai pavertė steigiamąjį suvažiavimą į eilinį šou panašiu renginiu. Ne vieną aplankė įkyrios mintys, stebint buvusio diplomato Aido Puklevičiaus, atsėdėjusio už finansines machinacijas, Remigijaus Vilkaičio, jau kartą išsityčiojusio iš Prezidento rinkimų, įvairių nevienareikšmiškai vertinamų šoumenų veidus. LPP neatskleidžia, kuriame politinių jėgų flange bus jos stovykla, o apžvalgininkai spėlioja, kas jos finansinis rėmėjas. Nejaugi gražus LPP šūkis „Mes eisime pirmyn” pirmą kartą politinių kovų istorijoje nebus pagrįstas galingo verslo pinigais?

Bet tai dar pusė bėdos. Kaip sakė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas, Teisingumo ministerija turės aiškintis, ar teisėtas LPP steigiamasis suvažiavimas. Juk jame dalyvavo tik 687 delegatai, nors reikia ne mažiau tūkstančio… VRK vadovas mano, kad partija turės rimtų problemų, registruodamasi, o gal reikės dar vieno suvažiavimo.

Taigi, į Lietuvos politinį gyvenimą skandalingai įsiveržia dar viena politinė jėga. Koks jos likimas ir ar ji spės įšokti į rinkimų kampanijos traukinį, šiandien pasakyti sunku. Tačiau tas juokdario šleifas, nors A.Valinskas tvirtino „be bajerio” ateinąs į politiką, tęsis dar ilgai.

Paklaustas, o koks gi bus kitas Seimas, jo pirmininkas Č.Juršėnas „Penkių kontinentų” grupės TV laidai „Savaitės pjūvis” sakė: margas…

Švelniai pasakyta. Pernelyg švelniai.

Ar liks Baltijos šalys be naftos?

Dabar jau baigta. Lietuva užtraukė keršto debesį ant visų Baltijos šalių. Vetuodamas mandatą Rusijos ir ES deryboms dėl strateginės partnerystės sutarties, Vilnius sulaukė Maskvos grasinimų, kurie gali liūdnai baigtis ir Rygai bei Talinui. Rygoje leidžiamas dienraštis „Telegraf“ taip ir teškia: Lietuva be naftos paliks visą Baltiją.

Anot laikraščio, Rusijos kantrybė baigėsi, kai Lietuva antrą kartą užblokavo ES ir Rusijos derybų pradžią, kai Briuselis atsisakė vykdyti kai kuriuos Vilniaus reikalavimus. Vienas iš jų – reikalauti, kad Rusija atnaujintų naftos tiekimą „Družbos“ naftotiekiu. Taip atsitiko, kai 27 ES šalių diplomatai neva susitarė dėl kompromiso, derinant mandato tekstą derybų su Rusija pradžiai. Briuselis pažadėjo, kad Lietuvos pozicija bus „priimta dėmesin“, kai gegužės 26-ąją šį mandatą svarstys ES užsienio reikalo ministrai, parengsiantis bendradarbiavimo sutarties dokumentus iki aukščiausiojo lygio ES ir Rusijos susitikimo Sibire dar po mėnesio.

Tuo pat metu Lietuvos parlamentas ratifikavo Lisabonos sutartį, ir, atrodė, traukinys pajudės. Briuselio nejaudino ir tai, kad keturių šalių užsienio ministrai Vilniuje susitarė vykdyti į Tbilisį ir iš ten pareikšti Gruzijai savo paramą bei paraginti Maskvą taikiu būdu spręsti „įšaldytus konfliktus“ Kaukaze. Bet staiga Vilnius, tarsi pajutęs, kad jų reikalavimams Briuselis pritaria tik dėl šventos ramybės, o iš tikrųjų nieko realaus derybose su Maskva nuveikti neketina, savo veto atnaujino. Ministras P.Vaitiekūnas buvo ryžtingas: jis sakė, kad Vilnius „fundamentaliais Lietuvos interesų klausimais nenusileis“.

Iš pradžių Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas pareiškė, kad Lietuvos pretenzijos dėl Mažeikių perdirbimo gamyklos aprūpinimo nafta yra nepagrįstos ir kad ji žaliavą gali pirkti tiesiai iš Rusijos terminalų, pavyzdžiui, naujo „Severnij“ uosto Primorske. Tuojau po jo ir Rusijos premjeras V.Putinas pagrasino: eksportuojamų Rusijos naftos produktų pakrovimas nuo šiol vyks ne iš Baltijos šalių, bet iš Rusijos uostų, ir tai atsitiks gana greitai. Šio tranzitinio naftos terminalo galingumą ketinama padidinti iki 24 milijonų tonų, praneša „Telegraf“. Baltijos transporto ir logistikos asociacijos atstovai teigia, kad tai, žinoma, nerimą keliantis pranešimas, bet Latvijos uostai gabens naftos produktus iš Baltarusijos, o jų perkrovimo Ventspilyje ir Rygoje apimtys siekia 50 proc. viso eksporto.

Tiesą sakant, tokie V.Putino grasinimai girdimi nuo pat jo prezidentavimo pradžios. Nuo jų jis pradėjo darbą ir Rusijos premjero poste. Bet įdomu tai, kad V.Putino iniciatyva gali smogtu pačiam Rusijos verslui. Kaip rašo Latvijos spauda, pernai per tris didžiausius Baltijos šalių uostus – Ventspilį, Taliną ir Klaipėdą – buvo pervežta daugiau kaip 40 milijonų tonų žaliavos, o, pavyzdžiui, Ventspilio uoste vieną terminalą valdo Rusijos kompanija „Lukoil“. Ironizuodami žurnalistai primena paties V.Putino posakį: „Visos degtinės neišgersi, visų moterų neišmylėsi, bet – to siekti reikia“. Perfrazuojant: visos Rusijos naftos per vieną Primorską neišgabensi… Nors stengtis reikia…

Grįžtant prie politinių šių grasinimų aspektų, nesunku suprasti, kad Rusija išsukinėja rankas Briuseliui, versdamas jį palaužti Lietuvos užsispyrimą ir kuo greičiau pratęsti strateginio bendradarbiavimo sutartį, kuri baigė galioti dar pernai gruodį. Galima tvirtinti, kad keturi reikalavimai – vienu ypu pateiktas paketas per didelis ir per „sunkus“, kad Vilnius atitinkamai neparuošė Eurokomisijos, nedirbo lobistinio darbo prieš šį pateikimą, pagaliau kad Rusija niekada nesugebės įvykdyti visų reikalavimų, o suerzinti ją lengva.

Kai kurių mūsų ir kaimynų politikų baimės akys plačios. Tačiau principinė mūsų valstybės pozicija negali būti konformistinė, kaip ji nepatiktų pasyviam ir prisitaikėliškam Briuseliui ar nuolat kumštį keliančiai Maskvai.

Serbija – tarp ES ir Kosovo

Serbijoje įvykę priešlaikiniai parlamento rinkimai sukūrė daug problemų. 103 mandatus 250-ies vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“ viena negalės sudaryti parlamentinės daugumos, kuriai reikia mažiausiai 226 mandatų, nes ji paprasčiausiai dar neturi sąjungininkų. Nesutarimų priežastis gana paprasta: ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos ir į Skupščiną patekusios partijos nepritaria B. Tadičiaus europinės integracijos prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Todėl suformuoti vyriausybę bus be galo sunku. Manoma, kad krizė po rinkimų gali užsitęsti tris mėnesius.

Analitikai teigia, kad B. Tadičiaus demokratams dabar reikės formuoti koaliciją su mažiausiai viena partija – Slobodano Miloševičiaus įkurtais socialistais arba liberalais demokratais, kurių lyderis Čedomiras Jovanovičius 2001-aisiais derėjosi dėl buvusio Jugoslavijos prezidento S. Miloševičiaus arešto.

Rinkimai įvyko praėjus trims mėnesiams po to, kai Kosovas, kuriame gyventojų daugumą sudaro albanai, paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Dėl to kilo ginčai santykių su ES klausimu ir žlugo metus dirbusi nacionalistų premjero V. Koštunicos vyriausybė. Buvo manoma, kad Kosovo klausimas sustiprino nacionalistus, kurie nori glaudesnių ryšių su Rusija, Kinija, arabų ir Afrikos valstybėmis, o ne su šalimis, pirmiausia su ES ir JAV, padėjusiomis atsiskirti kraštui, kurį dauguma serbų laiko savo istorijos, kultūros ir ortodoksinės krikščionybės lopšiu. Maždaug 40 valstybių, kurių priekyje žengė Jungtinės Valstijos, Australija, Kanada, Japonija ir dauguma ES šalių, pripažino Kosovą, pakurstydamos Serbijoje antivakarietiškas nuotaikas, protestus ir smurtą. Dėl šių nesutarimų kovo mėnesį buvo paleistas parlamentas ir atsistatydino V. Koštunicos vyriausybė.

Serbų nacionalistai manė, kad priešlaikiniai rinkimai pakryps jų naudai, nes nuo pat Kosovo atsiskyrimo buvo kaip reikiant įžiebtas patriotinis laužas, kurį kurstyti padėjo ir Rusija. Bet prezidentas B. Tadičius sumaniai pasirinko šiuo metu svarbiausią Serbijos prioritetą – išėjimo iš izoliacijos ir jungimosi į Europos Sąjungą kryptį. Įvykusiame referendume net 70 proc. serbų pasisakė už stojimą į ES. Tuo manipuliuodamas europinės integracijos šalininkas ir iškovojo įtikinamą pergalę.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, jo laimėjimą užtikrino ir tai, kad neseniai buvo pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas (SAS). Nors jis dar neįsigaliojo, nes tam iškelta keletas formalių sąlygų, serbai mano, kad taip Briuselis pastatė Belgradui pirmąjį laiptelį išsiveržti į Europą. Politinė sąlyga – Serbija turi bendradarbiauti su Tarptautiniu tribunolu buvusios Jugoslavijos reikalams dėl serbų kariškių, įvykdžiusių nusikaltimus Balkanų karo metu, išdavimo tarptautiniam teismui. Ekonominė sąlyga – su ES garantija per ketverius metus turi būti sukurta 200 tūkstančių darbo vietų, kurios laiduotų didesnį šalies stabilumą.

Belgradui buvo pamėtėta ir daugiau „saldainiukų“. Nuo gegužės 6 dienos į 17 ES Šengeno zonos šalių serbai galės vykti be mokamų vizų, šia lengvata galės naudotis ir jaunimas iki 25-erių metų. Penkios dienos prieš rinkimus su galinga italų kompanija „Fiat“ buvo pasirašytas 700 mln. eurų vertės kontraktas Kraguževače atstatyti ir modernizuoti 1999 m. subombarduotą automobilių gamyklą „Zastava“, kuri užtikrintų tūkstančius darbo vietų ir nemažas investicijas į Serbijos ūkį. Pasirašant sutartį dalyvavo pats prezidentas B. Tadičius ir pagrindiniai jo ministrai.

Pirmuosius prezidento koalicijos europinės integracijos laimėjimus garsus politologas, Balkanų fondo už demokratiją direktorius Ivanas Vejvoda įvertino taip: „Partnerystės su ES susitarimas yra pirmoji santykių tarp Serbijos ir Bendrijos kregždė. Tai ženklas, kad Serbija reikalinga Europai.“

To, atrodo, neneigia net serbų nacionalistų lyderiai. Jie juk negali elgtis taip, kad Belgradas ir toliau liktų izoliacijoje vien dėl savo aklų teritorinio vientisumo reikalavimų… Bet politinė krizė Serbijoje ir įsisiautėjo dėl to, kad premjeras bei prezidentas ir opozicija nesutarė dėl šalies raidos prioritetų. Nacionalistai apkaltino demokratus „miesčioniškomis silpnybėmis“, kai pataikaujama Briuseliui dėl gardesnio kąsnio. Jie mano, kad Serbija neturi jungtis prie Europos Sąjungos, kurios dauguma šalių pripažino Kosovo – Serbijos pietų provincijos – nepriklausomybę. V. Koštunica mano, kad jau Europos misijos (EULEX) pasiuntimas į šį kraštą padėti įtvirtinti nepriklausomybę yra nusikaltimas prieš serbų tautą. „Nė su viena šalimi pasaulyje, – kalbėjo jis per rinkimų kampaniją, – taip nepasielgta kaip su Serbija, iš kurios pareikalauta dalies teritorijos dėl kažkokių gėrybių.“ ES turi pripažinti Serbijos sienų neliečiamumą, o minėtasis SAS yra valstybės interesų išdavystė, sakė opozicija.

Laikraštis „Liberation“ teigia, kad nors tokia nacionalistinė retorika sutelkė nemažai šalininkų, daugelis Serbijoje prisimena 1948 m. Broz Tito Stalinui pasakytus žodžius: „Serbija turi žengti į Europą, tačiau protingai, gindama savo interesus.“ Ar Belgradas turi įsikibęs laikytis savo pozicijos dėl Kosovo – tai dar vienas klausimas, į kurį serbai lyg ir atsakė per šiuos rinkimus: interesai ir teritorinis vientisumas svarbu, bet dar svarbiau – gyventi geriau, laisviau, be izoliacijos. Serbijai metas susitaikyti su tuo procesu, prasidėjusiu nuo Jugoslavijos irimo, kad ji kada nors liks vientisas tautinis darinys be jokių suverenumo reikalaujančių provincijų, nes toks „išgryninimas“ būdingas visai Europai ir pasauliui.

Kaip rašo Belgrado „Pravda“, Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į ES (prieš kelis dešimtmečius jos vilkosi Europos uodegoje), Kroatijos planai integruotis į ES iki 2010 metų, trijų Balkanų šalių stojimas į NATO – tai faktai, kurie, nors ir kelia nerimą Belgradui, kartu ir nurodo tolesnį serbų kelią.

Įdomus klausimas: tad kas gi šiuose rinkimuose pralaimėjo?

B. Tadičiaus koalicija dar negali džiaugtis pergale, kol nesibaigė politinė krizė. Briuselis galbūt ir švenčia, bet ar ne per anksti? Tačiau viena aišku – kad, kaip rašo italų „Corriere della Sera“, pralaimėjo… Rusija, tiksliau – Vladimiras Putinas. Serbų rinkėjai aiškiai parodė Kremliui, kad jie nenori likti vien tik po Maskvos skėčiu, kuris neapsaugo jų nuo nepriteklių ir negarantuoja saugumo bei stabilumo. Kita vertus, rinkėjai jau pavargo nuo nuolat jiems primetamos pareigos – balsuoti. Per aštuonerius metus tarp prezidento ir parlamento rinkimų rinkėjai balsavo jau 15 kartų, o per pastaruosius 12 mėnesių – net keturis. Europos rekordas!

Serbai tegul siekia sporto rekordų – čia jie gabūs, o kasdieniame gyvenime jie trokšta rimties, stabilumo ir užtikrintos rytdienos.

Maskvos meras – prieš Ukrainos suverenitetą

Maskvos meras Jurijus Lužkovas aiškiai išaugo miesto vadovo marškinėlius. Jam jau nepakanka kontroliuoti, sakykime, Rusijos sostinės imigrantus, ir šis vietinės reikšmės politikas plaukia į tarptautinius vandenis.

Pastaruoju metu jis sukėlė naują skandalą, kai Sevastopolyje, dalyvaudamas Juodosios jūros laivyno 225 m. renginiuose, pareiškė, kad karinė jūrų bazė niekada nepriklausė Ukrainai ir turi būti grąžinta Rusijai. Vienas iš prezidentinės partijos „Vieningoji Rusija“ tarybos narių J. Lužkovas pareiškė pretenzijas ir į Krymą. Anot mero, Nikita Chruščiovas neteisėtai atidavė Ukrainai pusiasalį ir taip pažeidė Sovietų Sąjungos Konstituciją.

Toliau dar gražiau: jis ketinąs pasiūlyti Rusijos vadovams nepratęsti 1997 m. pasirašytos Rusijos ir Ukrainos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties, nes Kijevas esą vykdo provakarietišką politiką, o prezidentas Viktoras Juščenka liaupsina Ukrainos nacionalistų – vadinamų „banderininkų“ – vaidmenį karo metais.

J. Lužkovas savo teiginius pagrindė istorijos faktais. Pasak mero, Sevastopolis 1948 m. buvo savarankiškas administracinis vienetas ne Krymo sudėtyje, o kaip Sovietų Sąjungos karinė bazė. 1954 m. švenčiant Rusijos ir Ukrainos susijungimo 300-tąsias metines, N. Chruščiovas Ukrainai padovanojo visą Krymą, išskyrus Sevastopolį. Šis uostamiestis su visa karinio laivyno baze tuomet turėjo respublikos statusą Rusijos Federacinės Respublikos sudėtyje.

J. Lužkovo istorijos žinios su N. Chruščiovo era lyg ir baigėsi, ir jis sąmoningai nepaminėjo 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties, kuria Rusija pripažino Sevastopolį priklausant Ukrainai. Šios sutarties pagrindu 2004 m. buvo pasirašytas dvišalis abiejų parlamentų ratifikuotas susitarimas dėl sienų, tačiau šių metų balandžio 1 d. jis baigė galioti, ir, jei iki spalio 1 d. šalys nepareikš noro susitarimo nepratęsti, jis automatiškai galios ir toliau. Vis dėlto J. Lužkovas tylėti neketina. Jis pasitelkia ne tik istorijos žinias, bet ir kai kurių „vanagų“ iš Dūmos paramą. Rusijos parlamente jau seniai skamba siūlymai nutraukti santykius su Ukraina, atsiimti iš jos kadaise jai perėjusias teritorijas, užsukti dujų ir naftos kranelius ir taip pamokyti provakarietiškai nusiteikusį Kijevą. Maskvos meras panūdo groti pirmuoju smuiku.

Jo čaižią melodiją tuoj pat nutraukė Ukrainos valstybės saugumo tarnyba, pranešusi, kad J. Lužkovas skelbiamas persona non grata – nepageidaujamu Ukrainos teritorijoje, taip pat, žinoma, ir Kryme. Šios tarnybos atstovė spaudai Marina Ostapenko pareiškė, kad tiriamos tokių nedraugiškų pareiškimų aplinkybės. Yra įtarimų, kad Maskvos meras „plovė pinigus“ Sevastopolyje, kur už merijos lėšas statomi butai ir sanatorijos laivyno jūreiviams ir karininkams. Perėmus laivyno bazę Ukrainai, šis nešvarus J. Lužkovo verslas baigtųsi…

Nepageidaujamo asmens Ukrainoje statusą jau buvo užsitarnavęs ne vienas Rusijos politikas. Savo laiku į šią Nepriklausomų valstybių sandraugos šalį prarado teisę atvykti Dūmos deputatai Konstantinas Zatulinas ir Vladimiras Žirinovskis, Kremliui palankus politologas Glebas Pavlovskis ir kai kurie kiti.

Rygoje leidžiamas laikraštis „Čas“ rašo, kad J. Lužkovas – ne šiaip sau pavienis savo nuomonę išsakantis Rusijos politikas. Jis priklauso valdančiosios Vladimiro Putino partijos „Vieningoji Rusija“ elitui. Ši politinė struktūra į Rusijos lyderius iškėlė ir Dmitrijų Medvedevą. Maskvos mero išsišokimai, kaip rašo laikraštis, buvo suderinti su aukščiausia Rusijos valdžia, nes abu neseniai vaidmenimis apsikeitę vadovai nė žodžiu neatsiliepė į partijos kolegos sukeltą skandalą. Tik Užsienio reikalų ministerija užstojo merą, kaltindama Kijevą nedraugišku elgesiu…

Pabaigoje – įdomūs J. Lužkovo aktyvumo faktai. Pernai jis uždraudė Maskvoje rengti gėjų ir lesbiečių paradą. Nuvertus Bronzinį karį Taline, meras vienas iš pirmųjų agitavo už estiškų prekių boikotą ir verslo santykių nutraukimą su Estija. Prieš 4 m. jis tapo tokios Japonų ir rusų išminčių tarybos nariu ir ragino neatiduoti Japonijai keturių ginčytinų Kurilų salų. 2005 m. Maskvos meras ir neblogas bitininkas J. Lužkovas, kaip pranešė svetainė „Vokruginfo“, pasiūlė savo bičių šeimyną kosmonautui Sergejui Žukovui, kad šis ją panaudotų orbitoje apdulkinant Marso ekspedicijos oranžerijas…

Pirmyn, Lietuva!

Pastarojo meto Lietuvos diplomatinis suaktyvėjimas vertinamas prieštaringai. Iš vienos pusės, Vilnius giriamas, kad teikia politinę paramą Gruzijos ir Ukrainos siekiams integruotis į Europos struktūras, kad nedemonstruoja nuolankumo pasyviai Europos Sąjungos politikai. Kita vertus, kai kurie politikai perspėja, kad nedera erzinti kaimyninės „meškos”, blokuojant Rusijos derybas su Bendrija, neverta šokti pirma garvežio.

Liuksemburge Lietuva vienintelė iš 27 ES narių nepritarė mandatui pradėti Bendrijos derybas su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties. Briuseliui tai nepatiko. Didžiosios Europos valstybės – Vokietija ir Prancūzija – pataria Vilniui pačiam derėtis su Maskva dėl keturių Lietuvos iškeltų reikalavimų ir nestabdyti viso derybų traukinio. Laikraštis „Suddeutsche Zeitung” cituoja Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergėjų Lavrovą, patvirtinusį, kad „Maskva bet kuriuo metu pasirengusi pradėti derybas”, ir jos vyks birželio 26 dieną tolimajame Sibire. Mandatas deryboms tikimasi gauti gegužės 26-ąją ES šalių užsienio ministrų susitikime.
Tai, kad Lietuvos Seimas ratifikavo Lisabonos sutartį, užsienio apžvalgininkams leido teigti, kad Vilnius atsiėmė savo veto. Bet taip nėra. Ministras Petras Vaitiekūnas buvo griežtas: po keturių ministrų vizito į Tbilisį jis pareiškė, kad Lietuva dėl Gruzijos nenusileis. Jos tikslas – pajudinti iš mirties taško dėl Rusijos kaltės įšaldytus konfliktus Kaukaze.

Lietuvos diplomatiniam užsispyrimui galima tik pritarti. Galbūt realių laimėjimų čia mes ir nepasieksim, bet pasauliui pademonstruosime, kad naujosios ES narės dar nesusitaikė su politiniu ir energetiniu Rusijos šantažu, jos nepritaria ir Bendrijos senbuvių pasyviai, prisitaikėliškai ir konformistinei pozicijai.

Ir visas šis aktyvus labai jau primena kai kam nemalonius revoliucinio pakilimo laikus Baltijos šalyse prieš 18 metų. Gal Lietuva vėl išjudins Rytų Europą iš savotiško politinio ir ekonominio sąstingio? Gal ir ES pabus iš letargo miego, kurį sukėlė rusiškų dujų kvapas?

Taip laikyk, Lietuva!

Pastabos panaudotos „Penkių kontinentų“ internetinės televizijos laidoje „Savaitės pjūvis“:
http://mediacentras.penki.lt