PGS: Vilnius tampa “pilkuoju kardinolu”

Žinia apie galimą amerikietiškos Priešraketinės gynybos sistemos (PGS) dislokavimą Lietuvos teritorijoje įgavo tarptautinio skandalo bruožų. Bet paprastai tokios naujienos „į apyvartą“ paleidžiamos dėl keleto priežasčių: jomis zonduojama priešininko nuomonė ir laukiama jo reakcijos bei norima duoti naują postūmį užstrigusiam procesui.

Rusijos reakcija jau žinoma: Maskva su neslūgstančiu įtūžiu atmeta tiek 10 raketų šachtų dislokavimo planus Lenkijoje, tiek radiolokacinės stoties įkurdinimą Čekijoje. Jų nė kiek nenutildo raminantys Vašingtono įtikinėjimai, kad priešraketinis skydas jokiu būdu nenukreiptas prieš Rusiją, o tik skirtas pažaboti galima smūgį iš Irano ar Šiaurės Korėjos. V.Putinas jau yra pagrasinęs, kad tokiu atveju PGS priglausiančios Rytų Europos šalys rizikuoja tapti rusiškų raketų taikiniais.

Galima tik įsivaizduoti, kokia bus Maskvos reakcija, jei iš tikrųjų kada nors 10 amerikietiškų šachtų kokiu 1000 kilometrų priartėtų prie vakarinių Rusijos sienų. Ji kaip mat paspartintų vidutinio nuotolio raketų „Iscander“ dislokavimą Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, galbūt čia pasirodytų ir galingesnis branduolinis ginklas. Prie Baltijos jūros iškart pakviptų paraku.

Kitas klausimas, ar to reikia bijoti? Lietuva ne kartą tampė liūtą už ūsų. Dėl to santykiai su Rusija netapo nei geresni, nei blogesni. Jie ir toliau išlieka šaltoki, nors naujos viltys siejamos su naujuoju Rusijos prezidentu D.Medvedevu.

Jeigu Vašingtono ir Varšuvos pareigūnų tvirtinimuose, kad, derybų su lenkais nesėkmės atveju kaip alternatyvą PGS dislokavimui JAV mato Lietuvą, yra bent kruopelė tiesos, Vilnius turėtų pripažinti, kad jis įsivėlė į pavojingą žaidimą. Lenkijos užsienio reikalų viceministras W.Waszczykowskis naujienų agentūrai „Reuters“ sakęs, kad būtent „Lietuvos gynybos ministras gegužės mėnesį pats pasiūlė dislokuoti priešraketinio skydo elementus jos teritorijoje“, nors Juozas Olekas neigia, kad vyksta kažkokios derybos. Atrodo, kad Vašingtonas Varšuvos rankomis ima žarstyti karštas žarijas.

Iš tiesų, šis skandalas įsiliepsnojo, kai ėmė strigti JAV ir Lenkijos derybos dėl PGS. Čekai sutiko iki 2011 m. priglausti amerikietišką radarą (liepą jau bus pasirašyti susitarimai), o Lenkija už 10 priešraketinių šachtų netoli Gdansko reikalauja modernizuoti jos karines pajėgas. Premjeru tapus Donaldui Tuskui, Varšuva iškėlė naujas sąlygas: Pentagonas turi jiems atsiųsti artimo ir vidutinio nuotolio raketų kompleksus „Patriot PAC-3“, THAAD arba AMRAAM.

Lenkijos gynybos ministras Bogdanas Kliczas pareiškė tikįs, kad JAV Lenkiją laikys tokiu pačiu strateginiu partneriu kaip Egiptą ar Pakistaną ir ginkluotųjų pajėgų modernizavimui skirs dešimtis milijonų dolerių. Laikraštis „Financial Times“ cituoja Pentagono atstovo žodžius, kad tokia parama Lenkijai neįmanoma, ji išprovokuotų dar didesnį Maskvos pasipriešinimą.

Laikraštis pažymi, kad derybos su Lietuva vyksta jau beveik mėnesį, bet kartu Vašingtonas tikisi, kad lenkų nelankstumo atveju čekai galėtų priklausti dar ir 10 priešraketinių šachtų.

Matyt, Lenkija ieško įvairių variantų, kaip išplėšti kuo didesnės naudos iš PGS dislokavimo savo teritorijoje. Siekiai pragmatiški ir nesmerktini. Tačiau ginant savus interesus spekuliuoti gera kaimynyste yra neatsakinga.

Šiaip ar taip, Lietuva tampa vis reikšmingesne tarptautine žaidėja. Jis vis labiau primena „pilkojo kardinolo“ vaidmenį regioninėje ir globalinėje politikoje. Jeigu kilęs skandalas turės rimto pagrindo, tai, kaip pastebi „Financial Times“, kitą savaitę Vakarų Sibire prasidedančiame Rusijos ir ES viršūnių susitikime Vilnius gero žodžio iš debiutuojančio D.Medvedevo sulaukti tegu nesitiki…

NATO karavanas toliau žengia į Ukrainą

Pirmadienį oficiali NATO derybų delegacija, kuriai vadovauja generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, atvyko į Kijevą. Taip su Ukraina prasidėjo intensyvios konsultacijos, kurias numatė pavasarį Bukarešte vykęs Aljanso viršūnių susitikimas. Galutinis šių pasitarimų tikslas – įsitikinti, ar Ukraina pasirengusi priimti Narystės šioje organizacijoje planą, o vėliau – ir pačiai narystei.

Iš karto reikia pasakyti, kad Maskvoje šis vizitas sukėlė erzelį. Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, dalyvavęs Sevastopolio įkūrimo 225-ųjų metinių iškilmėse, pareiškė, kad, jeigu Ukraina stos į NATO, jos piliečiams bus įvestas vizų režimas.

Aukštas svečias iš Maskvos uostamiestyje įsivėlė į polemiką ir su Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka, ir su ministre pirmininke Julija Tymošenko. Abi šalys savo sveikinimuose priminė, kad tai – jų miestas: Rusijos atstovai jį vadino „rusų šlovės didvyriu“, o Ukrainos vadovai – „ukrainiečių jūreivių pasididžiavimu“. Tačiau pirmo neišlaikė S. Ivanovo nervai. Sveikinimo kalboje jis pagrasino Kijevui vizų režimu, kurį esą įves NATO, kai tik Ukraina taps jos nare. „Tai palies dešimtis milijonų žmonių Rusijos ir Ukrainos teritorijoje, ir jų judėjimas bus apsunkintas“, – graudeno svečias iškilmių dalyvius. Įvedus vizų režimą, būtų sunkiau patekti į Krymo kurortus, o vicepremjeras abejoja, ar amerikiečių, anglų ir vokiečių turistai taip jau ir suplūs į Krymą. Dar jis pranašavo karinio pramoninio komplekso ryšių susilpnėjimą ir apskritai pavojų valstybiniams santykiams. Drąsindamasis jis pareiškė nesijaučiąs svečiu Ukrainos žemėje…

Kad konfliktas būtų nuslopintas, Sevastopolyje vienu metu buvo atidengti du paminklai: Rusijos imperatorei Jekaterinai Antrajai ir Ukrainos etmonui Piotrui Sagaidačnui, kuris ne tik kovojo su turkais, bet ir kartu su lenkų pulkais XVII a. pradžioje puolė Maskvą…

Sevastopolis – ne šiaip sau tapo valstybių incidento vieta. Šiame Juodosios jūros uoste susiduria Rusijos ir Ukrainos interesai, kas valdys strategiškai svarbų placdarmą. 2017 m. baigiasi uosto nuoma Rusijai, ir, atrodo, jos pratęsti Kijevas nežada. Rusijos karinis laivynas turės palikti Juodosios jūros akvatoriją ir tuo atveju, jei Ukraina bus priimta į NATO.

Jau beveik 10 m. čia išsilaipina kartu su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis pratybas rengiantys NATO kariškiai. Paradoksalu, kad Ukrainai priklausančiame uoste sakomos grasinamos kalbos, aidi protestai prieš Aljanso karinių laivų vizitus. Per NATO delegacijos vizitą į Kijevą prie Aukščiausiosios Rados taip pat vyko narystės šalininkų ir priešininkų mitingai. Apklausų duomenimis, dauguma ukrainiečių pasisako prieš narystę NATO.

Tačiau, kaip sakoma, karavanas eina pirmyn. Birželio 13 d. Ukraina prisijungė prie NATO oro erdvės kontrolės sistemos. Kijevas aktyviai dalyvauja kone visose Aljanso operacijose: jis pasiuntė savo taikdarių į Afganistaną, Kosovą, jo laivai patruliuoja Viduržemio jūroje, kur tęsiasi antiteroristinė operacija. Kijevas teigia pasirengęs dalyvauti formuojant NATO greitojo reagavimo pajėgas, kurias sudarys apie 12 tūkst. Aljanso kareivių ir kurios galės būti permestos į bet kurį pasaulio krizės regioną.

Vis dėlto pasitikdamas NATO delegaciją, V. Juščenka kritiškai įvertino Ukrainos karinių pajėgų būklę. Jo žodžiais, beviltiškai paseno 85 proc. zenitinių kompleksų, 55 proc. kovos lėktuvų, 84 proc. laivų, 61 proc. automobilių technikos. Tai dar kartą patvirtina Vakarų nuogąstavimus, kad Ukrainos narystė Aljanse taps sunki našta kitoms bloko šalims.

Rusija būtent dabar didina Kijevui spaudimą dar ir todėl, kad Ukrainoje nesibaigia valdžios krizė. Šeštojo šaukimo Parlamentas niekaip negali apsispręsti dėl valdančiosios koalicijos. Nuolatiniai nesutarimai tarp prezidento ir ministrės pirmininkės drąsina Maskvą. Štai ir vėl koncernas „Gazprom“ pareiškė, kad Ukraina ir toliau vagia Vakarams tiekiamas dujas. O užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pagrasino, kad nuo kitų metų pradžios dujos kainos Ukrainai bus padidintos dukart… Praėjusią savaitę Sankt Peterburge V. Juščenka akis į akį kalbėjosi su naujuoju Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, ir šis pakartojo iš Vladimiro Putino išmoktą frazę, kad Ukrainos narystė NATO pažeis visas geros kaimynystės normas.

Pietų Portugalija: tokia neįprasta ir miela

Gavę „organizuotos” kelionės į Afriką pamoką, nutarėme griebtis įprasto mums būdo pažinti kraštą – keliauti automobiliu, laikant rankose žemėlapį. Gerą, detalų atlasą už 8 eurus pavyko nusipirkti tik Portugalijoje.
Toremolinoje, mūsų mielai gidei Astai padedant, už 100 eurų trims paroms išsinuomojome nedidelį automobilį. Tiesa, mums norėjosi įprasto Peugeot 206, kurių, beje, Ispanijoje ir Portugalijoje aibė, tačiau automobilių nuomos agentas, atvykęs į viešbutį, teigė, kad siūlomi turimi C1 kategorijos automobiliai, ir dabar laisvas 1,3 litro metų senumo penkių durų KIA. Kaina irgi išaugo iki 135 eurų – bendras draudimas, apdraustas priekinis stiklas ir žibintai ir t.t. Benzino įpilta tiek, kiek turime ir grąžinti. Ką darysi…

Rojus ir antirojus

Tiesą sakant, nerimo buvo: nors automobilis naujas (firma nuomoja tik iki metų panaudotus, nes ji nerizikuoja jų remontu ir klientų saugumu), tačiau nežinomi jo kaprizai, galingumas, įtarimų kėlė ir keliai, jų ženklai, buvo prigąsdinti ir vairuotojų elgesio kultūra – vis dėl to pietūs…

Atstumas tarsi ir nedidelis – iki pietinės Portugalijos, tai yra apie 400 km į vieną pusę. Bet dėl nedidelio variklio galingumo vengėme važiuoti per Siera Nevada kalnus, kurių serpantinus prisiminiau dar nuo kelionės į Seviliją laikų. Tad po sočių pusryčių viešbutyje pasukome į šiaurę – pro Malagą ir Antiguerą. Jau pirmasis kelių įspūdis buvo geras – nuorodos aiškios, nuolat kartojamos, dažniausiai – gerokai prieš posūkį, apribojimų nedaug, remontuojamų atkarpų – taip pat. Greitkeliuose greitis paprastai ribojamas 120 km. Mokamų kelių Andalūzijoje – vienas kitas (toks pasitaikė iš Malagos vykstant į Kadizą ar Gibraltarą).

Be problemų apsukome Antiguerą ir šovėme link Sevilijos. Paprastai kelionėje atsiranda didžiausia problema – tualeto paieška, tad, norėdami suderinti naudinga su maloniu, netoli šio didmiesčio išsukome į eilinį ispanų kaimelį, kuriame radome ne tik puikios kavos, sąlygas gamtos prievolei atlikti, bet ir Andalūzijos medžiotojų artelę. Iš sumedžiotų trofėjų ispanai siuva kailinius, daro įvairius odos, kaulo dirbinius, prekiauja žvėriena. Tiesa, kainos šioje parduotuvėje nemažos – vis dėl to rankų darbas…

Už Sevilijos papuolėm … į rojų. Taip išvertus vadinosi nedidelis miestelis Paradas (kirčiuojant paskutinį skiemenį). Paradoksas tas, kad tai antipodas įsivaizduojamam provincijos rojui. Miestelyje – plačios gatvės, bet yra ir savas senamiestis, turgus, prekybos įstaigos. Pavyko rasti vieną veikiančią užeigą, tačiau ji buvo pasibaisėtinai šiukšlina: vyną gurkšnojantys kaimo vyrai žemės riešutų lukštus ir popierius mėtė tiesiai ant grindų, aplink metėsi plastikiniai buteliai, nuorūkos. Jaunas barmenas net nejautė nepatogumo prieš užsienio turistus, kurie šiame Dievo užmirštame „rojuje”, matyt, buvo reti svečiai. Nykų įspūdį sustiprino šmirinėjančios tingios katės ir prie durų snaudžiantys šunys. Gatvėse – tylu. Mat, siesta. Paskui žinovai pasakos, kad tokios užeigos Ispanijoje – krašto identitetas ir pasididžiavimas…

Europos ar pasaulio pabaiga?

Iki pajūrio Portugalijos ir Ispanijos siena eina viršuje užtvenktos Guadianos upės farvateriu. Nesukame nei į Ajamontę, nei į garsųjį Faro uostą, o kelrodėse matome Lagoso miestą. Apsukę jį (čia dar grįšime), už 40 km patenkame į Dievo užmirštą Portugalijos kampelį – Sagresą. Miestelis mus pasitinka užrašu, kad čia esą pasaulio pabaiga. Ne, tik Europos. Mažas miestelis įsikūręs vos už 6 km esančio labiausiai nutolusio Europos taško Sent Vinsento kyšulio. XV amžiuje Portugalijos princas Henrikas pravarde „Jūreivis” nusprendė pastatyti tvirtovę ir navigacijos mokyklą bei planavo atidaryti laivų statyklą mažame užutėkyje.

Jeigu ne stebuklingo dydžio ir teritorijos tvirtovė ant uolėto 30 m aukščio kranto, Sagresas nieko nesudomintų. Tiesa, čia yra nemaža laivų prieplauka, viliojanti turistus visokiais malonumais, keletas parduotuvių, kavinių, auga įspūdingo dydžio kaktusai, migdolų medžiai, kedrai ir kt. Čia skani, tik 1,2 euro kainuojanti „normali” kava su vaizdu į vandenyną, nesunkiai radome ramią nakvynę už 30 eurų. Vakare valgėme nacionalinį portugalų patiekalą – griliu pakeptas sardines. Už 8 iškeptų žuvelių (pasūdytų, būtinai nevalytų), indelio salotų ir raudono (kažkodėl – ne balto) vyno taurės porciją mokėjome 9 eurus. Skanu ir lengva…

Bet, žinoma, nepalyginamas jausmas, kai, užmokėjęs 3 eurus, įžengi į forto teritoriją. Nuo vandenyno pučiantis stiprus vėjas plėšia drabužius ir kuprines, milžiniškos Atlanto bangos daužosi į uolėtą skardį, kuris neapsaugotas jokia tvorele (puiki vieta savižudybei), akys vos aprėpia metalines Atlanto platybes, kuriose vienur kitur boluoja laivas, klykia stambios žuvėdros. Augmenija šiame akmenuotame iškyšulyje žema ir skurdi. Rytais iš jos pakyla ir kūną nusėja debesys skaudžiai kandančių muselių. Keletas žvejų sumerkė ilgas meškeres ir tikisi laimikio…

Kiek tolėliau – Sent Vincento iškyšulys, kur jau verda prekyba suvenyrais, įvairiais daiktais ir kur pučia tas pats stiprus, nors nešaltas Atlanto vėjas, kiek užmato akys, bangos daužosi į aukštas juodas uolas. Tačiau pats iškyšulio įtvirtinimas ir navigacijos bazė uždaryta: mat, čia Portugalijos gynybos ministerijos valdos…
Stengiamės išnaudoti keletą likusių valandų iki kelionės į viršų ir prigulame vietiniame nedideliame paplūdimyje. Vanduo šaltas, bet smėlis kaip Palangoje, žmonių vienas kitas, stačios uolos ir pasiutęs okeano šėlsmas. Ima lynoti. Tai ženklas, kad reikia judėti.

Portugališko kaimo jaukuma

Mums maga pasidairyti po Portugalijos kaimelius, ir vingiuotame kelyje link Lisabonos tokių pasitaiko. Tarp senų apleistų alyvmedžių, kurie dar tik krauna savo vaisius, boluoja švarūs ir šviečiantys portugalų nameliai. Netoli Karapateiros pasukame į šalį šiek tiek užkąsti atsivežto sauso maisto (portugališkas pienas su bandelėmis ir lietuviškų lašinių bryzelis: tas visada praverčia…). Prie mūsų sustoja prancūzų džipas, ir jie dar tą patį. Tolumoje – melsvas vandenynas…

Bordeiros kaimelis – lyg atvirutėje. Mažytė bažnytėlė, švarutės gatvelės, vienas kitas žmogus, pririštas asiliukas, kiemeliai išdėlioti mozaikomis, parduotuvė su sėdinčiais nuobodžiaujančiais vietiniais senukais. Siesta. Atrodo, kad ji šiuose kraštuose – amžina. Niekas niekur neskuba. Skaitau, kad kai kas tai vadina tinginyste. Na jau…

Karšta. Bet nuo vandenyno pučiantis vėjas atgaivina, ir mes vėl šioje tolimoje žemyno tyloje iš besitvarkančio kavinukės savininko išprašom po puodelį „normal” kavos, kuri čia iš tiesų puiki ir palyginus pigi.
Suprantu, kad šis kaimelis netoli vandenyno – tai idealus pietų Portugalijos provincijos vaizdelis. Ir nuo Sagreso nuvažiavęs kokius 30 km, dar nepasiekęs Aljezuro, suku į dešinę, tikėdamasis išlįsti kažkur vėl prie Lagoso. Tačiau nauju asfaltuotu keliuku tenka pervažiuoti aukštokus kalnus, gerai, kad serpantinai tušti, kad KIA tokia judri ir mažagabaritinė, bet vis tiek delnai po keleto viražų drėksta…

Vandenyno grotų sužavėti

Apie Lagoso, kurį pasiekiame maždaug po 20 km, unikalumą esame jau girdėję. Iš visos pietinės Portugalijos pakrantės, o gal ir Europos jis išsiskiria specifiniu kranto reljefu. Čia, uolėtuose, įvairias gyvūnų, žmonių, daiktų formas primenančiuose ir saulės šviesos tonuotuose grotuose buvo kuriame kino „bojevikai”, čia vyksta įspūdingos lenktynės. Pervažiavę miestą gana netikėtai sustojame ant tokių įprastų šiam kraštui vandenyno skardžių. Tik paskui pastebime, kad kai kurie turistai stačiais laipteliais leidžiasi žemyn, ir čia, prie pat vandens, jų laukia nedideli, judrūs kateriukai, siūlantys už 10 eurų ekstremalią pusvalandžio kelionę – po Lagoso grotus. Laivelis, blaškomas aukštų bangų, lankstosi tarp jūros uolų, tamsiausių užutekių, uolų nišų, kurių viršuje tai švysteli saulė, tai išnyra it statulos visokio pavidalo žvėrys, o čia pat ant jų kabarojasi vikrūs krabai… Vėjas, saulė ir tamsa: štai tas nepakartojamas įspūdis, kuris nustelbia nemažą pasiplaukiojimo baimę, kad net pirštai nubąla, tvirtai įsikibus į katerio rankenas…

Bet temsta, ir, kaip įprasta, reikia pasirūpinti nakvyne. Už Portimao – nedidelis (iš pirmo žvilgsnio ir į aną panašiu pavadinimu) Lagoa miestelis. Gal pirmą kartą susiduriame su gyvenviete, kurioje nėra viešbučių ar „pensionų”. Tokių čia vietiniai nežino. Dvi močiutės, sutūpusios siaurame daržovių parduotuvės koridoriuje, nori pasakyti, kad nakvynės šiame mieste ir neieškotume. Kodėl? Praradę viltį nuojautos vedini bandome išvažiuoti iš miesto. Ir čia – motelis. Nedidelis, neištaigingas, su naktį šmirinėjančiom pelėm ir dar kažkokiais gyviais, bet vis dėl to – nakvynė baltoje patalynėje (už 33 eurus). Gerai, kad vežėmės portugališko „Porto” vyno…

***

Štai tuo reiktų ir baigti. Galima daug rašyti apie pietiečių vairavimo specifiką, jų maistą, jo kainas, bet tai būtų ilga ir galbūt ne visai objektyvi stebėsena. Patvirtinsiu tik viena: bet kurioje kelionėje, juo labiau Ispanijoje ir Portugalijoje, verta iškrypti iš kelio, patirti ekstremalių pojūčių, paklaidžioti, kad pajustum krašto specifiką, kad galėtum pasakyti: tai buvo bet kokių pinigų verta kelionė. Kad praeis keletas savaičių, ir tu naktimis sapnuosi kiekvieną žingsnį, ir tau labai norėsis ten grįžti…

Ar grįš Taivanas į Kiniją?

Trečiadienį tarp Kinijos ir jos nepripažinto Taivano prasidėjo derybos dėl ekonominio bendradarbiavimo. Jos atsinaujino po 9 m. pertraukos. Taivano delegacija pirmą kartą istorijoje atskrido į Pekiną. Derybose nekalbama apie šios nuo Kinijos atsiskyrusios provincijos statusą. Pekinas teigia, kad tai – nesvarstytinas klausimas, o apžvalgininkai tvirtina, kad šie kontaktai ir yra tam tikra valstybinių politinių derybų pradžia.

Iniciatyvą atnaujinti beveik dešimtmetį įstrigusias derybas parodė nauja kovą išrinkta Taivano administracija. Buvęs Taipėjaus meras, Hovardo universiteto auklėtinis 57 m. Ma In Cziu dar savo rinkimų kampanijoje žadėjo pagerinti santykius su žemynine Kinija. Savo 20 minučių kalboje per inauguracijos iškilmes gegužę naujasis Taivano administracijos vadovas sakė, kad būtina kuo greičiau atnaujinti transporto ryšius su Kinija per sąsiaurį, skatinti ekonominę integraciją ir investicijas iš žemyno, atidaryti atstovybes. Įdomu, kad jau po savaitės į Pekiną išvyko didelė Taivano delegacija. Tačiau ir naujasis Taivano vadovas pasisakė prieš susijungimą su Kinija ir net neketina apie tai vesti derybų. Jo pozicija apibūdinama trimis „ne“: ne – susijungimui, ne – nepriklausomybei, ne – problemų sprendimo būdams iš jėgos pozicijų. Savo interviu jis teigė, kad „politinė Kinijos sistema Taivanui nepriimtina“.

Kinijos Respublika buvo įkurta 1912 m., tačiau jos pavadinime žodis „Liaudies“ atsirado po Antrojo pasaulinio karo, 1949 m. Protestuodami prieš komunistinę valdžią, dešinieji, vadinamieji čankaišistai iš Gomindano partijos, pabėgo į Taivano salą ir užsiblokavo Taipėjuje. 2 mln. pabėgėlių tuomet prisijungė prie 6 mln. vietos gyventojų. Pekinas iki šiol šį administracinį vienetą laiko nedaloma Kinijos teritorija ir siekia suvienyti valstybę principu „dvi sistemos – viena šalis“.

Taivanas turi daug nepriklausomos valstybės bruožų, tačiau oficialiai nepriklausomybės nėra paskelbęs. Jis nėra Jungtinių Tautų narys, o provincijos lyderis, kaip ir Palestinos, vadinamas administracijos vadovu. Taipėjus, matyt, neketina aštrinti santykių su žemynine Kinija ir skelbti nepriklausomybės, nes Pekinas tuo atveju yra pažadėjęs panaudoti karinę jėgą. Toks paradoksalus Taivano politinis statusas visai tinka jo gyventojams, kurių gyvenimo lygis per 60 atsiskyrimo metų labai išaugo. Dar ir dabar, įvažiuojant į Taivaną, vizoje įspaudžiamas užrašas „Republic of China“ („Kinijos Respublika“), kaip buvo iki 1949 m., ir tai klaidina nežinančius, kad toks yra neva oficialus Taivano pavadinimas. Tiesa, referendumas dėl nepriklausomybės vis tiek įvyks – jis numatytas kitų metų kovą.

Iki šiol Kinijos ir Taivano santykiuose tvyrojo kasdienė įtampa. Iki 1971 m. Taivanas turėjo net savo atstovą Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje, tačiau vėliau ši vieta atiteko Kinijai, kuri yra ir įtakinga Saugumo Tarybos narė. Taivano prašymas priimti jį į Jungtines Tautas Kinijos pastangomis atmestas jau 15 kartų. Kai tik Taivane prasideda rinkimų kampanija, Kinija užutekyje pradeda karines pratybas, į kovinę parengtį perveda šimtus raketų, dislokuotų Pietų Kinijoje priešais Taivano salą.

Nei Vakarai, nei Rytai, nei 23 mln. Taivano gyventojų nenori aštrinti situacijos. Ypač pastarieji. Gyvenimo lygis Taivane ypač išaugo ir yra keliskart aukštesnis negu Didžiojoje Kinijoje. Jis per keletą dešimtmečių sugebėjo tapti informacinių technologijų lyderiu. Čia gaminama apie 70 proc. pasaulio procesorių plokščių, 72 proc. nešiojamųjų kompiuterių, 79 proc. delninių kompiuterių, 83 proc. bevielio tinklo įrangos. Gamybos sąnaudos čia daug mažesnės negu Jungtinėse Valstijose. Be to, čia gerai išvystyta cukraus ir tekstilės pramonė. O bendrasis vidaus produktas vienam Taivano gyventojui net 12 kartų didesnis negu Kinijos…

Taigi abiejų Kinijų susijungimo perspektyva, ko gero, nežavi nei žemyno, nei salos gyventojų. Belieka deklaratyvaus politinio statuso problema, kuri, kaip ir visame pasaulyje, pradedama spręsti nuo mažų konkrečių klausimų.

Prošvaistės Katynės byloje?

Katynės byla vėl tampa Rusijos ir Lenkijos santykių kertiniu akmeniu. Atrodo, atsiranda vilčių, kad šie santykiai pagerės, nes Maskvos miesto teismas patenkino lenkų karininkų, sušaudytų Katynėje, artimųjų ieškinius dėl reabilitacijos.

Baisus Stalino nusikaltimas 1940 m. ilgus dešimtmečius gadino dviejų slavų šalių santykius, ir dabar turėtų ateiti metas atkurti istorinį teisingumą. To reikia ne tiek lenkų tautai, kiek pačiai Rusijai.

Apžvalgininkai savo komentaruose pabrėžia, kad viena iš didžiausių ir sisteminių Rusijos problemų – nuoseklus nenoras pripažinti gėdingus šalies istorijos puslapius, jos lyderių padarytas klaidas, išaukštinant pergales ir nutylint pralaimėjimus. Vien tik praėjusį šimtmetį tokių nesėkmių galima priskaičiuoti daug – nuo žiaurių bolševikinio perversmo represijų iki Baltijos šalių okupacijos ir trėmimų. Į šį sąrašą Kremlius gali įsirašyti ir Lenkijos karininkų sušaudymą Katynėje netoli Maskvos.

Priminsiu, kad Stalino nurodymu 1940 m. kovo 5 d. buvo nuteista sušaudyti daugiau kaip 20 tūkst. lenkų karininkų ir inteligentų, paimtų nelaisvėn per 1939 m. rugsėjį ir spalį vykusias operacijas Lenkijos pasienyje. Tuo metu Raudonosios armijos pusėje hitlerininkams priešinosi kelios lenkų divizijos, tačiau sovietų kariuomenė pagal Maskvos ir Berlyno pasirašytą nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus puolė vaduoti neva jiems priklausiusių vakarinių pakraščių, ir tuomet buvę kovų draugai lenkai tapo mirtinais priešais: į nelaisvę pateko apie 240 tūkst. Lenkijos kareivių ir karininkų. Netrukus prasidėjęs dalies jų ypatingasis teismo procesas sunaikino daugiau kaip dešimtadalį suimtų lenkų kariškių. Taip Raudonoji armija įnešė savo indėlį į susitarimų su fašistine Vokietija ir slaptųjų protokolų įgyvendinimą, padėjo palaužti lenkų pasipriešinimą ir sudarė geras sąlygas 1941 m. karui su Sovietų Sąjunga.

Suimtuosius šaudė senos vokiečių gamybos pistoletais – kad būtų mažiau įtarimų, jog taip pasielgė oficiali sovietų valdžia. Juk tuo metu panašias operacijas vokiečiai vykdydavo ir Lenkijoje. Lenkus atvesdavo į specialų kambarį, šaudavo į nugarą ir uždengtu automobiliu išveždavo į mišką ir versdavo į duobes. Paskutines savo gyvenimo valandas belaisviai aprašydavo ant savo kūno cheminiu pieštuku… Žudynių vietos buvo kruopščiai slepiamos.

Pirmųjų žinių apie lenkų genocidą pasirodė dar 1943 m., kai vokiečių okupacinė kariuomenė užėmė Katynės apylinkes. Stalino nusikaltimams ištirti vokiečiai kvietė lenkų medikus, ekspertus ir žurnalistus iš neutralių šalių ir belaisvius iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Kanados kariuomenių. Vokiečių propaganda tuojau pat paskelbė pasauliui apie bolševikų žvėriškumus, tikėdamasi suskaldyti antihitlerinę koaliciją.

Sovietinė komisija Katynėje pradėjo dirbti iškart, atstūmus vokiečius nuo Maskvos. Jai vadovavo vėliau žinomu psichoneurologijos specialistu tapęs ir net savo institutą Maskvoje įkūręs Nikolajus Burdenka. Joje buvo ir rašytojas Aleksejus Tolstojus, metropolitas Nikolajus, žymių armijos vadų. Komisija padarė išvadą, kad lenkus sušaudė vokiečiai, tačiau tyrimo rezultatai buvo susegti į ypatingo slaptumo segtuvus ir paslėpti ypatingajame archyve.

Naujausiais laikais tik Michailas Gorbačiovas pagaliau nusilenkė prie memorialo Katynėje ir pripažino, kad dėl žudynių kaltas NKVD. 1992 m. spalį Borisas Jelcinas davė nurodymą išslaptinti slaptus archyvus ir paskelbė Lavrentijaus Berijos pasirašytą politinio biuro nutarimą. Šis žingsnis tapo naujo Katynės proceso pradžia. 1995 m. Ukraina, Rusija, Baltarusija ir Lenkija pasirašė specialų protokolą dėl dalyvavimo naujame bylos tyrime. Tačiau Rusijos vadovu tapus Vladimirui Putinui, Katynės byla vėl buvo užmiršta, nes 2005 m. Rusijos karinė prokuratūra paskelbė, kad genocido prieš lenkų piliečius nebuvo ir niekas iš nužudytų karininkų artimųjų nėra laikomas nukentėjusiu.

Tokia formuluotė dviejų šalių santykius dar labiau komplikavo. Tuomet šie nukentėjusieji pradėjo asmeniškai kreiptis į Rusijos teismą, reikalaudami istorinės tiesos. Maskvos teismas nedrįso atmesti jų ieškinių. Šį pažangų gestą apžvalgininkai tapatina su naujo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo atėjimu į Kremlių, tačiau kartu jie ragina nepervertinti demokratijos plėtros Rusijoje.

Anos cenzūros šleifas

Prisipažinsiu, nesu D.Kuolio laidų gerbėjas, gana kritiškai vertinu ir jo specifinį „klampaus mąstymo” stilių, kai painus filosofinis klausimo formulavimas dažnai nustelbia pašnekovo norą atsakyti aiškiai ir konkrečiai. Eteris reikalauja trumpo, konstruktyvaus ir net (kai kuriose programose) deklaratyvaus mąstymo.

Tačiau šiuokart svarbu kitkas: negali nekelti nerimo jo laidų išnykimas iš LRT. Kilęs ažiotažas sukiršino visuomenę. Protestus dėl D.Kuolio nušalinimo iš eterio pareiškė keturi Lietuvos diplomatai, pareiškimą paskelbė Piliečių Santalka, kurios aktyvus dalyvis eksministras ir yra. LRT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tikina, kad viskas vyko tvarkingai – tiesiog kartu su sezonu baigėsi sutartys… Konarskio gatvėje sezonas baigias anksčiau negu kitur – gegužės 31-ąją. Kitur kultūros ir visuomeninio skambesio laidos paliekamos ilgėliau. Bet Lietuvoje kitaip: iki išnaktų ir iki rudens šalnų eteryje siaučia nuoga pramoga, nepridengta prievarta ir beskonybė. Aišku, todėl, kad ji duoda pajamų. O ką D.Kuolys? Ar labai jau jo laidose reklamininkai siekia įterpti savo produkciją?

Nebūkime naivūs, kad vien tik reitingai lemia laidos vietą programoje, trukmę ir sezoniškumą. D.Kuolys nebuvo patogus vedėjas nei ankstesniam, nei dabartiniam LRT vadovui. LRT Taryba paprastai tik žvilgčioja į generalinį direktorių ir laiko save nieko neįsipareigojančia priimant sprendimus. Nei ji, nei generalinis net nesivargino paaiškinti visuomenei D.Kuolio nušalinimo motyvų. O tuščioje vietoje atsiranda užpildų: daugybėje pareiškimų LRT kaltinama cenzūra, kerštu D.Kuoliui už jo dygią „Panoramos” ir dabartinių vadovų kritiką.

Skandalas aidu atsikartojo Seime. Pažiūrėkime, kas gina LRT Tarybą – socialdemokratai, kas puola – dešinieji. D.Kuolio pozicijų niekaip neįtarsi kairiosiomis, todėl logiška svarstyti, kad jis nukentėjo dėl valdantiesiems nepatogiosios pozicijos.

O štai asmeninė patirtis: kai 1992 m. rudenį į valdžią atėjo LDDP, po keleto mėnesių man ir V.Preidyte buvo pareikšta, kad mūsų vedamos laidos neina koja kojon su laikmečiu. Jeigu atvirai, pasakė tuometinis LTV direktorius S.Sondeckis, be reikalo kalbinai V.Landsbergį, A.Smetonos šeimininkę, nemandagiai užsipuolei A.Brazauską, pavadindamas jo partiją „suplėkusia”… Klausiu, tai mano reiktu dėl to išeiti? Direktorius pasimuistė ir linktelėjo galva… Supratau, kad tada LRT vadovai nebuvo laisvi nuo politinių lyderių virvučių…

Graudu, kad tas politinis spaudimas ar cenzūra lyg šleifas nusitęsė per visus 18 nepriklausomybės metų.

Ispanija: „organizuotos“ kelionės iššūkiai

Kai išbandai vadinamąją „organizuotą“ kelionę, supranti, kad niekas nepakeis „laukinio“ keliavimo. Žinoma, išvyka su „kelialapiu“, pirktu agentūroje, yra ramesnė, rūpesčių nekelia maitinimas, nakvynė, higiena ir kiti organizaciniai reikalai. Tai patogu šeimoms su vaikais ir pagyvenusiems žmonėms.

Bet po to, kai kasmet maišėme Europą automobiliu, šį kartą nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis, kurios nepigios, bet atpalaiduoja nuo kai kurių rūpesčių.

Išbandymai saule ir kainomis

Poilsiauti Ispanijos pietuose – laimės dalykas. Prieš 10 metų Costa del Sol pakrantėje buvau liepą, tai jau pirmą dieną susirgau visomis neišmanėliui įmanomomis ligomis: per porą valandų taip nudegiau Fuengirolos paplūdimyje, kad tris naktis kaukiau iš skausmo nuo nudegimų.

Paskui užpuolė ausų uždegimas, nes pasimaudydamas 10 km eidavau pakrante prieš šiltą stiprų vėją į Marbėją ir atgal. Po to pajutau, ką reiškia ispaniškas maistas, prie kurio, pasirodo, šiauriečiui reikia prisitaikyti pamažu…

Šįkart buvau protingesnis. Išsitepiau 15-uoju kremu nuo saulės, atidžiau laikiausi patarimų paisyti siestos – pogulio meto, nes vidurdienį saulė pati baisiausia. Lįsti į Viduržemio jūrą gegužės pabaigoje-birželio pradžioje dar netraukė: vanduo gėlė kojas…

Solidžiame vos 60 metrų nuo kranto nutolusiame olandų pamėgtame Lago Rojo viešbutyje baseino vanduo atsidavė chloru. Sotūs pusryčiai, atstojantys ir pietus, bei vakarienė stebino dideliu pasirinkimu, bet vidinių organizmo problemų nesukėlė.

Pasirinkus poilsinę kelionę, esi laisvas rinktis ir įvairias pramogas bei ekskursijas. Tiesa, agentūros rekomenduojamos išvykos nepigios. Antai vienos dienos kelionė autobusu ir keltu į Tanžerą (Marokas) vienam žmogui kainuoja apie 90 eurų (apie kelionės turinį – kita kalba), britams priklausančią Gibraltaro uolą pamatysite už 50 eurų, o į Kordobą nuvyksite jau ir už visą 100 eurų.

Vietiniai ekskursijų pardavinėtojai kainas nuleidžia dvigubai, bet būtina pasiklausti, kas į jas įeina, nes dažnai 10 eurų kelionė į Granadą suprantama tik kaip bilietas autobusu ten ir atgal…

Afrika – pro autobuso langą

Ekskursija į Maroką buvo nesėkminga. Lenkų kilmės gidė Katarina daugiausia iš rusų turistų sudarytą grupę visą kelią mokė pildyti įvažiavimo ir išvykimo lapelius, „kad Maroko policininkai neprikibtų“, kad šnipais nepalaikytų. Štai kodėl, kai į profesijos langelį įrašiau „žurnalistas“, ji baisiai supyko ir pagrasino nemalonumais pasienyje.

Sovietinių laikų gąsdinimai neturėjo jokio pagrindo. Pasieniečiai tik žvilgtelėjo į atskleistus tiek rusiškus, tiek lietuviškus pasus, į daiktų turinį monitoriuje ir – į keltą. Gibraltaro sąsiauriu, skiriančiu Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną, šis laivas perplaukia per 45 minutes.

Stipri srovė mėto tai į vieną, tai į kitą pusę, todėl keltui reikia „užsiguravoti“ – paplaukti kiek prieš srovę, kad pataikytų į Tanžero uostą.

Diena pasitaikė visai ne afrikietiška: lijo, pūtė stiprus šaltas vėjas, slinko žemi debesys. Gelbėjo už 3 eurus arabų brukami skėčiai, o moterys skubiai pirko dželabus – ilgus vyrų rūbus su kapišonu.

Autobusu nuvežti į permirkusią aikštę nusifotografuoti ant sulysusių kupranugarių, pažiūrėti šokdinamų gyvačių (visa tai ne už dyką), kreivomis ir siauromis senamiesčio Kabos gatvelėmis Katarinos buvome nuvairuoti į keletą parduotuvių – kilimų ir kvepalų, bei prieskonių.

Ilgoka prezentacija, vikrūs arabai į maišelius įkiša savo produkcijos ir prašo nesiderėti. Kilimų taip niekas ir nepirko. Už tai gidė gavo dovanų, kad atvedė tokį didelį būrį pinigingų turistų.

Kažkokie mūsų saugumo sergėtojai neleido net įkišti nosies į nuostabius paslaptingus kiemelius, gėlių kupinus skverelius, dirstelti į ramiai tarpduryje sėdinčius senukus, margaspalvius arabų turgelius. Kai kas atitrūko nuo tokios globos ir su prekybininkais suspėjo gerokai pasiderėti, pavyzdžiui, nusipirkti odos rankinę už 20 eurų, kuri iš pradžių kainavo 150 eurų…

Pietūs arabų restorane. Afrikietiška virtuve beveik nekvepia, o gėrimus reikia pirkti. Netrukus, praėjus vos 2 valandoms, mes vėl autobuse ir – atgal. Apkūni gidė giria savo verslą, kaltina turistus, kad šie nori kažkokio laisvo laiko pasibastyti po miestą (nesaugu!), kad mečetę aplankyti neleidžia jų papročiai (?), kad apskritai mums visiems lietus tik į naudą (kitą dieną viešbučio kaimynė susirgo)…

Ronda – maurų tvirtovė

Pasimokę iš „organizuotos“ kelionės, maršrutiniu autobusu (beveik 9 eurai žmogui į vieną pusę iš Toremolinos centro) vykstame į Rondą – senovinį maurų įkurtą bastijoną, stovintį ant 30 metrų aukščio uolų.

Į dvi dalis padalintas miestas stebina švara ir autentiškumu. Čia yra viena seniausių Ispanijoje bulių kovų arenų. Šiaip jau koridų nemėgstu, ir jas stebėjau tik transliuojamas trečiadieniais per pagrindinius TV kanalus.

Nuostabūs maurų didiko Mondragono rūmai su vėsiais šaltiniais trykštančiais kiemeliais, apelsinų sodeliais, paslaptingais kiemais, gausia arabiška mozaika ir gipso lipdiniais. Čia turistus gąsdina paslaptingos patalpos uoloje, kurios kažkodėl siejamos su dvasiomis, kosmosu ir paįvairinamos žmonių kaulais…

Rondoje karšta. Virš 100 metrų aukščio Naujuoju tiltu grįžtame į naujesnę miesto dalį. Siesta. Bet vienoje kavinėje prisėdame suvalgyti tradicinį ispanų patiekalą – paelją. Tai ryžiai su daržovėmis, vištiena ir įvairiais prieskoniais. Nemaža porcija ir baltas vynas kainuoja apie 9 eurus.

Nėra kažkas ypatinga, bet gana skanu ir sotu. Dar galima užsisakyti trintos gaspačo sriubos. Kelias atgal trunka pustrečios valandos, ir kalnų serpantinai patyrusiam vairuotojui neatrodė tokie sunkūs.

Modernu ir ispaniška

Žinoma, pietinėje Andalūzijos pakrantėje yra ir daugiau grožybių. Pavyzdžiui, už 10 km į kalnus nuo Benalmadenos rasime nuostabų Michaso (Mijas) miestelį, kuris pasiekiamas maršrutiniu autobusu. Senovinė koplyčia tiesiog kalnų uoloje, nuostabus vaizdas link jūros, už kalnų besislepianti saulė, nuo jų slenkantis lengvas rūkas sukuria iliuzorinį reginį, kurį vadinčiau regimosios Ispanijos etalonu.

Mėgstantiems šiuolaikinius iššūkius – prie Marbėjos Puerto Banuse prisišliejęs ištaigingų Viduržemio jūros jachtų uostas, čia šmirinėja brangūs limuzinai, vakarais šnekučiuojasi pasaulio įžymybės, švyti garsių dizainerių vardais pavadinti salonai…

Bet vis tiek gali už 3 eurus išgerti kavos ar neblogo ispaniško alaus „San Migel“, su padavėju pašnekėti apie Arvydą Sabonį, Europos futbolo čempionatą. Benalmadenos kurorte akį taip pat patrauks uždaras turtingų jachtų savininkų miestas ant užutekio vandens.

Vaikus čia galima pradžiuginti šuoliais su gumomis ant batuto, jums kelią pastos siūlantys kelionę į jūrą jachtomis (apie 10-15 eurų val.), skrydį katerio tempiamu parasparniu, grįžti į viešbutį ne autobusu, o garlaiviu ir t.t. Bet geriausia keletą kilometrų baltu pakrantės marmuru žygiuoti pėsčiomis.

Uoslę kutena čia pat kepamų sardinių kvapas, skamba ispaniška muzika, o prie kavinės, žiūrėk, šoka flamenką…

Ne, tai ne viskas. Nes apie Ispaniją reikia arba visai nešvaistyti žodžių, arba kalbėti daug. Bet geriausia – pamatyti pačiam, pajusti ispanišką savastį, kuri, žinoma, jau pritaikyta čia plūstantiems pasiturintiems turistams.

Dar geriau, jeigu sugalvoji numoti ranka į „organizuotą“ turizmą, išsinuomoti automobilį ir… Bet apie tai – kitame rašinėlyje.

G. W. Busho turnė po Europą: atsisveikinimo ar sprendimų metas?

JAV prezidentas George’as W. Bushas pirmadienį išvyko į savo, ko gero, paskutinę kelionę po šešias Europos šalis. Tai nelengvas vizitų ciklas, nes, pirma, Amerikoje tebesitęsia įnirtinga rinkimų kampanija, kurioje pirmauja G. W. Busho politiniai oponentai, antra, pasaulį, taip pat ir Europą, užgriuvusios sunkiai įveikiamos problemos.

Ar liausis Europos ir Amerikos skaldymas?

Iš tiesų finalinės turnė darbotvarkė Europoje birželio 10–16 dienomis įtempta. Pirmiausia prezidentas nuvyko į Slovėniją dalyvauti metiniame JAV ir Europos viršūnių susitikime, o paskui lankysis Vokietijoje, Italijoje, Vatikane, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Svarbiausi visų vizitų darbotvarkės klausimai – Irano branduolinė programa, didesnė pagalba Afganistanui, raginimas Europos sąjungininkams palaikyti jo nuomonę dėl klimato kaitos ir kliūčių JAV ir Europos prekybai panaikinimas.

JAV prezidento vizitas Slovėnijos sostinėje Liublianoje prasidėjo praėjus septyneriems metams po to, kai jis čia susitiko su Vladimiru Putinu. Tuomet Amerikos vadovas visus nustebino pareiškęs, kad V. Putino akyse įžvelgiąs „jo sielą“, ir paskelbęs, kad juo galima pasitikėti.

Šį kartą G. W. Bushas ir Europos šalių lyderiai siekia pritarti Gruzijos pretenzijoms į atskilusį Abchazijos regioną ir paraginti Rusiją „atšaukti savo provokuojamus veiksmus“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tai ne toks paprastas klausimas, kaip gali atrodyti. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, ES ir JAV pozicijos skiriasi. Briuselis delsia pademonstruoti paramą Tbilisiui, aiškiai nenorėdamas įskaudinti Maskvos, o Vašingtonas, kuris dabar užsiėmęs prezidento rinkimų kampanija, užsienio politikai paprasčiausiai negali skirti pakankamai dėmesio. Tačiau JAV pozicija buvusių SSRS pakraščių atžvilgiu yra ryžtingesnė ir aiškesnė. Šiuos nesutarimus stengiasi išnaudoti Rusijos diplomatai, mėginantys įkalti pleištą tarp Amerikos ir Europos.

Tokie pat nesutarimai tvyro ir energetinio saugumo klausimais. Energetikos resursai, kaip kadaise sakė Vilniuje viešėjęs JAV viceprezidentas Dickas Chaney’s, tapo galingu instrumentu, kuriuo Rusija naudojasi savo diktatui didinti. Po pusmečio nuo scenos nueinantis Amerikos prezidentas per savo turnė aptaria Europos energetinio saugumo didinimą, šiuo klausimu tvyrant įtampai tarp Rusijos ir jos vakarinių kaimynių. Tikimasi, jog jis sieks paspausti, kad būtų išspręstas užsitęsęs JAV ir ES ginčas dėl Europoje taikomų apribojimų paukštienai iš JAV.

„Karštųjų taškų“ kaitra

Iranas – dar viena skaudi problema, kuri labiau jaudina Ameriką negu Europą.

Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija, kurias remia Kinija ir JAV, rengia naują pasiūlymą dėl ekonominių ir diplomatinių iniciatyvų Iranui, kad šis sustabdytų urano sodrinimą, o Teheranas jau turi kontrpasiūlymą. Svarbiausia, kad juos būtų galima pateikti už derybų stalo, o ne kalbant ultimatumų kalba.

G. W. Bushas, kuris aiškiai atsisakė atmesti jėgos panaudojimo prieš Iraną galimybę, praėjusią savaitę susitiko su Izraelio premjeru Ehudu Olmertu. Žiniasklaida pranešė, kad Izraelio lyderis spaudė Vašingtoną planuoti galimą smūgį. Dienraštis „Yediot Aharonot“ citavo tokius Izraelio vicepremjero Shaulo Mofazo žodžius: „Jei Iranas tęs savo branduolinių ginklų programą, mes jį atakuosime.“ Europoje nuogąstaujama, kad G. W. Bushas gali pasiduoti ultimatyviems Tel Avivo reikalavimams ir pakartoti didžiąją šimtmečio klaidą Irake, teigia Paryžiaus „Le Figaro“.

Amerikos prezidento kelionės pabaigoje, birželio 12-ąją, Paryžiuje įvyks šalių Afganistano donorių konferencija, ir G. W. Bushas čia tikisi labiau paspausti JAV sąjungininkes tesėti ankstesnius pažadus dėl pagalbos šiai valstybei. Paryžiuje ir Londone jis taip pat norėtų išsiaiškinti jį priimsiančių lyderių nuomonę dėl stringančio Artimųjų Rytų taikos proceso, komplikuotų Vakarų santykių su Rusija, dėl su Maskva nesutariančios Gruzijos rėmimo, demokratijos Libane skatinimo ir dialogo su Serbija dėl Kosovo paskelbtos nepriklausomybės ir šio akto padarinių Europos saugumui.

Veiksmų ar šampano metas?

Tai, kad jo kelionė surengta tokiu metu, kai Baltieji rūmai yra atsidūrę dėmesio centre dėl įnirtingos kampanijos už JAV prezidento postą ir kai JAV sąjungininkės jau spėlioja, ar galės išlošti iš naujojo lyderio, šiek tiek komplikuoja ketinamus priimti sprendimus. „Le Figaro“ atkreipia dėmesį į mažėjantį G. W. Busho populiarumą tėvynėje bei Europoje ir puoselėjamus lūkesčius, susijusius su naujuoju Amerikos vadovu.

Jį vis labiau ignoruoja Kongresas: pernai prezidento sprendimus jis vetavo septynis kartus, o per ankstesnius šešerius metus – vos vieną. Balandį apklausų agentūra „Gallup“ G. W. Bushą pavadino nepopuliariausiu JAV prezidentu per 70 metų: jį palaikė tik 28 proc. apklaustų amerikiečių. Užsienio politikoje jam sekasi geriau, tačiau, kaip laikraščiui „The Washington Post“ pasakė vienas turnė dalyvaujantis diplomatas, „europiečiai priima G. W. Bushą, bet jau laukia Obamos arba McCaino“.

Taigi, jo atsisveikinimo kelionė po Europą sutinkama gana atlaidžiai. Tačiau laikas bėga: tiek Amerikai, tiek Europai reikia spręsti daug sudėtingų problemų – ir tarpusavio santykių, ir globalinių. Tiesiog nėra laiko glėbesčiavimuisi, šampano gurkšnojimui, palydų grauduliui. Reikia veikti, ir šešių Europos šalių sostinėse būtina priimti ryžtingus sprendimus.

Ar Rusija taps pasaulio ekonomikos centru?

Praėjusį savaitgalį Sankt Peterburge vykusiame dvyliktame tarptautiniame ekonomikos forume, kuris aiškiai konkuruoja su Davosu, Rusijos lyderiai padarė keletą garsių pareiškimų. Jų esmė ta, kad Rusija pretenduoja į pasaulio ekonomikos lyderės vaidmenį. Pasinaudodama nelinksma ekonomikos ir finansų padėtimi pasaulio rinkose, ji ketina tapti tikru traukos centru.

Nors Dmitrijaus Medvedevo pasisakymas forume nė iš tolo neprilygsta garsiajai Vladimiro Putino kalbai Miunchene, daugelį konferencijos dalyvių nuvylė trečiojo Rusijos prezidento kaltinimai Jungtinėms Valstijoms, esą jos yra pagrindinės finansinės ir ekonominės krizės kaltininkės… D. Medvedevas ir neslėpė, kad, susilpnėjus Amerikai, Rusija nori perimti ekonominę ir finansinę jos stiprybę. „Mes turime paversti Maskvą galingu pasaulio finansų centru, o rublį – viena svarbiausių regiono valiutų“, – kalbėjo jis Sankt Peterburge. Jau šiemet Rusijos sostinėje siūloma surengti tarptautinę finansinių kompanijų, žymiausių ekspertų ir mokslininkų konferenciją, kurioje būtų ieškoma išeičių iš krizės, pasikliaujant Rusijos turimomis galimybėmis ir ištekliais.

Užsienio spauda rašo, kad forumo dalyviai gana ramiai išklausė D. Medvedevo kalbą, nes suprato, kad, kaip pastebi laikraštis „Financial Times“, tai buvo naujo Rusijos vadovo noras ištirti reakciją į Maskvos mestą iššūkį. Tik Didžiojoje Britanijoje gyvenantis magnatas Romanas Abramovičius, į miesto prie Nevos uostą atplaukęs prabangia jachta, atlaidžiai šypsojosi klausydamasis pranešėjų samprotavimų. Jis dar spėjo apsilankyti ir Rusijos prezidento mėgstamos roko grupės „Pink Floyd“ buvusio lyderio Rogerio Waterso koncerte, bet, kaip ir Borisas Berezovskis, puikiai žino, ko vertos tokios skambios Kremliaus paraiškos…

Kaip tik tuo metu, kai vyko Sankt Peterburgo forumas, vienas iš jo dalyvių, kompanijos „TNK-British Petroleum“ prezidentas anglas Robertas Dudley buvo iškviestas į prokuratūrą duoti parodymų dėl mokesčių. Rusija pradėjo aktyviai kištis į trečios pagal dydį naftos kompanijos vidaus skandalus, reikalaudama iš anglų dalį akcijų parduoti Rusijos naftos gigantui. „Jeigu Rusija nori padidinti investicijas į savo ekonomiką ir taip užkariauti pasaulio simpatijas, ji turi liautis išsukinėti rankas užsienio kompanijoms ir pažeidinėti įstatymus“, – sakė kitos kompanijos „Exxon Mobil“ vadovas Rexas Tillersonas.

D. Medvedevo pasisakymas vis dėlto daugiau primena Michailo Gorbačiovo minkštą retoriką, o ne V. Putino mėgavimąsi žargonu ir sodriais palyginimais. Tačiau, kaltindamas Vašingtoną dėl visų pasaulio nelaimių, jis aiškiai persistengė, ir kai kas jo kalbą tapatina su garsiuoju Nikitos Chruščiovo šūkiu „Pavysim ir pralenksim“. Tiesa, dabar Maskva jo neskanduoja, tačiau Rusijos vicepremjeras Igoris Šuvalovas forume užsiminė, kad šiuolaikinė Rusija tebeserga viena psichikos liga – atlieka nuolat besivejančios vaidmenį. Atviras ministro pirmininko V. Putino pavaduotojo pasisakymas analitikams uždavė klausimą, ar ir dabar Rusija verta pasaulinio traukos centro statuso. Juo labiau kad, kaip galima įsitikinti iš naujausių prognozių, JAV nė neketina nugrimzti į ekonomikos krizės dugną. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija birželio 4 d. paskelbė pranešimą, kad jau kitais metais Amerikos ir ES šalių ekonomikos pradės kilti, o infliacija nukris. Vadinasi, vėl bus atkurtas pasitikėjimas Amerika kaip pasaulio ekonomikos orbitos branduoliu, teigia šios organizacijos vyriausiasis ekonomistas Jorgenas Elmeskovas, bet pripažįsta, kad šiuo metu Amerikos ekonomika, taip pat ir doleris, labai silpna.

Forumo dalyviai reiškė pesimizmą, kad kada nors Rusijai gali pavykti tapti pasaulio ekonomikos lydere. Ji priklauso nuo pasaulinių naftos kainų, ir bendrasis vidaus produktas iki 2020 m. gali geriausiu atveju padvigubėti ir pasiekti apie 3 trln. dolerių. Svarbiausia, kad Rusija įveiktų vidines problemas, neišskiriant nė žmogaus teisių ir laisvių. Štai kodėl tik iš mandagumo forumo rengėjams neįvardyti Sankt Peterburgo svečiai Rusijos vadovų planus mintyse siejo, pavyzdžiui, su Michailo Chodorkovskio likimu…

Lietuva – geopolitinių projektų lyderė?

Buvusioje sovietinėje erdvėje vyksta įdomūs procesai. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pirmąja savo užsienio kelione pasirinko ne Europą ar Ameriką, o Azijos šalis – Kazachstaną ir Kiniją. Vakarų spauda iškart padarė išvadą, kad juos naujasis Rusijos vadovas tarsi ignoruoja.

Bet štai Rusijos premjeras Vladimiras Putinas penktadienį atvyko į Minską, kur surengtas Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių vyriausybių vadovų tarybos posėdis. Jame aptarti vis aktualesni maisto produktų aprūpinimo, pasienio šalių bendradarbiavimo, krovinių pervežimo klausimai.

Iš kitos pusės, buvę Sovietų Sąjungos pakraščiai irgi aktyvūs. Baltijos šalių ir Lenkijos vadovai, pasitarę Rygoje, nuvyko į Kijevą. Ukrainos sostinėje devynių Rytų Europos regiono valstybių lyderiai diskutavo energetinio saugumo klausimais. Vadinamai Baltijos ir Juodosios jūrų bendrijai atstovauja šalys – nuo Azerbaidžano iki Estijos. Tai tarsi „sanitarinis kordonas”, turėsiantis saugoti Rytų Europą nuo Rusijos ekonominio spaudimo. Beveik visos buvusios sovietinės respublikos turi kartų patyrimą: jos pergyveno ne tik ekonomines blokadas po nepriklausomybės paskelbimo, bet ir grubų energetinį spaudimą, praūžus spalvotosioms revoliucijoms Gruzijoje ir Ukrainoje.

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį į dviprasmišką Vakarų Europos elgesį. Ji tarsi mėgina sėdėti ant dviejų kėdžių, pastebi estų laikraštis „Postimees”. Europos Sąjungos šalys nenori rizikuoti netekti Rusijos tiekiamų energijos išteklių, iš kitos pusės, palaiko naująsias nares iš Rytų Europos, kurios nuolat skanduoja apie neleistinus Maskvos veiksmus. Rusija ir toliau žaidžia „šaltąjį karą” su Vašingtonu ir dosni Vakarų Europai, taip palaikydama įtampą tarp šių dviejų šiuolaikinio pasaulio galybių. Šiame žaidime nukenčia tos šalys, kurios dar neturi stiprios ekonomikos ir priklausomos nuo energetikos resursų.

Pastaruoju metu tarp šių „nepatogių” valstybių dažniausiai minima Lietuva. Tai ji blokavo Rusijos ir ES derybas dėl strateginės partnerystės sutarties. Briuselis buvo priverstas sutikti su keturiais Vilniaus reikalavimais, kuriuos reikia kelti derybose su Rusija. Žinoma, netolima ateitis parodys, ar šios Lietuvos deklaracijos taps tų derybų išeities tašku ar liks paprasčiausia apgavyste. Jeigu taip atsitiktų, Baltijos šalys, kurių vardu kalba Vilnius, turės teisę pirmą kartą nusivilti Bendrijos vykdoma konformistine politika. Tai paaiškės netrukus: pirmadienį rengiamas ES užsienio reikalų ministrų susitikimas.

Bet niekas nestovi vietoje. Kol Kijeve tarėsi regioninės organizacijos šalių lyderiai, Lenkija ir Švedija rengė pasiūlymus Europos Sąjungai dėl naujos organizacijos „Rytų partnerystė” suformavimo. Pagal šį projektą į regioninę bendriją be 27 ES šalių įeitų Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas. Šioms valstybėms tai būtų tarsi aukštas laiptelis kada nors tapti tikrosiomis Bendrijos narėmis. Agentūra UNIAN praneša, kad organizacija svarstys laisvos prekybos zonų kūrimo, vizų režimo, gamtos apsaugos, pasikeitimo studentais, aprūpinimo energijos ištekliais ir kitas problemas. Į organizaciją bus kviečiami Baltarusijos ekspertai. Rusijos atstovai jos darbe dalyvaus tik vietinių iniciatyvų lygyje, pavyzdžiui, Kaliningrado klausimais. „Rytų partnerystė” skirsis nuo Viduržemio jūros sąjungos tuo, kad neturės kai kurių valdymo organų, sekretoriato ir jos veiklą koordinuos ir finansuos Europos Komisija. Šiam Lenkijos ir Švedijos pasiūlymui jau pritaria didžiosios ES valstybės, tarp jų – ir Prancūzija, kuri kitą pusmetį pirmininkaus Bendrijoje.

Taigi, nuo Stokholmo iki Baku ir Tbilisio kuriasi įdomios ekonominės ir politinės struktūros, kurios artimiausiais dešimtmečiais gali pakeisti senosios Europos veidą ir jėgų sanklodą tarp Rytų ir Vakarų.