Rusija žengė galingą žingsnį link Kinijos: sausio 1-ąją nauju naftotiekiu didžiausia pasaulyje šios žaliavos išgavėja ėmė tiekti naftą didžiausiai jos vartotojai. Apžvalgininkai sutaria, kad tai ne tik didžiulis šių valstybių ekonominis laimėjimas, bet sandoris turi ir nemažą strateginę vertę. Juk iki šiol Rusijos energijos šaltiniai tekėdavo daugiausia į Vakarus…
Apie mistinę ir kartu realią 5-ąją koloną mes pradėjome kalbėti tomis lemiamomis 1991-ųjų sausio dienomis. Žinoma, ši sąvoka įgavo neigiamą atspalvį, nes reiškė svetimos valstybės ar organizacijos destrukcinę veiklą Lietuvoje, kuria buvo siekiama išlaikyti senąjį okupacinį režimą. Tačiau šiaip jos reikšmė žymiai platesnė.
Pirmojoje šių metų laidoje kalbėsime apie naujovę – įkurtą Energetinio saugumo centrą. Interviu su užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu ir šio centro vadovu Audriumi Brūzga.
Kol augs emigracija iš Lietuvos, tol nekilnojamojo turto rinka ir apskritai šalies ekonomika trypčios vietoje, laidoje sako Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis.
Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas komentuoja Vakarų ir Lietuvos reakciją į padėtį Baltarusijoje.
Kažkada po eilinių Naujųjų metų sutiktuvių dar studentas parašiau tokias eilutes:
Neberūkysiu ir alaus negersiu,
Tiktai suvalgysiu didžiulį apelsiną…
Tai, matyt, rodė, kad pradedu naują gyvenimą, kad atėję metai bus visai kitokie. Kitaip sakant, tikėjausi permainų, prognozavau šviesią lyg tas gaivus apelsinas rytdieną.
Įdomu, kokios ateities Lietuvoje ir pasaulyje galima iš tiesų tikėtis šiandien?
Ностальгия по советскому времени характерна не только воспитанникам России или Белоруссии. Центр международных исследований The Pew исследовал настроение жителей посткоммунистических стран за последние 10 лет. Выяснилось, что Восточная Европа после эйфории, связанной с падением коммунизма, переживает время сомнений или ностальгии по тем временам. Целых 48% литовцев считали, что сейчас экономическое положение намного хуже, чем в советское время, 78% утверждали, что променяли бы демократические ценности на материальное благосостояние, и вообще крепкая экономика важнее настоящей демократии.
Sovietinis ilgesys būdingas ne tik plačiosios Rusijos ar kaimyninės Baltarusijos augintiniams. Tarptautinio tyrimų centras „The Pew“ ištyrė pokomunistinių šalių gyventojų nuotaikas per šį dešimtmetį. Paaiškėjo, kad Rytų Europa po euforijos dėl žlugusio komunizmo išgyvena abejonių arba anų laikų ilgesio metą. Net 48 proc. lietuvių manė, kad dabartinė ekonominė padėtis yra daug blogesnė negu sovietų laikais, 78 proc. jų tvirtino, jog demokratines vertybes keistų į materialinę gerovę, ir apskritai stipri ekonomika yra svarbiau negu tikra demokratija.
Jau tokia žmogaus prigimtis: jis su nostalgija prisimena visa – gera ir bloga, kas jam dalyvaujant vyko praeityje. Štai kokia romantiška piemenystė: brendi per šaltą rasotą žolę paskui karvių bandą, basas kojas gelia, bet pašildai jas tik ką paliktoje gyvulio „bandelėje“ ir toliau eini per ryto rūką saulės pasitikti (tai iš tėvo pasakojimo). Susirenka žeminėje partizanai Kūčių vakarą, ir nors miške pūga ūžauja ir priešas nesnaudžia, visi sukalba maldą ir susikaupę valgo šykščią šventą vakarienę (iš partizano prisiminimų). Ryte dar užmiegotomis akimis stojame prie staklių, ūžia mašinos, šmaikštauja vyrai, prisimindami vakarykščius nuotykius, o paskui visi eina į gamyklos valgyklą, kad po sočių pietų vėl kibtų į darbą ir garbingai įvykdytų prisiimtus papildomus socialistinius įsipareigojimus (iš jauno darbininko autobiografijos)…
Na ir uždavė mįslę tas Aleksandras Grigorjevičius visai Europai ir pasauliui… Laimėjęs rinkimus „brežnevine“ balsų persvara, Vakarus apvyniojo aplink pirštą, o jaunimo žargonu tariant – „išdūrė“. Jau manyta, kad byra „paskutinės diktatūros Europoje“ citadelė, Briuselis netgi tikėjosi kada nors nuo Maskvos nusigręžiantį Minską priglausti Europos Sąjungoje, bet štai – kaip toje kaprizingoje gamtoje – vėjas staiga pakeitė kryptį, ir nuo Baltarusijos padvelkė šalčiu. Vakarai neteko amo. Ką dabar daryti?
Paskutinėje šių metų laidoje – interviu su kadenciją baigusiu Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi. Buvęs šalies vadovas vertina besibaigiančius 2010-uosius, kalba apie materialinės ir dvasinės krizės sąsajas, apibrėžia santykį tarp mūsų pragmatinės užsienio politikos ir demokratinių vertybių, sako esąs optimistas, kad ateinantys Triušio metai Lietuvai bus sėkmingesni ir sotesni.
Stebuklinga ta kalendorinių metų pabaiga – gruodis. Jo gale keičiasi dienos ir nakties santykis. Prie Jos Didenybės Gamtos pokyčių prisitaikiusios ir religinės šventės – nuo neatmenamų laikų, iš pagonybės, stabmeldystės ir tikėjimo Aukščiausiuoju sumišusios ceremonijos. Simboliška ir dėsninga, kad į šios civilizacijos metų finalą sueina kone svarbiausios visų religijų šventės.
Taigi, gruodį visame pasaulyje prie bendro šventinio stalo vis dažniau susėda gausi giminių ir bičiulių draugija. Ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, žydai, induistai, budistai ar kitų konfesijų atstovai. Todėl visame pasaulyje gruodžio mėnuo – tai tarsi graži įvairiaspalvių tradicijų girlianda, kai, nepaisant rasinių, religinių arba net ateistinių įsitikinimų, priimta linkėti vieni kitiems kuo gražiau ir prasmingiau praleisti šventes, sulaukti šviesos meto.
Iš karto perspėju: rašinys bus ne apie tai, nuo ko pradėsiu. Bet, gerai pagalvojus, temos susijusios.
Gruodžio 17-ąją Rusijos Dūmos Federacijos taryboje prasidėjo tarptautinė konferencija „Pasaulis be nacizmo – globalinis visos žmonijos uždavinys“. Jos išvakarėse federalinis savaitraštis „Rossijskije vesti“ išspausdino specialios komisijos pilietinės visuomenės institutų plėtros klausimais pirmininko Boriso Špigelio interviu, kuriame politikas piktinasi mėginimais nacizmą prilyginti stalinizmui (apie šį iš Ukrainos kilusį 57 metų žydų veikėją – kita kalba).