Krizė Libane baigėsi. Ar ilgam?

Šiuolaikiniame pasaulyje gerų žinių sulaukiame mažiau negu blogų, o juo labiau – iš vadinamųjų karštųjų planetos taškų. Bet štai gavome gerąją naujieną iš Artimųjų Rytų. BBC pranešė, kad Libane pagaliau pasirašytas susitarimas tarp Vyriausybės ir šiitų judėjimo „Hezbollah“ dėl valdžios pasidalijimo.

Vyriausybės krizė truko 18 mėnesių, ir per tą laiką Libanas buvo priverstas 19 kartų atidėti prezidento rinkimus. Šalies vadovo postas nebuvo užimtas nuo tada, kai atsistatydino Emile Lahoudas. Manoma, kad jo rinkimai Libano parlamente vyks jau ketvirtadienį arba penktadienį. Politinė krizė tęsiasi jau nuo 2006 m., opozicijai atsisakius dirbti su koalicine Vyriausybe ir pareikalavus išplėsti jos įgaliojimus bei suteikti veto teisę ministrų kabineto sprendimams. Visi opozicijos reikalavimai dabar įvykdyti, nes šalis buvo patekusi į aklavietę.

Derybos su politiniu „Hezbollah“ flangu tęsėsi tik penkias pastarąsias dienas, tačiau prieš tai jas lydėjo susidūrimai su šios radikalios šiitų organizacijos kovotojais. Vien tik šį mėnesį juose žuvo 65 žmonės. Libaniečiai nuogąstavo, kad, nepriėmus opozicijos sąlygų, gali pasikartoti žinomas „penkiolikmečio“ pilietinis karas, pareikalavęs net 100 tūkst. žmonių gyvybių.

Dabartinės krizės pradžia galima laikyti 2005 m. vasario 14 d., kai Beirute nuo teroristų bombos žuvo ministras pirmininkas Rafikas al Hariri. Paskutiniais gyvenimo metais jis buvo aršiausias kovotojas su Sirijos įtaka Libano politiniam gyvenimui ir dar kartą ruošėsi tapti Vyriausybės vadovu. R. al Hariri laidotuvės tapo vadinamosios kedrų revoliucijos pradžia: Beiruto aikštėse įsikūrė palapinių stovyklos, o nuolat vykstantys protesto mitingai privertė prosirietišką vadovybę atsistatydinti ir paskelbti neeilinius rinkimus. Netrukus Sirija išvedė savo kariuomenę iš Pietų Libano.

Per surengtus rinkimus žuvusiojo šalininkai – daugiausia sunitai ir didelė krikščionių dalis – iškovojo neginčijamą pergalę, kurią šventė kartu su Vakarų valstybėmis ir Izraeliu. Bet džiaugsmas truko tik metus. Tarptautinė komisija nustatė, kad dėl R. al Hariri žūties kaltos Sirijos specialiosios tarnybos, ir Libane vėl užvirė aršios kovos. Radikalus judėjimas „Hezbollah“ pasitraukė iš Vyriausybės ir paskelbė karą Izraeliui. Tel Avivas, nieko nelaukęs, 2006 m. vasarą smogė radikalios organizacijos pozicijoms, tačiau jos lyderio šeicho Hassano Nasrallah autoritetas tik dar labiau išaugo.

„Hezbollah“ („Alacho partijos“) būriai užėmė dvi pagrindines į Beirutą vedančias magistrales, Bekaa slėnyje vyko tikri mūšiai. Juose dalyvavo žuvusio ministro pirmininko sūnaus, parlamentinės daugumos lyderio Saado al Hariri vadovaujamo judėjimo „Al Mustakbal“ („Už ateitį“) būriai, suformuoti iš sunitų ir drūzų, kuriuos sudaro įvairių senųjų regiono tikėjimų atstovai. Konfliktas dar labiau paaštrėjo, kai Vyriausybė uždraudė naudotis „Hezbollah“ sukurta telekomunikacijų sistema, kuri neva blokuodavo vyriausybinį mobilųjį ryšį. Šią sistemą radikalusis flangas įsirengė prieš 3 m. už iš Irano gautus pinigus, ją pradėjo modernizuoti šviesolaidžio linijomis ir ėmė kontroliuoti kone visą Libano telekomunikacijų tinklą, teigdamas, kad jis reikalingas naujo karo su Izraeliu atveju.

Štai toks išsiplėtęs konfliktas užsitęsė iki pat praėjusią savaitę prasidėjusių Vyriausybės ir opozicijos derybų. Kaire įvykęs Arabų valstybių lygos pasitarimas Libano klausimais paragino kovojančias šalis nedelsiant nutraukti ugnį, sudaryti nacionalinės vienybės Vyriausybę ir išrinkti šalies prezidentą. Buvo pasiūlyta ir konkreti kandidatūra – Libano armijos vadas generolas Michelis Suleimanas. Vakarų simpatijas jis pelnė, neleisdamas armijai kištis į konfliktus ir išlikdamas neutralus politinėse rietenose. Be abejo, kaip paprastai, tokiuose konfliktuose susikerta įvairių pasaulio politinių jėgų interesai. Tuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, gegužės pradžioje svarsčiusi įtemptą padėtį Libane, tik pakvietė visas puses bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas išrinkti prezidentą. Beirutas savo jėgomis įveikė pusantrų metų užsitęsusią krizę.

Bet ar ilgam?

Gruzija ir Abchazija ieško užtarėjų

Kodorio tarpeklyje – tirštas rūkas. Taip tiesiogiai ir netiesiogiai Vakarų spauda vaizduoja padėtį konfliktiniame Gruzijos ir Abchazijos kalnų ruože. Iš lėktuvo jo apžvelgti dėl meteorologinių sąlygų negalėjo ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, tad nutarė laukti palankesnių orų. Nežinia gaubia ir neva parengtą bendrą Gruzijos ir Abchazijos konflikto taikaus sureguliavimo planą, kurį pirmadienį nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentas Sergejus Bagapšas atvežė į Maskvą. Jeigu šiam jėgos nenaudojimo konflikto zonoje planui pritartų Rusija, tai Gruzijos ir Abchazijos vadovai jį pasirašytų Rusijos teritorijoje, dalyvaujant tiek Dmitrijui Medvedevui, tiek Vladimirui Putinui. Apie tokius Suchumio ketinimus rašo laikraštis „Kommersant“.

Atvykęs į Maskvą S. Bagapšas paneigė, kad esama kokių nors bendrų susitarimų su Gruzija ir kad jis pakvies Maskvą tapti jų vykdymo garantu. „Mano darbo vizitas, – sakė Abchazijos prezidentas, – niekaip nesusijęs su kokiais nors susitarimais su Gruzija. Mes reikalaujame, kad ji išvestų savo kariuomenę iš Kodorio tarpeklio, ir tik tuomet tarsimės, ar nutraukti kovos veiksmus“. S. Bagapšas tvirtino, kad per jo vizitą bus tariamasi dėl ekonominių ryšių su Maskva ir kaip Rusija ketina vykdyti prezidento įpareigojimus padėti Abchazijai ir Pietų Osetijai. Jis atmetė gandus, kad su Tbilisiu ir Maskva vyksta derybos dėl politinio nepripažintos respublikos statuso.

Kalbų apie neva parengtą taikaus sureguliavimo planą pasigirdo po to, kai gegužės 12 d. Gruzijos atstovas Jungtinėse Tautose Iraklijus Alsanija apsilankė Suchumyje ir susitiko su Abchazijos vadovais. Likus keturioms dienoms iki šio vizito M. Saakašvilis pats paskatino kalbas apie kažkokį planą, kai pareiškė, kad „nors rytoj yra pasirengęs jį pasirašyti, jeigu gaus garantijų, kad gruzinų pabėgėliai gali grįžti į Abchaziją“.

Iš tikrųjų Suchumyje buvo tariamasi tik dėl pabėgėlių grįžimo į namus. Tbilisis sutiktų grąžinti ir savo policijos būrius iš aukštutinės Kodorio tarpeklio dalies. Čia dar tebėra nemažai Rusijos taikdarių, kurie Jungtinių Tautų sutikimu pozicijas konflikto zonoje užėmė prieš 15 m. Praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai Abchazija paskelbė atsiskirianti nuo Gruzijos, ši įvedė savo kariuomenę. Dėl karo veiksmų apie 250 tūkst. gruzinų turėjo bėgti į Gruziją. Karui aprimus ir nustačius konflikto atskyrimo liniją pagal Ingurio upę, apie penktadalis gyventojų grįžo į savo namus, tačiau didžioji dalis tebėra išblaškyta kalnų kaimeliuose arba neturi kur grįžti. Tarpeklyje nuolat aidi šūviai ar net artilerijos kanonados. Kaip rašo vokiečių „Die Welt“, Jungtinių Valstijų valstybės departamento bendradarbis Matthew Brizo, aplankęs Suchumį, stebėjosi pirmą kartą matęs taikdarius, ginkluotus sunkiąja artilerija…

Bet kokiai taikiai iniciatyvai Kaukaze turi pritarti Rusija. Tbilisį tai piktina, bet tokia regiono realybė. Siekdama sustiprinti ryšius su separatiniais režimais, Maskva ėmė tiesiogiai bendrauti su Abchazija ir Pietų Osetija. Rusija nepritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai, kuri dauguma balsų buvo priimta praėjusį penktadienį. Už dokumentą balsavo 13 šalių, tarp jų ir Lietuva, 11 šalių pasisakė prieš, net 105 susilaikė, o 62 delegacijos balsavime nedalyvavo. Ši rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau joje gana įsakmiai reikalaujama sudaryti visas sąlygas pabėgėliams grįžti į Abchaziją. Pavyzdžiui, siūloma neleisti asmenims čia įsigyti nekilnojamojo turto pažeidžiant grįžtančiųjų teises arba keisti iki konflikto susiklosčiusią demografinę padėtį. Už šių formuluočių slypi tarptautinės visuomenės noras atkurti taikų gyvenimą separatinėje ir net pačios Rusijos nepripažintoje Abchazijoje. Taigi nesuprantami Rusijos nuolatinio atstovo Jungtinėse Tautose Iljos Rogačiovo žodžiai, kad „ši rezoliucija destabilizuoja padėtį regione ir kompromituoja Jungtinių Tautų pastangas sureguliuoti konfliktą“…

Vakarų apžvalgininkai netiki, kad aplink Kodorio tarpeklį įsiliepsnos naujas pilietinis karas. Jo nenori nei gruzinai, nei abchazai, nei rusai. Kol kas pastebimi mėginimai į konfliktą įtraukti kitas šalis: Tbilisis apeliuoja į Vašingtoną ir Briuselį, o Suchumis prašo didesnės Maskvos pagalbos. Sunku pasakyti, ar vietos gyventojams bus ramiau, jeigu tas konfliktas įgaus tarptautinį mastą.

Margas paukštis ta LPP…

Pilietis yra pilietis. Jis naudojasi visomis konstitucinėmis teisėmis, taip pat ir – rinkti ir būti renkamam. Šiuo požiūriu „žvaigždės” iš naujosios Tautos prisikėlimo partijos (TPP) – tai paprasčiausi Lietuvos piliečiai, kurie naudojasi tokia pat teise kurti politines partijas, dalyvauti rinkimuose ir būti renkamais į valdžios organus.

Ir koks nors sarkazmas TPP adresu yra tuščias maivymasis. Kas kita – kiekvieno piliečio nuomonė apie besikuriančius marginalinius judėjimas, organizacijas, frontus. Ji gerbtina, jeigu, žinoma, neperžengia atviros paniekos, padorumo, amoralumo ribų.

O LPP steigėjų puokštė šeštadienį „Litexpo” rūmuose tikrai buvo marga. Pats partijos vadovas A.Valinskas nesusilaikė nuo humoro, o tai pavertė steigiamąjį suvažiavimą į eilinį šou panašiu renginiu. Ne vieną aplankė įkyrios mintys, stebint buvusio diplomato Aido Puklevičiaus, atsėdėjusio už finansines machinacijas, Remigijaus Vilkaičio, jau kartą išsityčiojusio iš Prezidento rinkimų, įvairių nevienareikšmiškai vertinamų šoumenų veidus. LPP neatskleidžia, kuriame politinių jėgų flange bus jos stovykla, o apžvalgininkai spėlioja, kas jos finansinis rėmėjas. Nejaugi gražus LPP šūkis „Mes eisime pirmyn” pirmą kartą politinių kovų istorijoje nebus pagrįstas galingo verslo pinigais?

Bet tai dar pusė bėdos. Kaip sakė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas, Teisingumo ministerija turės aiškintis, ar teisėtas LPP steigiamasis suvažiavimas. Juk jame dalyvavo tik 687 delegatai, nors reikia ne mažiau tūkstančio… VRK vadovas mano, kad partija turės rimtų problemų, registruodamasi, o gal reikės dar vieno suvažiavimo.

Taigi, į Lietuvos politinį gyvenimą skandalingai įsiveržia dar viena politinė jėga. Koks jos likimas ir ar ji spės įšokti į rinkimų kampanijos traukinį, šiandien pasakyti sunku. Tačiau tas juokdario šleifas, nors A.Valinskas tvirtino „be bajerio” ateinąs į politiką, tęsis dar ilgai.

Paklaustas, o koks gi bus kitas Seimas, jo pirmininkas Č.Juršėnas „Penkių kontinentų” grupės TV laidai „Savaitės pjūvis” sakė: margas…

Švelniai pasakyta. Pernelyg švelniai.

Ar liks Baltijos šalys be naftos?

Dabar jau baigta. Lietuva užtraukė keršto debesį ant visų Baltijos šalių. Vetuodamas mandatą Rusijos ir ES deryboms dėl strateginės partnerystės sutarties, Vilnius sulaukė Maskvos grasinimų, kurie gali liūdnai baigtis ir Rygai bei Talinui. Rygoje leidžiamas dienraštis „Telegraf“ taip ir teškia: Lietuva be naftos paliks visą Baltiją.

Anot laikraščio, Rusijos kantrybė baigėsi, kai Lietuva antrą kartą užblokavo ES ir Rusijos derybų pradžią, kai Briuselis atsisakė vykdyti kai kuriuos Vilniaus reikalavimus. Vienas iš jų – reikalauti, kad Rusija atnaujintų naftos tiekimą „Družbos“ naftotiekiu. Taip atsitiko, kai 27 ES šalių diplomatai neva susitarė dėl kompromiso, derinant mandato tekstą derybų su Rusija pradžiai. Briuselis pažadėjo, kad Lietuvos pozicija bus „priimta dėmesin“, kai gegužės 26-ąją šį mandatą svarstys ES užsienio reikalo ministrai, parengsiantis bendradarbiavimo sutarties dokumentus iki aukščiausiojo lygio ES ir Rusijos susitikimo Sibire dar po mėnesio.

Tuo pat metu Lietuvos parlamentas ratifikavo Lisabonos sutartį, ir, atrodė, traukinys pajudės. Briuselio nejaudino ir tai, kad keturių šalių užsienio ministrai Vilniuje susitarė vykdyti į Tbilisį ir iš ten pareikšti Gruzijai savo paramą bei paraginti Maskvą taikiu būdu spręsti „įšaldytus konfliktus“ Kaukaze. Bet staiga Vilnius, tarsi pajutęs, kad jų reikalavimams Briuselis pritaria tik dėl šventos ramybės, o iš tikrųjų nieko realaus derybose su Maskva nuveikti neketina, savo veto atnaujino. Ministras P.Vaitiekūnas buvo ryžtingas: jis sakė, kad Vilnius „fundamentaliais Lietuvos interesų klausimais nenusileis“.

Iš pradžių Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas pareiškė, kad Lietuvos pretenzijos dėl Mažeikių perdirbimo gamyklos aprūpinimo nafta yra nepagrįstos ir kad ji žaliavą gali pirkti tiesiai iš Rusijos terminalų, pavyzdžiui, naujo „Severnij“ uosto Primorske. Tuojau po jo ir Rusijos premjeras V.Putinas pagrasino: eksportuojamų Rusijos naftos produktų pakrovimas nuo šiol vyks ne iš Baltijos šalių, bet iš Rusijos uostų, ir tai atsitiks gana greitai. Šio tranzitinio naftos terminalo galingumą ketinama padidinti iki 24 milijonų tonų, praneša „Telegraf“. Baltijos transporto ir logistikos asociacijos atstovai teigia, kad tai, žinoma, nerimą keliantis pranešimas, bet Latvijos uostai gabens naftos produktus iš Baltarusijos, o jų perkrovimo Ventspilyje ir Rygoje apimtys siekia 50 proc. viso eksporto.

Tiesą sakant, tokie V.Putino grasinimai girdimi nuo pat jo prezidentavimo pradžios. Nuo jų jis pradėjo darbą ir Rusijos premjero poste. Bet įdomu tai, kad V.Putino iniciatyva gali smogtu pačiam Rusijos verslui. Kaip rašo Latvijos spauda, pernai per tris didžiausius Baltijos šalių uostus – Ventspilį, Taliną ir Klaipėdą – buvo pervežta daugiau kaip 40 milijonų tonų žaliavos, o, pavyzdžiui, Ventspilio uoste vieną terminalą valdo Rusijos kompanija „Lukoil“. Ironizuodami žurnalistai primena paties V.Putino posakį: „Visos degtinės neišgersi, visų moterų neišmylėsi, bet – to siekti reikia“. Perfrazuojant: visos Rusijos naftos per vieną Primorską neišgabensi… Nors stengtis reikia…

Grįžtant prie politinių šių grasinimų aspektų, nesunku suprasti, kad Rusija išsukinėja rankas Briuseliui, versdamas jį palaužti Lietuvos užsispyrimą ir kuo greičiau pratęsti strateginio bendradarbiavimo sutartį, kuri baigė galioti dar pernai gruodį. Galima tvirtinti, kad keturi reikalavimai – vienu ypu pateiktas paketas per didelis ir per „sunkus“, kad Vilnius atitinkamai neparuošė Eurokomisijos, nedirbo lobistinio darbo prieš šį pateikimą, pagaliau kad Rusija niekada nesugebės įvykdyti visų reikalavimų, o suerzinti ją lengva.

Kai kurių mūsų ir kaimynų politikų baimės akys plačios. Tačiau principinė mūsų valstybės pozicija negali būti konformistinė, kaip ji nepatiktų pasyviam ir prisitaikėliškam Briuseliui ar nuolat kumštį keliančiai Maskvai.

Serbija – tarp ES ir Kosovo

Serbijoje įvykę priešlaikiniai parlamento rinkimai sukūrė daug problemų. 103 mandatus 250-ies vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“ viena negalės sudaryti parlamentinės daugumos, kuriai reikia mažiausiai 226 mandatų, nes ji paprasčiausiai dar neturi sąjungininkų. Nesutarimų priežastis gana paprasta: ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos ir į Skupščiną patekusios partijos nepritaria B. Tadičiaus europinės integracijos prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Todėl suformuoti vyriausybę bus be galo sunku. Manoma, kad krizė po rinkimų gali užsitęsti tris mėnesius.

Analitikai teigia, kad B. Tadičiaus demokratams dabar reikės formuoti koaliciją su mažiausiai viena partija – Slobodano Miloševičiaus įkurtais socialistais arba liberalais demokratais, kurių lyderis Čedomiras Jovanovičius 2001-aisiais derėjosi dėl buvusio Jugoslavijos prezidento S. Miloševičiaus arešto.

Rinkimai įvyko praėjus trims mėnesiams po to, kai Kosovas, kuriame gyventojų daugumą sudaro albanai, paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Dėl to kilo ginčai santykių su ES klausimu ir žlugo metus dirbusi nacionalistų premjero V. Koštunicos vyriausybė. Buvo manoma, kad Kosovo klausimas sustiprino nacionalistus, kurie nori glaudesnių ryšių su Rusija, Kinija, arabų ir Afrikos valstybėmis, o ne su šalimis, pirmiausia su ES ir JAV, padėjusiomis atsiskirti kraštui, kurį dauguma serbų laiko savo istorijos, kultūros ir ortodoksinės krikščionybės lopšiu. Maždaug 40 valstybių, kurių priekyje žengė Jungtinės Valstijos, Australija, Kanada, Japonija ir dauguma ES šalių, pripažino Kosovą, pakurstydamos Serbijoje antivakarietiškas nuotaikas, protestus ir smurtą. Dėl šių nesutarimų kovo mėnesį buvo paleistas parlamentas ir atsistatydino V. Koštunicos vyriausybė.

Serbų nacionalistai manė, kad priešlaikiniai rinkimai pakryps jų naudai, nes nuo pat Kosovo atsiskyrimo buvo kaip reikiant įžiebtas patriotinis laužas, kurį kurstyti padėjo ir Rusija. Bet prezidentas B. Tadičius sumaniai pasirinko šiuo metu svarbiausią Serbijos prioritetą – išėjimo iš izoliacijos ir jungimosi į Europos Sąjungą kryptį. Įvykusiame referendume net 70 proc. serbų pasisakė už stojimą į ES. Tuo manipuliuodamas europinės integracijos šalininkas ir iškovojo įtikinamą pergalę.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, jo laimėjimą užtikrino ir tai, kad neseniai buvo pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas (SAS). Nors jis dar neįsigaliojo, nes tam iškelta keletas formalių sąlygų, serbai mano, kad taip Briuselis pastatė Belgradui pirmąjį laiptelį išsiveržti į Europą. Politinė sąlyga – Serbija turi bendradarbiauti su Tarptautiniu tribunolu buvusios Jugoslavijos reikalams dėl serbų kariškių, įvykdžiusių nusikaltimus Balkanų karo metu, išdavimo tarptautiniam teismui. Ekonominė sąlyga – su ES garantija per ketverius metus turi būti sukurta 200 tūkstančių darbo vietų, kurios laiduotų didesnį šalies stabilumą.

Belgradui buvo pamėtėta ir daugiau „saldainiukų“. Nuo gegužės 6 dienos į 17 ES Šengeno zonos šalių serbai galės vykti be mokamų vizų, šia lengvata galės naudotis ir jaunimas iki 25-erių metų. Penkios dienos prieš rinkimus su galinga italų kompanija „Fiat“ buvo pasirašytas 700 mln. eurų vertės kontraktas Kraguževače atstatyti ir modernizuoti 1999 m. subombarduotą automobilių gamyklą „Zastava“, kuri užtikrintų tūkstančius darbo vietų ir nemažas investicijas į Serbijos ūkį. Pasirašant sutartį dalyvavo pats prezidentas B. Tadičius ir pagrindiniai jo ministrai.

Pirmuosius prezidento koalicijos europinės integracijos laimėjimus garsus politologas, Balkanų fondo už demokratiją direktorius Ivanas Vejvoda įvertino taip: „Partnerystės su ES susitarimas yra pirmoji santykių tarp Serbijos ir Bendrijos kregždė. Tai ženklas, kad Serbija reikalinga Europai.“

To, atrodo, neneigia net serbų nacionalistų lyderiai. Jie juk negali elgtis taip, kad Belgradas ir toliau liktų izoliacijoje vien dėl savo aklų teritorinio vientisumo reikalavimų… Bet politinė krizė Serbijoje ir įsisiautėjo dėl to, kad premjeras bei prezidentas ir opozicija nesutarė dėl šalies raidos prioritetų. Nacionalistai apkaltino demokratus „miesčioniškomis silpnybėmis“, kai pataikaujama Briuseliui dėl gardesnio kąsnio. Jie mano, kad Serbija neturi jungtis prie Europos Sąjungos, kurios dauguma šalių pripažino Kosovo – Serbijos pietų provincijos – nepriklausomybę. V. Koštunica mano, kad jau Europos misijos (EULEX) pasiuntimas į šį kraštą padėti įtvirtinti nepriklausomybę yra nusikaltimas prieš serbų tautą. „Nė su viena šalimi pasaulyje, – kalbėjo jis per rinkimų kampaniją, – taip nepasielgta kaip su Serbija, iš kurios pareikalauta dalies teritorijos dėl kažkokių gėrybių.“ ES turi pripažinti Serbijos sienų neliečiamumą, o minėtasis SAS yra valstybės interesų išdavystė, sakė opozicija.

Laikraštis „Liberation“ teigia, kad nors tokia nacionalistinė retorika sutelkė nemažai šalininkų, daugelis Serbijoje prisimena 1948 m. Broz Tito Stalinui pasakytus žodžius: „Serbija turi žengti į Europą, tačiau protingai, gindama savo interesus.“ Ar Belgradas turi įsikibęs laikytis savo pozicijos dėl Kosovo – tai dar vienas klausimas, į kurį serbai lyg ir atsakė per šiuos rinkimus: interesai ir teritorinis vientisumas svarbu, bet dar svarbiau – gyventi geriau, laisviau, be izoliacijos. Serbijai metas susitaikyti su tuo procesu, prasidėjusiu nuo Jugoslavijos irimo, kad ji kada nors liks vientisas tautinis darinys be jokių suverenumo reikalaujančių provincijų, nes toks „išgryninimas“ būdingas visai Europai ir pasauliui.

Kaip rašo Belgrado „Pravda“, Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į ES (prieš kelis dešimtmečius jos vilkosi Europos uodegoje), Kroatijos planai integruotis į ES iki 2010 metų, trijų Balkanų šalių stojimas į NATO – tai faktai, kurie, nors ir kelia nerimą Belgradui, kartu ir nurodo tolesnį serbų kelią.

Įdomus klausimas: tad kas gi šiuose rinkimuose pralaimėjo?

B. Tadičiaus koalicija dar negali džiaugtis pergale, kol nesibaigė politinė krizė. Briuselis galbūt ir švenčia, bet ar ne per anksti? Tačiau viena aišku – kad, kaip rašo italų „Corriere della Sera“, pralaimėjo… Rusija, tiksliau – Vladimiras Putinas. Serbų rinkėjai aiškiai parodė Kremliui, kad jie nenori likti vien tik po Maskvos skėčiu, kuris neapsaugo jų nuo nepriteklių ir negarantuoja saugumo bei stabilumo. Kita vertus, rinkėjai jau pavargo nuo nuolat jiems primetamos pareigos – balsuoti. Per aštuonerius metus tarp prezidento ir parlamento rinkimų rinkėjai balsavo jau 15 kartų, o per pastaruosius 12 mėnesių – net keturis. Europos rekordas!

Serbai tegul siekia sporto rekordų – čia jie gabūs, o kasdieniame gyvenime jie trokšta rimties, stabilumo ir užtikrintos rytdienos.

Maskvos meras – prieš Ukrainos suverenitetą

Maskvos meras Jurijus Lužkovas aiškiai išaugo miesto vadovo marškinėlius. Jam jau nepakanka kontroliuoti, sakykime, Rusijos sostinės imigrantus, ir šis vietinės reikšmės politikas plaukia į tarptautinius vandenis.

Pastaruoju metu jis sukėlė naują skandalą, kai Sevastopolyje, dalyvaudamas Juodosios jūros laivyno 225 m. renginiuose, pareiškė, kad karinė jūrų bazė niekada nepriklausė Ukrainai ir turi būti grąžinta Rusijai. Vienas iš prezidentinės partijos „Vieningoji Rusija“ tarybos narių J. Lužkovas pareiškė pretenzijas ir į Krymą. Anot mero, Nikita Chruščiovas neteisėtai atidavė Ukrainai pusiasalį ir taip pažeidė Sovietų Sąjungos Konstituciją.

Toliau dar gražiau: jis ketinąs pasiūlyti Rusijos vadovams nepratęsti 1997 m. pasirašytos Rusijos ir Ukrainos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties, nes Kijevas esą vykdo provakarietišką politiką, o prezidentas Viktoras Juščenka liaupsina Ukrainos nacionalistų – vadinamų „banderininkų“ – vaidmenį karo metais.

J. Lužkovas savo teiginius pagrindė istorijos faktais. Pasak mero, Sevastopolis 1948 m. buvo savarankiškas administracinis vienetas ne Krymo sudėtyje, o kaip Sovietų Sąjungos karinė bazė. 1954 m. švenčiant Rusijos ir Ukrainos susijungimo 300-tąsias metines, N. Chruščiovas Ukrainai padovanojo visą Krymą, išskyrus Sevastopolį. Šis uostamiestis su visa karinio laivyno baze tuomet turėjo respublikos statusą Rusijos Federacinės Respublikos sudėtyje.

J. Lužkovo istorijos žinios su N. Chruščiovo era lyg ir baigėsi, ir jis sąmoningai nepaminėjo 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties, kuria Rusija pripažino Sevastopolį priklausant Ukrainai. Šios sutarties pagrindu 2004 m. buvo pasirašytas dvišalis abiejų parlamentų ratifikuotas susitarimas dėl sienų, tačiau šių metų balandžio 1 d. jis baigė galioti, ir, jei iki spalio 1 d. šalys nepareikš noro susitarimo nepratęsti, jis automatiškai galios ir toliau. Vis dėlto J. Lužkovas tylėti neketina. Jis pasitelkia ne tik istorijos žinias, bet ir kai kurių „vanagų“ iš Dūmos paramą. Rusijos parlamente jau seniai skamba siūlymai nutraukti santykius su Ukraina, atsiimti iš jos kadaise jai perėjusias teritorijas, užsukti dujų ir naftos kranelius ir taip pamokyti provakarietiškai nusiteikusį Kijevą. Maskvos meras panūdo groti pirmuoju smuiku.

Jo čaižią melodiją tuoj pat nutraukė Ukrainos valstybės saugumo tarnyba, pranešusi, kad J. Lužkovas skelbiamas persona non grata – nepageidaujamu Ukrainos teritorijoje, taip pat, žinoma, ir Kryme. Šios tarnybos atstovė spaudai Marina Ostapenko pareiškė, kad tiriamos tokių nedraugiškų pareiškimų aplinkybės. Yra įtarimų, kad Maskvos meras „plovė pinigus“ Sevastopolyje, kur už merijos lėšas statomi butai ir sanatorijos laivyno jūreiviams ir karininkams. Perėmus laivyno bazę Ukrainai, šis nešvarus J. Lužkovo verslas baigtųsi…

Nepageidaujamo asmens Ukrainoje statusą jau buvo užsitarnavęs ne vienas Rusijos politikas. Savo laiku į šią Nepriklausomų valstybių sandraugos šalį prarado teisę atvykti Dūmos deputatai Konstantinas Zatulinas ir Vladimiras Žirinovskis, Kremliui palankus politologas Glebas Pavlovskis ir kai kurie kiti.

Rygoje leidžiamas laikraštis „Čas“ rašo, kad J. Lužkovas – ne šiaip sau pavienis savo nuomonę išsakantis Rusijos politikas. Jis priklauso valdančiosios Vladimiro Putino partijos „Vieningoji Rusija“ elitui. Ši politinė struktūra į Rusijos lyderius iškėlė ir Dmitrijų Medvedevą. Maskvos mero išsišokimai, kaip rašo laikraštis, buvo suderinti su aukščiausia Rusijos valdžia, nes abu neseniai vaidmenimis apsikeitę vadovai nė žodžiu neatsiliepė į partijos kolegos sukeltą skandalą. Tik Užsienio reikalų ministerija užstojo merą, kaltindama Kijevą nedraugišku elgesiu…

Pabaigoje – įdomūs J. Lužkovo aktyvumo faktai. Pernai jis uždraudė Maskvoje rengti gėjų ir lesbiečių paradą. Nuvertus Bronzinį karį Taline, meras vienas iš pirmųjų agitavo už estiškų prekių boikotą ir verslo santykių nutraukimą su Estija. Prieš 4 m. jis tapo tokios Japonų ir rusų išminčių tarybos nariu ir ragino neatiduoti Japonijai keturių ginčytinų Kurilų salų. 2005 m. Maskvos meras ir neblogas bitininkas J. Lužkovas, kaip pranešė svetainė „Vokruginfo“, pasiūlė savo bičių šeimyną kosmonautui Sergejui Žukovui, kad šis ją panaudotų orbitoje apdulkinant Marso ekspedicijos oranžerijas…

Pirmyn, Lietuva!

Pastarojo meto Lietuvos diplomatinis suaktyvėjimas vertinamas prieštaringai. Iš vienos pusės, Vilnius giriamas, kad teikia politinę paramą Gruzijos ir Ukrainos siekiams integruotis į Europos struktūras, kad nedemonstruoja nuolankumo pasyviai Europos Sąjungos politikai. Kita vertus, kai kurie politikai perspėja, kad nedera erzinti kaimyninės „meškos”, blokuojant Rusijos derybas su Bendrija, neverta šokti pirma garvežio.

Liuksemburge Lietuva vienintelė iš 27 ES narių nepritarė mandatui pradėti Bendrijos derybas su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties. Briuseliui tai nepatiko. Didžiosios Europos valstybės – Vokietija ir Prancūzija – pataria Vilniui pačiam derėtis su Maskva dėl keturių Lietuvos iškeltų reikalavimų ir nestabdyti viso derybų traukinio. Laikraštis „Suddeutsche Zeitung” cituoja Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergėjų Lavrovą, patvirtinusį, kad „Maskva bet kuriuo metu pasirengusi pradėti derybas”, ir jos vyks birželio 26 dieną tolimajame Sibire. Mandatas deryboms tikimasi gauti gegužės 26-ąją ES šalių užsienio ministrų susitikime.
Tai, kad Lietuvos Seimas ratifikavo Lisabonos sutartį, užsienio apžvalgininkams leido teigti, kad Vilnius atsiėmė savo veto. Bet taip nėra. Ministras Petras Vaitiekūnas buvo griežtas: po keturių ministrų vizito į Tbilisį jis pareiškė, kad Lietuva dėl Gruzijos nenusileis. Jos tikslas – pajudinti iš mirties taško dėl Rusijos kaltės įšaldytus konfliktus Kaukaze.

Lietuvos diplomatiniam užsispyrimui galima tik pritarti. Galbūt realių laimėjimų čia mes ir nepasieksim, bet pasauliui pademonstruosime, kad naujosios ES narės dar nesusitaikė su politiniu ir energetiniu Rusijos šantažu, jos nepritaria ir Bendrijos senbuvių pasyviai, prisitaikėliškai ir konformistinei pozicijai.

Ir visas šis aktyvus labai jau primena kai kam nemalonius revoliucinio pakilimo laikus Baltijos šalyse prieš 18 metų. Gal Lietuva vėl išjudins Rytų Europą iš savotiško politinio ir ekonominio sąstingio? Gal ir ES pabus iš letargo miego, kurį sukėlė rusiškų dujų kvapas?

Taip laikyk, Lietuva!

Pastabos panaudotos „Penkių kontinentų“ internetinės televizijos laidoje „Savaitės pjūvis“:
http://mediacentras.penki.lt

apie rasizmą

Rasizmas – bjaurus reiškinys šiandieniniame pasaulyje. Smerktinas. Piktžaizdė ant visuomenės kūno. Rautinas su visom šaknimis. Išsikerojęs jis virsta atvira panieka kitai odos spalvai, kitai tautai, kitam kraštui.

Ne kitaip reiktų vertinti ir grupės jaunuolių išpuolį prieš dainininkę Berneen. Tiesa, šis skandalas pamažu išblėsta: mergina gydosi buvusias ar nebuvusias žaizdas, užpuolikė rusiška pavarde (?) gailisi dėl šio incidento, neigia rasinį jo pobūdį ir jau paleista iš areštinės į laisvę.

Galima būtų patylėti ir apžvalgininkui, tuo labiau, kad politikai ir žiniasklaida išnarstė po kaulelį šį įvykį, suskirstė, kas už, o kas prieš, pareikalavo koreguoti teisinę bazę, išplatino žinią po visą pasaulį. Tenka tik virškinti tai, kas nuryta: Lietuva įrašyta į rasistinių šalių sąrašą…

Bet ar mes jau taip teisūs, užsiėmę saviplaka? Plakam save, neapsižiūrėję ir pastatę namus ant kažkada buvusių (?) žydų kapų, kaltiname save ir atgailaujam, kad anuomet kai kas iš lietuvių dalyvavo žydų pogromuose, nuolaidžiaujam lenkams, kai šie Vilniaus apskrityje nevykdo Valstybinės kalbos įstatymo ir nepaiso bendrabūvio normų, ignoruoja lietuviškas mokyklas, švelniai paglostom įvairius perbėgėlius iš Afrikos ir nuleidžiam galvą, kai jie Lietuvą apšaukia rasistine šalimi…

Tas prakeiktas nuolankumas…

Ne, neteisinu Berneen užpuolikų. Tik klausiu: teisininkų kalba kalbant, kiek tame įvykyje buvo nusikalstamos rasizmo sudėties? O gal tai ne „paprastas rasizmas”, o viso labo „paprastas chuliganizmas”? Kodėl tikime atvykėlės pasakojimais, o netikim merginos-savanorės liudijimu? Jeigu jau nagrinėjam abiejų „personų” gyvenimą, tai ar drįstame savęs paklausti: kodėl vis dažniau visokio plauko pasaulio perėjūnai renkasi Lietuvą? Juk ne vien dėl to, kad Jungtinių Tautų programos lėšomis jiems įkurtas patogus ir minkštomis lovomis aprūpintas Pabradės pabėgėlių centras…

Nesiimu spręsti, koks iš PAR per Didžiąją Britaniją imigravusios dainininkės talentas, kokia to talento šviesa apšviečia blankią Lietuvos estrados padangę, pagaliau kokia Berneen neva išmoktos darkytos lietuvių kalbos vertė… Tik girdžiu: jos talentui esą per ankšta mūsų šalyje, lietuviai vaikinai ja per mažai domisi, o visokios dainų komisijos skiria per mažai balų… Paskui, pasirodo, ir vyrą Jungtinėje Karalystėje turinti (?), ir čia gerai įsikūrusi ir dar daug Lietuvai duosianti…

Sąmokslo teorijų gerai pramokusiai Lietuvos auditorijai kirba dar vienas įtarimas: ar tik mūsų pramogų verslo šulai nesugalvojo dar vieno „pijaro”, kad šitaip ant pjedestalo būtų iškelta juodaodė imigrantė?
Deja, tai tik dar vienas klaustukas, nors ir ne skliaustuose. Žinant tokio šou ryklio kaip A.Valinskas sugebėjimus iš nieko padaryti kone viską, to klaustuko galima ir nerašyti.

Jeigu rimtai, tai Lietuvos imigracijos tarnyba turėtų atsakingiau modeliuoti migracijos politiką, nes artėja globalizmo metas, kai ES šalis, ypač Lietuvą, užplūs „tranzitiniai” pabėgėliai iš vargingųjų pasaulio kraštų. Dėl jų problemų turi ir Didžioji Britanija, ir Prancūzija, ir kitos brandesnės demokratijos Europos valstybės. O ir Šengenu mes turime ne tik džiaugtis, bet ir susirūpinti jo teikiamais privalumais.

Po rinkimų Serbijoje – politinė nežinia

Serbijoje įvykę pirmalaikiai parlamento rinkimai sukūrė daugiau problemų negu jų buvo prieš tai. 103 mandatus 250 vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“, atrodo, neturės sąjungininkų daugumai sudaryti (jai reikia mažiausiai 226 mandatų).

Ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos partijos nepritaria tokiems eurointegraciniams prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Taigi dabar suformuoti Vyriausybę bus be galo sunku.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, nors 70 proc. serbų yra už įstojimą į ES, Briuselis negali tikėtis lengvo proceso. Neseniai pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas dar neįsigaliojo. Jis įsigalios, kai Tarptautinis tribunolas buvusios Jugoslavijos klausimais užfiksuos, kad Belgradas su juo bendradarbiauja, ir kai per 4 m. Serbijoje bus sukurta 200 tūkst. naujų darbo vietų. Bet šiaip ar taip šis susitarimas – tai palengvinta sąlyga Serbijai tapti ES nare, kaip kitoms valstybėms suteikiamas Narystės NATO veiksmų planas.

Tačiau kodėl serbams dabar kyla daugiau klausimų negu anksčiau?

Naujos Vyriausybės suformavimo procesas bus labai delikatus. Preliminariais duomenimis, B. Tadičiaus koalicijai iki parlamentinės daugumos trūksta 23 mandatų. Tai reiškia, kad provakarietiškas Serbijos politinis flangas turės ieškoti kitų partijų paramos. Su kuo susies savo darbą ministrų kabinete Europos integracijos šalininkai? Prezidentas iš anksto pareiškė, kad V. Koštunica nebus ministras pirmininkas, vadinasi, su jo demokratiniu aljansu „Naujoji Serbija“ nebus jokių derybų. Tomislavo Nikoličiaus vadovaujama Serbijos radikalioji partija taip pat nevykusi B. Tadičiaus bičiulė, tačiau pastaroji gali išnaudoti prieš mėnesį įvykusias V. Koštunicos ir T. Nikoličiaus rietenas. Vis dėlto jų politinės platformos per daug skiriasi, kad abi koalicijos derėtųsi dėl Vyriausybės sudėties. Dar lieka socialistai su jų lyderiu Ivica Dačičiumi, bet šis pareiškė, kad naują Vyriausybę gali formuoti tik su V. Koštunica. Kitaip sakant, nugalėtojams reikia skubėti, o patikimų partnerių jie neturi.

Pirmalaikių rinkimų būtinybė kilo tuomet, kai kovą parlamentas buvo paleistas, iširus B. Tadičiaus ir V. Koštunicos vyriausybinei koalicijai. Nesutarimų kertinis akmuo – Serbijos narystė ES. Teisybę sakant, nė viena partija nėra kategoriškai nusistačiusi prieš integraciją į ES, nė viena nepasisako už šalies izoliaciją, tačiau skiriasi jų prioritetai. B. Tadičius į pirmą vietą iškėlė Serbijos eurointegracinius procesus, o nacionalistinės partijos reikalauja pirmiausia žūtbūt išspręsti Serbijos teritorinio vientisumo problemą. Jos kategoriškai prieštarauja eurointegracijos šalininkų pozicijai dėl geresnio ekonominio gyvenimo aukoti Kosovą ir Metochiją. Vis dėlto B. Tadičius irgi neblogas strategas: jis puikiai žino, kad serbams nusibodo nuolat rusenantis nacionalistinis patriotinis laužas ir jie nori geresnio, sotesnio, laisvesnio gyvenimo. Štai kodėl vykusiame referendume net 70 proc. jų balsavo už stojimą į Bendriją.

Briuselis jau pamėtėjo Belgradui meduolį. Partnerystės su ES susitarimas – tai pirmas laiptelis Serbijai įsijungti į Bendriją. Viena griežčiausių partnerystės sąlygų – išduoti Hagos tribunolui karo nusikaltėlius – dar neįvykdyta, bet Briuselis leido Serbijos piliečiams, taip pat ir tiems, kuriems nesukako 25 m., judėti ES ribose be mokamų vizų. Susitarimas skatina investuotojus. Likus 5 dienoms iki rinkimų italų automobilių kompanija „Fiat“ atidarė savo gamybos liniją Serbijoje ir pasirašė 700 mln. eurų sutartį. Tai reali pagalba šaliai, kuri esant politinei krizei visai neprižiūrėjo savo ūkio: ekonomika smuko, infliacija ir kainų indeksai didėjo, užsienio investicijos aplenkdavo šį karštą Europos regioną. Biudžeto deficitas pernai pasiekė 5 mlrd. eurų, o tai sudaro maždaug 17 proc. bendrojo vidaus produkto…

Briuselis sužaidė gera korta, kad patrauktų rinkėjų simpatijas. Tuo metu pralaimėjo… Ne, kol kas Serbijoje pralaimėjusiųjų nėra… Italų laikraščio „Corriere della Sera“ teigimu, pralaimėjo… Rusija, kuriai rinkėjai pasakė „ne“, o pergalę švenčia ES, patraukusi į savo pusę didžiąją dalį kone 10 mln. gyventojų turinčią Serbiją.

ziniu radijas

„Žalia gatvė“ Lietuvos gelbėtojui

Sekmadienio pavakare skambina kurso bičiulius: padėk, žmona, Kėdainių laikraščio žurnalistė įkalinta V.Uspaskicho, mobilaus neturi, žodžiu, skandalas, reikia paviešinti… Netekau žado. Kadangi nieko apie tai nebuvau girdėjęs, tai ir savo ausimis nepatikėjau. Ir atsisakiau pagelbėti. Tuo labiau, kad nežinojau net kaip.

Tik vėliau, išgirdęs apie šį incidentą iš žiniasklaidos, supratau: Darbo partija ir jos lyderis įžūlėja.

Štai jis išleidžiamas iš namų arešto. Nuo pirmadienio V.Uspaskichas su savo ištikima komanda gali važinėti po visą Lietuvą ir rengti rinkimų kampaniją. Teisėsauga, paleidusi jį į laisvę (iki Lietuvos ribų, žinoma), dar ir suteikia galimybę naudotis tais milijonais, kuriuos anksčiau buvo įšaldžiusi. Kitaip sakant, jam atvertos visos durys ir vartai iš naujo ropštis į valdžios olimpą. Tokią gerą dirvą sudarė Lietuvos valdžios institucijos, matyt, tik dėl akių tirdamos jo aferistinę bylą dėl mokesčių sukčiavimo. Byla tempiama, kol V.Uspaskichas visiškai išsilaisvins iš silpnai suveržtų prokuratūros pančių ir stačia galva puls į artėjančių parlamento rinkimų srovę. Gali būti, kad Maskvoje Lietuvą šmeižės priglaustasis politikas vėl taps mūsų šalies gelbėtoju…

Tiesą sakant, ir mano plunksnos broliai tam padeda. Negalima atsistebėti, kokie gražūs šaunių merginų būreliai ėmė plūsti į V.Uspaskicho rezidenciją Kėdainiuose, kaip gražuolės jam korėsi ant kaklo, kaip liaupsino, o šeimininkas tirpo iš laimės, vaišino svetes arba (su cukrum) ir suko ūsą: Lietuvių tauta pažįsta savo didvyrius…

Ar tikrai pažįsta?