Osetinų epopėja: tūkstantmetis be tėvynės

Kaukazas nuo senų senovės yra karų ir konfliktų mazgas. Čia kryžiavosi prekybos keliai iš Rytų į Vakarus, įtakos zonos iš Pietų į Šiaurę. Manoma, kad etniniu požiūriu šis regionas yra sudėtingiausias Žemėje, nors čia tėra keturios valstybės ir trys nepriklausomybę paskelbusios, bet nepripažintos teritorijos. Graikų mitologijoje Kaukazas – tai vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalęs Prometėją.
Rugpjūtį – šį, astrologų teigimu, krizių laikotarpį – Kaukazas buvo prikaustęs tarptautinės visuomenės dėmesį. Jo centre – osetinų likimas.
Continue reading…

Ten, kur rinkėjų aktyvumas daugiau kaip 100 procentų

Ar gali rinkėjų aktyvumas viršyti 100 proc.? Pasirodo, taip. Bent taip jau manė Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas, kuris respublikos Parlamento rinkimų išvakarėse naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pareiškė tikįs, kad „prie urnų sekmadienį ateis 100 ir daugiau procentų rinkėjų“. Galbūt Čečėnijoje tai ir įmanoma: juk čia balso teisę turi dislokuotų Rusijos karinių pajėgų kareiviai…

Taigi tuo pačiu metu, kai Lietuvoje vyko Seimo rinkimai, 77 Rusijos regionuose, srityse, apygardose, miestuose surengti vietos valdžios organų rinkimai, kuriuose – niekas tuo nė neabejojo – laimėjo Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“. Čečėnijoje ši partija sumušė visų laikų rekordą:  respublikos Parlamente jos deputatai gaus 88 proc. visų mandatų. Taigi Maskvos statytinis prezidentas R. Kadyrovas, nors šiek tiek ir klydo dėl rinkėjų aktyvumo, dabar įrodė, kad jis yra ištikimas „proputiniškos“ partijos šalininkas… Continue reading…

V.Olžičius: Lietuva žengia Gruzijos keliu

Žinomas Baltijos šalių „ekspertas” Viktoras OLŽYČIUS interneto svetainėje „Regnum.ru” vėl publikuoja komentarą iškalbingu pavadinimu „Gruzijos pavyzdys nieko nepamoko Baltijos šalių”. Pateikiame kiek sutrumpintą jo vertimą.

Iki šiol buvusios sovietinės erdvės ir Rusijos susipriešinimas vyksta „juoda-balta” principu: politinis šių šalių elitas mano, kad draugystė su Rusija reiškia nepriklausomybės praradimą, o priešiškas tonas tarsi ją apsaugo. Continue reading…

Savaitės pjūvis (video)

Visuomenė susirūpinusi, koks bus sekmadienį renkamas Seimas, kokią Lietuvą mes regėsime. Profesorius Vytautas Landsbergis – vienas iš tų politikų, kuris nuolat perspėja apie grėsmes Lietuvai, ir dėl to jis dažnai vadinamas rusofobu. Antradienį savo paskaitoje, skaitytoje Druskininkuose, europarlamentaras tiesiai pareiškė, kad Lietuva praranda savo tapatybę ir tampa kone Rusija.

Pokalbyje su profesoriumi svarstoma, kokie ženklai rodo, kad ateina nauja rusifikacijos banga.

Žiūrėkite laidą.

Taikos poreikis išaugo, premijos – sumažėjo

Buvusiam Suomijos prezidentui Marčiui Ahtisariui (Martti Ahtisaari) paskirta šių metų Nobelio taikos premija. Politikas jai buvo nominuotas jau tris kartus, tad ketvirtasis buvo sėkmingas. Garsus taikos tarpininkas šįkart buvo pasirinktas iš 197 kandidatų, tarp kurių buvo 33 organizacijos. Pernai Nobelio taikos premiją gavo Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos ekspertų grupė ir buvęs JAV viceprezidentas Albertas Goras (Albert Gore).

71-rių metų suomių politikas gimė dabartinėje Karelijoje, Vyborgo mieste, norvegų kilmės suomių karininko šeimoje. Nuo 26-rių metų amžiaus jis dirbo įvairiose organizacijose, teikiančiose paramą besivystančioms šalims. Todėl nuo jaunų dienų diplomatas patyrė skurdų Afrikos tautų gyvenimą, o kartu ir įsitikino, kad skurdas yra amžinas etninių konfliktų ir karų palydovas.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai buvusios sovietinės respublikos vadavosi iš imperijos glėbio, Martis Ahtisaris tapo Suomijos užsienio reikalų ministru, o dar po trejų metų pirmą kartą vykusiuose tiesioginiuose rinkimuose išrinktas šios šalies prezidentu. Jo vadovavimo metu 1995-aisiais Suomija įstojo į Europos Sąjungą. Continue reading…

Krizė Ukrainoje — kieno ten ausys styro?

Ukrainoje viešpatauja chaosas, nors Lietuvos ambasadorius šioje šalyje Algirdas Kumža apžvalgininkui diplomatiškai tvirtino, kad Kijeve tokio ažiotažo dėl valdžios krizės nejaučiama.
Tačiau parlamento paleidimas visada yra politinės krizės pasekmė. Kitas klausimas, ar toks prezidento Viktoro Juščenkos žingsnis ją užbaigia ar tik dar labiau įžiebia. Tiesą sakant, tokia išeitis brendo nuo pat praėjusių metų, kai įvyko Aukščiausiosios Rados rinkimai ir vargais negalais buvo suformuota „oranžinė“ koalicija. Laikraštis „Berliner Zeitung“ pastebi, kad nuo pat 2004-ųjų Ukrainoje valdžios pasidalijimas sukasi užkeiktame trikampyje tarp trijų šio proceso dalyvių – V.Juščenkos, Julijos Tymošenko ir Viktoro Janukovičiaus.

Continue reading…

Maskva ir Minskas: kas slepiasi už šypsenų?

Darbo vizito į Minską pirmadienį atvykusį Rusijos ministrą pirmininką Vladimirą Putiną Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasitiko plačia šypsena ir iš karto puolė svečią sveikinti. Mat spalio 7-ąją V.Putinas švenčia 56-ąjį gimtadienį. Ta proga, jau grįžęs iš Minsko į Sankt Peterburgą, Rusijos premjeras pristatė filmą „Mokytis dziudo su V. Putinu“, kuriame jis – puikus šios sporto srities meistras – ir vaidina pagrindinį vaidmenį…

Tačiau šventinės nuotaikos derybose su Baltarusijos vadovais buvo nedaug.

Sudrumsta vizito atmosfera

Abu lyderiai susitinka gana dažnai, tačiau prieš gerą dešimtmetį formaliai įkurtos dviejų šalių sąjunginės valstybės plėtra nejuda iš vietos. Apžvalgininkai sutaria, kad tam trukdo ir paveldėtas Rusijos vadovų imperinis mąstymas, ir paties A. Lukašenkos charizminis įvaizdis. Štai ir neseniai Minskas ir Maskva susikirto dėl požiūrio į įvykius Kaukaze.

Prieš keletą savaičių, kalbėdamas su užsienio žurnalistais, Aleksandras Lukašenka griežtai atkirto Maskvai, kuri darė užuominas, kad Rusijos veiksmai Gruzijoje tampa pavojingu precedentu Minskui. Baltarusijos vadovas suprato šias užuominas kaip grasinimą ir pavadino jas „visiškai idiotiškomis“. Kaip šio politiko žodžius cituoja laikraštis „Financial Times“, „neduok Dieve, jei Rusija imsis panašių žingsnių prieš Baltarusiją“.

A. Lukašenkos susierzinimą sukėlė ir Kremliaus raginimai pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją. O Baltarusijos vadovas to daryti neskuba, aiškiai laukdamas, kokia bus pasaulio reakcija. Šios problemos sprendimą jis atidėjo po parlamento rinkimų, tačiau ir po jų to daryti neskuba, vėl lūkuriuodamas, kol spalio 27 dieną pradės dirbti naujai išrinktas įstatymų leidimo organas.

Kaip interneto svetainėje „Gazeta.ru“ svarsto NVS politinių procesų tyrimo centro generalinis direktorius Aleksejus Vlasovas, „po to, kai šias dvi separatistines respublikas atsisakė pripažinti Kazachstanas, Rusijai liko tik viena viltis – Baltarusija, ir V. Putinas, griežtai ar švelniai, paprašys A. Lukašenkos tai padaryti“.

V. Putino vizitas į Minską vyko įdomiu metu. Jau spalio 7-ąją, iškart po V. Putino viešnagės, į Minską atvyko Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) pirmininkaujantis Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Stubbas, kuris neseniai apkaltino Rusiją mėginimu Pietų Osetiją išvalyti nuo gruzinų. Ši organizacija nelabai mėgstama ir A. Lukašenkos. Nors ESBO stebėtojai buvo įleisti į neseniai vykusius rinkimus, tačiau jie pareiškė nemažai kritikos dėl pažeidimų. A. Lukašenka pamažu beldžiasi ir prisibeldžia į Briuselio duris. Štai spalio 13 dieną Baltarusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas Europos Sąjungos užsienio politikos atstovo Javiero Solanos kvietimu dalyvaus Bendrijos užsienio reikalų ministrų posėdyje. Čia bus kalbama, kaip išlaisvinti Baltarusiją iš izoliacijos pančių ir palengva atsisakyti sankcijų.

Politiką nustelbia dujų kvapas

Tokioje aplinkoje buvo svarstomas pagrindinis vizito klausimas dėl dujų kainų. 2007 metų gruodį po aštraus ginčo dėl Maskvos sprendimo pakelti Baltarusijos vartotojams tiekiamų naftos ir dujų kainas Rusija ir Baltarusija susitarė, kad energetikos ištekliai brangs pamažu. Tuomet Rusija skyrė Baltarusijai valstybinę 1,5 mlrd. dolerių paskolą 15 metų su teise penkeriems metams atidėti jos sumokėjimo terminą.

Dabar paskolos problema vėl iškilo, nes Minskas sunkiai įveikia didėjančių energijos kainų bangą. Jis norėjo gauti 2 mlrd. dolerių paskolą – vadinamąjį stabilizavimo kreditą, kuris sušvelnintų mokėjimo balanso deficitą. Minskas norėtų, kad kreditas būtų duotas pagal 2007 metų sąlygas, t. y. vėl penkiolikai metų, atidedant mokėjimą penkeriems metams ir mokant palūkanas pagal formulę LIBOR + 0,75 proc.

Tačiau derybų išvakarėse Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas laikraščiui „Kommersant“ tvirtino, kad baltarusiams bus duoti „ne 2 milijardai ir ne spalio 6 dieną, o maždaug pusantro milijardo ir gruodžio mėnesį“, kai ketinama visiškai suderinti dujų kainas. Tai iš bėdos irgi tenkina Minską, juolab kad Maskva paskolą suteikia tokiomis sąlygomis, kokių pasiūlyti negali nė viena iš NVS šalių.

Su Ukraina Rusija sutarė dujų kainą per trejus metus „priauginti“ iki 400 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų, o Baltarusijai sąjungininkė taiko tikrai lengvatinius tarifus. Štai antrą ir trečią šių metų ketvirtį dujų kaina Baltarusijai buvo tik 127,9 JAV dolerio. Pagal „Gazprom“ ir „Beltransgaz“ kompanijų suderintus įkainius dujos šiai šaliai šiemet kainuos 67 proc. rinkos kainos, 2009 m. – 80 proc., 2010 m. – 90 procentų. Taigi, kitais metais jų kaina Baltarusijai bus apie 190 JAV dolerių.

Tačiau Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas teigia, kad 2009 m. baltarusiai turės mokėti iki 250 JAV dolerių, nors Minskas kitų metų biudžetą sudarė laikydamasis vos 140 dolerių kainos. Kad ji nereali, Baltarusijos sostinėje kalbėjo ne tik Rusijos, bet ir baltarusių specialistai. Ir čia kalta ne vien Maskva: energijos išteklių kainos didėja visame pasaulyje, be to, per planetą ritasi JAV prasidėjusi finansų krizė, kuri smukdo net su globaliniais procesais ne itin susijusias NVS ekonomikas.

Draugystė – prekybos įkaitė

Tarsi padrąsindamas rusų derybininkus, A. Lukašenka pirmadienio vakarą žurnalistams pareiškė: „mes su rusais draugyste neprekiaujame ir nesiderame“. Vakaruose paplitusi nuomonė, kad Baltarusija ima rinktis tarp Rusijos ir Vakarų, neatsisakydama ryšių su Maskva, pradeda flirtuoti ir su ES. Bet iš tikrųjų Minskas draugystę su Maskva vertina pagal dujų kainą ir palankias kreditų sąlygas. Mainais, kaip praneša opozicijos „Chartija-97“ tinklalapis, Minskas, atrodo, sutinka Baltarusijos teritorijoje dislokuoti Rusijos priešraketinį skydą – kaip atsvarą amerikietiškajai priešraketinės gynybos sistemai (PRGS).

Be to, primena naujienų agentūra ITAR-TASS, dar šiemet bus pasirašytas jau apie 10 metų rengtas Rusijos ir Baltarusijos susitarimas dėl bendros priešlėktuvinės gynybos, nes NATO aviacija visiškai priartėjo prie NVS sienų.

Kitaip sakant, sąjunginės valstybės statymas ant kojų nei vienai, nei kitai slavų valstybei nėra savitikslis procesas. Už jo slepiasi labai jau pragmatiniai Minsko ir Maskvos siekiai, išreikšti tiek doleriais, tiek pozicijų kilometrais regione, tiek sunkiai kokiu nors matu išmatuojamais geopolitiniais interesais.

Vice – toli gražu ne šešėlinis veikėjas

44-ojo JAV prezidento rinkimai – ne už kalnų. Galima sakyti, kad ši rinkimų kampanija niekuo nesiskiria nuo 18-ojo amžiaus pabaigos, kaip pirmuoju Amerikos vadovu 1789 m. tapo 57-rių sulaukęs George‘as Washingtonas. Tiesa, tuomet šiaurės žemyne griaudėjo Pilietinis karas, galinga, iš imigravusių tautų susibūrusi ir savo pasakiškais turtais bei galimybėmis viliojusi valstybė buvo padalinta į dvi stovyklas. Bet būtent G.Washingtonas pajėgė atkurti taiką, įkurti konfederaciją ir patvirtinti iki šiol gyvuojančią Amerikos konstituciją. Prie jo kapo duobės 1799 m. vienas respublikonizmo idėjų šalininkas taip sakė apie pirmąjį prezidentą: „Jis buvo pirmas kare, pirmas taikoje ir lieka pirmas amerikiečių širdyse”(“first in war, first in peace, and first in the hearts of his countrymen”).

Daugiau kaip po 200 metų situacija Jungtinėse Valstijose lyg ir kitokia, bet ir panaši. Karas šalyje nesiaučia, federalizmo principai puikiai prigiję, amerikietiška demokratija davusi savo vaisių. Tiesa, JAV ekonomika primena praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio Didžiąją depresiją, stebinusi pasaulį pigiais degalais dabar JAV išgyvena energetinę krizę, užsienio politikoje – nuolatinės konfrontacijos požymiai…
Filosofiškai žvelgiant, tai visai natūralu, bet – paklausk amerikietį, kada jam buvo geriau gyventi, ir kas antras atsidusęs pasakys, kad geri laikai seniai praėjo, ir vėl prisimins G.Washintono priesakus…

Antraplaniai veikėjai – svarbiausi?

Dabartinė Amerikos prezidento rinkimų kampanija savo nenuspėjamumu vargu ar kuo išsiskiria iš buvusių. 2004 m. respublikonas George’as W. Bushas demokratą Johną Kerry įveikė vos keliais procentais balsų, o rinkimų kampanijoje jie žingsniavo lygiai lygiai. Šiemet 72 m. respublikonas Johnas McCainas tai lenkia savo jaunąjį priešininką demokratų kandidatą Baracką Obamą, tai nuo jo atsilieka. Ir šiemet daug ką lemia “juodosios technologijos” arba paprasčiausi paskleisti gandai, mesta frazė ar tiesiog šmeižtas. Ir kai lapkričio 4 d. rinkikų kolegija pasakys savo nuomonę, išreiškiant visų rinkėjo amžiaus sulaukusių amerikiečių valią, gali būti, kad skirtumas tarp pretendentų bus visai nedidelis, toks mažas, kad respublikonams ar demokratams beliks giliai atsidusti arba šėlti iš džiaugsmo…

Iš tiesų, abie abu kandidatus – juodaodį Baracką Obamą ir net 25 m. už jį vyresnį politikos “vilką” Johną McCainą – pasakota nemažai. Tačiau politikoje ir diplomatijoje, ko gero, net yra svarbesni antraplaniai veikėjai. Ir kai B.Obama netikėtai kandidatu į viceprezidentus pasirinko už save 17 metų vyresnį Josephą Bideną (pilnas vardas Joseph “Joe” Robinette Biden Junior), o garbaus amžiaus J.McCainas – 44 m. žavingąją Aliaskos gubernatorę Sarah Palin, tapo aišku, kad ši rinkimų kampanija bus nepaprasta. Jeigu iki jų pasirinkimo abiejų politinių dstovyklų kandidatai žiniasklaidois jau buvo gerokai apčiupinėti ir apiblukę, tai po savo galimų pavaduotojų pasirinkimo rinkimų kampanija įsižiebė nauja karšta liepsna.

S.Palin fenomenas

Atiduokime pirmenybę moteriai, bent ją charakterizuodami.

Sarah Palin fenomenas išdygo kaip grybas po šilto lietaus. Niekam nežinoma, nuo Vašingtono kažin kur nutolusios ir dar Kanados tolių atskirtos valstijos gubernatorė staiga respublikonų suvažiavime patvirtinama kandidate į viceprezidentus.

Vos gimusi Sarah į Aliaską atvyko su mokytojais tėvais 1964 m. Ji baigė Skegvėjaus mokyklą, ir jau besimokydama buvo judri, užsispyrusi mergaitė, tikra miestelio pažiba. Buvo gana aukšta, todėl vadovavo mokyklos mergaičių krepšinio komandai ir dėl gana kibaus žaidimo buvo praminta “barakuda”. Ši pravardė jai prilipo ilgam, netgi darant karjerą, tačiau ji nesutrukdė mokyklą baigusiai Sarah 1985 m. tapti Aliaskos vicemis. Gražuolės titulu ji džiaugėsi dar ir dėl to, kad prizas už jį tapo stipendija, padėjusi įstoti į koledžą, paskui mokytis komunikacijos ir žurnalistikos Aidaho universitete (bakalauro diplomas įgytas 1987 m.). Tėvai mokytojai tuomet ne kažin kiek galėjo padėti…

“Geležinis” Sarah charkteris pasireiškė ir vėliau: ji buvo nacionalinės šaulių asociacijos narė, puiki medžiotoja ir žvejė. Kalbama, kad ji pati nušaudavo ir nudirdavo briedį… Dar ji puikiai valdė sniego roges ir hidrolėktuvą ir t.t. Nuo vaikystės ji mėgo multiplikacinį serialą “101 pitbulis”, o tai irgi rodė jos būdą ir pomegius.

Savo karjerą S.Palin pradėjo nuo tėvų komiteto mokykloje. Jos vyru tapo vietinis naftos verslovės darbininkas Toddas, kuris iš prigimties eskimas. Toddas yra keturis kartus sniego rogių ir ilgiausių šunų kinkinių čempionato “Geležinis šuo” nugalėtojas. Tai irgi jai pridėjo balų karjeroje. Jie susilaukė penkių vaikų, kurių jaunesnysis Twigas turi Dauno sindromą. Iš pradžių S.Palin išrenkama į nedidelio Vasilla miestelio (7000 gyventojų) tarybą, o paskui – mere. 2006-ųjų gruodį respublikonų partijos gretose ji balotiruojasi į Aliaskos valstijos tarybą ir tampa šios naftos gausios JAV valstijos gubernatore, jau pirminiuose rinkimuose privertusia atsistatydinti guberantorių Franką Murkowski ir įveikusią demokratą Tonny Knowles’ą. Į rinkimus ji ėjo su kovos su korupcija vėliava. Tuo metu federalinio valdžia Aliaskoje pradėjo tyrimą, siekiant išsiaiškinti, kiek valstijos įstatymų leidėjai yra susiję su naftos kompanijomis. S.Palin tiesiog įšoko į rinkimų kampaniją, reikalaudama reformų.

Kodėl gubernatorę nešioja ant rankų?

Ji metė iššūkį valstijos respublikonų partijos primininkui, apkaltindama jį piktnaudžiavimu savo padėtimi naftos ir dujų komisijoje, o paskui ir valstijos gubernatoriui respublikonui Frankui H.Murkowskiui, kurio pasipūtimas ir amžinai rinkėjams uždarytos durys vedė prie pralaimėjimo.

Tuo tarpu S.Palin atrodė jaunatviška, graži, simpatiška, mokėjo maloniai bendrauti su rinkėjais, be to, buvo kritiškai nusiteikusi respublikonų partijos vadovybės atžvilgiu ir vis kartojo, kad Aliaskos valdžios veikla turi būti skaidri ir atsakinga. Vis dėlto, kai per pirminius rinkimus ji aplenkė “Aliaskos liūtu” pramintą F.Murkowskį beveik 30 proc., daug kam tai buvo netikėta. Tapo aišku, kad jai bus lemta vadovauti valstijai.
Daugiau kaip 20 mėnesių išbuvusi Aliaskos gubernatorės poste, S.Palin net nebandė vaidinti kokio nors vaidmens JAV nacionalinėje politikoje ir amerikiečiams ji buvo visiškai nežinoma. Tačiau respublikonų partijos vadovybė ją stebėjo ir laukė palankaus momento. Sarah yra konservatyvi protestantė ir abortų priešininkė. Ji griežtai pasisakė už tos pačios lyties asmenų santuokų uždraudimą ir jos pirmas kaip gubernatorės nutarimas buvo uždrausti valstybinių įstaigų darbuotojų homoseksualiems partneriams naudotis nemokamu sveikatos draudimu. Ji drąsiai pareiškė, kad tai prieštarauja konstitucijai. (daugiau info ir nuotr. – http://gov.state.ak.us/bio.html ).

Valstijos rinkėjai 11-ąją Aliaskos gubernatorę tiesiog nešiojo ant rankų. Ir visai neseniai, kai vyresnysis sūnus Tragas turėjo išvykti tarnauti į Iraką,į išleistuves atvykusią būsimą viceprezidentę Vasilla oro uoste pasitiko kaip Popiežių…

Sarah ant savo “arkliuko”

Šiaip jau amerikiečiams imponuoja ne tik tai, kad Sarah Palin yra daugiavaikė motina, o vienas sūnus turi negalią, bet ir tai, kad ji valdo Aliaską. Ši valstija, neseniai pažymėjusi savo penkiasdešimtmetį, o 1867 m. silpnos Rusijos imperijos pusvelčiui (už 7,2 mln. dol, tai yrea tik po 2 centus už akrą) parduota JAV, Amerikai svarbi ne tik geopolitine prasme. Ji Jungtinėms Valstijoms duoda 25 proc. visos šalyje išgaunamos naftos. Dabar, kai pasaulis dūsta nuo energetinės krizės, ši gyventojų skaičiumi tik kiek didesnė negu Vilnius valstija, tampa tikru naujųjų amžių Klondaiku. O kartu išauga ir jos lyderių vaidmuo.

Iš tikrųjų, Sarah Pelin „arkliukas” – energetika. Ji aktyviai stumia idėją padidinti Užpoliarės naftos ir dujų išteklių gavybą, kartu išsaugant ir jos draustinių zoną. Rinkimų kampanijoje ji sėkmingai naudoja ir šią kortą, nes vidutinė amerikiečių šeima jau negali susimokėti už šildymą ir kurą. Bet šiemet S.Palin žengė kitokį žingsnį: ji įteikė ieškinį federalinei valdžiai, kuri baltąjį lokį nori įrašyti nykstančių rūšių knygą, vadinasi, uždrausti energetikos projektus Aliaskoje. S.Palin įrodinėja, kad baltųjų meškų populiacija auga ir jai niekas negresia. Būtent šie ginčai su federalais išgarsino būsimą JAV politikę toli už Aliaskos ribų.

„Geriau patyręs”?

Tuo tarpu demokratų kandidatas į viceprezidentus Joe Bidenas – senatorius nuo Delavero valstijos nuo 1973 m. Lapkričio 20-ąją jam sukaks 66-ir, tad šis išeivis iš Airijos pagar patyrimą gali rungtis nebent su pačiu J.McCainu. Iš tiesų, J.Bidenas dukart bandė įveikti kandidato į prezidentus nuo demokratų partijos kartelę – 1888 m. ir šiemet, tačiau jis vis atsisakydavo savo kandidatūros populiariausiojo naudai.

Galima sakyti, kad politika – jo genuose. Senelis taip pat buvo senatoriumi nuo Pensilvanijos valstijos. Tiesa, tėvas į politiką nesivėlė ir pardavinėjo naudotus automobilius. 19-metis J.Bidenas baigė katalikiškąją mokyklą. Domėjosi futbolu, tačiau susirgęs astma turėjo mesti šį sportą, dėl jos nebuvo pašauktas kariauti Vietname. Delavero universitete jis baigė istorijos ir politikos mokslus, po to dar ir įgijo teisininko diplomą. Keletą metų dirbo advokatu, tačiau tapti geram oratoriui jam sutrukdė mikčiojimas, kurį jis netrukus išsigydė. 1972 m. jis pirmą kartą išrinktas į Senatą, tačiau likimas jam skyrė didžiulį išmėginimą: iškart po pergalės automobilio katastrofoje žuvo jo žmona Neilia ir duktė Naomi, o abu sūnūs stipriai apdegė. Tėvas abu sūnus prižiūrėjo vienoje palatoje… Štai tokio tragiško likimo politikas tapo vienu jauniausiu, vos 30 metų amžiaus, senatoriumi.

Išgyvenimai nepraėjo be pėdsakų. Įtempta senatoriaus veikla, keli skandalai jį atvedė prie smegenų aneurizmos. Po operacijos J.Bidenas vėl į politiką grįžo po 7 mėnesių, bet ši pertrauka jam tarsi neturėjo įtakos: žurnalas „Time” jį įrašė į „200 ateities asmenybių” sąrašą.

1997 m. J.Bidenas tapo įtakingu Senato užsienio politikos komiteto nariu. Jis pirmas pavadino Jugoslavijos diktatorių S.Milosevicių kariniu nusikaltėliu ir pritarė Billui Clintonui jėga jį nuversti, apginkluojant bosnių musulmonus, o paskui pasisakė už Serbijos pozicijų bombardavimą. Jau tapęs šio komiteto vadovu, politikas ryžtingai balsavo už JAV operaciją Afganistane, pritarė Senato rezoliucijai dėl intervencijos į Iraką ir šios šalies padalijimo į kurdų, šiitų ir sunitų sektorius. Po konflikto Kaukaze jis netgi aplankė Tbilisį ir pažadėjo M.Saakašviliui įtikinti JAV Senatą skirti Gruzijai 1 mlrd. dolerių. Beje, jis savo pažadą įvykdė: po jo Gruzijoje apsilankęs dabartinis Amerikos viceprezidentas Dickas Cheney garantavo, kad ta parama tikrai bus skirta…

Karingasis politikas dar šių metų pradžioje pretenduojantį tapti kandidatu į prezidentus nuo demokratų partijos Baracką Obamą pavadino „pirmuoju lyderiu afroamerikiečiu”, kuris „moka kalbėti, protingas, padorus ir gerai atrodo”. Kad demokratų kandidatas jį pasirinks viceprezidentu, iš pradžių nebuvo daug šansų. Kai kam atrodė, kad J.Bidenas savo pozicijomis panašesnis į respublikonų lyderius nei į demokratus. Bet rugpjūčio 22-ąją B.Obama patvirtino jo kandidatūrą.

„Juodosios technologijos” ir žavi intriga

Šiedu kandidatai, nors jie laikomi ir „antraisiais žmonėmis” didžiajame JAV rinkimų pokeryje, ko gero, vaidina lemiamą vaidmenį Amerikos vidaus ir užsienio politikoje. Tradiciškai amerikiečių rinkėjai visą dėmesį sutelkę į vidaus roblemas, todėl S.Palin provinciali patirtis nė kiek nenusileidžia vėtyto ir mėtyto J.Bideno patyrimui.

Kaip paprastai, į rinkimų vajų įsijungia „juodosios technologijos”. Jų apraiškų gausu ir JAV rinkimų kampanijoje. Pavyzdžiui, B.Obamai prirašyti nepagarbūs žodžiai apie J.McCainą. Kaip pastebi laikraštis „The Times”, jis pasakęs maždaug taip: „Jeigu seną pašvinkusią žuvį įvyniosime į popierėlį su užrašu „Permainos”, tai ta žuvis nenustos smirdėti”.

Joe Bidenas esą nusirito dar žemiau: jis prikišo S.Palin neįgalų penktą balandį gimusį jos sūnų, tuo tarpu kai kandidatė nepalaiko kamieninių ląstelių tyrimo… Kliuvo jai ir dėl dukters Bristol nėštumo. Paskleisti gandai, esą mamytė norėjo pridengti nesantuokinį nėštumą, nors pati vaizduoja save religinga konservatore. Dar daugiau: Dauno liga sergantis Twigas irgi neva dukrelės amoralaus gyvenimo rezultatas…

S.Palin neliko skolinga. Į jai primestą „futbolo mamytės” („soccer mom”) pravardę (tai buitinis negatyvus įvaizdis daugiavaikės energingos motinos, kuri bastosi po parduotuves ir renginius su krepšiais, savo vaikais ir vaizduoja esanti didi veikėja…) S.Palin atkirto vaizdingu, tik Amerikoje suprantamu humoru: „Žinote, kuo skiriasi futbolo mamytė nuo pitbulio? Dažo lūpas…”

Grubių išpuolių Amerikos kasdienybėje netrūksta, tačiau daugiausiai juos eskaluoja rinkimų štabų nupirkta „geltonoji” spauda. Amerikiečių rinkėjas nekvailas. Jis skiria tai, kas svarbiausia: Sarah Palin užsidegimą, sportiškumą, energiją, išvaizdą (beje, dažnai kalbama apie jos svajonę tapti šalies vadove), J.Bideno – patyrimą, radikalumą, solidumą. Abu kandidatai į viceprezidentus šiemet vykusiai papildo savo potencalių lyderių įvaizdį: B.Obamai suteikia rimtumo, racionalumo, užsienio politikos išmanymo, o J.McCainui – jaunatviškumo, energijos, kompetencijos regioniniais klausimais.

Žodžiu, po mėnesio mūsų – visų, ne tik amerikiečių – laukia įdomi politikos galiūnų kova. Jos baigtis intriguoja ir mus čia, Lietuvoje, juo labiau – naujų grėsmių akivaizdoje.

Dailioji J. Tymošenko pagalbos kreipėsi į V. Putiną

Dailiai tautiškai pasidabinusi ilgakasė Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko į susitikimą Maskvoje su Rusijos Vyriausybės vadovu Vladimiru Putinu atėjo kiek įsitempusi. Ne tik dėl to, kad prezidentas Viktoras Juščenka paskutinę minutę nugvelbė jos lėktuvą Kijevo oro uoste, bet ir dėl neįprastai atšalusių abiejų šalių santykių.

Iš tikrųjų V. Putinas, nė nepažvelgęs į viešnią, derybas pradėjo nuo Kijevo kritikos dėl Gruzijai parduotų ginklų per krizę Kaukaze. Prieš pat vizitą J. Tymošenko teigė gavusi dokumentų, įrodančių, kad prezidentas V. Juščenka asmeniškai nurodė tiekti Gruzijai „žemė-oras“ klasės raketas „Buk-1“, rugpjūtį numušusias Rusijos karo lėktuvus. Be to, nuo 2004 m., kai į valdžią Gruzijoje atėjo Michailas Saakašvilis, Ukraina jai pardavė salvėmis leidžiamų kompleksų „Smerč“, kuriais buvo apšaudomas Cchinvalis, kovinių modulių „Škval“, tankų ir kitos ginkluotės. Dėl to esą nukentėjo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybinis pajėgumas ir V. Juščenkai gali grėsti apkalta.

Ukrainos ministrė pirmininkė pati į V. Putino rankas įdavė puikius argumentus, padedančius Maskvai diskredituoti Kijevą. Trečiadienio pavakare sėdėdama Rusijos prezidento rezidencijoje ji sutiko ir su tuo šeimininko kaltinimu, kad santykius su Ukraina komplikuoja vidiniai šalies valdančiųjų nesutarimai. J. Tymošenko galėjo būti patenkinta, kad dviejų Oranžinės revoliucijos herojų kovoje Maskva palaiko būtent ją.

Tas nuolankumas padėjo ministrei pirmininkei suderinti abiejų Vyriausybių memorandumą, kuris iki metų pabaigos taps nauja sutartimi dėl dujų tiekimo Ukrainai 2009 m. Dokumentas buvo parengtas tris valandas trukusiose derybose akis į akį ir su jau vakare į Maskvą atvykusiais Ukrainos delegacijos nariais.

Jose nutarta palaipsniui, per 3 m., didinti Ukrainai tiekiamų dujų kainą nuo dabartinės 179,5 dolerio už 1000 kubinių metrų iki beveik 400 dolerių. Toks kainos didinimas padėtų išvengti kasmet kylančių nesutarimų ir nuolatinių grasinimų užsukti kranelius. Kita vertus, tai būtų garantija rusiškų dujų vartotojams Vakarų Europoje, kurie per Ukrainos teritoriją gauna ketvirtadalį šio kuro. Žinoma, šis tranzitas priklauso ir nuo to, kokiu karščiu liepsnos politinė krizė šioje šalyje, ir nuo gresiančių jai teritorinių kataklizmų.

Paryžiaus „Le Figaro“ mano, kad Maskva, tenkindama kai kuriuos J. Tymošenko pageidavimus, tikisi, kad ji suformuos Aukščiausioje Radoje koaliciją su prorusiška Viktoro Janukovyčiaus partija. Dar prieš metus ji atmetė galimybę vienytis su Regionų partija ir žadėjo pažaboti dujų kainas. Prieš mėnesį iširus Oranžinei koalicijai, bendražygė perėjo į atvirą konfrontaciją su prezidentu, reikalaudama apriboti jo įgaliojimus ir atsisakydama ne tik pripažinti Rusijos agresiją prieš Gruziją, bet ir derinti su šalies vadovu dujų susitarimus su Rusija.

Prezidento aplinka nepritarė ir šiam ministrės pirmininkės vizitui į Maskvą, kuris nebuvo derintas su šalies vadovu. Prezidento sekretoriatas pareiškė, kad ji į Maskvą vyksta atsiskaityti dėl politinės padėties Ukrainoje ir gauti instrukcijas, kaip susilpninti V. Juščenkos įtaką. Niekam ne paslaptis, kad Rusija nenori aukščiausiuose postuose matyti nei Gruzijos, nei Ukrainos lyderių. Ji negali būti tikra, kad V. Juščenka nepaleis Parlamento ir kad J. Tymošenko Vyriausybė išsilaikys. Tačiau ir neturėdamas jokių garantijų, V. Putinas vis dėlto pakėlė J. Tymošenko reitingus jos žūtbūtinėje kovoje su V. Juščenka.

Tiesa, iki metų pabaigos dar beveik trys mėnesiai. Lietuviai šiam atvejui apibūdinti turi gerą patarlę: pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Prisimindamas Rusijos ir Ukrainos dujų karą, niekas negali būti tikras, kad sutartis bus pasirašyta iki Naujųjų metų likus keletui valandų. Maskva atidžiai stebi ne tik ekonominę, bet ir politinę jėgų sanklodą Ukrainoje.

Pabaigoje – detalė apie J. Tymošenko kilmę. Pati ji tvirtina, kad pagal tėvo liniją iki dešimtos atšakos ji esanti latvė, tačiau motinos giminėje – visi gryni ukrainiečiai, nors tyrinėtojai tai ginčija. Tačiau ši genealogija tik šiaip sau, kaip jos dailios politikės įvaizdžio papildymas.

„Žinių radijas“

Maskvos ir Minsko žaidimas “Tu – man, aš – tau”

Pirmadienį Rusijos ministras pirmininkas ir buvęs prezidentas Vladimiras Putinas vienos dienos darbo vizito atvyko į Minską. Čia įvyko jau daugiau kaip 10 m. kuriamos Sąjunginės valstybės ministrų tarybos posėdis.

Bet pirmiausia apie aplinką, kurioje vyksta šis susitikimas. Prieš keletą savaičių, kalbėdamas su užsienio žurnalistais, Aleksandras Lukašenka vėl griežtai atkirto Maskvai, kuri darė užuominas, kad Rusijos veiksmai Gruzijoje tampa pavojingu precedentu Minskui. Baltarusijos vadovas jas suprato kaip grasinimą ir pavadino visiškai idiotiškomis. „Neduok Dieve, – šio politiko žodžius cituoja laikraštis „Financial Times“, – jei Rusija imsis panašių žingsnių prieš Baltarusiją“.

A. Lukašenkos susierzinimą sukėlė ir Kremliaus raginimai pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją. Netgi po Parlamento rinkimų Minskas to daryti neskuba, o naujai išrinktasis pradės dirbti tik spalio 27 d.

Įdomu ir tai, kad kitą dieną po V. Putino viešnagės į Minską atvyksta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje pirmininkaujantis Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Stubbas, kuris neseniai apkaltino Rusiją bandymu Pietų Osetiją išvalyti nuo gruzinų. Ši organizacija nelabai mėgstama ir A. Lukašenkos, tačiau jos stebėtojai buvo įleisti į neseniai vykusius rinkimus. O spalio 13 d. Baltarusijos diplomatinės tarnybos vadovas Sergejus Martynovas ES užsienio politikos atstovo Javiero Solanos kvietimu dalyvaus Bendrijos užsienio reikalų ministrų posėdyje.

Užsienio apžvalgininkai mano, kad V. Putinas savo vizitu į Minską nori užbėgti už akių Vakarams, kurie pasirengę išvesti Baltarusiją iš izoliacijos, juo labiau kad A. Lukašenka jiems rodo vis didesnio palankumo ženklus. Iš įpročio vis pridurdamas, kad Minskas visą laiką yra patikimas Maskvos sąjungininkas, A. Lukašenka daro aiškius reveransus Vakarams. Vien ko vertas jo pareiškimas žurnalistams, kad „Vakarai turi padėti Baltarusijai likti laisva ir nepriklausoma šalimi“. Abipusis supratimas jau yra: A. Lukašenka iš kalėjimo paleido opozicijos lyderius, o užsienio stebėtojai vykusiuose Parlamento rinkimuose neaptiko didesnių pažeidimų.

Keldamas kainą, jis nepamiršta priminti, kad Minskas užkerta kelią nelegaliai žmonių ir narkotikų migracijai į Vakarus, kad Baltarusija yra patikima naftos ir dujų tranzito partnerė, kad jo šalis suteikia savo teritoriją kariniams Vakarų kroviniams į Afganistaną ir t. t. ES ir NATO, atrodo, patyliukais tam pritaria ir ketina panaikinti sankcijas Baltarusijai.

Toks neviešas žaidimas ranka rankon vyksta ir tarp Minsko bei Maskvos. Abiejų šalių vadovai Minske tariasi dėl dujų kainų kitais metais. Manoma, kad jos sieks 250 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tačiau rankomis bus sukirsta, jei Maskva Baltarusijai suteiks 2 mlrd. dolerių vadinamąjį stabilizavimo kreditą, kuris sušvelnintų mokėjimo balanso deficitą. Minskas norėtų, kad kreditas būtų suteiktas pagal 2007 m. sąlygas, kuriomis jis gavo pusantro milijardo dolerių paskolą, tai yra 15 m., atidedant mokėjimą 5 m. ir mokant to laikotarpio palūkanas pagal formulę LIBOR + 0,75 proc.

Bet Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas laikraščiui „Kommersant“ tvirtino, kad baltarusiams bus duota ne 2 mlrd. ir ne spalio 6 d., o maždaug pusantro ir gruodžio mėnesį, kai ketinama visiškai suderinti dujų kainas. Akivaizdu, kad Maskva už suteikiamus milijardus nori gauti ne tik palūkanas, bet ir kai ką daugiau. Štai neseniai Rusijoje viešėjusiam Venesuelos prezidentui Hugui Chavezui pažadėtas 1 mlrd. dolerių kreditas rusiškai karinei technikai pirkti. Tas pats verslo laikraštis pranešė, kad Minske kalbama ir apie Rusijos priešraketinio skydo elementų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje kaip atsvarą amerikiečių sistemai Lenkijoje ir Čekijoje.

Paprastai tokie vizitai baigiasi pramogomis. Kaip pramogą derybų organizatoriai surengė kuriamo bendro meninio filmo „Bresto tvirtovė“ aptarimą. Jo režisierius Pavelas Čuchrajus nesusiduria su didelėmis problemomis, ir tai turbūt vienintelės Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės temos, dėl kurių pavyzdingai sutariama.

„Žinių radijas“