Interviu buvo rodomas AB „Penkių kontinentų grupė“ internetinės televizijos laidoje „Savaitės pjūvis“ (www.penki.lt) bei transliuojamas TV11 kanalu.

Akademike, Jūs neseniai grįžote iš Briuselio, kuris, kaip žinome, yra arčiau Kopenhagos negu Vilnius. Kaip vertinate čia vykusią konferenciją dėl klimato kaitos? Kodėl kai kurios šalys nenori pasirašyti susitarimo dėl taršos apribojimų?

Dėl to susitarimo buvo daug neaiškumų, konferencija vyko ilgai, praktiškai jį ir galutinai parengti reikia, kad įsigaliotų nuo 2012 m., nes iki to laiko veikia Kioto protokolas. Jį irgi ne visos valstybės yra pasirašiusios, pavyzdžiui, JAV, kurių gyventojų skaičius tesudaro vos 4 proc. pasaulio gyventojų skaičiaus, o jų išmetamo anglies dvideginio apimtis yra gerokai virš 20 proc. Dabar, atrodo, šioje srityje pradėjo pirmauti Kinija, bet ten vis dėl to yra beveik 1,5 mlrd. gyventojų. Kinai ir sako: apskaičiavus, kiek šios taršos produktų tenka vienam Kinijos gyventojui, tai mes dar labai švariai gyvename…

Apskritai tai yra globalinė problema. Todėl turi būti labai rimti tarptautiniai susitarimai. Man keistai atrodo ES įsipareigojimai – iki 2020 m. sumažinti CO2 išmetimą į atmosferą 20 proc., padidinti tiek pat energijos panaudojimo efektyvumą ir atsinaujinančių energijos šaltinių indėlį. Visa tai verčia šalis į gamybą investuoti papildomas lėšas, o tai brangina produkciją ir mažina konkurencingumą. Be to toks taršos sumažinimas globaliu mastu tesiekia tik 1-2 proc. Taip kad realaus rezultato nebus, o mūsų ekonomikai atsilieps.

Kaip paaiškinti tokią valstybių taktiką, kai jos pardavinėja taršos kvotas?

ES yra įvedusi taršos kvotas, tai yra, leidimus, kiek šalys turi teisę išmesti į atmosferą teršalų. Yra bendras principas: teršėjas moka. Tos kvotos ir yra paskirstytos, bet didelės galingos įmonės, kurios teršia daugiau, gali tų kvotų papildomai nusipirkti ir įsigyti tam tikrą leidimą išmesti į aplinką daugiau CO2. Pavyzdžiui, Čekija daug iš jų uždirbo. Lietuvoje tas kvotas išdalijo įmonėms, šios pačios nevisiškai išnaudotas kvotas parduoda, bet pinigai į biudžetą nenukeliauja. Dabar, kai nuo sausio 1 d. uždarome IAE, Lietuva gauna daugiau taršos kvotų, ir dalį jų pardavusi pinigus paliks biudžete.

Kokia Lietuvos pozicija klimato kaitos požiūriu? Ar ji sutampa su Jungtinių Tautų ir ES politika?

Lietuva – maža valstybė. Kaip ES narė, laikomės jos politikos, juo labiau, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šiek tiek keičiasi ir pačios Bendrijos struktūra bei valdymo principai. Mes pritariame, kad reikia mažinti taršą, bet kartu akcentuojame, kad tai globalinė problema, ir JT bei ES turi stengtis, kad tokiuose aukščiausio lygio susitikimuose, koks vyko Kopenhagoje, būtų priimti veiksmingi sprendimai. Būtent didžiosios ekonomikos, galingosios šalys, didžiausi teršėjai pirmiausia turi įsipareigoti mažinti taršą.

Kodėl mažos šalys, vadinamos „salų“ valstybės, taip priešinasi tam susitarimui?

Matot, daug kas priklauso nuo valstybių politinių jėgų balanso. Pavyzdžiui, Vokietija, ypač jos „žalieji“, kategoriškai pasisako prieš branduolinę energiją (nors, tiesą sakant, realybė verčia ir juos pergalvoti energetikos strategiją). Jie stengiasi naudoti atsinaujinančius šaltinius, sakykime, vėjo jėgaines, bet vokiečiai rimtai svarsto dar vieną variantą.. Kai jūs deginate kietą kurą, išsiskiria anglies dvideginis. Tad vokiečiai galvoja, kaip jį „sugauti“, pumpuoti į neutralius Žemės geologinius sluoksnius ir tarsi taip jį „paslėpti“. Šia linkme Vokietijoje daug dirbama. Bet aš juokiausi: pavyzdžiui, tuščia geologinė struktūra rasta už 500 km nuo elektrinės, tai kaip padaryti ir kiek kainuos ta CO2 pumpavimo sistema… Juokas juokais, bet Vakaruose jau dirbama ta linkme, ir tai ne iš fantastikos srities, nors jos efektyvumas ir kelia nemažai abejonių.

Pavyzdžiui, Švedija įsipareigojusi atominių elektrinių daugiau nestatyti. Švedai bando pratęsti senų branduolinių reaktorių naudojimą. Didžiojoje Britanijoje yra dokumentas (jį pats mačiau), kuriuo Europos Komisijos prašoma pritarimo atominių elektrinių darbą pratęsti iki 60 metų. Mes savo IAE uždarome jau nuo sausio 1 d. Ar nebuvo galima priimti politinio sprendimo, paremiant jį stipriu visuomenės balsu, pratęsti ir mūsų reaktorių darbą? Ypač jei būtume neskubėję vieni pirmųjų pritarti Lisabonos sutarčiai. Lenkai ir čekai neskubėjo ir todėl išsiderėjo savo valstybėms nemažai lengvatų.

Alternatyvūs energijos šaltiniai, pavyzdžiui, biokuras smarkiai konkuruoja su žemės ūkiu. Jeigu iš rapso labiau apsimokėtų aliejų spausti maistui, tai niekas iš jo negamintų biokuro. Arba brazilai iš savo cukranendrių gal daugiau pagamins ir parduos cukraus… Iš esmės visos ES šalys tuos atsinaujinančius energijos šaltinius subsidijuoja. Vienas kolega iš Vokietijos sakė, kad, kiek sukišta pinigų į vėjo turbinas, galėjome pastatyti keletą AE, kuriose visai neišskiriamas CO2 – pagrindinis degimo produktas, tai yra neteršiama atmosfera, taip mažinamas šiltnamio efektas. Biokuras brangina maisto produktus, todėl jis gali sudaryti tik nedidelę energijos šaltinių dalį.

Noriu paklausti, kuo dabar kaip mokslininkas domitės?

Valdoma termobranduoline sinteze, tokia, kokia vyksta Saulėje. Energijos galima gauti priverčiant jungtis lengvus atomus, pavyzdžiui, vandenilio. Bet ta reakcija vyksta esant aukštom temperatūrom, kokios pastebimos Saulėje. Žemėje tai padaryti sunku, bet, jei pavyktų tą procesą suvaldyti, mes turėtume neribotą energijos šaltinį. Malonu pažymėti, kad Lietuvos mokslininkai irgi dalyvauja kuriant šį „žvaigždės gabaliuką“ Žemėje.

Ačiū už pokalbį.

6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje kūryboje buvo madinga „kaimiškoji” tematika. Per šiuolaikinio kaimo vaizdavimą buvo bandoma prisiminti klestinčią prieškario Lietuvos provinciją. Kadangi Vilniaus univiersitete rašiau diplominį darbą, peržiūrėjau visą to meto televizijos dokumentininko Kazimiero Musnicko kūrybą. Jis buvo laikomas kaimo vaizdavimo kino ir TV priemonėmis mohikanu. Tiesa, jo kaimietis buvo kiek idealizuojamas, piešiamas vien tauriomis spalvomis. Apšepęs, pradvisęs tvartu ir namine, bet natūralus, sąmojingas, gudrus. Štai toks buvo tas sovietinis kaimynas, „gražiai” skerdžiantis kiaulę, porinantis apie savo darbus, traukiantis kaimo gatvele su armonika ar nuogutėlis besiperiantis pirty…

Paveiktas nostalgiškos idilės (mokantis didmiestyje tai ypač išryškėjo), 1971 metų vasarį prieniškiame „Naujame gyvenime” išspausdinau tokį eilėraštuką:

Bėga metai. Kaimynai pražyla
Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…
O vaikai suguldyti tyli:
Ką kalbės susirinkę dėdės?..

Jie ateina įsmukę į kailinius,
Apie žentus ir kosmosą pašneka,
Braukia ūsą putotą ir – eina
Vos paskrebusiu kaimo pašalu.

Ir ant jų nebeloja šunys,
Nes pažįsta laižytą plaštaką.
Ir ant jų nebepyksta sūnūs -
Apie duoną su tėvu pašneka.

Bėga metai. Kaimynai pražyla,
Bet atgirgžda, parūko, pašneka,
Arba eina patvartėn tyliai,
Kad šuva palaižytų plaštaką.

Saldu, liūdnoka ir gražu. Bent jau taip atrodo iš 38-rių metų nuotolio. Bet ar tikrai tokia kaimynystė buvo ir ar ją išsaugojome?

Pas tėvą – gabų miestelio stalių-dailidę, ateidavo visokių žmonių. Tolimesni jį susirasdavo, kažkieno rekomenduoti, prašydavo padaryti langus ar duris, kviesdavo įrengti namą, kokia artimesnė kaimynė nori naujos taburetės ir iškart kiša tris rublius, dar kiti užsuka šiaip sau – pašnekėti, gandus pasklaidyti, politikos aptarti (vyrai atsargiai šaipydavosi iš Chruščiovo ar Brežnevo ir jų planų pagaminti virš plano, gauti grūdų daugiau negu pernai ir pan., tačiau grubių anekdotų vengdavo – tokia gyvenimiška patirtis…). Šiaip jau visi jie molinais kerziniais auliniais pridergdavo mano išplautas grindis, o dažnas atsinešdavo ir dvokančios balzganos susuktu popieriumi užmištą butelaitį „samanės”, taigi, svogūno, lašinių ir degtinės dvokas dar ilgai tvyrodavo namuose. Tačiau tai buvo daugiausiai tėvo „klientai”, kurie jam nešdavo šiokį tokį uždarbį ir su kuriais mama turėdavo taikytis, nors ne visada norėjo.

Tokių žmonių viešnagę sekdavau ausimis ir akimis: kol mažas buvau – užsiropštęs ant kaimiškos krosnies, berniokas – jau nuo savo pamokų stalo kitąpus lentų sienelės. Tačiau kokie tie netikę kaimynai bebūtų, apie ką jie bešnekėtų ar bliuznytų, o kartais net grėsmingai kivirčytųsi, tas vaizdas ir nuotaika man ilgai išlliko atminty. Kažkas neapsakomai tikro, artimo ir šilto. Gal taip atsirado bendravimo patirtis (net su visišku laidoku kalbėtis pagarbiai), gal taip formavosi pasaulėžiūra (tyliai išsakytas pasipriešinimas okupacinei valdžiai?), gal tuomet užsifiksavo pagarba viskam, kas vadinama artima ir tolima kaimynyste…

Taip, tai buvo kaimynai. Su savo gyvenimo istorijomis, tragišku, juokingu ir paslaptingu likimu, persipynusia giminyste, nieko nestebinusiais gimimais ir perspėjančiomis mirtimis, baisiomis ligomis ir milžiniškais turtais, puikia karjera ir visišku nusmukimu, su savo kvaileliais ir gudročiais, su girtuokliais ir abstinentais, su valdžios padlaižūnais ir tik ką iš tremties grįžusiais arba ne… Nieko ypatingo – kaip kiekviename kaime ar miestelyje. Bet tai formavo jauną asmenybę, kurią vėliai keitė, iškraipė, o gal ir praturtino miestietiška kaimynystė.

Pirma kelionė traukiniu, pirmas didmiesčio įspūdis, kiti draugai, kita aplinka.

Tokioje neįprastoje ir varginančioje žmonių erzelynėje 1972 m. bandžiau įžvelgti šviesos blyksnį:

Kai eini gatve, staiga
Pavasariu pakvimpa.
Bet apsidairai – o aplink žiema,
Ir, atrodo, nieko, nieko ypatinga:
Sniegas, varnos, medžiai šarmoje…
Bet tu pažvelk į veidus…
Kai eini gatve – pavasariu pakvimpa.

Kaimynai – visi ir kartu jų nebėra. Išnuomoto kambarėlio kaimynai, bet jie gal tik pusmečiui: po žiemos sesijos jau gal gausi bendrabutį… Nėra su kuo rimtai pasikalbėti ar ko nors įdėmiau pasiklausyti. Visi protingi, tačiau – praeiviai: kumšteli, stukteli į šoną ir nueina. Toje sumaištyje surandi žmonių, kurių nepavadinsi nei kaimynais, nei prašalaičiais. Gal jie draugai (kursiokai), o gal tai meilė, kaip paklaustų rašytojas? O atrama būtina – tiesiog emicioniam pasitikėjimui, galbūt ir tolimesnei ateičiai, gal net šeimai.

Mieste devalvuojasi kaimynystės sąvoka. Ji netenka kaimiškosios prasmės, nes santykiai tarp žmonių tampa formalūs ir pernelyg pragmatiški. Tik vėliau įsitikinau, kad jaunystės patirtis pasitvirtina, gavus nuolatinius kaimynus tikrąja šio žodžio prasme. Yra tokių, pas kuriuos bet kuriuo paros metu gali druskos nubėgti, su buteliu linksmybių maratoną užbaigti, televizorių pažiūrėti. Su kai kuriais kartu vaikus užauginome, bendrabutyje maratonus atšokdavome, muzikos įrašais ir deficitinėmis plokštelėmis dalindavomės. Birutė, Vytenis, Algelis, Julija, Pranciškus… Su šiais ir kitais vardais susiję ištisos šeimyninės dramos, besistiebiančios vaikų kartos, tuoktuvės, skyrybos, laimės ir nelaimės. Dabar šie kaimynai arba išnykę iš tavo kasdieninio maršruto, arba perėję į kitą būties orbitą. Tačiau tarus jų magiškus vardus, visada iškyla prisiminimai, kurie dažniausiai reiškia kai ką daugiau: jie irgi tave formavo, tave nuo kažko atgrasė ir kažko išmokė.

Vis dėl to tai, kad šie kaimynai buvo tokie netipiški ir taip giliai neįsispraudė į tavo sąmonę, kaltas gal tu pats, o gal pasiutęs laikmetis (stagnacija, „perestroika”, Sąjūdis) ir neapsakoma trintis, kurioje atsiranda iškrovos, šokai ir atostūmio jėgos. Tai skatina susvetimėjimą, kurį pastebime dažnas, net toje pačioje daugiabučio laiptinėje (o ką bekalbėti apie gyvenančius savo namuose), bet kiekvienas juk nepajudiname nė piršto, kad jį įveiktume.

Paprastai žmonių santykiai perkeliami į valstybių sanbūvį. Jeigu dvi kaimynės riejasi, kaimyninės šalys – taip pat nerodo palankumo ženklų. Pavyzdžių – kiek nori. Lietuva ir Baltarusija – Dievo skirti kaimynai, ir kitaip nebus. Dėl kažkokių įsisenėjusių ideologinių, gal istorinių ar tikėjimo skirtumų abi šalys ir toliau kalbasi tik formalia, dažniausiai pirkėjo-pardavėjo kalba. Po kiek, kiek reikia, kaina tokia, o gal nuleisit, viso gero.

Esu toli nuo vilties, kad kada nors V.Adamkus ir A.Lukašenka susėstų už vieno stalo, apkrauto ne tik oficialiais dokumentais, bet gal ir baltarusiška „gorilka su bulba” bei lietuviška dešra. Prezidentų net sportiniai pomėgiai skirtingi: vienas it padūkęs kaunasi ledo ritulio aptvare, kitas pagal jėgas inteligentiškai vaikosi kamuoliuką lauko teniso aikštelėje. Bet taip norėtūsi, kad abu kaimynai pabraidytų kur nors po Belovežo girią, pakalbėtų apie „orą ir kosmosą”, o gal ir atominės jėgainės statybą ir galop neformalioje užstalėje sukirstų rankomis.

Kas trukdo? Atrodo, niekas. Tarp Vilniaus ir Minsko vos 200 km. Kažkada buvome net viena respublika, o ir dabar žvelgiame į panašų Vytį, mus jungia senelis Nemunas, etninės žemės pasienyje susimaišiusios… O va, susėsti ir kaimyniškai pabendrauti negalime. Atskirai abu lyderius paėmus, jie visai paprasti, dalykiški vyrai, tačiau ant abiejų kaklų – tvirtos skirtingų sistemų nukaltos grandinės, kurios neleidžia atitrūkti ir jei ne apglėbti vienas kitą per pečius, tai bent paduoti ranką…

Ką bekalbėti apie šią kaimynystę, jei Rusija ir Ukraina – dvi slavų šalys – tarsi šuo su kate. Jau keli dešimtmečiai toleranciją skirtingoms politinėms orientacijoms čia užgožia siekis diktuoti savo valią, išprievartauti viena kitos valdžią, kad ši daryti kitai palankius sprendimus, draugu rinktųsi tik ją, o ne kažkur kažką ten imperialistiniuose Vakaruose. Tokiai prievartai naudojama nafta ir dujos. Metams baigiantis ta pati karuselė įsisuka vėl, tolindama dvi tautas, dviejų valstybių vadovus nuo susikalbėjimo, nuo rankos paspaudimo ir geros kaimynystės, kuria šiaip jau garsėjo slavai.

Bet ką aš čia rašau? Kas nuo to pasikeis? Galų gale kaimynais gimstama ar kaimynais tampama? Kaip kamynystę paveiks mūsų protus ir pinigines tuštinanti krizė? Ar ji viesulu įsisuks ir į kaimynų santykius? Sakoma, kad visos negandos tik vienija tautą. Prisimenate Baltijos kelią? O tautas, kaimynus, skirtingų pažiūrų žmones ir šalis?
Atsakymo, žinoma, neturiu. Gal jį pasiūl;ys tie, kurie komentuos. Vietoj jo – vos prieš pusantrų metų gimus anūkui vieno sveikatos forumo proga parašytos kelios eilutės:

Jau laikas.
Aklais rūkais nuėjo Lietuva.
Gimdyvės ar girtuoklio klyksmas?
Kažkur ištirpsta dzūkiška daina,
Lyg dūmas nyksta veidas mylimas…

Jau laikas.
Priimk anūką – mano tavo kraują.
Tai jis – tauta ir meilė, ir rasa,
Tai jis nuo pirmo kvėpsnio reikalauja,
Kad būtų tokia pat ir Lietuva.

Jau laikas.
Duok ranką. Stokimės ir eikim -
Per miestus, per trobas, per lūpas.
Girdžiu, kaip tėvas duoną raiko
Ir kaip kvatojas Lietuvos anūkas…

Jau laikas.