O aną rytą, sušnarėjus už lango lietui, trijų metų anūkas staiga ėmė ir paklausė: „Seneli, o tu turi skėtį?“ Tik paskui supratau, kad anūkėlis ne pagal savo vaikišką amžių jau susirūpino, kaip gi aš per liūtį nusigausiu iki automobilio, kurį palikau už keleto šimtų metrų nuo sūnaus namų. Ar vaiko klausimas buvo naivus? Nepasakyčiau…

Žiniasklaidoje „infantilumas“ taip pat ne visada reiškia vaiko mastymą ir elgseną. Dažnai jis būna užmaskuotas ir slepia ne tokius jau paviršutiniškus ketinimus. Tyrinėjant žurnalistų veidus per spaudos konferencijas sunku tiksliai nustatyti, kuris plunksnos brolis ar sesuo yra naivus (-i) ir nedera prie bendro mūsų susikurto žurnalisto įvaizdžio (jeigu vyras – gerokai apšepęs, atlapotais marškiniais, veidelis kiek paburkęs nuo besaikio alaus, gana įžūlus; jeigu moteris – netoleruojanti kosmetikos, aštrių veido bruožų, kibaus žvilgsnio, įtari, dominuojanti, iš arti nešanti tabaku…).

Jauno vyruko klausimas Prezidentei „Ar esate giliai tikinti?“ taip pat nėra toks vaikiškai naivus ir nekaltas. Juo norėta ne tiek sulaukti įdomaus šalies vadovės atsakymo (kuris be abejo buvo iš anksto paruoštas), bet išgirsti intonacijas, kuriomis atsakymas nuskamba, ir patvirtinimą, esą su Bažnyčia ji nekonfliktuojanti, nors ir nesilaikanti (kaip koks Č.Juršėnas) tikėjimo kanonų. Po kategoriško Bažnyčios sprendimo neįsileisti velionio A.M.Brazausko karsto į Arkikatedrą išgirsti Prezidentės poziciją, o gal būt vieną kitą neatsargų vertinimą skandalus mėgstančiai žiniasklaidai buvo tiesiog įdomu…

Taigi, kaip sakoma, „nedėkime į kišenę“ nei žurnalistų, nei jų šeimininkų. Būtent pastarieji užsako visą muziką ir – tiesiai ar ne – suformuluoja leidinio ar RTV stoties poziciją intriguojančiais klausimais. Daugelis savininkų tvirtina, kad žurnalistams jie palieka visišką laisvę reikštis. Deja, taip nėra. Jeigu dar iki didžiosios „prichvatizavimo“ bangos leidiniai, TV ir radijo stotys dirbo koncentruotai nevaldomos vieno asmens ar interesų grupės, tai po kokių 1995-ųjų sunku buvo rasti žiniasklaidos priemonę, kuri būtų laisva ir necenzūruojama politinių grupių ar oligarchų. Žinoma, labai skirtingi ir tie savininkai: vieni visiškai atriša rankas, kiti seka ir koreguoja kiekvieną vyr. redaktoriaus ar žurnalisto žingsnį. Dažniausiai tai daroma per savo patarėjus, atstovus redakcijoje ar kokiame jos organe.

Neatmetu, kad ir tie „vaikiško veido“ žurnalistai ėjo į Prezidentės spaudos konferenciją, turėdami suformuotą arba jų pačių išsiugdytą nuostatą, ko gi leidiniui reikia iš šalies vadovės. Vieni orientuojasi į esmę (ką gi iš tikrųjų nuveikė Prezidentė ir jos tarnyba per tuos metus?), kiti galvoja, kaip čia sugauti pikantišką detalę (pavyzdžiui, apie jos orientacijas, santykius su Bažnyčia), treti gi tiesiog „atbūna“ tokiuose renginiuose, kad parodytų save ir savo aktyvumą visuomenei bei vadovams. Neverta peikti nei vienų, nei kitų. Pats esu parašęs apie kai kurias D.Grybauskaitės biografijos detales. Dar rinkimų kampanijoje būsimoji Prezidentė prie manęs priėjo ir švelniai papriekaištavo už straipsnio turinį, tačiau sukaupęs drąsos politikei patariau, kad jos komanda rinkimų kampanijoje daugiau visuomenei aiškintų ir atskleistų margą kandidatės praeitį, nes juk sakoma: informacijos vakuumo niekada nebūna…

Taigi, infantilumas žiniasklaidoje nėra jau toks nekaltas ir atmestinas. Kitas dalykas, kai į eterį braunasi nemokšos „iš gatvės“, teršia jį baisiu žargonu ar zvonkiškomis manieromis, taip tarsi mokydamos patiklų žiūrovą ar skaitytoją, jog vienintelė vertybė yra šis momentas, kad reikia gaudyti tos minutės saldumą, kuris dažniausia susijęs su apatine kūno dalimi, įvairiais blizgučiais ir netikromis vertybėmis.

Sunku pritarti ir įžeisto „vaikiško veido“ jaunuolio atsakymams autorei Bernardinuose bei kaltinimams svetainei, kad ši „įsileidžia“ davatkiškus samprotavimus. Viskas teisėta ir viskas leistina – senas anarchistų lozungas, kuris mūsų žiniasklaidą štai jau kone 20 metų nuspalvino ne pačiomis tauriausiomis spalvomis. Jeigu tai vadinsime laisve ir demokratija, tai vargas tokiai valstybei, kuri ugdo šias vertybes. Galite patikėti: tik išbandęs sovietinę ir „demokratinę“ žurnalistiką gali pasakyti, kokio skonio turi būti tas , kaipo cinikai sako, antrosios profesijos (žinote, po ko…) žiniasklaidos mišinys.

Konfliktų išdarkyta sostinė

Nuo Troodoso poilsiavietės iki Nikozijos (graik. Lefkozijos, turk. Lefkoša) – tik 80 km. Kelias žemyn nuo kalnų puikus, netrukus prasideda lygumos, žaliuoja pasėliai, dar neatgiję vynuogynai, daržovių plantacijos. Šalies sostinės apžiūrėti neketiname: tai administracinis salos centras su chaotiška architektūra, marga jo gyventojų minia, dulkėtomis gatvėmis. Miestas nualintas ilgai trunkančios nesantaikos, ir, kaip ir visas Kipras, padalintas į dvi dalis. Daugiau kaip 250 tūkst. gyventojų turinčioje sostinėje šiaurinėje turkiškoje dalyje gyvena vos 45 tūkstančiai.

Nikozija nuo 1964 m. Jungtinių Tautų taikdariškų pajėgų „perskelta“ Žaliąja zona, kuri po turkų intervencijos 1974 m., pavadintos operacija „Attila“, tapo siaura dviejų vienos valstybės dalių skiriamąja juosta. Todėl į miesto centrą nevažiuojame o pasukame vakarine jo dalimi tiesiog į pasienio postą. Anksčiau vienintelis toks postas buvo Nikozijos centre, ir kirsti juosta automobiliu, tuo labiau išnuomotu graikiškoje pusėje, buvo neįmanoma. Dabar pervažiavimo punktų daugiau, o už automobilio draudimą tereikia primokėti 25 eurus. Patikrinimo procedūra – kaip sovietiniais laikais: pildai įvairius popieriukus, patikrina pasus, nuobodžiaujantys turkai šio to paklausinėja, dirsteli, ką vežiesi, išrašo leidimą ir – maloniai prašom.

Turkiškoji specifika

Iki Kerinėjos (turk. Girne) – tik 18 gero dvipusio kelio kilometrų. Bet laukai čia skurdesni, menkai dirbami, pakelėse daug reklaminių skydų, visokių nuorodų, užtat dėmesį atkreipia daug naujų minaretų. Dar neprivažiavę Pentadaktilio kalnų grandinės, sukame į kairę: vos už 5 km yra senovinė didžiausia saloje šv. Ilariono (St.Hilarion) pilis-tvirtovė.

Šv. Ilarionas viduramžiais dar buvo vadinamas Meilės dievu. Tapęs šventuoju jis ant dviejų tarp gilaus slėnio iškilusių vadinamo Dvynių kalno (Didymos) viršukalnių pastatė įtvirtinimus, kad apsigintų nuo arabų puldinėjimų, kurie tęsėsi nuo 7-ojo iki 10-ojo šimtmečio. Tvirtovė buvo sujungta į apsaugos grandinę, į kurią įėjo ir Kerinėjos, Bufalento ir Kantaros pilys. Pasak šaltinių, pilis buvo baigta 1191 m., kai į salą atkeliavo Ričardas Liūtaširdis (Richard the Lionheart) – Anglijos karalius, Normandijos, Gaskonijos, Airijos ir Kipro valdovas, kariavęs prieš musulmonus ir miręs vos 41 metų. Pilis suklestėjo per Kipro karaliaus Džeimso I-ojo (James I, arba Jacques I de Lusignan) valdymą XIV a., bet Kipre įsiviešpatavus Venecijos valstybei, ji ištuštėjo. Pilis buvo sugriauta per genujiečių atakas, bulgarų antpuolius.

Dabar tvirtovės griuvėsiai dar primena tris pilies sekcijas, kurių aukščiausia iškilusi net 732 m virš jūros lygio. Išlikusiose salėse ir nišose įrengtos ekspozicijos, kuriose matyti, kaipo prieš 1000 metų gamino valgį, ką dėvėjo kareiviai ir karaliai, kokios puošnios buvo bažnyčios salės, kaip buvo rentos virtuvės, tualetai, kiek daug dėmesio buvo skiriama gėlo vandens surinkimui į cisternas.

Žadą užima vaizdas nuo pilies sienų: tolumoje padūmavusi jūra, reide stovintys laivai, žemai plyti Kerinėjos miestas, prie pat tvirtovės – vaiskiai žali slėniai…

Pačiame uoste didelė pramogų, viešbučių, restoranų pasiūla. Skirtingai nuo graikiškų Kipro miestų čia tave gaudo, vilioja, kone tempia už rankos suvalgyti kebabo, meze (turk. mezeler) su daržovėmis iš 16 mažų karštų patiekaliukų nedideliuose indeliuose, išgerti vyno. Iš tolo matydami Penkių Pirštų (Pentadaktilos) kalną, apsukame senamiestį, 1889 m. britų pastatytus uosto įtvirtinimus ir apsistojame „Dome Hotel“ viešbutyje. Visą naktį po kambario balkonu ošia jūros bangų mūša, kurios lydimas užmiegi nuvargusio miegu…

Negyjantis Kipro skaudulys

Tiesą sakant, Šiaurės Kipro Turkų Respublika, 1983 m. pasiskelbusi nepriklausoma (ją pripažįsta tik pati Turkija), yra ne tik skaudulys vieningam Kiprui, bet ir rakštis pačiai Ankarai, nuo 2005-ųjų pradėjusiai derybas dėl stojimo į ES. Kipras Bendrijos nariu tapo 2004 m., ir Turkijai, pretenduojančiai taip pat įsijungti į ją, iškelta kol kas jai neįveikiama sąlyga: pasitraukti iš salos. O kol kas Šiaurės Kipre nepripažįstamas nei euras, nei Kipro įstatymai, nei prezidento Tasoso Papadopulaso valdžia, nei 2004 m. paskelbtas salos suvienijimo planas.

Nutarę išgerti kavos ir mokėti eurais, buvo priversti ilgai laukti grąžos, kol galiausiai kavinės barmenas numojo ranka: eurų kasos aparatas „nepripažįsta“. Šiaip jau čia gali atsikaityti ir turkų liromis, ir eurais, ir doleriais. O apskritai turkiškoji Kipro dalis daug skurdesnė, bet kita vertus – pigesnė. Graikai kiprijotai kontroliuoja 43 proc. salos (su 77 proc. gyventojų), o turkai – 37 proc. (18 proc. gyventojų). Kipro parlamente iš 80 vietų 24 skirtos turkų atstovams, tačiau po 1974 m. okupacijos turkai jų čia nesiunčia ir jos laisvos.

Turkų zonoje gerai išplėtotas viešasis sektorius, mažmeninė prekyba, tačiau pusė gyventojų dirba žemės ūkio sektoriuje. Ankara iki šiol finansuoja trečdalį jos biudžeto (pernai tai sudarė 400 mln. dolerių). Nedarbas 2005 m. čia siekė 9,4 proc., infliacija – 11,4 proc. (graikiškoje dalyje atitinkamai 4,8 proc. 2009 m. ir 4,7 proc. 2008-aisiais). O apskritai BVP vienam gyventojui šiaurinėje Kipro dalyje tenka daugiau kaip 5 kartus mažiau negu pietinėje.

Kur žuvo Dezdemona…

Žinoma, plika akimi tokio didelio skirtumo nepastebėsi. Geriausia į tai nekreipti didelio dėmesio, nes diskutuodamas tomis temomis su vietos gyventojais gali pakliūti į nepatogią padėtį, kuri bus nejauki net svečiui.

Taigi, sukame iš Kirenėjos į rytus. Apvažiavę Nikoziją žiedu, jau riedame link Famagustos (dar vadinamos Amohostos, turk. Gazimagosa). 160 km bėgančių kelių nuorodose – tik turkiškas miesto pavadinimas, tad ilgai nesusigaudėme, kur važiuojame. Mieste kažkada buvo 365 (!) šventyklos, tačiau dabar jis vadinamas miestu vaiduokliu. Jame tėra apie 45 tūkst. gyventojų. Miestas visiškai išmirė dar XIV a., kai jį užėmė genujiečiai. Tačiau Naujaisiais amžiais jis vėl tapo negyvenamas, nes turkai jame ėmė statyti savo mečetes.

Pavyzdžiui, šv. Nikolajaus soborą osmanai perstatė dar 1571 m., kairiajame jo flange iškėlę smailą minareto bokštą. Nusiauname batus, įeiname spalvotu kilimu. Tylu. Tik keletas musulmonų klūpėdami lankstosi Mahometui. Kažkada čia vyrai ir moterys galėjo melstis kartui, o dabar moterims atskirtas mažytis gardas kairiojoje navoje. Gotiškas fasadas papuoštas Reimso bažnyčios Prancūzijoje stiliaus ornamentika. Kieme auga seniausias Kipre figmedis, kurio amžius siekia 600 metų. O visai šalia – vadinamasis venecijietiškas miestas, statytas 1489-1571 m. Iš jo teliko tik griuvėsiai, senieji vartai ir didelė katedra. Dar aplankome Otelo bokštą, kur, kaip sakoma legendoje, galbūt ir žuvo nelaimingoji Dezdemona…

Desertui – saulė, smėlis ir sidabras

Kadangi Kipre oras sušyla iki 22 laipsnių dieną, norisi dirstelėti, kur gi tie garsūs paplūdimiai. Žinoma, jie kuklūs, nepalyginami su Palangos baltu smėliuku. Išvažiavę pro turkų kontrolės punktą šalia Famagustos (dabar turkai taip griežtai netikrino), judame pajūriu pro Derynėją, Paralminį, Protarą, kasinėjamas neolito laikų gyvenvietes ir atsiduriame Gkreko rage, kur – tik žuvėdros, baltas švyturio bokštas, skurdi augmenija, ruda uolėta žemė ir britų karinių antenų, nukreiptų į Artimuosius Rytus, miškas. Vis vien tai turistų pasivaikščiojimo zona.

Už keliolikos kilometrų – kurortinis miestas Agia Napa. Iš čia vos 60 km iki Larnakos, iš kurios netrukus pakilsime link Frankfurto, tad keletą dienų reikia skirti saulės vonioms ir šiaip poilsiui. Sako, tai britų įžymybių pasilinksminimo vieta. Čia vyksta daug pramoginių renginių, prieš 3 metus buvo surengtas net sirtakio šokio pasaulio čempionatas.

Tačiau kovo pradžioje daugelis užeigų ir viešbučių dar neveikė (mes apsigyvenome gana pigiuose „apartamentuose“, kurių daugumą pagal sutartis jau buvo apgyvendinę danai ar olandai). Tiesa, paplūdimys jau viliojo saule, skaidriu vandeniu ir savo tuštumu, tad nepraleidome progos prigulti ant tuščių ir vėjo išvartytų gultų. Vakare atradome puikaus interjero ir visai padorią kavinę “Jello“. Dar didesnis nustebimas buvo, kai taurę graikiškosios „Metaxa“ mums atnešė… Dovilė. Pasiilgusi lietuviškos šnekos mergina nuo Utenos čia dirba jau dveji metai ir šiemet pakvietė dar dvi lietuvaites. Iš tiesų, kur tų lietuvių nesutiksi…

Kitą rytą pakeliui į Larnaką, kaip juokaujame, „desertui“ nuskubame už kokia 40 km nuo šio miesto link Limasolio esantį kalnų miestelį Lefkarą, garsėjantį savo sidabro dirbiniais ir siuvinėjimo rankdarbiais. Iš tiesų, kalnų gyvenvietės parduotuvės išdabintos sidabro dirbiniais, čia pat dirbtuvėse kala metalo dirbinius, o moterys gatvėse mezga ir siuvinėja įvairiausius raštus. Sunku atsispirti pagundai, juo labiau, kad ir nebrangu…

***
Bet – laikas traukti į Tėvynę. Kažkur giliai pradeda kirbėti jos ilgesys. Nors temperatūros skirtumas tarp Kipro ir Lietuvos tuomet buvo kokia 40 laipsnių, tačiau – vėl pustuštis Larnakos oro uostas, sausakimšas Frankfurtas, ilgas laukimas, kol pagaliau pro iliuminatorių žvelgiame į apsnigtus ir šaltuko kaustomus Lietuvos laukus.

Taip pat skaitykite:

I dalis – Kipras: tikrovės ir legendų išvarginti

II dalis – Kipras: nesvetingi kalnai ir saldus vynas

Keliolika kilometrų grįžtame iš Pafoso Limasolio kryptimi ir sukame į kairę mūsų jau minėtos Kouklijos link. Apskritai atstumai saloje atrodo tokie juokingi (tik nuo ištįsusio rytinio Apostolos Adreas rago iki vakarinio iškyšulio yra apie 460 km), kad netrukus jau vingiuojame vis statesnėmis priekalnėmis, pravažiuodami Fasoulo, Georgijos, Kidasio, Agios Nicolaos ir kitus kaimelius, kuriuose mums kelią pastoja tai avių kaimenės, tai didžiuliai statybininkų sunkvežimiai, tai namo remontui važiuojamąją dalį užtvėrę įrengimai. Bet visi labai mandagūs ir, pamatę raudonus nuomojamo automobilio numerius, mielai padeda prasiskverbti.

Tai – Vyno kelias. Kalnų serpantinais jis kyla iki Mandrijos, Kato ir Pano Platres miestelių ir, nepasiekęs turistinio Troodoso kaimo, sulenkęs vingiuotą kilpą, leidžiasi žemyn link Limasolio. Tačiau šio kelio vyndarių sostinė – nedidelis Omodos kaimelis, išsibarstęs tarp vynuogynų vos keli kilometrai žemiau Mandrijos. Jis laikomas etaloniniu Kipro kalnų kaimu. Namai čia paprastai išdažyti baltai, o jaukūs, pilni gėlių kiemeliai ir namų durys – mėlynai. Kovo pradžioje vynuogynai dar styro negyvi, jie dabar karpomi, kad rudenį duotų didesnį derlių.

Pasak interneto svetainės „Vyno gidas“, mėgstantys saldų vyną turėtų būti dėkingi Antikos senoliams, sugalvojusiems jį gaminti iš dirbtinai vytintų uogų derliaus. Būtent dirbtinis vynuogių vytinimas kelis tūkstančius metų buvo vienintelė galimybė pagaminti saldų vyną, nes vytinamose uogose gausėjantys ekstraktai, cukraus koncentracija bei biologiniai ir cheminiai procesai jam suteikdavo atsparumo. Ši savybė buvo svarbiausia, nes nuo oro poveikio ne itin apsaugančiose amforose bet koks vynas itin greitai oksiduodavosi, o saldusis gėrimas dar tapdavo ir nepageidaujamų mielių ar bakterijų atakų taikiniu. Taigi dėl vienų ar kitų priežasčių vėlyvojo skynimo derliaus ar ledo vyno pirmtaku buvo vytintų uogų derliaus vynas.

Nenuostabu, kad tarp visų vyno rūšių ilgiausią nenutrūkstamos gamybos istoriją šiuo metu skaičiuojantis Kipro salos „Commandaria“ vynas yra gamintas iš dirbtinai vytintų uogų derliaus. Šiuo vardu jis vadinamas jau 800 metų, neskaitant du kartus ilgesnės savo pirmtako „Nama“ istorijos. Šis vynas populiarumą buvo pelnęs dar Kryžiaus žygių laikais. Jo mėgėju buvo ir Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis.

Jau rašėme, kad mums nelabai patiko šis saldus ir tąsus gėrimas, kaip ir ispaniškasis „Malaga“. Už tai, kai, pabraidžioję siauromis Omodoso gatvelėmis, vieno senuko buvome pakviesti užeiti į vidų, apstulbome: tai buvo trijų aukštų namas-muziejus-vyninė. Žmogus, kuris prisistatė esąs garsios Sokratų giminės, kaupė visų šių namų 300 metų senumo šeimininkų relikvijas – buities rakandus, aprangą, įrankius, audimo, mezgimo, verpimo stakles, o rūsyje išsaugojęs visus vyno gamybos įrengimus.

Kiprietis mums surengė egzaminą: nuvedė į tolimą ir slaptą vyno degustavimo patalpą ir uždarė duris. Paskui paklausė, kaip iš jos išeisime. Žinome, mes lyg tie vagys buvome pakliuvę į spąstus. Juokdamasis senolis parodė, kaip išsigauti iš patalpos, ten šen paspaudus slaptas svirtis ir sklendes. Jo žmona nebuvo patenkinta tokiu vyro žaidimu su turistais, todėl burbėdama atsisakė parduoti savo austus kilimėlius. Gi už šį spektaklį iš šeimininko už 6 eurus turėjome nusipirkti butelį jo gamybos trejų metų senumo sauso raudono vyno „Socrates“ bei paragauti kiprietiškos naminukės. Į klausimą, ar Kipre leidžiama varyti „samanę“, senukas tik papurtė galvą…

Omodosas garsėja seniausiu Kipre vienuolynu Timios Stavros (šv. Kryžiaus). Pagal padavimą, jis įkurtas apaštalui prilygstančios šv. Elenos. Šventykloje esą saugoma virvės, kuriuo buvo surištas Kristus, atkarpa. Bažnyčioje buvo tylu, grožėjomės gražiausiomis Kipre medinėmis raižytomis lubomis, šventosios relikvijos mums pamatyti nepavyko, o vienuolių celės buvo atviros turistams. Kaimo aikštėje kartu su lengvą vyną gurkšnojančiais senukais išgėrėme kavos. Mus aptarnavo ukrainietė, su vyru čia atvykusi uždarbiauti, bet laisvu nuo darbo kavinėje laiku savininkas jai liepia apkarpyti vynuoges…

Šalti kalnai svetingi britams

Vingiuotas kalnų keliukas mus veda į patį Troodoso kaimelį, kuris išsibarstęs miškingame 1650 m aukštyje. Čia viskas skirta turistams, tačiau dabar kovo pradžia, ir jo gatvelėse tylu, turistų maža, o šalia esantis 37 vietų „Jubilee“ viešbutis mus apgyvendina už 70 eurų (savaitgalį, kai net žiemą čia suguža slidinėtojų būriai, kaina pakyla iki 110 eurų).

Stiprus šaltas vėjas daužo kambarėlio langines, nuo kalnų leidžiasi tirštas rūkas, bet po stora antklode ir su karštos kavos puoduku šildomame būste visai romantiška. Ryte tik +3 laipsniai, šalikelėse sustumtas sniegas. Bandome pasivaikščioti. Čia yra keturi turistiniai takai, tačiau, pabandę nueiti 3 km iki garsiųjų krioklių, atsisakome sumanymo: kalnų šlaitai akmenuoti, tad reikia specialios avalynės, be to, daug kur boluoja sniegas, slidu, o vėjas tiesiog košia mūsų nekalnietišką aprangą.

Pasigrožime miške įsikūrusiomis turtuolių vilomis, kurios dar be gyvybės ženklų, retais Kipro juodaisiais topoliais, Alepo pušimis ir kedrais, nuostabiais kalnų peizažais. Iš rudos akmenuotos miško paklotės jau kalasi edelveisai…

Už poros kilometrų – vadinamasis Olimpo kalnas (nepainioti su Olimpo kalnu Graikijoje…). Tai aukščiausias salos taškas. Pakilę į 1951 m aukštį, atsiremiame į britų radiolokacinės sekimo stoties vartus. Čia anglai iškėlę milžiniškas antenas, šviečia balti lokacijos kupolai.

Po to, kai turkai 1974 m. okupavo šiaurinę salos dalį, Jungtinių Tautų sprendimu buvo suformuota skiriamoji „žalioji zona“ ir buvusiems kolonizatoriams britams graikiškoje dalyje buvo leista palikti dvi karines elektroninio sekimo bazes Akrotiryje ir Dekelijoje. Dabar jos užima apie 3 proc. šalies teritorijos (254 kv. km). Pirmoji tarnauja dar ir kaip NATO kontingento permetimo į Afganistaną bazė, o antroji savo galingas sekimo antenas nukreipusi į Rytų Aziją. Aukščiausiame Kipro Olimpo kalne įsikūręs vienas iš Dekelijos bazės padalinys. Esant šalia mobiliuoju telefonu susikalbėti sunku…

Rizikuojame pasiekti šiauriau už įspūdingų slėnių esantį Kikkos miestelį, kuriame yra didžiausias ir turtingiausias Kipre vienuolynas. Sakoma, kad 1140 m. aukštyje įsikūrusi vienuolių bendrija valdė žemes net Juodosios jūros prieigose, o Kipre ir dabar ji yra turtingiausia žemvaldė. Tvirtinama, kad 1821 m. turkai apiplėšė didžiulius vienuolyno lobius, auksą ir sidabrą išvežę ant 16 kupranugarių.

Kikkosas ir šiandien yra maldinininkų susirinkimo vieta. Vienuolynas pastatytas 1092 m., čia saugomas Dievo motinos Marijos paveikslas, nutapytas vieno iš dvidešimties apaštalų šventojo Luko. Jį esą Bizantijos imperatorius Aleksejus Komninas 1100 m. perdavęs vienuolynui. 1795 m. paveikslas buvo įvilktas į sidabro drabužį, ir nuo to laiko niekas originalo nebuvo matęs. Kalbama, kad ne kiekvienas net ir per apvalkalą šventos ikonos poveikį gali atlaikyti…

Už pusvalandžio kelio pėsčiomis į vakarus Tronitis Panaja kalne aplankome arkivyskupo ir pirmojo nepriklausomo Kipro prezidento Makarios III kapą. Į turtingos praeities dvasininką ir prezidentą ne kartą kėsinosi Graikijos karinės valdžios pasiuntiniai, kurių knibždėjo ir tuometinės ortodoksų bažnyčios Kipre. Jis mirė 1977 m. nuo širdies ligos, bet manoma, kad buvo nužudytas… Makarios III prisakė save palaidoti arti vienuolyno, kur nuo 13 metų patarnavo pamaldose, paskui mokėsi seminarijoje ir dirbo.

Kad neįstrigtume vaizdinguose, bet dar žiemiškuose kalnuose, grįžtame link Troodoso ir jau sukame žemyn į Kakopetriją – dar vieną ypatingą kiprijotams vietą. Įsispraudęs derlingame Solėjos slėnyje, triukšmingos Kariotis upės šlaituose, šis nemažas kalnų miestelis stebina savo siauromis gatvelėmis, pavojingais posūkiais, daugybe bankų ir užeigų.

Gal dėl savo painaus landšafto, miestelio pavadinimas iš graikų kalbos verčiamas kaip „blogas akmuo“. Kuo blogas, sunku suprasti: juk iš rudų uolienų ir balto akmens čia pastatyta daugelis namų ir bažnyčių, sudėta daugybė tiltų, grįstos gatvelės. Kakopetrijoje yra trys bažnyčios, bet garsiausia – šv. Nikolajaus. Ji taip pat yra UNESCO paveldo sąraše. Ji pastatyta XI a. ir garsėja savo įspūdingomis freskomis.

Pasipildome degalų (kalnuose degalinių beveik nėra, todėl tuštėjantis bakas mums jau kėlė nerimą) ir skubame Troodoso kalnų pašlaitėmis žemyn. Oras šyla, peizažas švelnėja, atsiranda daugiau dirbamų laukų, žaliuojančių miškų ir pievų. Skubame į Nikoziją (Lefkoziją), į turkišką zoną. Trečiajame rašinyje mūsų įspūdžiai įgaus šiek tiek politinių spalvų.

Į šią okupacinių karų ir konfliktų salą-valstybę pakliuvome vidurnaktį. Vos už 5 km nuo miesto esantis naujasis Larnakos oro uostas atidarytas tik metų pradžioje, todėl dar tviska šviežumu ir… tuštumu. Bet kai kurios firmos veikia visą naktį.

Pagaliau. Nedidelis mėlynas „Subaru“ švarutėlis, kvapnus kaip Kipro augmenija. Bet įtampa neslūgsta: automatinė pavarų dėžė, vairas dešinėje, o vairuojama šioje buvusioje britų kolonijoje, kaip ir daugumoje Sandraugos šalių, kairiąja kelio puse. Tokiems išbandymams buvau pasirengęs, tad prie užkardos įkišu į aparatą kortelę ir – visas Kipras prieš akis.

Gerai, kad 4 val. paryčių, kelias su skiriamąja žydinčiais krūmais apsodinta juosta, miestų ir kaimų nuorodos matomos iš tolo, besikartojančios, kryžkelių žiedai nesudėtingi, visur kartojami perspėjimai, kad eismas kairiąja puse, o raudoni nuomoto automobilio numeriai visus perspėja būti atsargiais su šiuo žioplu svečiu. Todėl pamažu nurimstu ir po 70 puikaus kelio kilometrų link Limasolio pajuntu, kad ima snaudulys.

Paieškos naktiniame Limasolyje

Bet snausti nėra kada ir… nėra kur.

Limasolyje gyvena apie 154 tūkst. gyventojų. Miestas įsikūręs prie Akrotirio įlankos ir Bizantijos laikais vadinosi Neapoliu (Naujamiesčiu). Tai didžiausias Viduržemio jūros uostas, vyno pramonės centras ir patrauklus atostogų kurortas su 16 km besitęsiančia jūros pakrante. Vasaros metu čia organizuojamas įspūdingas teatro festivalis, į kurį susirenka trupės iš viso pasaulio. Rudenį vyno gurmanai renkasi Limasolyje į tradicinį vyno festivalį, kur galima paragauti vietos gamybos vyno. Limasolyje dar kryžiuočių laikais buvo pradėtas gaminti seniausias pasaulyje desertinis vynas “Cammandaria”. Tiesa, jis mums pasirodė per saldus…

Šiandien Limasolis garsėja savo alėja pėstiesiems, kitaip dar vadinama Kipro Rivjera, kuri tęsiasi jūros pakrante nuo Amathus įlankos iki senojo uosto. Šio miesto apylinkėse išliko ir senovės istorijos salelės. Į vakarus nuo Limasolio yra viduramžių tvirtovė Kolossi, kuri anksčiau buvo valdovų rezidencija. Čia susižadėjo Ričardas Liūtaširdis su savo išrinktąja Berengarija Navariete, kurios laivas dieną prieš tai sudužo į pakrantės uolas. Tuometinis salos valdovas Isaakas Komninas paėmė nelaisvėn princesę, todėl Anglijos karaliaus kariuomenė ryžosi ją išlaisvinti.

Limasolis patyrė ir genujiečių, ir Egipto mamliukų, ir turkų osmanų antpuolius. Galų gale miestą buvo sugriovęs žemės drebėjimas. Tik prieš 100 metų britams čia pastačius didžiulį uostą, miestas atgijo.

Bet tos nakties 5 val. Limasolio gatvės buvo tuščios, kokios nakvynės nesimatė nė ženklo. Sukom gatvėmis, tačiau iškabos „Hotel“ ar kokių svečių namų niekur nesimatė. Miesto žemėlapis irgi menkai tepadeda: gatvių pavadinimų tiesiog nėra… Padėjo penki vyrai, paryčiui ant statinės žaidę kortomis (kaip ir kauliukai, tai mėgstamas graikų kiprijotų užsiėmimas). Vienas patarė: imkit taksi ir jis jus palydės iki viešbučio. 10 eurų ir – pagyvenęs taksistas šalia tarsi to telaukė. Suko suko gatvėmis, kol pagaliau nugabeno į paslaptingus 2* kategorijos nakvynės namus. 45 eurai be pusryčių – ko gi daugiau miego geidžiantiems reikia. O dar ir su vaizdu į jūrą…

Poilsis trunka 4 val., rytą užkandam savo atsivežtos „provizijos“ (ji visada praverčia kelionėse automobiliu) ir dar keletą valandų pasivaikščiojame puikiomis senamiesčio gatvelėmis, kartu su knygynu įsikūrusioje kavinėje išgeriame kavinuke plikytos kavos (čia jis vadinasi filtruota, apie 7 Lt), žingsniuojame pakrantės alėja ir džiaugiamės 22 laipsnių šiluma, lengvu nešaltu vėjeliu nuo jūros, juo labiau kad iš Vilniaus praneša, jog Lietuvoje spaudžia 20 laipsnių šaltukas ir daug prisnigo… Tuomet Limasolyje ir degintis galima…

Afroditė, Erosas ir anglas-lietuvis

Bet mus traukia Pafosas – vos 40 tūkst. gyventojų turintis archeologų Meka vadinamas miestas. Jis tarsi padalintas į dvi dalis – senąją ir naująją, viršutinę ir apatinę. Patyrę, ką reiškia mieste surasti pastogę, iškart sukame pro Pafoso priemiestį Konia.

Bet prieš tai – žinoma! – kiprijotų pasididžiavimas – į dvi dalis suskilusi deivės Afroditės uola. Todėl pakeliui į Pafosą iš greitkelio išsukame link Pissouri ir vingiuotu kalnų keliuku pakrante spaudžiame link Petros. Jau iš tolo atsiveria nuostabi panorama: šėlstančios jūros bangos, didingi balti kalnai ir prie akmenuoto kranto prisiglaudusi į dvi dalis suskilusi aukšta uola. Kai, anot antikinės legendos, užrašytos „istorijos tėvo“ Herodoto, Dangaus dievui Uranui ir Žemės deivei Gėjai gimė nemylimi vaikai, vienas sūnus Kronosas sunkiai sužalojęs tėvą (nupjovęs penį), kurio kraujo nulašėjo į jūrą, ir tuomet čia iš jūros putos gimė Afroditė – grožio, džiaugsmo ir moteriško žavesio deivė, kurią visą gyvenimą lydėjo jos sūnus, Meilės dievybė Erosas (graikiškai „aphros“ – „puta“).

Didingas reginys! Atminimui pasirenkame įvairiaspalvių raštais išrašytų akmenėlių. Už plento galima išgerti kavos. Bet pajūriu dar pravažiuojame nedidelį Kouklia miestelį, garsėjantį Senojo Pafoso griuvėsiais ir dabar jau sunykusia Afroditės šventykla. Netikėtai patenkame ir į elitinę Afroditės zoną kalnuose – šiuolaikinių Kipro turtuolių teritoriją. Golfo laukai, nuostabios vilos, ištaigingas viešbutis, simbolinė registracija įvažiuojant…

Taigi, Pafosas – viena gražiausių ir seniausių Kipro gyvenviečių. Ieškodami nakvynvietės Konia susitinkame vietos kirpyklos savininką – anglą, kurio seneliai, pasirodo, Lietuvoje gimę žydai ir emigravę baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Malonus vyriškis palydi mus į viešbutį ir padeda apsigyventi už 46 eurus per parą. Paslaugus vyras.

Skiautelė ant vaismedžio

Į pietinėje miesto dalyje esantį Pafoso uostą reikia eiti porą kilometrų. Jeigu keliausi betonuotu pajūrio taku, užtruks ilgiau, užtat gėrėsies bangų mūša į akmenuotą pakrantę, tolimais laivų siluetais ir milžiniška aptverta Afroditės kulto teritorija, kuria archeologai domisi iki šiol. Beje, Kipre yra didžiausia Europoje UNESCO saugomų teritorijų koncentracija.

Eidamas per miestą į senovinę Romos laikų miesto dalį, būtinai praeisi pro III a. p. m. e. statytus vartus ir olas, kuriose kadaise buvo šventyklos, net dirbtuvės („Fabrica“), o dabar teliko gūdžios katakombos su dar nuo šv. Kalėdų pastatytas mitologiniais personažais. Pasak legendos tai šv. Solomonijos, mūsų eros pradžioje pabėgusios iš Palestinos į Kiprą, čia pasislėpusios ir mirusios, buveinė.

Prie įėjimo į olą – didžiulis terpentino vaismedis („fistaška“), galintis augti iki 300 metų ir 10 m. aukščio. Visas jis apraišiotas kaspinėliais, medžiagos skiautelėmis: manoma, kol toks kaspinėlis išbluks, visi tavo norai pildysis…Aplink – Dionizo, Tesėjaus, Orfėjaus, Eono vilos, garsios savo mozaikomis iš dievų gyvenimo. Daugelyje jų dabar įrengti ištaigingi viešbučiai, įkurti muziejai.

Čia jaučiama Afrikos kultūra. Mat Pafosas yra arčiausiai tuometinės Egipto sostinės Aleksandrijos. Romėnai nedaug paveikė šią kultūrą, o Venecijos valdymo laikais miestą savo rezidencija buvo pavertę katalikų vyskupai. Paskutinis aukštas dvasininkas Francescas Contarinis buvo nužudytas 1570 m., kai Nikoziją užgrobė turkai osmanai.

Kildami į miesto centrą (iki viešbučio nuo uosto kokie 3 km), dar užsukame į senovės krikščionių Chrisopolitis baziliką, kurioje repetuoja bažnytinis choras. Prie jos griuvėsiuose išlikęs tarsi pirštas baltas akmuo, prie kurio, pasak legendos, pririšę plakė apaštalą Pavlą. Paskui pasiekiame naują gotikinę stačiatikių bažnyčią Daidalo gatvėje, tačiau ji dar uždaryta.
***
Nedovanotina nepamatyti kitokio Kipro – nuostabių kalnų kaimelių, vynuogynų, atsiveriančių puikių peizažų ir, žinoma, Šiaurės Kipro, kuriame štai jau 36 metai viešpatauja turkai. Bet tie įspūdžiai – kitame rašinyje.

Šią primirštą vaikystės pasaką man atkartojo ne kas kitas, o Jozephas Ratzingeris. Taip, dabartinis Popiežius Benediktas XVI-asis, 1968 m. parašęs „Krikščionybės įvadą”, kurį prieš 18 metų lietuviškai išleido „Katalikų pasaulio” leidykla. Tai populiariausias būsimo šv. Tėvo veikalas, kurio tikslą autorius nusakė taip: „Padėti suvokti tikėjimą kaip tikros žmogaus egzistencijos šiandieniniame pasaulyje galimybę, paaiškinti jį, nepaverčiant šių aiškinimų tuščiais samprotavimais…”

Kas yra tikėjimas, paaiškinti sunku, o gal ir neįmanoma. Štai koks pavyzdys Lietuvoje gyvenančio krikščionių mąstytojo Holgerio Lahayne‘o pateikiamas Evangelijoje pagal Luką: „35 Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. 36 Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. 37 Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. 38 Tuomet neregys ėmė šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” 39 Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” 40 Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: 41 “Ko nori, kad tau padaryčiau?” 42 Šis atsakė: “Viešpatie, kad praregėčiau!” Jėzus tarė: “Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.” 43 Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą” (Lukas 18, 35-43).

Sakytume, tikėjimas visagalis. Ne tik tikėjimas į Dievą, kaip gėrio ir rūpesčio žmonėmis simbolį. Tai būtų per daug paprasta ir kartu abstraktu. Toks tikėjimas sutelktų mūsų dėmesį į vieną tegul ir mistinį asmenį ir atribotų mus nuo daug platesnės tikėjimo prasmės – tikėjimo savo galiomis, savo vidiniu ego, savo paskirtimi šioje Žemėje ir Visatoje. Kita vertus, tai duotų peno netikėliams (teatleidžia man skaitytojas, supratęs šią sąvoką ne kaip netikintįjį, o daug vulgariau) neigti Dievo kaip tikėjimo objekto ir tikėjimo paskatos egzistavimą. Juk akivaizdu, kad kritika ir neigimas atsiranda iš netikėjimo, o abejonės – iš nepakankamo tikėjimo.

Grįžkime prie pasakos apie Hansą. Šis vaikinas, gal ir nebūdamas labai išmintingas, tikėjo, kad išsilaisvinęs iš turto pančių, jis taps nepriklausomas ir laisvas. Jo tikėjimas nebuvo įprasmintas giliu išmastymu, kad dabar jam būtinai reikia nusimesti brangią, bet slegiančią naštą. Tiesiog jo toks buvo poreikis – gyvybinis, instinktyvus, gamtiškas, unikalus. Iš pradžių Hansas dar bandė aukso luitą iškeisti į jam atrodžiusius naudingus gyvenime daiktus, tačiau pamažu suprato, kad ir su galąstuvu jis visapusiškos laisvės neįgaus. Menkiausias daiktas jo kišenėje ji vertė paklusti kitiems, kitų valiai arba tiesiog savo reikmėms. Štai tas dar motinos įsčiose įgytas įtikėjimas siekti absoliučios laisvės ir nepriklausomybės nuo daiktų ir turto Hansą iškelia iki dieviškumo aukštybių, tikėjimo idealų, kurių, deja, gyvenime taip maža, o dažniausiai juos sutinkame tik pasakose, juos puoselėjame savo fantazijose, svajonėse.

Drįsčiau sakyti, kad ir šventas Raštas yra ištisa pasaka. Pasaka apie Hansą, kuris žmonėms nurodė vieną gėrio ir laisvės ieškojimo kelią. Mūsų suvokiamas Dievas pasakiškose situacijose atskleidė daug tokių būdų, sudėjęs juos į vieną tikėjimo sąvoką. Paliepimas „Regėk!” dar nereiškia, kad greitai praregėsi. Čia svarbesnis „Tikėk!” ir tuomet gal matysi viską aplink. Tas regėjimas neužsidaro vien konkrečių daiktų matyme. Galbūt tu matysi kitaip – savo jutimu, savo nuojauta, savo vidiniu pasauliu. Štai kuo galingas tikėjimas.

Nesu nei teoretikas, nei dvasinis pamokslautojas. Tiesiog tokiu plačiu įvadu noriu grįžti ant Žemės, prie esmės: kaip mes gyvename ir kuo tikime šiandien? Sukaupę didelius ir nedidelius turtus, mes tapome priklausomi: vieni nuo valdžios, kiti nuo žmonos, treti nuo plėšikų. Mes tirtame dėl kiekvieno mažmožio, jeigu jis tik gali išsprūsti iš mūsų rankų, o už jį negausime norimo atpildo. Mums neleidžia miegoti mintis, kad prabangią sodybą gali apiplėšti, kad akcijų vertė smunka, kad sūnaus uždarbis mažėja, kad kaimynas įsigijo gražesnį automobilį… Šis niežulys perauga į politinį nerimą: ta ar ana partija manęs nevertina, Seimo narys neproteguoja mano verslo ir neužsiima jo lobizmu, būsimas prezidentas nėra man palankus, ekonominė krizė mane stumia į bankrotą… Ir taip toliau ir panašiai.

Atsiranda toks tikėjimas arba netikėjimas, kuris mus pačius stumia į neviltį, į depresiją, į vidinį chaosą. Be psichiatrų iš jo išsivaduoti būna labai sunku. Jei tokioje būsenoje atsiduria didžioji visuomenės dalis, ji pasmerkta degraduoti. Tuo pačiu smunka bendruomenės, valstybės ir tautos mentalitetas. Ji serga, ji neturi imuniteto, ji negali pasipriešinti aplinkos ir geopolitinėms negandoms. Ji bankrutuoja. Ar mes neiname tuo keliu?

Finansų krizė jau gerą pusmetį graužia visą pasaulį. Tai kas, kad ji kilo nuo kažkokio ten JAV banko, bet dabar atslinko ir prie mūsų ir savo šaltais pirštais čiupinėja kone kiekvieną. Norėdami išlikti ir užsiimti geresnes pozicijas (taip suprantame kovą už būtį), mes riejamės, kandžiojame priešininkams gerkles, stumdomės politikos turguje, rengiame mitingus, daužome langus, verčiame valdžią, o svarbiausia – nusisukę į kampą arba per žiniasklaidą graudžiai aimanuojame dėl nepriteklių, nes ir ši aimana mums juk neša naudą. Kita vertus, algos sumažėjimas (valstybei reikia taupyti) mus veja į neviltį, natūraliai kyla baimė dėl rytdienos, dėl šeimos, vaikų ateities. Kodėl? Todėl kad mes esame nepaprastai prisirišę prie materialių vertybių, ir mūsų tikėjimas yra daiktų religija, o ne dvasios poreikis turėti didesnę laisvę. Jeigu mes ir neturime užsikrovę aukso luito, tai ant kaklo nešiojame aukso grandinę, kuri ne mažesniu svoriu mus lenkia prie žemės ir verčia mus daiktų vergais.

Juk net sunkiausiu metu mes sugebėdavome atsitiesti ir susitelkti – karų, okupacijų, blokadų laikais. Nes sunkumai išbudina vienybės poreikį, jie sukelia laisvės – pirmiausia laisvės nuo daiktų ir turto – troškulį. Jie pažadina TIKĖJIMĄ savo fizinėmis ir dvasinėmis galiomis. Dabar tai svarbiausia.

6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje kūryboje buvo madinga „kaimiškoji” tematika. Per šiuolaikinio kaimo vaizdavimą buvo bandoma prisiminti klestinčią prieškario Lietuvos provinciją. Kadangi Vilniaus univiersitete rašiau diplominį darbą, peržiūrėjau visą to meto televizijos dokumentininko Kazimiero Musnicko kūrybą. Jis buvo laikomas kaimo vaizdavimo kino ir TV priemonėmis mohikanu. Tiesa, jo kaimietis buvo kiek idealizuojamas, piešiamas vien tauriomis spalvomis. Apšepęs, pradvisęs tvartu ir namine, bet natūralus, sąmojingas, gudrus. Štai toks buvo tas sovietinis kaimynas, „gražiai” skerdžiantis kiaulę, porinantis apie savo darbus, traukiantis kaimo gatvele su armonika ar nuogutėlis besiperiantis pirty…

Paveiktas nostalgiškos idilės (mokantis didmiestyje tai ypač išryškėjo), 1971 metų vasarį prieniškiame „Naujame gyvenime” išspausdinau tokį eilėraštuką:

Bėga metai. Kaimynai pražyla
Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…
O vaikai suguldyti tyli:
Ką kalbės susirinkę dėdės?..

Jie ateina įsmukę į kailinius,
Apie žentus ir kosmosą pašneka,
Braukia ūsą putotą ir – eina
Vos paskrebusiu kaimo pašalu.

Ir ant jų nebeloja šunys,
Nes pažįsta laižytą plaštaką.
Ir ant jų nebepyksta sūnūs -
Apie duoną su tėvu pašneka.

Bėga metai. Kaimynai pražyla,
Bet atgirgžda, parūko, pašneka,
Arba eina patvartėn tyliai,
Kad šuva palaižytų plaštaką.

Saldu, liūdnoka ir gražu. Bent jau taip atrodo iš 38-rių metų nuotolio. Bet ar tikrai tokia kaimynystė buvo ir ar ją išsaugojome?

Pas tėvą – gabų miestelio stalių-dailidę, ateidavo visokių žmonių. Tolimesni jį susirasdavo, kažkieno rekomenduoti, prašydavo padaryti langus ar duris, kviesdavo įrengti namą, kokia artimesnė kaimynė nori naujos taburetės ir iškart kiša tris rublius, dar kiti užsuka šiaip sau – pašnekėti, gandus pasklaidyti, politikos aptarti (vyrai atsargiai šaipydavosi iš Chruščiovo ar Brežnevo ir jų planų pagaminti virš plano, gauti grūdų daugiau negu pernai ir pan., tačiau grubių anekdotų vengdavo – tokia gyvenimiška patirtis…). Šiaip jau visi jie molinais kerziniais auliniais pridergdavo mano išplautas grindis, o dažnas atsinešdavo ir dvokančios balzganos susuktu popieriumi užmištą butelaitį „samanės”, taigi, svogūno, lašinių ir degtinės dvokas dar ilgai tvyrodavo namuose. Tačiau tai buvo daugiausiai tėvo „klientai”, kurie jam nešdavo šiokį tokį uždarbį ir su kuriais mama turėdavo taikytis, nors ne visada norėjo.

Tokių žmonių viešnagę sekdavau ausimis ir akimis: kol mažas buvau – užsiropštęs ant kaimiškos krosnies, berniokas – jau nuo savo pamokų stalo kitąpus lentų sienelės. Tačiau kokie tie netikę kaimynai bebūtų, apie ką jie bešnekėtų ar bliuznytų, o kartais net grėsmingai kivirčytųsi, tas vaizdas ir nuotaika man ilgai išlliko atminty. Kažkas neapsakomai tikro, artimo ir šilto. Gal taip atsirado bendravimo patirtis (net su visišku laidoku kalbėtis pagarbiai), gal taip formavosi pasaulėžiūra (tyliai išsakytas pasipriešinimas okupacinei valdžiai?), gal tuomet užsifiksavo pagarba viskam, kas vadinama artima ir tolima kaimynyste…

Taip, tai buvo kaimynai. Su savo gyvenimo istorijomis, tragišku, juokingu ir paslaptingu likimu, persipynusia giminyste, nieko nestebinusiais gimimais ir perspėjančiomis mirtimis, baisiomis ligomis ir milžiniškais turtais, puikia karjera ir visišku nusmukimu, su savo kvaileliais ir gudročiais, su girtuokliais ir abstinentais, su valdžios padlaižūnais ir tik ką iš tremties grįžusiais arba ne… Nieko ypatingo – kaip kiekviename kaime ar miestelyje. Bet tai formavo jauną asmenybę, kurią vėliai keitė, iškraipė, o gal ir praturtino miestietiška kaimynystė.

Pirma kelionė traukiniu, pirmas didmiesčio įspūdis, kiti draugai, kita aplinka.

Tokioje neįprastoje ir varginančioje žmonių erzelynėje 1972 m. bandžiau įžvelgti šviesos blyksnį:

Kai eini gatve, staiga
Pavasariu pakvimpa.
Bet apsidairai – o aplink žiema,
Ir, atrodo, nieko, nieko ypatinga:
Sniegas, varnos, medžiai šarmoje…
Bet tu pažvelk į veidus…
Kai eini gatve – pavasariu pakvimpa.

Kaimynai – visi ir kartu jų nebėra. Išnuomoto kambarėlio kaimynai, bet jie gal tik pusmečiui: po žiemos sesijos jau gal gausi bendrabutį… Nėra su kuo rimtai pasikalbėti ar ko nors įdėmiau pasiklausyti. Visi protingi, tačiau – praeiviai: kumšteli, stukteli į šoną ir nueina. Toje sumaištyje surandi žmonių, kurių nepavadinsi nei kaimynais, nei prašalaičiais. Gal jie draugai (kursiokai), o gal tai meilė, kaip paklaustų rašytojas? O atrama būtina – tiesiog emicioniam pasitikėjimui, galbūt ir tolimesnei ateičiai, gal net šeimai.

Mieste devalvuojasi kaimynystės sąvoka. Ji netenka kaimiškosios prasmės, nes santykiai tarp žmonių tampa formalūs ir pernelyg pragmatiški. Tik vėliau įsitikinau, kad jaunystės patirtis pasitvirtina, gavus nuolatinius kaimynus tikrąja šio žodžio prasme. Yra tokių, pas kuriuos bet kuriuo paros metu gali druskos nubėgti, su buteliu linksmybių maratoną užbaigti, televizorių pažiūrėti. Su kai kuriais kartu vaikus užauginome, bendrabutyje maratonus atšokdavome, muzikos įrašais ir deficitinėmis plokštelėmis dalindavomės. Birutė, Vytenis, Algelis, Julija, Pranciškus… Su šiais ir kitais vardais susiję ištisos šeimyninės dramos, besistiebiančios vaikų kartos, tuoktuvės, skyrybos, laimės ir nelaimės. Dabar šie kaimynai arba išnykę iš tavo kasdieninio maršruto, arba perėję į kitą būties orbitą. Tačiau tarus jų magiškus vardus, visada iškyla prisiminimai, kurie dažniausiai reiškia kai ką daugiau: jie irgi tave formavo, tave nuo kažko atgrasė ir kažko išmokė.

Vis dėl to tai, kad šie kaimynai buvo tokie netipiški ir taip giliai neįsispraudė į tavo sąmonę, kaltas gal tu pats, o gal pasiutęs laikmetis (stagnacija, „perestroika”, Sąjūdis) ir neapsakoma trintis, kurioje atsiranda iškrovos, šokai ir atostūmio jėgos. Tai skatina susvetimėjimą, kurį pastebime dažnas, net toje pačioje daugiabučio laiptinėje (o ką bekalbėti apie gyvenančius savo namuose), bet kiekvienas juk nepajudiname nė piršto, kad jį įveiktume.

Paprastai žmonių santykiai perkeliami į valstybių sanbūvį. Jeigu dvi kaimynės riejasi, kaimyninės šalys – taip pat nerodo palankumo ženklų. Pavyzdžių – kiek nori. Lietuva ir Baltarusija – Dievo skirti kaimynai, ir kitaip nebus. Dėl kažkokių įsisenėjusių ideologinių, gal istorinių ar tikėjimo skirtumų abi šalys ir toliau kalbasi tik formalia, dažniausiai pirkėjo-pardavėjo kalba. Po kiek, kiek reikia, kaina tokia, o gal nuleisit, viso gero.

Esu toli nuo vilties, kad kada nors V.Adamkus ir A.Lukašenka susėstų už vieno stalo, apkrauto ne tik oficialiais dokumentais, bet gal ir baltarusiška „gorilka su bulba” bei lietuviška dešra. Prezidentų net sportiniai pomėgiai skirtingi: vienas it padūkęs kaunasi ledo ritulio aptvare, kitas pagal jėgas inteligentiškai vaikosi kamuoliuką lauko teniso aikštelėje. Bet taip norėtūsi, kad abu kaimynai pabraidytų kur nors po Belovežo girią, pakalbėtų apie „orą ir kosmosą”, o gal ir atominės jėgainės statybą ir galop neformalioje užstalėje sukirstų rankomis.

Kas trukdo? Atrodo, niekas. Tarp Vilniaus ir Minsko vos 200 km. Kažkada buvome net viena respublika, o ir dabar žvelgiame į panašų Vytį, mus jungia senelis Nemunas, etninės žemės pasienyje susimaišiusios… O va, susėsti ir kaimyniškai pabendrauti negalime. Atskirai abu lyderius paėmus, jie visai paprasti, dalykiški vyrai, tačiau ant abiejų kaklų – tvirtos skirtingų sistemų nukaltos grandinės, kurios neleidžia atitrūkti ir jei ne apglėbti vienas kitą per pečius, tai bent paduoti ranką…

Ką bekalbėti apie šią kaimynystę, jei Rusija ir Ukraina – dvi slavų šalys – tarsi šuo su kate. Jau keli dešimtmečiai toleranciją skirtingoms politinėms orientacijoms čia užgožia siekis diktuoti savo valią, išprievartauti viena kitos valdžią, kad ši daryti kitai palankius sprendimus, draugu rinktųsi tik ją, o ne kažkur kažką ten imperialistiniuose Vakaruose. Tokiai prievartai naudojama nafta ir dujos. Metams baigiantis ta pati karuselė įsisuka vėl, tolindama dvi tautas, dviejų valstybių vadovus nuo susikalbėjimo, nuo rankos paspaudimo ir geros kaimynystės, kuria šiaip jau garsėjo slavai.

Bet ką aš čia rašau? Kas nuo to pasikeis? Galų gale kaimynais gimstama ar kaimynais tampama? Kaip kamynystę paveiks mūsų protus ir pinigines tuštinanti krizė? Ar ji viesulu įsisuks ir į kaimynų santykius? Sakoma, kad visos negandos tik vienija tautą. Prisimenate Baltijos kelią? O tautas, kaimynus, skirtingų pažiūrų žmones ir šalis?
Atsakymo, žinoma, neturiu. Gal jį pasiūl;ys tie, kurie komentuos. Vietoj jo – vos prieš pusantrų metų gimus anūkui vieno sveikatos forumo proga parašytos kelios eilutės:

Jau laikas.
Aklais rūkais nuėjo Lietuva.
Gimdyvės ar girtuoklio klyksmas?
Kažkur ištirpsta dzūkiška daina,
Lyg dūmas nyksta veidas mylimas…

Jau laikas.
Priimk anūką – mano tavo kraują.
Tai jis – tauta ir meilė, ir rasa,
Tai jis nuo pirmo kvėpsnio reikalauja,
Kad būtų tokia pat ir Lietuva.

Jau laikas.
Duok ranką. Stokimės ir eikim -
Per miestus, per trobas, per lūpas.
Girdžiu, kaip tėvas duoną raiko
Ir kaip kvatojas Lietuvos anūkas…

Jau laikas.

Rojus ir antirojus

Tiesą sakant, nerimo buvo: nors automobilis naujas (firma nuomoja tik iki metų panaudotus, nes ji nerizikuoja jų remontu ir klientų saugumu), tačiau nežinomi jo kaprizai, galingumas, įtarimų kėlė ir keliai, jų ženklai, buvo prigąsdinti ir vairuotojų elgesio kultūra – vis dėl to pietūs…

Atstumas tarsi ir nedidelis – iki pietinės Portugalijos, tai yra apie 400 km į vieną pusę. Bet dėl nedidelio variklio galingumo vengėme važiuoti per Siera Nevada kalnus, kurių serpantinus prisiminiau dar nuo kelionės į Seviliją laikų. Tad po sočių pusryčių viešbutyje pasukome į šiaurę – pro Malagą ir Antiguerą. Jau pirmasis kelių įspūdis buvo geras – nuorodos aiškios, nuolat kartojamos, dažniausiai – gerokai prieš posūkį, apribojimų nedaug, remontuojamų atkarpų – taip pat. Greitkeliuose greitis paprastai ribojamas 120 km. Mokamų kelių Andalūzijoje – vienas kitas (toks pasitaikė iš Malagos vykstant į Kadizą ar Gibraltarą).

Be problemų apsukome Antiguerą ir šovėme link Sevilijos. Paprastai kelionėje atsiranda didžiausia problema – tualeto paieška, tad, norėdami suderinti naudinga su maloniu, netoli šio didmiesčio išsukome į eilinį ispanų kaimelį, kuriame radome ne tik puikios kavos, sąlygas gamtos prievolei atlikti, bet ir Andalūzijos medžiotojų artelę. Iš sumedžiotų trofėjų ispanai siuva kailinius, daro įvairius odos, kaulo dirbinius, prekiauja žvėriena. Tiesa, kainos šioje parduotuvėje nemažos – vis dėl to rankų darbas…

Už Sevilijos papuolėm … į rojų. Taip išvertus vadinosi nedidelis miestelis Paradas (kirčiuojant paskutinį skiemenį). Paradoksas tas, kad tai antipodas įsivaizduojamam provincijos rojui. Miestelyje – plačios gatvės, bet yra ir savas senamiestis, turgus, prekybos įstaigos. Pavyko rasti vieną veikiančią užeigą, tačiau ji buvo pasibaisėtinai šiukšlina: vyną gurkšnojantys kaimo vyrai žemės riešutų lukštus ir popierius mėtė tiesiai ant grindų, aplink metėsi plastikiniai buteliai, nuorūkos. Jaunas barmenas net nejautė nepatogumo prieš užsienio turistus, kurie šiame Dievo užmirštame „rojuje”, matyt, buvo reti svečiai. Nykų įspūdį sustiprino šmirinėjančios tingios katės ir prie durų snaudžiantys šunys. Gatvėse – tylu. Mat, siesta. Paskui žinovai pasakos, kad tokios užeigos Ispanijoje – krašto identitetas ir pasididžiavimas…

Europos ar pasaulio pabaiga?

Iki pajūrio Portugalijos ir Ispanijos siena eina viršuje užtvenktos Guadianos upės farvateriu. Nesukame nei į Ajamontę, nei į garsųjį Faro uostą, o kelrodėse matome Lagoso miestą. Apsukę jį (čia dar grįšime), už 40 km patenkame į Dievo užmirštą Portugalijos kampelį – Sagresą. Miestelis mus pasitinka užrašu, kad čia esą pasaulio pabaiga. Ne, tik Europos. Mažas miestelis įsikūręs vos už 6 km esančio labiausiai nutolusio Europos taško Sent Vinsento kyšulio. XV amžiuje Portugalijos princas Henrikas pravarde „Jūreivis” nusprendė pastatyti tvirtovę ir navigacijos mokyklą bei planavo atidaryti laivų statyklą mažame užutėkyje.

Jeigu ne stebuklingo dydžio ir teritorijos tvirtovė ant uolėto 30 m aukščio kranto, Sagresas nieko nesudomintų. Tiesa, čia yra nemaža laivų prieplauka, viliojanti turistus visokiais malonumais, keletas parduotuvių, kavinių, auga įspūdingo dydžio kaktusai, migdolų medžiai, kedrai ir kt. Čia skani, tik 1,2 euro kainuojanti „normali” kava su vaizdu į vandenyną, nesunkiai radome ramią nakvynę už 30 eurų. Vakare valgėme nacionalinį portugalų patiekalą – griliu pakeptas sardines. Už 8 iškeptų žuvelių (pasūdytų, būtinai nevalytų), indelio salotų ir raudono (kažkodėl – ne balto) vyno taurės porciją mokėjome 9 eurus. Skanu ir lengva…

Bet, žinoma, nepalyginamas jausmas, kai, užmokėjęs 3 eurus, įžengi į forto teritoriją. Nuo vandenyno pučiantis stiprus vėjas plėšia drabužius ir kuprines, milžiniškos Atlanto bangos daužosi į uolėtą skardį, kuris neapsaugotas jokia tvorele (puiki vieta savižudybei), akys vos aprėpia metalines Atlanto platybes, kuriose vienur kitur boluoja laivas, klykia stambios žuvėdros. Augmenija šiame akmenuotame iškyšulyje žema ir skurdi. Rytais iš jos pakyla ir kūną nusėja debesys skaudžiai kandančių muselių. Keletas žvejų sumerkė ilgas meškeres ir tikisi laimikio…

Kiek tolėliau – Sent Vincento iškyšulys, kur jau verda prekyba suvenyrais, įvairiais daiktais ir kur pučia tas pats stiprus, nors nešaltas Atlanto vėjas, kiek užmato akys, bangos daužosi į aukštas juodas uolas. Tačiau pats iškyšulio įtvirtinimas ir navigacijos bazė uždaryta: mat, čia Portugalijos gynybos ministerijos valdos…
Stengiamės išnaudoti keletą likusių valandų iki kelionės į viršų ir prigulame vietiniame nedideliame paplūdimyje. Vanduo šaltas, bet smėlis kaip Palangoje, žmonių vienas kitas, stačios uolos ir pasiutęs okeano šėlsmas. Ima lynoti. Tai ženklas, kad reikia judėti.

Portugališko kaimo jaukuma

Mums maga pasidairyti po Portugalijos kaimelius, ir vingiuotame kelyje link Lisabonos tokių pasitaiko. Tarp senų apleistų alyvmedžių, kurie dar tik krauna savo vaisius, boluoja švarūs ir šviečiantys portugalų nameliai. Netoli Karapateiros pasukame į šalį šiek tiek užkąsti atsivežto sauso maisto (portugališkas pienas su bandelėmis ir lietuviškų lašinių bryzelis: tas visada praverčia…). Prie mūsų sustoja prancūzų džipas, ir jie dar tą patį. Tolumoje – melsvas vandenynas…

Bordeiros kaimelis – lyg atvirutėje. Mažytė bažnytėlė, švarutės gatvelės, vienas kitas žmogus, pririštas asiliukas, kiemeliai išdėlioti mozaikomis, parduotuvė su sėdinčiais nuobodžiaujančiais vietiniais senukais. Siesta. Atrodo, kad ji šiuose kraštuose – amžina. Niekas niekur neskuba. Skaitau, kad kai kas tai vadina tinginyste. Na jau…

Karšta. Bet nuo vandenyno pučiantis vėjas atgaivina, ir mes vėl šioje tolimoje žemyno tyloje iš besitvarkančio kavinukės savininko išprašom po puodelį „normal” kavos, kuri čia iš tiesų puiki ir palyginus pigi.
Suprantu, kad šis kaimelis netoli vandenyno – tai idealus pietų Portugalijos provincijos vaizdelis. Ir nuo Sagreso nuvažiavęs kokius 30 km, dar nepasiekęs Aljezuro, suku į dešinę, tikėdamasis išlįsti kažkur vėl prie Lagoso. Tačiau nauju asfaltuotu keliuku tenka pervažiuoti aukštokus kalnus, gerai, kad serpantinai tušti, kad KIA tokia judri ir mažagabaritinė, bet vis tiek delnai po keleto viražų drėksta…

Vandenyno grotų sužavėti

Apie Lagoso, kurį pasiekiame maždaug po 20 km, unikalumą esame jau girdėję. Iš visos pietinės Portugalijos pakrantės, o gal ir Europos jis išsiskiria specifiniu kranto reljefu. Čia, uolėtuose, įvairias gyvūnų, žmonių, daiktų formas primenančiuose ir saulės šviesos tonuotuose grotuose buvo kuriame kino „bojevikai”, čia vyksta įspūdingos lenktynės. Pervažiavę miestą gana netikėtai sustojame ant tokių įprastų šiam kraštui vandenyno skardžių. Tik paskui pastebime, kad kai kurie turistai stačiais laipteliais leidžiasi žemyn, ir čia, prie pat vandens, jų laukia nedideli, judrūs kateriukai, siūlantys už 10 eurų ekstremalią pusvalandžio kelionę – po Lagoso grotus. Laivelis, blaškomas aukštų bangų, lankstosi tarp jūros uolų, tamsiausių užutekių, uolų nišų, kurių viršuje tai švysteli saulė, tai išnyra it statulos visokio pavidalo žvėrys, o čia pat ant jų kabarojasi vikrūs krabai… Vėjas, saulė ir tamsa: štai tas nepakartojamas įspūdis, kuris nustelbia nemažą pasiplaukiojimo baimę, kad net pirštai nubąla, tvirtai įsikibus į katerio rankenas…

Bet temsta, ir, kaip įprasta, reikia pasirūpinti nakvyne. Už Portimao – nedidelis (iš pirmo žvilgsnio ir į aną panašiu pavadinimu) Lagoa miestelis. Gal pirmą kartą susiduriame su gyvenviete, kurioje nėra viešbučių ar „pensionų”. Tokių čia vietiniai nežino. Dvi močiutės, sutūpusios siaurame daržovių parduotuvės koridoriuje, nori pasakyti, kad nakvynės šiame mieste ir neieškotume. Kodėl? Praradę viltį nuojautos vedini bandome išvažiuoti iš miesto. Ir čia – motelis. Nedidelis, neištaigingas, su naktį šmirinėjančiom pelėm ir dar kažkokiais gyviais, bet vis dėl to – nakvynė baltoje patalynėje (už 33 eurus). Gerai, kad vežėmės portugališko „Porto” vyno…

***

Štai tuo reiktų ir baigti. Galima daug rašyti apie pietiečių vairavimo specifiką, jų maistą, jo kainas, bet tai būtų ilga ir galbūt ne visai objektyvi stebėsena. Patvirtinsiu tik viena: bet kurioje kelionėje, juo labiau Ispanijoje ir Portugalijoje, verta iškrypti iš kelio, patirti ekstremalių pojūčių, paklaidžioti, kad pajustum krašto specifiką, kad galėtum pasakyti: tai buvo bet kokių pinigų verta kelionė. Kad praeis keletas savaičių, ir tu naktimis sapnuosi kiekvieną žingsnį, ir tau labai norėsis ten grįžti…

Bet po to, kai kasmet maišėme Europą automobiliu, šį kartą nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis, kurios nepigios, bet atpalaiduoja nuo kai kurių rūpesčių.

Išbandymai saule ir kainomis

Poilsiauti Ispanijos pietuose – laimės dalykas. Prieš 10 metų Costa del Sol pakrantėje buvau liepą, tai jau pirmą dieną susirgau visomis neišmanėliui įmanomomis ligomis: per porą valandų taip nudegiau Fuengirolos paplūdimyje, kad tris naktis kaukiau iš skausmo nuo nudegimų.

Paskui užpuolė ausų uždegimas, nes pasimaudydamas 10 km eidavau pakrante prieš šiltą stiprų vėją į Marbėją ir atgal. Po to pajutau, ką reiškia ispaniškas maistas, prie kurio, pasirodo, šiauriečiui reikia prisitaikyti pamažu…

Šįkart buvau protingesnis. Išsitepiau 15-uoju kremu nuo saulės, atidžiau laikiausi patarimų paisyti siestos – pogulio meto, nes vidurdienį saulė pati baisiausia. Lįsti į Viduržemio jūrą gegužės pabaigoje-birželio pradžioje dar netraukė: vanduo gėlė kojas…

Solidžiame vos 60 metrų nuo kranto nutolusiame olandų pamėgtame Lago Rojo viešbutyje baseino vanduo atsidavė chloru. Sotūs pusryčiai, atstojantys ir pietus, bei vakarienė stebino dideliu pasirinkimu, bet vidinių organizmo problemų nesukėlė.

Pasirinkus poilsinę kelionę, esi laisvas rinktis ir įvairias pramogas bei ekskursijas. Tiesa, agentūros rekomenduojamos išvykos nepigios. Antai vienos dienos kelionė autobusu ir keltu į Tanžerą (Marokas) vienam žmogui kainuoja apie 90 eurų (apie kelionės turinį – kita kalba), britams priklausančią Gibraltaro uolą pamatysite už 50 eurų, o į Kordobą nuvyksite jau ir už visą 100 eurų.

Vietiniai ekskursijų pardavinėtojai kainas nuleidžia dvigubai, bet būtina pasiklausti, kas į jas įeina, nes dažnai 10 eurų kelionė į Granadą suprantama tik kaip bilietas autobusu ten ir atgal…

Afrika – pro autobuso langą

Ekskursija į Maroką buvo nesėkminga. Lenkų kilmės gidė Katarina daugiausia iš rusų turistų sudarytą grupę visą kelią mokė pildyti įvažiavimo ir išvykimo lapelius, „kad Maroko policininkai neprikibtų“, kad šnipais nepalaikytų. Štai kodėl, kai į profesijos langelį įrašiau „žurnalistas“, ji baisiai supyko ir pagrasino nemalonumais pasienyje.

Sovietinių laikų gąsdinimai neturėjo jokio pagrindo. Pasieniečiai tik žvilgtelėjo į atskleistus tiek rusiškus, tiek lietuviškus pasus, į daiktų turinį monitoriuje ir – į keltą. Gibraltaro sąsiauriu, skiriančiu Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną, šis laivas perplaukia per 45 minutes.

Stipri srovė mėto tai į vieną, tai į kitą pusę, todėl keltui reikia „užsiguravoti“ – paplaukti kiek prieš srovę, kad pataikytų į Tanžero uostą.

Diena pasitaikė visai ne afrikietiška: lijo, pūtė stiprus šaltas vėjas, slinko žemi debesys. Gelbėjo už 3 eurus arabų brukami skėčiai, o moterys skubiai pirko dželabus – ilgus vyrų rūbus su kapišonu.

Autobusu nuvežti į permirkusią aikštę nusifotografuoti ant sulysusių kupranugarių, pažiūrėti šokdinamų gyvačių (visa tai ne už dyką), kreivomis ir siauromis senamiesčio Kabos gatvelėmis Katarinos buvome nuvairuoti į keletą parduotuvių – kilimų ir kvepalų, bei prieskonių.

Ilgoka prezentacija, vikrūs arabai į maišelius įkiša savo produkcijos ir prašo nesiderėti. Kilimų taip niekas ir nepirko. Už tai gidė gavo dovanų, kad atvedė tokį didelį būrį pinigingų turistų.

Kažkokie mūsų saugumo sergėtojai neleido net įkišti nosies į nuostabius paslaptingus kiemelius, gėlių kupinus skverelius, dirstelti į ramiai tarpduryje sėdinčius senukus, margaspalvius arabų turgelius. Kai kas atitrūko nuo tokios globos ir su prekybininkais suspėjo gerokai pasiderėti, pavyzdžiui, nusipirkti odos rankinę už 20 eurų, kuri iš pradžių kainavo 150 eurų…

Pietūs arabų restorane. Afrikietiška virtuve beveik nekvepia, o gėrimus reikia pirkti. Netrukus, praėjus vos 2 valandoms, mes vėl autobuse ir – atgal. Apkūni gidė giria savo verslą, kaltina turistus, kad šie nori kažkokio laisvo laiko pasibastyti po miestą (nesaugu!), kad mečetę aplankyti neleidžia jų papročiai (?), kad apskritai mums visiems lietus tik į naudą (kitą dieną viešbučio kaimynė susirgo)…

Ronda – maurų tvirtovė

Pasimokę iš „organizuotos“ kelionės, maršrutiniu autobusu (beveik 9 eurai žmogui į vieną pusę iš Toremolinos centro) vykstame į Rondą – senovinį maurų įkurtą bastijoną, stovintį ant 30 metrų aukščio uolų.

Į dvi dalis padalintas miestas stebina švara ir autentiškumu. Čia yra viena seniausių Ispanijoje bulių kovų arenų. Šiaip jau koridų nemėgstu, ir jas stebėjau tik transliuojamas trečiadieniais per pagrindinius TV kanalus.

Nuostabūs maurų didiko Mondragono rūmai su vėsiais šaltiniais trykštančiais kiemeliais, apelsinų sodeliais, paslaptingais kiemais, gausia arabiška mozaika ir gipso lipdiniais. Čia turistus gąsdina paslaptingos patalpos uoloje, kurios kažkodėl siejamos su dvasiomis, kosmosu ir paįvairinamos žmonių kaulais…

Rondoje karšta. Virš 100 metrų aukščio Naujuoju tiltu grįžtame į naujesnę miesto dalį. Siesta. Bet vienoje kavinėje prisėdame suvalgyti tradicinį ispanų patiekalą – paelją. Tai ryžiai su daržovėmis, vištiena ir įvairiais prieskoniais. Nemaža porcija ir baltas vynas kainuoja apie 9 eurus.

Nėra kažkas ypatinga, bet gana skanu ir sotu. Dar galima užsisakyti trintos gaspačo sriubos. Kelias atgal trunka pustrečios valandos, ir kalnų serpantinai patyrusiam vairuotojui neatrodė tokie sunkūs.

Modernu ir ispaniška

Žinoma, pietinėje Andalūzijos pakrantėje yra ir daugiau grožybių. Pavyzdžiui, už 10 km į kalnus nuo Benalmadenos rasime nuostabų Michaso (Mijas) miestelį, kuris pasiekiamas maršrutiniu autobusu. Senovinė koplyčia tiesiog kalnų uoloje, nuostabus vaizdas link jūros, už kalnų besislepianti saulė, nuo jų slenkantis lengvas rūkas sukuria iliuzorinį reginį, kurį vadinčiau regimosios Ispanijos etalonu.

Mėgstantiems šiuolaikinius iššūkius – prie Marbėjos Puerto Banuse prisišliejęs ištaigingų Viduržemio jūros jachtų uostas, čia šmirinėja brangūs limuzinai, vakarais šnekučiuojasi pasaulio įžymybės, švyti garsių dizainerių vardais pavadinti salonai…

Bet vis tiek gali už 3 eurus išgerti kavos ar neblogo ispaniško alaus „San Migel“, su padavėju pašnekėti apie Arvydą Sabonį, Europos futbolo čempionatą. Benalmadenos kurorte akį taip pat patrauks uždaras turtingų jachtų savininkų miestas ant užutekio vandens.

Vaikus čia galima pradžiuginti šuoliais su gumomis ant batuto, jums kelią pastos siūlantys kelionę į jūrą jachtomis (apie 10-15 eurų val.), skrydį katerio tempiamu parasparniu, grįžti į viešbutį ne autobusu, o garlaiviu ir t.t. Bet geriausia keletą kilometrų baltu pakrantės marmuru žygiuoti pėsčiomis.

Uoslę kutena čia pat kepamų sardinių kvapas, skamba ispaniška muzika, o prie kavinės, žiūrėk, šoka flamenką…

Ne, tai ne viskas. Nes apie Ispaniją reikia arba visai nešvaistyti žodžių, arba kalbėti daug. Bet geriausia – pamatyti pačiam, pajusti ispanišką savastį, kuri, žinoma, jau pritaikyta čia plūstantiems pasiturintiems turistams.

Dar geriau, jeigu sugalvoji numoti ranka į „organizuotą“ turizmą, išsinuomoti automobilį ir… Bet apie tai – kitame rašinėlyje.

Žinoma, ne. To ir nesiekiu. Šiaip sau, prisimenu VISIEMS ir SAU.

Ypatingą kvapą per metų šabakštynus atsineša GIMTINĖ. Garsai, vaizdai, nutikimų nuotrupos, žmonių veidai ir stovylos – čia pasirodančios ir tarsi rūke išnykstančios. Visa tai perleista per asmeninių išgyvenimų prizmę, štai kodėl tie fragmentai tokie jautrūs, tokie subtilūs, tokie keistai ir nevienareikšmiškai susipynę, sumišę… Juo labiau, kad ta gimtinė jau daugiau kaip 500 metų turi keistą Balbieriškio vardą. Taip, tai tas pats miestelis, prilipęs prie Nemuno kilpos tarp Prienų ir Alytaus, prie vaizdingų upės skardžių ir gūdžių miškų. Pagal vieną versiją jo pradžia kildinama nuo prancūziškojo barbier (barzdaskutis). Mat, senovėje Nemunu plukdant sielius ties Peršėkės žiotimis esanti akmenų rėva negailestingai tarsi skustuvu skusdavo medžius, ir jos sielininkai vengdavo, vadindami tą vietą Velnio tiltu.

Išsamiau apie miestelį – mokytojo ir žurnalisto Justino Adomaičio 500-ųjų jo įkūrimo metinių proga išleistoje knygelėje „Balbieriškis”.

Nežinau, ar dėl šio fakto, ar dėl keisto skambėjimo, ar dėl savotiškų toje tarpukelėje tarp Dzūkijos ir Suvalkijos gyvenančių žmonių miestelio vardas sukelia lyg ir pašaipą, lyg ir juoką ar kreivą šypsnį, bet daugelis dabarties rašytojų, politikų ar šiaip veikėjų Balbieriškio vardą vartoja neigiama prasme. Tai užgauna? Na, gal šiek tiek. Bet viską keistu sugretinimu atperka Algimanto Baltakio dvieilis:

Balbierišky bobutė bulves lupa -

Galaktikų spiralėm raitos lupenos…

To užguito provincijos miestelio žmogaus reikšmė – pasirodo, globali, netgi kosminė, visa aprėpianti. Ta bobutė man asocijuojasi su vieną ranką teturėjusia senele, kuri bulvę lupdavo įsispraudusi ir primygusi ją sterblėje, o viena lupena lyg spyruoklė tęsėsi ir tęsėsi ligi grindų… Ir štai kažkokia penkias dukras užauginusi moteris sutapatinta su kosmine būtybe ar dievybe, vos ne mistine M.K.Čiurlionio paveikslų heroje…

Per tuos įvairių asociacijų ir prisiminimų brūzgynus lyg kokia tauri šviesa, namų kvapas ar skaidrus skambesys iš glūdumos priartėja GIMTINĖ. Tik nuo jos atitolęs, praėjęs dar nedidelį, bet jaunystėje labai ryškų gyvenimo krikštą, studentiškame suole, apie 1971-1971 metus, puoliau tuos vaizdinius rikiuoti eiliuota forma.

Skambėjimas svaigus bedugnių šulinių.

Krinti krinti tuščiu žvangėjimu

Ir prisipildai skaidruma – tarytum tų akių,

Kurias naktim vėsiom įsimylėjai.

Vaikai ir seniai, ir kupstai bernų

Tik sulekia, tik šneka, tiktai čepsi:

Ach, ir gardumas mūsų vandenų!

Ach, ir skaidrumas mūsų vandenų!

Uliosime per naktį!

Brangus skambėjime,

Jau šuliniai suplukdė smėlį,

Ir iš gūdžios tamsos ataidi aimana.

Prašau tik vieno:

Sunkiuoju laiko akmenim

Tu neužversk skaidrios versmės.

Kas nėra panardinęs galvos į gilaus kaimo šulinio tamsybę, regėjęs teliuskuojantį savo atvaizdą, atsispindintį dangų ir kažkur dugne blyksinčias švieseles. Paslaptis ir magija, potraukis nerti į tą gilumą ir baimė, sukaustanti vaikišką drąsą, kad bemat atšoki ir džiaugiesi, kad TAS tavęs dar nepagavo, neįtraukė, nesupančiojo. O, koks skanus buvo to šulinio vanduo! Bet dar skanesnis atrodo jis dabar, kai dugno smėlis užverstas laiko akmenimis, kai suklypo rentiniai, pribiro balažin ko… Atverčiu galvą, užsimerkiu ir geriu iš močiutės metalinio puodelio skaidrią gimtinės atgaivą, kad net per smakrą bėga, krūtinę vėsina ir tarsi patepa kažkuo, kas nuima sunkumą, baimę ir negalią.

… O dėstytojas kažką kalba apie tarybinės žurnalistikos ypatumus. Reiktų užsirašyti, nes pavasarį egzaminas. Bet atsivertęs galinius lapus sąsiuvinyje įdreski:

Kai tavo plaukus gelsvus šukuoja

Ir pina kasą sugrįžę medžiai

Ir kai vaikučiai godžiai įkniumba

Į tavo seną šventą krutinę

Kai rasą šildo suskirdę rankos

Ir duoda gerti trapiam paukščiukui,-

Jei nebylys tada aš būčiau,

Tylėčiau tik prie tavo lango,

Miela gimtine.

Kartais ir dabar sugrįždamas namo, nenoriu su kuo nors susitikti, kalbėtis, prisiminti. Aš per gimtinę einu vienas – su savo mintimis, savo prisiminimais: va, čia buvo sodelis, čia noko antaniniai, kuriuos tėvas ant aukšto gūnia užklojęs kartais išsaugodavo iki šv. Velykų, va, čia buvo kalkių duobė, kūdra, kurioje vaikydavau uodų lervas ir buožgalvius, po obelim – karo metu iškastas bunkeris, kurame slėpdavosi visa šeima.

Namo jau nėra, likę tik duonkepės plytų krūva, mėtosi lango rėmas, viskas apaugę dilgėlėmis ir krūmais. Tvartelis, į kurį suvarydavau perdien paupyje ganytas žąsis, dar tebestovi. Pridedu delną prie sutrešusių sienojų ir pro pirštus jaučiu keistą šilumą, girdžiu gyvuliukų alsavimą, balto kaip aniuolas vienintelio paršelio kriuksėjimą…

Prisėdu ant akmens. Kaip norėčiau ant šiltos korsnies, nuo kurios per angą stebėdavau ateinančius ir išeinančius kaimynus. Visokius – kailiniuotus, įgėrusius, purvinais auliniais, besiguodžiančius, atėjusius su prašymu tėvui staliui, be abejo, „pagrįstu” laikraščio suktine užkimštu naminės butelaičiu…

Bėga metai. Kaimynai pražyla

Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…

O vaikai suguldyti tyli:

Ką kalbės susirinkę dėdės?..

Ir ant jų nebeloja šunys,

Nes pažįsta laižytą plaštaką.

Ir ant jų nebepyksta sūnūs -

Apie duoną su tėvu pašneka.

Jie ateina įsmukę į kailinius,

Apie žentus ir kosmosą pašneka,

Braukia ūsą putotą ir – eina

Vos paskrebusiu kaimo pašalu.

Bėga metai. Kaimynai pražyla,

Bet atgirgžda, parūko, pašneka,

Arba eina patvartėn tyliai,

Kad šuva palaižytų plaštaką.

Ech, tie kaimynai… Tai jų dialogai įsiskverbė į mano sąmonę, jų mintijimas ir istorijos mane tarsi perspėjo apie žmones galvoti atsargiai, geriau su dalele humoro negu piktai ir užgauliai. Nors kas ten tuomet galėjo atskirti keismažodžius, dažną blevyzgą, paskalas nuo gero žodžio apie žmogų, jo darbą… Betgi pagalvoju: neišaugai niekadėju, bukagalviu, tai kaimynai iš esmės buvo geri…

Kartais pamanau: kodėl man užsifiksavo baltagalviai senukai? Gal kokiose nuotraukose matęs, gal kaime sutikęs, gal kas daug pasakojęs? Tik balta galvos aureolė ir pavasarinis obelų žydėjimas lyg koks šviesybės ženklas per visą gyvenimą nušviečia mano vaizdinius…

Balti senukai laukia baltos dienos.

Keliasi anksti anksti

Ir rezga pintines.

Balti senukai valgo juodą duoną

Ir rankomis gyslotomis

Vaikus į obelį kiloja…

Ir atsikėliau šiandien aš anksti -

Pintinės džiūsta ant tvorų.

Baltų senukų nematyt -

Tiktai vainikai obelų balti…

Kaip dabar prisimenu: vos pavasario saulė šiltyn, dar sniegas lopiniais, o aš jau sėdžiu sausesnėj atšlaimo vietoj kalne už sodelio ir – visas miestelis kaip ant delno. Va, Nemuno ledų sangrūda tolumoje boluoja, bažnytėlės bokštuose varnos įsitaisė, mėlyno dangaus fone jos taip nedera, ilga vienintele miestelio gatve vežimas nudarda, dėdei kaimynystėje (jis taip pat stalius) atvežė kvepiančių lentų, prie kolūkio kontoros blizga tyvuliuojančios polaidžio pievos…

Praeis keliolika metų ir ūžiant šurmulingam miestui užrašysiu:

Įsmigo bažnyčia taip skaudžiai, taip skaudžiai į debesį.

Nepaskrenda paukštis.

Ant kryžiaus leidžiasi

Ir gieda amžiną atilsį.

Išraizgė, išpynė lyg bulvienojais

Šaltiniai laukymę

Ir padalijo kiekvienam žmogui

Arklių, kumeliukų ir žemės po lygiai.

Atgulęs senelis pavėsy sapnavo

Lentų kvepėjimą,

Vargonų ir paukščių aimaną

Ir šiltą gyvulių lytėjimą.

Tai ten mano namas.

Ten mano gimtinė.

Niekdarė ta ATMINTIS. Ji gniaužia gerklę, ji kankina, ji verčia gręžtis atgalios, narstyti jausmus po gyslelę, jaudintis, o kartais – atsikimšti butelį… Pabarstyta prisiminimų cinamonu ji sudaro tokį saldžiarūgštį mišinį, kad pagalvoji: o kam ji reikalinga, ta ATMINTIS?

Kalbu su aukštaite žmona: ji niekada nesijaudina dėl to, kas vyko ar vyksta gimtinėje – tokiame pat nedideliame Aukštaitijos miestelyje. Jos nekankina ilgesys, jai neatsiranda vidinio poreikio nueiti, pastovėti, prisiminti, o tuo labiau tą įspūdį kur nors užfiksuoti. Aišku, tai dar nereiškia, kad nėra jokių gimtinės emocijų – ir čia aš būsiu labai neteisus. Atleisk, mieloji. Atleiskit.

Bet:

Numirė ir atgulė po liepom atmintis.

Kaip lengva

Dabar surasiu popieriaus ir parašysiu laišką ateitin -

Vaikų vaikams, sūnums ir dukterims,

Kad jie žinotų,

Kur ieškoti molio – puodynėms ir stabams,

Krosnims ir vaikams, o plieno – grotoms…

Aš laišką parašiau. Tik taško nepadėjau,

Nes trukdo atmintis

Po liepom apraudota…

Sutinku anądien prospekte kulniuojančią vaikystės mokslų draugę – dabar ji vienuolė. Klausia: ar nuvažiuoji į namus? Iškart nesupratau – kokius namus? A, gimtinėn, taip, kartais, per Motinos dieną – ant tėvų kapų, ir per Vėlines, taip pat į kapines. „Tau – gerai”, sako ji panarinusi galvą. Nes jos gimtinė – suarti laukai, kur tik keletas plytų mėtosi, dar kauburiu iškilusi buvusios krosnies vieta ir – aplink švilpia vėjai. Sakau seseriai Aldonai: tai važiuojam su manim, va, Visi Šventi už keleto dienų. „Nee”, nutęsia jinai ir nueina…

Taip, aš turiu daugiau: aš turiu keletą sutrešusių sienojų, suklypusį tvartelį, jau nebeveislias senas obelis, skroblais neatpažįstamai apaugusį kalnelį…

Dar aš turiu GIMTINĘ, su savo besikeičiančiais žmonėmis, perdažyta bažnyčia, užvirtusiais šuliniais, vis sekliau gurgenančiu upeliu… Ta GIMTINĖ mane maitina nenusakomu penu, tokiu, kuris išjudina stingstančią miestelėno sielą, maloniai sutrikdo širdies ritmą, priverčia ją tai plakti stipriau, tai nuščiūti, tai iš viso, rodos, dingti iš kūno, užleidžiant vietą svaigiam prisiminimų narkotikui…

Praėjo 35 metai po tos studentiškos eiliavimo apie GIMTINĘ bangos. Kiek dar reiks metų, kad mano GIMTINĖ taptų TĖVYNĖS atitikmeniu?