Tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė buvo kategoriška: „Žodžio „nafig“ Lietuvių kalbos žodyne nėra. Pripažinkime, jis labai panašus į keiksmažodį. Politikas, nesvarbu kur jis dirbtų – Seime ar savivaldybės taryboje, negali šnekėti žargonu arba bendrine kalba. Politikams būtina atsakingai kontroliuoti savo kalbą, būtina susivaldyti ir kalbėti prestižine valstybine kalba. Tokį politikės posakį prilyginčiau žemajai retorikai“. Toks švelnus Panevėžio politikės įvertinimas ją privertė tik atsiprašyti, nors iš dalies partietę pateisino VLS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Ji mat buvo susijaudinusi…

Šiaip jau ne mano tyrimo sritis yra žargonizmai (žargonas). Viename moksliniame studento darbe aptikau apibūdinimą, kad žargonas – tai kurios nors socialinės ar profesinės žmonių grupės kalba, kurioje daug žodžių ar posakių, neatitinkančių bendrosios kalbos dėsnių ir normų. Žodžiai nevykusiai trumpinami ir iškraipomi.

Sunku pasakyti, kokia žargono “nafig” (ar nafik) kilmė. Kai kas jį kildina iš keiksmažodžio. Kiti gretina su tokiais buityje vartojamais žodžiais kaip “nefiga” (nieko sau, toli gražu, visai ne…), “figuški” (išgraužk, anaiptol, špygą gausi…) ir pan. Ne paslaptis, kad jie tarpsta žemesniuose visuomenės sluoksniuose, tarp vargetų, benamių, nusikaltėlių, net kareivių aplinkoje. Sovietiniais laikais šiuos “nekaltus” žargonus papildė rusiški keiksmažodžiai.

Šaknis “fig” čia lyg ir niekuo dėta. Figa – saldus Viduržemio jūros rajone bręstantis vaisius (Ficus carica). Figos lapas – vaismedžio lapas, kuriuo, anot mitologijos, esą prisidengę gėdą Adomas ir Ieva. Tai neva apskritai pirmas žmonijos rūbas. Perkeltine prasme figos lapas reiškia beprasmę priedangą, ko nors slėpimą.

Taigi, apsistoję prie “nafig”, sutarkime, kad šis jaunimo (ir ne tik, kaip rodo patirtis) žargonas gali reikšti po velnių, velniop ir pan. O velnias mitologiniuose aprašymuose, šventuose raštuose yra pasipriešinimas gėriui, blogio, nusivylimo, gudrumo ir prakeikimo išraiška. Kai kas nors nesiseka ar nori kai ką pasiųsti “toliau”, užuot vartoję necenzūrinius žodžius, mes tarstelime “Eik velniop!” Dabar – “nafig”! Aišku, su A.Valinskui būdingu koloritu…

Čia mūsų analfabetiškiems semantiniams tyrinėjimas padėkime tašką.

Iš šou verslo A.Valinsko atneštas žargonas prigijo visuomenėje, nes jis atitinka šio politinio laikmečio nuotaikas. Garsus prodiuseris, masinių laidų vedėjas ir apskritai šio verslo fundatorius ant scenos ir jos užkulisiuose galėjo sau leisti ir nusikeikti, ir visus pasiųsti šėko pjauti, ir iš darbo išvaryti. Aštrialiežuviai jo bendrakeleiviai ir žurnalistai “nafig” ištempė į politinę areną ir panaudojo kaip priemonę, šaržuojant šoumeno bei Tautos prisikėlimo partijos lyderio įvaizdį. Pripažinkime, tai padaryta vykusiai, nors jau kiek pabosta.

Bet taiklus žargonas spėjo prigyti ir platesne prasme. Jis atspindi visuomenės nusivylimą, jos reakciją į kai kuriuos krizinius valdžios sprendimus, apskritai į gyvenimą. Bitlų epochoje buvo atsiradęs hipių judėjimas, kuriam tas žargonas būtų puikiai tikęs. Nusišalinimas, abejingumas, pasitraukimas iš aktyvios veiklos, net susierzinimas – štai to laikmečio reiškinys, vienaip pasireiškęs Sovietų Sąjungoje, kitaip – Vakaruose. “Nafig” tada galėjo būti siunčiamas kiekvienas, kuris nori jaunimą paauklėti, suaktyvinti, nurodyti jo kelią į šviesią rytdieną. Soclageryje prie tokių pastangų dar pridėdavo milicininko guminę lazdą, kokioje nors Londono Trafalgaro aikštėje – niekinamus miestelėnų žvilgsnius arba tokias gaujas grūsdavo į rezervatus.

Šiais laikais mes užkrėsti tolerancija ir beveik nereaguojame nei į keiksmažodį, nei į viešai vartojamą žargoną. O jų taip gausu per TV, kad dažnam ausys linksta. A.Valinsko į žiniasklaidą importuotas “nafig” palyginti švelnus ir nekaltas. Šiuo žodeliu toliau pasiunčiame agitatorių, įsibrovusį į mūsų butą rinkti parašų už kandidatą į prezidentus. Juo palydime A.Kubilių ir A.Šemetą, kaip du svarbiausius nepriteklių laikotarpio architektus. Juo įvertiname Seimo įvestus suvaržymus žurnalistams ir “Valstybės žinių” vadovo nuotykius. LEO LT avantiūrai apibūdinti “nafig” per silpnas, jai reiktų riebesnio ir piktesnio žodelio. Tikriausiai rasime.

Ir taip toliau, ir panašiai.

“Blogas, blogas žodis nafig”, – žaismingai pasakytų Sūrskis. Bet tai šio laikmečio produktas. Ir niekur nuo jo nepabėgsi. O taip norėtųsi, ar ne?

Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…

Lietuvio kaimiečio jau tokia „natūra”: ilgai svarstys, mindžikuos, keliskart pamatuos, kol nuspręs, kaip pasielgti. Dažniausiai ir lieka prie savo nuomonės. Mes jau seniai kelinta karta nuo žagrės, tad iš kaimietiško lėtapėdiškumo vargiai kas liko. Tačiau vis tiek jis nemėgsta, kai kas jį varu varo, perša savo poziciją, nuomonę, verčia daryti taip ir taip. Politikoje – taip pat. Tuo labiau kad iki rinkimų dar liko geri du mėnesiai.

Štai kodėl Lietuva dabar yra tarsi dvejonių būsenos: iš vienos pusės, eurokomisarė (žiū, kokios revoliucinės pareigos!) yra gera ekonomistė ir finansininkė, puikiai išmano valstybės ūkio reikalus, nemažai Lietuvai padėjusi ir lėšomis, ir patarimais, ir kritika. Kita vertus, daugelį gąsdina miglota jos praeitis, kai kurie biografijos faktai, ilgametė Algirdo Brazausko globa, „kietas” komisariškas charakteris, na, ir dar kai kas iš gandų srities.

Daug kam keista, kad D. Grybauskaitę palaikė tiek kairieji, tiek dešinieji. Suprantama, kad ją rems socialdemokratai, dėl akių į kandidatus iškėlę nuosaikųjį Algirdą Butkevičių. Tai iš jų gūžtos išsiritusi politikos jauniklė, ir buvę komunistai tikisi, kad tapusi Prezidente visas skolas grąžins. Jie net užgniaužė pasipiktinimą, kad eurokomisarė kelis kartus griežtai kritikavo G. Kirkilo Vyriausybę už prastą biudžeto politiką. Tam tikrą susiskaldymą dešiniųjų gretose sukėlė primygtinai A. Kubiliaus reiškiama parama D. Grybauskaitei. Nepasitenkinimas tęsėsi iki tol, kol profesorius Vytautas Landsbergis taip pat atsisakė pretenduoti į šalies vadovo postą. Matyt, konservatorių elitas tai žinojo gerokai anksčiau, ir su pretendente buvo pasiektas neviešas susitarimas, tenkinantis abi puses. Sakosi, tai žinojęs ir A. Brazauskas, kuris taip pat atsisakė siekti Prezidento posto buvusios savo pavaldinės naudai.

Šitaip buvo valoma „žalia gatvė” tolesnei eurokomisarės karjerai. Dabar sakoma, kad ji yra šių rinkimų favoritė. Bet vis tiek (o gal būtent dėl to) kirba abejonė, ar tai patikimas kandidatas į aukščiausią šalies postą. Tai, kad kandidatė sakosi einantūi į jį „nuo tautos”, nepriklauso jokiai partijai, tėra įprastas „piaras”. Priskirti save kuriai nors politinei partijai ar grupuotei, o tuo labiau verslo struktūrai, būtų nedovanotina klaida. Bet nori nenori kiekvienas mūsų prikaustytas prie savo praeities. Politiko biografija gali būti menkas kriterijus siekti valdžios aukštumų, tačiau gali ir lemti jo orientaciją bei būsimus veiksmus. D. Grybauskaitės atveju tai ypač svarbu.

Nežinia, kodėl būtent Kremliui ištikima interneto svetainė „Regnum.ru” neseniai atskleidė 1988 m. kandidatės parašytos ir Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK apgintos disertacijos temą. Už ją autorei buvo suteiktas ekonomikos mokslų kandidato laipsnis. Mokslinis vadovas – tūlas profesorius Ivanas Suslovas, darbas buvo rašytas pagal socializmo politinės ekonomijos specialybę. Jos tyrinėjimas buvo sutelktas į Lietuvos SSR asmeninio pagalbinio ūkio plėtrą socialistinės nuosavybės efektyvesnio panaudojimo sąlygomis. Darbe pažymima, kad gyventojų ūkių dalis visame tuometinės Lietuvos liaudies ūkyje sudarė trečiąją dalį, o visoje SSRS – ketvirtadalį.

Pati autorė „Regnum.ru” sakiusi, kad disertacijoje ji siekė kritiškai pažvelgti, kaip SSKP agrarinė politika neatitinka asmeninio socialistinio ūkio esmės. Teoriniu pagrindu autorė buvo pasirinkusi Marxo, Engelso, Lenino veikalus, SSKP naujos programos, XXVII suvažiavimo, SSRS konstitucijos teiginius ir t.t. Pagrindinės darbo tezės buvo išdėstytos įvairiuose partiniuose renginiuose, tarp kurių buvo 1987 m. LKP CK ir Aukštosios partinės mokyklos surengta konferencija „Didysis Spalis – atnaujinimo, vystymo ir kūrybos revoliucija”. D.Grybauskaitė tvirtinanti, kad tuo metu jos darbo teiginiai buvo rizikingi ir sunkiai toleruojami aukštuose partiniuose sluoksniuose, todėl teko daryti galutinę mokslinio tyrinėjimo išvadą, jog „privati nuosavybė yra eksploatacijos šaltinis arba objektas”.

Bet įsidėmėkime: darbas apgintas 1988 m., kai Sovietų Sąjungoje jau seniai siautė viešumas ir „perestroijka”, o Lietuva bruzdėjo, ruošdamasi nusimesti okupacijos grandines. Partiniai instruktoriai tuomet dar daug ką bandė įkalbinti studijuoti visokiose partinėse ir visuomeninėse akademijose, tačiau tik kai kurie uoliausi jų talkininkai sutiko gilinti marksizmo leninizmo žinias. Turėjai būti visiškai aklas, kad nematytum, jog tų žinių niekam neprireiks, nes nepriklausomybė jau griaudėjo lyg kanonada. Juo labiau rizikinga buvo imtis politinės ekonomijos dėstytojos darbo 1983-1990 m. Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.

Nepaisydama to, kaip rašė BNS, kandidatė dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, svarbiausio Lietuvos euroderybininko pavaduotoja, Lietuvos atstovybėje JAV, finansų ministre A. Brazausko ministrų kabinete, o 2004 m. tapo eurokomisare. 2005-ųjų lapkritį savaitraštis „European Voice” ją išrinko Metų komisare, o laikraštis „The Wall Street Journal” ją pavadino „geležine ledi” ir sulygino su M. Teather. Šiaip ar taip D. Grybauskaitė sparčiai pelnė žmonių populiarumą. Prieš kokią 10 dienų atliktų gentūros RAIT tyrimų duomenimis, už ją balsuotų net 40,5 proc. apklaustų rinkėjų. Kitų kandidatų atotrūkis nuo favoritės skaičiuojamas ne procentais, o kartais.

Vadinasi, mažai ką jaudina jos priklausymas sovietinei nomenklatūrai, kuriai atstovavo ir A. Brazauskas, ir G. Kirkilas, ir Č. Juršėnas ir daug kitų. Dar neseniai oponentai kritikavo socialdemokratus, kad „Lietuvą valdo LKP CK instruktoriai”. D. Grybauskaitė instruktore nebuvo, nors partinėje mokykloje vadovavo politekonomijos kabinetui. Tas pats „Regnum.ru” primena, kad ir finansų ministre ją padarė buvę „instruktoriai”, ir į Europos Parlamentą ji buvo deleguota valdančiųjų socialdemokratų. Ne mažiau svarbu, kad kandidatė palyginti jauna, vos 21-rių metų, tai yra dar studijuodama ir kartu dirbdama Leningrado „RotFronte”, įstojo į kompartiją.

Šalies Prezidentui, kuris daugiausia atsakingas už valstybės užsienio politiką, gali būti prikišamas „rusiškasis faktorius” – tai, kad D. Grybauskaitė baigė aukštuosius mokslus Rytuose. Tarsi tai nuspėdama, kandidatė per Lietuvos radiją pareiškė, kad Lietuvos užsienio politika „šiek tiek nesubalansuota”, nes iki šiol Vilnius neturi gerų draugų Vakarų Europoje. Lietuva daug dėmesio skyrė buvusioms posovietinėms šalims (tai akmenėlis į V. Adamkaus daržą), o Vakaruose „mes elgiamės kaip neužtikrinta savo veiksmais tauta” (galbūt tai priekaištas V. Ušackui). Jos nuomone, Lietuvos užsienio politiką reikia geriau subalansuoti. Koks tas balansas būtų, dabar belieka tik spėlioti, tačiau Rusija iš D. Grybauskaitės tikisi pragmatiškų, dalykiškų, be emocinių ir istorinių priemaišų santykių. Maskva lengviau atsikvėpė, kai balotiruotis atsisakė V. Landsbergis…

Kad ir ką kalbėtume, o rinkėjas, ko gero, kaip sovietiniais laikais pasirinkimo neturi. Tai bene vienintelis ne nuo eurokomisarės priklausantis jos pranašumas. Šį žmogaus pasirinkimo šansą staiga nei iš šio, nei iš to norėtų panaikinti darbietė Loreta Graužinienė, skambiai pareiškusi, kad į Prezidentūrą eina tam, kad ją sunaikintų…

Ar ilgai Lietuvos žmogų mes dar laikysime idiotu? Ar ilgai dar jį auklėsime „juodu diržu”, o viliosime meduoliu?

Vadovėliuose rašoma, kad šis terminas gimė antrajame praėjusio dešimtmečio dešimtmetyje anglakalbiškose šalyse, kai atsirado žinių sklaida per radiją ir masiniuose laikraščiuose. Teoriškai svarstant, kiekvieno mūsų realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Pagal tokį požiūrį įvykiai, kurių neperteikė (neatspindėjo) žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Kuriozas, ar ne?

Bet jis įprasmina žiniasklaidos svarbą mūsų gyvenime. Markas Twainas (tikroji pavardė Samuelis Tayloras Langhorne Clemensas) dar XIX a. pabaigoje išleistoje knygoje „Jankis karaliaus Artūro dvare” su patosu rašė, kad „laikraštis mirusią tautą šaukia iš kapo. Be laikraščio negalima prikelti mirusios tautos…” Štai taip!

Lietuvių tauta niekada nebuvo mirusi ar išsikvėpusi. Joje visada ruseno pasipriešinimo, nepasitenkinimo, kvietimo geresniam gyvenimui ir atgimimui motyvai. Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų, rašoma viename patriotiškame portale, o netrukus minėsime Lietuvos 1000-metį. Iš tų daugelio tūkstančių metų mes su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose dešimtmečiuose, – 1864 – 1904 metus – spaudos draudimo laikotarpį. Turbūt jokia kita tauta neišgyveno tokio laisvo žodžio genocido. Tai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo metai. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje. Ta draudimo jūra ištisus šimtmečius graužė mūsų krantus, kaskart nusinešdama atplėštas uolos skeveldras, o carinis spaudos draudimas ypač smarkiai apardė tuos krantus.

Štai kodėl M.Twaino žodžiai dabar atrodo ne tokie jau egzaltuoti. Ir tai, kad lietuvišką žodį patikėta skleisti mūsų žiniasklaidai, yra jos nacionalinė pareiga ir atsakomybė. Niekada nepamiršiu žurnalistikos teoretiko dėstytojo Br. Raguočio paskaitų, kuriose jis ragino žurnalistus visada akylai stebėti, ar nenuklystama nuo pagrindinės žiniasklaidos misijos – objektyvaus tautos įvykių atspindėjimo. Net jeigu žurnalistą ima pagunda išreikšti savo šališką nuomonę (meskite į mane akmenį, kas be tos nuodėmes…), jo kažkuriame smegenų pusrutulyje turi nušvisti kontrolinė lemputė: ar aš nenutolstu nuo pagrindinės savo misijos? Sakykime, kad tai sąžinės kontrolė. Tačiau sąžinė, kaip žinome, yra nestabilus “instrumentas”. Geriau, kai visą laiką įjungtas vidinės ir išorinės atsakomybės jausmas, reguliuojantis informacijos sklaidos ir nuomonių raiškos ribas.

Nesu prisiskaitęs teorijos vadovėlių, tačiau man atrodo, kad šis savireguliacijos mechanizmas ir teoriškai, ir praktiškai turi būti gerai suderintas ir plačiausiame žiniasklaidos kontekste. Aišku, kad jis kinta tautos vystymosi eigoje. Vienokia ji buvo sovietinės okupacijos laikais (vienpusiška, prisitaikiusi, pataikaujanti ir draudžiama, ignoruojama bei persekiojama), kitokia atkūrus Nepriklausomybę (revoliucinga, triukšminga, perdėtai laisva ir nevaldoma). Slenkant metams ir blėstant persitvarkymo euforijai, žiniasklaida suka pragmatizmo ir interesų pasiskirstymo keliu. Praturtėję verslo grupuotės daliai žiniasklaidos ima diktuoti savo valią. Į valdžią ateinantys politikai tik nuduoda, kad jie rengia įstatymus ir valdiškomis lėšomis reguliuoja žiniasklaidos imperiją. Patys valdžios vyrai (beje, ir moterys) yra priklausomi jei ne nuo pinigų, tai nuo didelių pinigų, ir reiškia tam tikrų verslo grupių interesus.

Kone idealus pasaulinis pavyzdys – žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho pavyzdys. Iš Škotijos kilęs ir “iš nieko” Australijos rinkoje sau turtus susikrovęs 78 m. milijardierius užvaldė viso pasaulio informavimo priemones, net JAV kino pramonę – nuo kompanijos “20th Century Fox” iki britų geltonosios spaudos. 2007 m. jis pretendavo ir į Estijos bei Lietuvos spaudą. Magnato dvikova prieš įtakingą senatorių Edwardą Kennedy galų gale baigėsi R.Murdocho pergale. Jis palenkė daugybę viso pasaulio politikų, kad jo verslas gyvuotų. Vėliau senatvės sulaukęs veikėjas verslą perdavė sūnui žurnalistui Jamesui. Kaip rašė žurnalas “Red Herring”, šis “didis ir siaubingas” magnatas komercinės sėkmės pasiekė “žiniasklaidos degradavimo sąskaita – aukštos kokybės informacijos šaltinius pakeitęs į pigius, vulgarius masinio vartojimo produktu, o jam priklausančių leidinių ir TV kanalų politinė kryptis motyvuota jo verslo interesų vienoje ar kitoje šalyje”.

Žinoma, Lietuva maža, tad ir žiniasklaida čia palyginus miniatiūrinė. Tačiau jos pagrininiai dalyviai – spauda, radijas ir televizija, internetas – taip pat yra pasiskirstę į atskiras interesų stovyklas. Mums jos gerai žinomos. Paprastai šis susiskirstymas ryškiausiai pasireiškia tuomet, kai šalyje įvyksta kokie nors svarbūs pokyčiai – sukrėtimai, revoliucijos, reformos, politinės ir pilietinės akcijos. Tai akivaizdžiai parodė ir paskutiniai įvykiai Lietuvoje. Visiškai atsiskleidė kai kurios visuomenės informavimo priemonės (VIP – ne šiaip sau ši santrumpa sutampa su angliška abreviatūra “ypač svarbūs asmenys”), aiškiai parodžiusios, kurioje barikadų pusėje jos yra.

Geriausias pavyzdys “Lietuvos ryto” mini imperija. Gal man būtų neetiška kišti nosį ten, kur apie 12 metų bendradarbiavau – nuo paskutinių “komsomolkės” laikų kas savaitę rašiau komentarus ir didžiavausi šiuo užsiėmimu, nes ten stebėjau gana demokratišką, necenzūruojamą aplinką, diskusijų galimybę, erdvę reikšti savo nuomonę, keletą kartų laikraščio vardu net dalyvavau tarptautiniuose renginiuose. Bet Lietuva ir visa politinė konjuktūra keitėsi. Pamažu kristalizavosi jėgos, veikusios šalies politinę sanklodą ir dariusios įtaką didžiajai žiniasklaidai. “Lietuvos rytas” metėsi į dešinę, paskui – į kairę, priklausomai nuo to, kas šiuos flangus rėmė. Kai kurie koncerno vadovai, nors ir sakėsi esą “amžinojoje opozicijoje”, tapo aršiai kategoriški – tiek diskusijose, tiek savo rašiniuose, taip nesilaikydami ir juos mokiusio Br. Raguočio objektyvumo kanonų.

Tai dar pusė bėdos. Bet tikrąjį veidą “Lietuvos rytas” parodė, įsigijęs TV kanalą, kuris tapo dar didesne tribūna reikšti tariamai “opozicines” idėjas. Sunku nesutikti, kad didžioji dalis tų idėjų gimsta socialdemokratų ir kitų kairiųjų jėgų būstinėse. Kaip sakė garsus politikas, “kas gali paneigti”, kad neseniai smurtu prie Seimo virtęs mitingas nebuvo naudingas opozicijai ir jos ruporams. Dar toliau siekiančių išvadų atsiranda, kai paskaitai Rusijos spaudą ir interneto svetaines: antai, Kremliui palankus ir nuolat neigiamą informaciją apie Lietuvą talpinantis “Regnum.ru” daugiausiai cituoja “Lietuvos rytą”…

Tokios žiniasklaidos imperijos kaip “Lietuvos rytas” įtaka pasiekia ir kitas VIP. Tuo metu, kai nuo seno su konkurentais kovojusi “Respublika” pasirinko nuosaikesnes pozicijas, nacionalinis TV kanalas uoliai remiasi koncerno ideologija ir jos nešėjais. Nuolatinis visuomenės ir valdžios pjudymas jokiu būdu nesudaro palankesnių sąlygų kuo greičiau įveikti ekonominę krizę. Opozicijos isterija, kurią platina kai kuri Lietuvos žiniasklaida, tik didina įtampą, skatina stresus ir baimes. “Lietuvos ryto” koncernas, net ir pasisakydamas, pavyzdžiui, dėl vienos TV žurnalistinės atleidimo, nepamiršta įgelti Seimui ir Vyriausybei…

Kaip tos pačios “ketvirtosios” (o gal jau pirmosios?) valdžios atstovas, galiu tik solidarizuotis su tais, kurie žiniasklaidoje mato didžiulę jėgą, o kai kuriuose valdžios veiksmuose – aklą priešinimąsi jos augančiai įtakai. Tačiau kartu sunku nepastebėti pavojingos politinės sekuliarizacijos aplink žiniasklaidos priemones, kuri paplauna ne tik pasitikėjimą valdžios institutais, bet ir paverčia niekais bet kokius jų veiksmus, netgi neatidėliotinus antikrizinius.

Grįžtu prie M.Twaino: jo kvietimas labai tiko kaip tik tam lietuviškam raštui sunkiam laikotarpiui. O dabar?

Dėdė Antanas – prakaulus seniokas iš „vidurio kaimo” – man lyg ir ne etalonas: mėgsta išgerti, o gerai išmetęs pasikliauja savo ištikimu arkliuku – griūna į vežimo šiaudus, o tas ir parveža į sodybą. Gyvena vienkiemyje su savo pačiute, du sūnūs – mieste su šeimomis. Dukart per savaitę į kiemą nuo vieškelio užsuka autobusiukas, vežiojantis maisto produktus ir pagrindinius ūkio rakandus. Su vairuotoju pasidalina naujienomis, kai ką nusiperka (bet visada – plastikinį alaus butelį, kurį po šiaudais slepia; mat, žmona labai barasi…).

Gyvenime matęs ir šilto, ir šalto. Pokalbiuose atsargus: pirma laukia, ką pašnekovas pasakys, o paskui iš lėto taria: „aš tai, brač, balsavau už demokratus…” Kokius demokratus, taip ir neaišku. Pas mus visi demokratai. Netgi buvo demokratinė darbo partija. Paskui paaiškėja, kad nuo seno balsuoja už K.Prunskienę, tačiau jam nesmagu, kad valstiečiai liaudininkai patyrė nesėkmę, todėl vėl tiriamai klausia: o kaip tu manai, brač, ta krizė ilgai truks? „Taigi, Antanai, sakai, kad tavęs ji nepalietė?” – bandau sučiupti. „Žinoma, ne”, – nukerta jis, supylęs antrą karčiosios. – „Aš va gruodį du paršiokus pasipjoviau, bulvės buvo neblogos, šieno, malkų iki valios, pensijas abu gaunam, dar iš jų ir vaikams duodu. Kokia krizė?” – baigė savo vardijimus dėdė Antanas ir nusuko kalbą į tai, kad dabar kaimuose daugiau „razbainikų” pasirodys: sunkus gyvenimas juos atgins iš miestų… „Bet aš jų nebijau: va, sūnus kokį dujinį atvežė”, – lyg paslaptį patikėdamas pritilęs mirktelėjo Antanas.

Prisipažinsiu: man patinka su šiuo vėtytu ir mėtytu Labanoro vienkiemio šeimininku apie šį bei tą „uturti”. Patinka tai, kad jis visada atsargus optimistas. Net kai vienturtė žaloji apsirgus galą gavo, jis nenusiminė: vieną kitą litrą pieno gauna pas kaimyną už kokio kilometro, sviesto ar grietinės nusiperka „lavkėje”, bet kitos karvutės neperka. Ne todėl, kad nebūtų už ką, bet kad – sveikata neleidžia. Ogi šieno kiek reikia jai paruošti!

Taigi, krizė. Ji bent kol kas nepalietė savo aštriais nagais tolimo Lietuvos kaimo, pavienių ūkininkų, pagyvenusių žmonių, pensininkų ar šiek tiek juodai dienai susitaupiusių. Litas, kažkiek per tas infliacijas nuvertėjęs, vis tiek dar stiprus, ir kokio ten euro niekas nelaukia. Va, blogiau jaunoms šeimoms (o kada joms buvo gerai?), kurios vaikus turi išlaikyti, o jei dar darbo negauna? Nedarbas, atrodo, baisiausia Lietuvos šmėkla šiomis krizės sąlygomis. Naujo verslo dabar nepradėsi, kai kas bankrutuoja, šimtai žmonių išeina į gatvę. Gerai, jei tokie turi pasitaupę arba nepaėmę kredito-žudiko.
Miestiečius pjauna kylančios kainos, ypač už šilumą. Nors ši žiema nėra iš pačių šalčiausių, tačiau išsitraukus iš pašto dėžutės sąskaitą, šiurpas nupurto. Kas būtų, jei Dievulis atsiųstų jiems 30-tinius speigus? Sako, kad tos energetikų kainos nepagrįstai sukeltos?

Sako, kad krizė pas mus atšliaužė iš už Atlanto. Paprastam žmogui sunku suprasti, kaip kažkoks ten žlugęs amerikoniškas bankas gali taip sujaukti viso pasaulio rinkas. Jis daro išvadą, kad ir čia, Lietuvoje, vietiniai turtuoliai, gelbėdami savo kailį, pasisavino žmonių pinigus ir taip sužlugdė ekonomiką. Labanoro Antanas prisimena 1995 metų bankų griūtį. Ar ne panašus krizės mechanizmas ir dabar? Galbūt, tik dabar prie staiga „sužvėrėjusių” bankininkų, laisvai žarsčiusių kreditus, prisidėjo stambusis verslas, kuris per beveik 19 nepriklausomybės metų sukaupė didžiulį kapitalą, o dabar, kilus chaosui, staiga „vynioja meškeres”, nes vengia padidėjusių savo darbo sąnaudų. Dėl to nukenčia ne šių bendrovių vadovai, akcininkai, bet eiliniai darbuotojai.

Dėdė Antanas sako, kad ano kaimo ūkininkas, iš kurio jis ima pieną, bėdoja, jog nuo spalio jam už pristatomą pieną niekas nemoka. Grįžęs į Vilnių klausiu vieno žemės ūkio pareigūno: kodėl taip yra? O jis irgi klausia: o tu žinai, kiek monopolinės pieno perdirbimo įmonės direktorius uždirba? Tik sulapsiu akimis: pasirodo, po 130 tūkstančių… per mėnesį. Nepavydim mes jam ir kitiems tokių atlyginimų, bet kodėl tuomet jie bėdoja, kad įmonei pajėgumų trūksta, seni įrengimai, nėra investicijų. Klausimas: kur jie dėjo už tokias aukštas pieno produktų pardavimo kainas gautas lėšas? Taigi, klausimas retorinis. Ir tada darosi aiškiau, kodėl tos ekonominės negandos taip nesunkiai randa landas ir visu svoriu gula mažiausiai aprūpintųjų ir iš valstybės malonės gyvenančių pečius.

Kai klausiu Labanoro senuko, ar gerai, kad dešinieji ėmėsi tokių drastiškų veiksmų prieš krizę, jis tik šypteli ir atsako klausimu: o ar geriau būtų buvę, kad kaip kairiukai nieko nebūtų darę, tik gyręsi visais kampais, kaip Lietuvoj jiems valdant viskas klesti? Jis supranta, kad sėdėti rankas sudėjus lengviausia, bet ateitų metas, kai žmonės vis tiek iš jų pareikalautų. Nesaldu dabar ir valdančiai koalicijai. Tik visai neseniai išrinko, tie dienom naktim programas rengė, o čia jiems pylos visi duoda. „Suprantu: Kubilius pirma visus prigąsdino sunkumais, – gudriai mirkteli Antanukas, – kad jam būtų lengviau prastumti antikrizinį planą ir savo programą”. Jo nuomone, gal ir be reikalo žmonės buvo bauginami artėjančia krize. Baimę sukelti nesunku, daug sunkiau paskui tą baimę išsklaidyti. O čia dar opozicija pagalius į ratus kaišioja, visus kviečia į mitingus, riaušes.

„Girdėjau, ten į žmones šaudė?” – klausia Antanas. Sužinojęs, kad tik guminėmis kulkomis, jis numoja ranka: dar prie Smetonos turguje jis visai vaikas irgi nagaikų gavęs… „O ne velnias prie to Seimo juos nešė…”, – numojo ranka, aiškiai nepritardamas tokiems pogromams. Jo manymu, valdžiai reikia padėti gerais pasiūlymais, taisyti padarytas klaidas, o ne svaidant akmenis į langus.
Į mūsų diskusijos pabaigą, jau beveik išsekus „Pipirinės” butelaičiui, gerokai apdrungęs pašnekovas pirštu stukteli į smilkinį ir nelauktai išpoškina sakramentinę frazę: jau greičiau ta krizė yra mūsų galvose…

Matai, „neetaloninis”, o vis tiek gerai pasako!

Paskui – kepurę ant pakaušio ir per duris. „Antanai, gal namo pavežėt?” – šaukiu pavymui. „Ką tu, aš pats…” – guviai atsako senukas, kažką dar uždainuoja, ir jau matau, kaip per lengvą aptirpusį sniegutį suka už tvarto į vieškelį. Iki namų – tik pusantro kilometro. Argi tai kelias kaimo optimistui?

Koks nomenklatūrininkas dar pridurtų: pilnais dešrų ir lietuviškos trauktinės prikimštais lagaminais jie sužadindavo aukštų Maskvos pareigūnų apetitus ir taip iš sovietinių veikėjų išplėšdavo daug tiekimo malonių. Ne veltui buvo sakoma, kad „žaliasis” traukinys Vilnius – Maskva pralėkdavo kvepiantis dešra…

Pasirodo, dešros klausimas aktualius ir šiandien. Ne, virtos, rūkytos, vytintos, tėvyninės ir importinės dešros pilna mūsų parduotuvių lentynose, kad net pasirinkti sunku. O štai mūsų kaimynai baltarusiai ir estai, atrodo, įdomiai sprendžia dešrų panaudojimo politikoje klausimą.

Baltarusijos gamybinio susivienijimo „Belaimit” generalinis direktorius Borisas Ciporinas, išlydėdamas šios šalies moterų krepšinio rinktinę į Olimpiadą Pekine, sugalvojo krepšininkėms įteikti įdomią dovanėlę. Jeigu iškovos bet kokios spalvos medalius žaidynėse, kiekviena žaidėja iki gyvenimo pabaigos bus aprūpinta kombinato mėsos produkcija. Palydų dalyvius direktorius nustebino ir savo pažadu, kad iki gyvos galvos įmonės gaminamas dešras galės krimsi ir kiekvienas baltarusių olimpietis, parvešiantis namo aukso medalį…

Neabejotina, kad tai bus didelė paskata kaimynų sportininkams pasiekti stulbinančių rezultatų Pekine. Neeilinio siurprizo liudininku taps ir Olimpiados atidaryme dalyvavęs prezidentas A.Lukašenka, kuris pritarė B.Ciporino išmonei. Ji ypač gerai nuteikia, Baltarusijoje brangstant maisto produktams…

Dešros tapo naujo skandalo tarp Rusijos ir Estijos objektu. Juokai juokais, bet, pasirodo, nacionalistai estai suomiškomis dešromis nuodija Estijoje gyvenančius rusakalbius. Tai aprašęs laikraštis „Rossijskaja gazeta” nepraneša, iš kur ištraukęs tokią informaciją ir kodėl sugedusi suomių dešra pasiekia būtent rusiškai kalbančius Estijos gyventojus. Pasak laikraščio, į Estiją importuojama dešra nuodijami Narvos, Kohtla Jarvės, kitų netoli sienos su Rusija esančių rajonų rusakalbiai gyventojai. Estijos rusų sąjungos vadovai reikalauja, kad šiai politikai kelią užkirstų Europos Sąjunga, nes tai esą vienas iš Estijos valdžios metodų, nukreiptų prieš rusakalbius. Mechanizmas aiškus, teigia šios sąjungos pirmininkas S.Sergejevas: suomių humanitarinė pagalba skiriama vargšams pensininkams, kurie priversti stovėti eilėse, kad nusipirktų pigesnį dešros gabalą, o jis dar pašvinkęs…

Neįtikėtina, bet akivaizdu: pasak rusų laikraščio, „rusiškieji” Estijos rajonai tyčia laikomi ekonominio bado zonoje, kad rusakalbiai būtų kuo greičiau išmarinti, panaudojant dar ir sugedusią estų brolių suomių dešrą…
Mat, kokie „armagedonai” su ta istorine dešra dedasi moderniajame pasaulyje… Ir kaip neprisiminsi anuos laikus: atsipjauni vargais negalais gautos dešros ritinėlį, ir namai pakvimpa nacionaline santarve ir socialine gerove…

Netrūksta priešrinkiminėje Lietuvoje ir politinio lietaus. Štai ir dabar su vasaros atgaiva pliūptelėjo kritikos liūtis ir iš Eurokomisijos narės Dalios Grybauskaitės lūpų. Ji, nesivaržydama savo statuso ir pilietybės, drąsiai Vyriausybės politiką pavadino „puota karo metu”. Taip ji vadino politikų prieš rinkimus dosniai dalijamas lengvatas, kompensacijas, nuolaidas, priedus, kainų kontrolę, pašalpas, pažadus ir pan.

Patyrusi finansininkė sakė, kad vienintelė priemonė prieš augančią infliaciją – visokio tipo išlaidų mažinimas. Juk ir paprastam žmogeliui aišku: taupysi, mažinsi išlaidas – turėsi daugiau, augs pajamos.
Bet penkeriais metais už Premjerą jaunesnė buvusi Finansų ministrė nepatiko Vyriausybės vadovui. Šis supyko, apkaltino eurokomisarę politikavimu ir apskundė EK vadovybei, periminės, kad EK atskaitinga nacionalinms Vyriausybėms, o ne atvikrščiai. D.Grybauskaitė atsakė tiesiai šviesiai: tai ne man asmeninė nuomonė, o Europos Komisijos. Pagrįsdama šią mintį, ji teigė, kad tokią išvadą EK padariusi po pavasarį atlikto Lietuvos ekonominės padėties audito.

D.Grybauskaitė sako nemalonią tiesą: pigius degalus ir maistą reikia pamiršti. Gi G.Kirkilui nepatinka, nes – artėja rinkimai, o socialdemokratų reitingai ir taip smuktelėjo į ketvirtą vietą. Premjerui ir A.Brazausko užvadėliui neramu, kad A.Kubiliaus – pagrindinio jo oponento – populiarumas yra didžiausias. Štai ir imasi Premjeras kairiesiems įprastos naivios taktikos: viskas gerai, nieko mums netrūksta, viskas įveikiama, tik reikia daugiau išdalinti…

“Bagdade – visai ramu”, šaukia naktimis šauklys iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis”. Bet kas už tos ramybės slepiasi, žino tik tą pasaką perskaitęs. O mūsų politikai mano, kad esame analfabetai ir nemokame net pirmokėlių tekstų skaityti…

Karas yra karas, ir baisiausia, kad jame žūsta žmonės, daugiausiai, visai nekalti, niekuo dėti dėl diktatorių fantastinių idėjų ir užgaidų. Manoma, kad per II pasaulinį karą žuvo iki 50 milijonų žmonių. Būtent šis karas pagimdė kitus baisius recidyvus. Ruošiantis jam, Sovietų Sąjunga pagal nusikalstamą paktą su Vokietija užėmė vakarinius pakraščius, taip pat ir Lietuvą, o juose Stalinas tvarkėsi kaip tinkamas. Skausmingos prieškario ir pokario tremtys, didžiulės netektys ir išnaikintas genofondas – štai to konflikto tarp Stalino ir Hitlerio pasekmės.

Daug yra nuomonių kas gi iš šių diktatorių geresnis. Taip, vien iš jų pasirinkimas dvelkia cinizmu: juk abu buvo despotai, visai nesirūpinę ištisomis tautomis ir rasėmis. Hitleris naikino žydus ir kitų rasių elitą, Stalino vykdė socialinio ekonominio gyventojų sluoksnio genocidą. Sakoma, kad abu diktatoriai tokiu būdu stengėsi stiprinti savo imperijas. Tačiau abi jos žlugo – suiro, susiskaldė, o jų valdovų laukė gėdinga baigtis. Tik kuriantis demokratinei visuomenei valstybė stiprėja. Tai aksioma.

Tačiau Vakarų spaudoje pasirodė sensacingų svarstymų, kad ir šių dienų pasaulyje yra daug diktatorių, kurie rengia baisius planus, ir net kiekviename mūsų yra šiek tiek Stalino ir Hitlerio…

Nenumokime į tai ranka, įsiklausykime – į save, į savo vadovą, į valstybės lyderį. Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar koks nors iš jų neišsigims į naujo karo sukėlėją, ar mes patys jame neišugdysime diktatoriaus.

Tai, kad Seimas pagaliau uždraudė sovietinę ir nacistinę simboliką – ilgai lauktas sprendimas. Nesukaltimui prilygintas naudojimas tiek nacistinės Vokietijos, tiek buvusios SSRS herbų, vėliavų, ženklų, uniformų, kūjų ir pjautuvų, svastikų, žvaigždžių ir t.t. Draudžiama dainuoti nacistinius ir sovietinių laikų himnus, demonstruoti nacionalsocialistų arba komunistų partijų lyderių atvaizdus ir pan.

Suvulgarinti galima kiekviena gerą žingsnį. Socialdemokratai Seime susirūpino, kad jie dabar negalės rodyti savo idėjinio lyderio ir anų laikų simbolio A.Brazausko atvaizdo. Naujienų agentūra „Interfax”, pirmoji pranešusi šią žinią, rašo, kad sunkumų iškils ir grojant Rusijos himną, kurio melodiją Kremlius nusikopijavo iš sovietinės Aleksandrovo muzikos. Kai kas prie nusikalstamos simbolikos ragino įtraukti ir „Armijos Krajovos” ženklus.

Bet štai partijų simbolikoje tokie ženklai gali likti, nusprendė parlamentas. Posėdyje buvo pašiepta, kad R.Pakso partiečiai išvengė papildomo triūso keisti savo erelį… Beje, šios partijos lyderis kilęs būtent iš tos pačios „Samogitijos” ir dar nepareiškė atsiribojąs nuo Žemaitijos atsiskyrimo šalininkų…

Šiaip ar taip Lietuva žengė drąsų žingsnį ir tuo prisidėjo prie didžiųjų Europos valstybių, jau seniai uždraudusių nacistinę simboliką. Pernai sausį panašų įstatymą norėjo priimti estai, bet susizgribo, kad su Bronzinio kareivio paminklo nukėlimu geriau nekelti naujo skandalo.

Ką dabar parodytų tas „krūtas” žemaičių bernas ir nacių pamėgdžiotojas, skuodęs vokišku motociklu Vilniaus gatvėmis?

Tačiau šiuokart svarbu kitkas: negali nekelti nerimo jo laidų išnykimas iš LRT. Kilęs ažiotažas sukiršino visuomenę. Protestus dėl D.Kuolio nušalinimo iš eterio pareiškė keturi Lietuvos diplomatai, pareiškimą paskelbė Piliečių Santalka, kurios aktyvus dalyvis eksministras ir yra. LRT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tikina, kad viskas vyko tvarkingai – tiesiog kartu su sezonu baigėsi sutartys… Konarskio gatvėje sezonas baigias anksčiau negu kitur – gegužės 31-ąją. Kitur kultūros ir visuomeninio skambesio laidos paliekamos ilgėliau. Bet Lietuvoje kitaip: iki išnaktų ir iki rudens šalnų eteryje siaučia nuoga pramoga, nepridengta prievarta ir beskonybė. Aišku, todėl, kad ji duoda pajamų. O ką D.Kuolys? Ar labai jau jo laidose reklamininkai siekia įterpti savo produkciją?

Nebūkime naivūs, kad vien tik reitingai lemia laidos vietą programoje, trukmę ir sezoniškumą. D.Kuolys nebuvo patogus vedėjas nei ankstesniam, nei dabartiniam LRT vadovui. LRT Taryba paprastai tik žvilgčioja į generalinį direktorių ir laiko save nieko neįsipareigojančia priimant sprendimus. Nei ji, nei generalinis net nesivargino paaiškinti visuomenei D.Kuolio nušalinimo motyvų. O tuščioje vietoje atsiranda užpildų: daugybėje pareiškimų LRT kaltinama cenzūra, kerštu D.Kuoliui už jo dygią „Panoramos” ir dabartinių vadovų kritiką.

Skandalas aidu atsikartojo Seime. Pažiūrėkime, kas gina LRT Tarybą – socialdemokratai, kas puola – dešinieji. D.Kuolio pozicijų niekaip neįtarsi kairiosiomis, todėl logiška svarstyti, kad jis nukentėjo dėl valdantiesiems nepatogiosios pozicijos.

O štai asmeninė patirtis: kai 1992 m. rudenį į valdžią atėjo LDDP, po keleto mėnesių man ir V.Preidyte buvo pareikšta, kad mūsų vedamos laidos neina koja kojon su laikmečiu. Jeigu atvirai, pasakė tuometinis LTV direktorius S.Sondeckis, be reikalo kalbinai V.Landsbergį, A.Smetonos šeimininkę, nemandagiai užsipuolei A.Brazauską, pavadindamas jo partiją „suplėkusia”… Klausiu, tai mano reiktu dėl to išeiti? Direktorius pasimuistė ir linktelėjo galva… Supratau, kad tada LRT vadovai nebuvo laisvi nuo politinių lyderių virvučių…

Graudu, kad tas politinis spaudimas ar cenzūra lyg šleifas nusitęsė per visus 18 nepriklausomybės metų.