Paskui – pasyvus mitingas Bolotnaja aikštėje, šį šeštadienį – „autožygis“ Sodovoje žiedu, virtęs labiau įvairių automobilių modelių demonstracija, didžiulėmis spūstimis ir signalų kakofonija, o Jekaterinburge vyko didžiulis mitingas V. Putinui remti. O štai vasario 4-ąją, kai opozicija dar kartą visą Rusiją kelia į protesto mitingus „Už sąžiningus rinkimus“, Novosibirske prie tokios eisenos prisijungs pats ten viešėsiantis V. Putinas.

Tokia realybė: opozicinis judėjimas Rusijoje visiškai nepanašus į tas „spalvotąsias“ revoliucijas buvusios imperijos pakraščiuose, kurios neapsiėjo be smurto, kraujo praliejimo, tačiau tikrai buvo karštos ir dažnu atveju savo kaitroje sudegindavo pokomunistinę nomenklatūrą su visa sovietine sistema. Žinoma, niekam nelinkėtume patekti į tokio laužo epicentrą, juolab kad tokie įvykiai sulėtina visą ūkio plėtrą ir nusmukdo žmonių pragyvenimo lygį. Vis dėlto be šių politinių permainų nebus pažangos.

Savaitraštyje „Atgimimas“ jau rašėme, kad perdėtai pasyvaus Rusijos opozicijos inicijuojamo judėjimo patartina… bijoti. Gruodžio 10-ąją Bolotnaja aikštėje valdžios leistas surengti didžiulis mitingas buvo visai kitoks negu prieš savaitę, rinkimų dieną, įvykęs minios pasipriešinimas suklastotiems rinkimams į Dūmą. Daug kam kėlė įtarimą, kaip nuolankiai opozicija sutiko iškelti mitinguojančius iš Maskvos centro, o ir patys kalbėtojai ant dailiai įrengtos pakylos šioje aikštėje buvo nuosaikūs ir, žinoma, neragino žmonių pasisukti rūstybės veidu į Kremlių.

Tąkart apžvalgininkai įžiūrėjo ir simbolinių keistenybių šioje ramioje „žiemos“ revoliucijoje. Antai mitinguotojai maloniai sutiko su Maskvos merijos sprendimu neleisti mitinguoti Triumfo aikštėje (tai galėjo reikšti opozicijos triumfą) ir nukreipti protestuotojus kitapus Kremliaus – į kadaise buvusią pelkę, balą, Maskvos upės žemumą.

Manau, verta priminti, kad Bolotnaja aikštėje kitados buvo vienuolyno sodai ir daržai, paskui čia atsirado miestelėnų pasilinksminimo vieta su cirkininkų pasirodymais, meškomis, visokiomis „fejerijomis“, turgumi.

Čia ir myriop bausdavo valstybinius nusikaltėlius. Pavyzdžiui, toks likimas ištiko Jemeljaną Pugačiovą – Dono kazokų vadą, apsišaukėlį carą Petrą III, kuris vadovavo vienam didžiausių Rusijos valstiečių sukilimui XVIII amžiaus antroje pusėje, bet buvo savo paties kazokų sąmokslininkų sučiuptas, atgabentas į Maskvą, o toje aikštėje 1775 m. sausio 10 d. jam įvykdyta, šių laikų supratimu, baisi mirties bausmė: galva nukirsdinta, užmauta ant kuolo, o kūnas ketvirčiuotas, atskiros jo dalys vežimu išvežiotos į skirtingas Maskvos vietas ir sudegintos. Beje, tai buvo paskutinis oficialus ketvirčiavimas carinėje Rusijoje.

Imperatorienės Jekaterinos II, tarp kitko, kilusios iš Prūsijos, įsaku paskelbtas nuosprendis sukilėlių vadui pelnė liūdną šlovę šiai Maskvos aikštei. Aišku, dabar kiti laikai, kiti papročiai – susirinkusios minios žmonių skelbia nuosprendį valdžiai, reikalauja permainų ir teisingų rinkimų. Bet pastebėkime ir valdžios užuominą: Bolotnaja aikštė tarsi primena, kad su ypač aršiais oponentais bus galima susidoroti kaip Jekaterinai II…

Bet tai tik simbolinė ir mažai tikėtina versija. O Rusijos spauda ir kai kurie politikai įtariai vertina tariamą valdžios dialogą su tokių mitingų organizatoriais. Pavyzdžiui, laikraštis „RBK Daily“ po gruodžio 10-osios akcijos stebėjosi: „dar taip nebuvo, kad mitingo oratoriai ir žiniasklaida dėkotų tvarkos sergėtojams už parodytą santūrumą ir taktą, o šie maloniai šypsotųsi ir netgi suklupusią merginą mandagiai pakeltų“. Žiniasklaida, ypač televizija, kurios kone visi kanalai yra kontroliuojami Kremliaus, parodė „objektyvius“ siužetus iš mitingo. O jeigu taip viskas gražiai vyko, tai, kaip pranešė „RBK Daily“, nenuostabu, kad parodyti realius vaizdus iš aikštės nurodymą davė pats prezidentas D. Medvedevas. Laikraštis „Kommersant“ atpasakoja ankstesnių protesto akcijų Triumfo aikštėje ir Čystyje Prudy dalyvių mintis, esą reportažus apie susidorojimą su jais buvo uždrausta rodyti taip pat nurodymu iš Kremliaus. Šįkart visuose TV kanaluose „teigiami“ siužetai truko tik kokias 6–7 minutes, nors tas šeštadienis visai Rusijai buvo ypatinga ir nerami diena.

Po Dūmos rinkimų Maskvos aikštes užvaldė vadinamoji vidurinė klasė, tai yra jaunimas, kuris geriau išprusęs, daugiausia studentai ir klerkai iš opozicinių partijų viršūnėlės. Interneto svetainė Zagolovki.ru taip pat pastebi, kad šis politizuotas jaunimas daugiausia priklauso mitinge dominavusioms opozicinėms partijoms: liberaliam „Solidarumo“ judėjimui, „Jabloko“, Respublikonų partijai, Liaudies laisvės partijai ir nacionalistinėms jėgoms – Rusų pilietinei sąjungai, Nacionaldemokratiniam aljansui ir net Rusijos socialistiniam judėjimui („Kariajam frontui“), kuriam simpatizuoja pats V. Putinas. Vadinasi, daro išvadą portalas, toks protestuojančiųjų mišinys negali sudaryti sprogstamosios masės, ir tai ypač palanku Kremliui, jau dabar žinančiam, kas laimės kovo 4-osios prezidento rinkimus.

Iš tiesų, Rusijos ekspertai pažymi, kad Maskvoje renkasi vadinamieji „Putino vaikai“, arba „niekieno karta“ – nieko nereikalaujantys, abejingais veidais kokių 30 metų žmonės, ramiai išklausantys partijų lyderių kalbas, susirenkantys pasižiūrėti ir atstovauti kuo didesnei miniai. Bet vien protestuotojų skaičius dar nieko nereiškia. Su jais demokratinės Rusijos nesukursi.

Dar 2010-ųjų lapkritį vokiečių „Die Zeit“ rašė, kad Rusijos opozicijai atsirado naujas priešas – ji pati,. Nuo 2009 m. liepos 31 d. vykstančios judėjimo „Strategija-31“ akcijos sukėlė valdžios pasipriešinimą, tačiau vėliau valdžia jų ėmė net nepastebėti. Mat tarp jų organizatorių niekaip neišsitenka nei Liudmila Aleksejeva – neaukšta, gležna 84-erių metų protesto judėjimo simboliu vadinama žmogaus teisių gynėja, nei 68-erių Eduardas Limonovas – impozantiškas, ypač veiklus ir dažnai bravūriškas rašytojas, dar keletas radikalų… Dabar šis judėjimas nublanko kur kas aktyvesnių opozicinių jėgų veiksmų fone.

Rusų ekspertai analizuoja priežastis, kodėl opozicija turi tokią mažą įtaką masėms. Nepriklausomo tyrimo instituto „Levada-centr“ sociologas Denisas Volkovas prancūzų „Liberation“ sako, kad rusai nevertina opozicijos, nes ji neturi jokios įtakos visuomenėje. Tiesa, B. Nemcovas ar M. Kasjanovas aštriai kritikuoja valdžią, bet ši jų nepaiso. Rinkimai į Dūmą parodė, kad jų neišgirdo ir rinkėjai: nė viena dešinioji partija nepateko į parlamentą. Viena iš priežasčių – šie lyderiai neturi veikimo erdvės, nes televizija, kuri 80 proc. rusų yra didžiausia informacijos skleidėja, kontroliuojama Kremliaus…

Valerija Novodvorskaja – žinoma 61-erių metų disidentė, 2010 m. kovą pasirašiusi opozicijos kreipimąsi „Putinas turi pasitraukti“, tačiau dabar kritiškai vertinanti ir opozicijos lyderių veiklą. Gruodį interviu Latvijos radijui ji teigė, kad neseniai vykusių ir dar vyksiančių protesto akcijų Rusijoje nereikėtų laikyti demokratijos ir diktatūros šalininkų kova. „Negalvokite, kad tai demokratijos ir diktatūros jėgų susidūrimas. Protestuojantiesiems vadovauja jėgos, kurios noriai dar kartą jus okupuotų, – paradoksaliai pabrėžė ji. – Jeigu šios jėgos ateitų į valdžią, vyktų ne referendumai dėl antros valstybinės kalbos, o referendumas, ar uždrausti latvių kalbą“, – sakė V. Novodvorskaja Latvijos radijui.

Skamba iš tiesų skandalingai. Bet turint galvoje, kaip uoliai Kremliaus propaganda žaidžia su opozicija neįmantrų, bet labai efektyvų žaidimą, stebėtis tokiu pareiškimu negali. Štai „Novaja gazeta“ praneša, kad V. Putinas savo rėmimui organizuoja savanorišką judėjimą, kuris rengs būsimam prezidentui palaikyti skirtą baigiamąjį mitingą Maskvoje vasario 25 dieną. Kino režisierius Karenas Šachnazarovas paaiškino, kodėl jis balsuos už V. Putiną: „Aš pajutau negerą devinto dešimtmečio kvapą, ir tie, kurie vyresni, žino, koks tai kvapas. Aš nenoriu antrą kartą patirti šalies suirutės…“ Jis ir daugelis kitų Rusijos intelektualų, iš kurių opozicija tikėjosi paramos, pasuko su didžiuoju valstybininku V. Putinu, gedinčiu dėl SSRS iširimo ir kuriančiu naują Eurazijos imperiją.

Tad dabartinių Rusijos lyderių taktika gudri: susiliek su masėmis ir taip užsitikrink šiltą vietelę bent iki 2024 metų. Ne šiaip sau rašytojas Dmitrijus Gluchovskis savo interneto dienoraštyje (ši socialinių tinklų atšaka kol kas dar silpniausiai kontroliuojama Kremliaus) pranašavo, kad po Bolotnaja aikštės niekas nesikeis. Ateina euforija, kad valdžia neva jų dalyvius išgirdo. „Mums paprasčiausiai leido išleisti garą, o iš tikrųjų – kol šuo los, karavanas jau bus toli“, – rašo jis.

Prasidėjus permainoms Lietuvos ekonomika neišvengiamai žlugs, o nacionalinis pinigas nuvertės. Tačiau neverta Lietuvos litų keisti į valiutą, nes žlugus pasaulio ekonomikai ir valiuta praras vertę. Žmonėms derėtų turimas lėšas investuoti į jų pačių išgyvenimui permainų metu būtinus reikmenis, asmeninę žemės ūkio veiklą.

Karštligiškos kitų šaltinių paieškos

Pirmiausia, kaip rašo laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, Ukraina dabar teigia turinti gana galingą kortą: ji sako, kad netrukus rusiškas dujas pakeis alternatyvūs jų tiekimo šaltiniai. Tai leistų Kijevui ne tik apsirūpinti atsarginiu šio kuro rūšies importo variantu, bet ir drąsiau tartis su Rusijos monopolistu tiek už derybų stalo, tiek ir bendrauti teismine tvarka.

Iškart po šių nepavykusių derybų Ukrainos vyriausybės posėdyje buvo išplatintas pareiškimas, kad parengtas susitarimas su Azerbaidžanu dėl suskystintųjų dujų tiekimo. Tiesa, jis bus pradėtas ne šiemet. Kaip pareiškė energetikos ir anglių pramonės ministras Jurijus Boiko, specialus uosto terminalas dujoms priimti bus pastatytas tik2013 m. ir per jį bus importuojama 10 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet. Be to, sausio pabaigoje Kijevas numato baigti derybas su Ankara dėl dujų tiekimo iš Turkijos, bet apie šio importo apimtį duomenų kol kas nėra.

Skeptikai tokius Kijevo planus vertina atsargiai. Ekspertai tvirtina, kad Ukrainos grasinimai surasti alternatyvius dujų tiekimo šaltinius yra politinio pobūdžio, siekiant surinkti kuo daugiau balų galimam teismo procesui su Rusija. Mat Azerbaidžano dujų terminalas gali būti pastatytas ne anksčiau kaip po dvejų trejų metų. Dar nežinoma nei kas jį statys, nei už kokius pinigus, nei kokiomis sąlygomis. Baku sutinka pasirašyti sutartį, o jau Kijevo galvosūkis, ar tie 10 mlrd. kubinių metrų dujų užpildys būsimo terminalo saugyklas.

Dar daugiau abejonių kyla dėl susitarimo su Turkija. Juk ji pati yra didelė dujų importuotoja, tvirtina Energetinių tyrimų instituto direktorius Dmitrijus Maruničius. Be to, dalis rusiškų dujų per Ukrainos teritoriją keliauja į Turkiją, todėl jų maršrutas atgal į Ukrainą būtų tiesiog nevykęs sprendimas. Galbūt kalbama apie naujų dujotiekių tiesimą nuo Kaspijos jūros iki Turkijos, bet šis projektas dar net nesvarstomas, taigi, jam prireiktų mažiausiai penkerių metų.

Gresia teisminiai ginčai

Kijevas vis labiau linksta spausti „Gazprom“, įteikiant teismui ieškinius, o gal atvirkščiai, kaip rašo „Nezavisimaja gazeta“: provokuoja Rusijos koncerną, kad šis pateiktų ieškinį Ukrainos kompanijai „Naftogaz“, turinčiai nupirkti visą dujų kiekį 2012 metais. Tuomet Kijevas savo ruožtu kreiptųsi į Stokholmo tarptautinį teismą (arbitražą) dėl perkamų dujų kainų. Aukščiausioji Rada ragina nedelsti: Kijevas gali pavėluoti su savo ieškiniu, ir „Gazprom“ metų gale pareikalaus sumokėti milijardus dolerių už nenupirktas dujas…

Beje, premjeras Nikolajus Azarovas pranešė, kad jau šį sausį, palyginti su 2011 m. sausiu, Ukraina tris kartus sumažino rusiškų dujų suvartojimą. Taip ji rizikuoja ir kartu provokuoja Maskvą rudenį kreiptis į teismą dėl netesėtų kontrakto sąlygų. Savo ruožtu Kijevas mano, kad ši rizika atsipirks milijardais sutaupytų grivinų. 2009 m. sausį J. Tymošenko, kuri dabar sėdi už grotų, su V. Putinu pasirašė susitarimą 25 metus tiekti Ukrainai po 52 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet aukščiausiomis kainomis Europoje (416 dolerių už 1000 kubinių metrų) be teisės jų likučius perparduoti trečiosioms šalims, o jeigu neišpirktų viso kiekio, Kijevui grėstų 300 proc. bauda nuo tos kainos.

O prezidentas V. Janukovyčius, susitikęs su savivaldos atstovais, patvirtino, kad Kijevas ieško alternatyvių dujų tiekimo kelių, bet kartu ir pasiskundė: „Niekas iš tų, kurie Ukrainą šiandien kritikuoja, nepasiūlė pagalbos. Niekas. Nė viena šalis – nei iš Rytų, nei iš Vakarų. Mes liekame vieni su savo problema…“

Nervinga laukimo būsena

Apžvalgininkai pažymi, kad V. Janukovyčius, kaip ir Kazachstano lyderis N. Nazarbajevas, bando išlaviruoti tarp dviejų polių – Rytų ir Vakarų. Kai kairiosioms jėgoms priklausantis Ukrainos politikas tapo prezidentu, daug kas tikėjosi, kad šaltasis Kijevo ir Maskvos karas, kurį įžiebė V. Juščenka, pagaliau išsikvėps. V. Janukovyčius – išeivis iš Ukrainos rytinių rajonų, kur dominuoja Rusijai palanki visuomeninė nuomonė. Bet viską nulėmė ekonominis veiksnys: bet koks politikas gali išlikti valdžioje tik gindamas Ukrainos ekonominius interesus, kitame straipsnyje rašo „Nezavisimaja gazeta“. V. Janukovyčius negalėjo tapti tik Rytų Ukrainos prezidentu ir ignoruoti likusios šalies dalies, ypač vakarinės, lūkesčius.

Maskva savo gavo: Charkove pasirašyti susitarimai, kuriais Rusija įgijo teisę ketvirčiui amžiaus pamiršti savo karinių jūrų bazių Kryme klausimą, galų gale buvo vienintelis dviejų slavų valstybių suartėjimo faktorius. (Pagal vieną iš 2010 m. balandžio 21 d. pasirašytų susitarimų numatoma, kad Rusijos Juodosios jūros laivyno buvimas Kryme nuo 2017 m. pratęsiamas 25 metams ir paskui dar gali būti pratęstas penkeriems metams, jeigu nė viena šalis nepraneš norinti nutraukti sutartį.)

Čia istorikai galėtų prisiminti tuos tolimus laikus, kai 1480 m. dvi karinės galybės – Aukso ordos pulkai ir jos vasalo Maskvos kunigaikštystės kariuomenė – sustojo abipus Ugros upės ir nė viena nesiryžo pulti, taip nutraukdamos 300 metų trukusią nelygiateisę draugystę. Tos paliaubos buvo vadinamos Didžiuoju stovėjimu – nei taika, nei karas, nei kokie nors santykiai…

Dabar tarp Ukrainos ir Rusijos klostosi panašus santykių štilis, kuris, žinoma, daugiau rūpesčių kelia Kijevui negu Maskvai.

Štai kodėl vokiečių „Die Welt“ rašo, kad Ukraina tebelieka prašančiojo pozicijoje: Kijevas meldžia, reikalauja, siekia perskaičiuoti dujų kainas, tai 2009 m. kontraktas leidžia. Maskva apie tai net nekalba arba užsimena, kad Ukraina turi daryti tokias nuolaidas, kokias padarė Baltarusija – parduoti savo bendrovę „Naftogaz“ „Gazprom“ koncernui… Paskui į šį bjaurų dialogą įsitraukia net vyriausiasis Rusijos sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenka, lyg tarp kitko pareikšdamas, kad paskutiniu metu Ukrainos pieno produktų kokybė labai suprastėjo…

Briuselis taip pat lūkuriuoja

Žurnalistas Gerhardas Gnaukas iš „Die Welt“ atkreipia dėmesį į kitą šiame „įšaldytame“ fronte veikiančią pusę – Briuselį. „ES ir Ukraina seniai derasi dėl asocijuotosios narystės sutarties ir laisvosios ekonominės zonos, – rašo autorius. – Šie dokumentai turėjo būti parafuoti praėjusį gruodį, bet to neįvyko. Briuselis mano, kad jeigu susitarimus turės ratifikuoti nacionaliniai Bendrijos šalių parlamentai, tai jie pirmiausia nurodys Kijevui laikytis visų europinių standartų.“ V. Janukovyčiui toli gražu tai nepavyksta. Pavyzdžiui, Vakarams nepatinka, kad ne be prezidento valios J. Tymošenko septyneriems metams sėdo už grotų dėl to, kad prieš trejus metus pasirašė dujų sutartį, kurią dabar V. Janukovyčius norėtų keisti.

Kitaip sakant, Rusijos spaudimas stiprėja, pagalbos iš ES nėra. Taip V. Janukovyčius pateko į aklavietę. Bet ar jis pats tai žino? – klausia „Die Welt“. Nežabota valdžia dažnai visagalio vualiu užtraukia akis…

Bet pasakykite: ar yra demokratijos ribos? „Liaudies valdžia“ – tai ne šiaip sau valdymo forma, kurioje nėra vietos autokratijai, diktatūrai, bet tai ir ne anarchija, nežabotas pliuralizmas, nekontroliuojama nuomonių raiška. Demokratija glaudžiai ribojasi su teisinės valstybės principais, įstatymo, daugumos valios viršenybe.

Atrodo, kad tai daugmaž visiems žinomi dėsniai. Gal būtų ir nereikėję šito diletantiško (suprask: ne specialisto, mėgėjo) „refreno“, tačiau vienas pastarųjų dienų Lietuvos gyvenimo įvykis verčia daryti kai kurias išvadas.

Teismas nerado nusikaltimo sudėties Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio per televiziją išsakytoje frazėje, kad „kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“. Šitaip politikas kalbėjo apie sovietinės kariuomenės vykdytas žudynes atmintiną Sausio 13-ąją.

Anot Vilniaus I-ojo apylinkės teismo, tai nebuvo sovietinės agresijos neigimas, už ką įstatymu numatyta atsakomybė, o tik savo nuomonės išreiškimas. Esą A.Paleckis tai ne tvirtino, o tik darė prielaidą.

Teismo sprendimą lėmė ne tik „frontininko“ pakviesti liudininkai, kurių atsakomybė taip pat yra apibrėžta įstatymais, miglotos ekspertų išvados, bet ir Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarės, docentės Dalios Satkauskytės ikiteisminiame tyrime pateiktas semiotinis paaiškinimas, kad kaltinamojo frazėje nėra vienareikšmiškumo, kaip ir sovietinės agresijos neigimo.

Pas mus nepriimta, kad ginčytume teismų nuosprendžius. Galima dėl jų diskutuoti, patarti, rekomenduoti, tačiau teisėjas – kone šventas valstybės asmuo. 109 Konstitucijos straipsnis be išlygų sako, kad „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.

Bet yra formalus teisingumas, kai Temidė iš tiesų aklinai užsiriša akis ir net nenori matyti bei nujausti, kaip į sprendimą reaguos visuomenė, nukentėjusių artimieji, kokį rezonansą sukels šis nuosprendis ir kaip jis atsilieps valstybės prestižui.

Kokiam teisingumui pasitarnavo teisėjas, išteisinęs A.Paleckį, jeigu jo paskelbtas verdiktas lyg ietis skaudžiu įžeidimu smigo į 14-kos žuvusių tą Sausio 13-osios naktį artimųjų širdis, paniekino daugiau kaip 600 sužeistų, likusių 124 invalidais, visų nukentėjusių, tų dienų dalyvių, laisvės gynėjų atminimą?

Ginčyti vieno teismo sprendimą, ačiū Dievui, galima apeliuojant į kitą teismą. Tačiau net ir pasiduodami teisminio aklumo madai, negalime nepastebėti, kiek tokie nuosprendžiai atneša žalos Lietuvai. Po jo paskelbimo sausio 18 d. iš Rytų propagandos fronto plūstelėjo džiugesio banga.

Kremliaus kontroliuojama spauda, visokie veikėjai, šovinistiškai nusiteikę portalai negalėjo nuslėpti pasitenkinimo, kad „tiesos valanda išmušė“, ir dabar pasaulis sužinojo, kad jokios SSRS agresijos prieš nepriklausomą Lietuvą nebuvo, o Sąjūdžio apginkluoti „savi šaudė į savus“, kad apšmeižtų šlovinguosius elitinius sovietinės kariuomenės būrius „Alfa“, „Smerč“, OMON ar dar kokius…

Esą nebuvo ir „jedinstvenininkų“, o tik savanoriai draugovininkai iš įmonių ir gamyklų, kurie „palaikė tvarką“ užgrobtuose LRT rūmuose. Šaudymus į savus neva organizavo Sąjūdis, kad galėtų suversti kaltę konstitucinę tvarką ginančiai armijai. Randamas ir konkretus kaltininkas – V.Landsbergis, kurį, beje, ypač papiktino, kad teismas, išteisindamas A.Paleckį, rėmėsi V.Petkevičiaus knyga „Durnių laivas“, kurią Aukščiausiasis Teismas pripažino šmeižikiška.

Tiesa, kai vyko šis teismo procesas, dar nebuvo įstatymo dėl atsakomybės už sovietinės agresijos ir okupacijos neigimą, o ir pats knygos autorius netrukus iškeliavo Anapilin. Bet dabar teismas negalėjo nežinoti tos aplinkybės…

Kur buvęs kur nebuvęs, tuoj pat po šio sprendimo galvą iškišo ir buvęs Šiaurės miestelio karinės įgulos vadas Vladimiras Uschopčikas. Jis neslėpė džiaugsmo, kad esą Lietuvos teismas pripažino, jog Sausio 13-ąją Vilniuje „savi šaudė į savus“, ir „atsirado žmogus – lietuvis pagal tautybę, kuris išsklaidė sukurtą mitą, jog sovietų kariuomenė tą 1991-ųjų sausį bandė užgrobti valdžią Lietuvoje“.

Dabar V.Uschopčikas galįs vaikščioti aukštai iškėlęs galvą po Minsko gatves. Tiesa, savo interviu vienai Rusijos naujienų agentūrai generolas nesusilaiko nepagrasinęs: „Tuomet mes galėjome įvesti tvarką lengvai, greitai ir darniai. Jeigu mūsų mentalitetas būtų buvęs kitoks, ten būtume įvedę tokią tvarką, kad jie… Bet juk to mes nepadarėme“.

Buvęs sovietinės divizijos vadas Vilniuje tvirtina, kad „Paleckio byla“ gali turėti įtakos Lietuvos reikalavimams išduoti Sausio 13-osios įvykių iniciatorius – kelias dešimtis žmonių. „Dabar reikalauti išduoti Uschopčiką Lietuvai nėra būtinybės“, – žvaliai nusiteikęs sakė atsargos generolas, kuris, grįžęs į Minską, A.Lukašenkos 2000 m. buvo paskirtas Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoju, dabar yra išėjęs į pensiją.

2010-ųjų vasario pabaigoje Lietuvos generalinė prokuratūra pranešė, kad Baltarusijos kolegos apklausė įtariamąjį Sausio 13-osios byloje V. Uschopčiką, ir gauti duomenys leido keisti nusikalstamų veikų kvalifikaciją pagal nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų taisyklę.

Dabar teisti V. Uschopčiko netrukdo senatis, nes atsirado galimybė tęsti baudžiamąjį procesą prieš asmenis, 1990-1991 metais užėmusius aukštus postus tuometinėje Sovietų Sąjungos karinėje vadovybėje ir priėmusius sprendimus dėl karinės jėgos panaudojimo prieš civilius Lietuvos gyventojus. Tiesa, Lietuvos prokurorai tada sakė, kad dar anksti kalbėti apie galimybę už akių Lietuvoje teisti įtariamąjį.

Tarsi jausdamas Lietuvos teisėsaugos neryžtingumą, generolas Rusijos laikraščiui „Vzgliad“ išsakė savo nuomonę dėl kito įtariamojo tragiškuose Sausio 13-osios įvykiuose, savo bičiulio Michailo Golovatovo sulaikymo ir greito paleidimo Austrijoje. „Šis karininkas vykdė įsakymą, buvo ištikimas priesaikai. 1991 m. mes visi vykdėme įsakymą, kurį davė aukščiausiasis vadas. Aš žinau, kad jie įsakymą vykdė labai korektiškai, be šaudmenų“, – teigė V.Uschopčikas.

Baltarusijos opozicijos veikėjas, žinomas filologas Aleksandras Feduta pernai rugpjūtį retoriškai klausė, ar Vilniaus sprendimas suteikti Minskui žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio bankų sąskaitų duomenis (po to Minsko teismo sprendimu jis buvo įkalintas) nėra susijęs su Lietuvos siekiu, kad jai būtų išduotas įtariamasis Sausio 13-osios byloje V.Uschopčikas. Kas gali paneigti, kad po A.Paleckio išteisinimo visi 23 įtariamieji Sausio 13-osios byloje vėl pakels galvas ir skleis valstybę juodinantį melą…

O paskui savo eilės sulauks sovietinės okupacijos neigėjai, į gatves išeis mūsų nepriklausomybės priešininkai, turintys „savo nuomonę“ apie 1939-1940-uosius, po to – pagal mažai tikėtiną juodąjį mūsų valstybės scenarijų – kažkur nuo Lydos pro lenkų autonomiją Lietuvos sieną kirs tankai su raudonosiomis žvaigždėmis…

Vietoj įvado

Paprastai visą pasaulį mes vertiname per savo asmeninę prizmę: kaip sekėsi, kokios vyravo nuotaikos, ar nebaugino rytdiena Tavęs ir Tavo vaikų bei anūkų, ko tikiesi iš kitų metų? Tikiu, kad dažnas, kaip ir aš, šitaip pasvarstėme šventą Kūčių vakarą, pasidalinę kalėdaičiu ir sušnibždėję „Tėve mūsų“… Arba Naujųjų metų naktį, pakėlę šampano taurę…

Bet neteisus būčiau, jeigu mūsų nejaudintų tai, kas dedasi tolimojoje Afrikoje arba prie Japonijos krantų, ką išgyvena sprogimo Minsko metro stotyje aukų artimieji ar žudynių Amerikos mokykloje liudininkai, kaip žiauriai buvo pasielgta su garsiuoju Libijos diktatoriumi… Tai žmogiška. Todėl – pakilkime į paukščio skrydį ir bent mintimis mėnuo po mėnesio apskriekime pasaulį.

Arabų pavasaris

Įvairiaspalvių revoliucijų šuoras, nuvilnijęs per šiaurės Afrikos šalis, kiek netikėtai užklupo ne tik jų gyventojus, bet ir mus, Vakarų pasaulio žmones. Sezoniškumas karštajame žemyne – sąlyginis metų reiškinys, ir ten prasidėjusius neramumus mes suvokiame pagal savus, europietiškus, matavimus.

Taigi, metų pradžioje, tos revoliucijos, detonuotos Pietų Sudane, Tunise, Alžyre ir Jemene, visa naikinančia ugnimi ėmė siausti po senąją faraonų valstybę Egiptą, ir po tulžingo minios siautulio Kairo Tikrito aikštėje, 30 metų valdžioje išbuvęs Hosnis Mubarakas palūžo: vasario 11-ąją jis atsistatydino. Dabar Egipte liepsnoja naujas laužas: minios gyventojų vėl nepatenkinti dabartine vyriausybe ir – ugnį švaistantis istorijos ratas įsisuka vis smarkiau. Atrodo, į valdžią čia tvirtai žengia radikali islamo grupuotė „Broliai musulmonai“.

Bet galbūt šis maištas prieš valdančiuosius prasidėjo nuo Sudano – šios didžiausios Afrikos ir 10-osios pagal teritoriją pasaulio valstybės? Ilgus dešimtmečius dėl atsiskyrimo nuo šiaurinės Sudano dalies kovojęs Pietų Sudanas sausio 9-ąją visą savaitę pradėjo balsavimą dėl nepriklausomybės. Ir štai sausio 15-ąją sužinota, kad beveik 100 proc. balsavusių pasisakė už atsiskyrimą, o liepos 9 d. Pietų Sudanas su 8 mln. gyventojų tapo 193-ąja pasaulio valstybe.

Bet pietų sudaniečių ilgamečių kovų niekaip nesulyginsi su Tuniso „blic-revoliucija“, kai porą savaičių užsitęsę neramumai sausio 11-ąją baigėsi prezidento Zino Al Abidino Ben Ali atstatydinimu, o birželio 20 d. 75-rių politikas buvo nuteistas 35 m. kalėjimo.

Paskui atėjo eilė Alžyrui, Jemenui, Bahreinui, Jordanijai, Libijai, Marokui, Džibučiui, Iranui ir pagaliau Sirijai. Ne visur tas revoliucijos žaizdras vienodai įsiliepsnojo. Pavyzdžiui, pavasarį (tiksliau – nuo vasario 17-tosios šalies rytuose  atsiradusių protestų) kilęs brolžudiškas pilietinis karas nusinešė tūkstančius gyvybių Libijoje, kol sukilėliai sugavo ir spalio 20-ąją myriop nulinčiavo Muammarą Gaddafi. Iš tiesų vienur pakako diktatoriams atlikti kosmetinius pertvarkymus (pavyzdžiui, Džibutyje), kitur stipri karaliaus valdžia užgniaužė nepasitenkinimą, dar kitose arabų šalyse, kaip antai Sirijoje Bascharas al-Assadas, diktatoriai tebekursto neapykantos laužą, nenusileisdami nei oponentams, nei pasaulio spaudimui.

Protestų vasara

Neatsitiktinai „arabų pavasaris“ tapo neišsenkamu įkvėpimo šaltiniu kone visam pasauliui. Pereinant iš vieno sezono į kitą, gegužę prasidėjo masiniai protestai Ispanijoje, apėmę nemenką teritoriją – 52 miestus. Rugpjūčio pradžioje milžiniškos riaušės kilo Londone ir kituose Didžiosios Britanijos miestuose. Jų metu chuliganizmas pasiekė beprecedentį lygį: vagystės, užpuolimai, padegimai. Jų atgarsis tikrai platus:  politinis, ekonominis, socialinis. Iš tiesų, rugpjūčio pradžia vienai stabiliausių ES valstybių, nors ir nepriklausančių euro zonai,  Didžiajai Britanijai buvo tikras pragaro išbandymas: naktį į rugpjūčio 7-ąją sostinėje ir dar keturiuose didžiausiuose šalies miestuose kilo neregėtos riaušės. Po to kiekvieną vakarą Anglijos miestų gatvės prisipildydavo smurtautojų, kurie plėšė parduotuves, siaubė restoranus, viešbučius, degino automobilius. Britų salos – šis išsvajotas rojus ne tik lietuvių emigrantams – labiau panašėjo į kažkada nuo religinės neapykantos kunkuliavusius Olsterį ar Belfastą.

Masiniai protestai taip pat apėmė ir Čilės sostinę. Rudeniop – riaušės Italijoje, kurios vienaip ar kitaip vėliau prisidėjo prie ilgamečio Italijos vadovo Silvio Berlusconio pasitraukimo.

Dar pridurkime nervingai paminėtą Rugsėjo 11-osios dešimtmetį, kai buvo laukiama naujų teroristų smūgių, nors Osama bin Ladenas buvo sučiuptas dar gegužės pradžioje. Vasaros politinį karštį padidino buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko suėmimas rugpjūčio 5 d. tiesiog teismo salėje ir iki šiol vykstantis, daug protestų Europos Sąjungoje keliantis jos teismo procesas.

Čia derėtų pridurti ir rugsėjo viduryje JAV prasidėjusią protestų bangą „Okupuok Volstrytą“, kuri nusirito per visą pasaulį. Prasidėjusi nuo gana kuklaus susibūrimo Niujorke, ji greitai išsirutuliojo iki valstybinio lygio. Stebėtojai tvirtina, kad ir šiems protestams, kaip ir daugumai kitų, tiesiogiai įtaką darė „arabų pavasaris“.

ES ruduo

Žinoma, tai nereiškia Bendrijos saulėlydžio. Kaip ir spėjo finansų analitikai, pasaulis patiria antrąją globalinės krizės bangą, ir pietinės ES valstybės, vadinamoji Bendrijos „papilvė“, pasirodė esanti jautriausia euro negalavimams. Po to, kai prie bankroto ribos buvo atsidūrusios Islandija, Airija, Graikija, toks pat likimas ėmė grėsti kitoms Pietų Europos valstybėms – Italijai, Ispanijai ir Portugalijai, o gal net Latvijai. ES šalys ilgai ginčijosi, ar verta toliau padėti Atėnams, kur masiniai protesto mitingai spalio pradžioje nuvertė George Papandreo vyriausybę ir dabar tokiu pat susidorojimu graso Lucas’o Papademoso kabinetui. Ar vėl ES neteks persvarstyti savo pagalbos Graikijai plano?

Per šią krizės bangą užvirė diskusijos ne tik apie euro, bet ir apie visos ES ateitį. Vienas nuomonių polius – Nyderlandų rašytojo Leono de Winterio įsitikinimas, kad ES negali gyvuoti, kadangi, išskyrus Europos politinį elitą, tokios sąjungos nenori niekas, nes Europa yra geografinis, tai yra formalus, o ne kultūrinis terminas. Optimistiškesnė buvo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Po skandalingo Didžiosios Britanijos akibrokšto Bendrijai ji pareiškė, jog Didžioji Britanija ir toliau liks svarbi Europos Sąjungos partnerė, nors ir atsisakė prisijungti prie naujosios ES sutarties. Tačiau naujoje sutartyje, sakė ji interviu BBC, bus numatytos automatinės bausmės valstybėms, pažeidusioms biudžeto išlaidų taisykles. A.Merkel pridūrė, kad tam, jog sėkmingai įdiegtų naująsias taisykles, ES turės glaudžiau suderinti valstybių narių įstatymus.

Nors JAV neketina padėti Europai įveikti krizę, Vašingtonas perspėjo, kad krizė senajame žemyne kelia rimtą grėsmę Jungtinių Valstijų ekonomikai. JAV federalinis atsargų bankas pareiškė, kad JAV ekonomika “auga vidutiniais tempais”, nors pasaulinės ekonomikos augimo temai akivaizdžiai sulėtėjo. Ir nors darbo rinkoje situacija “nežymiai” pagerėjo, nedarbas vis dėlto išlieka aukštas, o būsto rinkoje pastebimas sąstingis.

Rusijos žiema

Žinoma, rusų atšiauria žiema nenustebinsi. Tačiau tai, kas prasidėjo po Dūmos rinkimų gruodžio 4 d., negalima pavadinti kitaip kaip tik Rusijos vidaus politikoje pūstelėjusiu šiauriu. Vargais negalais daugumą parlamente iškovojusi valdanti partija „Vieningoji Rusija“ susilaukė daugybės protestų.  Didžiausias iš jų – mitingas Bolotnaja aikštėje Maskvoje, kurį organizavo opozicinės partijos ir kuriame dalyvavo daugiausiai viduriniosios klasės Rusijos atstovai. Jie reikalavo anuliuoti vykusių rinkimų rezultatus, surengti naujus, o gruodžio 24-ąją vykusioje akcijoje tarsi apibendrinta, kaip valdžia reagavo į šiuos reikalavimus. Kol kas – niekaip. Opozicija nerimsta: likus mėnesiui iki prezidento rinkimų, vasario 4-ąją, ji vėl kvies žmonės rinktis…

Žinoma, žiemos šaltuku padvelkia ir į V.Putino pusę, kuris jau įregistruotas kandidatu į kitą pavasarį vyksiančius prezidento rinkimus. Nors rusų rinkėjai neturi geresnio pasirinkimo ir greičiausiai dauguma jų balsuos už V.Putiną, apžvalgininkai perspėja, kad po tų rinkimų gali ateiti „rusiškas pavasaris“. Kitaip sakant, opozicija nesudeda ginklų ir kaitina politinę padėtį Rusijoje.

Neabejotina, kad situacijos pas didįjį kaimyną daug priklausys ir padėtis regione.

Koks lietuviškas sezonas?

Įžengdami į šiuos Triušio metus, 2011-ųjų sausio pradžioje savaitraštyje „Atgimimas“ buvo rašoma: „Kas gi šiemet laukia Lietuvos? Be abejo, vietos organų rinkimai, nelengvas pirmininkavimas ESBO, sudėtingi santykiai su Baltarusija, Lenkija ir Rusija. O štai internetinis leidinys „Žmonės24.lt“ neabejoja, kad Lietuva 2011 m. pasirašys kelias svarbias sutartis, kurios pagerins finansinę šalies padėtį. Žmonės pagerėjimą pajus jau gegužę. Šiais metais suaktyvės turizmas, tarptautiniai ryšiai, vėl pradėsime daugiau keliauti, prekiauti. Metų pabaigoje bus labai palankiai sprendžiamos pensininkų bėdos. Metams įpusėjus, gali būti patvirtintas dar vienas mokestis, kuris įsigalios 2012 m. viduryje. Seime netrūks rietenų, nesusipratimų, galimas valdančiųjų persigrupavimas, jų reitingai ir toliau bus prasti. O Prezidentei šie metai ypač palankūs…“

Daug ko neatspėjo net sumaniausi pranašai. Tuo tarpu šalies vadovė D.Grybauskaitė neseniai perspėjo, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai nebus rožėmis kloti. Jie net gali pablogėti, juos, turint galvoje pastaruosius atskirų Rusijos vadovų pareiškimus, trikdys Maskvos sovietinių laikų nostalgija. Naujienų agentūra „Regnum“, jautriai sureagavusi į šį Prezidentės pareiškimą, savo ruožtu dar priduria, kad Vilniui nesiseka nustatyti gerų santykių ir su Varšuva, kuri paskutiniu momentu atsisakė dalyvauti Visagino AE statyboje.

Drakonas tiesiog linksminasi…

Kitaip sakant, iš Triušio metų jau pereiname į 2012-uosius Drakono metus. Jeigu tikėsime portale Ekonomika.lt paskelbtomis pranašystėmis, kurios, be kita ko, liečia ne mus, o mūsų kaimynus latvius, tai jie ateityje sulauks tikro „armagedono“.

Štai: Europa stebi situaciją Latvijoje. Nė viena šalis taip nenukentėjo kaip ji. 2014 m. Latvijoje bedarbystė sieks 35 proc., mat, šalyje gyvena daug etninių rusų. Latvijoje ekonominis nusivylimas netruks peraugti į nacionalinę konfrontaciją. 2015 m. spalį Rusija paskelbs, kad pasirengusi padėti atkurti tvarką Latvijoje. Jos kariuomenė kirs Latvijos sieną. Bet oficialiame Maskvos pranešime skelbiama, kad „Europos krizė yra gera proga Rusijai atkurti buvusią jos galybę“. Nors latviams į pagalbą turėjo ateiti NATO ir ES – šalis buvo abiejų bendrijų narė, dėl Amerikos izoliacijos narystė NATO tapo bevertė. Europa taip pat atsisakė padėti – Prancūzija pareiškė, kad jos kariai ir taip jau dislokuoti Italijoje ir Graikijoje“.

Taigi. Bet būkime linksmesni. Prognozuodami praėjusius metus, mes atkreipėme dėmesį į naujus Mikaldos tipo pranašus.  O dabar žvilgtelėkime į Drakono metų žvaigždes skaičiuojančių pranašautojų akimis (pagal kinų kalendorių 2012-ieji prasideda tik vasario viduryje). Jie negąsdina visokiais kataklizmais, bet perspėja – būkite pasirengę: plačiai po pasaulį plinta prognozė, kad 2012 m. gruodį įvyks pasaulio pabaiga. Ją uoliai platina knygos, televizija, internetas. Ji grindžiama sofistinio „Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus“ pabaiga: esą laukiama 5125 metų periodo pabaiga, kuri įvyks 2012 m. gruodžio 21 d. Taip pat pateikiami aplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį augalų ir gyvūnų rūšių nykimą, klimato kaitą, atsiranda įvairios kitos senoviniais kūriniais, pranašystėmis, piešiniais pagrįstos prognozės, prognozuojančios pasaulio pabaigą. Ačiū Dievui, neseniai ji buvo nukelta bent metams tolyn. Vis ramiau…

Su laisvės pojūčiu – į Lietuvą

Kaip rašo interneto žinynas „Wikipedia“, šalies pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio, kuris reiškia „kazachų žemė“, o kazachų tautos pavadinimas kildinamas iš žodžio qazaq (Ukrainoje ir Rusijoje gyvenantys kazokai taip pat save sieja su šiuo žodžiu), tiurkų kalba reiškiančio „pabėgęs į laisvę“. Laisvės pojūtis čia tikrai įmanomas: bekraštė daugiau kaip 2,7 mln. kvadratinių kilometrų plotą užimanti teritorija, geografinė ir gamtinė įvairovė, retai apgyventos stepės (gyventojų tankis vos 5,5 žmogaus kv. km), nepaprastos galimybės ūkio infrastruktūrai plėtoti…

Kazachstanas – devinta pagal užimamą plotą valstybė pasaulyje ir pirma pagal šį rodiklį šalis, neturinti priėjimo prie jūros. Bet užtat Astana jį randa už tūkstančių kilometrų esančioje Lietuvoje, neseniai žurnalistams sakė Kazachstano ambasadorius Baltijos šalims ir Suomijai Galimžanas Koišybajevas. Lietuva, jo nuomone, tai gana aukštas tramplinas į Vakarus, į ES šalis, bet kartu Vilnius išmintingai išnaudoja ir kitą Kazachstano savybę – tranzitinę: neseniai didžiulis, apie 40 vagonų konteinerinis traukinio sąstatas „Saulė“ iš Kinijos per keturias posovietines šalis ir Klaipėdos uostą į Vakarų Europą atgabeno milžinišką kiekį kompiuterinės ir kitos organizacinės technikos. Apskritai per vienuolika 2011 m. mėnesių, pasak diplomato, prekių apyvarta tarp Kazachstano ir Lietuvos išaugo 60 proc., o jos augimui padėjo Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano Muitų sąjunga, pradėjusi veikti 2010 m. sausio 1 dieną.

Klondaikas – tarp Azijos ir Europos

Tiesa, būtų nedovanotina nepastebėti ir milžiniškų Kazachstano gamtos turtų. Ši šalis, kaip sakoma, turi visą Mendelejevo lentelę ir dar daugiau. „Wikipedia“ rašo, kad Kazachstanas disponuoja didžiuliais akmens anglių ir geležies rūdos ištekliais, taip pat turi didžiausią pasaulyje chromo kasyklą. 2002 m. buvo išgauta 360 mln. barelių naftos, iš viso už 7 mlrd. eurų.

Apžvalgininkė Agnė Kazlauskaitė „Geopolitikoje“ dar 2008 m. lapkritį rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2860), kad šios valstybės gelmėse yra aukso, vario, cinko, švino, geležies rūdos, mangano, chromo ir urano. Kalnakasyba yra pagrindinė Kazachstano ūkio šaka. Ištirti naftos ištekliai Kazachstane siekia 26 mlrd. barelių, dujų – 3 trilijonus kubinių metrų. Neseniai Kaspijos jūroje atrastas Kašagano naftos telkinys yra vienas didžiausių pasaulyje. 2008 m. duomenimis, nafta čia dar nebuvo eksploatuojama, tačiau Astana teigia esanti pasirengusi didinti naftos gavybą ir eksportą. Žinoma, susidomėjusių Kazachstano nafta netrūksta.

Autorė rašė, kad nuo 1999 m. Kazachstano BVP kasmet augo apie 9,3 procento. JAV CŽV tinklalapis „The World Factbook“ (https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/kz.html) patikslina, kad 2010 m. BVP sudarė 196,4 mlrd. dolerių ir pagal šį rodiklį šalis užėmė 54 vietą pasaulyje. BVP per metus nuo 2009-ųjų, kai pasaulyje siautė ekonominė krizė, išaugo 13 mlrd. dolerių. Astana išlaiko ir stabilų, apie 10 proc. per metus pramonės augimą. CŽV tinklalapis taip pat rašo, kad 2010 m. naftos buvo išgaunama 1,61 mln. barelių per dieną. Valstybei, kurios nepavadinsi agrarine (dirbamosios žemės čia tėra 8,28 proc.), tai tikras iždo klondaikas.

Kaip pažymėjo A. Kazlauskaitė, šiandien Astana – Kazachstano sostinė į šį miestą perkelta iš Alma Atos 1997 m. – spindi prabanga ir yra ta vieta, kur kuriami šiuolaikinės architektūros stebuklai. Manytina, kad Kazachstanas ateityje bus dar turtingesnis, nes prognozuojama, jog 2015 m. jis pagal naftos gavybos apimtį pavys Iraną, kuris užima penktą vietą pagal šios žaliavos eksportą ir antrą vietą OPEC pagal jos gavybą, o pagal dujų išgavimą – ketvirtą.

Nėra namų be dūmų

Gal dėl savo stabilios, gausiais gamtos ištekliais pagrįstos ekonominės padėties, gal dėl sumanios valstybinės strategijos (įtikti ir saviems, ir svetimiems), kaip pažymi apžvalgininkė, Kazachstanas sėkmingai įgyvendina sudėtingą, daugelio vektorių, pragmatinę užsienio politiką, laviruodamas tarp pasaulio galingųjų. N. Nazarbajevas buvo iniciatorius jau formaliai įkurtos Eurazijos ekonominės sąjungos (EAES), kurią kai kas vadina SSRS reanimacija. Ši idėja, kurią pernai pasisavino V. Putinas, numatyta realizuoti iki 2015 metų. Būdama Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė, oficialioji Astana yra ir Amerikos sąjungininkė, pasiuntusi kariškių į Iraką ir atvėrusi savo oro erdvę JAV aviacijai per Afganistano kampaniją. Astana įtinka ir Kinijai, ir Rusijai.

Bet nėra namų be dūmų. Jie Kazachstano valdžios akis ėmė graužti pernai, kai Žanaozene ir kitur kilo neramumai. Apie juos rašėme pernai gruodį „Geopolitikoje“(http://www.geopolitika.lt/?artc=5092; beje, šis straipsnis buvo apdovanotas konkurso apie Kazachstaną pagrindine premija).

Žanaozenas (iki 1992 m. Novij Uzenas) – prieš kelis dešimtmečius atsiradęs naftininkų miestas, turintis apie 96 tūkstančius gyventojų, daugelis jų atvyksta gerai užsidirbti naftos perdirbimo įmonėse ir šachtose. Miestas išsiskiria dar ir tuo, kad čia yra keletas didžiulių kalėjimų, kuriuose kalinami viso Kazachstano nusikaltėliai, o pokario metais netoli gyvenvietės buvo laikomi tremtiniai iš visos SSRS. Visą šią informaciją buvo galima sužinoti oficialiame miesto portale „Zhanauzen.kz“, tačiau dabar jis uždarytas (rašant šias eilutes, jis dar neveikė).

Režimo išbandymas

Taigi, neramumai Žanaozene prasidėjo gruodžio 15 dieną: Nepriklausomybės dienos išvakarėse kalnakasių ir naftininkų apranga apsivilkusių kelių šimtų žmonių minia įsiveržė į centrinę miesto aikštę, sudegino šventinę eglę, čia pastatytas jurtas, autobusą. Buvo padegtas ir miesto administracijos pastatas bei naftos kompanijos „Ozenmunaigaz“ būstinė. Tuo metu miesto valdžia ir kompanijos vadovai, kaip rašo portalas „Slon.ru“, šventė Nepriklausomybės šventę – kirto juoduosius ikrus, įvairius prašmatnius kazachų patiekalus, užsigėrė ypatingu kazachų konjaku…

Tai papiktino protestuotojus, ypač tuos, kurie prieš metus buvo išvaryti iš didžiausios čia veikiančios įmonės. Straipsnyje priminėme, kad svarbiausios Žanaozeno įmonės – bendros Kazachstano ir Kinijos kompanijos „Ozenmunaigaz“ darbininkai ėmė reikalauti padidinti atlyginimus, tačiau jos vadovybė, užuot nusileidusi šiems reikalavimams (o tam ir ji, ir valstybė lėšų turi), toliau klimpo į korupciją, išlaidavimą, tą patvirtino ir šių metų jubiliejinių iškilmių finansavimas. 2011 m. gegužę naftininkai paskelbė streiką. Streikininkai buvo paprasčiausiai atleidžiami: apie pusantro tūkstančio žmonių atsidūrė gatvėje, o vietoj jų buvo pasamdyti kiti – darbo jėgos, ypač imigrantų, stoka Kazachstanas nesiskundžia.

Prieš riaušių dalyvius buvo mestos policijos pajėgos. Mieste netilo susišaudymas, nors oficialioji valdžia tvirtina, kad policija naudojo tik ašarines dujas. Per keletą dienų susirėmimuose žuvo keliolika žmonių, keli šimtai sužeista, daug protestuotojų suimta. Paskelbta nepaprastoji padėtis, kuri galiojo iki sausio 5 dienos.

Neramumai valdantiesiems nepakenkė

Incidentas, kuri Astana vadina socialiniu, kilo kaip tik artėjant neeiliniams rinkimams į šalies parlamentą (mažilisą – žemuosius parlamento rūmus) bei vietinius valdžios organus. N. Nazarbajevas viešai išbarė žentą Timūrą Kulibajevą ir pažadėjo jį atleisti iš valstybinio fondo „Samruk-Kazyna“, valdančio 78 mlrd. dolerių aktyvus, vadovo pareigų. Prezidentas pareiškė, kad žentui milijardieriui ir jo pavaldiniams tenka atsakomybė už kruvinus maištaujančių naftininkų susirėmimus su policija, per kuriuos, įvairiais pranešimais, žuvo nuo 10 iki 20 žmonių. Analitikai laikė T. Kulibajevą galimu pretendentu perimti nepakeičiamojo Kazachstano prezidento įgaliojimus.

N. Nazarbajevas taip pat paragino atsistatydinti naftos perdirbimo kompanijos vadovus. Nors jis tvirtino, kad neramumus Žanaozene pakurstė „banditaujantys elementai“, tačiau ėmėsi griežtų veiksmų grąžinti atleistus naftininkus į darbą ir bausti pogromų kaltininkus.

Parlamento ir vietiniai rinkimai, kurie buvo numatyti rengti šių metų vasarą, vis dėlto nepakišo kojos prezidentinei valdančiajai partijai „Nur Otan“ („Šviečianti Tėvynė“ arba „Tėvynės šviesa“): ji gavo daugiau kaip 80 proc. balsų ir iškovojo daugumą 107 vietų parlamente (47 vietų Senato nariai čia skiriami). Į jį pateko dar dvi 7 proc. barjerą įveikusios partijos – maždaug po 8 proc. surinkusios „Ak Žol“ („Šviesus kelias“) ir Komunistų liaudies partija, o socialdemokratai patyrė didžiulį pralaimėjimą, tesurinkę 1,5 proc. rinkėjų balsų.

Iš pradžių rinkimai Žanaozene po vykusių sukrėtimų buvo atšaukti, tačiau vėliau draudimas panaikintas, ir N. Nazarbajevas, sausio 16-ąją kalbėdamas Liaudies Susirinkimo 18-ojoje sesijoje, pasidžiaugė, kad apie 70 proc. šio naftininkų miesto rinkėjų savo balsus atidavė už „Nur Otan“. Nors apžvalgininkai tvirtina, kad valdančioji partija nuo 2007 m. rugpjūčio 18 d. įvykusių rinkimų prarado apie 8 proc. mandatų, N. Nazarbajevo pozicijos tebėra stiprios.

Smūgis prezidento savigarbai

Dar vieną smūgį patyrė šalies vadovas: kaip pranešė naujienų agentūra „Novosti-Kazachstan“, rinkimų dieną užsidegė didžiausia Vidurio Azijoje mečetė „Hazret Sultan“. Gaisras apėmė 800 kv. metrų, vienas žmogus žuvo. N. Nazarbajevui ji brangi: pirmąjį akmenį jai padėjo pats prezidentas 2009-ųjų birželį, o atidaryti norėjo šalies nepriklausomybės dvidešimtmečiui – gruodžio 16-ąją, tačiau dėl nebaigtų darbų nukėlė metams. Didžiulė architektūrinė puošmena, kaip pranešama, nebuvo tyčia padegta, gaisras kilo dėl suvirinimo darbų…

Šiaip ar taip, nei šis incidentas, nei gruodžio neramumai, nei kylantis žmonių nepasitenkinimas „švelniojo diktatoriaus“ valdymu neišmuša iš vėžių 71-erių amžinojo kazachų lyderio, parašiusio eiles valstybės himnui „Mano Kazachstanas“.

Šis „tranzitinis“ okupacinės kariuomenės maršrutas taip paveikė vietos valdininkų sąmonę, kad bus rengiamos daug kainuojančios persikėlimo per Nemuną inscenizacijos, statomi pontoniniai tiltai, vyks mūšių spektakliai, fejerverkai, pristatytos XIX a. pradžios prancūzų virtuvės, parodos ir t.t.

Tų laikų provincialumo neatsikratę lietuviai ir šiandien mano, kad tada prancūzai jiems nešė laisvę, išsivadavimą iš carizmo, naujos ART ar LDK atgaivinimą. Na, bent pusmečiui…

Imperatorius-šachmatininkas

Taigi, šįkart grįžkime į gilesnę istoriją, kuri šiaip ar taip sužadino tautinius lietuvių, ypač lietuviškos bajorijos, jausmus.

Po paskutiniojo, trečiojo, Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis buvo patekusi į Rusijos imperijos sudėtį. Tačiau Europoje ėmė stiprėti Prancūzijos – vienos iš didžiausių pasaulio kolonizatorių – įtaka. Nuolat su britų imperija konkuruojanti Bonapartų dinastija pagimdė naują agresorių – Napoleoną Bonapartą, pasivadinusį Napoleonu I.

Kilęs iš neturtingų Korsikos didikų šeimos, kurios atstovai buvo ir Olandijos, Neapolio, Vestfalijos bei Ispanijos karaliais, sulaukęs vos 16 metų jis tarnavo kariuomenėje. Tolesnis būsimo valdovo likimas buvo susijęs su didžiąja Prancūzijos revoliucija. Už Tulonos vadavimą nuo anglų interventų 1794 m. Napoleonui suteikiamas generolo laipsnis, bet už simpatijas revoliucionierių vadui M.Robespierre‘ui (Maximilien François Marie Isidore de Robespierre, už pasipriešinimą monarchijai 1794 07 28 giljotinuotas) buvo kelioms savaitėms suimtas. 1795 m. spalį jo nedidelė kariuomenė numalšina monarchistų maištą, o po metų jis užima Šiaurės Italiją ir Milaną, kariauja su austrais, pasirašydamas taikos sutartį su Austrija.

Paskui – 1798 m. liepos žygis į Egiptą, kur pralaimėjo anglų admirolo H.Nelsono laivynui, todėl neįvykdė tolesnės užduoties – užkariauti kitą britų valdą Indiją…

Po nesėkmingų žygių į Rytus puikaus šachmatininko ir politinės kovos virtuozo Napoleono apetitas tik auga. Būdamas vos 30-ties, jis tampa Prancūzijos valdovu, o nuo 1804 12 02 – imperatoriumi, paskui – ir Italijos karaliumi bei Reino sąjungos protektoriumi. (Visi jo titulai buvo panaikinti 1814 04 06, ištrėmus generolą į Elbos salą, iš kurios jis pabėgo ir dar beveik keturis mėnesius 1815 03 01 – 06 22 išbuvo Prancūzijos valdovu, kol galutinai ištremtas į šv. Elenos salą, kur ir mirė nuo skrandžio vėžio 1821 05 05).

Klastingas Rusijos ir Prancūzijos flirtas

Taigi, XIX a. pradžioje Napoleonas pasisuka veidu į Europos Rytus. 1806 m. jis įžiebia karą su Prūsija, išprovokavęs susidūrimą su ja. (1805 12 12 m. buvo pasirašyta Schönbrunno sutartis, pagal kurią kai kurios Prūsijos teritorijos pietų Vokietijoje buvo išmainytos į jai atitekusį Hanoverį. Napoleonas, Hanoverį pasiūlydamas grąžinti britams, sulaužė sutartį. Prūsija sudarė IV antiprancūzišką koaliciją, į kurią dar įtraukė Saksoniją bei Rusiją). Karalius Frydrichas Vilhelmas III 1806 10 09 paskelbia Napoleonui karą, savo jėgomis manydamas sustabdyti prancūzų veržimąsi, tačiau pralaimi keletą svarbių mūšių, o pats su visu dvaru priverstas bėgti į Klaipėdą, vėliau – į Karaliaučių.

Rytprūsius tuomet gynė carinė Rusijos armija. 1806 m. gruodį visa Lenkija buvo užimta. Po Rusijai nesėkmingo Frydlando mūšio 1807 06 14 Prancūzijos ir Rusijos imperatoriai Napoleonas I ir Aleksandras I nutarė pasirašyti taikos sutartį. Taikos derybos truko apie dvi savaites, o Tilžės sutartį abu valdovai pasirašė ant karališkai įrengto plausto Nemune. Prie jos po poros dienų buvo priversta prisijungti Prūsija. Napoleonas dar iš trijų respublikų (Saksonijos, Vestfalijos ir Dancigo) sudarė vadinamą Varšuvos didžiąją hercogystę, kuri trumpam atgaivino Lietuvos viltis atkurti ATR.
Iš pradžių pagal Tilžės sutartį Rusijos ir Prancūzija viena kitai padėjo: kartu vykdė Britų salų blokadą, o prancūzai rėmė rusus kare su Turkija (per šį karą Rusija iš Turkijos atėmė Besarabiją, o Prancūzija gavo Jonijos salas ir Dalmatiją).

Tačiau tokia parama truko neilgai. Rusija pamažu atlaisvino britų blokados varžtus, o 1810 m. gruodį paskelbė įsaką dėl prancūziškų prekių įvežimo suvaržymų. Taip Napoleonui buvo parodyta, kad Tilžės taikos sutartimi išardyta antiprancūziška koalicija vėl pradėta lipdyti.

Tipiška diktatorių baigtis…

Bet Napoleonas I-asis nelaukė liūdnos baigties. Kaip įprasta diktatoriams, jis sulaužė pradėjusią byrėti Tilžės sutartį ir 1812 06 23 peržengė Rusijos sieną ties Kaunu.

Bet iš pradžių jo Didžioji Armija („Grande Armee“) užėmė Lietuvos Užnemunę, kuri nuo 1867 m. pradėta vadinti Suvalkija. Po ATR padalijimo ši savito likimo žemė turėjo izoliuotą nuo likusios Lietuvos statusą. Dėl geresnių ekonominių ir socialinių sąlygų čia anksčiau susiformavo valstietiškas tautinės inteligentijos sluoksnis, o dėl 60-čia metų anksčiau negu visoje Lietuvoje panaikintos baudžiavos ir vėlesnių žemės reformų ir valstiečiams suteiktos asmens laisvės gyvenimo sąlygos čia buvo palankesnės. Nuo 1815 m. visos LDK priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau Suvalkijoje rusifikacija neįgavo tokių mastų. Valstiečiams suteikta laisvė leido ūkininkams leisti savo vaikus studijuoti Europoje, iš kur jie atsiveždavo tautinio atgimimo idėjų.

Taigi, būtent Vilkaviškio dvare 1812-ųjų birželio 19-20 d. dvi dienas apsistojęs Napoleonas ėmė ruoštis Rusijos antpuoliui. Būtent čia po prancūzų karinių dalinių parado ir buvo paskelbtas imperatoriaus įsakas pulti Rusiją. Apsižvalgęs nuo dabartinės Garliavos kalvų (dabar viena taip ir vadinama – Napoleono kalva; jos priklausė Varšuvos kunigaikštystei), jis įsakė forsuoti Nemuną. Kaunas buvo užimtas greitai, netgi be aukų. Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Prancūzijos kariuomenės žygio per Lietuvą maršrutas ir dabar vadinamas Napoleono traktu.

Paskui mes žinome, kas atsitiko: pergalingas prancūzų „Grande Armee“ žygis baigėsi Maskvos užėmimu ir pralaimėjimu generolui M.Kutuzovui Borodino mūšyje. Išbuvęs nusiaubtoje Maskvoje apie mėnesį, bet taip ir neprivertęs caro Aleksandro I pasirašyti taikos sutarties, Napoleonas davė įsakymą trauktis. Tai nebuvo tvarkingas traukimasis, o desperatiškas bėgimas, kurį sunkino nuolatinis alkis, priešo persekiojimas ir ankstyvi šalčiai. Dar ir dabar linkint blogo sakoma: kad tau atsitiktų taip kaip prancūzui rusų žiemą…

Į Vilnių jis sugrįžo tik gruodžio 6-ąją, bet čia neužtruko, ir gruodžio 11-ąją ties Kaunu, prie Aleksoto tilto, rusų kariuomenė vėl paklojo nemažai prancūzų kareivių. Manoma, kad ties Vilniumi žuvo apie 40 tūkst., o prie Kauno – dar tiek pat, iš viso – apie 90 tūkst. prancūzų. Visas Napoleono traktas esą nuklotas prancūzų kareivių ir karininkų kūnais. Ir ne tik: jau porą šimtmečių sklinda gandai, jog užkariautojai bėgdami Lietuvos žemėje paliko milžiniškus Rusijoje prisiplėštus turtus…

Paskui žinome, kas atsitiko: grįžęs į Paryžių imperatorius pralaimėjo dar mūšį ties Leipcigu, o vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios pabėgo, sukaupė naujų jėgų, bet 1815 03 18 patyręs naują didžiulį pralaimėjimą britams prie Vaterlo, buvo galutinai ištremtas į šv.Elenos salą, kuris mirė nuo skrandžio vėžio (o gal nunuodytas arsenu) 1821 m. gegužę.

Ką napoleonmetis davė Lietuvai?

Grįžkime į tų metų birželį. Prancūzų okupacija, nors ir pusmečio trukmės, suteikė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės vilčių. Kaip prieš rašė Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas menotyrininkas Vidas Poškus, Napoleono karas su Rusija pažadino svajones atkurti prieš 17 metų žlugusią ATR, tai yra savarankišką jungtinę valstybę. Jo armijoje kovėsi nemažai vakarietiškai nusiteikusio lietuvių jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna Lietuvoje buvo sutikta gana džiugiai, nors ji taip pat plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą.

Napoleonas 1812 07 01 įsaku iš vietos bajorų buvo sudaręs administracinę valdžią – LDK vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai pirmininkavo XVIII a. pabaigoje buvęs rūmų maršalka Stanislavas Soltanas (Stanislaw Soltan). Ją sudarė 7 komitetai, administravę keturias LDK sritis, prancūzų vadintas departamentais.

Tačiau lenkai joje turėjo lemiamą įtaką. Liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija. Bet Napoleonas, pajutęs, kad ši struktūra slysta iš Paryžiaus kontrolės, rugpjūčio 24 d. komisijos pirmininku paskyrė Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą. Komisija tapo vien tik prancūzų armijos aprūpinimu užsiimančią koordinatore, o nesėkme pasibaigęs Napoleono žygis į Rusiją gruodžio pabaigoje visiškai palaidojo lietuvių viltis atkurti valstybingumą.

Kita vertus, ši okupacija Lietuvoje išplatino revoliucines prancūzų idėjas ir paskatino tautinį judėjimą carinėje Lietuvoje. Kaip sakė napoleonmečio tyrinėtojas, istorikas Vytautas Kuzmickas, Napoleono asmenybė įkvėpė 1830-1831 ir 1863-64 m. sukilimus, ir nors jie baigėsi nesėkme (po antrojo visoje Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava), valstybingumo idėjos niekur nedingo. Nors ir buvo LDK atkūrimo Rusijos sudėtyje šalininkų, tačiau, stiprėjant carinėms represijoms, augo ir lietuvių tautinis sąmoningumas, XX-ojo a. pradžioje virtęs nepriklausomybės sąjūdžiu.

Istorikas V.Pugačiauskas skeptiškas dėl prancūzmečio įtakos tautiniam sąmoningumui. Ties Nemunu sutelkta carinė kariuomenė nepaliko jokių vilčių jį puoselėti, o valstybingumas tais laikais buvo suprantamas tik kaip sąjunga su Lenkija. Lietuviai rėmė Prancūzijos armiją pašarais, maistu, mobilizavo net 17 tūkst. karių reguliarią savo kariuomenę, bet savarankiškumo lūkesčiai nepasiteisino. Ši kova kartu su prancūzais sukėlė gilų visuomenės nusivylimą, dėl to smarkiai nukentėjo Lietuvos ūkis, o sugrįžusi carinė valdžia dar labiau puolė rusifikuoti kraštą.

Belieka guostis garsiąja Napoleono fraze, ištarta jam įžengus į Vilkaviškį: „Šitie lenkai – kitokie negu Lenkijoje“. Bet ar ji duoda pagrindo pompastiškoms tautos iškilmėms šį birželį?

Ant integracijos pavadėlio

Gruodžio pradžioje Vilniuje vykusioje ESBO konferencijoje Jungtinių Valstijų nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vadovas Davidas Krameris pareiškė, kad paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka kelia grėsmę savo šalies nepriklausomybei, todėl būtina plėsti ekonomines sankcijas šiai šaliai. „Manau, JAV ir ES yra labai svarbu imtis papildomų žingsnių, taikant ekonomines sankcijas. Ir daryti tai kaip įmanoma greičiau, prieš tai, kai A.Lukašenka išparduos šalį Rusijai. Mes matome, kad dėl išlikimo valdžioje A. Lukašenka aukoja Baltarusijos nepriklausomybę“, – sakė „Freedom House“ vadovas ir pridūrė: „10 mlrd. dolerių už prasimanytą atominę elektrinę, milijardai dolerių energetikos subsidijų, paskolų. Deja, tai žingsnis atgal, nes, mano nuomone, A. Lukašenka buvo atsidūręs ant iki šiol ploniausio ledo, kilus ekonominei krizei, kurią jis pats ir sukūrė. Deja, atrodo, kad taip pat mąstantys lyderiai Maskvoje teikia jam pagalbą.“

Kitaip sakant, dėl Baltarusijos tarp Vakarų ir Rusijos užvirė nematomos varžytynės. Maskva vis labiau integruoja Minską į posovietinę erdvę ir taip atitolina baltarusių viltis kada nors tapti Vakarų dalimi. Ta integracija labai paspartėjo, kai lapkričio pabaigoje buvo pasirašytas trijų valstybių vadovų susitarimas įkurti Eurazijos ekonominę sąjungą (EAES), o nuo sausio pirmosios pradės funkcionuoti ir vadinamos Vieningos ekonominės erdvės projektas. Visas tas integracinių darinių paketas, pradėtas formuoti 1991 m. gruodžio 8 d. įkuriant NVS, turi vieną tikslą – turbūt iki kokių 2015-ųjų reanimuoti Sovietų Sąjungą, laikant slaviškąsias respublikas už trumpo politinio-ekonominio-karinio pavadėlio.

Nikolajus Radovas, Kremliui ištikimos Rusijos agentūros „Regnum“ apžvalgininkas ir Baltarusijos reikalų specialistas, savo portale svarsto, kam gi trukdo Baltarusijos ir Rusijos integracija. Šiaip jau apmirusi dviejų valstybių sąjunga (vadinamoji Sąjunginė valstybė), formaliai įkurta prieš 12 metų, anot autoriaus, gavo didelį stimulą, kai lapkričio 25-ąją Gorkuose, netoli Maskvos, jos tarybos posėdyje buvo pasirašyta dujų tiekimo Baltarusijai sutartis 2012–2014 m.

Taip geradarė Rusija, N. Radovo nuomone, panaudoja pirmąjį integracijos svertą, kad Baltarusija sutaupytų ne tik biudžeto lėšų, bet ir „modernizuotų visą socialinį-ekonominį kompleksą, išlaikytų mažas energijos išteklių kainas, išplėstų savo prekių eksporto rinkas, išsaugotų konkurencinį pajėgumą ir t. t.“. Kita vertus, šitaip Minskas esą atsilaikys prieš Vakarų spaudimą – ES ir JAV sankcijas, investicijų apribojimą, nuožmią kritiką žmogaus teisių atžvilgiu. Tad yra viena išeitis, siūlo šis Kremliaus ideologas, – šlietis prie Rusijos, priimti jos dovanėles ir besąlygiškai pritarti dviejų slavų tautų vienybės retorikai.

„Dujų kare“ nugalėjo Rusija

Ir štai šio šliejimosi rezultatas. Lapkričio pabaigoje Rusijos gamtinių dujų milžinas „Gazprom“ paskelbė perėmęs Baltarusijos vamzdynų operatorę „Beltransgaz“. Už 50 proc. akcijų sumokėjęs 2,5 milijardo JAV dolerių, „Gazpromas“ dabar valdys visas Baltarusijos įmonės akcijas. Mat 2007-2010 m. jis nusipirko pirmąjį 50 proc. akcijų paketą. Rusijos centrinis bankas pranešė, kad šie pinigai jau pervesti.

Už tai Baltarusija gavo nuolaidų. Minskas iš pradžių mokės tokią pačią kainą už dujas kaip ir Rusijos vartotojai. Bet pirmuosius tris kitų metų mėnesius 1000 kubinių metrų rusiškų dujų Minskui kainuos tik daugiau kaip 400 litų. Tai pabrėžė V. Putinas, kai Pamaskvėje buvo pasirašyti susitarimo dokumentai. Jis priminė, kad Europos klientai moka vidutiniškai šiek tiek daugiau nei 1000 Lt, ir dėl tokios nuolaidos Baltarusija 2012 m. sutaupys ne mažiau kaip 5 mlrd. Lt.

Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka, tarsi nujausdamas žurnalistų klausimus, spaudos konferencijoje Gorkuose pavadino naudingais šaliai susitarimus su Rusija dujų srityje, sakydamas, kad nėra kalbos apie jokį suvereniteto praradimą. „Mes į tai ėjome daugiau kaip dvejus metus. Šitai, dėl ko mes susitarėme Maskvoje, yra Baltarusijos liaudies labui“, – žurnalistams pareiškė A. Lukašenka. Prezidentas pažymėjo, kad Maskvoje pasiekti susitarimai „atmezgė santykių su Rusija problemų mazgą“. „Tačiau svarbiausia, kad mes nieko neprarandame, bet daug daugiau įgyjame, gavę didžiulę nuolaidą gamtinėms dujoms“, – sakė A. Lukašenka. Pasak jo, „ši ekonomija per metus vien iš dujų sudarys 2,5–3 mlrd. dolerių. „Dar 2,5 mlrd. jie perves už 50 proc. „Beltransgaz“ akcijų“, – tęsė prezidentas. „Paskui būsime susieti su Rusijos vidaus kainomis, t. y. mes lygiomis teisėmis konkuruosime su Rusijos Federacija“, – pareiškė valstybės vadovas.

A.Lukašenkai buvo priminta trejų metų „dujų karo“ su Maskva istorija. Vos tik „Gazpromas“ pagrasindavo Minskui kelti dujų kainas iki europinių, A. Lukašenka griežtai atsikirsdavo, kad jis arba visai užsuks dujų tranzito į Vakarus kranelius, arba reikalaus pinigų už vamzdynų ir po ja esančios žemės nuomą. Į tokį priminimą prezidentas atsakė, kad Baltarusija esą ir anksčiau neprieštaravo, kad „būtų parduota 100 proc. „Beltransgaz“ vamzdyno, tačiau mes kėlėme sąlygas, kad jis būtų visada užpildytas ir juo tekėtų dujos per Baltarusiją“. „Turėdama 50 proc. „Beltransgaz“ akcijų Rusija prekiautų su mumis, kaip su Vokietija“, – pažymėjo prezidentas. O jeigu 50 proc. likusių akcijų nebūtų parduota, „kitais metais už tūkstantį kubinių metrų dujų mokėtume 400–420 dolerių, tačiau mes susitarėme, kad dujas gausime už 165 dolerius, taigi, kaina nukrito per pusę. To mes tvirtai reikalavome“, –  didžiavosi prezidentas.

Integracijos nemalonumai ar krizės padariniai?

Tarsi atsakas į šį sandorį jau nuo gruodžio pradžios Baltarusijoje pabrango benzinas – šįkart net 10 procentų. Tai jau vienuoliktas degalų branginimas šiais metais, pranešė Rusijos verslo naujienų agentūra RBC. Baltarusijos valdžia teigia, jog naftos produktų kainos didinamos siekiant laipsniškai jas priartinti prie Muitų sąjungos kainų ir padidinti šalies naftos perdirbimo įmonių efektyvumą. Ekspertai tvirtina, kad iki Naujųjų metų kuras Baltarusijoje brangs dar ne kartą, o jeigu jo kaina ir nepasieks benzino kainų lygio kaimyninėse ES šalyse, tai vis tiek skaudžiai smogs nedideles pajamas gaunantiems baltarusiams.

Priminsime, kad šių metų pradžioje Baltarusijos mokėjimų balansas atsidūrė sunkioje padėtyje, o gegužės pabaigoje šalies Nacionalinis bankas devalvavo Baltarusijos rublį – jo kursas JAV dolerio atžvilgiu sumažėjo 56 procentais. Po šio valiutos šoko Baltarusijoje smuko gyvenimo lygis. Realus vidutinis atlyginimas sumažėjo beveik perpus, rekordiškai brangsta ne tik degalai, bet ir kitos prekės. Antai, 11-kos 2011 m. mėnesių duomenimis, infliacija Baltarusijoje perkopė 100 proc. ribą ir šiuo metu siekia 104 proc. Kaip teigiama gruodžio 8 d. paskelbtoje Baltarusijos statistikos departamento ataskaitoje, lapkritį vartojimo prekių kainos išaugo 8,1 proc.

Tuo tarpu, kaip rašo šalyje populiaraus socialinio projekto „Tavo šalies rytdiena“ portalas Zautra.by, Baltarusija pernai taip ir nepajėgė išeiti į trečią vietą pagal vidutinį atlyginimą NVS šalyse. Vidutiniškai per metus jis siekė 406,6 dol., o Rusijoje – 681,5 dol., Kazachstane – 526 dol., netgi Azerbaidžane – 413 dol. Palyginti: kriziniais 2009 m. maždaug pusėje ES šalių vidutinis mėnesio atlyginimas siekė daugiau kaip 3000 dol., o tarp visų 27 šalių – daugiau kaip1000 dol. (didžiausias buvo Liuksemburge – apie 6000 dol.). Nors A.Lukašenka prieš rinkimus dirbtinai kėlė atlyginimų kartelę, tačiau atėjęs sunkmetis ir nerangi ambicinga jo komandos ūkinė taktika tik komplikavo pragyvenimo lygį.

Už kiek nepriklausomybė?

Tuomet tenka pasikliauti bet kokiu peršamu kąsniu. O prezidentas vis žaidžia lingvistinį „ping-pongą“. Štai jis giriasi, kad „rusai mums suteikė 10 mlrd. dolerių kreditą atominei elektrinei statyti“, be to, „dar laukia keli klausimai, kurie bus mums naudingi, o juk naftos kaina irgi gali sumažėti, jeigu mes susitarsime su Rusija“. Jis vėl atmušinėja kamuoliuką, atsikirsdamas, esą „sako, jog Lukašenka prarado svertus spausti Rusiją… Bepročiai. Tarsi Lukašenka ištrauks tą surūdijusį vamzdį iš žemės ir pradės juo mosuodamas lakstyti po Rusiją jai grasindamas“, – prasčiokiškai kalbėjo A. Lukašenka. „Su Rusija kariauti neketinu, mums to nereikia“, – pridūrė prezidentas. O sunervintas žurnalistų klausimo jis baigė: „Ne tam esu šalyje, kad parduočiau suverenitetą ir nepriklausomybę, aš turiu priiminėti geriausius sprendimus.“

Galima visaip svarstyti, ar praranda Baltarusija nepriklausomybę, ar tai tik tėra normalūs dviejų valstybių ekonominiai santykiai. Bet įvesdama Minską vėl į savo orbitą, Maskva siekia prisitraukti arčiau strateginį partnerį, kad galėtų naudotis ir jo teritorija, ir gera į Vakarus nukreipta rinka, ir kartu karine baze. Bet tai kartu ir iššūkis Europos Sąjungai, kuri dabar turi gerai palaužyti galvą, kokios taktikos imtis, kad Vakarai nenustumtų A. Lukašenkos į V. Putino glėbį ir kartu skatintų baltarusių viltis sulaukti geresnio, demokratiškesnio gyvenimo. Vadinkime tą principą „botago ir meduolio“ vardu, tik tuo botagu reikia saikingai mojuoti, kaip ir meduolį ne kasdien siūlyti. Ypač tai tinka Lietuvai, kuri blaškosi tarp pasiūlymų suveržti režimą izoliacijos diržu ir būti Minsko advokate pakeliui į demokratinį pasaulį. Misija – įmanoma.

Posovietinių struktūrų paradas

Pasekime chronologiją. Iš pradžių buvo Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS). Gruodžio 8 d. sukako 20 metų, kai Belovežo (Baltvydžio) girioje, Viskulių kaime, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai Stanislavas Šuškievičius, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas konstatavo, kad SSRS iširo ir susikūrė NVS. Faktinis Sovietų Sąjungos galas buvo per pačias katalikų Kalėdas, gruodžio 25 d., kai atsistatydino Michailas Gorbačiovas.

Netrukus atsirado rusiškasis NATO variantas – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO, įkurta 1992 m. gegužės 15 d.). Šios organizacijos ištakos siejamos dar su 1992 m. Dušanbėje pasirašyta Kolektyvinio saugumo sutartimi. Galutinai KSSO buvo sukurta 2002 metais. Šis blokas taip ir netapo reikšmingas karine prasme. Jis apima Vidurio Azijos respublikas – Kirgiziją, Kazachstaną, Tadžikistaną bei Armėniją, Azerbaidžaną, Rusiją ir Baltarusiją. Uzbekistanas anksčiau priklausė KSSO, bet pasitraukė.

Paskui 1999 m. gruodžio 8 d., per pačias SSRS iširimo metines, įkurta Rusijos ir Baltarusijos sąjunga, bet tik V. Putino vizito (2007-ųjų gruodžio 13-14 d.) į Minską metu Rusijos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė konstitucinį aktą, skelbiantį Rusijos ir Baltarusijos susivienijimą. Šis aktas ir liko formaliu dokumentu.

2000-ųjų spalio 10 d. Astanoje pasirašyta sutartis dėl Eurazijos ekonominės sąjungos (EvrAzES) sukūrimo, ji įsigaliojo kitų metų gegužės 30 d. Organizacijos portale www.evrazes.com rašoma, kad šiuo metu jos nariai yra penkios posovietinės valstybės – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija ir Tadžikistanas. 2006 m. sausio 25 d. prisijungė Uzbekija, bet 2008 m. spalį iš šios organizacijos pasitraukė. Nuo 2002 m. gegužės stebėtojų statusą joje turi Ukraina ir Moldova, o nuo 2003-ųjų sausio – ir Armėnija. Tokį pat statusą joje turi ir keletas institucijų – Tarpvalstybinis aviacijos komitetas (TVAK) ir Eurazijos vystymo bankas (EAVB). EvrAzES tapo prototipu šiemet sukurtos ekonominės politinės struktūros, vienijančios kol kas tik pirmąsias tris minėtas šalis.

Formaliai į organizaciją įeina viena gyvybingiausių posovietinių struktūrų – Muitų sąjunga (MS), įsteigta dar 2007-ųjų spalio 6 d., bet realiai pradėjusi veikti 2010 m. sausio 1 d. Ji vienija Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų tarnybas. Kaip rašo portalas www.cust.lt, visos trys šalys taiko vienodus muito tarifus prekėms ir vadovaujasi vienu Muitinių kodeksu. Pavyzdžiui, vienoms prekių grupėms, iš Lietuvos eksportuojamoms į šios sąjungos šalis, muito mokesčiai didėja, kitoms – mažėja. Ypač jie auga naudotiems automobiliams, eksportuojamiems į Kazachstaną ir Baltarusiją, taip pat į Rusiją išvežamoms gyvoms kiaulėms. Tuo tarpu tekstilės gaminiams, vežamiems į Rusiją, taikomi mažesni nei buvo muitų tarifai.

Nuo 2012 metų sausio 1 d. pradės veikti Vieningos ekonominės erdvės (VEE) projektas. 2009-ųjų gruodžio viduryje Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano prezidentai neformaliame viršūnių susitikime susitarė iki 2012 metų sausio 1 d. sukurti Vieningą ekonominę erdvę. Bendrame šių vadovų pareiškime sakoma: „Esame įsipareigoję toliau plėsti integracinius procesus EAEB (Eurazijos ekonominės bendrijos) erdvėje, o kaip  kitą tikslą tvirtiname savo siekį ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 1 d. suformuoti vieningą ekonominę Baltarusijos Respublikos, Kazachstano Respublikos ir Rusijos Federacijos erdvę.“

Visos šios posovietinės struktūros gana susipynusios, vienos merdi, kitos dar veiklios, nes didelį stimulą jų gyvybingumui duoda nauji politiniai procesai Rusijoje ir visoje integracinėje erdvėje.

Kaip sujungiama Europa ir Azija

Visas šias organizacijas NVS erdvėje turėtų suvienyti lapkričio 18 d. Maskvoje Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano vadovų pasirašyta Eurazijos ekonominės sąjungos (EAES, dažnai jos abreviatūroje nėra ekonominio dėmens, tarsi pabrėžiant, kad tai ne tik ekonominio pobūdžio darinys) deklaracija, numatanti, kad pati naujos struktūros idėja bus realizuota iki 2015 m. Ji materializuosis, kai Muitų sąjunga parengs bendrą teisės aktų bazę, o Vieninga ekonominė erdvė privilios daugiau šio darinio dalyvių.

Tiesa, EAES trijulė dabar kitokia negu prieš 20 m. gimusi NVS: Ukrainos vietą joje užėmė Kazachstanas. Įdomiausias čia Baltarusijos vaidmuo. Prieš 20 metų Minskas buvo lygiavertis šio triumvirato partneris ir net formalaus akto pasirašymo šeimininkas, o naujoje sąjungoje jam teks autsaiderio vaidmuo, rašo Baltarusijos laikraštis „Ežednevnik“. Juk Baltarusija neturi nei naftos, nei dujų, jos ekonomika grimzta į gilią duobę, tad teks nuolat prašyti išmaldos Maskvoje ir Astanoje.

Ilgametis Kazachstano lyderis Nursultanas Nazarbajevas Eurazijos bendrijos idėją pasiūlė dar 1994 m., bet tais metais kaip tik į valdžią Baltarusijoje atėjo Aliaksandras Lukašenka, o pro Borisą Jelciną tik ką buvo praūžęs pučas. Kodėl dabar įvyko tokie pasikeitimai, atsakymą šių metų spalį laikraštyje „Izvestia“ davė V. Putinas, savo straipsnyje priminęs, kad „atėjo laikas“ buvusių sąjunginių respublikų realiai integracijai.

Žalią šviesą uždega rinkimai

Iš tiesų tam ateina tikrai patogus laikas. V. Putino partija Vieningoji Rusija Dūmos rinkimuose pasiekė nors ir ne tokią, kokios buvo laukta, bet vis dėl to pergalę. Gavusi mažiau negu 50 proc. balsų ji neturės parlamente konstitucinės daugumos, reikalingos pagrindinio įstatymo pataisoms priimti, tačiau su 238 mandatais ji sudarys absoliučią daugumą, kuri galės diktuoti įprastinių teisės aktų, tarp jų – integraciją įteisinančių, priėmimui.

Apžvalgininkai sutaria, kad nuo šio tramplino V.Putinas tikisi kitų metų kovą trečią kartą šoktelti į aukščiausią valstybės postą ir būti išrinktas Rusijos prezidentu ir  faktiškuoju naujos-senos SSRS valdovu. Ne šiaip sau JAV Ajovos valstijos laikraštis „Iova State Daily“ perspėja, kad „jau pensinio amžiaus 2024 m. sulauksiantis KGB pulkininkas svajoja dienas nugyventi imperatoriumi“, kuris kažkada apgailestavo, kad SSRS žlugimas buvo „didžiausia XX amžiaus geopolitinė tragedija“.

Akivaizdu, kad V. Putinas neapsiribos trimis EAES nariais. Žurnalas „Forbes“ mano, kad Maskvą ypač domina Ukraina su 45 mln. gyventojų ir 137 mlrd. eurų BVP pernai. Bet kol kas ją atbaido Kijevo sudaryta Asocijuotos narystės ES sutartis, pretenzijos integruotis į kitas Europos struktūras ir kiek baugina autoritarizmu atsiduodanti ir su Maskva susijusi byla prieš J. Tymošenko.

Nėra abejonių, kad po prezidento rinkimų Kremlius žengs dar toliau. Kaip pranešė Bulgarijos naujienų agentūra „Sofia News Agency“, Rusijos ekspertų nuomone, Bulgarija turi tapti viena iš Rytų Europos šalių, kurią „reikia pakviesti prisijungti“ prie V.Putino kūdikio EAES. Apie tai buvo kalbama valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ apskritajame stale. O toliau dar gražiau: vilionių tinklą ketinama užmesti net Suomijai, Vengrijai, Čekijai, Vietnamui, Kubai ir Venesuelai…

Viliotinio garsai pasiekia ir Baltijos šalis

Apie Baltijos šalių prisijungimą prie EAES irgi nenutylima. Duodama įvairių ženklų, kad esą posovietinė erdvė atvira visoms valstybėms. Kremliaus menestreliai suokia apie bendrą istoriją, slaviškąjį draugiškumą, senąsias slavų žemes, neva siekusias net Skandinaviją, ir t. t. Šios giesmės motyvų neišvengė ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, dalyvavęs ESBO Ministrų tarybos susitikime Vilniuje gruodžio 6–7 d.

Lapkričio pradžioje Maskvoje vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos atstovų susitikimas su Rusijos Dūmos vadovais, kuriame buvo aptariami ir Eurazijos sąjungos įkūrimo planai. Iš susitikimo grįžęs Seimo narys Petras Auštrevičius žurnalui „IQ“ sakė, kad, nors iki šiol V. Putino kalbos apie naują ekonominę sąjungą buvo vertinamos skeptiškai, vis dėl to reikia ne tik nerimauti, bet ir rimtai aptarti šią temą ES ir NATO institucijose. „Eurazijos sąjungos atsiradimas reiškia tam tikrus strateginius pokyčius Rytų Europos regione, ir jie neapsiribos vien tik politiniais ir ekonominiais pasikeitimais, tačiau apims ir tokias sritis kaip gynyba. Tai darys įtaką regiono saugumui ir stabilumui. Be to, ši sąjunga gali būti matoma kaip stipresnė alternatyva eurointegraciniams procesams, todėl ES ir NATO turėtų įvertinti šiuos Rusijos premjero planus“, – teigė Seimo narys.

Pasak P. Auštrevičiaus, Rusijos ketinimas suvienyti posovietines valstybes į naują sąjungą gali turėti ilgalaikių geopolitinių pasekmių ir baigtis Rusijos nusigręžimu nuo Europos. Politikas tiki, jog naujas darinys laikui bėgant gali tapti rimtu negaluojančios ES konkurentu ir alternatyva jai, o Rusijos premjeras ketina ieškoti naujų ekonominių partnerių.

Europarlamentaro V. Landsbergio nuomone, Eurazijos sąjungai nepavyks išsiplėsti iki buvusios Sovietų Sąjungos. „Aš manau, kad Sąjungos neatkurs tokios apimties, kokia buvo, kiek jau Rusija buvo išsiplėtusi, prisigrobusi užkariautų šalių. Manau, kad jiems tai nepavyks. Dabar šis triukšmelis kai ką gąsdina, kai kam žada. Be abejo, įsijungs visos agentūros, pradės sakyti, oi, kaip būtų gerai. Sukurs sumaištį ar ne, priklausys nuo mūsų pačių blaivumo ir brandumo. Mes turime Konstituciją, kuri draudžia ne tik jungimąsi į bet kokias posovietines sąjungas, bet net propaganda tokio jungimosi yra nusikalstama“, – sakė V. Landsbergis.

Senas SSRS tortas

Taigi, padrąsintas rinkimų rezultatų V. Putinas ir jo šešėlin nueinantys Kremliaus vadovai bandys reabilituoti prieš 20 metų žlugusią SSRS, o tai susiję su agresyvesne Maskvos užsienio politika – tiek NATO, tiek JAV, tiek Baltijos šalių atžvilgiu.

Lenkijos „Dziennik“, skeptiškai vertinęs Eurazijos sąjungą ir visą šį sumanymą, vadina jį bandymu „seną tortą padengti nauju glaistu“. Tačiau, pasak laikraščio, niekas kitas be silpnėjančios Rusijos šiuo tortu nesižavi, todėl gali būti, kad V. Putinui teks jį valgyti vienam.

Vaizdinga, bet ar įžvalgu? Galima neabejoti, kad kai kas dar bandys prisėsti pasmaguriauti prie šio stalo, tačiau – kokia kaina?

 Lenkai taip pat turi ambicingų planų

„Atsižvelgiant į sąlygas, kurios pasirodė nepriimtinos šiuo metu, ir į mūsų grupės kitus svarbius projektus, nusprendėme įšaldyti savo dalyvavimą šioje programoje prieš priimant formalius įsipareigojimus“, – pranešime spaudai pareiškė PGE vadovas Tomaszas Zadroga. Kad tai neatrodytų kaip demaršas prieš Lietuvą, tame pranešime tvirtinama, kad bendrovė taip pat  nutraukė derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės lenkams pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srityje ketinamos statyti Baltijos AE.

PGE išsamiau atsisakymo motyvų neaiškina. Terminas „įšaldyti“ (tarptautinis jo atitikmuo yra „moratoriumas“) dar nereiškia, kad visiškai atsisakoma dalyvauti projekte. Varšuva pasiliko judėjimo laisvę, manydama, kad gali kilti nenumatytų kliūčių pačiai pasistatyti atominę jėgainę ir taip sutaupyti lėšų, jai kelia nerimą ir Europoje kylantis pasipriešinimas atominei energijai.

Ko gero, savos AE statybos planai – pagrindinė atsisakymo priežastis. Lapkričio pabaigoje Prancūzijos naujienų agentūra AFP paskelbė, kad Lenkija jau išsirinkusi vietą pirmosios savo atominės elektrinės statybai. Ji gali būti Zarnovieco, Chočevo arba Gaskų vietovėse, ant Baltijos jūros kranto, į vakarus nuo Gdansko. Tiksli AE statybos vieta bus paskelbta tik po dvejų metų, kai paaiškės statybos darbų konkurso nugalėtojas. Dabar įvardijama preliminari projekto sąmata – apie 30 mlrd. dolerių.

Dėl teisės statyti jėgainę konkuruos trys kompanijos: prancūzų „Areva“ ir EDF, JAV ir Japonijos „General Electric“ bei „Hitachi GE Hitachi“, taip pat Jungtinėse Valstijose esantis Japonijos kompanijos padalinys „Toshiba Westinghouse“. Lenkija tikisi pasistačiusi šią AE sumažinti priklausomybę nuo Rusijos tiekiamų dujų. Be to, ši elektrinė turėtų konkuruoti su Baltijos AE, kuri pradės veikti 2016 m.

Vienoje iš labiausiai tikėtinų statybos vietų Zarnoviece jau yra panašaus statinio užuomazgos. Jo statybos pradėtos 1983 m., tačiau 1990 m. sustabdytos dėl vietinių gyventojų protestų, nulemtų 1986-aisiais ištikusios Černobylio avarijos.

Iki 2014–2015 m. turėtų būti parengtas techninis projektas, taip pat gauta ekologinės ekspertizės išvada. Pranešimuose neaiškinama, kur bus antroji atominė jėgainė, tačiau manoma, kad elektros energiją iš dviejų AE lenkai gaus 2020 m., abiejų galingumas sudarys apie 6000 megavatų, o statybos kaina – daugiau kaip 35 mlrd. dol.

 O ketinimai buvo gražūs…

Kaip matyti, Varšuvos ketinimai per šį dešimtmetį turėti dar dvi branduolines jėgaines šalies šiaurėje taip pat nėra labai konkretūs ir pagrįsti. Juk antai dar 2009-ųjų birželį agentūra PAP pranešė, kad Lenkijoje jau iki šių metų pabaigos bus žinoma, kiek ir kokio galingumo atominių elektrinių bus statoma šalyje, 2010 m. antrąjį pusmetį atitinkama programa turėjo būti pateikta Lenkijos vyriausybei, o 2012 m. – žinomos tikslios atominių elektrinių vietos ir galingumas. Matyt, planus sujaukė pasaulinė ekonominė krizė…

Rusija, dar 2010 m. pateikusi elektros pirkimo pasiūlymą, šio rudens pradžioje užsitikrino, kad lenkai elektros energiją pirks iš Baltijos AE. Rugsėjo 8 d. Krynicoje, pietrytiniame Sudetų krašto kurorte vykusiame XXI ekonomikos forumo apskritajame stale Lenkijos ūkio viceministrė, vyriausybės įgaliotinė atominės energetikos klausimais Hanna Trojanowska pareiškė, kad Lenkija neatsisako elektros energijos, taip pat – ir gautos iš atominių elektrinių, importo iš kitų šalių, bet „tam reikia gerai apskaičiuoti jos kainą, turint galvoje su mūsų kaimynais jau sukurtas struktūras“. Dabar gi interneto leidinys „Wirtualna Polska“ rašo, kad derybos su rusais dėl elektros importo ir kapitalo sudėties net nebuvo pradėtos. O tai, kas nepradėta, nesunku ir nutraukti.

 Varšuvos netenkino galingumas?

Atrodė, kad Lietuvos konsultacijos su Lenkija vyksta sėkmingiau. Dar 2008 m. balandį Geopolitinių studijų centro portale Geopolitika.lt rašėme, kad Lietuva dar 2006 m. antroje pusėje, be kitų šalių, kreipėsi ir į Lenkiją ir tų metų lapkritį Varšuva sutiko dalyvauti naujos elektrinės statyboje. Gruodžio mėnesį buvo pasirašytas keturšalis protokolas, pagal kurį Lenkija, Latvija ir Estija gautų po 22 proc. energijos galingumo, o Lietuvai liktų 34 procentai. Bet vėliau Lenkija pareikalavo padidinti vien jos dalį iki 1200 megavatų. Vilnius tarsi ir sutiko su šia sąlyga, tačiau diskusija paskendo Lietuvos rūpesčiuose dėl leidimo pratęsti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbą iki naujo reaktoriaus statybos pabaigos, dėl strateginio investuotojo paieškų.

Lietuvos URM svetainėje skelbiama, kad 2010 m. gegužės 31 d. Briuselyje vykusio bendro trijų Baltijos šalių ir Lenkijos ministrų bei Europos energetikos komisaro susitikimo metu buvo išreikšta parama Lietuvoje statomos naujos atominės elektrinės projektui ir pripažinta Baltijos šalių energetikos rinkos integracijos į ES energetikos rinką svarba. Susitikimo metu buvo pasirašytas ir bendras trijų Baltijos šalių bei Lenkijos komunikatas, nuspręsta įkurti aukšto lygio atominės energetikos darbo grupę. Tada vieningai buvo pripažinta, kad investuoti į naujus elektros generavimo pajėgumus po IAE uždarymo yra itin svarbu, siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo rusiškų gamtinių dujų importo.

Tiesa, lenkų derybininkai dažnai pareikšdavo, kad VAE projektinis galingumas – iki 1300 megavatų – aiškiai per mažas, kad Varšuva galėtų atsisakyti savo jėgainių statybos planų (2009 m. pabaigoje uždarytos IAE galingumas buvo maždaug dvigubai didesnis). Aplink statomi galingesni reaktoriai: Baltijos AE turės 2300 megavatų, o vien tik Baltarusijos Astravo AE pirmojo reaktoriaus galia bus apie 2000 megavatų. Kitaip sakant, mažesnio galingumo reaktoriuose gaminama elektros energija gali būti brangesnė, be to, dar įskaičiuojami ir jos perdavimo dideliu atstumu veiksniai…

Ir vis dėl to iš principo buvo susitarta, kad Lietuvai priklausys 34 procentai VAE akcijų, strateginiam investuotojui, kuriuo neseniai buvo pasirinkta Japonijos kompanija „Hitachi-GE Nuclear Energy“,  – iki 51 proc. Likusias akcijas išsidalytų naujos jėgainės statybų partneriai – Latvija, Estija ir Lenkija. Lietuvos energetikos ministras A.Sekmokas birželį priminė, kad visos šalys yra patvirtinusios savo suinteresuotumą dalyvauti projekte.

 Ekonominė ar politinė logika?

Galima svarstyti, ar šis dalyvavimo VAE statyboje įšaldymas yra ekonominis ar politinis sprendimas. Keturšalį susitarimą buvo žadama pasirašyti po rinkimų Lenkijoje 2007-ųjų spalį, tačiau pasirašymas kelis kartus buvo atidedamas, pavyzdžiui, kai dėl politinės krizės į Vilnių negalėjo atvykti premjeras Jaroslawas Kaczynskis. Paskui – ta baisioji katastrofa prie Smolensko… Pernai gruodžio pradžioje Varšuvoje vykusio susitikimo dalyviai – Lenkijos ir Baltijos šalių premjerai D. Tuskas, A.Kubilius, V. Dombrovskis, A. Ansipas deklaravo savo paramą Visagino branduolinės jėgainės statybai. Lenkijos premjeras D. Tuskas sakė, kad Visaginas yra svarbiausias regioninis energetinis projektas.

Tai kai kuriuos politikus ir apžvalgininkus verčia galvoti, kad Varšuva smogė klastingą politinį smūgį ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims. Kiti mano, kad tai atbaidys strateginį investuotoją „Hitachi“ skirti daugiau pinigų, t. y. kompensuoti lenkų dalį, atmuš latvių ir estų norą dalyvauti VAE statyboje, nors Latvijos premjeras V. Dombrovskis užtikrino, kad „Baltijos valstybės gali ir be Lenkijos tęsti naujos elektrinės projektą – kaip trys šalys“.

Politologas Raimundas Lopata nusiteikęs ne taip optimistiškai. Apibendrindamas šį Varšuvos sprendimą, jis tvirtina, kad „naujieji Lenkijos lyderiai nemato perspektyvų kartu su Lietuva vykdyti ne tik ekonominių, bet ir politinių ar geostrateginių projektų… Šiame kontekste Lietuvos nesėkmė buvo Smolensko tragedija…“

Bet užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ragina veltui nešvaistyti laiko, ieškant politinės logikos Varšuvos sprendime. „Pinigai turi polinkį būti objektyvūs“, – mįslingai sakė ministras.

Galbūt jis teisus. Kiekviename kaimynų žingsnyje įžvelgiant politinius, toli siekiančius motyvus, kuriant įvairias „sąmokslo teorijas“, net ir jokių sąsajų neturinčius faktus galima paversti dingstimi kurstyti nesantaiką.