Kai sėdau rašyti šias eilutes, Rusijoje pompastiškai pažymima Liaudies vienybės diena (rus. День народного единства). Vadinamoji šventė tęsėsi keturias dienas. Ji tarsi susijungė su lapkričio 7 – ąja – bolševikinės 1917 m. revoliucijos, teisingiau – lenininio perversmo metinėmis. Rusai švenčia visą savaitę, bet Rusijos propagandistai skundžiasi, kad ana „liaudies“ šventė ne visiškai šventiška. Jie tikina, kad ją geriau įprasmins „specialioji karinė operacija“, tai yra, Rusijos karas prieš Ukrainą, kurio pergalės Putinas taip ir nesulaukia…

Paminklai šovinizmui

Tačiau bolševikinių nuotaikų netrūksta. Antai, Vologdoje lapkričio 4-ąją atidengtas 9 metrų aukščio paminklas pirmajam carui Ivanui Rūsčiajam arba Ivanui IV-ajam (dar jis vadintas Ioanu Vasiljevičiumi arba Žiauriuoju; 1533 – 1584). Esą būtent šį miestą caras buvo sumanęs paskelbti Rusios sostine.

Įdomu, kad prieš metus mieste jo mero iniciatyva buvo pastatytas paminklas Stalinui, bet teismas nutarė jį demontuoti, nes pagal įstatymus jokių paminklų kultūrinio istorinio paveldo zonoje statyti negalima, o statytojas į biudžetą turės gražinti 10 mln. rublių.

Abejojama, kad abu paminklus teks nuversti. Rusijoje atgimsta šovinistinis patriotizmas, ir Kremlius tikina, jog tokie paminklai tik sustiprina rusų dvasią ir vienybę. Juk Ivanas Rūstusis Vologdai svarbus taip pat kaip Michailas Tverietis Tvėrei, Olegas Rezanietis Riazanei. O caras Ivanas neva prakirto langą per Archangelską į Europą ir nutiesė kelią nuo Maskvos iki Baltosios jūros ir Vologdos.

Rusų propagandistai ginčijasi, kad maskviečiui valdovui paminklą tiktų atidengti per jo gimimo dieną, o dar geriau – per anglų karalienės Elžbietos I Tiudor (Elizabeth Tudor; 1533 –  1603), sustiprinusios britų laivyną ir pradėjusios intensyvią prekybą su Rusia, gimtadienį…

Mes plačiau nesigilinsime į šovinistinius aksesuarus Rusijoje, kurių atidengime aktyviai dalyvauja pats Putinas. Antai, jis padėjo gėlių prie paminklo Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui Kremliaus aikštėje. Priminsiu, kad pradėjęs karą prieš Ukrainą, Putinas iškart save palygino su pirmuoju imperatoriumi Petru I-uoju, vadinamu Didžiuoju, jo 350-ųjų gimimo metinių proga, ir neigė, kad  kariaudamas su Švedija (ir užgrobdamas Baltijos šalis) jis kažką užgrobė. Jis esą nieko neužgrobė – jis susigrąžino…

Pažeminimas

Grįžkime į XVII a. pradžią, kuri ypač svarbi lietuviams ir lenkams. Kodėl būtent ta 1612 m. lapkričio 4-oji (kitais duomenimis – lapkričio 5-oji) Rusijoje paskelbta nacionaline švente?

Esame jau rašę, kaip lietuviai su lenkais kartą jau buvo užėmę Kremlių. Pakartosime.

Prieš keliolika metų lenkų dienraštis „Nasz Dziennik“, kuris save laiko katalikišku kultūros, istorijos ir informacijos leidiniu su grauduliu prisiminė daugiau kaip 400 metų istoriją ir mėgavosi 1611 m. spalio 29 d. Varšuvos karališkuose rūmuose įvykusia Rusiją žeminančia ceremonija. Tuomet, kaip rašė laikraštis, lenkų etmonas ir Maskvos užkariautojas Stanislawas Zolkiewskis atvežė rusų didikus – belaisvius, tarp kurių buvo kone visi Šuiskiai – caras Vasilijus IV Joanovičius (V.Šuiskis), rusų kariuomenės vadas didysis kunigaikštis Dmitrijus Šuiskis, sosto paveldėtojas didysis kunigaikštis Ivanas Šuiskis, vienintelis grįžęs į Maskvą po nelaisvės Lenkijoje, ir kiti. Čia įvyko jų priverstinis „omažas“ (pranc. hommage – priesaika) – ištikimybės karaliui ir vasalinės sutarties sudarymo apeigos.

Pasakojama, kad konvojaus lydimi kilmingieji rusų belaisviai viso Lenkijos Seimo ir ATR senato akivaizdoje nusižeminę puolė ant kelių, karaliui Zigmantui Vazai III bučiavo ranką, prašė atleidimo ir žadėjo, kad Rusija niekada neužpuls Lenkijos, paskui prisiekė. Gi kunigaikštis Ivanas tris kartus sudavė kakta į karališkųjų rūmų grindis ir net apsiverkė…

Kokia viso to pažeminimo priešistorė?

Per netrumpą viduramžių laikotarpį (1492-1667 m.) LDK ir po Liublino unijos susidariusi ATR su Rusija kovojo 9 didelius karus. Dažniausiai puldavo Rusija, tačiau septintasis karas, kuris vyko 1609-1618 m., surengtas Lietuvos ir Lenkijos iniciatyva, pasinaudojant Rusijos vidiniu susiskaldymu.

XVI-XVII amžių sandūroje Rusijoje prasidėjo vadinamoji Didžioji sumaištis („Velikaja smuta“). Tačiau kitokią sumaišties sėklą Rusijoje sėjo tas pats, šiuo metu Rusijoje garbinamas caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią sūnų, irgi Ivaną. Šitaip jis pasmerkė Riurikaičių dinastiją – po Ivano Rūsčiojo mirties valdžią maskvėnų valstybėje perėmė bojarinas Borisas Godunovas.

Tuo avantiūristų ir apsišaukėlių laikotarpis tik prasidėjo. Po B. Godunovo Maskvoje pasirodė Dmitrijus Apsišaukėlis (Lžedimitrijus), kuris netrukus žuvo ar buvo nužudytas. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti ATR pusėn. Paskui sekė Lžedimitrijus II, kurį rėmė grupė ATR didikų, dar vėliau atsirado ir III-asis Maskvos caras.

Galų gale Maskvos caras Vasilijus Šuiskis, sėkmingai atbloškęs švedų kariuomenę, su ja sudarė sutartį, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Ši sąjunga reiškė beveik garantuotą karą su ATR, jau keliolika metų besipešančia su švedais dėl Livonijos, tačiau V.Šuiskis neturėjo iš ko rinktis.

Žygis į Kremlių

Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. Pasinaudojęs sumaištimi 1609 m. rudenį karalius Zigmantas Vaza paskelbė karą perversmų ir karų nualintai Rusijai. Rugsėjo pabaigoje ATR kariuomenė apsiautė Smolenską, kurį Lietuva buvo praradusi 1514 m. 1610 m. liepos 4 d. prie Klušino kaimo, už 200 km nuo Maskvos, ATR kariuomenė pasiekė įspūdingą pergalė prieš maskvėnus (beje, šiame Klušine gimė ir J. Gagarinas, kurio aptriušusią gimtinę šiandien težymi užrašas „Pirmojo kosmonauto namai“).

Bet rusų įgula Smolenske išsilaikė dar 20 mėnesių ir tik penktojo šturmo 1611m. birželio 13 d. miestas buvo užimtas. Tad kelias į Maskvą jau buvo atviras. Zigmantas Vaza atsiuntė Lenkijos karo lauko vadą etmoną S. Zolkiewskį, kurio negausūs pulkai į Maskvą patyliukais įžengė naktį iš spalio 9 į 10 dieną.

To meto Maskva turėjo keturis įvirtinimus. ATR kariuomenei pavyko užimti „Kitaj gorod“ (nieko bendro neturi su kinų miestu, nes „kitaj“ senojoje rusų kalboje reiškia „baslys“; miestas buvo aptvertas nusmailintais kuolais, turėjo 13 bokštų, 6 vartus; rajonas ribojosi su dabartine Raudonąja aikšte, šalia buvo dar ir pagrindinis „bielij gorod“ („baltasis miestas“) bei Kremlius – Rusijos valdovų rezidencija). Lenkų ir lietuvių kariuomenei pavyko užimti visus šiuos įvirtinimus, tačiau netrukus jie pateko į sukilėlių apsiaustį.

Prasilaikė dvejus metus

1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio ir Kuzmos Minino. Apgultis tęsėsi daugiau kaip metus. Gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą – J.K. Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų. Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. Iš žemės maistui buvo kasami lavonai, valgomi šunys ir katės, žmonės su ginklais rankose puldinėjo vieni kitus.

1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta – Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo didelę dalį pasidavusių ATR karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio D. Požarskio karių rankas. 1612 m. lapkričio 1 d. rusai išstūmė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, lapkričio 4 d. (kitais duomenimis – 5-ąją) buvo išlaisvintas Kremlius bei kiti abu Maskvos įtvirtinimai.

Tik po kelerių metų (1618 m. gruodžio 11 d.) buvo pasirašytos Deulino (miestas už keliasdešimt kilometrų nuo Maskvos) paliaubos. Pagal taikos sutartį ATR laimėjo didžiausią savo išsiplėtimą – iki Smolensko, kuris jai atiteko 14-kai su puse metų. Terminui dar nepasibaigus, Maskvos didžioji kunigaikštystė pradėjo vadinamąjį trijų metų Smolensko karą, kuris tapo ATR pozicijų Rytuose praradimo pradžia. Ypač įsimintinas 1655 m. rugpjūčio 8-osios rusų ir kazokų antpuolis prieš LDK sostinė Vilnių.

Viltys

Bet šis ATR žygis į Maskvos kremlių, kuriame vis dėl to pagrindinį vaidmenį vaidino Respublikoje dominuojantys lenkai, paliko gilų atspaudą dabartinėje kaimynų sąmonėje. Iki šiol lenkams vaidenasi, kad jie vieninteliai skriaudė rusų carus, tik už parankės kaip drąsią, bet pagalbininkę tautą pasiėmę Lietuvą. Šiuolaikinėje liepsnojančioje Europoje šis vaizdas gana iškreiptas.

Iš tikrųjų Rusijos karas prieš Ukrainą ilgam pakeitė ne tik jėgų išsidėstymą Europoje, bet ir požiūrį į agresiją ir ano meto istorinius įvykius. Dabar pagrindine agresore tapo Rusija, o ne viduramžių Lietuva ar Lenkija. Tad kyla natūralus, gal kiek nostalgiškas klausimas: kada naujasis Rusijos caras (kai jas jį pravardžiuoja Lževladimiru) bus sutriuškintas arba nubaustas savųjų ir kada mes vėl įžengsime į Kremlių?