Mes be Vilniaus nenurimsim!

Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:

Mes be Vilniaus nenurimsim!

Kaupias skausmas… ir dangus toks debesingas…

Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Taip rašė Petras Vaičiūnas (1890 – 1959) – lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas, savo kūrybą skyręs Nepriklausomybę atgavusiai Tėvynei. 1922 m. spalio 9 d., praėjus lygiai dvejiems metams po Vilniaus krašto okupacijos, jo eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ buvo tapęs tarsi antruoju Lietuvos himnu. Muziką šiai giesmei sukūrė kompozitorius Antanas Vanagaitis. Pirmąkart eilėraštis buvo paskelbtas spalio – lapkričio mėnraštyje „Atspindžiai“, Nr. 14-15.

Kuo jis susijęs su šiandienos lietuvių kovomis? Literatūrine prasme – daug kuo. Ir iškart po 1991-ųjų Sausio 13-osios „Dienovidyje“ (Nr. 2) poetė, P. Vaičiūno dukterėčia Judita Vaičiūnaitė jautriai sušuko: „Nors ir nemėgstu garsių skambių šūkių, norėčiau užbaigti perfrazuota savo dėdės poeto Petro Vaičiūno  fraze:

– Ei, pasauli, mes be laisvės nenurimsim!“.

Šias eilutes galima pritaikyti ir šiandienai, kai, atrodo, jau 35-rius metus mėgaujamės laisve ir nepriklausomybe, o pasaulis mus pripažino lygiateise jo dalimi, tegul ir mažyte. Tačiau įvykiai šalia Lietuvos sienų, grobikiškas Rusijos karas prieš Ukrainą, nuolatinė grėsmė mūsų laisvei vis primena anas tarpukario aplinkybes.

Tad grįžkime į istoriją. O tai paskatino svarbi data: 1939 m. spalio 27 d. rytą prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis į susigražintą sostinę Vilnių, kuris 19 metų buvo lenkų okupacijoje. Daugiau kaip 100 km žygis iš Kauno tęsėsi tris dienas, ir jau kitą dieną, 12.15 val., į Vilnių įžengė pirmieji Lietuvos kariuomenės kariai. Simboliška, kad pirmieji įžengė Pirmojo pėstininkų pulko, pavadinto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardu, kariai. Juk čia jis buvo pradėtas ir formuoti.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus svetainėje rašoma, kad Vilniaus grindiniu trepsėjo ne tik pėstininkai, bet kanopas žvangino ir kavalerijos žirgai, dardėjo artilerijos pabūklai, šarvuotoji technika. Sulaukta ir Lietuvos karo aviacijos lėktuvo skrydžio virš galvų. Kaip ir pėstininkus „gediminėnus“, norisi išskirti ir Trečiąjį dragūnų Geležinio Vilko pulką, pavadinimu susietą su Vilniumi ir jo įkūrimo legenda. Kitą dieną, spalio 29 – ąją, 14.15 val., Gedimino pilies bokšte vėl suplevėsavo Lietuvos vėliava. Šias akimirkas lydėjo gaudžiantys visų Vilniaus bažnyčių varpai, prie kurių prisidėjo ir likusios Lietuvos varpai.

Ant mano darbo stalo – 1936 m. išleista Viktoro Biržiškos knygelė žaliais viršeliais „Neužgijusios žaizdos. Atsiminimai iš Vilniaus 1920 – 1922 m.“. Vienas iš trijų brolių Biržiškų, matematikas, lietuvių visuomenės ir politikos veikėjas, aktyvus kovotojas su lenkų okupacija, ne kartą patyręs tie bolševikų, tiek lenkų suėmimus, begalę kratų ir persekiojimų pasakoja apie okupantų represijas okupuotame Vilniaus krašte. Savo pusantrų metų veiklos okupuotoje sostinėje aprašymu jis tarsi papildė Balio Šėmio (brolio Mykolo Biržiškos slapyvardis) 1930 m. išleistą kroniką „Vilniaus Golgota“ ir kitus pasakojimus.

Reikia priminti, kad Vilniaus susigražinimas, vykęs nebe Maskvos pagalbos, rikiavosi įtemptų įvykių Europoje ir pasaulyje eilėje. Buvo pasirašyti Molotovo – Ribentropo paktas bei slaptieji protokolai, jau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kuris įsižiebė, Bertoldo Brechto žodžiais tariant, „ketvirtuoju Lenkijos padalijimu”, gi netrukus, po 17 dienų, Raudonoji armija užėmė rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį. Prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys, pasirašant SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį” su vienu konfidencialiu ir dviem slaptaisiais protokolais. Taip Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Tokioje geopolitinėje sumaištyje Kaunas, kaip laikinoji Lietuvos sostinė, buvo priverstas dėkoti Stalinui, kad šis perdavė Vilnių Lietuvai, nes, kaip rašo istorikai, Antanas Smetona nesutiko su Vokietijos siūlymu pačiam atsiimti Vilnių. Iš tiesų, Lietuva tuo metu buvo pasimetusi tarp dviejų galybių… Kita vertus, jei Lietuvos kariuomenė į Vilnių būtų patraukusi anksčiau, ne spalio pabaigoje, o dar prieš tai rugsėjo 18 d. jame įsikūrusią Raudonąją armiją, vargu ar šalies nebūtų ištikęs toks pat likimas – kaip grūdelio tarp girnų. Juk liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. Molotovas savo pasisakyme, kalbėdamas Aukščiausiosios tarybos prezidiume 1939-ųjų spalio 31 d., pagrasino: „Vienintelis smūgis Lenkijai, pirma – iš vokiečių pusės, o paskui – iš Raudonosios armijos pusės, ir nieko neliks iš tos išgamos, kuri atsirado dėl Versalio sutarties ir gyvavo engdama ne lenkų tautas.“

Lietuviai negalėjo nematyti apsimestinės nacių ir sovietų draugystės: rugsėjo 22 d. per paradą Brastoje (Breste) abiejų kariuomenių generolai gėrė šampaną… Bet nuspėti ateitį nebuvo taip lengva, kaip ir svarstyti šiandien, kas būtų, jeigu būtų…

Kaip ten bebūtų, Raudonosios armijos ir lenkų dalinių susidūrimas Vilniaus pakraščiuose link Lenkijos valstybinės sienos buvo nulemtas, ir per savaitę sovietai „išvalė“ Vilnių nuo lenkų likučių. Sovietai užgrobtą Vilnių ir jo apylinkes laikinai priskyrė Baltarusijos SSR. Pasirašius SSRS – Lietuvos tarpusavio pagalbos sutartį Vilniaus miestą ir maždaug trečdalį Vilniaus krašto sovietai perdavė Lietuvai. 1940 m. lapkričio 6 d. vietos lietuvių prašymu SSRS perdavė tuo metu jau okupuotai Lietuvai dar tris nedideles teritorijas – Druskininkus, Deiveniškių kilpą, Švenčionis bei jų apylinkes.

Iki šiol besitęsiantys Rusijos propagandos tvirtinimai, kad, esą, Maskvos gera valia Lietuvai buvo gražintas Vilnius, atspindi tik dalį tiesos. Jokios „geros valios“ Maskva nerodė, o tik puoselėjo tikslą užsitikrinti vakarinį placdarmą prieš artėjančią karo grėsmę. Jau ne kartą rašėme, kad Stalinas ir Hitleris vienas kitą pergudravo, kol galų gale tapo mirtini priešai, sukrovę milijonines aukas ir atnešę baisias kančias visame pasaulyje.