Briuselis auklėja Lietuvą

Pabėgėliai, nors jų vos per 4200 kirto sieną, baigia išbalansuoti ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir teisinę sistemą, supriešinti ją su Europos Sąjunga. Prieš šešerius metus, kai Europą užplūdo milijonas migrantų, o Lietuva sutiko priimti daugiau kaip 1000, mūsų pastangos atrodė tokios geranoriškos, kad Briuselis mus net pagyrė. Dabar gi jis Vilniui grasina…

„Lengvų sprendimų nėra, – sakė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. – Turime atsižvelgti į tarptautinius įsipareigojimus dėl prieglobsčio prašytojų teisių ir tuo pačiu metu nepaversti savo šalies neteisėtų migrantų pereinamuoju kiemu. Tam, kad negyventume nežinioje, sprendimai dėl migrantų teisinės padėties turi būti aiškūs ir priimami kuo greičiau“. Ministerija rengia Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (UTPĮ) pakeitimus. Projekte numatyta ilginti jų sulaikymo terminą, nes visų prieglobsčio prašymų nagrinėjimas užsitęsė. Bet čia Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius atkirto: „Lietuvoje šiuo projektu siekiama sukurti getų sistemą, ir toks sprendimas grubiai pažeistų Europos žmogaus teisių konvenciją, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, kad ilgesnis nei 4 mėnesių asmenų sulaikymas yra grubus konvencijos pažeidimas“.

Dar rugpjūčio pabaigoje Lietuva sulaukė Europos Tarybos žmogaus teisių komisarės Dunjos Mijatovič nuožmios kritikos dėl elgesio su migrantais. Ji perspėjo, kad migrantų atvykimas į Lietuvą nesikirstų su jos įsipareigojimais dėl žmogaus teisių, ir paragino Vyriausybę pasirūpinti, kad nebūtų vykdomi migrantų gražinimai į Baltarusiją ar kitas šalis, nepriėmus atitinkamų saugiklių.

Premjerė Ingrida Šimonytė apeliavo į migrantus siunčiantį Baltarusijos režimą ir jo vykdomą hibridinę agresiją, bet pažadėjo inicijuoti atitinkamų įstatymų pataisas. Prieš keletą dienų ją nustebino, kad Briuselis neišsako tokių griežtų A. Lukašenkos režimui, o tik bara Vilnių, kad šis nesilaiko Migracijos pakto reikalavimų.

Smūgiai Lietuvai suduodami ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, dabar VDU Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas gąsdina dėl pabėgėlių prastų gyvenimo sąlygų Lietuvoje, nežmoniško elgesio su jais, ypač netinkamos medicininės pagalbos. Jis prognozuoja, kad pasipils bylos į Europos žmogaus teisių teismą. Jam pritaria Seimo kontrolierių tarnyba, išplatinusi ataskaitą apie neva apokaliptinę padėtį pabėgėlių stovyklose. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ją įvertino kaip skundą prieš savo valstybę ir pasiūlė jį įsirėminti A. Lukašenkos hibridinės atakos organizatoriams.

O iš Briuselio atskriejo tiesmukas nurodymas: ES teisės aktai turi būti viršesni už nacionalinius. Mums lengva atsikirsti, kad nacionalinis saugumas yra aukščiau visko, bet esmė tokia, kad bendrijos funkcionieriai demonstratyviai nenori pastebėti A. Lukašenkos surengtos hibridinės atakos, kuri ir yra pagrindinė grėsmė Lietuvos valstybingumui. Minsko inspiruota krizė toli gražu nesibaigia: Baltarusijos teritorijoje savo eilės kirsti Lenkijos, Lietuvos ar Latvijos sieną laukia apie 14 tūkstančių migrantų…

Kaip reikia ginti savo interesus, mus įkvepia kaimyninė Lenkija, nors ne kartą ją vanojome už istorines santykių peripetijas. Varšuvos konfliktas su Briuseliu yra priėjęs pavojingą ribą – galimą išstojimą iš Europos Sąjungos Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, kitaip sakant, „Polexitą“. Kol kas Briuselis tik perspėja nutrauksiąs ES atsigavimo po pandemijos fondo išmokas ir paskelbsiąs kitas sankcijas. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Alvydas Jokubaitis mano, kad grėsmę vakarietiško tipo demokratijai kelia ne Lenkija, o ES pozicija, kurioje nėra vietos nacionalinių interesų sampratai.

Taigi, ar Lietuva sulauks tokių grasinimų dėl migrantų? Tam tikra prasme jie jau skamba. Vietinių politikų, teisės ekspertų ir šiaip globalistinių veikėjų į Briuselį plūstantys skundai, kuriuose nacionaliniai interesai nustumiami į kažkelintą vietą, tik komplikuoja situaciją – skaldo visuomenę, ardo jos teisinę sistemą, Vyriausybę stumia į skubotus sprendimus ir aklą tarnystę Briuseliui.

Galima pasvarstyti, ar Lietuvai migracijos požiūriu ne laikas jungtis prie 30 metų atgal įkurtos neformalios Vyšegrado grupės, kurioje dalyvauja Vengrija, Čekija, Lenkija ir Slovakija? Juk šio keturių Vidurio Europos šalių forumo tikslas – dalintis patirtimi ir ieškoti bendrų pozicijų, sprendžiant regiono ir ES problemas.

Laikas ieškoti draugų ne tik Briusely ar Vašingtone, o ir Vidurio Europoje.