Tik nereikia mūsų gąsdinti… Lakus Drąsios Šalies posakis „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ atėjo iš Sąjūdžio laikų, kai buvome pasiryžę viskam: žūtbūt atkurti nepriklausomybę, atsispirti agresoriui, atlaikyti ekonomines blokadas, iškęsti Vakarų abejingumą. Lipdukai su šiuo šūkiu dar ilgai buvo ant šaldytuvų, automobilių, kabinetų durų, netgi ant kasos aparatų.

Tada mums buvo jūra iki kelių. Jeigu tuomet kas nors būtų pagąsdinęs Trečiuoju pasauliniu karu arba bent tokia agresija, kaip Rusija įvykdė prieš Ukrainą ir atplėšdama Krymą, jį būtume pasiuntę kuo toliau, ir ne tik „ant trijų raidžių“. Juk net neįsivaizdavome, kad po ketvirčio amžiaus istorijos ratas apsisuks. Bet gal šiandien, prabėgus trims dešimtmečiams, mums neverta kelti nereikalingų emocijų, gąsdinti tautos, kelti nerimo? Juk Europos mastu pas mus pabėgėlių problema ir konfrontacija su diktatoriškais režimais tokia smulkmė…

Bet čia verta prisiminti istoriją, kaip, rodos, „tuščioje vietoje“ įsižiebia konfliktai.

1914-ųjų liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai po to, kai birželį serbų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Frantzą Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bosniją ir užtrukusį kariuomenės parade. Ercherzogas dėvėjo neperšaunamą liemenę, bet kulka pataikė į galvą…

1915 m. vokiečiams netgi pavyko užimti didelę dalį Lenkijos ir Lietuvos, o netrukus ir didžiulę visos Rytų imperijos dalį. Į Rusija plūstelėjo minios lenkų ir lietuvių pabėgėlių, tarp kurių buvo ir mano būsima močiutė, kuri varginančioje kelionėje į Rytus buvo sužalota: iš traukinio vagono paauglę išleido iš kūdros atnešti skardinę vandens, bet traukiniui pajudėjus ji paslydo, griebėsi už bėgio, ir traukinio ratas pervažiavo kairę rankos virš alkūnės… Taip ir pragyveno ši darbšti moterėlė iki garbaus amžiaus – su viena ranka…

Pabėgėliai daugiausiai įsikūrė Maskvoje, Petrograde, Jaroslavlyje, Tombove, Voroneže, kur kūrėsi lietuviškos organizacijos, draugijos, politiniai rateliai. O Lietuva įėjo į „Obersto“ sudėtį, kur valdžios aparatą sudarė daugiausiai vokiečiai. Okupantai iš gyventojų įvairiomis priemonėmis stengėsi išgauti materialinės naudos Vokietijos kariuomenės reikalams.

Antrojo pasaulinio karo pradžia irgi susijusi su panašia provokacija. 1939 m. rugsėjo 1 d. buvo užpulta Vokietijai priklausiusi Gleivico (Glivicės) radijo stotis Lenkijos pasienyje. Taip vokiečiai, apkaltinę užpuolimu pačius lenkus (naciai buvo persirengę lenkų karių uniformomis) ir dviejų nacių nužudymu, įvykdė Gleivico operaciją kodiniu pavadinimu „Himleris“, ir ji tapo dingstimi pradėti Antrąjį pasaulinį karą. (Beje, operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-rių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).

Analogiškai sovietai inspiravo ir Lietuvos okupaciją 1940-aisiais. Besibaigiant birželio 14-ąjai SSRS užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį sudaryti Maskvai palankią Vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą sovietų kariuomenę. Priešintis galimybių nebuvo, ir jau kitą rytą Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną. Viskas buvo surežisuota:  birželio 15-osios naktį, tarsi papildoma dingstis įvesti kariuomenę, buvo įvykdyta provokacija: savo poste Ūtos pasienio užkardoje buvo nužudytas sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas. Liudininkų parodymais apie dvidešimt 185-osios sovietinės šaulių divizijos žvalgų grupės kareivių tą ankstų rytą įsiveržė į sargybos būstinę, kur su šeima gyveno policininkas, susprogdino joje granatą, o jį patį išsivedę į lauką nušovė. Užpuolikai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją. Ši provokacija jau po kelių valandų paskatino įvesti dar keliolikos tūkstančių sovietinių karių kontingentą.

Dabar pasakykite: ar sunku Aliaksandrui Lukašenkai, pasitarus su Vladimiru Putinu, surengti tokią provokaciją kur nors migrantų apgultame Lietuvos pasienyje prie Druskinininkų? Juk baltarusių ir lietuvių pareigūnai kartais stovi vieni prieš kitus kokiu 10 metrų atstumu ir abieji pjudosi pasimetusiais pabėgėliais. Gerai, kad jie be ginklų, nors iš Baltarusijos pusės dažnai pasigirsta automatų papliupos… O A. Lukašenkos tonas vis griežtėja. „Nuo šios dienos nė viena koja neturi įžengti į Baltarusijos teritoriją iš kitos pusės – ar iš Pietų, ar iš Vakarų“, – pareiškė jis. Prie sienos jis sutelkė dar didesnes pajėgas, čia prasidėjo jų sąveikos pratybos. Jos rugsėjį susijungs su „Zapad-21”. Žiedas aplink Lietuvą spaudžiasi. Prezidentas Gitanas Nausėda visų šių pratybų nesiūlo dramatizuoti, jis tyli ir dėl raginimų aktyvinti NATO 4-ąjį straipsnį…

Gasdinimas Trečiuoju pasauliniu karu gal iš tiesų būtų perdėtas, bet akivaizdu, kad Baltijos regione bręsta konfliktas. Kaip rodo istorija, jį įžiebti tetrūksta menkiausios kibirkšties.