Ar esate girdėję apie trečiąjį Niutono fizikos dėsnį „Veiksmas ir atoveiksmis“? Jis sako, kad jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį veikia tokia pat jėga. Šį dėsnį galima pritaikyti ir politikoje, taip pat ir Lietuvos atžvilgiu.

Ir vėl šio karšto vidurvasario aktualija – pabėgėliai. Pavyzdžių? Prašom. Bet apie viską iš eilės.

Dar pernai rugsėjį A. Lukašenka grasino: „30 porc. Lietuvos biudžeto formuoja mūsų krovinių srautas per Lietuvą. Todėl pastatysim juos į vietą“. Ir savo žodį jis tesėjo: nors dar nepaskaičiuota, bet įvairiomis prognozėmis vien mūsų pervežėjai patirs nemažų nuostolių. „Trąšų atveju negaus apie 14 mln. eurų pajamų per metus, o naftos produktų kontekste negautume apie 4-5 mln. eurų pajamų per metus“, – spaudos konferencijoje sakė bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas M.Bartuška.

Bet mūsų ekspertai manė, kad tai tik grasinimai. Štai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius R. Vilpišauskas raminančiai kalbėjo: „Dabar prasmingiau kalbėti apie tai kaip apie grasinimą, tai yra, galimybę, bet ne kaip apie realius sprendimus, nes kol kas tų sprendimų nėra ir gali būti, kad jis šitaip, visų pirma, nori sukelti diskusijas Lietuvoje ir kitose šalyse, tikėdamasis, kad ta vienybė, kurią Baltijos šalys ir Lenkija rodė dėl to, kas vyksta Baltarusijoje, ji pradės eižėti ir prasidės konkurencija dėl baltarusiškų krovinių gabenimo per savo uostus“.

Tokie raminimai būtų dar pusė bėdos. Jie tik užmigdo mūsų valdžią letargo miegu, ir šiuo atveju ji neieško naujų rinkų. Jeigu mes taip būtume užsnūdę per Maskvos įvestas ekonomines blokadas po Kovo 11-osios, dabar čiulptume nebent savo leteną… Tačiau kur kas pavojingesnis tas atoveiksmis, kurio Lietuvos veiksmams – protingiems, savalaikiams ar nelabai – griebiasi ne kaimynai slavai, o mes patys. Prisimenate, kaip sugraudintas verslo tuometinis premjeras S. Skvernelis raudojo, jog pykdamiesi su Minsku prarandame geras pozicijas Rytuose? Jis net pavyzdžiu kėlė D. Grybauskaitę, su kuria šiaip jau nesutardavo ir kuri 2009-ųjų rugsėjį glebėsčiavosi su Baltarusijos lyderiu, žadėdama jam kone amžiną tautų draugystę…

O A. Lukašenka savo naujus grasinimus Lietuvai paskelbė gegužės pabaigoje. „Mes stabdėme narkotikus ir migrantus – dabar jūs patys juos valgysite ir gaudysite“, – sakė šalies parlamente A. Lukašenka. Kerštingasis „batka“ savo pažadus tęsi: per skylėtą Lietuvos sieną perlipo jau daugiau kaip 2000 migrantų. Nors pavėluotai, bet puolėme statyti užtvaras, vadinamas „koncertinais“. Keistas tas pavadinimas: žinynai aiškina, kad tai „nedidelės apimties virtuozinio pobūdžio muzikos kūrinys solistui ir orkestrui“. Atrodo, kad nelegaliems pabėgėliams pasienyje surengsime dar ir koncertą… Bet karo inžinerijos atmintinėje teigiama, kad tai „pjaunančios vielos kliūtis, jos sukabinimo tarp dviejų kuolų vieta…“

Ką padarysi: geriau vėliau negu niekad. Ir vėl atsiranda protuolių, kurie puola neigti tokios užtvaros svarbą, nes ji esą prieštarauja tarptautinėms žmogaus teisių normoms. Čia ypač aktyvus konstitucijos sargas D. Žalimas.  Jie tvirtina, kad 41 mln. eurų kaip į balą… Naujoji socdemų pirmininkė V. Blinkevičiūtė tokią sieną apskritai vadina „kiauru skėčiu“. Europarlamentarė ir kiti politikai vietoj nuožmios kritikos galėjo pasiūlyti kitas priemones migracijai sustabdyti, tačiau santūriai pratylėjo…

Toliau dar gražiau: susirūpinta žvėrelių ir pačių perbėgėlių sveikata. Seimo narė D. Šakalienė pergyvena, kad jie gali susižaloti į aštrius koncertinos spyglius, ir tada Lietuvai teks juos gydyti. Todėl, jos nuomone, Lietuvą galima vadinti „bananų respublika“… Kita vertus, parlamentarė mano, kad tvora bus reikšminga artėjančių pratybų „Zapad“ atveju. Ką gi, nei juoktis, nei verkti…

Garsiai žmogaus teisių gynėjai antrina sopcialdemokratas A. Sysas, kuris per TV aimanavo, jog antai viena stirnaitė į vielą jau susižalojo, o juk artėja žvėrių migracija. Neduok Dieve, jei rasime kokį negyvą kiškutį, tada gyvūnų teisių apsaugos tarnybos Lietuvą paduos į tarptautinį teismą…

Atrodo, rimti politikai, sėdi studijose rimtais veidais, o kalba vaikiškus niekus. Nacionalinį saugumą jie sugretina su kiškučio sužalojimu. Toks štai pas mus „atoveiksmis“ tegul ir nesavalaikiams, daliniams, bet neišvengiamiems valdžios veiksmams. Dar pridurčiau ir reakciją į užsienio reikalų ministro G. Landsbergio vizitus į Turkiją bei Iraką, premjerės I. Šimonytės – į Graikiją. Negalėjome tikėtis iš jų didelės naudos, tačiau akivaizdu, kad būtina veikti ir diplomatiniame fronte. Tad vieni šių veiksmų kritikai siūlo jiems iškart atsistatydinti, kiti – pulti ant kelių prieš A. Lukašenką. Žinomas rašytojas ir publicistas V. Rubavičius apskritai abejoja, ar šiame geopolitiniame žaidime mums verta rinktis „europines vertybes“.

Kitaip sakant, susidaro vaizdas, kad dažnai atoveiksmis efektyvesnis už atliekamus valdžios veiksmus. Kodėl? Ir kur mes tokiu keliu nužengsime?