Kaip marionetinis Liaudies seimas vėdė mus į šviesų rytojų

Prieš 80 metų, 1940-ųjų liepos 14 d., įvyko sovietiniai vadinamojo Liaudies seimo rinkimai. Į marionetinį parlamentą buvo išrinkti  79 žmonės, kurie nertrukus balsavo, kad Lietuva būtų priimta į SSRS. Salomėja Nėris džiaugėsi: „Lietuvos daugiau nebėr, Lietuva – LTSR“.

Apie tai buvo daug rašyta. Bet įdomu, kad šiuo sovietinės okupacijos faktu dar ir šiandien kai kas žavisi, ir nebūtinai Rusijoje. Antai prieš metus, domėdamasis šiuo farsu, užkliuvau už keisto portalo, pavadinto pretenzingu “Lietuvos diena” vardu. Portalas talpino kažkokio “Kibirkšties” parengtą tuometinio marionetinio Lietuvos prezidento Justo Paleckio (šias ir premjero pareigas jis ėjo tik savaitę po okupacijos, bet paskui paskirtas laikinai iki rinkimų baigties) kalbą pirmajame Liaudies seimo posėdyje, kuris vyko po savaitės, liepos 21 – ąją (ši kalba atskiru jo publicistinių 1919 – 1945 m. rašytų straipsnių leidiniu “Ieškojome kelių tikrų“ išėjo 1987 metais Vilniuje).

Pridursiu, kad šis portalas dar ir šiandien pagerbia tą birželį sudarytą „Liaudies vyriausybę“, šlovina Mykolą Burokevičių, daugiausiai vietos skiria negatyviems valstybės įvykiams, tarp autorių – Giedrius Grabauskas, Vytautas Steponėnas, Kazimieras Juraitis, Simonas Kraydonas ir kiti.

  1. Paleckio kalba kaip kalba: argi marionetinis SSRS valdžios vadovas galėjo neniekinti „buržuazinės“ Lietuvos, nekeikti „fašistinės A. Smetonos diktatūros“, nekviesti „išvaduotos Lietuvos žmonių“ paduoti ranką „broliškai Tarybų Sąjungai“ ir jos ‚klestėjimo garantui draugui Stalinui“…

O štai minėtas portalas ir jo „kagėbė“ agento slapyvardžiu pasivadinęs įvado autorius,   sukūręs net savo svetainę, regis, gėrisi tuometine sovietinio statytinio leksika, tariamais argumentais apie ponus ir išnaudotojus, draugišką Raudonąją armiją ir net Vakarams parsidavusį popiežių. Net už grotų buvęs patupdytas J.Paleckio anūkas Algirdas (jis ir sudarė minėtą senelio knygelę), atrodo, šiandien gerokai pakeitęs toną…

Tokia žiniasklaida žodis žodin atkartoja Kremliaus propagandos tvirtinimus, esą pati lietuvių tauta siekė būti inkorporuota į SSRS sudėtį, ir tam pasitarnavo vadinamojo Liaudies Seimo rinkimai. Neseniai šios istorijos revizoriumi tapo pats V. Putinas.

Visi ikitoliniai dokumentai rodo, kad į Lietuvos okupaciją buvo eita pamažu ir sistemingai. Pradedant Vokietijos ir SSRS draugystės ir sienos sutarties slaptaisiais protokolais, pasirašytais 1939 m. rugsėjo 28 d., visi didžiųjų valstybių bei Lietuvos susitarimai iš esmės buvo A. Smetonos vyriausybės rankų išsukinėjimas. Nebent spalio 10 d. J. Urbšio ir V. Molotovo pasirašytą sutartį, kuria pripažįstama, jog 192O m. liepos 12 d. taikos sutartis yra šalių santykių pagrindas ir kuria Vilnius ir Vilniaus sritis gražinama Lietuvai, galima laikyti naudingą Lietuvai. Bet ir ji  reiškė tam tikrą Stalino klastą, kuri it yla iš maišo išlindo netrukus: į Lietuvą buvo įvestas apie 30 tūkst. Raudonosios armijos karių kontingentas. Tai liudijo apie pirmą okupacijos etapą.

Pirmas perkūnas nugriaudėjo, kai 1940 m. gegužę SSRS pateikė pretenzijas Vilniui dėl Raudonosios armijos karių dingimo. Tai tapo dingstimi ultimatyviems reikalavimams ir papildomos okupacinės kariuomenės – iki 130 tūkst. karių – įvedimui. Lietuvos vyriausybė drebėjo ir epušės lapas. Tai suprantama: atsidūrus tarp dviejų  pavojingų galybių, valstybės ateitis tampa miglota ir niekas nenori rizikuoti, atmesdamas ultimatyvius reikalavimus.

Birželio 15 d. ant Lietuvos užslinko juodi okupacijos debesys. Prasidėjo valstybės vadovų suėmimai. Kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas įsakė „draugingai bendradarbiauti su SSRS kariuomene“. Birželio 27 d. buvo paskelbtas einančio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas J. Paleckio aktas dėl Seimo paleidimo, o liepos 5-ąją pasirodė rinkimų į Liaudies seimą įstatymas.

Prasidėjo spektaklis, kuris baigėsi liepos 14 d. marionetinio parlamento rinkimais (jie vieną dieną buvo pratęsti dėl rinkėjų boikoto), po savaitės sušauktu pirmuoju jo posėdžiu, paskelbusiu deklaraciją dėl prisijungimo prie SSRS, kurioje teigiama, kad “tik suvienytos Sovietų Respublikos gali atsilaikyti prieš imperialistinių valstybių pastangas pavergti mažas tautas…”

Inžinierius, istorijos analitikas Kazys Blaževičius laikraštyje “XXI amžius” išsamiai aprašė šį spektaklį. „Jo generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Josifas Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais „aktoriais“ – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai“, – rašė autorius.

Sovietiniu įpročiu paskelbta, kad rinkimuose balsavo 99,16 proc. rinkėjų. Į Liaudies seimą išrinkti 79 deputatai, kurių nemažai, anot K. Blaževičiaus, į kandidatų sąrašą buvo įrašyta be jų žinios. Autorius tęsia: „Pirmąjį Liaudies seimo posėdį pradėjo respublikos prezidento pareigas ėjęs ministras pirmininkas Justas Paleckis: „Išvaduotos Lietuvos liaudies atstovai, piliečiai, pilietės, draugai, draugės! (…) Į šią vietą, kur prieš 20 metų įvairaus plauko buržuazinės Lietuvos grupių atstovai buvo susirinkę kurti taip greit pairusių tariamai demokratinės Lietuvos pagrindų, jūs atėjote dėti pagrindų naujai darbo žmonių Lietuvai. Kova dėl tos būsimosios Lietuvos buvo ilga ir sunki. (…) Visos tos kovos ir aukos (…) ilgai buvo ir būtų ilgai dar likusios bevaisės, jei ne ta broliškoji pagalba, kurios susilaukėme iš broliškų ir draugiškų tarybų Sąjungos tautų ir kurią atnešė mums tautų išvaduotoja raudonoji armija (Kremliaus valdovai „užmiršta“ tai pabrėžti – K.B.). (…) Skelbiu Liaudies seimo pirmosios sesijos posėdį atidarytą“.

Liaudies seimo posėdžiai tebuvo apgailėtinas spektaklis, toliau rašo K. Blaževičius. Nutarimai iš anksto buvo surašyti SSRS pasiuntinybėje rusų kalba, pranešėjams seime įteikti tekstai, kuriuos reikėjo tiksliai perskaityti… Taip primityviai buvo suvaidinta Lietuvos įstojimo į SSRS komedija.

Po J.Paleckio kalbėjo Liudas Dovydėnas, A.Sniečkus, Tomas Tamulevičius, P.Pakarklis, P.Cvirka, A.Venclova, M.Šumauskas, kurie vienas už kitą labiau džiaugėsi „skaisčiai nušvitusia Stalino saule“.

Jų palikuonys dar ir šiandien, matyt, tiki jos skaisčiais šildančiais spinduliais, kurie iš tikrųjų pražudė šimtus tūkstančių lietuvių.

Šią tolimą mūsų istoriją būtina prisiminti ne dėl informacijos stokos ir noro atsikirsti jos juodintojams. Mes patys privalome žinoti juodžiausius valstybės praeities puslapius, juo labiau, kad ir šiandien juos bando išbalinti Rusijos propagandos „vanagai“ ir jų emisarai Lietuvoje. O visokios vietinės „kibirkštys“ tik ir taikosi įžiebti nesantaikos ugnį.

Leave a Reply