Lietuvoje pagal jos mastus daug keistenybių. Ypač jų gausu prieš rinkimus, kurių per ketverių metų ciklą būna treji. Žinoma, mes neprilygsime D. Trumpo akibrokštams, kai jis stengiasi sublizgėti geografijos žiniomis, ar V. Putinui, įžūliai revizuojančiam Baltijos šalių istoriją, ir net mūsų tautiečiui, buvusiam Bogotos merui Antanui Mockui, kuris bėgiodavo miesto gatvėmis persirengęs supermeno kostiumu, o būdamas Kolumbijos universiteto rektoriumi savo studentams rodęs nuogą užpakalį.

Merų pramogos

Ne, Lietuvos politikai kitokio sukirpimo. Ką ten koks Šilalės meras! Štai Vilniaus vadovai kai driokstels kokia idėja, tai nuščiūva net Prezidentas. Prisimename 2011 m. Vilniaus mero pasivažinėjimą šarvuočiu Gedimino prospektu, kai jis sumaigė ne vietoje paliktą mersedesą. Reklaminio klipo filmavimą skandinavams A. Zuokas tuomet aiškino taip: man įgrįso prabangių automobilių neteisėtas statymas pagrindinėje sostinės gatvėje…

Tiesa, atrakcija žmonėms patiko, ir politikas savo postą išsaugojo iki 2019 m. kovo.

Po jo į mero kėdę sėdęs R. Šimašius irgi ne pėsčias. Tai jis įsako naktį nukabinti atminimo lentą žymiam partizaninio judėjimo vadui Jonui Noreikai-Vėtrai (jis esą dalyvavo žydų geto steigime), tai liepia rašyti gatvių pavadinimus lenkų ir rusų kalbomis (o Katedroje laikyti pamaldas ir lenkų kalba), tai stojo prieš Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje…

Beje, Lukiškių aikštė tapo dar viena naujo mero akibrokšto vieta. Be jokio svarstymo miesto taryboje jis staiga įsakė čia pripilti smėlio, išdėlioti gultus ir įkurti paplūdimį. Nors jaunimui ši idėja patiko, tačiau dauguma kitaip Laisvę suprantančių žmonių teigia, jog šitaip meras paniekino už tą laisvę kovojusių ir kentėjusių atminimą. Jie sako, kad sulyginti šią nuogalių pramogą su NKVD ir sovietinio saugumo represijomis, o pliažo gultus su kalėjimo kamerų gultais yra šventvagystė. Pridurkime dar tą mėgavimąsi anglų kalba…

Prieš metus įkurtos Laisvės partijos vadovė A. Armonaitė R. Šimašių regi šalies Prezidento poste. A. Zuokas su dar dviem antikvariniais politikos dinozaurais taip pat veržiasi į valdžią. Jie ir toliau “daug žadantys”. Rinkėjų valia, bet nemažai šansų, kad tokios reklaminės idėjos ne tik kad nepadės iškovoti žmonių autoriteto, bet išsvajota valdžia išslys lyg tas Lukiškių paplūdimio smėlis pro pirštus…

Ginčai su “braliukais”

Lietuvos santykiai su Baltarusija ir Rusija ne medumi tepti. Bet štai griūva ir dviejų “braliukų” kaimyninė draugystė. Istorikai primena 1919 metus, kai lapkritį 150 latvių kareivių su dviem kulkosvaidžiais ir dviem patrankom užėmė Palangą ir visa ruožą su Būtinge ir Šventaja. Konfliktas buvo išspręstas tik 1921 m. kovą pasirašius sutartį.

Kitas nesutarimas su Ryga kilo jau prezidentaujant A.M. Brazauskui. 1995 m. gegu 20-21d. (suprask – naktį) po šaunios elitinės medžioklės siurbčiojant naminę girios namelyje prie Maišiagalos su Latvijos prezidentu buvo pasirašytas susitarimas su “slaptaisiais protokolais” – perduoti Latvijai naftingą Baltijos jūros šelfą. Tuometiniais duomenimis 2675 kv. km jūros teritorijoje galėjo būti nuo 8 iki 50 mln. tonų naftos atsargų.

Tiesa, po pusantrų metų, supratęs padaręs klaidą, A.M.Brazauskas savo parašą atšaukė… Bet iki šiol jūros šelfo problema dviejų valstybių pasienyje neišnyko.

O šiemet iškilo kita trintis. Pleištą įkalė Astravo AE, kurios pirmą reaktorių ketinama paleisti jau rugpjūtį. Pirks ar nepirks Ryga baltarusių elektros energiją? Latviai aiškiai nepasako, ar jie įsipareigoja neskaldyti išsvajotos baltiškos vienybės. Lietuviai nekantraudami linčiuoja savo Energetikos ministrą, kad šis nevykusiai veda derybas ir nuolaidžiauja kaimynų pragmatizmui. Alyvos į ugnį įpylė konservatorių atstovas Ž.Pavilionis, Latvijos TV leptelėjęs, jog “Ryga dirba Putinui” (ar atvirkščiai), jog Latvijos sprendimai – tai “Rusijos interesai” ir t.t.

Perfrazuojant žinomo filmo pavadinimą, birželis – sunki vasaros pradžia. Karšta ir spalvinga. Smėlėta ir nervinga. Nugriaudėjo karantino perkūnija, siaučia politinės liūtys. Ar išlaikysime?