Mus supa iš tiesų neeilinės asmenybės. Vienos nueina į užmarštį, kitos palieka ryškų pėdsaką savo Tėvynės ir net pasaulio padangėje. Rubrikoje „Istorija ir žmonės“ – naujas žurnalisto Česlovo Iškausko pasakojimas apie dar vieną mūsų kraštietį.

Marčiukaičių pavardė panemunės apylinkėse gana dažna. Įvairūs šaltiniai mini skirtingus šios plačios giminės vardus – nuo knygnešių, gabių menininkų ir valdžios atstovų bei partizanų iki jaunų verslininkų ir mokslo šviesuolių, koks buvo pernai mus palikęs garsus Lietuvos inžinierius ir ekonomistas Sigitas Juozas Marčiukaitis.
J. Adomaitis savo 2002 m. leistoje knygelėje mini Motiejų Marčiukaitį, kuris 1918 m. gruodį buvo išrinktas į pirmąją nepriklausomos Lietuvos Balbieriškio valsčiaus tarybą. Tai vienas iš J.Marčiukaičio brolių. Rinkimuose dalyvavo 453 rinkėjai, kurie išrinko 9 savivaldos narius. Beje, jis minimas ir kaip vienas iš pirmųjų valsčiaus vadovų, o trečiasis iš eilės buvo šių eilučių autoriaus dėdė Mikas Iškauskas.

Taigi, Motiejus Marčiukaitis tiesiogine giminyste susijęs su Juozu Marčiukaičiu – šio rašinio herojumi. Juozas turėjęs dar keturis brolius – Jurgį, Motiejų, Stanislovą ir Vincą. Kaip informavo Stasio Marčiukaičio dukra ir Motiejaus anūkė Gražina Konstancija Marčiukaitytė, kitoje nuotraukos pusėje užrašyta: „Nuimta 1899 m. liepos 19 d. Juozo Marčiukaičio“. Fotografuota Motiejaus sodyboje, tai viena seniausių šeimos nuotraukų. Juozo darytoje nuotraukoje impozantiškai atrodęs jis pats pozuoja brolių penketo viduryje… J. Adomaitis dar jį mini tarp knygnešių Jokūbo Statkevičiaus, Petro Kavaliausko, Sauliaus Vosyliaus, Simono Urbono. Jie Balbieriškyje platino draudžiamas lietuviškas knygas.

Juozo Marčiukaičio brolių likimas įvairus: Stanislovas buvo vedęs lenkę, gyveno Lenkijoje, galbūt Varšuvoje. Jurgis galbūt išvyko į Ameriką. Vincas baigė Suvalkų berniukų gimnaziją. Paties fotografo biografija neilga. Būdamas devynerių metų išmoko smuikuoti, griežė vestuvėse. Reikia tik stebėtis, kad paauglys buvo priimtas raštininku pas vietos kleboną. Žinoma, kad Balbieriškio bažnyčioje tuo metu, 1870 – 1880 m., klebonavo kun. Baltramiejus Žukauskas. Šis laikotarpis svarbus todėl, kad jo klebonavimo metu 1871 m. bažnyčioje pradėta giedoti ir pamokslus sakyti lietuviškai.

Paskui J. Marčiukaitis savo gražią rašyseną ir sumanumą panaudojo, kai, sulaukęs 14 metų, pradėjo dirbti Valstiečių komisijos raštinėje Marijampolėje. XIX a. pabaigoje atsirado lietuviškojo parlamentarizmo užuomazgos, imta ruoštis garsiajam 1905 m. gruodį sušauktam „lietuvių suvažiavimui“, kuris į istoriją įėjo Didžiojo Vilniaus Seimo vardu. Lietuvybės idėjos ypač sustiprėjo tautiškumo kovoje pasirodžius Jonui Šliūpui, leidusiam „Aušrą“, Jonui Basanavičiui, gyvenusiam Bulgarijoje, paskui Lietuvoje ir skelbusiam nepriklausomybės siekius lietuvių idealu, bei Vincui Kudirkai, redagavusiam „Varpą“.

Nėra tiesioginių įrodymų, kad J. Marčiukaitis buvo pirmose tokių šviesuolių gretose, bet jo pažintis su dvejais metais vyresniu Vincu Kudirka, taip pat besimokančiu Marijampolės gimnazijoje, davė gerą impulsą aktyviai lietuvybės veiklai. Kartu su būsimu Lietuvos himno kūrėju J.Marčiukaitis dažnai smuikuodavo, rengdavo šokių vakarėlius, nes ir V. Kudirka buvo meno žinovas, neblogas muzikantas ir lenkiškų šokių salonų mėgėjas.

Paskui jis persikėlė į Veiverius (dabartinis Prienų r.). Tuomet visa Marijampolės apskritis priklausė vadinamai Lenkijos Kongreso karalystės Suvalkų gubernijai (iki 1867 m. – Augustavo). Ši karalystė pamažu neteko savo autonominio vaidmens, ypač po 1863-1864 m. sukilimo. Carinė Rusija 1874 m. vietoj imperatoriaus vietininko Suvalkų gubernijoje paskyrė savo generalgubernatorių, ėmė rusinti lenkiškas ir lietuviškas mokyklas.

Veiverių valsčiuje J.Marčiukaitis taip pat dirbo raštininku. Be to, jis privačiai mokėsi smuikuoti pas garsų Veiverių mokytojų seminarijos mokytoją J. Paulauską – Varšuvos konservatorijos laureatą (tarp seminarijos mokinių buvo ir kitas garsus balbieriškietis Mykolas Krupavičius, ėjęs dar ir Veiverių bažnyčios klebono pareigas, tad abu kraštiečiai, žinoma, vienas kitą gerai pažinojo). Beje, čia visi seminaristai privalėjo išmokti griežti smuiku. Jau 1872 metais seminarijoje veikė choras, nepilnas simfoninis orkestras, kuris grojo operų ištraukas, maršus, šokius. Choras ir orkestras buvo plačiai žinomas, koncertuodavo Kaune, Marijampolėje, Kybartuose ir kitur.

Galiojusį apie 40 metų, 1904 m. balandžio 24 d. (gegužės 7 d.) dekretu Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos draudimą. 1904 m. sausį Suvalkuose susibūrė 80 narių turėjusi lietuvių draugija „Vienybė“ (kitais duomenimis, Lietuvių kultūros ir švietimo draugija įsteigta 1907 m. kovą ar net 1908 m.), kurios iždininku šešerius metus buvo J. Marčiukaitis. XX a. pradžioje gubernijos centre gyveno apie 400 lietuvių. Artėjant lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui, tautiečiai, kurie norėjo kalbėti lietuviškai ir dalyvauti meno saviveikloje bei bendrauti, nusprendė susiburti į draugiją. 1904 m. sausio 8 d. Suvalkų caro valdininkai užregistravo draugijos „Vienybė“ įstatus, kuriuos paruošė steigėjai Juozas Stankevičius, Jonas Kasakaitis, Juozas Vaišnora, Juozas Gurevičius.

Draugija gyvavo 10 metų – iki 1914-ųjų, Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Draugija daugiausia rengė saviveiklos vakarus, koncertus, meno šventes, tačiau lenkiškoje aplinkoje stengėsi išlaikyti lietuviškumo dvasią ir kalbą. Per draugijos gyvavimo dešimtmetį buvo surengti 20 uždarų ir 9 viešieji vakarai, kuriuose buvo suvaidinti 3 vaidinimai ir 2 monospektakliai, surengti 5 koncertai. Jau pirmais „Vienybės“ gyvavimo metais buvo suburtas 30 narių choras. Tarp jo vadovų K. Grinkevičiaus, Juozo Neimonto, aktyvių talkininkų Stasio Šimkaus ir Albino Jasenausko minimas ir Juozas Marčiukaitis. Choristės pasisiuvo tautinius rūbus, lietuviškas dainas choras dainuodavo per draugijos vakarėlius. Taip pat buvo rengiami vakariniai raštingumo kursai, veikė biblioteka, buvo šelpiami lietuvių gimnazistai. 4-ojoje Rusijos Dūmoje lietuvių atstovų nuo Suvalkų gubernijos buvo vienas aktyviausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų kun. Juozas Laukaitis, gimęs 1873 m. Prienų valsčiuje, Giniūnų kaime.

J. Marčiukaitis suorganizavo 16 moterų ir 19 vyrų lietuvių chorą, o tai sulenkėjusiuose Suvalkuose buvo tiesiog sensacija. Choras rengė koncertus-vakarus su dainomis, šokiais ir vaidinimais. J. Marčiukaitis su pianistu K. Grinkevičiumi kaip smuikininkas koncertuodavo Marijampolės lietuviškuose vakaruose. Dar ir šiandien aktyvus yra Lenkijos Lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus klubas „Vienybė“, tačiau tikru kultūros centru buvusiose lietuviškose žemėse jau yra tapęs Punskas.

Suvalkų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, kilus karui buvo paskelbta evakuacija. Žmonės bėgo ne tik nuo fronto baisumų ar gelbėdami savo turtą nuo vokiečių, bet ir ieškodami geresnio gyvenimo Rusijoje. J. Marčiukaitis 1914 m. pasitraukė į Oriolą, ten suorganizavo tremtinių šalpos komitetą ir buvo išrinktas į jo valdybą. Suorganizavo ir chorą, rengusį koncertus ir giedojusį bažnyčioje.
1918 m. grįžęs į gimtąjį Balbieriškį, jis tuoj suorganizavo chorą, kuris jau pirmame koncerte padainavo 10 lietuviškų dainų ir himną. 1919 m. persikėlė į Alytų ir pradėjo dirbti apskrities viršininko pašto raštinėje. Bolševikams įsiveržus į Alytų, pasitraukė į Marijampolę. Vėliau nuvyko į Kauną ir dirbo Finansų ministerijoje. Sulaukęs garbingo amžiaus, gavo valstybinę pensiją.

Lietuvos šaulių sąjungos laikraštyje „Trimitas“ 1931 m. spalio 29 d. numeryje LŠS 10-ųjų įkūrimo metinių proga buvo paminėti ir šios draugijos narių – inžinierių Prano Stanaičio, Andriaus Vytauto Marcelijaus Matulaičio ir 70-metį pažymėjusio Juozo Marčiukaičio jubiliejai. Apie šį visuomenės veikėją buvo rašoma, kad jis buvo nuolatinis mokslo draugijos Vilniuje narys, daug dirbo Suvalkų draugijoje „Vienybė“, organizavo ir vadovavo lietuviškiems chorams, o tuo metu jis gyveno iš pensijos. Respublikos Prezidentas A. Smetona Juozą Marčiukaitį apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Gyvenimo aprašyme tvirtinama, kad jis daug bendravo su Jonu Basanavičiumi, kuris taip pat mokėsi Marijampolės gimnazijoje, jį fotografavo. J. Basanavičius J.Marčiukaitį mini savo autobiografijoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851 – 1922 m.“ (Vilnius, Baltos lankos, 1997, psl. 199-201). Štai 1907 m. įrašas (kalba netaisyta): „(…) 25 d. išvažiavau per Varėną, Alytų Suvalkuosna (…), 27 d., pavalgę pietų Kasakaičio šeimynoje, su juo ir Marčiukaičiu išvažiavome į Vygrius 10 verstų plentu iki „Stary folvark“, iš kur luotu per ežerą nusiyrėm į pačius Vygrius. Apžiūrėjom komendulų vienuolių statytąją gražią bažnyčią (…), klebono Marmos priimti ir pavaišinti, sugrįžom į Suvalkus, kur vakare buvau lietuvių „Vienybės“ draugijos susirinkime. 28 d., priešpiet padirbėjau archyve, pavakare pas mane buvo apsilankę: Marčiukaitis, Grinkevičius, Stalioraitis ir mokytojas Matulevičius (…). Lapkričio 1 d. priešpiet – Hypotekos archyve; po pietų – pas Marčiukaitį, Matulevičių ir Vaišnorą. (…) Dar iki 7 d. archyve besidarbuodamas ir kasdien susitikdamas su J. Marčiukaičiu, Vaišnoru, Elviku, Grinkevičium, pietus dažnai Kasakaičiuose ir pas Marčiukaitį valgydamas, praleidau laiką iki lapkričio 8 d., kada apsilankiau pas gubernatorių Stremouchov’ą, sympatingą vyrą ir lietuviams palankų žmogų, su kuriuomi ilgai kalbėjau apie Lietuvos reikalus. Tą pat 8 d. pietus valgiau ir arbatą vakare gėriau pas Juozą Marčiukaitį; jis, kaipo fotografas mėgėjas, nutraukė kelias mano fotografijas. (…) 10 d. iš ryto geležinkelio stotin Marčiukaičio palydėtas, išvažiavau Vilniun ir 9 val. vakaro atvykau.“

J. Marčiukaitis iki gyvenimo pabaigos 1932 m. kovo 19-ąją buvo viengungis, vaikų neturėjo. Mirė 71-erių, palaidotas Kaune.

1984 m. „Vagos“ leidykla išleido Boleslovo Zubricko 280 puslapių knygą „Tarybų Lietuvos chorvedžiai“ (kitas leidimas 1999 m.), kurioje šiek tiek vietos skirta ir iš prigimties menininkui Juozui Marčiukaičiui. Apie jį rašė ir M. Pečiukonis straipsnyje „Suvalkų mieste 1882-1914 metais Juozą Marčiukaitį prisimenant“ (Lietuvos žinios, 1932, nr. 67-68.) Visur pabrėžiama, kad jis buvo puikus fotografas, įamžinęs Balbieriškio, Birštono ir kitų apylinkių vaizdus, kaimo žmonių gyvenimą, Motiejaus šeimą. Jis taip pat fotografavo kitus miestus, žmones, Lietuvos Finansų ministerijos tarnautojus Lietuvos banko operacijų salėje Kaune, minint Nepriklausomybės dešimtmetį (1928 m. vasario 16 d.) ir kita.

G.K.Marčiukaitytė sako, kad jis paliko apie 50 nuotraukų. Kartais siuntė atvirlaiškius broliui Motiejui, jo vyriausiems sūnums Jonui (būsimam karininkui) ir Stasiui (būsimam gydytojui), rašydavo tiesiog ant savo darytų Motiejaus šeimos nuotraukų, pavyzdžiui: „Balbieriškis, miestelis, Motiejui Marčiukaičiui. Padaviau Aušros gimnazijon prašymą išduoti liudymą apie Jonuko mokslą (…). Jūsų Juozas. Kaunas, 1924 m. rugpiūčio 5 d.“. Arba: „Stasiui Marčiukaičiui, VI klasės mokiniui, Prienai,Gimnazija. Mielas Stasi! Sveikinu Tave vardadienio proga. Juozas Marčiukaitis. Kaunas, 1931-V- 07“.

Yra Juozo Marčiukaičio nuotrauka su motina ir trimis broliais (1908), su broliais Stanislovu ir Vincu Oriole (1916), tik su Motiejumi, keletas autoportretų gamtoje. Taip pat randame pašarvoto Juozo Marčiukaičio nuotrauką: šalia stovi Motiejus, Stanislovas ir Vincas, o ant sienos kabo minėta 1908 m. fotografija.

Tačiau visa savo esybe jis buvo dar ir Lietuvos patriotas, puoselėjęs lietuviškumą lenkėjančiuose ir rusinamuose Suvalkuose, tikras mūsų krašto šviesulys.