Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę.

Armėnų ir lietuvių tautos nuėjo sunkų, permainingą ir krauju pažymėtą istorijos kelią. Kaip ir Lietuva Armėnijos teritorija 1920 m. buvo užimta bolševikinės Raudonosios armijos dalinių, o nuo 1936 m. ši Kaukazo respublika tapo sovietine. Tuomet išaugo armėnų emigracija į užsienį, ypač noriai jie rinkosi Prancūziją, bet ėmė plūsti ir į Baltijos kraštus.

Irstant SSRS Armėnija iš Rytų Europos bloko šalių viena pirmųjų – 1991-ųjų rugsėjo 12 d. – pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, kai dar pati formaliai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje (kaip ir Rusija, Latvija, Gruzija (Sakartvelas), Kirgizija, Turkmėnija). Tačiau teisybės dėlei reikia priminti, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Moldova – praėjus pustrečio mėnesio nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo, o po to – Islandija, 1991-ųjų vasario 11 d. formaliai patvirtinusi dar 1922 m. paskelbtą pripažinimo de jure aktą.

Rusijos karinis poligonas

Armėnijos Respublika susikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Bet tai toli gražu nereiškė jos savarankiško nepriklausomybės kelio. Ši visų energijos resursų stokojanti Kaukazo šalis puolė į kojas savo buvusiam sovietiniam globėjui, o už tiekiamas dujas ir kitas gėrybes Rusija pareikalavo visiško politinio ir strateginio pavaldumo. Giumri mieste, netoli sienos su Turkija (buvęs Kumairi arba Leninakanas) įsikūrė 102-oji Rusijos karinė bazė, apginkluota zenitiniais raketiniais kompleksais S-300 ir reaktyviniais naikintuvais MiG-29. Kaip pernai gegužę rašė portalas Vesti.ru, remiantis dvišale Jerevano – Maskvos sutartimi, rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. Vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams.

Spauda dar dešimtmečio pradžioje rašė, kad Jerevanas jau 2010-aisiais sutiko pratęsti Rusijos karinės bazės buvimo šalyje terminą, turėjusį pasibaigti 2020– aisiais, iki 2044– ųjų, o Maskva įsipareigojo teikti Armėnijai saugumo garantijas.

Slaptai.lt tuomet klausė, kodėl svetimos valstybės karinės bazės buvimas Armėnijoje, pasak Armėnijos užsienio žinybos vadovo, yra „nediskutuotina tema, ir gavo aptakų atsakymą, jog Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų. Jerevanas yra priėmęs „Rytų partnerystės“ programą, tad logiška paklausti, rašo portalas, ar ES vadovybė mėgins Armėniją į bendriją pritraukti kartu su rusų kariškiais prie NATO sienų?

Pridursime, kad Giumri bazėje įsikūrė iš Sakartvelo Alchalkalakio iškeltas Rusijos karinių pajėgų Pietų Kaukaze štabas. Dar 2012 m. rugpjūčio 26 d. savaitraštis „Atgimimas“ rašė, jog Rusija net neslepia, kad Giumri karinė bazė stiprina iš Šiaurės Kaukazo bei Gruzijos separatistinius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus, Kaukazo respublikas paversdama kariniu koridoriumi, o Armėniją – potencialiu NATO taikiniu. Bet, anot „Atgimimo“, šiuo metu išorinės saugumo garantijos Armėnijos negelbsti, nes, jei kiltų karas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, Jerevanui kariauti tektų pastarajame regione, kuris iš tikrųjų priklauso Azerbaidžanui, taigi, po Rusijos saugumo garantijų skėčiu nepatenka.

Kitaip sakant, Rusijos karinė bazė Armėnijoje ne tiek užtikrina jos saugumą, kiek komplikuoja jos padėtį regione ir gilina Kalnų Karabacho problemą – vieną iš įtempimo Kaukaze židinių.

Pateikiame šiuo metu kiek pasikeitusį Rusijos karinių bazių posovietinėje erdvėje vaizdą.

 

Rusijos karinės bazės posovietinėje erdvėje

Šaltinis: www.ukrainianweek.com, 2011 12 23 ir 2015 02 20

 

Gerų santykių imitacija

Rusijos karinis dalyvavimas prie NATO pietinių sienų ir tai, kad Armėnijos vadovybė išduoda leidimą Rusijai didinti įtampą regione, nė kiek nejaudina Lietuvos vadovų. Birželio 18 d. numatytas ES „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas, kuriame bus apsvarstyta geopolitinė situacija posovietinėje erdvėje ir naujų ES narių vaidmuo, stiprinant stabilumą savo regionuose.

Neseniai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ėmėsi taikdario vaidmens ir konferenciniais skambučiais bendravo su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Moldovos bei Armėnijos lyderiais. Pokalbio su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu metu, kaip pranešė Prezidentūra, aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga, vizų liberalizavimą, bendradarbiavimą teisinės pagalbos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos ir kitose srityse. Buvo išreikštas pasitenkinimas atsigavusia prekyba tarp šalių. Ir nė žodžio apie problemas, kurios komplikuoja Armėnijos dalyvavimą „Rytų partnerystės“ programoje. Į keletą portalo Slaptai.lt klausimų dėl Kalnų Karabacho ir Rusijos karinio aktyvumo Armėnijoje Prezidentas G. Nausėda atsakyti nesiteikė.

Galima daryti išvadą, kad Lietuvai svarbu tik atsižymėti, kaip šios ES programos koordinatorei (prisiminkime išskirtines jos pastangas į šią programą įtraukti V. Janukovičiaus Ukrainą), o nei Padnestrės, nei Kalnų Karabacho, nei separatinių Abchazijos bei Pietų Osetijos tautų likimai ir tūkstančiai pabėgėlių jau nerūpi. Reikia pridurti, kad ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) čia panaši į bedantę struktūrą, kuri tik imituoja savo rūpestį geopolitine situacija Rytų Europoje.

Prisimename antrojo valstybės asmens Seimo pirmininko V. Pranckiečio vizitą į Jerevaną. Tada mes klausėme: ar parlamento vadovas Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę? Tuomet taiklų atsakymą ELTAI davė jo politinis oponentas, partijos kolega R. Karbauskis: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.

G.Nausėdos pokalbį telefonu su Armėnijos vadovu taip pat galima vadinti mandagumo veiksmu, kuris nereiškia nei nuoširdaus susirūpinimo padėtimi Kaukaze, nei ryžto spręsti galimos partnerės Europos bendrijoje problemas.

Iš tikrųjų Vilniaus užsienio politika pasidarė bedantė ir neefektyvi.