Trečiasis pasaulinis vadinsis „valiutų karu“

Artėja dar vienas globalus karas, skelbia žymiausi pasaulio ekonomistai ir finansų centrai. Šis karas bus kur kas baisesnis negu kovoti ginklais ar informacija. Tai – valiutų karas. Apie jį pirmas prakalbo Brazilijos finansų ministras Guido Mantega, laikraštyje „The Financial Times“ rugsėjo 29-ąją paskelbęs, kad „tarptautinis valiutų karas jau įsiliepsnojo“. Apžvalgininkai primena, kad po 1929–1933 m. siautusios Didžiosios depresijos Europoje atsirado kraštutinės politinės jėgos, kurios neilgai trukus sukėlė tikrąjį Antrąjį pasaulinį karą.

Bet analitikai apie tokią konfliktų seką kol kas nekalba, nors toks dėsningumas pastebimas. Žurnale „The Foreign Policy“ (http://www.foreignpolicy.com/) apžvalgininkas Joshua E. Keatingas paradoksaliai aiškina, kaip pamatyti, kada prasideda valiutų karas. Tačiau 75-asis JAV Federalinio rezervų banko vadovas, finansų ministras Timothy Geitneris tvirtina, kad „jokio valiutų karo nėra ir nebus“. Apžvalgininkas mano, kad „jis prasideda tuomet, kai mes prakalbame, jog jis prasidėjo“. Iš tikrųjų šis karas įsiliepsnojo dar 2007-ųjų vasarą, kai JAV buvo pastebėti pirmieji finansų krizės ženklai, vėliau peraugę į globalinį ekonomikos nuosmukį.

Tad kas gi tas valiutų karas? „The Foreign Policy“ rašo, kad tai greičiau politinis nei ekonominis reiškinys vyriausybės didina arba mažina pinigų masę apyvartoje, kad skatintų vidaus rinką, prekybą arba įveiktų infliaciją. Tačiau šiais laikais nacionalinės ekonomikos viena su kita susijusios, todėl, pavyzdžiui, valiutos devalvacija vienoje šalyje priverčia kitas valstybes stiprinti savo piniginį vienetą.

Įveikti tokius finansų manevrus padeda specialūs susitarimai. Pavyzdžiui, kaip rašo J. E. Keatingas, 1985 m. ištaigingame Niujorko viešbutyje Didžioji Britanija, Prancūzija, Japonija, JAV ir Vakarų Vokietija pasirašė „Plaza sutartį“ („Plaza Accord“, kitaip vadinamą „Penkių sutartimi“, išsamiau žr.http://www.britannica.com/EBchecked/topic/464443/Plaza-Agreement), kuri per dvejus metus net 51 proc. nuvertino JAV dolerį Japonijos jenos ir VFR markės atžvilgiu. Taip buvo suduotas smūgis per greitai augančioms Azijos ir Europos šalių ekonomikoms ir išgelbėtas – bent laikinai – dolerio autoritetas bei Amerikos prekybos pajėgumas. Tačiau šiandien ekonomistai abejoja, ar stiprėjanti Brazilijos, Kinijos, Indijos ir Pietų Korėjos ekonominė galia privers šias šalis susitarti dėl finansų.

Devintą dešimtmetį visa Vašingtono kritika smigo į Tokiją, o dabar dėl visų savo problemų Amerika kaltina Kiniją. Britų radijo stotis BBC mano, kad Vašingtono argumentai prieš Pekiną yra gana pavojingi, nes Kinija turi didžiulį JAV valstybės obligacijų kiekį. Jei Pekinas pasijus prispaustas prie sienos, jis bemat gali sunaikinti tiek dolerį, tiek visą JAV ekonomiką, išmetęs visus trilijonus dolerių kainuojančius JAV vertybinius popierius į rinką. Londono „The Daily Telegraph“ pažymi, kad Vašingtono noras žūtbūt rasti kaltininką Kinijos asmenyje gali atsigręžti prieš jį patį. JAV jau negali išlošti šio žaidimo prieš likusį pasaulį ir geriausia, jeigu jos ieškos kompromiso numatytame Didžiojo dvidešimtuko (G-20) susitikime Pietų Korėjoje lapkritį.

O Pekinas elgiasi drąsiai ir net įžūliai, nugriebdamas visą grietinėlę prieš pat Vašingtono nosį. Antai spalio 4-ąją prasidėjo Kinijos vyriausybės vadovo Ven Dziabao (Wen Jiabao) savaitės turnė po Europą. Kaip taikliai savo straipsnį pavadino ispanų laikraštis „Rebelion“, tai dar vienas kinų bandymas supirkti Europą. Kinai dabar kontroliuoja ne tik Afriką, Aziją bei Ameriką (JAV skola Kinijai pernai siekė 790 mlrd. dolerių), bet ir pamažu įsiviešpatauja Europoje.

Pekino taktika – įsigyti silpnesnes, labiausiai nuo krizės nukentėjusias ES šalis. Štai kodėl premjeras Ven Dziabao savo kelionę pradėjo nuo Graikijos, kurioje Kinijos vadovai nesilankė 24 metus. Iš Atėnų jis išsivežė 13 dvišalių susitarimų – vandens transporto, kreditavimo, telekomunikacijų, eksporto ir kitose srityse. Bet svarbiausia, kad Pekinas nutarė įsigyti Graikijos skolų įsipareigojimus. Pernai gruodį paaiškėjo, kad nusilpusios ir beveik prie bankroto atsidūrusios Graikijos skola siekia net 300 mlrd. eurų, o šių metų pradžioje buvo rasta dar 40 mlrd. eurų vadinamųjų „paslėptų“ skolų. Ilgai svarsčiusios ES šalys pagal pagalbos Graikijai planą per trejus metus nutarė skirti 110 mlrd. eurų. Gegužę buvo suteikta pirmoji šios paskolos dalis: 14,5 mlrd. skyrė euro zonos šalys, o 5,5 mlrd. – Tarptautinis valiutos fondas.

Be pasirašytų trylikos susitarimų, Pekinas pateikė dar penkis viliojančius pasiūlymus: sukurti specialų Kinijos ir Graikijos pagalbos fondą jūrų transporto plėtrai su pradiniu 5 mlrd. dolerių įnašu, perduoti kinų prekių tranzitui į Europą idealiai tinkamą Pirėjo uostą Kinijos verslininkams, per penkerius metus šalių prekybos apimtį padidinti iki 8 mlrd. dolerių, sustiprinti bendradarbiavimą turizmo, mokslo, kultūros srityse ir derinti valstybių pozicijas tarptautinėse organizacijose. Kitaip sakant, kaip pažymi lenkų „Gazeta Wyborcza“, kinai įsigijo kai ką daugiau negu pusę Graikijos. Jie, be kita ko, pasiglemžė visų penkių labiausiai prie bankroto priartėjusių ES šalių – Portugalijos, Airijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos (PIIGS) – finansų sistemą.

Kinija aktyviai veikia ir pačioje Azijoje: „Bloomberg“ pranešimu, Liaudies bankas noriai investuoja į besivystančių šalių ekonomiką. Štai 2010 m. sausio–rugsėjo mėnesiais Kinija triskart (iki 4,6 mlrd. dolerių) padidino savo įnašus į Pietų Korėjos valstybines obligacijas. Taip skatinamas šių šalių valiutų stiprumas dolerio atžvilgiu ir kartu bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas. TVF prognozėmis, kurias pateikia Rusijos finansų naujienų tarnyba „Finmarket“, ekonomiškai galingų valstybių BVP kitąmet išaugs 2,2 proc. (tai neblogas rodiklis krizės sąlygomis), o besivystančių valstybių – net 6,4 procento.

Vadinasi, nėra jokių vilčių, kad valiutų karas neįsiliepsnos? Neskubėkime nubraukti klaustuko. Finansų analitikai tikina, kad spalio 2123 d. nedideliame, vos 289 tūkst. gyventojų turinčiame Pietų Korėjos Kvandžu (Gyeongju) kurorte vyksiančiame G-20 finansų ministrų susitikime išeitis vis dėlto bus rasta. Ministrai rekomenduos vadovų susitikimui parengti specialų susitarimą, kuris turėtų prigesinti įsiliepsnojantį „valiutų karo“ žaizdrą.