Apie patriotizmą kalbame daug, dažnai iš jo pasišaipydami, sutapatindami su Patrijono Bugailiškio – Prūdo soldafonišku patriotizmu, kartais ilgėdamiesi, maišydami su nacionalizmu (nacizmu), šovinizmu, net ksenofobija ar kitokiomis agresyvesnėmis jo formomis.

Mūsų filosofai S.Šalkauskis ir A.Maceina sutarė, kad „patriotizmas yra tautinė savimeilė, ir mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava…“ Kitaip sakant, mylėsi save, tiksliau – savo idealą, tuomet mylėsi ir tėvynę, kuriai tikras patriotas stengiasi realizuoti savo meilę. Bet A.Maceina perspėjo, kad „tautos, kurios stengiasi siekti „nuo jūros iki jūros“, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir kartu rengia sau pražūtį“.

Ne paslaptis, kad tokį imperinį patriotizmo supratimą siekė įgyvendinti LDK XII – XVIII a., jo buvo persismelkę kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, jo brolis Kęstutis, sūnus Jogaila ir ypač Vytautas, iš tikrųjų sujungęs LDK „ot morze do morze“. Agresyviojo patriotizmo liekanų yra ir dabar: kai kas tebesiūlo šiuo karingu šūkiu atkurti LDK…

Bet grįžkime į šias dienas.

Mažų tautų patriotizmas, kaip kažkada rašė Leonidas Donskis, dažniausiai yra gynybinis ir neagresyvus. Jos nori tik išlikti pasaulio žemėlapyje, nepatirti, pavyzdžiui, prūsų likimo, išlaikyti gimtąją kalbą ir kultūrą. Jas supančios galingos valstybės daro naikinamąją įtaką mažosioms. Tai jos vadina irgi patriotizmu, o mažų tautų pastangas priešintis – nacionalizmu. Būtent taip apšauktos Lietuva ir kitos posovietinės šalys, išsivaduojančios iš SSRS priklausomybės.

O kaip dabar yra pasaulyje?

Jeigu nekreipsime dėmesio į kraštutinius šovinizmo ar tiesiog agresijos pasireiškimus, tai ir šiandien išskirtume rusiškąjį ir amerikietiškąjį patriotizmą su visomis jo pozityviomis ir negatyviomis formomis. Beje, nuo 1921 m. iki šių dienų po Kanados herbe pavaizduotu skydu yra užrašas iš 72-os Psalmės eilutės „a mari usque ad mare“ („nuo jūros iki jūros“), bet ši Jungtinės Karalystės dominija niekad nedemonstravo savo agresyvumo.

Amerikiečių patriotizmas yra specifinis. Apie jį daug rašė Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius Samuelis Huntingtonas, kuris nagrinėjo „civilizacijų konflikto“ ir „demokratijos bangų“ idėjas. Pirmiausia tai naujos amerikietiškos visuomenės kūrimas, kuris neturi analogų nei Europoje, nei kur kitur krikščioniškame pasaulyje. Amerikoje neegzistuoja europietiškos tautiškumo, nacionalizmo sampratos. Čia istorijos tėkmėje visuomenė susikūrė iš atskirų išeivių iš viso pasaulio grupių, todėl ji nevienalytė nei socialiniu, nei rasiniu, nei religiniu, nei vertybiniu požiūriu.

Tačiau, kita vertus, tautiškumą JAV sėkmingai pakeičia amerikietiškojo patriotizmo skiepai, įterpiami, pavyzdžiui, per švietimo sistemą, valstybinės atributikos gausą, informacijos plėtrą. Patriotizmas paprastai yra į ką nors nukreiptas, amerikietiškasis – taip pat. S.Huntingtonas savo knygoje „Who Are We?“ („Kas mes esame?“) aiškina, kad dabartinei Amerikai gresia „ispanizacija“ arba „latinizacija“, slenkanti per kalbą (13 proc. amerikiečių kalba „latinų“ kalba), religiją (20 proc. katalikų – italų, lenkų, airių, meksikiečių), imigracijos skatinimą (vis daugiau pasisakoma prieš „žaliosios kortos“ idėją).

Tai, kad Johnas F.Kennedy 1961 m. buvo pirmuoju ir paskutiniu JAV prezidentu kataliku, daug kam perša patriotinę mintį, kad „reikia kažką daryti“.

Tas „darymas“ galingos valstybės sąmonėje daugiausiai susijęs su išskirtiniu dominavimu ne tik kaimynystėje, bet ir visame pasaulyje. Stulbinanti Amerikos sėkmė nuo pat Pilietinio karo laikų XIX a., pergalėmis pasibaigę karai ne Amerikos žemėje, efektyvi materialinė pagalba pokario Europai, didžiuliai iššūkiai varžovams ginklavimosi srityje, kosmose, pagaliau sporte suformavo amerikiečių sąmonę, kad jie „geriausi“, jie „galingiausi“, jie „demokratiškiausi“. Taip Amerika priskyrė sau globalinę misiją ginti tas „išskirtines“ vertybes bet kuriame planetos kampelyje.

Jai būdingas imperinis patriotizmas dažnai pakiša koją: nesėkmė Vietname, Votergeito ir kiti skandalai, dabartinis karas Irake, finansų krizės įsižiebimas… Žinoma, laikas gydo žaizdas. Apgijo kraupus Vietnamo operacijos prisiminimas – beveik 60 tūkstančių žuvusių amerikiečių, šimtai tūkstančių sužeistų ir invalidų, didžiulė psichologinė trauma.

Apgydyta ir dar ankstesnė žaizda – prieš 64 metus ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio numestos atominės bombos, kurių sprogimų metu žuvo apie 220 tūkst. žmonių. Apklausos duomenimis dabar Harry Trumano sprendimą dauguma amerikiečių – apie 61 proc. – laiko teisingu, tik 22 proc. – neteisingu.

Bet amerikietiškas patriotizmas jau nedaro įspūdžio europiečiams, seniai jam priešinasi arabų šalys. Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių kaskada Amerikoje, iš vienos pusės, sudavė smūgį amerikietiškajai demokratijai ir JAV įvaizdžiui pasaulyje, iš kitos, kaip parodė tyrimai, sustiprino patriotizmą.

Kaip parodė netrukus po 2001 m. JAV mokslo asociacijos „Socialinių mokslo tyrimų tinklas“ (SSRN) Mičigano universiteto atliktas tyrimas, po šių teroro aktų, lyginant su 2000 m., net 43 proc. išaugo vadinamųjų „patriotinių“ valstybės iždo obligacijų pardavimas. Kaip rašė „Boston Globe“, 52 proc. respondentų sakė ketinantys investuoti į JAV kompanijas. Amerikiečių investavimo politika rėmėsi patriotizmu, kurį paskatino terorizmo sukelta krizė, daro išvadą mokslininkai.

Apskritai šis tyrimas, beje, atliktas 53-jose pasaulio šalyse, išaiškino socialines ir ekonomines „patriotizmo motyvacijos“ priežastis, taip būdingas amerikiečiams. Patriotizmo indeksas per dešimtmetį (1990 – 2000 m.) šiose šalyse pakilo nuo 3,26 iki 3,50 balo, išskyrus posovietines Rytų Europos valstybes, kuriose jis tolydžio krito.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad Europa ir Azija mažiau patriotiškos negu abi Amerikos, Afrika ir Vidurinieji Rytai, iš valstybių patriotizmo indeksas aukštesnis Venesueloje ir apskritai Lotynų Amerikos šalyse, negu, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Japonijoje. SSRN sociologinių tyrimų duomenimis, aukščiausi patriotizmo rodikliai praėjusį dešimtmetį buvo JAV, PAR, Kanadoje, Venesueloje, Peru. Turkijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje.

Kita kalba apie rusiškąjį patriotizmą, kuris smarkiai skiriasi nuo amerikietiškojo. Šių metų pradžioje Maskvoje nužudytas kovotojas už žmogaus teises, advokatas Stanislavas Markelovas visuomeninės organizacijos „Už žmogaus teises“ svetainėje paskelbtame straipsnyje jį apibudino taip: „Patriotizmas kaip diagnozė“. Kokių patriotizmo apraiškų randame šiandien Lietuvoje? Apie tai – kitame straipsnyje.