Šachmatai – politika ar tik žaidimas?
Šachmatų mėgėjus, kurie dar prisimena dviejų didmeistrių Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo batalijas, turėjo sudominti ir jų dvikova, vykusi rugsėjo pabaigoje Valensijoje. Per tris dienas buvo sužaista 12 vidutinio greičio partijų. Po ketvirčio amžiaus nuo pirmojo susitikimo prie šachmatų lentos atsinaujinusį jų turnyrą rezultatu 9:3 laimėjo juodaisiais žaidęs 48-metis G.Kasparovas. 12 metų už jį vyresnis A.Karpovas prieš televizijos kameras draugiškai apkabino savo varžovą ir pasveikino jį su pergale.
Susidomėjimas šia intelektualia sporto šaka ir jubiliejine dvikova tąkart baigėsi, o į įvairiausius svarstymus, prisiminimus, politikavimus tuojau pat įsijungė kitų sričių specialistai. Sutikime, kad spalvingos A.Karpovo ir G.Kasparovo asmenybės tam duoda peno.
Paradoksalu, bet, kaip pastebi britų laikraštis „The Times“, didmeistrių dvikovos prasidėjo tais niūriais George‘o Orwello antiutopijoje „1984-ieji“ aprašytais laikais. Dėl bendros simbolikos leiskite priminti lygiai prieš 60 metų sunkiai tuberkulioze sirgusio amerikiečių rašytojo sukurto romano, kuris Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas ir platinamas iš po skverno, fabulą.
Pokario metu aprašytos tolimos ateities pasaulis pasidalinęs į tris supervalstybes – Euraziją, Okeaniją ir Rytaziją. Visose jose laimėjo socializmas ir visuomenė, kuri, beveik pagal Platono “Valstybės” modelį, tapo trilypė: vidinė partija (elitas), išorinė partija, kurios narių didžiausias siekis – tapti vidinės partijos nariais, ir – tiesiog darbo jėga. “Partijos narys privalo neturėti jokių asmeniškų emocijų ir neduoti atokvėpio entuziazmui. Jis turi gyventi nuolatinėje ekstazėje – neapkęsdamas užsienio priešų, vidaus išdavikų, triumfuodamas dėl pergalių, atsižadėdamas savęs prieš partijos galią ir išmintį”, – bylojo tokios visuomenės nario statutas. Tokiame pasaulyje blaškosi dar sveikos nuovokos nepraradęs žmogus – Winstonas Smithas, kuris nenori klausyti partijos, kuris bando mąstyti savarankiškai, kuris nori gyventi, na, tiesiog gyventi ir džiaugtis gražiais daiktais, plepėti ką nori, nejausti kaltės dėl savo minčių, mylėti ir mylėtis. Bet gyvenimas – tai partijos prerogatyva ir net mylėjimasis – tai tik pareiga partijai.
Tai štai tais 1984-aisiais 20-metis Garis Kasparovas ir 32-jų Anatolijus Karpovas pirmą kartą sėdo už šachmatų lentos. Sovietinė imperija, geriausiai įprasminusi G.Orwello utopiją, jau rodė pirmuosius permainų ženklus: po L.Brežnevo sąstingio epochos vienas po kito keitėsi fiziškai ir politiškai neįgalūs lyderiai, kažkur toli girdėjosi M.Gorbačiovo, atėjusio į valdžią 1985-aisiais po K.Černenkos mirties, „perestroikos“ kanonada. Tuomet sėdėjau Maskvoje surengtuose radijo žurnalistų kursuose ir klausiausi drąsių dėstytojų kalbų apie Kremliaus neįgalumą, o laikraštyje „Literaturnaja gazeta“ ar žurnale „Ogoniok“ galėjai skaityti neįprastai kritiškus straipsnius apie sistemą.
Kaip gi ši dvikova simbolizavo dviejų pasaulių susidūrimą?
A.Karpovas buvo L.Brežnevo numylėtinis. Mažakalbis, niūrus, niekada nesišypsantis šachmatininkas, paklusnus komunistas patiko Kremliui. Jis įprasmino sovietinės ideologijos įrankį kovoje su kapitalizmo intelektine mokykla. O štai tuomet vos 20-ties sulaukęs G.Kasparovas nenustygo vietoje, dvikovos metu jis nuolat vaikščiodavo, mojavo žurnalistams, buvo nenuspėjamas. Kita vertus, armėnų kilmės didmeistris buvo gimęs Baku, jo tėvas Veinšteinas mirė, kai berniukui buvo 7-ri, o 12 metų jis pasirinko surusintą motinos Klaros Kasparian pavardę. Vyresnis ir santūresnis jo varžovas partiniams veikėjams buvo arčiau prie širdies, negu kažkoks atvykėlis iš Kaukazo.
Sovietinė šachmatų mokykla tada diktavo madas visame pasaulyje. Dar ir šiandien daugiau kaip pusė iš 20-ies geriausių pasaulio šachmatininkų yra gimę Rusijoje bei Sovietų Sąjungoje arba kurioje nors buvusioje sovietinėje respublikoje (Bet šiandien pagal reitingus pirmuoju įrašytas bulgaras Veselinas Topalovas). JAV leidžiamas žurnalas „Slate“ klausia tiesiai šviesiai: „Kodėl rusai taip gerai žaidžia šachmatais?“ Atsakymas paprastas: todėl kad sovietinė valdžia juos labai rėmė. Tačiau leidinys primena, kad ir carinės Rusijos elitas mėgo šį intelektualų žaidimą. Manoma, kad caras Ivanas IV 1584 m. mirė prie šachmatų lentos. Šis žaidimas virto pramoga, kai bolševikai 1917 m. atėjo į valdžią. Netrukus vyriausiasis Raudonosios armijos vadas N.Krilenka padėjo valstybės rėmimo pagrindus: jis atidarė šachmatų mokyklas, rengė turnyrus. Pirmasis tarptautinis turnyras Maskvoje buvo surengtas jau 1921 m. Po šešerių metų visas pasaulis išgirdo Aleksejaus Aliochino pavardę. Šachmatais žaidė ir juos rėmė V.Leninas (jis labai pyko pralošęs), L.Trockis, M.Gorkis. J.Stalinui taip buvo svarbi gero žaidėjo šlovė, kad jis paskelbė suklastotą šachmatų partijos versiją, kurioje „tautų vadas“ neva išlošęs prieš savo artimiausią padėjėją ir slaptosios policijos viršininką Nikolajų Ježovą. Gal dar ir už tai vėliau įsakęs jį sušaudyti…
1934 m. SSRS jau buvo suskaičiuojama pusė milijono mėgėjų žaisti šachmatais. Po karo, 1948 m., Michailas Botvinikas pradėjo sovietinio viešpatavimo šiame sporte erą, kuri tęsėsi iki pat SSRS žlugimo. A.Karpovas, G.Kasparovas, B.Spaskis, V.Korčnojus, N.Ščaranskis ir daugelis kitų atstovavo šią puikią mokyklą, ir nors jų likimas dažnai nuspalvintas politiniais dažais, duoklė sovietinei sistemai buvo atiduota milžiniška. Šachmatai buvo antra SSRS pranašumo prieš Vakarus pozicija po kosmoso.
Dviejų mūsų varžovų likimas irgi skirtingas. G.Kasparovas paskutinį kartą sužaidė 1990 m. Lione, bet tik 2005-aisiais visiškai pasitraukė iš šio sporto. A.Karpovas, netekęs paskutinio sovietinio šachmatų didmeistrio vardo, pasuko į verslą. Prieš keletą metų buvo net rašyta, kad pasaulio šachmatų eksčempionas A.Karpovas tapo dujų kampanijos, Irkutsko srityje atradusios Angaros-Lenos dujų telkinį su didžiulėmis, net 1,22 trilijono kubinių metrų siekiančiomis atsargomis, steigėju. Iš tiesų, A.Karpovo interesai toli gražu neapsiribojo vien tiktai šachmatais. Spauda rašė, kad, turėdamas paties Kremliaus užtarimą, palankiausiu laukinio kapitalizmo ir visuotinės „prichvatizacijos“ laikotarpiu šachmatų didmeistris buvo tapęs net trijų bankų direktorių tarybų pirmininku. Tiesa, vėliau centrinis Rusijos bankas iš jų atėmė licencijas. Bet jis ir toliau vadovauja vienai pelningai akcinei bendrovei „Karpovo šachmatai“. Kalbama, kad šios bendrovės dirbtuvėse gaminami šachmatai, kurių figūros išpjaustomos iš mamuto ilčių. Vienas toks šachmatų komplektas esą kainuoja mažiausiai milijoną dolerių.
Beje, 2004 m. kovą A.Karpovas apsilankė ir Lietuvoje. Ne tik pasakojo apie savo kovas, bet ir įkūrė A.Karpovo šachmatų mokyklas Vilniaus „Santaros“ ir Alytaus Vidzgirio vidurinėse mokyklose. Kažin, ar jos dabar išsaugojo didmeistrio dvasią…
Per A.Karpovo ir G.Kasparovo daugiau kaip 6 metus trukusias batalijas, kurias atidžiai kontroliavo Kremlius, o pirmajam pralaiminti rasdavo dingstį dvikovą nutraukti, šurmuliavo M.Gorbačiovo epocha. A.Karpovas priėmė nomenklatūros pasiūlytas sąlygas, o pusiau žydas ir pusiau armėnas G.Kasparovas palaikė SSRS griovėjo pusę. Vėliau nusivylė ir M.Gorbačiovo bandymais demokratizuoti vienpartinę sistemą ir pasuko į disidentų stovyklą. 1990 m. sausio 20-osios naktis Azerbaidžane buvo praminta Juoduoju sausiu. Tą naktį sovietinė kariuomenė Baku sutraiškė taikią demonstrantų minią. Po tankų vikšrais, nuo kulkų žuvo 130 žmonių. Lygiai po metų tokia Sausio 13-osios naktis, nusinešusi 14 gyvybių, pasikartojo Vilniuje. G.Kasparovas gelbėjo savo šeimą nuo pogromo prieš armėnus. Tai buvo lemtingas metas jo orientacijai: didmeistris atsisakė žaisti su A.Karpovu prie vėliavos su kūju ir pjautuvu, apkaltino M.Gorbačiovą genocidu prieš žmones, nutraukė santykius su Sovietų Sąjunga ir atvirai pasuko į politiką.
Beveik 20 metų joje paskendęs didmeistris, nors jo veiksmai susilaukė ir kritikos, tapo pasipriešinimo sovietinei sistemai simboliu. Už dalyvavimą protesto akcijose jį ne kartą suėmė, į jį buvo kėsintasi ir tuo G.Kasparovas kaltino V.Putiną. Šiaip jau ignoruodamas savo buvusį varžovą, didmeistris vieną dieną Butyrkų kalėjime sulaukė nelaukto svečio: jį kameroje aplankė A.Karpovas…
Sunku pasakyti, ar buvę varžovai po to tapo draugais. Tačiau G.Kasparovas, net ir pradėjęs vadovauti opoziciniam judėjimui „Kita Rusija“, pliekdamas V.Putiną ir D.Medvedevą už karą Gruzijoje, už Vakarų šantažą, niekada nesakė blogo žodžio apie varžovą. Jis įsitikinęs, kad ne A.Karpovas kaltas, jog 1984 m. dvikova buvo sustabdyta, kad Kremlius išgelbėtų A.Karpovą nuo pralaimėjimo.
Bet tai jau nutolęs „orveliškas“ laikas. Tai, kad dabartinis aktyvus ir karštas valdžios kritikas G.Kasparovas po 25 metų vėl sėdo priešais A.Karpovą už šachmatų lentos, dar nereiškia, kad jis yra prieš 60-ties sulaukusį didmeistrį. Tiesiog labai jau norisi šį seną indų ar persų žaidimą nors kartą atskirti nuo bevaisės politikos.
Šachais ir matais G.Kasparovas jau persisotinęs, o politiniam matui jis dar nesubrendo.
Edgaras
Patiko straipsnis, tačiau radau keletą netikslumų.
Kasparovas nežaidė juodaisiais, tiesiog jo pirma partija šiame mače buvo juodosios figūros. 4 partijos buvo greitieji šachmatai ir 8 – žaibo. Abu žaidė po šešias partijas baltaisiais ir po šešias juodaisiais :) tokio didmeistrio, kaip N.Ščaranskis, nesu girdėjęs, galbūt čia tėvavardis, gal galėtumėte patikslinti?
Na, o dabartiniai mačai, anot Kasparovo, labiau komerciški ir kaip jis pats teigia, susidomėjimas, jų maču yra didesnis, nei mačas dabartinių vedančių didmeistrių. O tai nėra gerai šachmatų pasaulyje.
Deividas
Labai įdomus ir rimtas straipsnis. Visada žavėdavausi Kasparovu.
Zenonas
Sporto meistras Vistaneckis, komentuodamas mano žaistą Albino kontrgambitą pasakė:-“Šachmatai pats gražiausias žaidimas pasaulyje! Kam tu žudai šachmatus? Kam darai tokius negražius ėjimus?” Ir jis buvo teisus. Vienok, nereikėtų kelti klausimo, kodėl rusai taip gerai žaidžia šachmatais. Kiek žinau, dauguma didmeistrių buvo žydai, ar žydų kilmės.
Beje, amžiną atilsį Vistaneckis, nuolatinis Vlado Mikėno varžovas irgi žydas! Tad, šlovė žydams! Ir nieko čia nepadarysi!